Civilinė byla Nr. 3K-3-294-916/2015

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens I. Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal trečiojo asmens prašymą patikslinti ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių banko (akcinės bendrovės Ūkio banko teisių perėmėjo) finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Plieno raštas“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimą skolininko bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo klausimai.

UAB „Plieno raštas“ bankroto byloje trečiuoju asmeniu įtraukta I. Č. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį ir patikslinti UAB Šiaulių banko finansinį reikalavimą bankroto byloje, atsižvelgiant į jam grąžintą kreditą.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Plieno raštas“ iškelta bankroto byla; 2009 m. birželio 29 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų – AB Ūkio banko 2 901 432,04 Lt (840 312,80 Eur) finansinis reikalavimas. Neįvykus dėl AB Ūkio bankui hipotekos lakštu įkeistų negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), paskelbtoms varžytynėms (neatvyko nė vienas pirkėjas), AB Ūkio bankas kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu perimti ginčo patalpas už kreditorių susirinkime nustatytą turto vertę (2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) ir pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM). BUAB „Plieno raštas“ bankroto administratorius įkaito turėtojui AB Ūkio bankui 2011 m. rugsėjo 2 d. perdavė BUAB „Plieno raštas“ priklausiusias patalpas (perduodamo turto vertė – 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) ir PVM, iš viso 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur). Perdavimo–priėmimo akto pagrindu BUAB „Plieno raštas“ ir AB Ūkio bankas 2011 m. rugsėjo 26 d. pasirašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta perduodamo turto vertė – 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur). Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Plieno raštas“ kreditoriaus AB Ūkio banko 251 432,04 Lt (72 819,75 Eur) finansinis reikalavimas.

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi atmestas trečiojo asmens skundas, kuriuo jis ginčijo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį, prašė ją panaikinti ir iš naujo patikslinti ieškovo reikalavimą; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartimi civilinis procesas, kuriuo ginčyta Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis, nutrauktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis panaikinta ir byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 21 d. nutartimi (toliau – Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis) panaikinta Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartis ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatuota, kad AB Ūkio bankui perduoto turto kaina – 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur).

Trečiojo asmens teigimu, bankroto administratorius, teikdamas prašymą patikslinti kreditoriaus reikalavimą, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad AB Ūkio banko finansinis reikalavimas mažintinas 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur), neskaičiuojant PVM sąskaitoje faktūroje nurodyto PVM nuo visos perduoto turto kainos (3 206 500 Lt (928 666,59 Eur). Trečiojo asmens nuomone, kreditorius nepagrįstai reikalauja iš BUAB „Plieno raštas“ papildomai sumokėti 556 500 Lt (161 173,54 Eur) PVM sumą.

II. Byloje priimtų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi trečiojo asmens prašymą patenkino – panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį; išbraukė AB Šiaulių banką (AB Ūkio banko teisių perėmėją) iš BUAB „Plieno raštas“ kreditorių sąrašo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad sutarties šalys laikėsi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytos varžytynėse neparduoto turto perdavimo hipotekos kreditoriui procedūros; pirkimo–pardavimo sutartis pasibaigė perdavus turtą (ĮBĮ 33 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartyje nustatyta aplinkybė, jog AB Ūkio bankui perduoto (parduoto) turto kaina yra 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), turi prejudicinę galią šioje byloje. Nurodytoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad mokestinės prievolės valstybei neturi įtakos šalių susitarimui dėl parduodamo turto kainos. Dėl to sprendžiant ginčą teisiškai nereikšmingi argumentai dėl pareigos sumokėti PVM ar teisės atlikti PVM atskaitą. Teismas pripažino, kad šalys, sudarydamos turto perdavimo sutartį, susitarė dėl jo kainos – 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur). Kadangi turtas AB Ūkio bankui perduotas už 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), o BUAB „Plieno raštas“ bankroto byloje patvirtintas 2 901 432,04 Lt (840 312,80 Eur) AB Ūkio banko finansinis reikalavimas, tai, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus duomenis, teismas panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį ir išbraukė AB Šiaulių banką (AB Ūkio banko teisių perėmėją) iš BUAB „Plieno raštas“ kreditorių sąrašo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi AB Šiaulių banko atskirąjį skundą, 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį paliko galioti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismų praktika sprendžiant, ar mokėtina PVM suma laikytina įvykdytu kreditoriaus reikalavimu ir šia suma mažintinas reikalavimo dydis, ar ši suma negali būti laikoma prievolės įvykdymu, nevienoda; Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1551/2013, išaiškino, kad kreditoriaus reikalavimas mažinamas turto verte atėmus PVM, o 2014 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje (Nr. 2-133/2014) nurodė, jog perduotas 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur) vertės (su PVM) turtas, todėl turi būti įskaitytas tokio dydžio reikalavimas. Kolegija pažymėjo, kad, nesant vienodos teismų praktikos, teisinis reguliavimas ir faktinės bylos aplinkybės turi būti vertinami vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o ginčas išspręstas taip, jog dėl to nė viena šalis neprarastų daugiau, negu jai priklauso, o kita negautų daugiau, nei turi teisę gauti. Kolegija sutiko su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartyje nustatyta aplinkybe, kad perduoto (parduoto) turto kainą sudaro jo kaina su PVM, t. y. 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), tačiau nesutiko, jog ši turto kaina turi būti laikoma įvykdytu kreditoriaus reikalavimu. Kolegijos vertinimu, ginčui išspręsti reikšminga Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 96 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už nuosavybės teisės objektus, perimtus kaip turtinis įnašas arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, taip pat PVM įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto prekių tiekimo atveju apskaičiuotą PVM už perduodamą pastato (statinio) esminį pagerinimą privalo PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, t. y. PVM mokėtojas, perimantis nuosavybės teisės objektus kaip turtinį įnašą arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, arba PVM mokėtojas – pagerinto pastato (statinio) daikto savininkas. Be to, pirkėjo (kreditoriaus AB Ūkio banko) pareiga išskaityti ir sumokėti PVM buvo nustatyta ir bankrutuojančios bendrovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, kolegija sprendė, kad jeigu būtų sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, pirkėjas dalį kainos, kurią sudaro turto vertė be PVM, sumokėtų pardavėjui, o dalį – valstybei (PVM), t. y. pirkėjas įgytų turtą, kurio kaina sudaro 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), sumokėjęs 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) turto vertę pardavėjui ir 556 500 Lt (161 173,54 Eur) PVM valstybei. Kolegija pažymėjo, kad kreditorius, perėmęs 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur) vertės turtą, sumokėjo (privalės sumokėti) 556 500 Lt (161 173,54 Eur) PVM valstybei, o kitos dalies jis faktiškai nemokės, nes bankrutuojanti bendrovė yra jam skolinga (patvirtintas kreditoriaus reikalavimas), todėl likusi kainos dalis (2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) turi būti įskaityta, nes kreditoriaus reikalavimas užtikrintas hipoteka. Priešingu atveju, laikant, kad bankrutuojanti bendrovė įvykdė prievolę (perdavė turtą) už 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), esant įstatyme įtvirtintai banko prievolei sumokėti PVM, išeitų, jog už 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur) vertės (kainos) turtą bankas būtų sumokėjęs 3 763 000 Lt (1 089 840,13 Eur): 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur) + 556 500 Lt (161 173,54 Eur). Tai, kolegijos nuomone, būtų nesąžininga, bankrutuojanti bendrovė nepagrįstai gautų (būtų panaikinta jos pareiga grąžinti) 556 500 Lt (161 173,54 Eur). Dėl nurodytų aplinkybių kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įvykdytas turto kainos be PVM, t. y. 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur), dydžio reikalavimas. Kolegija nepasisakė dėl šalių argumentų dėl PVM mokėjimo, kreditoriaus teisės į PVM atskaitas ir kt., kurie susiję su asmens prievole valstybei, nes byloje nagrinėjamas ne mokesčio mokėtojo ginčas su valstybe dėl PVM mokėjimo, o įvykdyto reikalavimo dydžio klausimas; nuo to, ar kreditorius tinkamai vykdo mokesčių įstatyme nustatytas pareigas, nepriklauso bankrutuojančios bendrovės ar trečiųjų asmenų teisių apimtis. Bankrutuojanti bendrovė neturi teisės į PVM, nes jis mokamas valstybei; neturėdama teisės į 556 500 Lt (161 173,54 Eur) PVM, ji negalėjo įvykdyti prievolės šia suma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorės teigimu, kolegija, priimdama skundžiamą nutartį, pakeitė šioje civilinėje byloje priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį, kuria kasatorės atskirasis skundas patenkintas iš dalies, konstatuota, kad bankrutuojančios įmonės turtas kreditoriui AB Ūkio bankui perduotas už 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), o šalys turi toliau vykdyti ĮBĮ joms nustatytas pareigas. Nurodyta nutartis įsiteisėjusi, neapskųsta kasacine tvarka, taigi turėjo res judicata galią, kolegija turėjo remtis sukurtu teismo precedentu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 27 d. nutarimas). Kasatorė sutinka, kad bankroto proceso specifika lemia, jog nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimtam bylą išnagrinėjus iš esmės, tačiau tai nepaneigia byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo pareigos remtis aplinkybėmis, nustatytomis aukštesnės instancijos teismų, vertinant priimto sprendimo dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo teisėtumą.
2. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad kolegija nurodė, jog nagrinėjamas ginčas ne dėl PVM mokėjimo, tačiau vertino kreditoriaus išlaidas ir pajamas, susijusias su PVM mokėjimu (nors nenustatė PVM sumokėjimo fakto, nepagrindė mokėjimo (nemokėjimo) prievolės). Kasatorės įsitikinimu, kolegijos argumentai prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams (PVM sąskaitai faktūrai PER Nr. 100022, Turto vertės nustatymo pažymai, PVM deklaracijai (FR0600), specialistų išvadoms). Kasatorė pažymi, kad kolegija, skundžiama nutartimi palikdama galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį, kuria patvirtintas AB Ūkio banko finansinis reikalavimas, pakartotinai pasisakė dėl šios nutarties teisėtumo, nors šis klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtintą I. Č. (laiduotojos) teisę ginčyti patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydį. Kolegija, palikdama nepakeistą nutartį, kuria patikslintas kreditoriaus reikalavimas, kurio dydį svarstant kasatorė nedalyvavo (o tokia jos teisė pripažinta pirmiau nurodyta kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi), paneigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo byloje priimtus procesinius sprendimus. Anot kasatorės, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi, kreditoriaus reikalavimas turėjo būti tikslinamas iš naujo, vertinant įrodymus ir byloje dalyvaujančių asmenų argumentus.
3. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad bankroto administratorius, teikdamas prašymą AB Ūkio banko finansinį reikalavimą mažinti 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur), neskaičiuojant PVM, nepateikė tokį skaičiavimą patvirtinančių įrodymų. Kolegija neatsižvelgė į tai, kad kasatorė byloje yra pateikusi UAB Mokesčių ekspertų biuro direktoriaus-auditoriaus A. K. 2012 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išvadą, kurioje remiantis BUAB „Plieno raštas“ išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 100022 nustatyta, jog AB Ūkio bankas išskirto PVM neprašė iš valstybės, bet, vadovaudamasis PVM įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, iš karto atsiėmė 556 500 Lt (161 173,54 Eur) PVM sumą, todėl nepagrįstai reikalauja iš BUAB „Plieno raštas“ papildomai sumokėti 556 500 Lt (161 173,54 Eur), kuriuos yra atsiėmęs iš valstybės biudžeto.
4. Kasatorė nurodo, kad teisėjų kolegija deklaratyviai taikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jos argumentai prieštarauja aplinkybėms, kurias kolegija turėjo įvertinti pasisakydama dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB Šiaulių bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Nesutikdamas su kasatorės nuomone, ieškovas nurodo, kad tarp šalių kilęs ginčas nebuvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi, kuria bylos nagrinėjimas perduotas pirmosios instancijos teismui; tai padaryta skundžiama nutartimi. Ieškovo teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis neįgijo res judicata galios, kaip ji apibrėžiama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NFQ Solutions“ v. UAB „Procentas“, bylos Nr. 3K-3-187/2014; kt.), nes nurodyta nutartimi neišspręstas šalių ginčas. Ji taip pat negali būti prilyginama teismo sprendimui, kuris įgytų res judicata galią ir kuriuo privalėtų remtis Kauno apygardos teismas, nes buvo priimta bankroto procese. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB Šiaulių bankas v. BUAB „Bendra idėja“, bylos Nr. 2-1551/2013, konstatavo, kad asmenims, kurie įsigyja turto iš bankrutuojančių įmonių, atsiranda papildomų mokestinių prievolių (PVM skaičiavimo ir sumokėjimo); kreditorius, perėmęs turtą ir sumokėjęs už bankrutuojančią įmonę į biudžetą PVM, gauna tokio dydžio turtinę naudą, kokia yra perduoto turto vertė be PVM, taigi jo finansinis reikalavimas patenkinamas tik turto verte, o prievolės sumokėti perėjimas kreditoriui negali būti laikomas jo turtine nauda (kreditoriaus reikalavimo patenkinimu). Atsižvelgdamas į nurodytą išaiškinimą, ieškovas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau yra suformavęs aiškią praktiką ginčo klausimu, kuria, atsižvelgiant į konstitucinę doktriną dėl teismų precedentų, turėjo būti remiamasi. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2014 m. sausio 21 d.  nutartį, ginčo iš esmės neišsprendė, todėl Kauno apygardos teismas turėjo įvertinti ne tik šią nutartį, bet ir ankstesnę Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vadovautis joje pateiktu teisės normų aiškinimu, teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais.
2. Ieškovo įsitikinimu, PVM įstatymo 2 straipsnio 23 dalies, 80 straipsnio 1 dalies 9, 11, 12 punktų, Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus sprendimu metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 231, 6.1 punkto nuostatos patvirtina, kad turto vertė yra suma be PVM, o PVM atsiranda arba gali atsirasti tik teisės aktuose nustatytais atvejais, tačiau negali būti laikoma, jog, esant atitinkamoms nuostatoms ir turto pardavėjui nusprendus taikyti PVM, dėl to padidėtų parduodamo turto vertė. Ieškovas pažymi, kad atvejai, kai PVM už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas išskaito ir sumoka į biudžetą šių prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas), jeigu jis yra PVM mokėtojas, nustatyti Atvejų, kai pridėtinės vertės mokestį už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas (klientas), apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 900 (toliau – ir Aprašas); vienas iš tokių atvejų – kai prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui) yra pradėta bankroto procedūra (Aprašo 1 punktas). Ieškovas nurodo, kad, nesant išimtinių atvejų, PVM mokestį moka prekės tiekėjas ir (ar) paslaugos teikėjas – pirkėjas visą PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą (įskaitant ir PVM) sumoka pardavėjui, o šis atitinkamai išskaito ir sumoka PVM sumą į valstybės biudžetą; jeigu pardavėjui būtų pradėta bankroto procedūra, jam mokėtiną sumą sudarytų suma be PVM (apskaičiuotą PVM sumokėtų pirkėjas). Atsižvelgdamas į tai, ieškovas padarė išvadą, kad nepaisant to, kam būtų parduotas (perduotas) turtas, skolininkui BUAB „Plieno raštas“ būtų sumokėta suma be PVM, kuri, remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalimi, perduotina įkaito turėtojui. Teismui nusprendus, kad turto kaina yra 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), turtą perėmęs kreditorius būtų buvęs priverstas du kartus sumokėti PVM dydžio sumą – pagal PVM įstatymą sumokėti PVM tiesiogiai Valstybinei mokesčių inspekcijai ir teismo sprendimo pagrindu grąžinti šio mokesčio dydžio kainos dalį BUAB „Plieno raštas“.
3. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas įvykdė prievolę sumokėti PVM – PVM už turtą, perimtą iš BUAB „Plieno raštas“, deklaravo 2011 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijos 33 laukelyje; šią pardavimo PVM sumą įtraukė į mokėtino į biudžetą (grąžintino iš biudžeto) PVM, nurodyto 2011 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijos 36 laukelyje, skaičiavimą ir faktiškai sumokėjo 2011 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijos 36 laukelyje deklaruotą mokėtiną PVM sumą.
4. Atsiliepime teigiama, kad aplinkybė, jog teismas nesivadovavo šalies pateiktais įrodymais, jie prieštarauja priimtam procesiniam sprendimui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą. Kasatorės pateiktos UAB Mokesčių ekspertų biuro specialisto A. K. išvados parengtos nesilaikant CPK II dalies XIII skyriaus Septintajame skirsnyje nustatytos tvarkos; be to, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis).
5. Ieškovas nesutinka, kad skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutarties nuostatoms, pažymėdamas, jog Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. sausio 21 d. nutartimi grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasatorė galėjo pasinaudoti visomis jai (trečiajam asmeniui) byloje suteikiamomis teisėmis. Teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą nutartį, nesprendė, kad kasatorė neturėtų dalyvauti nagrinėjant bylą, priešingai, vertino jos argumentus ir pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo apimties

Kasatorė skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį iš esmės tuo pagrindu, kad teismas netinkamai taikė teisę ir dėl to, tikslindamas bankroto byloje patvirtintą kreditoriaus AB Šiaulių banko (akcinės bendrovės Ūkio banko teisių perėmėjo) finansinį reikalavimą, nepagrįstai sprendė, jog jis mažintinas perimto turto vertės be PVM dydžiu, o ne perimto turto vertės su PVM dydžiu.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalį šiuo mokesčio apmokestinamasis asmuo yra bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis juridinis arba fizinis asmuo; šio straipsnio 29 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal PVM įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju; PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM tenka pirkėjui. Išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už nuosavybės teisės objektus, perimtus kaip turtinis įnašas arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo apskaičiuotą PVM už perduodamą pastato (statinio) esminį pagerinimą privalo PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, t. y. PVM mokėtojas, perimantis nuosavybės teisės objektus kaip turtinį įnašą arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, arba PVM mokėtojas – pagerinto pastato (statinio) daikto savininkas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti ir kitus atvejus, kai PVM už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas išskaito ir sumoka į biudžetą šių prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas), jeigu jis yra PVM mokėtojas (PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalis). Atvejų, kai pridėtinės vertės mokestį už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas (klientas), aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 900 „Dėl priemokų mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti“, 1 punkte nustatyta, kad Apraše išvardyti kiti (be nustatytųjų PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje) atvejai, kai PVM už tiekiamas prekes (paslaugas) išskaito ir sumoka į biudžetą šių prekių (paslaugų) pirkėjas (klientas). Šiame punkte nustatyta PVM išskaitymo ir sumokėjimo tvarka taikoma, inter alia, jeigu prekių (paslaugų) pirkėjas (klientas) yra asmuo, registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje (išskyrus biudžetines įstaigas), ir prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui) teisme pradėta bankroto procedūra.

Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad 2010 m. spalio 29 d. įvykusiame BUAB „Plieno raštas“ kreditorių susirinkime buvo nutarta nustatyti pradinę įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo kainą skelbiant vienas varžytynes – 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) ir PVM (jei būtų būtinybė mokėti PVM). Varžytynės 2011 m. rugpjūčio 1 d. neįvyko, nes neatvyko nė vienas pirkėjas; BUAB „Plieno raštas“ bankroto administratorius 2011 m. rugpjūčio 3 d. pasiūlė AB Ūkio bankui perimti varžytynėse neparduotą įkeistą nekilnojamąjį turtą. AB Ūkio bankas 2011 m. rugpjūčio 11 d. sutiko perimti varžytynėse neparduotą turtą. Varžytynėse neparduoto įkeisto turto perdavimo–priėmimo įkaito turėtojui akte Nr. ES2011/09/02 šalys sutarė, kad perduodamo turto vertė – 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) ir PVM. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus PVM sumokėjimo už bankrutuojančią įmonę ypatumus, spręstina, kad jau skelbiant varžytynes BUAB „Plieno raštas“ žinojo ar turėjo žinoti, jog jeigu turtas bus parduotas už nustatytą pradinę kainą, bankrutuojanti įmonė turės teisinį pagrindą tikėtis už parduotą nekilnojamąjį turtą gauti būtent 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) dydžio sumą. Bankrutuojančiai įmonei taip pat buvo ar turėjo būti žinoma aplinkybė, kad būsimas pirkėjas už įsigyjamą turtą privalės sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Tai, kad varžytynės neįvyko ir kad nekilnojamąjį turtą įstatymų nustatyta tvarka perėmė įkaito turėtojas AB Ūkio bankas, nurodytos išvados nekeičia. Bankrutuojanti įmonė, kaip ir turėjo teisinį pagrindą tikėtis, savo įsiskolinimą kreditoriams sumažino 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) dydžio suma. Dėl to aplinkybė, ar AB Ūkio bankas turėjo teisę į PVM atskaitą ir ar ja pasinaudojo, neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nes mokestiniai teisiniai santykiai (PVM apmokestinimo, mokėjimo, atskaitos ir pan.) sieja asmenį, kuriam nustatyta pareiga sumokėti PVM, ir valstybę (mokesčių mokėjimą administruojančią Valstybinę mokesčių inspekciją). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą ginčo santykių teisinį reglamentavimą ir teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje pagrįstai konstatavo, jog BUAB „Plieno raštas“, perduodama nekilnojamąjį turtą įkaito turėtojui AB Ūkio bankui, įgyvendino šio pirmumo teisę patenkinti finansinį kreditoriaus reikalavimą 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) apimtimi, tokio dydžio suma ir yra mažintinas šio kreditoriaus Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi patvirtintas 2 901 432,04 Lt (840 312,80 Eur) finansinis reikalavimas.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl AB Ūkio banko sumokėto PVM ir šio mokesčio atskaitos prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir kad teismas, spręsdamas šį klausimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais argumentais, plačiau nepasisako dėl AB Ūkio banko ir valstybės mokestinių teisinių santykių, kurie nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko.

Dėl prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje

Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartyje, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartis ir klausimas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus perimto turto kainos perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pasisakyta dėl nekilnojamojo turto kainos dydžio ir tai yra prejudicinis faktas, kuriuo privalo remtis vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose ginčą nagrinėjantys teismai.

Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis buvo priimta toje pačioje byloje, ja klausimas nebuvo išspręstas iš esmės, nes byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai neatitinka vieno esminių prejudicialumo nustatymo kriterijų – kad aplinkybės turi būti nustatytos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orfis“ v. UAB „Stimeksa“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-102-695/2015; kt.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartyje pasisakė dėl perduoto turto kainos – 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), tačiau nagrinėjamoje byloje ginčo dėl aplinkybės, jog perduoto turto kaina yra 3 206 500 Lt (928 666,59 Eur), t. y. 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) ir PVM, nėra. Ginčas kilo dėl to, kokios vertės turtą perėmė kreditorius AB Ūkio bankas ir atitinkamai ar būtent tokia suma yra sumažintas jo finansinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei. Būtent šio klausimo, t. y. AB Ūkio banko finansinio reikalavimo tikslinimo, nagrinėjimą, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi perdavė Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pagrįstai sprendė, jog kreditorius AB Ūkio bankas perėmė 2 650 000 Lt (767 493,05 Eur) vertės turtą ir būtent tokiu dydžiu mažintinas jo finansinis reikalavimas BUAB „Plieno raštas“ bankroto byloje, spręstina, kad kasacinio skundo argumentai neleidžia daryti kitokios išvados.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie nesudaro kasacijos dalyko.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus reikalavimo tikslinimą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti šios apeliacinės instancijos teismo nutarties.

Dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad AB Šiaulių bankas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 1815 Lt (525,66 Eur) atstovavimo išlaidų, jas prašo priteisti iš kasatorės. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkto nuostatų, todėl priteistinos iš kasatorės (CPK 98 straipsnis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti AB Šiaulių bankui (j. a. k. 112025254) iš I. Č. (a. k. duomenys neskelbtini) 525,66 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis Eur 66 ct)  išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš I. Č. (a. k. duomenys neskelbtini) 4,75 Eur (keturis Eur 75 ct)  išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė