Civilinė byla Nr. 2A-186/2013

                                     Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.1; 44.5.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Nijolės Piškinaitės,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. V. (P. V.) bei atsakovo R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-134-178/2011 pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovams Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 676, R. B., J. Č. (J. Č.), R. A. Ž., N. S. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 334 666,67 Lt skolą ir palūkanas,  bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2008 m. sausio 16 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu iš UAB „Statybų rojus“ įgijo reikalavimo teisę į pagal 2000 m. birželio 8 d. lėšų investavimo sutartį bei atitinkamus protokolus ir orderius kylančias ar su ja susijusias teises į 320 000 Lt Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 676 (toliau - Bendrija) pajų. Šis pajus anksčiau priklausė K. N., kuris pajų 2005 m. kovo 3 d. sutartimi Nr. 05/02/10-1 pardavė UAB „Statybų rojus“. Ieškovo įgytas reikalavimas nepažeidžia atsakovų teisių, nesuvaržo jų prievolių, o ieškovo kaip kreditoriaus asmuo neturi esminės reikšmės atsakovams (CK 6.101 str. 1, 5 d.). Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1234-51/2007 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 buvo nustatytos aplinkybės, kurios didele dalimi identiškos šiuo ieškiniu keliamam reikalavimui (įskaitant dėl atsakovų atsakomybės rūšies ir būdo), todėl teismas turėtų vadovautis šiomis aplinkybėmis (CPK 182 str. 2 d.). K. N. 2000 m. birželio 8 d. tapo Bendrijos nariu ir su šia Bendrija pasirašė Lėšų avansavimo-investavimo sutartį, ketindamas savo lėšomis pastatyti namą (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis šia sutartimi, K. N. į Bendrijos kasą įnešė 320 000 Lt. K. N. savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau Bendrija ir kiti atsakovai savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė – įneštos piniginės lėšos buvo panaudotos kitų bendrijos narių namams įrengti, o K. N. joks namas pastatytas nebuvo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl gyvenamojo namo statybos bendrijos ir gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ 3.6 punktu, K. N. įmokėtos lėšos jam turėjo būti grąžintos, tačiau tai padaryta nebuvo. Todėl pagal analogiją taikytino Ūkinių bendrijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (2000 m. šio įstatymo redakcijos 7 straipsnio 8 dalį) būtina taikyti solidariąją atsakovų – Bendrijos ir jos steigėjų – atsakomybę ir iš atsakovų solidariai priteisti ieškovui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį priklausančią reikalavimo sumą 320 000 Lt ir procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 17 d. – 14 666,67 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir iš atsakovo R. B. priteisė ieškovui P. V. 334 666,67 Lt skolą ir palūkanas, 7 346,68 Lt žyminį mokestį bei 161,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ieškinį atsakovams Bendrijai, J. Č., R. A. Ž., N. S. atmetė. Teismas nustatė, kad Bendrijos narių susirinkimas 2000 m. birželio 8 d. nutarė priimti naują narį – K. N.. Tą pačią dieną Bendrija su K. N. sudarė Lėšų avansavimo-investavimo sutartį, pagal kurią K. N. privalėjo sumokėti 320 000 Lt, o Bendrija įsipareigojo iki 2000 m. gruodžio 31 d. užbaigti statybos darbus. Faktiškai kotedžas K. N. nepastatytas, sumokėtos lėšos negrąžintos. Konstatavo, kad R. B. gavo iš K. N. 320 000 Lt, o kasos pajamų orderių kvitai išrašyti laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 16 d. iki 2000 m. birželio 14 d. Pažymėjo, kad Lėšų avansavimo-investavimo sutartyje yra R. B. pasirašytas prierašas, kad visus pinigus pagal šiuos kvitus jis gavęs ir įnešė į Bendrijos kasą. Teismas sprendė, kad pagal kvitų išrašymo datas minėtos sutarties pasirašymo dieną visi pinigai negalėjo būti sumokėti, nes pagal kvitų datas matyti, kad iš K. N. pinigai gauti po 2000 m. birželio 8 d. Pažymėjo, kad Lėšų avansavimo-investavimo sutartį pasirašė ne Bendrijos pirmininkas J. Č., o R. B., neturėdamas tam įgaliojimų. Atkreipė dėmesį, kad iš K. N. reikalavimo teisę perėmė UAB „Statybų rojus“, kurios vadovu yra R. B.. Sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje negalima remtis Vilniaus apygardos teismo civiline byla Nr. 2-1234-51/2007, nes skiriasi šalys bei esminės faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje nustatyta, kad surinkti pinigai buvo naudojami atsiskaitymui už Bendrijos narių naudai atliktus statybos darbus. Nagrinėjamu atveju iš K. N. pinigų, kuriuos priėmė R. B., Bendrija jokių mokėjimų nei UAB „Judara“, nei kam nors kitam neatliko. Teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog K. N. sumokėtos lėšos buvo iš tikrųjų panaudotos kotedžų statybai visų Bendrijos narių interesais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 334 666,67 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai neįvertino visų įrodymų ir neteisingai nustatė, kad K. N. perdavė R. B. 320 000 Lt, kuris, neturėdamas Bendrijos įgalinimų, išrašė kvitus apie šių pinigų gavimą Bendrijos vardu, pasirašė Lėšų avansavimo-investavimo sutartį, darė joje prierašus. R. B. suteikė pagrindo K. N. manyti, jog atstovauja Bendrijos interesus.

2. Teismas netyrė ir nesiaiškino aplinkybės, už kokius pinigus Bendrija pastatė du gyvenamuosius kotedžus bei pradėjo statyti dar du. Bendrija kotedžų statybai išleido virš vieno milijono litų. Todėl nepagrįsta teigti, kad Bendrija negavo 320 000 Lt iš K. N., o K. N. neįvykdė Bendrijoje prisiimtų pareigų.

3. Teismas nepagrįstai pagal analogiją netaikė Ūkinių bendrijų įstatymo ir nepripažino, jog Bendrija ir jos steigėjai turėtų atsakyti solidariai.

Atsakovas R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą ir 334 666,67 Lt skolą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai priteisti solidariai iš atsakovų. Skundą grindžia tuo, kad teismas klaidingai sprendė, kad pinigai nebuvo panaudoti kotedžų statybai. R. B. ėjo kasininko pareigas, priėmė iš K. N. 320 000 Lt ir įnešė šiuos pinigus į Bendrijos kasą. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad jis pasisavino iš K. N. ar kitų bendrijos narių gautus pinigus. Apeliantas nebuvo atsakingas už įneštų pajų panaudojimą, nes atsakingi Bendrijos valdymo organai. Paaiškino, kad 2000 m. Bendrijai negavus kredito kotedžų statybai, apelianto iniciatyva buvo priimti nauji nariai, kurie savo įnašais prisidėjo prie UAB „Statybų rojus“ pelno, ir tada buvo nuspręsta šiai bendrovei perpirkti teisę į pajų iš K. N..

            Atsakovai J. Č. ir Bendrija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo skundus atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Civilinėje ir baudžiamojoje bylose pakanka įrodymų, kad R. B., prisistatydamas Bendrijos buhalteriu, iš trečiųjų asmenų gavo 1 195 680 Lt, kurie nebuvo užpajamuoti. Taigi Bendrija netapo civilinių teisinių santykių subjektu, nes nebuvo atliktos įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytos būtinos procedūros. K. N. nebuvo pakankamai atidus perduodamas pinigus įgalinimų Bendrijos vardu juos priimti neturinčiam asmeniui bei su juo pasirašydamas sutartį. Surinktus iš Bendrijos narių pinigus R. B. panaudojo tik savo ir J. Č. kotedžų statybai. 2000 m. birželio 8 d. Lėšų avansavimo-investavimo sutartį pasirašė netinkamas asmuo ir Bendrijai ši sutartis jokių pareigų nesukuria, todėl tik R. B. turi grąžinti ieškinyje prašomus pinigus.

            Atsakovai N. S. bei Rimantas A. Ž. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir 2011 m. balandžio 29 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, kurios paneigtų teiginį, jog po 2000 m. gegužės 10 d. jokie mokėjimai statybų bendrovei nebuvo atliekami. Po baudžiamosios bylos Nr. 1-962-203/2006 nutraukimo paaiškėjo, kad R. B. iš K. N. 320 000 Lt statybos pajaus formavimui paėmė remdamasis suklastotu protokolu Nr. 9. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų apelianto P. V. teiginius apie du pastatytus ir du statomus kotedžus. Iš Bendrijos narių įmokų (atskaičius skolas) apskaičiavimo lentelių matyti, kad gyvenamųjų namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybos baigtumas atsakovams būnant Bendrijos nariais nepasikeitė ir liko 36 procentai. 2004 m. lapkričio 30 d. FNTT specialistai baudžiamojoje byloje Nr. 1-962-203/2006 pateikė išvadą, kad tyrimui pateiktų UAB „Judara“ kasos pajamų orderių kvitų duomenimis Bendrija sumokėjo rangovui UAB „Judara“ 513 739,09 Lt, o ne 1,2 mln., kaip teigia apeliantas R. B.. Todėl visus iš V. D. bei K. N. paimtus pinigus R. B. panaudojo savo namo statybai arba jie liko pas patį R. B..

            IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Nustatyta, kad 1999 m. rugsėjo 27 d. buvo įregistruota Bendrija, kurios Įstatuose nurodytas tikslas – aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais arba butais. 2000 m. birželio 8 d. Protokolu Nr. 9 Bendrijos narių susirinkime nutarta priimti naują Bendrijos narį K. N., šiam įnešant 320 000 Lt pajų kotedžo (duomenys neskelbtini), statybai. Tą pačią dieną buvo pasirašyta Lėšų avansavimo-investavimo sutartis (toliau – Avansavimo sutartis), pagal kurią K. N. už minėto kotedžo statybą šios sutarties pasirašymo dieną turėjo sumokėti 320 000 Lt (2.1 p.). Bendrija pagal Avansavimo sutartį įsipareigojo 2000 m. gruodžio 31 d. užbaigti statybos darbus, priduoti namą įstatymų nustatyta tvarka valstybės priėmimo komisijai (t. 2, b.l. 44, vokas su dokumentų originalais). Tačiau kotedžas nustatytu laiku nebuvo pastatytas, įneštas pajus K. N. negrąžintas. 2005 m. kovo 3 d. Sutartimi Nr. 05/02/10-1 K. N. pardavė teisę į investuotas lėšas (320 000 Lt) UAB „Statybų rojus“, atstovaujamai direktoriaus R. B. (civ. b. Nr. 2-4512-560/2008, b.l. 12). 2008 m. sausio 16 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Statybų rojus“, atstovaujama R. B., perleido P. V. reikalavimo teisę į minėtas lėšas (t. 1, b.l. 211-212).

Byloje kilo ginčas dėl subjektų, atsakingų už lėšų, investuotų į kotedžo statybą, grąžinimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei pirminiam pajų mokėtojui K. N., nei vėlesniems jo reikalavimo teisės perėmėjams lėšos, įneštos kaip pajus už kotedžo statybą, nebuvo grąžintos. Šalys šios aplinkybės neginčija, tačiau turi skirtingas pozicijas dėl atsakingų subjektų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors Bendrijos įstatuose deklaruojamas nekomercinis Bendrijos steigimo tikslas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 yra konstatavęs, kad Bendrijos įkūrimas buvo komercinis projektas, iš kurio tikimasi pasistatyti namus, juos arba bent dalį jų parduoti ir taip bent iš dalies padengti savo reikmėms pastatytam namui išleistas lėšas arba net gauti pelną. Todėl nagrinėtinas klausimas, ar nagrinėjamu atveju taikytina solidarioji atsakovų atsakomybė.

Apeliantas P. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiu, kad R. B. neturėjo teisės Bendrijos vardu išrašyti kvitų apie pinigų gavimą bei pasirašyti Avansavimo sutarties. Bylos medžiaga nustatyta, kad R. B. Protokolu Nr. 99/11/19 buvo išrinktas Bendrijos buhalteriu, tačiau šis protokolas nepatvirtintas protokolą surašiusių ir susirinkime dalyvavusių asmenų (baudž. b. Nr. 1-962-203/2006 (ikiteisminio tyrimo medž. Nr. 10-1-01403-03), t. 3, b.l. 6-7). Tyrimui baudžiamojoje byloje nebuvo pateiktas asmenų, turinčių teisę pasirašyti dokumentus, sąrašas, o pagal Bendrijos įstatus Bendrijos valdymo organai yra: 1) visuotinis bendrijos narių susirinkimas bei 2) Bendrijos pirmininkas. Bendrijos pirmininku visą jos gyvavimo laikotarpį buvo J. Č.. Taigi šios aplinkybės rodo, kad R. B. neturėjo suteiktų įgalinimų pasirašyti Avansavimo sutartį ar kasos pajamų orderius. Pats R. B. apeliaciniame skunde prieštaringai teigia, kad nebuvo paskirtas nei Bendrijos buhalteriu, nei kasininku, tačiau ėjo kasininko pareigas. Minėti apelianto teiginiai tik patvirtina, kad jis neturėjo teisės pasirašyti Avansavimo sutarties bei priimti pinigus iš K. N., todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą apie dokumentų pasirašymą, neturint tam įgaliojimų.

Apeliantas P. V. remiasi CK 2.133 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią atstovo teisės gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia, todėl neva R. B. davė rimtą pagrindą K. N. manyti, jog atstovauja Bendrijos interesus. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad Bendrija buvo paskyrusi R. B. atstovauti Bendrijos interesus ir pasirašyti Bendrijos vardu dokumentus, todėl R. B., klaidingai prisiėmęs teisę būti Bendrijos atstovu, turėtų prisiimti atsakomybę prieš ieškovą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Avansavimo lėšų sutarties, kaip nepasirašytos Bendrijos įgalioto asmens, pagrindu Bendrijai nebuvo sukurta teisių ir pareigų, todėl negali kilti solidarioji atsakovų atsakomybė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Ūkinių bendrijų įstatymo.

R. B. neginčija, jog iš K. N. priėmė pinigus, tačiau teigia, kad juos įnešė į Bendrijos kasą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, iš kurių butų galima padaryti išvadą apie K. N. įnešto pajaus panaudojimą kotedžų statybai. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto P. V. argumentai, kad susidarė situacija, jog pinigų už pajus buvo gauta mažiau, nei išleista, bei pastatyti du ir pradėti statyti dar du kotedžai. Pagal įstatus Bendrijos lėšos turėjo būti apskaitomos įstatymų nustatyta tvarka, tačiau baudžiamojoje byloje nustatyta daug įvairių buhalterinės apskaitos pažeidimų, tarp kurių – atliktos kasos operacijos nebuvo įrašomos į apskaitos registrą (baudž. b. Nr. 1-962-203/2006, t. 3, b.l. 9-13). Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2000 m. lapkričio 22 d. iš 6 fizinių asmenų buvo priimta 1 175 200 Lt, tačiau šie pinigai nebuvo užpajamuoti. Pagal buhalterinės apskaitos dokumentus pagrįsta 513 737,09 Lt išlaidų, iš kurių 513 000 Lt sumokėta UAB „Judara“ (baudž. b. Nr. 1-962-203/2006, t. 3, b.l. 16-22). Taigi šie baudžiamosios bylos faktai paneigia apelianto P. V. teiginį, esą baudžiamojoje byloje nustatyta, jog kotedžų statybai buvo išleista virš vieno milijono litų. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad būtų pastatyti du kotedžai, kadangi trys kotedžai buvo baigti tik 36 procentais, o vienas – 59 procentais.

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiant dėl atsakingų subjektų negalima remtis civilinėje byloje Nr. 2-1234-51/07 priimtu 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu, pagal kurį ieškovui V. D. solidariai iš atsakovų J. Č., R. B., R.A. Ž. bei N. S. buvo priteista 420 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos ir nagrinėjamos bylų esminės faktinės aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje nustatyta, kad V. D. sumokėti pinigai buvo panaudoti kotedžų statybai, todėl ir buvo taikyta solidarioji visų Bendrijos narių atsakomybė. Nagrinėjamu atveju po K. N. pajaus įnešimo, statybų bendrovei UAB „Judara“ nebuvo sumokėta. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nors Avansavimo sutartyje yra R. B. prierašas, kad sutarties pasirašymo dieną jis gavo iš K. N. viso 320 000 Lt, tačiau toks prierašas neatitinka tiesos. Pagal išvardintus kasos pajamų orderius iki 2008 m. birželio 8 d. iš K. N. gauta 160 000 Lt, o likusi suma – po 2008 m. birželio 8 d. (baudž. b. Nr. 1-962-203/2006, t. 3, b.l. 81-84). Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai bei specialisto išvada patvirtina, kad po 2000 m. gegužės 10 d. UAB „Judara“ pinigai nebuvo mokami (baudž. b. Nr. 1-962-203/2006, t. 3, b.l. 21-22). Apeliantai šios aplinkybės nepaneigė jokiais leistinais įrodymais. Taigi, darytina išvada, kad iš K. N. gautos piniginės lėšos nebuvo panaudotos apmokėti už kotedžų statybą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovams nepateikus jų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, šios išlaidos nėra priteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.