Civilinė byla Nr. 3K-3-344-706/2015
Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01616-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 3 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rimansta“, tretieji asmenys – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Dataksas“, S. K. (S. K.), dėl dalies išmokėtos sumos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl ES ir nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, tuo aspektu, ar draudimo sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl draudimo apimties teritorijos atžvilgiu (Lietuvos ar visų ES valstybių narių).
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 56 575,43 Lt (16 385,38 Eur), 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2011 m. sausio 28 d. ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau — TPVCAPD) sutartį SGB 0660820 (toliau – ir Sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Mercedes Benz 1844“ valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2011 m. kovo 22 d. atsakovo darbuotojas S. K., Vokietijoje vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 1844“, susidūrė su dviem automobiliais, sugadino kelio ženklus. S. K. buvo pripažintas kaltu dėl šio eismo įvykio. Ieškovas pagal atstovų Vokietijoje pretenzijas atlygino 113 150,84 Lt (32 770,75 Eur) dydžio nuostolius. Sutarties 1.5 punkte buvo susitarta, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi atsakovas, sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nustatytai draudimo rizikai, pažeisdamas Sutarties 1.5 ir 2.2.3 punktus, neinformavo atsakingo draudiko, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktas). Su kitais draudikais atsakovas taip pat sudarė draudimo sutartis, nustatančias, kad transporto priemonės nevyks už Lietuvos Respublikos ribų, nors ir turi leidimą verstis tik tarptautiniais pervežimais, siekdama sutaupyti, nes draudimas automobiliams, vykstantiems į užsienio valstybes kainuoja 10 kartų brangiau.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad draudimo sutarties šalys viena kitai atskleidė informaciją, galinčią turėti esminę įtaką draudimo rizikai, nes draudimo brokeris M. Š. neneigė, jog žinojo apie atsakovo tarptautinio krovinių gabenimo verslą, atsakovo darbuotojui A. M. užsakius draudimą be žaliosios kortelės, sudarė sutartį, siuntė ją ir draudimo polisą su prierašu, kad draudimo sutartis galioja tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog draudiko atstovas 2011 m. sausio 31d. siuntė atsakovui elektroninį laišką dėl draudimo sutarties galiojimo, draudimo sutartį dėl vilkiko „Mercedes Benz 1844“ ir polisą, tačiau neginčijamai nenustatyta, kad atsakovas gavo visus šiuos dokumentus, juos atidarė ir su jais susipažino. Draudimo liudijime (polise), kuris patvirtina draudimo sutarties sudarymą ir kuris, kaip byloje nustatyta, atsakovo gautas, nurodyta, kad draudimo apsauga galioja Vokietijoje, draudiko atstovui buvo žinoma reikalinga informacija (kad bendrovė užsiima tarptautiniais pervežimais) apie atsakovą kaip draudėją, draudikas, kaip savo veiklos profesionalas, turėjo teisę įvertinti draudimo riziką, reikalauti pakeisti draudimo sutartį, padidinti draudimo įmoką, tačiau to įstatymo nustatyta tvarka nepadarė, todėl atsakovas pagrįstai perkėlė žalos atlyginimo riziką draudimui. Teismas nustatė, kad ieškovo pateiktas Sutarties variantas pasirašytas tik draudiko atstovo M. Š., tačiau nepasirašytas atsakovo, kieno parašas sutartyje – neaišku, nes nenurodyta pavardė, vardas, ieškovas nežino, kieno tai parašas, vizualiai jis į atsakovo direktoriaus ar darbuotojo A. M. parašus nepanašus. Kadangi įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl jos sudarymo ar įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais, tai šioje byloje kilus ginčui teismas neturi pagrindo remtis liudytojų parodymais, siekdamas nustatyti, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta ginčo sutartis ir kokius duomenis pateikė atsakovas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Dėl to spręsta, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas buvo tinkamai supažindintas su draudimo sutarties individualiomis sąlygomis, tai ir neįgijo teisės reikalauti, kad atsakovas įvykdytų tai, apie ką jis nebuvo informuotas. Ieškovas taip pat nepateikė byloje jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas būtų nuslėpęs ar suteikęs klaidingą informaciją apie savo tarptautinio krovinių pervežimo veiklą. Nesant duomenų, ar atsakovas buvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad duomenis pateikė sutartį sudaręs asmuo ir kad draudimo sutartis sudaryta joje nurodytomis sąlygomis.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 25 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas, turėdamas leidimą verstis tik tarptautiniais pervežimais, net nesvarstė galimybės apie papildomas draudimo sutarties sąlygas, kurios galiotų tik Lietuvoje, draudimo įmoką sumokėjo už draudimo polisą, kuriame nėra tokios sąlygos, draudimo sutarties negavo ir su tokia sąlyga nebuvo supažindintas. Tai, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys apie 2011 m. sausio 31 d. atsakovui išsiųstą elektroninį laišką su priedais – draudimo liudijimu LL/ABA Nr. 6600986 ir Draudimo sutartimi SGB 0660820, nereiškia, jog šalys susitarė dėl draudimo apsaugos apimties pagal Draudimo sutarties 1.5 punkto papildomą sąlygą, iš elektroninio laiško turinio taip pat negalima spręsti, kad kalbama būtent apie transporto priemonės „Mercedes Benz 1844“ draudimo sutarties individualizuotas sąlygas. Kadangi Sutartis atsakovo atstovo nepasirašyta (CK 6.989 straipsnis), kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas su draudimo sutarties 1.5 punkto individualia sąlyga sutiko ir ją patvirtino, nepateikta, todėl negalima spręsti, jog atsakovas turėjo pareigą pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Draudimo liudijime LL/ABA Nr. 6600986 nurodyta, kad draudikas krovininiam automobiliui „Mercedes Benz 1844“ suteikia draudimo apsaugą jame išvardytose šalyse, tarp jų – Vokietijoje, kur ir įvyko eismo įvykis, taip pat kad atlygina žalą, padarytą tiek Lietuvos teritorijoje, tiek užsienyje. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas, kuriame yra nurodyta draudimo apsaugos apimtis (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad, ieškovui neįrodžius draudimo sutarties pažeidimo, atsakovui nekyla pareiga atlyginti jo patirtų nuostolių dėl išmokėtų draudimo išmokų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalies nuostatų bei Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ tvarka bei pagrindais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
- Dėl supažindinimo su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis. Draudimo sutarties sąlyga, nustatanti, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, nėra standartinė, ji yra aptarta individualiai ir į Draudimo sutartį įtraukta tada, kai ją suderino abi sutarties šalys. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad individualiosios draudimo sutarčių sąlygos turėjo būti išvardytos draudimo liudijime (polise). Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 37 ir 40 punktų nuostatos patvirtina kasatoriaus nurodomą aiškinimą. TPVCAPD yra specifinė draudimo rūšis, reglamentuojama specialiųjų teisės aktų, jos liudijimai yra suvienodinti, todėl individualiai aptariamos draudimo sąlygos yra įrašomos ne į draudimo liudijimus, bet į draudimo sutartį.
- Dėl draudimo brokerio vaidmens, sudarant draudimo sutartį, teisinės reikšmės. Sisteminis teisės normų aiškinimas leidžia padaryti išvadą, kad draudimo brokeris, būdamas prekybos tarpininkas, yra laikomas draudėjo (šiuo atveju UAB „Rimansta“), o ne draudiko (ieškovo) atstovu (CK 2.132 straipsnio 4 dalis, Draudimo įstatymo 162 straipsnio 3 dalis, 164 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad sutarties sudarymo metu draudimo brokeris veikė atsakovo (draudėjo) interesais, o ieškovo (draudiko) interesai buvo netgi pažeisti (buvo paimta mažesnė draudimo įmoka, nei priklausytų, jeigu ji būtų skaičiuojama pagal tikrą rizikos vertinimui aktualią informaciją), taip pat į tai, jog draudikas net nedalyvavo ginčo draudimo sutarties sudarymo procese, laikytina, kad UADBB „Dataksas“ buvo ne AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atstovas, bet būtent draudėjos UAB „Rimansta“ įgaliotiniu, kuriam atsakovas pavedė sudaryti draudimo sutartį. Individualioji sutarties 1.5 sąlyga į Draudimo sutartį buvo įtraukta būtent atsakovo atstovo, t. y. draudimo brokerio, iniciatyva, todėl apie ją atsakovas žinojo ir turi prisiimti atsakomybę už šio įsipareigojimo pažeidimą.
3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Byloje yra pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad atsakovas žinojo individualiąją draudimo sutarties sąlygą (transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų), ji atitiko atsakovo valią draudimo sutarties sudarymo metu, ir už šios sutartinės sąlygos pažeidimą atsakovas privalo prisiimti atsakomybę. Teismo įpareigotas pateikti visus turimus dokumentus, duomenis ir kitus įrodymus, susijusius su draudimo sutarties sudarymu (pačią sutartį, susirašinėjimą su brokeriu, mokėjimo pavedimus ir pan.), atsakovas šio įpareigojimo neįvykdė – nors, būdamas profesionalus verslo subjektas, privalo saugoti ir kaupti dokumentus. Atsakovas turi daug ginčų teismuose dėl analogiškų draudimo sutarčių sąlygų pažeidimo, todėl akivaizdu, kad toks atsakovo elgesys yra tyčinis, o atsakovo nurodomos aplinkybės, neva jis, būdamas profesionalus vežėjas, kuris nuolat susiduria su draudimo sutarčių sudarymu, nežino, kokiomis sąlygomis jis šias sutartis sudaro, yra akivaizdžiai nesąžiningas ir neatitinka tikrovės. Pats atsakovo atstovas proceso metu nurodė, kad jis renkasi „pigiausią draudimo variantą“, tai atsakovui yra svarbiau ne pateikti teisingą informaciją siekiant tinkamai sudaryti fiduciarinę draudimo sutartį, bet sumokėti kuo mažesnę draudimo įmoką. Teismai netinkamai vertino į bylą pateiktą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nes iš jo matyti, kad trečiasis asmuo UADBB „Dataksas“ atsakovui išsiuntė tiek draudimo sutartį, tiek draudimo liudijimą, abu šie dokumentai elektroniniu paštu buvo išsiųsti kartu, todėl visiškai nelogiška teismų patvirtinta atsakovo pozicija, jog dalį PDF dokumento (draudimo liudijimą) jis gavo, o kitos nuskaityto dokumento dalies (draudimo sutarties) – ne. Byloje yra pateikta ir pasirašyta draudimo sutartis, tačiau proceso metu nepavyko nustatyti, kuris iš atsakovo darbuotojų pasirašė šią draudimo sutartį. Ta aplinkybė, kad Sutartis yra pasirašyta, sudaro pagrindą pripažinti buvus atsakovo valią sutartį sudaryti būtent tokiomis sąlygomis. Nors proceso metu ir nepavyko nustatyti asmens, kuris šią sutartį atsakovo vardu pasirašė, tačiau atsakovas šio parašo neginčija, pareiškimo apie įrodymo suklastojimą (CPK 184 straipsnis) nėra pareiškęs. Kadangi byloje pateikta pasirašyta draudimo sutartis, atitinkanti paprastos rašytinės formos reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo teismui taikyti CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatos, nevertinti liudytojų parodymų, taip apribojant ieškovo įrodinėjimo teisę ir pareigą.
4. Dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovo nesąžiningas elgesys tiek sudarant draudimo sutartį (neatskleidė rizikos vertinimui svarbios informacijos apie transporto priemonių naudojimo teritoriją), tiek sutarčiai galiojant (nepranešė draudikui apie rizikos padidėjimą draudimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka) yra pakankamas ir teisėtas pagrindas draudikui regreso tvarka reikalauti iš atsakovo grąžinti įstatymuose nustatyto dydžio dalies draudimo išmoką. Sudarydamas draudimo sutartis su atsakovu, pagal jo pateiktą informaciją draudimo brokeris nustatė, kad draudimo rizika dėl transporto priemonių naudojimo bus kur kas mažesnė, negu tuo atveju, jei transporto priemonės būtų naudojamos visose valstybėse, kuriose suteikiama draudimo apsauga, t. y. atsakovas patvirtino, kad nesinaudos didžiąja draudimo apsaugos dalimi (naudos transporto priemonę tik Lietuvoje). Būtent dėl šios priežasties atsakovui nuo bendrų draudimo įmokų buvo suteiktos itin didelės nuolaidos (90 proc.). Pažymėta, kad nuolaidų suteikimas, atsižvelgiant į draudėjo pateiktą informaciją dėl nesinaudojimo draudimo apsaugos dalimi, neprieštarauja jokiems teisės aktams ir nepažeidžia nei draudėjų, nei nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų. Transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų labai padidina draudimo riziką. Teisės aktuose nenustatyta grąžintinos draudimo išmokos dalies apskaičiavimo tvarka, todėl pagal analogiją galima būtų vadovautis CK 6.993 straipsnio 6 dalimi.
Trečiasis asmuo UADBB „Dataksas“ prisideda prie ieškovo kasacinio skundo reikalavimų ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Rimansta“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
I. Dėl supažindinimo su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad šalys nebuvo aptarusios individualios sąlygos, jog apdrausta transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų. Atsakovo poziciją patvirtina byloje pateiktos sutarties sudarymo aplinkybės ir nuoseklūs liudytojų parodymai. Draudimo apsaugos galiojimo teritorijos apimtis išvardijant valstybes, taip pat ir Lietuvą, yra standartinė. Kaip ir nurodė UADBB „Dataksas“ draudimo brokeris M. Š., standartinių sąlygų negalima pakeisti, nes šio griežtos atskaitomybės dokumento forma yra patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau kasatorius, sutartį aiškindamas kaip atskiras sąlygas, o ne kaip vientisą dokumentą, dar kartą papildomai išskiria Lietuvą, sudarydamas draudimo polise dvigubą sutarties galiojimą, t. y. sutartis galioja visose šalyse, įskaitant Lietuvą, ir taip pat negalioja visose šalyse, bet galioja tik Lietuvoje; toks dviprasmiškas pateikiamas sutarčių aiškinimas neatitinka teisės aktuose nustatytų sutarčių aiškinimo nuostatų. Šalių sudaryto standartinio Draudimo poliso LT/ABA Nr. 6600986 grafos, suteikiančios draudimo apsaugą išvardytose šalyse, nėra aktyvios, draudikas šių poliso langų keisti negali, poliso grafos yra suderintos vadovaujantis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais.
2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (CPK 178 straipsnis), t. y. kasatorius. Su individualia sutarties sąlyga, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, atsakovas pasirašytinai nebuvo supažindintas, todėl apdraustos transporto priemonės naudojimas Vokietijoje, kuri yra Europos Sąjungos narė, negali būti laikomas aplinkybe, tiesiogiai padidinančia riziką atsirasti žalai. UADBB „Dataksas“ su atsakovu UAB „Rimansta“ 2011 m. sausio 28 d. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 0660820, tačiau draudimo brokerio atstovo teismui pateiktas elektroninis laiškas, kuriuo brokeris neva informavo atsakovą apie papildomas sąlygas, yra siųstas tik 2011 m. sausio 31 d., t. y. esant pasirašytai ir galiojančiai draudimo sutarčiai.
- Dėl draudimo brokerio vaidmens, sudarant draudimo sutartį, teisinės reikšmės. Pagal byloje pateiktus įrodymus draudimo brokeris UADBB „Dataksas“ veikia kaip draudimo kompanijos AAS „Gjensidige Baltic“ draudimo tarpininkas ir yra atskaitingas jai pagal šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį. Vykdydamas draudimo tarpininko veiklą brokeris be draudimo kompanijos sutikimo nėra įgaliotas sukurti teisinių pareigų. Dėl to toks kasatoriaus argumentas, kad sutarties sudarymo metu draudimo brokeris veikė atsakovo (draudėjo) interesais, o kasatoriaus (draudiko) interesai buvo netgi pažeisti, prieštarauja brokerio ir draudimo kompanijos sudarytai tarpusavio bendradarbiavimo sutarčiai ir Draudimo įstatymo 164 straipsnio nuostatoms.
- Dėl nuostolių atlyginimo. Visą draudimo sutarties galiojimo terminą draudimo sutartimi suteikiama draudimo apsauga visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta privalomojo draudimo sutarties galiojimo teritorija, todėl bet koks draudiko siekis apriboti draudimo sutarties galiojimą tik Lietuvos teritorija prieštarauja įstatymo normai. Kasatorius neteisingai argumentuoja, kad draudikas sutartimi gali prisiimti siauresnę draudimo riziką, nes pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį teritorija, kurioje draudikas turi imperatyviąją pareigą draudimo sutarties pagrindu suteikti draudimo apsaugą, ir draudiko prisiimamos draudimo rizikos teritorija negali nesutapti. Pagal kasatoriaus argumentus darytina išvada, kad draudimo suteikta apsauga galioja visose draudimo polise išvardytose šalyse, tačiau kasatorius riziką prisiima tik Lietuvoje naudojant transporto priemonę. Šio aiškinimo nepagrįstumą patvirtina ta aplinkybė, kad, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, žalą atlygino kasatorius, o ne Lietuvos draudikų biuras, kuris atlygina žalą užsienio valstybėje įvykusiam nedraudžiamajam įvykiui. Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatas draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose ES valstybės narėse. Draudimo rizikos atsiradimas, kuriuo draudikas grindžia reikalavimą, nukreipiant į 2011 m. sausio 28 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5 punktą („draudimo rizika ir kita informacija“), yra siejamas išimtinai tik su aplinkybėmis, susijusiomis su tyčiniais draudėjo veiksmais, kurie padidina žalą arba draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, pvz., transporto priemonės valdytojo neblaivumas, pasišalinimas iš įvykio vietos, nepranešimas apie eismo įvykį ir pan. Taigi draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vienos draudimo įmokos pagrindu, t. y. draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Kadangi kasatorius sudarydamas standartinę draudimo sutartį su atsakovu jokių papildomų sąlygų nederino, todėl atsakovas, jau ne vienerius metus vykdantis Europos Sąjungos teritorijoje komercinę veiklą, pagrįstai tikėjosi, kad sutartis galioja draudimo polise nurodytose šalyse.
IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutartimi sustabdytas civilinės bylos Nr. 3K-3-166/2014 (pakeistas Nr. 3K-3-344-706/2015) nagrinėjimas iki ESTT sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013 (pakeistas Nr. 3K-7-334-687/2015) gavimo.
ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime UAB „Litaksa“ prieš „BTA Insurance Company“, SE, (C-556/13, dar nepaskelbtas Rinkinyje) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.
Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą civilinės bylos Nr. 3K-3-344-706/2015 nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo
Siekiant palengvinti laisvą asmenų ir transporto priemonių judėjimą tarp valstybių narių, taip pat sustiprinti asmenų, nukentėjusių per eismo įvykius, bei apdraustųjų šalių apsaugą, Europos Sąjungos teisės lygmeniu sukurta sistema, skirta valstybių narių teisės aktams, susijusiems su motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu, derinti. Šia sistema ES teisės aktų leidėjas valstybėms narėms nustatė pareigą užtikrinti, kad visi transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybių narių teritorijoje, savininkai (valdytojai) sudarytų su draudimo bendrove sutartį, pagal kurią, neperžengiant ES teisės apibrėžtų ribų, būtų apdrausta jų civilinė atsakomybė. Pagrindiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo instituto tikslai – užtikrinti tiek per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą, tiek transporto priemonės draudėjo teisę apdrausta transporto priemone neribotai judėti visoje Europos Sąjungoje. Taigi šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, ir kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, kartu įtvirtinant ir draudėjo interesų apsaugos priemones, kurių tikslas – palengvinti draudėjo administracinę naštą užtikrinant, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, draudimo liudijimo pagrindu suteikiama apsauga galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB, kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, šalių draudimo santykiai, iš kurių kilo ginčas dėl draudimo išmokos dalies sumokėjimo, susiklostė ieškovo ir atsakovo sudarytos 2011 m. sausio 28 d. standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu. Taigi šiuo atveju teisinis draudimo santykių reglamentavimas aiškintinas atsižvelgiant į tuo metu jau įsigaliojusią 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria buvo kodifikuotos pirmiau galiojusios ES transporto direktyvos. Taip pat kadangi nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą, o šiai bylai aktualios direktyvų nuostatos kodifikuojančia direktyva 2009/103/EB nėra pakeistos, tai teisėjų kolegija vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime byloje Litaksa pateiktais išaiškinimais dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB. Nurodytų direktyvų nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 ir 28 punktus; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Nikoloudi, C‑196/02, Rink. p. I‑1789, 73 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, Rink. p. I‑817, 45 ir 46 punktus). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant ES teisę išplaukia iš pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, nes ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą).
Direktyvos nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos TPVCAPD įstatymu. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, draudimo sutartis galioja ir suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje ES valstybėje narėje. Taigi TPVCAPDĮ nuostatos ir šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami ES teisės aktų siekiamais tikslais.
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų atitikties imperatyviosioms teisės normoms
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko reikalavimo (transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu) priteisti išmokėtos draudimo išmokos dalį iš draudėjo, kaip neįvykdžiusio draudimo sutarties sąlygos naudoti apdraustą transporto priemonę tik Lietuvos teritorijoje ir nepranešusio draudikui apie transporto priemonės naudojimą kitoje valstybėje narėje, kurioje ji buvo naudojama ir kurioje atsiradusiai žalai atlyginti draudikas išmokėjo draudimo išmoką. Sutarties 1.5 punkte susitarta, kad transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų. Sutarties 1.6 punkte nurodyta draudėjo pareiga pranešti draudikui apie padidėjusią riziką, o draudėjui neįvykdžius šios pareigos, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį, po 2011 m. kovo 22 d. Vokietijoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiems asmenims išmokėjo 113 150,84 Lt (32 770,75 Eur) dydžio žalos atlyginimo ir 50 proc. jo sumos ieškiniu pareikalavo iš draudėjo. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovas nebuvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties individualiomis sąlygomis, tarp jų ir Sutarties 1.5 punktu, todėl laikyta, jog šalys dėl šios sąlygos nesusitarė ir atsakovas neturėjo pareigos pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad atsakovas buvo supažindintas su visomis Sutarties sąlygomis, todėl pažeidusi susitarimo sąlygą, jog transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, turi atlyginti 50 procentų ieškovo išmokėtos draudimo išmokos.
Lietuvos teisės aktuose nustatyta privaloma šios rūšies viešosios sutarties sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).
Pažymėtina, kad ESTT sprendime nurodė, kad iš Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio formuluotės išplaukia, jog pagal visas motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo sutartis, sumokėjus vienkartinę įmoką, turi būti suteikta draudimo apsauga, galiojanti visoje Sąjungos teritorijoje (19 punktas), ir išaiškino, kad šios direktyvos 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (31 punktas). Minėta, kad Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis tapačiai reglamentuoja draudimo sutarties galiojimą visoje ES teritorijoje vienos draudimo įmokos pagrindu kaip ir Direktyvos 90/232/EEB, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis, taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija remiasi ESTT sprendime Litaksa pateiktais Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio išaiškinimais, nes jie taikytini ir aiškinant Direktyvą 2009/103/EB. Ši ES teisės nuostata, perkelta į TPVCAPDĮ 10 straipsnį, analogiškai aiškinama ir nacionalinėje jurisprudencijoje, kuria taip pat vadovautinasi nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, konstatavo, kad tiek nacionalinė, tiek ES teisė nustato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat pabrėžė, jog draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų; toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę (TPVCAPDĮ) perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje; tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, kasacinio teismo pripažinta nesuderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštaraujančia imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje, v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015). ESTT prejudiciniame sprendime konstatavo, kad Trečiosios direktyvos 2 straipsnio nuostatomis būtent reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko (29 punktas).
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas ir atsakovas negali susitarti dėl tokios sąlygos, kuri prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.157 straipsnis), šiuo atveju, jog transporto priemonė nėra ir nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, nes ji reiškia draudimo apsaugos apribojimą teritorijos atžvilgiu; ta dalis, kiek ja taikomas ribojimas ES valstybių narių teritorijos atžvilgiu, prieštarauja imperatyviajam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimui, pagal kurį toks ribojimas yra draudžiamas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai padarė išvadą, jog šalys nesusitarė, bei, kaip pirmiau nurodyta, ir negalėjo susitarti dėl Draudimo sutarties 1.5 punkto ir atsakovas neturėjo pareigos pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi ieškovo ieškinio reikalavimas atsakovui grąžinti dalį nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų grindžiamas būtent iš šios susitarimo sąlygos kildinamų draudėjo pareigų pažeidimu, todėl šis reikalavimas vertintinas kaip neteisėtas ir negali būti tenkinamas.
2015 m. birželio 3 d. kasaciniame teisme gautas ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dokumentas, įvardytas kaip rašytiniai paaiškinimai, kuriuo pateikiami papildomi argumentai ir prašymai dėl bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija šį prašymą vertina kaip ieškovo kasacinio skundo papildymą. Pagal CPK 350 straipsnio 8 dalį, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima. Vadovaudamasi šia norma, teisėjų kolegija grąžina ieškovui jo pateiktą dokumentą ir dėl jame nurodytų teiginių nepasisako.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį pakeisti ar panaikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 20,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai – atsakovui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222) 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis Eur ir 43 ct) bylinėjimosi išlaidų UAB „Rimansta“ (j. a. k. 135253352) naudai.
Priteisti valstybei iš AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), 20,37 Eur (dvidešimt Eur ir 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Grąžinti AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 2015 m. birželio 3 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Stripeikienė
Dalia Vasarienė