Civilinė byla Nr. 2A-26-577/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08124-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija:

36.2.; 65; 121.18.; 121.21.; 128.2.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltijos grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-639-833/2011 pagal ieškovo UAB „Baltijos grupė“ ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl faktoringo sutarties pripažinimo kreditavimo sutartimi ir prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo, trečiasis asmuo – Coface Austria Kreditverscherung AB Lietuvos filialas,

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

Ieškovas UAB „Baltijos grupė“ (toliau – ieškovas) ieškiniu prašė pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo AB DnB NORD banko (toliau – atsakovas) sudarytą 2008-04-24 Faktoringo sutartį Nr. K-2300-2008-116 kredito sutartimi, sutarties 2.1. punktą išdėstant taip, kad „Pagal šią Sutartį Bankas įsipareigoja suteikti Klientui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o Klientas įsipareigoja gautą sumą grąžinti Bankui ir mokėti palūkanas“; nustatyti ieškovo negrąžintos kredito sumos atsakovui mokėjimo tvarką ir terminus: Sutarties 3.6 p. pakeisti, numatant, kad negrąžinta skolos suma ir priklausančios palūkanos mokamos lygiomis dalimis kasmėnesiniais 15 000 EUR mokėjimais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki galutinio prievolės įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad pagal šalių sudarytą Faktoringo sutartį ieškovui buvo suteiktas 1 013 670 EUR finansavimas, kuriuo ieškovas galėjo naudotis iki 2009-10-23. Vėliau sutartis buvo pakeista, sudarant papildomus susitarimus: 2008-06-26 Susitarimą Nr. K-2300-2008-116/1, kuriuo finansavimo limitas buvo padidintas iki 2 027 340 EUR, ir 2008-11-22 Susitarimą Nr. K-2300-2008-116/2. Bankas visu tarpusavio bendradarbiavimo laikotarpiu apsiribodavo tik reikalavimu laikytis pirkėjams nustatytų perleistos reikalavimų sumos maksimalių apmokėjimo terminų (180 dienų, nesvarbu, ar mokėjimas būtų atliktas pirkėjų, ar ieškovo) (Sutarties 3.11 p.) ir nustatyto maksimalaus dydžio finansavimo limito, kurio maksimali suma Sutarties pakeitimu buvo nustatyta neapribojant pardavimų vienam pirkėjui apimties. Tokiu būdu tarp šalių faktiškai susiklosčiusia praktika buvo atsisakyta esminio faktoringo santykių bruožo, kada kiekvienam pirkėjui finansuotojas nustato atskirus konkretaus dydžio faktoringo limitus. Pagal šalių praktiką Bankas suteikdavo finansavimą ieškovui, nesiedamas su konkrečiais limitais konkretiems skolininkams, t. y. tokiu būdu finansavo patį ieškovą, leisdamas pačiam ieškovui spręsti, kur panaudos suteiktą finansavimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių faktiškai buvo susiklostę finansavimo (kredito) teisiniai santykiai. Pasunkėjus ieškovo galimybėms vykdyti Sutartį, ieškovas kreipėsi į Banką su prašymu pakeisti sutartį ir jos vykdymą: prašė Banko sudaryti kreditinį susitarimą, kuriuo būtų išdėstytas mokėtinos sumos pagal Sutartį mokėjimas, taip pat siūlė įkeisti Bankui nuosavybės teise priklausantį laivą Global I, kurio vertė 2009 m. pabaigoje buvo 6 800 000 EUR, o balansinė vertė 25 415 021 Lt. Bankas, iš pradžių vykdęs derybas su ieškovu, galiausiai jas nutraukė ir atsisakė pakeisti Sutartį ir jos vykdymą. Sutartyje numatytos sumos mokėjimo išdėstymas dešimties metų laikotarpiui, įsiskolinimą su nustatytomis palūkanomis mokant kas mėnesį lygiomis dalimis, būtų labai reikšmingas ieškovui, nes tai sudarytų jam sąlygas vykdyti normalią ūkinę veiklą, užtikrintų ieškovo, kaip didelės bendrovės, veiklos tęstinumą, kartu padėtų užtikrinti joje dirbančių žmonių darbo vietas. Atsisakius pakeisti Sutartį į kredito ir nenustačius jo grąžinimo išdėstymo, t. y. leidžiant Bankui reikalauti sumokėti visą skolos sumą iš karto, iškiltų reali ieškovo veiklos nutrūkimo grėsmė. Tuo tarpu sutarties pakeitimas į kredito Bankui apskritai nesukeltų jokių neigiamų pasekmių. Sutarties pakeitimo atveju Bankui Sutartyje numatyta suma butų grąžinama ir būtų visiškai grąžinta dalimis, tuo tarpu nepakeitus Sutarties, tai galėtų sukelti ieškovo veiklos nutrūkimą bei bankrotą, ir tokiu atveju Bankui apskritai nebūtų užtikrintas visos priteistos sumos grąžinimas. Todėl Sutarties pakeitimas sukeltų mažesnes neigiamas pasekmes ne tik ieškovui, bet ir Bankui. Sutarties pripažinimas kreditavimu ir prievolių vykdymo tvarkos nustatymas ne tik kad nepažeistų nei ieškovo, nei atsakovo interesų, bet priešingai, būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra ir nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Pažymėjo, jog ieškovas nesiekė, kad jo prievolių vykdymo būtų išvengta, o tik siekė, kad prievolė būtų vykdoma lengvatiniais terminais.

Atsakovas AB DnB Nord bankas ieškinį prašė atmesti. Atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, siekdamas ne apginti pažeistą teisę, o užvilkinti skolos išieškojimą, galimą bankroto bylos iškėlimą, ikiteisminius tyrimus. Ieškovas Faktoringo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t.y. laiku nesumokėjo Bankui sąskaitose nurodytų ir debitorių nesumokėtų mokėjimų. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, negalėjo faktoringo santykių pakeisti kreditavimu (refinansuoti susidariusį įsiskolinimą) nemokiai įmonei, be jokių realių užtikrinimo priemonių, pažeidžiant Lietuvos banko nustatytus reikalavimus. Pasunkėjus bendrovės finansinei padėčiai, ieškovas turėjo pareigą imtis priemonių savo veiklai efektyvinti. Banko atmestas ieškovo prašymas sudaryti kredito sutartį, prisiimant dar didesnius įsipareigojimus, kuomet ieškovas paraleliai nesiima priemonių bendrovės veiklai efektyvinti ir pelningumui didinti, nepateikia užtikrinimo priemonių, negali būti laikoma bendradarbiavimo pareigos pažeidimu. Bankas turi teisę, bet ne pareigą prisiimti didesnę kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo riziką. Sutarties sąlygų pakeitimas pažeistų Banko interesus. Tuo atveju, jei ieškovo įsipareigojimų vykdymas būtų sustabdytas, Bankas turėtų pritraukti naujus finansinius resursus, nes negautų atitinkamų planuotų pajamų. Tai padaryti dėl nurodomos prastos ekonominės situacijos šalyje, pasaulinės finansų krizės būtų žymiai sunkiau. Tokiu būdu teismo sprendimas sustabdyti ieškovo įsipareigojimų vykdymą iš esmės pažeistų kitos sutarties šalies interesus ir apsunkintų šios šalies įsipareigojimų vykdymą. Vienos sutarties šalies (ieškovo) teisės ir interesai negali būti ginami kitos sutarties šalies (Banko) sąskaita. Ieškovas turėjo nurodyti tas faktines aplinkybes, kurios betarpiškai sąlygojo sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą. Akivaizdu, kad prastėjanti ekonominė situacija pasaulyje (ir/ar šalyje) daro įtaką vienos ar kitos teritorijos ar rūšies rinkoms, tačiau ieškovas savo procesiniame dokumente tinkamai neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio tarp šio reiškinio ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, ištyręs įrodymų visetą, padarė išvadą, jog nepagrįsti yra ieškinio argumentai, kad tarp ginčo šalių iš esmės nebuvo susiklostę faktoringo teisiniai santykiai, o buvo susiklostę faktiniai kreditavimo santykiai. Tokią teismo išvadą grindė tuo, jog pats ieškovas raštuose, adresuotuose atsakovui, teigė, kad šalių sudaryta Faktoringo sutartis turi būti performinta į ilgalaikį kreditinį susitarimą dėl tos priežasties, kad ieškovas galėtų susidariusį įsiskolinimą bankui grąžinti per eilę metų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepagrįsti ieškinio argumentai, jog bankas nesąžiningai atsisakė šalių finansavimo santykius įforminti kreditu; teismo nuomone, tai pagrindžia nustatytos aplinkybės, jog ieškovas neturi jokio turto, kuris galėtų užtikrinti kreditavimo sutartį, tai, kad ieškovo skola bankui yra pakankamai didelė (15 milijonų eurų), bei tai, kad ieškovas yra užsirekomendavęs kaip nesąžiningas klientas. Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis trečiojo asmens parodymais, ieškovo atžvilgiu dėl sukčiavimo pagal faktoringo sutartį yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, jog šioje byloje reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006-04-24 nutartyje Nr. 3K-3-296/2006 pateikiamu išaiškinimu dėl CK 6.204 str. 2 d. taikymo, tačiau pažymėjo, kad ieškovas šios normos aiškinimą suvokia klaidingai. Teismas pabrėžė, jog AB DnB NORD bankas, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, negalėjo faktoringo santykių pakeisti į kreditavimo (refinansuoti susidariusį įsiskolinimą) nemokiai įmonei, be jokių realių užtikrinimo priemonių, pažeidžiant Lietuvos banko nustatytus reikalavimus.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti 2011-12-19 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai patenkinti bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės teisės (CPK 330 str.) normas, netinkamai jas aiškinant ir taikant, taip pat priimtas pažeidžiant procesines teisės normas (CPK 329 str. 1 d.), netinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes. Tiek procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, b. 1. 1-7, dublike, b. 1. 80-84), tiek ir teismo posėdžiuose ieškovas akcentavo, jog reikalavimas pripažinti Sutartį kredito sutartimi bei reikalavimas nustatyti ieškovo negrąžintos kredito sumos atsakovui mokėjimo tvarką ir terminus (t. y. negrąžintą skolos sumą ir priklausančias palūkanas mokėti lygiomis dalimis kasmėnesiniais 15 000 EUR mokėjimais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki galutinio prievolės įvykdymo) yra savarankiški bei alternatyvūs reikalavimai. Kitaip tariant, ieškovas prašė, kad nesant galimybės pripažinti Sutartį kredito sutartimi, teismas vadovaudamasis CK 6.204 str., pakeistų Sutartį nustatant ieškovo negrąžintos kredito sumos atsakovui mokėjimo tvarką ir terminus, tačiau teismas į savarankišką minėtų ieškovo reikalavimų pobūdį neatsižvelgė.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo pripažinti sutartį kredito sutartimi. Teismas neanalizavo ieškovo pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad tarp šalių faktiškai susiklostė kreditavimo santykiai. Teismas turėjo atsižvelgti bei įvertinti faktiškai tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiką, pagal kurią ieškovo veiklos finansavimas labiau atitiko kredito, ne faktoringo sutartį, o ne tik apsiriboti nepagrįstu konstatavimu, kad savo raštuose ieškovo vartojama sąvoka „Faktoringo sutartis“ yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog tarp šalių buvo susiklostę faktoringo santykiai.

Teismo išvada, jog atsakovas sąžiningai atsisakė sudaryti kredito sutartį su ieškovu, kurią pagrindė tuo, kad ieškovas neturi jokio turto, kurio įkeitimu galėtų būti užtikrintas prievolių pagal kredito sutartį vykdymas, yra neargumentuota ir nepagrįsta. Teismas suabsoliutino kredito sutarties įvykdymo užtikrinimą, kuris nėra laikomas esmine kredito sutarties sąlyga. Teismas neatsižvelgė į tai, kad esminė kredito sutarties sąlyga yra tik jos dalykas, t. y. konkreti pinigų suma. CK nenumato reikalavimo, jog tiek paskolos, tiek kredito sutarties šalys privalomai susitartų dėl užtikrinimo priemonių. Visos užtikrinimo priemonės (išskyrus garantiją, kuri yra savarankiška prievolė) yra aksesorinės ir priklauso nuo pagrindinės sutarties, o ne atvirkščiai. Teismas neįvertino to, kad pačioje Sutartyje nėra įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo reikalavimas. Atsakovas tokiai situacijai pritarė, ir netgi buvo sudaryti papildomi susitarimai, kuriais buvo padidintas finansavimo limitas, nereikalaujant jokio prievolių įvykdymo užtikrinimo (ieškinio priedas Nr. 2, b. 1. 17-22). Faktiškai sukūrus kreditavimo santykius ir nereikalaujant iš ieškovo pateikti jokių prievolių pagal Sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, atsakovo interesai nebūtų pažeisti, jei teismas būtų pakeitęs Sutartį kredito sutartimi.

Ieškovas vedė derybas, norėdamas tinkamai įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Be to, net ir kilus ekonominei krizei ieškovas stengėsi kiek galėdamas vykdyti Sutartį ir kiek galėdamas mokėjo dalį įmokų: 1 379,40 EUR ir 25 000 EUR įmokų dalis. Tai patvirtina išrašas iš ieškovo Didžiosios knygos, iš kurio matyti, kad nuo 2008-05-06 ieškovas mokėjo periodinius mokėjimus, niekada nepasiekė Sutartyje numatytos finansavimo aukščiausios ribos, priešingai, 2009-04-14 buvo padengta net 800 000 EUR skola, kas sumažino ieškovo bendrą įsiskolinimą atsakovui iki 855 000 EUR, kuriuos, jeigu nebūtų prasidėjusi pasaulinė juodųjų metalų rinkos krizė, ieškovas būtų sėkmingai grąžinęs (ieškinio priedas Nr. 3, b. 1. 23). Ieškovo siekis vedant derybas tinkamai vykdyti įsipareigojimus turėtų būti vertinamas kaip sąžiningas, protingas ir teisingas elgesys. Teismas sprendime paminėjo derybų tarp šalių aplinkybes, tačiau padarė prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms išvadą, kad ieškovas neva yra laikomas nesąžiningu atsakovo klientu.

Teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas CK 6.204 str. taikymu nepagrindė faktinio ieškinio pagrindo. Nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose (2011-06-06, 2011-08-02) teismas leido ieškovui pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog dėl ekonominės krizės sumažėjo jo gaunamas prievolių įvykdymas (ieškovo 2011-07-28 Pažyma dėl pelno/nuostolių, b. 1. 120; ieškovo 2010-12-31 Pelno (nuostolių) ataskaita, b. 1. 104-105; Lietuvos Respublikos Statistikos departamento 2010-03-01 duomenys dėl įmonių pajamų kitimo 2008 ir 2009 metais; PVM Sąskaitos-faktūros, pagrindžiančios sumažėjusias ieškovo pajamas dėl mažesnių juodojo metalo laužo pardavimo kainų, b. 1. 121-134). Tačiau teismas šių įrodymų posėdžių metu netyrė ir dėl jų nepasisakė skundžiamame sprendime.Teismas netyrė byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, jog CK 6.204 str. turėtų būti taikomas, ir neanalizavo CK 6.204 str. taikymui būtinų aplinkybių, nors pagal ieškovo pateiktus įrodymus ir faktines bylos aplinkybes buvo tenkinamos CK 6.204 str. taikymo sąlygos. Teismas taip pat neatsižvelgė į svarbius LAT nutartyje pateiktus išaiškinimus, kad ne visada principo pacta sunt servanda besąlygiškas laikymasis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, tam tikrais atvejais jo taikymas gali lemti kitų civilinės teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) pažeidimą bei, kad įstatymo leidėjo CK įtvirtinta sutarčių sąlygų pakeitimo teismo sprendimu galimybė yra vienas iš būdų, kuriuo gali būti sumažinami ar išvengiami vienai šaliai dėl nenaudingo sutarties vykdymo galintys kilti neigiami padariniai, nes vykdyti sutartį pasikeitusioms sąlygomis šalims yra naudingiau nei ją nutraukti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama ieškovo UAB „Baltijos grupė“ apeliacinio skundo ribose.

Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2008-04-24 buvo sudaryta Faktoringo sutartis Nr. K-2300-2008-116, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 1 013 670 EUR finansavimas (b. l. 8-15). Vėliau Sutartis buvo keičiama, sudarant papildomus susitarimus (b. l. 17-23).

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių consensus ad idem, t.y. šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina sutartį ar jos atskirą sąlygą, teismas taiko sutarties aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose, siekdamas nustatyti šalių consensus ad idem.

Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar minėta sutartis yra Faktoringo sutartis ar Kreditavimo, t.y. ieškovas ieškiniu prašo pripažinti minėtą sutartį Kreditavimo sutartimi bei nustatyti negrąžintos kredito sumos mokėjimo tvarką ir terminus. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad tarp šalių nebuvo susiklostę išimtinai faktoringo teisiniai santykiai. Pasak ieškovo, iš tikrųjų tarp šalių per ilgalaikį bendradarbiavimą buvo nusistovėjusi ieškovo veiklos finansavimo (kreditavimo) praktika, išreikšta abiems pusėms priimtina formalia faktoringo sutarties forma.

Pagal įstatyminį reguliavimą faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą (CK 6.903 straipsnio 1 dalis). Faktoringo sutarties dalyku, kuriam teikiamas finansavimas, gali būti piniginis reikalavimas, pagal kurį jau yra suėjęs mokėjimo terminas (esamas reikalavimas), taip pat atsirasianti teisė gauti pinigines sumas (būsimas reikalavimas) (CK 6.905 straipsnio 1 dalis). Jeigu finansuotojas pareikalauja įvykdyti jam perleistą piniginį reikalavimą, o skolininkas jo neįvykdo ar įvykdo netinkamai, tai klientas neatsako už tokius skolininko veiksmus, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.906 straipsnio 3 dalis).

Faktoringo veikla yra specifinio pobūdžio. Faktoringo santykiams yra būdingi šie pagrindiniai elementai: 1. finansavimas arba išankstinis apmokėjimas už perleidžiamą reikalavimą (pinigų perdavimas klientui); 2. perleidžiamas piniginis reikalavimas; 3. finansuotojas perduoda klientui pinigus už kliento reikalavimą, kylantį iš santykių su trečiuoju asmeniu (skolininku), kuris nėra faktoringo sutarties šalis; 4. faktoringo sutartis yra atlygintinė. Faktoringo teisiniai santykiai paprastai trunka ilgą laiką ir yra nevienkartiniai.

Faktoringo sutarties pagrindinis tikslas yra kliento finansavimas. Tuo faktoringo sutartis yra panaši į kreditavimo sutartį. CK 6.881 straipsnio 1 dalis nurodo, kad „Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas“. Paskolos atveju palūkanos paskolos gavėjo gali būti nemokamos. Ir paskolos (kredito), ir faktoringo sutartyse klientas (kredito (paskolos) gavėjas) gauna pinigines lėšas nuosavybėn, taip pat įsipareigoja jas grąžinti nustatytais terminais, tačiau finansuotojo paskolintų lėšų grąžinimas vyksta skirtingai. Paskolos (kredito) atveju paskolos arba kredito gavėjas pats moka tam tikrą sumą pinigų, be to, dar atskirai sumoka palūkanas. Faktoringo sutartyje tradiciškai mokėjimą (tai atitiktų paskolos (kredito) grąžinimą) atlieka trečiasis asmuo – skolininkas. Jis nėra susijęs su finansuotoju sutartiniais santykiais, tačiau informuotas apie tai, kad finansuotojas yra reikalavimo savininkas ir mokėjimas už atliktus darbus, suteiktas paslaugas arba pateiktas prekes turi būti atliekamas finansuotojui. Faktoringo atveju klientas pats nemoka finansuotojui faktoringo palūkanų, tiksliau, jos yra paties finansuotojo išskaitomos iš klientui pervedamo faktoringo rezervo. Pažymėtina, kad pinigų grąžinimas faktoringo sutarties pagrindu yra skirtingas nei kreditavimo sutartyje. Faktoringo sutartyje (jei faktoringo sutartyje nenumatyta kliento atsakomybė – regresas) kliento pagrindinis įsipareigojimas yra perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą už suteiktą finansavimą. Taigi jei sudaryta faktoringo sutartis be regreso teisės – klientas bus laikomas įvykdęs savo prievolę tuo momentu, kai perleis finansuotojui galiojantį reikalavimą (suprantama, finansuotojui jį priėmus). Faktoringas nuo paskolos skiriasi būtent tuo, kad paskolos atveju paskolos gavėjas yra atsakingas už tai, kad paskolos davėjas gaus mažiau lėšų, nei paskolino, o finansuotojas faktoringo (be regreso) sutartimi prisiima skolininko nemokumo riziką. Taigi skolininkui net ir nesumokėjus pagal perleistą reikalavimą faktoringo sutarties tikslas bus pasiektas.

Faktoringas tampa panašiausias į kreditavimą tada, kai klientas sutartimi prisiima atsakomybę už skolininko prievolių nevykdymą (faktoringas su regreso teise). Pritaikius kliento atsakomybę, taip, kaip ir vykdant kredito sutartį, klientas pats iš savo lėšų moka (grąžina) kredito (faktoringo avanso) sumą ir palūkanas finansuotojui. Net ir tuo atveju faktoringo specifika išlieka: santykiai lieka trinariai (išoriniai – finansuotojo ir skolininko ir vidiniai – finansuotojo ir kliento). Tai nepriklauso nuo to, kas turi padengti skolą – klientas ar skolininkas. Finansavimas įvyko perleidžiant piniginį reikalavimą. Finansuotojas, kitaip nei paskolos (kredito) davėjas, dažniausiai prisiima riziką, kad negaus visos paskolintos sumos. CK 6.906 straipsnio 3 dalis nurodo, kad klientas neatsako (jei sutartis nenumato ko kita), jeigu skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo savo prievolę. Taigi finansuotojas perima ir riziką, susijusią su kliento skolininko nemokumu. Kita vertus, finansuotojas, kitaip nei paskolos (kredito) davėjas, gali pretenduoti ir į diskontą, t. y. jam priklauso ir finansuotojo klientui išmokėtos, ir iš skolininko gautos sumos skirtumas. Tai paaiškinama tuo, kad klientui perleidžiant reikalavimą, reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės ir kitos papildomos teisės (teisė į netesybas ir pan.) (CK 6.101 str. 2 d.). Kitaip nei paskolos (kredito) sutartyje, finansuotojas klientui skolina, galima sakyti, mažiau piniginių lėšų, nei gauna iš skolininko pagal perleistą piniginį reikalavimą. Tai paaiškinama tuo, kad finansuotojas apriboja savo riziką, susijusią su tuo, kad skolininkas nesumokės finansuotojui pagal perleistą reikalavimą. Tokią funkciją atlieka faktoringo rezervas. Taigi finansuotojas niekada nefinansuoja viso kliento perleidžiamo reikalavimo. Kitaip nei paskola, faktoringo sutartis įpareigoja abi šalis, finansuotojas kliento atžvilgiu taip pat turi įsipareigojimą – perduoti pinigus mainais už perleistą reikalavimą.

Atsižvelgiant į šį išaiškinimą ir įvertinus ginčo šalių sudarytą sutartį konstatuotina, kad 2008-04-24 sudaryta sutartis Nr. K-2300-2008-116 yra faktoringo sutartis, todėl nėra pagrindo jos pripažinti kredito sutartimi. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarties 6.1 p. yra susitarta dėl prievolių užtikrinimo priemonių – visos esamos ir būsimos lėšos kliento banke tiek faktoringo sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose bei reikalavimo teisės išmokėti lėšas ir palūkanas iš sąskaitų yra įkeistos bankui užtikrinant debitoriaus ir faktoringo sutartyje numatytų kliento įsipareigojimų įvykdymą. Sutarties 6.2 p. įtvirtintas regresas, t.y. nustatyta, jog debitoriui neįvykdžius įsipareigojimų, tą turi padaryti klientas (ieškovas). Nurodyta, jog už debitoriaus įsipareigojimų įvykdymą bankui klientas atsako solidariai. Pažymėtina, jog bankas taip pat buvo apdraudęs riziką dėl debitorių įsipareigojimų pagal sąskaitas įvykdymo bankui (Faktoringo sutarties 9 skyrius).

Ieškovo nurodoma aplinkybė, jog tarp šalių realiai susiklosčiusi ieškovo veiklos finansavimo (kreditavimo) praktika pasireiškė tuo, kad perleistų Bankui reikalavimų apimtyse ieškovui buvo leidžiama laisvai disponuoti Sutarties pagrindu gautomis piniginėmis lėšomis, nepaisant to, kad pirkėjai pagal jiems išrašytas sąskaitas faktūras, kurių apmokėjimo reikalavimo teisės buvo perleistos Bankui, atsiskaitydavo tiek tiesiogiai su ieškovu, tiek ir su Banku, nesudaro pagrindo sudarytą Faktoringo sutartį pripažinti Kreditavimo sutartimi, kadangi visos sutarties sąlygos bei sutarties pakeitimai, sudarant 2008-06-26 Susitarimą Nr. K-2300-2008-116/1, kuriuo finansavimo limitas buvo padidintas iki 2 027 340 EUR, ir 2008-11-22 Susitarimą Nr. K-2300-2008-116/2, įrodo, kad tarp šalių egzistavo būtent faktoringo santykiai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, teikdamas atsakovui pasiūlymus raštu ir prašydamas egzistuojančią faktoringo sutartį performinti į kreditavimo sutartį, ieškovas įrodė, kad jis puikiai suprato, kad tarp šalių egzistuoja faktoringo teisiniai santykiai, bet ne kreditavimo teisiniai santykiai, o tai reiškia, kad ieškovas iš esmės kreipiasi į teismą dėl sutarčių pakeitimo ne todėl, kad faktiškai susiklostė kreditavimo teisiniai santykiai, o todėl, kad ieško išeities atidėti skolos išieškojimą.

Sudarydamos sutartį, šalys laisva valia nustato tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Dėl to sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais ir laikomas išimtine priemone. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Būtent tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).

CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pažymėtina, kad būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Pagal šios dalies nuostatas, nuosekliai vadovaujantis pacta sunt servanta principu, pirmenybė teikiama šalių susitarimui: kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tik tada, jei šalims nepavyksta susitarti, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

Ieškovas šiuo atveju, kaip pats teigia, prašo, nesant galimybės pripažinti Sutartį kredito sutartimi, vadovaujantis CK 6.204 str., pakeisti Sutarties sąlygą, nustatant ieškovo negrąžintos kredito sumos atsakovui mokėjimo tvarką ir terminus. Ieškovas būtinumu taikyti CK 6.204 str. grindė aplinkybe, jog dėl 2008 m. kilusios ekonominės krizės sumažėjo juodojo metalo laužo kainos, todėl ieškovui kilo sunkumų vykdyti įsipareigojimus pagal Faktoringo sutartį. Pažymėtina, jog ieškovas pajamas gaudavo iš savo verslo, kurio vystymas betarpiškai yra ieškovo verslo ir veiklos dalis, todėl teigtina, kad prisiėmė ir su tokia veikla susijusių tam tikrų aplinkybių atsiradimo riziką. Atkreiptinas dėmesys, jog keisti sutartį ar atskiras jos sąlygas CK 6.204 straipsnyje numatytu pagrindu negalima, kai pakeisti sutartį prašanti šalis prisiėmė tam tikrų aplinkybių atsiradimo riziką (CK 6.204 str. 2 d. 4 p.).

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, esant faktoringo teisiniams santykiams, galimybė grąžinti skolą dalimis nenumatyta nei įstatymo prasme, nei šalių sutartyje. Tokiu būdu, net ir esant CK 6.204 str. nurodytoms aplinkybėms, pakeitus ieškovo prašomą sutarties sąlygą, Faktoringo sutartis prarastų savo esmę, nes nebeatitiktų jai keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog ir antruoju reikalavimu iš esmės ieškovas prašo Faktoringo sutartį pakeisti į Kredito sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, kai šalis kreipiasi į teismą prašydama pakeisti sutartį, teismas gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, tačiau ne vieną sutartį pakeisti kita, pakeičiant šalių tarpusavio teises ir pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad toks sutarties sąlygų pakeitimas pažeistų Banko interesus: a) išmokėtos sumos pagal faktoringo sutartį nėra užtikrintos prievolių užtikrinimo būdais (įkeitimu, laidavimu), b) faktoringo sutartis yra apdrausta trečiojo asmens, ją pripažinus kreditavimo sutartimi, draudiko pareiga išmokėti draudimo išmokas išnyktų, c) apeliantas neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, visas turtas yra įkeistas kitiems bankams, d) apeliantas neturi lėšų ir galimybių vykdyti net ir pakeistas sutarties sąlygas, e) Bankas, kaip finansinė institucija, savo veiklą, o kartu ir įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymą finansuoja iš pritraukiamų finansinių resursų: indėlių, paskolų, akcininkų įnašų ir pan. Nagrinėjamu atveju Sutartis buvo sudaryta konkrečiam terminui, todėl ir reikiami finansiniai resursai buvo pritraukti ir numatyti konkrečiam terminui.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Ieškovo UAB „Baltijos grupė“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                         Jadvyga Mardosevič

Teisėjai                                                                       Vilija Mikuckienė

                                                                      Virginijus Kairiavičius