Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-19-372-2012].doc
Bylos nr.: 2A-19-372/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėja B. Simonaitienė                                                                                                                 

Teisėja Daiva Valčiukienė                                           Civilinė byla Nr. 2A-19-372/2012

                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00019-2011-4

                                                             Procesinio sprendimo kategorija

                                             30.8; 212.20; 121.21.

                                                                                                                                                      (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m.  sausio 24 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų J. R., S. A., L. D. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims  Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, J. R., S. A., L. D. dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, bei pagal J. R., L. D., S. A. pareiškimą Kelmės rajono savivaldybės administracijai, Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie  aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniam padaliniui, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui, VĮ Registrų centro Šiaulių filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

 

Išnagrinėjus bylą,

 

n u s t a t y t a :

 

I. Ginčo esmė

 

Pareiškėja Kelmės rajono savivaldybės administracija kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą su pareiškimu, kuriuo prašė pripažinti bešeimininkiu daiktą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir perduoti Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn. Nurodė, kad Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. A-1470 sudaryta komisija nustatė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) yra nerealizuotinas ir neturi savininko. Jis įtrauktas į bešeimininkio turto Kelmės rajono savivaldybėje apskaitą. Paskelbus spaudoje pasiūlymą minėtą statinį pripažinti bešeimininkiu, jokie asmenys nesikreipė. Pastatas yra valstybinėje žemėje, nerealizuotinas, fiziškai nusidėvėjęs, avarinės būklės, techniškai neinventorizuotas ir teisiškai nekilnojamojo turto registre neregistruotinas. Namas (duomenys neskelbtini) praeityje buvo Kelmės paukštininkystės tarybinio ūkio žinioje. Šis namas savivaldybei nebuvo perduotas, likviduojant šią įmonę. Prieš 1995 metus dėl nuosavybės teisių į šį namą atkūrimo kreipėsi buvusi savininkė E. Š.. 1995 metais buvusiai savininkei buvo nutarta išmokėti kompensaciją. Buvusios namo gyventojos negalėjo privatizuoti butų pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes buvo nagrinėjamas buvusios  savininkės prašymas jai grąžinti namą natūra. 

Suinteresuoti asmenys J. R., L. D., S. A. teismo posėdžio metu pateikė pareiškimą su savarankiškais reikalavimais dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį ir prašė nustatyti: kad J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu  turėjo teisę privatizuoti butą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 metų atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo ir įgijo nuosavybės teisę į šį butą; kad L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu  turėjo teisę privatizuoti butą su priklausiniais, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), daržinę 8I1ž, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), pusę tvarto 7I1b, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini),  esančius (duomenys neskelbtini), bei 1/18 dalį ūkinio pastato 5I, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 metų atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo ir įgijo nuosavybės teisę į šį butą ir jo priklausinius bei ūkinio pastato dalį; kad S. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu  turėjo teisę privatizuoti butą su priklausiniais, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), daržinę 6I1ž, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), pusę tvarto 7I1b, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini),  esančius (duomenys neskelbtini), bei 1/18 dalį ūkinio pastato 5I, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 metų atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo ir įgijo nuosavybės teisę į šį butą ir jo priklausinius bei ūkinio pastato dalį. Nurodė, kad J. R., L. D. ir S. A. šeimos ginčo gyvena apie 30 metų, kiekviena savo butą prižiūri, remontuoja kaip savininkai. Gyventojoms nebuvo leista įgyti butų pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes tuo metu dar nebuvo išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiai savininkei E. Š., iš kurios namas buvo nacionalizuotas. 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kelmės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimą tenkino. Pripažino gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir perdavė Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn.

Teismas atmetė suinteresuotų asmenų J. R., L. D., S. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagal įgyjamąją senatį.  Teismas nurodė, kad gyvenamasis namas  (duomenys neskelbtini),  priklauso valstybei, remiantis CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata, jis negali būti kitų asmenų įgytas pagal įgyjamąją senatį. Teismas nurodė, kad remiantis CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata, gyvenamasis namas  (duomenys neskelbtini)  priklauso valstybei, todėl jis negali būti kitų asmenų įgytas pagal įgyjamąją senatį.

Pirmosios instancijos teismas nepriėmė Kelmės rajono savivaldybės administracijos atsisakymą nuo pareiškimo, nes atsisakymas prieštarauja imperatyvioms CK 4.69 straipsnio 3 dalies normoms.

Be to, teismas nurodė, kad pastatas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, nuo Kelmės paukštininkystės valstybinio ūkio likvidavimo laiko nėra surašyti jokie dokumentai dėl šio turto perdavimo ar priklausymo konkrečioms valstybės institucijoms. Nors pastatas (duomenys neskelbtini) priklauso valstybei, tačiau ilgą laiką šis turtas nebuvo priskirtas konkrečiai institucijai. Nuo minimo gyvenamojo namo įtraukimo į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitą yra praėję daugiau kaip vieneri metai ( CK 4.58str. 1d.), per tą laiką jokie asmenys nuosavybės teisių į šį pastatą  nepareiškė, o suinteresuotų asmenų pareiškimas nepagrįstas. Lietuvos Respublikos CK 4.58 straipsnio 3dalyje nurodytų aplinkybių nenustatyta, pastatas yra nerealizuotinas, fiziškai nusidėvėjęs, todėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimą tenkino, pastatą pripažintino bešeimininkiu ir perdavė Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Apeliaciniu skundu suinteresuoti asmenys J. R., L. D., S. A. prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą – patenkinti J. R., L. D., S. A. pareiškimą, priimti Kelmės rajono savivaldybės administracijos atsisakymą nuo ieškinio ir panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažintas gyvenamas namas, esantis (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir perduotas Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

  1. Apeliantės nurodė, kad ginčo namas turėjo savininką ir niekada nebuvo bešeimininkis turtas LR CK 4.57 straipsnio prasme: savininkė yra žinoma. Nėra byloje jokių duomenų apie tai, kad nurodyti pastatai būtų buvę nacionalizuoti. Kelmės paukštininkystės  tarybinis ūkis niekada ginčo pastatų nevaldė nuosavybės teisėmis, nebuvo šio turto registravęs Viešame registre, apskaitęs turto balanse. Byloje nėra nei valstybės, nei savivaldybės priimtų sprendimų dėl gyvenamo namo nacionalizavimo, nusavinimo. Namo savininkė turėjo teisę susigrąžinti nuosavybės teises į savo turėtą namą, tačiau savo teisių ji atsisakė. Savivaldybė nevykdė LR piliečių nuosavybės teisės atkūrimo į nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų 20 straipsnio reikalavimų: nei savininkei grąžino jos namą, nei leido pagal Butų privatizavimo įstatymą butus apeliantėms įsigyti.
  2. Teismas netyrė įrodymų ir sprendime nepasisakė, kodėl apeliančių valdomi ūkiniai pastatai yra butų priklausiniai ir nuo kada jie yra atsiradę, kokiu būdu įgyti. Ūkinis pastatas, kur 1/18 dalį ūkinio pastato 51, unikalus NR.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), yra apeliančių, orderio išrašymo momentu nebuvo pripažintas buto priklausiniu.  Ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) niekada nepriklausė E. Š. (buvusiai namo savininkei), faktiškai šiuos pastatus savo lėšomis ir jėgomis pasistatė apeliantės bendrai su visais butus gavusiais apeliančių name asmenimis, nes reikėjo ūkiškai gyventi. Ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo įregistruoti kaip ūkio nuosavybė, nebuvo priskirti apeliančių turimiems butams kaip priklausiniai. Apeliantės mano, kad teisėtai ir sąžiningai jų pačių lėšomis įgyti ūkiniai pastatai neturėtų būti iš jų nacionalizuoti (į bešeimininkio turto apskaitą jie nėra įtraukti) ir perduoti Savivaldybei.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bešeimininkiu negali būti pripažintas daiktas, kuris turi savininką (CK 4.57 straipsnio 1 dalis), taigi bešeimininkiu negali būti laikomas daiktas, priklausantis valstybei, nors jis tinkamai neapskaitytas. Įrašo nebuvimas nekilnojamojo turto registre apie nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą savaime nereiškia, kad valstybė neturi nuosavybės teisės į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis  Nr.3-3K-352/2011). Kilus ginčui dėl valstybės teisių į daiktą būtina įvertinti nekilnojamojo daikto pobūdį bei nekilnojamojo daikto priklausomybei nustatyti reikšmingą teisinį reglamentavimą. Teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini) yra valstybės nuosavybė, tačiau nepagrįstai pripažino, kad jis yra bešeimininkis turtas. Išmokėjus kompensaciją už buvusiai savininkei atkurtą nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, šis turtas perėjo valstybės nuosavybėn. Ginčo namas niekada nebuvo parduotas ar kitu būdu perduotas privačion nuosavybėn. Byloje tokių duomenų nėra. Taigi, jis laikomas valstybės nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar tinkamai tai įforminta. Kelmės paukštininkystės valstybinis ūkis iki likvidacijos buvo valstybinė įmonė, tik po privatizacijos jis buvo suskaidytas į keletą žemės ūkio įmonių (154-155 b.l., 1 t.). Pareiškėjoms butai buvo suteikti gyventi kaip šios valstybinės įmonės darbuotojams, tai įforminant Gyvenamosios patalpos orderiais, įtvirtintais Kelmės rajono vykdomojo komiteto  sprendimais (141-143 b.l., 1 t.). Tai patvirtina tą faktą, kad valstybė disponavo jai priklausančiu turtu – gyvenamosiomis patalpomis ginčo name. Įvertinus šias aplinkybes, teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad valstybei priklausantis turtas negali būti įsigytas įgijamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).  Šioje byloje teismas daro išvadą, kad sprendimas dalyje dėl gyvenamojo namo teisinės padėties yra  pakankamai motyvuotas, jame  pasisakoma dėl visų nustatytų faktinių aplinkybių, jų pagrindu padarytos tinkamos išvados.

Apeliantų motyvas, kad teismas nepasisakė dėl jų valdomų ūkinių pastatų pripažinimo ginčo namo priklausiniais, iš esmės pagrįstas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo analizuojamos jokios aplinkybės, susijusios su ūkinių pastatų ar jų dalių  įgijimu pagal įgijamąją senatį. Tuo tarpu šis faktas konstatuojamas, jei yra nustatytos 8 esminės aplinkybės, kurių bent vienos jų nesant, negalima tenkinti pareiškimo. Nagrinėjant bylą, iš esmės  buvo nukrypta į nuosavybės teisės problemas, susijusias su gyvenamuoju namu. Ginčai dėl 1/18 dalies ūkinio pastato buvo nagrinėjami ir kitose civilinėse bylose, tačiau tai taip pat nebuvo analizuojama.  Apeliantėms buvo suteiktas naudotis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), o ūkinis pastatas 5I1p registruotas kaip kito namo priklausinys (6-9 b.l., 2 t.). Įvertintina ir ta aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nustatyta, kad bent trims asmenims ginčo pastato teisės įregistruotos ne po 1/18 dalį (7 b.l., 2 t.). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Nagrinėjant aplinkybes, susijusias su ūkinių pastatų nuosavybės įteisinimu,  nei apeliantės iš esmės  ką nors įrodinėjo leistinais įrodymais, nei teismas pasiūlė joms tai daryti.  Apeliantės tik nurodo, kad ūkinius pastatus pasistatė savo lėšomis talkos būdu. Šios aplinkybės nei patvirtintos, nei paneigtos, tačiau išanalizuoti apeliacine tvarka  to  taip pat neįmanoma. Pastatai 6I1ž, 7I1b, 8I1ž tikrai negalėjo būti statyti apeliančių, kadangi jų statybos pradžia ir pabaiga nurodyta 1930 metai (128-130 b.l., 1 t.). Įvertinus šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje ginčo dalyje nėra atskleista bylos esmė ir apeliacinės instancijos teismas tai padaryti negali (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).

Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

 

Vadovaujantis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

 

n u t a r ė :

 

Pakeisti dalį  Kelmės rajono  apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo ir ją išdėstyti taip: „Pareiškimą tenkinti ir pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybe“. Dalyje dėl ūkinių pastatų įsigijimo pagal įgyjamąją senatį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

 

Teisėja                                                                                                                B.Simonaitienė