Civilinė byla Nr. 2-419/2012
Procesinio sprendimo kategorija:126.8.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Spartukas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Spartukas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“ ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ skundai dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6619-661/2011 pagal pareiškėjų „Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft“, veikiančios per „Euler Hermes Kreditversihcerungs“-AG Lietuvos filialą, ir uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ pareiškimus atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Spartukas“ dėl bankroto bylos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „Spartukas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“, 2011 m. gegužės 15 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių jų finansinių reikalavimų sąrašą. BUAB „Spartukas“ 2011 m. liepos 14 d. kreditorių susirinkimas 12-tu darbotvarkės klausimu sprendė dėl bendrovės administravimo išlaidų ir visam bankroto procesui patvirtino 40 000 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmatą ir 40 000 Lt atlyginimą bankroto administratoriui.
Administratorius pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti 2011 m. liepos 14 d. kreditorių susirinkimo 12-tu darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir įpareigoti BUAB „Spartukas“ kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti administratoriaus išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą. Administratoriaus teigimu, patvirtintos administravimo išlaidos visam bankroto procesui yra mažesnės už iki šio susirinkimo jau patirtas išlaidas, be to, yra kelis kartus mažesnės už teismo pripažintas teisingomis, protingomis ir pagrįstomis administravimo išlaidomis. Skundžiamu nutarimu patvirtinta sąmata nebuvo ir nėra pagrįsta jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis būtent tokios sąmatos pagrįstumą.
Teisme taip pat gautas kreditoriaus UAB „Conlex“ skundas dėl 2011 m. liepos 14 d. BUAB „Spartukas“ kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais buvo nutarta dėl nekilnojamojo turto realizavimo tvarkos ir kainų nustatymo.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi BUAB „Spartukas“ administratoriaus UAB „Valeksa“ ir kreditoriaus UAB „Conlex“ skundus atmetė. Teismas konstatavo, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalį, administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, kreditoriai, patvirtindami administravimo išlaidų sąmatą bei nustatydami atlyginimą administratoriui, atsižvelgė į tai, jog išskyrus nekilnojamojo turto nuomą BUAB „Spartukas“ ūkinės - komercinės veiklos nevykdo, įmonė turi tik 14 kreditorių, 1 debitorių, bylų teismuose neturi, įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas yra vienoje vietoje ir sudaro turto kompleksą. Kilnojamąjį įmonės turtą (įrengimus) kreditoriai nutarė pardavinėti kartu, kaip vieną turto vienetą, todėl teismas sprendė, kad pardavimo procedūra nebus komplikuota ir brangi, o kreditoriams nutarus įmonės turto nevertinti, bus išvengta ir turto vertinimo išlaidų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad vykdomas bankroto procesas nėra sudėtingas ir nereikalauja daug administratoriaus veiksmų, todėl kreditorių susirinkimo nustatytas administratoriui atlyginimas atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.) ir užtikrina tiek administratoriaus, tiek bankrutavusios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu administratorius UAB „Valeksa“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti kreditorių susirinkimą pakartotinai svarstyti dėl administravimo išlaidų sąmatos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, vertindamas iki pirmojo įmonės kreditorių susirinkimo faktiškai patirtų įmonės bankroto administravimo išlaidų teisėtumą bei pagrįstumą, nurodydamas, kad kreditorių susirinkimas turi teisę sumažinti teismo patvirtintą pradinę sąmatą ir numatytas įmonės administravimo išlaidas. Galutinė sąmata nustatyta neteisėtai ir nepagrįstai, ignoruojant faktinių iki pirmojo įmonės kreditorių susirinkimo patirtų administravimo išlaidų dydį.
2. Patvirtinta administravimo išlaidų suma visam bankroto procesui yra mažesnė už jau patirtas administravimo išlaidas, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų yra neteisėtas ir prieštarauja teismų praktikai.
3. Pirmasis kreditorių susirinkimas neturi teisės netvirtinti patirtų administravimo išlaidų, neviršijančių teismo nustatytų maksimalių dydžių, jei šios išlaidos yra pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2045/2011).
4. Kreditorių susirinkimas ir teismas neįvertino faktiškai patirtų išlaidų dydžio, jų poreikio, kitų reikšmingų aplinkybių. Įmonei priklauso pastatai, siuvimo mašinos, kiti įrenginiai. Teismas neįvertino turto išlaikymui būtinų išlaidų (už šildymą, elektrą, kitus eksploatacinius bei priežiūros kaštus). Šio turto išsaugojimas būtinas siekiant atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovės turto yra išnuomota tik nedidelė dalis (142,13 kv. m.), o likęs turtas turi būti išsaugotas. Vienintelė saugos bendrovė „Staysafe Security Baltic” sutiko teikti saugos paslaugas, atidedant už jas apmokėjimą, todėl saugos paslaugas įsigyti buvo nuspręstą būtent iš šios bendrovės. Turto saugojimas kitu būdu sudarytų didesnes išlaidas (4 žmonės po 6 darbo valandas, jeigu sargams būtų mokamas 1 000 Lt atlyginimas (4 žm. x 1 000,00 Lt) +30,98 proc.) = 5 239,20 Lt). Teisinės bei skolų išieškojimo paslaugos buvo teikiamos tik pradiniame bankroto proceso etape - peržiūrint bei teisiškai įvertinant įmonės sandorius, sudarant patalpų nuomos sutartį, pradedant skolos išieškojimą iš skolininko. Šios išlaidos (pagal vidutinius teisinių paslaugų įkainius – 300 - 350 Lt/val. + PVM) nėra per didelės, lyginant su reikalingo atlikti darbo apimtimis. Nors įmonė iki bankroto bylos iškėlimo siuvimo veiklos nevykdė beveik 2 metus, tačiau įmonės sudarytus sandorius teko peržiūrėti už 36 mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo, o tai išplėtė reikalingų teisinių paslaugų apimtis. Pradinėje sąmatoje numatytos išlaidos administratoriaus darbuotojų darbo užmokesčio kompensavimui yra teisėtos, pagrįstos ir atitinka suformuotos teismų praktikos reikalavimus.
5. Kreditorių susirinkimas negali nustatyti tokios taisyklės, kad teismo paskirtas administratorius kiekvieną kartą, kai atsiranda tam tikrų išlaidų poreikis, turi gauti kreditorių susirinkimo, pirmininko, komiteto ar kitų asmenų sutikimą. Tokiu atveju būtų pažeistos bankroto administratoriaus ir kreditorių susirinkimo kompetenciją reglamentuojančios teisės normos, užvilkinama bankroto procedūra, be to, tai neatitiktų protingumo, ekonomiškumo ir bankroto proceso operatyvumo principų (CPK 3 str. 1 d., 7 str.). Pagal administratoriaus pateiktus ir pagrįstus paskaičiavimus, kreditorių susirinkimas patvirtina visų rūšių administravimo išlaidas a priori, bet ne post factum, ir remdamasis patvirtinta išlaidų sąmata administratorius vykdo bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2045/2011).
6. Nustačius, kad administratorius atsakingai naudoja administravimui skirtas lėšas, tikslinga patvirtinti tokias administravimo išlaidas, kurios būtų pakankamos vykdyti bankroto procedūrą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Bankroto administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jau patirtos išlaidos atitiko tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti, o taip pat pagrįsti prognozuojamų bankroto administravimo išlaidų dydį, kreditorių susirinkimui tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą. Šiuo atveju administratorius neįrodė, kad visos iki pirmojo kreditorių susirinkimo patirtos faktinės administravimo išlaidos buvo būtinos tinkamai atlikti bankroto procedūras ir panaudotos efektyviai, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje be pagrindo šias išlaidas vertino kaip nepagrįstas. Būtent bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui įstatymas suteikia teisę nustatyti atlyginimą administratoriui ir patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 23 str. 5, 9 d., 36 str. 2 d.).
2. Teismo nutartis, kuria patvirtinta preliminari administravimo išlaidų iki pirmojo kreditorių susirinkimo sąmata, neturi imperatyvaus pobūdžio, taip pat negali būti laikoma ir objektyviu kriterijumi įmonės kreditoriams nustatant galutinę administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant ir atlyginimą administratoriui.
3. Į administravimo išlaidų sąmatą turi būti įtraukiamos tik tokios išlaidų rūšys, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas. Administratoriui neužtenka tik nurodyti, kad patirtos bankroto administravimo išlaidos neviršija teismo nustatytos laikinos ar kreditorių patvirtintos galutinės administravimo išlaidų sąmatos. Administratorius turi pateikti šias patirtas išlaidas pagrindžiančius buhalterinius dokumentus ir įrodyti, kad šios išlaidos buvo būtinos ir panaudotos efektyviai. Todėl vien aplinkybė, kad administratorius pateikė iki pirmojo kreditorių susirinkimo patirtas administravimo išlaidas patvirtinančius buhalterinės apskaitos dokumentus ir šios išlaidos neviršija teismo patvirtintos preliminarios sąmatos, neįpareigoja kreditorių susirinkimo šias išlaidas laikyti pagrįstomis.
4. Teismas pagrįstai sprendė, kad administratoriaus nurodomos iki pirmojo kreditorių susirinkimo faktiškai patirtos 10 000 Lt patalpų apsaugos, 2 881,56 Lt sandėlininko darbo užmokesčio, 3 601,75 Lt teisinės ir skolų išieškojimo paslaugų išlaidos yra per didelės; kad į faktiškai patirtų išlaidų suvestinę nepagrįstai įtraukiamos 9 000 Lt dydžio administratoriaus darbuotojų atlyginimo kompensavimo išlaidos. Abejonių kelia ir 3 000 Lt/mėn. (iš viso 9 000 Lt) buhalterinės apskaitos tvarkymo išlaidos, nes BUAB „Spartukas” nuo 2009 m. nebevykdė pagrindinės savo veiklos (siuvimo paslaugų teikimo), o po bankroto bylos iškėlimo pajamų gauna tik iš vieno savo nekilnojamojo turto objekto nuomos, bankroto bylos iškėlimo dienai įmonė turėjo 6 darbuotojus, 14 kreditorių (tarp jų, ir minėtus darbuotojus) ir tik 1 debitorių, todėl buhalterio darbo apimtys negalėjo būti labai didelės. Tuo atveju, jei bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ jam numatytas pareigas, naudojasi kitų asmenų (teisininkų, kitų sričių specialistų) paslaugomis, jų išlaidas turėtų dengti pats bankroto administratorius arba, kreditoriams pritarus, kad šių asmenų paslaugos konkrečioje bankroto byloje yra reikalingos ir už jas bus mokama iš bankrutuojančios įmonės lėšų, atitinkamai sumažėjus administratoriaus darbo apimtims, mažintinas ir jo atlyginimas.
5. Teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos bankroto procesas nėra sudėtingas ir nereikalauja daug administratoriaus veiksmų, todėl apelianto skundžiamu nutarimu nustatyta administravimo išlaidų sąmata, įskaitant ir administratoriaus atlyginimą, yra racionali ir atitinka protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.).
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus, apeliacijos dalyką sudaro teismo ir kreditorių susirinkimo, tvirtinančių administravimo išlaidų sąmatą, kompetencijos santykio, taip pat kriterijų administravimo išlaidų dydžiui nustatyti taikymo klausimai. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 str. 5 p.); nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 str. 9 p.). Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta pareiga pirmajam kreditorių susirinkimui nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu sudaroma pavedimo sutartis, kurioje nustatomas administratoriaus atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka (ĮBĮ 36 str. 5 d.). Kasacinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010, yra konstatavęs, kad teismo nutartis, kuria patvirtinta preliminari administravimo išlaidų iki pirmojo kreditorių susirinkimo suma, neturi imperatyvaus pobūdžio ir teismo nustatytas administratoriaus atlyginimas kreditorių susirinkimui neturi privalomosios galios. Tokią kreditorių susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir teisėtus interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių, kartu – užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 str. 1 d.), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti.
Toks teisės aiškinimas paneigia apelianto poziciją ir lemia tai, kad būtent bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui įstatymas suteikia administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos, atlyginimą administratoriui nustatymo, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo teisę (ĮBĮ 23 str. 5, 9 d., 36 str. 2 d.). Teismo patvirtinta laikina administravimo išlaidų sąmata negali būti laikoma objektyviu kriterijumi įmonės kreditoriams nustatant galutinę administravimo išlaidų sąmatą, nes teismas preliminarią sąmatą tvirtina pirminiame bankroto bylos etape, kai nei teismas, nei bankroto administratorius dar neturi pakankamai faktinių duomenų, kad galėtų objektyviai įvertinti administravimo veiksmų apimtis (administruojamo turto kiekį, įmonės kreditorių ir debitorių skaičių, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir pan.). Tik įmonės bankroto administravimo eigoje išsiaiškinus ir įvertinus minėtas objektyvias aplinkybes gali būti nustatytas realus administravimo išlaidų bankroto procedūroms vykdyti poreikis bei optimalus atlyginimo bankroto administratoriui dydis. Į teismo tvirtinamą išlaidų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, turi patekti tik tokios išlaidų rūšys, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas (pvz., su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos ir pan.).
Iš pateiktos administravimo išlaidų lentelės (16 b. l.) matyti, kad iki kreditorių susirinkimo administratorius deklaruoja turėtas 9 000 Lt buhalterinės apskaitos tvarkymo, 3 967,93 Lt transporto ir transportavimo paslaugų, 2 042,30 Lt ryšių (telefono, fakso ir interneto paslaugų), administratoriaus darbo vietos ir infrastruktūros išlaikymo sąnaudų, 1 780,20 Lt kanceliarijos ir pašto, 10 000 Lt patalpų apsaugos, 2 881,56 Lt sandėlininko darbo užmokesčio, 3 601,75 Lt teisinių ir skolų išieškojimo, 135,62 Lt institucijų išduodamų pažymų, 9 000 Lt administravimo išlaidų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne visos nurodytos išlaidos buvo ir yra būtinos, tikslingos, realios ir užtikrinančios administratoriaus teisę ekonomiškai naudoti bankrutuojančios įmonės lėšas.
Bylos duomenys liudija, kad BUAB „Spartukas“ turi tik 14 kreditorių, turėjo tik 1 debitorių, kuris jau atsiskaitė su įmone, teisminių ginčų įmonė neturi, ūkinės - komercinės veiklos nevykdo, išskyrus nekilnojamo turto nuomą. Taigi, deklaruojamos turėtos 9 000 Lt buhalterinės apskaitos išlaidos, 2 042,30 Lt ryšių (telefono, fakso ir interneto paslaugų), administratoriaus darbo vietos ir infrastruktūros išlaikymo sąnaudų, 1 780,20 Lt kanceliarijos ir pašto išlaidos yra ne tik akivaizdžiai per didelės, tačiau prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Kaip žinia, administratorius administruoja ne vieną įmonę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio buhalterinės, kanceliarinių prekių ir ryšių išlaidos galėjo siekti viso biuro, visų administratoriaus administruojamų įmonių išlaidas. Nors administratorius ir nurodo, kad ir kreditoriai, ir teismas neatsižvelgė į kitas būtinas turto išlaikymo išlaidas, tačiau iš pateiktos lentelės matyti, kad tokių išlaidų administratorius neturėjo. VĮ Registrų centro duomenimis, bendrovės turtas yra Šalčininkų mieste, tuo tarpu administratoriaus veiklos teritorija yra Vilniaus mieste, tačiau deklaruojamos turėtos 3 967,93 Lt transporto ir transportavimo išlaidos taip pat kelia pagrįstų abejonių, nes nėra nurodyta, kokiu tikslu buvo būtina tiek kartų vykti į turto buvimo vietą. Kadangi bendrovė turi nuosavą nekilnojamąjį turtą, kuriame gali būti laikomas ir saugomas kilnojamasis turtas, ir nėra duomenų apie kitas nuomojamas patalpas kilnojamojo turto saugojimui, lieka visiškai nepagrįstos transportavimo išlaidos, t. y. neaišku koks turtas ir kokiu tikslu buvo transportuojamas. Kadangi tiek tikrinti ir esant pagrindui ginčyti įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, tiek išieškoti skolas iš debitorių yra įstatymu nustatytos įmonės bankroto administratoriaus pareigos (ĮBĮ 11 str. 3 d.), o nagrinėjamos bylos atveju tokių ginčų nėra, tai administratoriaus deklaruojamos 3 601,75 Lt teisinės pagalbos išlaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pagrįstai pripažintos per didelėmis. Kadangi administratorius visas bankroto proceso funkcijas paskirstė atitinkamų sričių specialistams (teisininkui, buhalterei, sandėlininkui ir kt.), sau iš esmės pasilikdamas tik specialistų koordinavimo funkciją, tiek kreditorių susirinkimas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl paties administratoriaus darbo užmokesčio sumažinimo. Kadangi pagrindinėms funkcijoms atlikti administratorius pasitelkė buhalterį, teisininką, sandėlininką, saugos tarnybą ir šioms funkcijoms atskirai išskyrė išlaidas, administratoriaus nurodomos 9 000 Lt išlaidos kitiems darbuotojams, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat visiškai nepagrįstos.
Įvertinusi turimo turto, kreditorių, debitorių skaičių ir kitas reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apelianto nurodomos iki pirmojo kreditorių susirinkimo faktiškai patirtos išlaidos yra per didelės ir administratorius neįrodė, kad jos visos buvo būtinos iki pirmojo kreditorių susirinkimo tinkamai atlikti bankroto procedūras. Minėta, kad administratorius privalo įrodyti, jog jau patirtos administravimo išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti, taip pat turi pagrįsti prognozuojamų bankroto administravimo išlaidų dydį, kreditorių susirinkimui tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą. Nagrinėjamu atveju nors administratorius ir pateikė rašytinius įrodymus apie turėtas išlaidas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodė, kad visos jos buvo būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti. Administratoriaus veikla apima įmonių administravimą ir šiai veiklai įgyvendinti be atitinkamos kvalifikacijos administratorius privalo turėti tam tikras priemones (biurą, transportą, ryšio priemones), todėl sąmatoje administratorius nepagrįstai išskiria išlaidas darbo vietos ir infrastruktūros išlaikymo sąnaudas, transporto nuomos (susijusias su kasdienine veikla) išlaidas.
Aptartas teisinis reglamentavimas ir administravimo išlaidų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimas leidžia spręsti, kad nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutarties dalis dėl kreditorių susirinkimo 12-tu klausimu priimto sprendimo (administravimo išlaidų) paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Dalia Vasarienė