Administracinė byla Nr. A-696-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02742-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.7

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tobacco foliis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tobacco foliis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tobacco foliis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-72 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 69-49 „Dėl UAB „Tobacco foliis“ (į. k. 303349330) 2020-02-13 skundo“ (toliau – ir VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-136(7-109/2020) „Dėl UAB „Tobacco foliis“ skundo“ (toliau – ir Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimas).

2.       Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1.                      Mokesčių administratoriaus specialistai netinkamai atliko mokestinį pareiškėjo patikrinimą, kurio metu nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2015 m. birželio 30 d. imitavo ekonominę veiklą, deklaravo neteisingus apskaitos duomenis, todėl pripažino dalį pareiškėjo ūkinių operacijų tariamai realiai neįvykusiomis, papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), PVM delspinigius, PVM baudą, pažeisdamas gero administravimo principą.

2.2.                      Mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažeidė dvigubo apmokestinimo draudimo principą.

2.3.                      Pareiškėjas apskaitė UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. atliktų darbų sąskaitą faktūrą Nr. 3 už remonto darbus 86 290,48 Eur sumai ir 18 121 Eur PVM sumai. UAB „Angleter“ už šią ūkinę operaciją, pagal PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotus ūkinės operacijos duomenis, sumokėjo mokesčių administratoriui 18 121 Eur PVM. Tai reiškia, kad PVM sistemos tikslas yra pasiektas, atliekant ūkinę operaciją sukurtas PVM buvo sumokėtas mokesčių administratoriui. Todėl pareiškėjas, net nevertinant šios ūkinės operacijos realumo arba pareiškėjo sąžiningumo, įgijo teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratoriai ir Komisija, nepagrįstai spręsdami, jog tariamai reali ūkinė operacija tarp pareiškėjo ir UAB „Angleter“ neįvyko, nepagrįstai papildomai apskaičiavo pareiškėjui 18 121 Eur PVM, PVM delspinigių ir skyrė PVM baudą, t. y. iš esmės mokesčių administratorius tokiu būdu iš tos pačios ūkinės operacijos PVM gavo ne tik iš UAB „Angleter“, bet šiuo metu siekia ją apmokestinti antrą kartą ir gauti tokį patį PVM iš pareiškėjo. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai prieštarauja PVM esmei ir dvigubo apmokestinimo draudimo principui.

2.4.                      Mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą bando riboti teigdamas, jog apskaityta ūkinė operacija realiai neįvyko. Tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo nėra ginčo, kad patalpose, kuriose deklaruojami UAB „Angleter“ remonto darbai, pareiškėjas vykdė PVM apmokestinamą veiklą. Mokesčių administratorius šios ūkinės operacijos realumą bando paneigti iš esmės savo vertinimu dėl atliktų remonto darbų kokybės, t. y. būdamas ne statybos srities specialistas, neatlikdamas deklaruojamų statybos darbų ekspertizės, remdamasis formaliais duomenimis, teigia, kad tariamai ši ūkinė operacija realiai neįvyko, patalpose remonto darbai nebuvo atlikti. Mokesčių administratorius apskritai neturi kompetencijos vertinti remonto darbų kokybės, nes tam atlikti reikia specialių žinių. Todėl mokesčių administratorių išvados, kad remonto darbai nebuvo atlikti, yra grindžiamos tik prielaidomis ir subjektyviu vertinimu.

2.5.                      Mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, išrašytą UAB „Aldista ir Ko“, nes pareiškėjui panaikinus ūkinę operaciją, siekiant sumažinti beviltišką skolą ir atgauti prekes, jis atitinkamai įgijo teisę sumažinti pardavimo PVM 10 412,72 Eur suma, o UAB „Aldista ir Ko“ neteko teisės į PVM atskaitą ir šia suma pasididino mokėtiną PVM. Tarp pareiškėjo ir UAB „Aldista ir Ko“ susiklostė ūkiniai santykiai, kurių metu pareiškėjas pardavė prekes (neapdorotą tabaką) UAB „Aldista ir Ko“, o ši įsipareigojo už jas sumokėti. Ši ūkinė operacija buvo apskaityta pagal pareiškėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. UAB „Aldista ir Ko“ susidūrė su finansiniais sunkumais, negalėjo atsiskaityti su pareiškėju. Todėl pareiškėjas, siekdamas susigrąžinti prekes, už kurias nėra atsiskaityta ir susigrąžinti beviltišką skolą, skolos likučiui 2016 m. birželio 1 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, t. y. 59 997,10 Eur sumai – 49 584,38 Eur prekių suma ir 10 412,72 Eur PVM. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos PVMĮ 83 straipsnio 1 dalimi, panaikinęs ūkinę operaciją, pareiškėjas patikslino pardavimo PVM sumas, o UAB „Aldista ir Ko“ prarado teisę į 10 412,72 Eur PVM atskaitą ir šia suma pasididino savo mokėtiną PVM į valstybės biudžetą.

2.6.                      Vadovaujantis PVMĮ 891 straipsniu ir pagal mokestinės bylos medžiagą, akivaizdu, kad UAB „Aldista ir Ko“ skola pareiškėjui buvo ir šiuo metu yra beviltiška – UAB „Aldista ir Ko“ nuo 2016 m. kovo 22 d. buvo bankrutuojanti, o šiuo metu apskritai yra išregistruota ją likvidavus dėl bankroto. Pareiškėjas nebuvo pareiškęs kreditorinio reikalavimo UAB „Aldista ir Ko“ nemokumo (bankroto) byloje. Kadangi UAB „Aldista ir Ko“ likviduota, pareiškėjas bet kokiu atveju neatgautų skolos. Todėl bet kokiu atveju pareiškėjas turėtų šią skolą nurašyti kaip beviltišką skolą, kas reiškia, kad pareiškėjas turi galėti pasinaudoti teise į PVM atskaitą.

3.       Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodydamas, kad:

3.1.                      Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra konstatavęs, kad pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) apmokestinimo momentas, PVM apskaičiavimas ir galimybė atskaityti yra susiję su realiu prekių pristatymo arba paslaugų atlikimo įgyvendinimu. Bendra PVM sistema draudžia galimybę atskaitos srityje atsižvelgti į neįvykdytus sandorius, nes pagal šią sistemą apmokestinimo momentą ir dėl to teisę į atskaitą lemia realus sandorio įgyvendinimas. Tai reiškia, jog apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jei prekės realiai jam buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir PVMĮ nuostatas. Apmokestinamasis asmuo, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, privalo turėti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius realų prekių ar paslaugų įsigijimą. Apmokestinamojo asmens apskaita turi būti tvarkoma taip, kad mokesčių administratorius, remdamasis apskaitos dokumentais, galėtų tinkamai įgyvendinti apmokestinimo PVM kontrolę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinė byloje Nr. eA-642-442/2019).

3.2.                      Pareiškėjas apskaitė UAB „Angleter“ įformintą 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3 statybos remonto darbų paslaugų sumai 86 290,48 Eur, 18 121 Eur PVM, iš viso 104 411,48 Eur. 2016 m. rugsėjo 5 d. atlikto vizitavimo metu A. K. aprodytose sandėlio (70 m2) patalpose nenustatyta, jog jose būtų atlikti statybos remonto darbai, nurodyti UAB „Angleter“ įformintoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje, kitų patalpų A. K. neaprodė (neturėjo raktų) ir patikrinimui atsiuntė vizitavimo metu neaprodyto sandėlio nuotraukas, iš kurių matyti tik du langai ir durys bei betonuotos sienos. Po atlikto vizitavimo surašyta faktų fiksavimo pažyma.

3.3.                      Mokesčių administratorius 2016 m. rugsėjo 28 d. atliko UAB „Angleter“ operatyvų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad ši bendrovė nevedė buhalterinės apskaitos registrų pagal objektus, nors jos vadovas A. K. tvirtino, kad tuo metu vykdė dar keletą statybos projektų.

3.4.                      2016 m. spalio 28 d. buvo dar kartą nuvykta apžiūrėti nuomojamų patalpų (apie 70 m2), esančių (duomenys neskelbtini), būklę. Tačiau jose naujos statybos plytų mūrijimas matyti tik aplink du langus, kurie galbūt buvo keisti, kitų remonto darbų mokesčių administratorius nenustatė (kaip, pvz., šildymo sistemai įsigytų prekių panaudojimo – sandėlyje nėra šildymo sistemos, nėra kanalizacijos, o vandens vamzdis išvestas per sieną, po juo stovi sena statinė). Todėl patikrinimo akte konstatuojama, kad priešpriešinių patikrinimų metu, įformintų medžiagų, neva sunaudotų minėtų patalpų remontui, nenustatyta. Patikrinimo metu dėl minėtų darbų atlikimo nustatytos prieštaringos aplinkybės: sandėlyje nenustatytas statybinių medžiagų panaudojimas, kokias UAB „Angleter“ pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus priskyrė sandėlio remontui.

3.5.                      Atsižvelgiant į tai, kad atliekant vizitavimą (2015 m. rugsėjo 21 d.), remontas (duomenys neskelbtini) dar nebuvo atliktas ir UAB „Angleter“ įformintoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad UAB „Angleter“ vardu įforminta 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra ir darbų pridavimo aktas neturi juridinės galios, todėl jų pagrindu 18 121 Eur PVM atskaita negalima.

3.6.                      Mokesčių administratoriui nustačius, kad patalpų remontas nebuvo atliktas, ir UAB „Angleter“ vardu įformintoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, pareiškėjo skundo argumentai, jog negali būti panaikinta jo teisė į PVM atskaitą, UAB „Angleter“ sumokėjus pardavimo PVM, atmestini.

3.7.                      Pareiškėjo pozicija, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo jo teisę į PVM atskaitą pagal pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „Aldista ir Ko“, nepagrįsta.

3.8.                      UAB „Aldista ir Ko“ nuo 2016 m. kovo 22 d. turi bankrutuojančios įmonės statusą. UAB „Aldista ir Ko“ 2018 m. kovo 6 d. išregistruota iš mokesčių mokėtojo registro, kaip likviduota bankrutavus. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, visai likusio įsiskolinimo sumai – 59 997,10 Eur, t. y. 49 584,38 Eur ir 10 412,72 Eur PVM. Šios sąskaitos pagrindimui buvo pateikta Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis dėl UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylos iškėlimo. UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius nurodė, kad pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo. Todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi UAB „Aldista ir Ko“ bankroto byloje pareiškėjas nebuvo patvirtintas kaip kreditorius. Bankroto administratorius nurodė, jog UAB „Aldista ir Ko“ iš pareiškėjo įsigytą neapdorotą tabaką pardavė UAB „Danman“ už 128 000 Eur. Tačiau UAB „Aldista ir Ko“ negalėjo pateikti nei įsigyto, nei parduoto 20 430 kg neapdoroto tabako gabenimo važtaraščių.

3.9.                      Mokėtinas PVM dėl beviltiškos skolos pripažinimo gali būti sumažintas tik surinkus visus įrodymus, kad skolai susigrąžinti buvo dedama pakankamai pastangų. Mokesčių administratorius nenustatė, jog UAB „Aldista ir Ko“ pareiškėjo įformintą 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą buvo apskaičiusi apskaitoje. Mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėjas būtų dėjęs kokias nors pastangas dėl skolos susigrąžinimo. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neteisėtai išrašė 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, pasinaudodamas bankrutuojančios UAB „Aldista ir Ko“ statusu ir 2016 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijoje nepagrįstai deklaravo mažesnę apmokestinamąją vertę 49 584,38 Eur ir 10 412,72 Eur mažesnį PVM. Todėl šiuo atveju pareiškėjui buvo pagrįstai papildomai apskaičiuotas mokėtinas 10 412,72 Eur PVM.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

 

II.

 

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:

6.1.                      Teismas sprendime perrašė Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendime neva nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas. Teismas nesigilino į ginčo esmę, nenustatė reikšmingų aplinkybių teisingam ginčo išsprendimui, visiškai netyrė byloje esančių įrodymų bei jų nevertino. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) jam nustatytų reikalavimų dėl motyvavimo. Teismas nesudarė tinkamų galimybių pareiškėjui pasirengti bylos nagrinėjimui, dalyvauti teismo posėdyje, tinkamai gauti su byla susijusią informaciją, nevertino dalies pareiškėjo atstovų teiktos informacijos ir pan.

6.2.                      Teismas nevertino byloje itin reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas ir pradėtas 2016 m. rugsėjo 23 d., t. y. po 2016 m. rugpjūčio 17 d. pradėto ir 2016 m. rugsėjo 16 d. baigto mokestinio tyrimo, kuris buvo atliekamas beveik po 1,5 metų nuo pareiškėjo naudotame sandėlyje atliktų remonto darbų.

6.3.                      Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. vasario 1 d. nebenaudojo, nesiaiškino aplinkybių, ar po pareiškėjo išsikraustymo iš sandėlio, jis toliau buvo faktiškai naudojamas, ir jei buvo – tai kieno buvo naudojamas, kiek laiko, kokia veikla jame buvo vykdoma ir pan.

6.4.                      Teismas byloje esančių įrodymų – 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažymos Nr. FR1050-2390 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažyma) ir 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymos Nr. FR1050-2881 (toliau – ir 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažyma) – netyrė ir nevertino. Priešingu atveju būtų nustatęs akivaizdžius prieštaravimus tarp faktų fiksavimo pažymose nustatytų faktų ir vėliau Kauno AVMI mokesčių specialistės sprendimuose nurodytų niekuo nepagrįstų interpretacijų ir jų pagrindu padarytų išvadų, kurias vėliau žodis žodin aklai kartojo tolimesni mokesčių administratoriaus atstovai, nagrinėjantys mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, taip pat ir teismas. Iš faktų fiksavimo pažymų yra akivaizdu, jog didžioji dalis remonto darbų minėtose pažymose net mokesčių specialistės yra pripažįstami kaip atlikti ir fiksuojami. Teismo nebuvo įvertinta ir tai, jog pareiškėjas, nuo 2016 m. vasario 1 d. išsikeldamas į naujas gamybos patalpas, dalį patalpų remonte naudotų daiktų tiesiog išsimontavo ir išsivežė į naujas patalpas, kadangi jie buvo reikalingi tolimesnei pareiškėjo vykdomai veiklai. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas tiek rašytinėse pastabose, tiek skunduose visuomet aiškiai nurodydavo, jog mokesčių administratorius neteisingai nurodė patalpų remonto darbų atlikimo faktines aplinkybes, jas sprendimuose interpretavo be jokių pagrįstų įrodymų. Pareiškėjas teikė paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), nuotraukas.

6.5.                      Mokesčių administratorius ir teismas kaip vieną iš faktinių aplinkybių neva tai pagrindžiančių faktą, jog UAB „Angleter“ PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuota ūkinė operacija realiai neįvyko, nurodo, jog UAB „Angleter“ nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėnesio buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – vadovas A. K. ir tik nuo 2015 m. vasario mėnesio dirbo 2, nuo kovo mėnesio – 3, o nuo balandžio mėnesio įdarbinti 7 darbuotojai. Tačiau teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, jog buvo atliekami būtent patalpų remonto darbai, kurie tęsėsi gana ilgą laiką, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. balandžio 30 d., kuomet buvo pasirašytas baigiamasis atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog daugeliui iš nurodytų darbų atlikti visiškai pakanka vieno asmens bei fakto, jog patalpų remonto darbai nebuvo atliekami kiekvieną darbo dieną. Darbams, kurių atlikti UAB „Angleter“ atstovas A. K. savo jėgomis negalėjo ir kuriems atlikti reikėjo daugiau darbo jėgos, buvo atliekami vėliau. Vėliau pagal poreikį buvo įdarbintas ir didesnis darbuotojų kiekis. Paskutinį remonto darbų atlikimo mėnesį dirbo net 7 darbuotojai. Teismas nevertino remonto darbų sudėtingumo, apimties bei jiems atlikti reikalaujamų laiko bei darbo jėgos sąnaudų.

6.6.                      Pareiškėjas sandėlio patalpomis naudojasi nuo pat savo veiklos pradžios, t. y. nuo 2014 m. liepos 15 d. Teismas visiškai netyrė bylai itin reikšmingų aplinkybių, t. y. ar 2015 m. rugsėjo 21 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu sandėlių nuomotojo UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovo A. K. neva tai teikti paaiškinimai, kurie buvo fiksuoti 2015 m. rugsėjo 21 d. faktų fiksavimo pažymoje Nr. (7.1-69.1)FR1050-2584, yra tikrai tokie, kokius teikė pats A. K.. Teismas neiškvietė į teismo posėdį ir neapklausė liudytojais sandėlių nuomotojo UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovo A. K.. Pareiškėjas net ir nesutikdamas su operatyvaus patikrinimo pažymoje bei ją lydinčiuose dokumentuose fiksuotais duomenimis, realiai net neturi galimybės jų apskųsti bei tokiu būdu apginti savo interesus, kai mokesčių administratorius pareiškėjo archyvinėse bylose esančius duomenimis naudoja, kaip nustatytus neginčijamus faktus.

6.7.                      Dėl sumažinto 10 412,72 Eur pardavimo PVM pagal kreditinę PVM sąskaitą faktūrą – šiuo atveju ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo iš esmės yra tik dėl pareiškėjo pastangų dėl UAB „Aldista ir Ko“ skolos susigrąžinimo. Ginčo dėl skolos beviltiškumo tarp šalių nėra. Tiek mokesčių administratorius, tiek teismas tik deklaratyviai nurodo, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų dėl UAB „Aldista ir Ko“ skolos susigrąžinimo, tačiau niekur nenurodo, kokios šiuo atveju mokesčio mokėtojo pastangos mokesčių administratoriaus būtų laikytinos pakankamomis, kad būtų galima pripažinti, jog pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų UAB „Aldista ir Ko“ skolai susigrąžinti.

6.8.                      UAB „Aldista ir Ko“ skola susidarė pagal šias sąskaitas: 2015 m. lapkričio 30 d. KRA Nr. 12 bei 2015 m. gruodžio 21 d. KRA Nr. 13. Paskutinis skolininko mokėjimas pareiškėjui buvo 2015 m. gruodžio 24 d., tuo metu UAB „Aldista ir Ko“ bankroto byla buvo iškelta 2015 m. kovo 9 d. (UAB „Aldista ir Ko“ kaip likviduota dėl bankroto buvo išregistruota 2018 m. kovo 6 d.), t. y. praėjus mažiau kaip trims mėnesiams nuo paskutinio skolininko UAB „Aldista ir Ko“ mokėjimo. Tai reiškia, kad bet kokioms didelėms ir (ar) ypatingoms pareiškėjo pastangoms skolos susigrąžinimui tiesiog faktiškai nebuvo realaus laiko.

6.9.                      PVM mokėtojas skolų (įskaitant pardavimo PVM) beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti visais atvejais turi įrodyti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 patvirtintomis Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir jeigu skolai priskiriama pardavimo PVM suma už patiektas prekes (suteiktas paslaugas) buvo apskaičiuota ir deklaruota PVMĮ nustatyta tvarka, sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Taisyklėse yra nurodyti atvejai, kuomet mokesčių mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis. Pagal bendrą taisyklę, skola beviltiška gali būti pripažinta tada, kai praeina ne mažiau kaip vieneri metai nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas. Tose pačiose Taisyklėse yra nustatytos ir išimtys, kai skolą pripažinti beviltiška yra galima ir nepraėjus vienerių metų laikui. Išimtys leidžiančios laikyti įsiskolinimą beviltišku anksčiau nei po metų yra tuomet, kai: (i) skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu; (ii) skolininkas yra likviduotas; (iii) skolininkas yra bankrutavęs. Visais šiais nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Taisyklėse taip pat yra aptariami dokumentai, kuriais pagrindžiamas skolų beviltiškumas ir mokesčių mokėtojo pastangos jas susigrąžinti. Mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, kai įmonė yra bankrutavusi, vadovaudamasis Taisyklių 20.1 punktu, turi turėti įsiteisėjusią teismo nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto, arba dokumentą, įrodantį likviduotos dėl bankroto įmonės išregistravimą iš juridinių asmenų registro. Tačiau, kokie dokumentai būtų laikytini kaip įrodantys mokesčio mokėtojo pastangas susigrąžinti skolą, Taisyklėse nėra reglamentuota. Tai reiškia, kad kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Tiek pareiškėjo, tiek ir skolininko UAB „Aldista ir Ko“ buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati įmonė, pareiškėjui buvo žinoma skolininko UAB „Aldista ir Ko“ finansinė situacija ir negalimumo atsiskaityti su pareiškėju faktas. Pareiškėjas, siekdamas sumažinti skolininko UAB „Aldista ir Ko“ beviltišką skolą, išrašė 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KR Nr. 1. Minėtos kreditinės sąskaitos dėka skolininkas UAB „Aldista ir Ko“ tapo nebeskolingas pareiškėjui. Todėl pareiškėjas nebeturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti kreditorinį reikalavimą UAB „Aldista ir Ko“ bankroto byloje. Teismas šių aplinkybių visiškai netyrė, nesiaiškino.

6.10.                      Kauno AVMI mokesčių specialistė, atlikusi tiek pirminį, tiek ir pakartotinį mokestinį patikrinimą, patikrinimo aktuose klaidingai interpretuoja jai pateiktus dokumentus bei informaciją, teigdama, jog UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius nurodė, kad pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi UAB „Aldista ir Ko“ bankroto byloje pareiškėjas nebuvo patvirtinta kaip kreditorius. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas net nebuvo bankroto administratoriaus informuotas apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Aldista ir Ko“ bei apie teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, kadangi pareiškėjas net nebuvo UAB „Aldista ir Ko“ kreditorius. Antra, pareiškėjas norėjo tik susiderinti skolas. Trečia, bankroto administratoriaus teiginys, jog pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė buhalterinės apskaitos, yra nepagrįstas, ką patvirtina 2016 m. balandžio 11 d. tarp UAB „JL firma“ ir UAB „Aldista ir Ko“ pasirašytas dokumentų perdavimo-priėmimo aktas bei 2016 m. rugpjūčio 5 d. UAB „JL firma“ pranešimas dėl UAB „Aldista ir Ko“. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nesiaiškino.

6.11.                      Mokesčių administratorius iš esmės apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, esant beviltiškai skolai, nes, jeigu toks mokesčių administratoriaus sprendimas būtų patvirtintas, pareiškėjas turėtų pasididinti mokėtino PVM sumą, tačiau skolos, kurios dalį sudaro PVM, niekaip neatgautų, nes UAB „Aldista ir Ko“ yra likviduota ir išregistruota. Taigi pareiškėjas vis vien turi šią skolą nurašyti kaip beviltišką ir bet kokiu atveju turi įgyti teisę į PVM atskaitą.

7.       Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VMI atsiliepime į apeliacinį nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, kartojo nustatytas bylos aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu nustatytas mokestines aplinkybes dėl kartu ir nagrinėjamu atveju neginčijamų mokestinių epizodų. VMI pažymėjo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI, atsiliepime į apeliacinį skundą palaikydamas VMI atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

9.       LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2386-442/2021 nutarė pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT, be kita ko:

9.1.                      Nustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą apribojo, nustatęs, jog pareiškėjui realiai pagal šią PVM sąskaitą faktūrą nebuvo tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos.

9.2.                      Įvertinęs mokestinio patikrinimo medžiagoje esančius dokumentus, nusprendė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu paneigiamas pareiškėjo UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotas ūkinės operacijos turinys bei jos realumas, o pareiškėjas objektyvių įrodymų dėl realaus prekių (paslaugų), nurodytų minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje, tiekimo (teikimo) nepateikė. Vien pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos objektyviais faktiniais duomenimis neparemtos aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjas kvestionuoja mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl minėtos ūkinės operacijos realumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į šiam ginčui reikšmingą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjo UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, t. y. PVM atskaita pagal pareiškėjo UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. įformintą PVM sąskaitą faktūrą negalima.

9.3.                      Nustatęs, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog mokesčių administratorius nepagrįstai papildomai apskaičiavo 10 412,72 Eur PVM pagal 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ išrašytą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, iš esmės nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su papildomų PVM sumų apskaičiavimu dėl UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos 2016 m. balandžio 1 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros, nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su šia ūkine operacija, o tik pažodžiui perrašė VMI argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, t. y. iš esmės neišnagrinėjo šios mokestinio ginčo dalies, iš esmės netyrė ir nevertino, ar mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo papildomą PVM dėl pareiškėjo UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos 2016 m. balandžio 1 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros.

 

III.

 

10.       VAAT 2022 m. gegužės 17 d. sprendime nusprendė pareiškėjo skundą atmesti.

11.       Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto 47 955,72 Eur PVM bei su juo susijusių sumų apskaičiavimo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjas apskaitė realiai neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „Angleter“ išrašytą sąskaitą faktūrą, taip pat nepagrįstai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą bankrutuojančiai UAB „Aldista ir Ko“, teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Teismas nustatė:

12.1.                      Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo 2014 m. liepos 15 d.–2016 m. birželio 30 d. laikotarpio mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas apskaitė pirkimo (pardavimo) PVM sąskaitas faktūras už prekių ir paslaugų įsigijimą, tačiau sandoriai realiai neįvyko. Atsižvelgęs į tai, Kauno AVMI konstatavo, kad šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios.

12.2.                      Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendime nusprendė patvirtinti iš dalies Kauno AVMI 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-392, t. y. vietoje apskaičiuotos 62 673,72 Eur PVM sumos, patvirtinti 47 955,72 Eur PVM sumą, patvirtinti apskaičiuotus 18 699,47 Eur PVM delspinigius, skirti 14 387 Eur PVM baudą, t. y. bendrai pareiškėjui priskaičiuota 81 042,19 Eur PVM ir su juo susijusių sumų.

12.3.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimu, 2020 m. vasario 13 d. pateikė skundą VMI.

12.4.                      VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą, kuriame nusprendė patvirtinti Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimą.

12.5.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu, 2020 m. gegužės 18 d. pateikė skundą Komisijai.

12.6.                      Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2020 m. liepos 20 d. sprendimą, kuriame nusprendė patvirtinti VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą.

12.7.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimu, VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu ir Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimu, 2020 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į VAAT.

12.8.                      VAAT, išnagrinėjęs bylą, priėmė 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriame nusprendė atmesti pareiškėjo skundą.

12.9.                      LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje nutarė panaikinti VAAT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Teismas, apžvelgęs PVMĮ nuostatas (18 str. 1 d., 58 str.), vadovaudamasis LVAT praktika, nurodė, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti.

14.       Teismas pabrėžė, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tuo atveju, jeigu nustatomas, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios.

15.       Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti ne tai, kad prekių ankstesnė apyvarta nėra patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais, ir ne tai, kad prekė yra neteisėtai patekusi į rinką, bet tai, jog nebuvo realaus prekių ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto, kitaip tariant, parduodant prekes ar teikiant paslaugas nebuvo sukurta pridėtinė vertė ir kartu nėra teisės į PVM atskaitą atsiradimo prielaidos.

16.       Teismas, vadovaudamasis ESTT praktika (2005 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje António Jorge Lda prieš Fazenda Pública Nr. C-536/03, ECLI:EU:C:2005:323; 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje „Evita‑K“ EOOD prieš Direktor na Direktsia „Obzhalvane i upravlenie na izpalnenieto“ – Sofia pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite 
Nr. C-78/12, ECLI:EU:C:2013:486), nustatė, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo jo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą.

17.       Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1747/2008; 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1276/2012), atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis apskaitė UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. atliktų darbų sąskaitą faktūrą Nr. 3 už remonto darbus 86 290,48 Eur sumai ir 18,121 Eur PVM sumai, o UAB „Angleter“ už šią ūkinę operaciją pagal PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotus ūkinės operacijos duomenis sumokėjo mokesčių administratoriui 18 121 PVM, todėl pareiškėjas įgijo teisę į PVM atskaitą.

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas apskaitė 2015 m. balandžio 30 d. UAB „Angleter“ įformintą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3, statybos remonto darbų paslaugų sumai 86 290,48 Eur, 18 121 Eur PVM, iš viso 104 411,48 Eur. Tačiau mokesčių administratoriui atlikus patikrinimą vietoje (2016 m. rugsėjo 5 d.) A. K. (UAB „Angleter“ atstovas) aprodžius sandėlio patalpas, nebuvo nustatyta, kad jose būtų atlikti statybos remonto darbai, nurodyti UAB „Angleter“ įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje, kitų patalpų A. K. neaprodė (neturėjo raktų) ir patikrinimui atsiuntė vizitavimo metu neaprodyto sandėlio nuotraukas, iš kurių matyti tik du langai ir durys bei betonuotos sienos. Minėti langai buvo sumontuoti, bet be palangių, sienos aplink neglaistytos.

19.       Teismas nustatė, kad 2016 m. spalio 28 d. buvo nuspręsta dar kartą apžiūrėti ginčo patalpas, siekiant įvertinti mokestinio tyrimo metu (2016 m. rugsėjo 5 d.) neaprodytas nuomojamas patalpas, nustatyti, ar pareiškėjas galimai panaudojo šiame objekte tokias statybines medžiagas, kokias pareiškėjas ir UAB „Angleter“ įformino savo buhalterinėje apskaitoje. Apžiūrint minėtas patalpas dar kartą nustatyta, kad jose naujos statybos plytų mūrijimas matyti tik aplink du langus, kurie galimai buvo keisti, kitų remonto darbų mokesčių administratorius nenustatė (kaip, pvz., šildymo sistemai įsigytų prekių panaudojimo – sandėlyje nėra šildymo sistemos, nėra kanalizacijos, o vandens vamzdis išvestas per sieną, po juo stovi sena bačka), sienos be apdailos – tik mūro plytos, lubos iš didelių blokų (ilgis per visą patalpos plotį), kurios nebuvo naujai dengtos. Pagal patikrinimo metu pateiktas sandėlio nuotraukas įstatyti langai buvo vienodo dydžio, tačiau A. K. negalėjo paaiškinti, kodėl skyrėsi jų kaina.

20.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog patalpų remontas nebuvo atliktas su mokėtojo buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis naujomis medžiagomis.

21.       Teismas atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis suformuota teismų praktika, mokesčių administratorius ne tik gali, bet ir turi pareigą patikrinti, ar prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas yra realus, t. y. ar prekė buvo įsigyta, at paslauga buvo suteikta iš tiesų, o ne vien užfiksuota, buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes tik esant realiam prekės (paslaugos) kaip PVM objekto įsigijimui ar teikimui būtų sukurta pridėtinė vertė ir kartu atsirastų teisė į PVM atskaitą.

22.       Atsižvelgęs į tai, ką nustatė, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius neturi kompetencijos vertinti, ar remonto darbai atlikti, kad mokesčių administratorius negalėjo vertinti atliktų remonto darbų kokybės, nes tam atlikti reikia specialių žinių. Teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino ne atliktų statybos darbų kokybę, o atliktų remonto darbų, panaudojant įsigytas statybines medžiagas, faktą.

23.       Teismas pažymėjo, kad patikrinimo metu dėl minėtų darbų atlikimo nustatytos prieštaringos aplinkybės: sandėlyje nenustatytas statybinių medžiagų panaudojimas, kokias UAB „Angleter“ pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus priskyrė sandėlio remontui; UAB „Angleter“ laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – vadovas A. K.; pareiškėjo ir UAB „Angleter“ apskaitoje įforminti skirtingi tarpusavio atsiskaitymai nors abiejų įmonių apskaitą tvarko ta pati buhalterinės apskaitos įmonė „JL firma“; Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. rugsėjo 21 d. atliko operatyvaus patikrinimo metu sandėlių nuomotojas UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovas patvirtino, kad žodiniu susitarimu nuomojamomis patalpomis adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neatlygintinai naudojasi tik 2 mėnesius ir jie susitarę, kad kai pareiškėjui patalpos bus nebereikalingos, bus atliktas remontas, todėl 2015 m. rugsėjo 21 d. patalpų remontas dar nebuvo atliktas.

24.       Teismas nurodė, kad sandėlyje nebuvo rasta tokių statybinių medžiagų, kokias UAB „Angleter“ pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus priskyrė sandėlio remontui, UAB „Angleter“ laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio, negalėjo vykdyti statybos darbų, nes bendrovėje buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – vadovas A. K..

25.       Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad nustatytų neatitikimų tarp 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažymos ir 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymos nevertino nei mokesčių administratorius, nei Komisija, nusprendė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja nustatytas aplinkybes.

26.       Teismas nurodė, kad Kauno AVMI 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažymoje nurodyta, jog buvo apžiūrėtos 70 m2 patalpos bei įvertinta jų būklė. Šioje vietoje teismas atkreipė dėmesį, kad A. K. patikrinimo metu neturėjo raktų nuo antrų patalpų. Be to, Kauno AVMI 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymoje Nr. FR1050-2881 nurodyta, jog minėtos patalpos buvo apžiūrėtos antrą kartą, tačiau joje nurodyta, kad į sandėlį buvo patekta per kitas patalpas, kurių būklė ir buvo įvertinta. Kaip matyti, iš abiejų faktų fiksavimo pažymų, Kauno AVMI vertino skirtingas patalpų dalis, todėl ir nurodytos aplinkybės, t. y. patalpų būklė pagrįstai buvo aprašyta skirtingai. Todėl teismas padarė išvadą, kad minėtų užfiksuotų aplinkybių faktų fiksavimo pažymose nėra pagrindo vertinti kaip prieštaraujančių viena kitai.

27.       Teismas pripažino, kad pareiškėjo argumentas, jog iš faktų fiksavimo pažymų yra akivaizdu, kad didžioji dalis remonto darbų minėtose pažymose net mokesčių administratoriaus specialistės yra pripažįstami kaip atlikti ir fiksuoti, yra nepagrįsti.

28.       Teismas nurodė, kad patalpose yra trys langai su stiklo paketu: du plastikiniai ir vienas medinis, kurie yra vienodo dydžio, todėl priežastys, kodėl skiriasi jų kaina yra akivaizdžios, nors iš 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymos matyti, jog joje konstatuota, kad patalpose yra trys langai: du plastikiniai ir vienas senas medinis langas, todėl yra neaišku, kodėl dviejų pakeistų vienodo dydžio plastikinių langų kaina skiriasi. Be to, minėtos faktų fiksavimo pažymos pastaboje nurodyta, jog pagal mokėtojo (pareiškėjo) paaiškinimą, langai visi trys yra klijuoto medžio su stiklo paketu, kas įvertinus nuotraukas, pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, akivaizdžiai neatitinka faktinės situacijos.

29.       Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriui atlikus patikrinimą vietoje (2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. spalio 28 d.), t. y. sandėlio patalpose nebuvo nustatyta, kad jose iš viso būtų atlikti statybos remonto darbai, nurodyti UAB „Angleter“ įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje. Tai nustatęs, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčio administratorius neatsižvelgė į tai, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas beveik po 1,5 metų nuo pareiškėjo naudojamame sandėlyje atliktų remonto darbų, ar kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 1 d., išsikeldamas į naujas gamybines patalpas, dalį patalpoje naudotų daiktų tiesiog išsimontavo ir išsivežė į naujas patalpas.

30.       Teismas pažymėjo, kad nors sandėlio patikrinimo vietoje metu, atliekant apžiūrą ir surašant faktų fiksavimo pažymas, dalyvavo UAB „Angleter“ vadovas A. K., tačiau jis nenurodė nei aplinkybės, kad remontas patalpose buvo atliktas seniai, nei aplinkybės, kad pareiškėjas, išsikeldamas į naujas gamybines patalpas, dalį patalpoje naudotų daiktų tiesiog išsimontavo ir išsivežė. Todėl teismas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes įvertino kaip pareiškėjo gynybinę versiją.

31.       Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo netikėti ir 2015 m. rugsėjo 21 d. faktų fiksavimo pažymoje Nr. (7.1-69.1) FR1050-2584 užfiksuotais sandėlių nuomotojo UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovo A. K. paaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad minėtas asmuo paklaustas apie sandorio dėl sandėlio nuomos sudarymo aplinkybes paaiškino, kad sudarytas tik žodinis susitarimas, patalpomis pareiškėjas naudojasi tik apie 2 mėnesius ir neatlygintinai, be to, yra susitarta, jog kai pareiškėjui patalpos bus nereikalingos, tuomet pareiškėjas jas suremontuos.

32.       Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas kvestionuoja fiksuotus A. K. paaiškinimus, teigdamas, kad pareiškėjas sandėlio patalpomis naudojasi nuo savo veiklos pradžios, t. y. 2014 m. liepos 15 d., tačiau jokių įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes ir kartu paneigiančias A. K. paaiškinimus pareiškėjas į bylą nepateikė.

33.       Teismas, atsižvelgęs į tai, ką nustatė, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsniu, konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstas išvadas, jog ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Angleter“ vardu įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje, nurodytomis sąlygomis tarp pareiškėjo ir UAB „Angleter“ neįvyko. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie leistų kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes bei patvirtintų sukurtą PVM objektą – statybos remonto darbų paslaugas.

34.       Atsižvelgęs į aplinkybes, kad atliekant vizitavimą, remontas, pareiškėjo nuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dar nebuvo atliktas, t. y. UAB „Angleter“ vardu 2015 m. balandžio 30 d. įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, teismas konstatavo, kad negali nesutikti VMI ir Komisijos padarytomis išvadomis, kad UAB „Angleter“ vardu įforminta PVM sąskaita faktūra ir darbų pridavimo aktas, laikytini neturintys juridinės galios, todėl jų pagrindu 18 121 Eur PVM atskaita negalima.

35.       Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į 18 121 Eur PVM atskaitą, kaip pripažino ir LVAT 2022 m. sausio 19 d. nutartyje.

36.       Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, dėl to, kad mokesčių administratorius nepagrįstai papildomai apskaičiavo 10 412,72 Eur PVM pagal pareiškėjo UAB „Aldista ir Ko“ išrašytą 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, nustatė, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Aldista ir Ko“ susiklostė ūkiniai santykiai, kurių metu pareiškėjas įsipareigojo UAB „Aldista ir Ko“ parduoti neapdorotą tabaką. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio–gruodžio mėnesių buhalterinėje apskaitoje įformino 20 430 kg neapdoroto tabako pardavimus UAB „Aldista ir Ko“ pagal PVM sąskaitas faktūras, suma 126 726,42 Eur: 2015 m. lapkričio 30 d. KRA Nr. 12, suma 68 461,90 Eur, 14 377 Eur PVM, viso 82 838 Eur; 2015 m. gruodžio 21 d. KRA Nr. 13, suma 36 271,42 Eur, 7 617 Eur PVM, viso 43 888,42 Eur. Pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje įformino pirkėjo (UAB „Aldista ir Ko“) 66 730,22 Eur atsiskaitymą. Kadangi UAB „Aldista ir Ko“ nuo 2016 m. kovo 22 d. tapo bankrutuojanti įmonė (2018 m. kovo 6 d. išregistruota iš mokesčių mokėtojo registro), pareiškėjas likusiam įsiskolinimui 2016 m. balandžio 1 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KR Nr. 1, suma – 49 584,38 Eur, 14 12,72 Eur PVM, viso suma – 59 997,10 Eur.

37.       Teismas, apžvelgęs PVMĮ nuostatas (891 str.), Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas (25 str. 1 d.), nurodė, kad mokėtinas PVM dėl beviltiškos skolos pripažinimo gali būti sumažintas tik surinkus visus įrodymus, kad skolai susigrąžinti buvo dedama pakankamai pastangų.

38.       Teismas vadovavosi Taisyklių nuostatomis (20.1 p.), LVAT praktika (2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009).

39.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros pagrindimui mokesčių administratoriui pateikė Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aldista ir Ko“. Pareiškėjas 2016 m. balandžio mėnesį deklaravo 49 584 Eur mažesnę apmokestinamų sandorių vertę ir taip susigrąžino PVM už UAB „Aldista ir Ko“ nesumokėtas prekes. Tačiau patikrinimu metu nebuvo nustatyta, jog UAB „Aldista ir Ko“ pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. įformintą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą būtų apskaičiusi savo apskaitoje. Teismas nenustatė, kad šios aplinkybės būtų paneigtos kitais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas taip pat nebuvo įtraukta į bankrutuojančios UAB „Aldista ir Ko“ kreditorių sąrašą (Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1239-173/2016).

40.       Teismas, vadovaudamasis ginčo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2021 m. liepos 15 d.; nuo 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas) nuostatomis (11 str. 3 d. 10 p., 14 str. 3 d., 21 str. 1 d.), pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo įtrauktas į UAB „Aldista ir Ko“ kreditorių sąrašą, nes nagrinėjant bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimo centras“ prašymą dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo, pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos duomenų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo.

41.       Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti 2016 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas „Dėl UAB „Aldista ir Ko“, 2016 m. balandžio 11 d. dokumentų perdavimo-priėmimo aktas, nepatvirtina, jog pareiškėjas bendradarbiavo su UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratoriumi.

42.       Teismas nustatė, kad UAB „JL Firma“ buvo atsakinga už UAB „Aldista ir Ko“ buhalterinę apskaitą. Todėl UAB „JL Firma“ 2016 m. balandžio 11 d. perdavė visus reikalingus dokumentus tam, kad UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius galėtų vykdyti tolimesnes procedūras dėl bankroto iškėlimo.

43.       Teismas nurodė, kad įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1239-173/2016, kurioje bankroto administratoriaus prašymas dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo buvo tenkintinas, patvirtina, kad bankroto administratorius veikė tinkamai.

44.       Atsižvelgęs į tai, ką nustatė, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo teigti, jog pareiškėjo pateikti dokumentai pagrindžia jo bendradarbiavimą su UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratoriumi, nepaisant to, jog UAB „JL Firma“ taip pat tvarkė pareiškėjo apskaitą.

45.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra susiję su UAB „JL Firma“ bei UAB „Aldista ir Ko“, tačiau ne su pareiškėju.

46.       Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nebuvo aktyvus ir nebendradarbiavo su UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratoriumi, nurodė, kad šių veiksmų neigiamos pasekmės teko būtent pačiam pareiškėjui.

47.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo metu atsisakė tikslinti PVM deklaraciją dėl nepagrįstai išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros, nors 2016 m. rugsėjo 12 d. pateikė patikslintą 2016 m. balandžio mėnesio PVM deklaraciją, patikslinęs PVM apmokestinamų sandorių bei mokėtino PVM sumą, tačiau ta pačia suma padidinęs pirkimų Lietuvoje vertę ir atskaitomą pirkimo PVM sumą, kuri atitiko sumą nurodytą UAB „Aldista ir Ko“ išrašytoje kreditinėje sąskaitoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. pateikė dar vieną patikslintą PVM deklaraciją už 2016 m. balandžio mėnesį, kuria atstatė pirkimų Lietuvoje vertę bei atskaitomą PVM sumą, nurodydamas teisingą PVM apmokestinamų sandorių vertę, t. y. be UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos kreditinės sąskaitos vertės.

48.       Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu pati pareiškėjas suvokė savo veiksmų neteisėtumą, t. y. suprato jog išrašyta kreditinė sąskaita yra neteisinga, dėl ko neteisingai už 2016 m. balandžio mėnesį deklaravo pardavimo PVM. Teismas konstatavo, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pats pripažino padarytą pažeidimą.

49.       Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų dėl skolos iš UAB „Aldista ir Ko“ susigrąžinimo. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB „Aldista ir Ko“ neturėjo turto pareiškėjo skoloms sugrąžinti.

50.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Taisyklėse įtvirtintas sąrašas dokumentų, kurių pagrindu galima būtų pripažinti skolos beviltiškumą nėra baigtinis. Todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti, bet kokius dokumentus, kurie patvirtintų skolos beviltiškumą. Pareiškėjas, nežinodamas, kokie dokumentai galėjo pagrįsti faktą, jog susidariusi skola yra beviltiška, turėjo galimybę kreiptis į mokesčių administratorių dėl papildomos informacijos suteikimo. Tačiau to nepadarė.

51.       Teismas pabrėžė, kad pats pareiškėjas nurodė, jog mokesčių administratorius 2016 m. rugsėjo 9 d. elektroniniu paštu informavo, jog pareiškėjo skola yra didelė, todėl pareiškėjas privalo surinkti daugiau dokumentų, kuriais įrodytų, kad skolą susigrąžinti buvo dedama pakankamai pastangų. Tai reiškia, kad pats mokesčių administratorius kreipėsi į pareiškėją, jog pastaroji pagrįstų savo pastangas.

52.       Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius bendradarbiavo su pareiškėju ir išnaudojo visus galimus būdus reikiamai informacijai gauti. Todėl nėra pagrindo teigti, jog mokesčių administratorius veikė nelogiškai.

53.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad reikia daugiau laiko, taip pat galėjo informuoti mokesčių administratorių, kad duomenų pateikimas (dėl pastangų susigrąžinti skolą) gali užtrukti kiek ilgiau.

54.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog jis realiai dėjo pakankamai pastangų, siekdamas susigrąžinti aptartą skolą.

55.       Teismas, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, LVAT praktika (2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-877-438/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/201; 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-363-442/2019), konstatavo, kad mokesčių administratorius, vykdydamas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tai įrodė byloje surinkta medžiaga. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, to paties MAĮ straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos, neįvykdė.

56.       Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių sandorių su UAB „Angleter“ realumą, nepateikė įrodymų kokias pastangas dėjo dėl skolos grąžinimo iš UAB „Aldista ir Ko“.

57.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikytos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

58.       Teismas konstatavo, kad vien PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, atliko veiksmus, kuriais ketino neteisėtai pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Byloje nustatytos aplinkybės riboja apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą, todėl mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai apskaičiavo ginčo mokesčius bei su jais susijusias sumas. Mokesčių administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą, o pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus padarytas išvadas.

59.       Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius ir Komisija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovaudamiesi teisės aktais ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas.

60.       Teismas, pripažinęs, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisija teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė.

 

IV.

 

61.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

62.       Pareiškėjas, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, apeliaciniame skunde nurodo:

62.1.                      Teismas sprendime perrašė Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas, kaip buvo padaryta ir VAAT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendime.

62.2.                      Teismas nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių teisingam bylos išnagrinėjimui.

62.3.                      Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo teisės į 18 121 Eur PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Pareiškėjas kartoja analogiškus argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde dėl VAAT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo (žr. šios teismo nutarties 6.3–6.6 p.), papildomai teigdamas, kad: pirmosios instancijos teismo išvada, jog patalpų remontas nebuvo atliktas su pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis naujomis medžiagos, prieštarauja 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažymoje ir 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymoje paties mokesčių administratoriaus fiksuotoms aplinkybėms – UAB „Angleter“ išrašyta 2015 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra DAN Nr. 48 (92 190,48 Eur sumai, įskaitant 16 000 Eur PVM) objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), įformino pardavimą statybinių medžiagų, tarp kurių, cementas, apdailos plytelės, elektros laidai, langai. Teismas minėtose pažymose fiksuotų aplinkybių apie atliktus patalpų remonto darbus netyrė ir nevertino, nes būtų nustatęs pareiškėjo detaliai aptartus prieštaravimus. Mokesčių administratoriaus užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad didžioji dalis remonto darbų sandėlio patalpose buvo atlikti; teismas išvadą, kad patalpų remonto darbai nebuvo atlikti, nepagrįstai grindė tik mokesčių administratoriaus atliktu remonto darbų vertinimu. Mokesčių administratorius nėra statybos srities specialistas. Todėl jo išvados, kurios nepagrįstos statybos darbų ekspertize, negali būti laikomos pagrįstomis; teismas, atmetęs pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas beveik po 1,5 metų nuo pareiškėjo naudojamame sandėlyje atliktų remonto darbų, ar kad pareiškėjas, nuo 2016 m. vasario 1 d. išsikeldamas į naujas gamybines patalpas, dalį patalpose naudotų daiktų tiesiog išsimontavo ir išsivežė į naujas patalpas, nepagrįstai pats neįvertino, pareiškėjo vertinimu, itin reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas ir pradėtas 2016 m. rugsėjo 23 d., t. y. po 2016 m. rugpjūčio 17 d. pradėto ir 2016 m. rugsėjo 16 d. baigto mokestinio tyrimo, kuris buvo atliekamas beveik po 1,5 metų nuo pareiškėjo naudotame sandėlyje atliktų remonto darbo, kad pareiškėjas nesinaudojo sandėliu, esančiu (duomenys neskelbtini), kaip minėta, nuo 2016 m. vasario 1 d., todėl akivaizdu kodėl, jame nebuvo rasta remontui naudotų medžiagą (tai patvirtino prie 2020 m. gruodžio 11 d. apeliacinio skundo pridėtos nuotraukos). O ir sandėlio patalpomis naudojosi ir kiti asmenys, kas taip pat paaiškina, kodėl sandėlio būklė, daiktai, galėjo nesutapti su sandėlio būkle, kuri buvo juo naudojantis pareiškėjui, kuri fiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose; teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus paslaugų, susijusių su remontu, teikimo. Pareiškėjas tiek rašytinėse pastabose, tiek skunduose teikė paaiškinimus, kuriuos pagrindė įrodymais – sandėlio nuotraukomis. Tačiau to teismas nevertino ir netyrė; pareiškėjas už ginčo sąskaitą faktūrą yra sumokėjęs 18 121 Eur PVM, kas reiškia, kad PVM tikslas pasiektas, todėl net nevertinant sandorio realumo, pareiškėjas įgijo į PVM atskaitą; skundžiamais sprendimais siekiama pareiškėją apmokestinti du kartus, nes pareiškėjas PVM jau sumokėjo UAB „Angleter“. Tai prieštarauja PVM esmei ir dvigubo apmokestinimo draudimo principui.

62.4.                      Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo teisės į 10 412,72 Eur PVM atskaitą pagal pareiškėjo kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „Aldista ir Ko“. Pareiškėjas kartoja argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde dėl VAAT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo (žr. šios teismo nutarties 6.7–6.11 p.), papildomai teigdamas: teismo išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, nes neįrodė, kad dėjo maksimalias pastangas, siekdamas susigrąžinti skolą iš UAB „Aldista ir Ko“, nepagrįsta, nes pareiškėjas įgijo teisę susimažinti pardavimo PVM 10 412, 72 Eur, jam panaikinus operaciją, siekiant susimažinti beviltišką skolą ir atgauti prekes; teismas neįvertino aplinkybes, kad paskutinis UAB „Aldista ir Ko“ mokėjimas pareiškėjui buvo atliktas 2015 m. gruodžio 24 d., bankroto byla UAB „Aldista ir Ko“ iškelta 2016 m. kovo 9 d., t. y. praėjus mažiau nei 3 mėnesiams, kas reiškia, kad, kaip minėjo anksčiau, pareiškėjas neturėjo realaus laiko atlikti kokias nors dideles pastangas susigrąžinti skolą iš UAB „Aldista ir Ko“; pačio teismo nustatytos aplinkybės (VMI 2016 m. rugsėjo 9 d. elektroninis laiškas) patvirtina, kad pareiškėjas bendradarbiavo su VMI ir išnaudojo visus galimus būdus reikiamai informacijai gauti; teismas netyrė ir nevertino aplinkybių dėl pareiškėjo neįtraukimo į UAB „Aldista ir Ko“ kreditorių sąrašą; teismo išvados dėl pareiškėjo nebendradarbiavimo ir didelių pastangų nedėjimo visiškai nepagrįstos; Taisyklių 31 punktas numato išimtį, kad dokumentų, įrodančių skolos beviltiškumą ir pastangas atgauti skolą, nereikia pateikti, jeigu jų negalima gauti. Kaip minėta, per mažiau nei 3 mėnesius pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių gauti dokumentų, kuriuos prašė pateikti VMI (VMI 2016 m. rugsėjo 9 d. elektroninis laiškas).

63.       Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. VMI, kartodama nustatytas bylos aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu nustatytas mokestines aplinkybes dėl kartu ir nagrinėjamu atveju neginčijamų mokestinių epizodų, pateikė analogišką atsiliepimą į apeliacinį skundą pateiktajam bylą apeliacine tvarka nagrinėjant pirmą kartą (žr. šios nutarties 7 p.).

64.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą, palaikydama VMI poziciją, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, kaip pagrįstą ir motyvuotą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

65.       Pareiškėjas 2023 m. gegužės 25 d. prašyme „Dėl žodinio bylos nagrinėjimo“ pakartotinai prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V.

 

66.       ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

67.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kuris priimtas 2022 m. birželio 16 d. teisėjos rezoliucija, prašė nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nustatęs, kad pats pareiškėjas sutiko pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, ir nenustatęs būtinybės taikyti bylų pagal apeliacinius skundus nagrinėjimo išimtį. Kaip nustatyta, pareiškėjas 2023 m. gegužės 25 d. prašyme „Dėl žodinio bylos nagrinėjimo“ pakartotinai prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas teigia, kad nors VAAT 2022 m. balandžio 1 d. nutartyje nustatė, jog pareiškėjas sutiko bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir dėl to paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, tačiau tuo metu vis dar buvo aktuali COVID-19 problema, numanomas sergančiųjų skaičius tuo metu siekė 80 249 atvejų. Todėl pareiškėjas, būdamas pilietiškai atsakingas, saugodamas savo ir kitų proceso dalyvių sveikatą, net nesvarstė galimybės apie kontaktinį, gyvą dalyvavimą teismo posėdyje. VAAT byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant nei pareiškėjui, nei jo atstovui, nei VMI atstovui. Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti teismui žodinius paaiškinimus, kviesti liudytojus, užduoti klausimus, gauti į juos atsakymus dėl byloje kilusių neaiškumų. Tokiu būdu VMI išvengė pareiškėjo, jo atstovo klausimų dėl prieštaringų argumentų, kurių neaptarė VAAT, į kuriuos neatsakė VMI procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo atstovas nori pateikti paaiškinimus ir užduoti klausimus VMI atstovams, kurie padės nustatyti tiesą byloje ir suteiks reikalingos informacijos. Pareiškėjo atstovai (liudytojai) nori žodžiu paaiškinti faktines remonto ir patikrinimo aplinkybes, nes patys asmeniškai dalyvavimo patikrinimo metu ir gali suteikti svarbios informacijos dėl faktinių aplinkybių, užfiksuotų 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažymoje ir 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymoje, kurių VAAT netyrė. Šią bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka bus išsamiau ištirtos nagrinėjamos bylos aplinkybės ir užtikrinta pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

68.       Iš bylos medžiagos aišku, kad, kaip minėta, pats pareiškėjas sutiko pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o proceso šalių pozicijos aiškiai ir detaliai išdėstytos raštu proceso šalių procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims buvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus visais su ginču susijusiais klausimais. Primintina, kad LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje pirmą kartą netenkinus pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nurodyta, kad argumentai, jog pareiškėjas neturėjo galimybės teikti pirmosios instancijos teismui žodinius paaiškinimus, kviesti liudytojus, užduoti klausimus VMI ir gauti į juos atsakymus dėl byloje kilusių neaiškumų, gali būti išnagrinėti ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Aptartų argumentų ir aplinkybių, kurios nurodytos prašyme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, nedetalizavo, kokias reikšmingas bylos aplinkybes siektų išsiaiškinti žodiniame teismo posėdyje, kokius liudytojus kviestų ir pan. Atsižvelgusi į tai ir nustačiusi, kad pareiškėjas pakartotiniame prašyme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenurodė jokių naujų argumentų ir aplinkybių, todėl nenustačiusi esant būtinybę šią bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

 

VI.

 

69.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimo ir VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuota 47 955,72 Eur PVM suma, 18 699,47 Eur PVM delspinigiai ir paskirta 14 387 Eur PVM bauda, ir Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimo, kuriuo patvirtintas VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

70.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visą byloje surinktą medžiagą, konstatavęs, kad mokesčių administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą, o pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių sandorių su UAB „Angleter“ realumą, ir kad pareiškėjas dėjo pastangas dėl skolos susigrąžinimo iš UAB „Aldista ir Ko“ ir paneigiančių mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, atmetė pareiškėjo skundą.

71.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

72.       Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

73.       Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia kitokį mokesčių administratoriaus nustatytų ir Komisijos bei pirmosios instancijos teismo įvertintų ir ištirtų mokestinio ginčo aplinkybių vertinimą, pirmiausia, pažymėtina, kad pagal ginčo teisinius santykius reglamentuojančio MAĮ 67 straipsnio 1–2 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019). Tačiau, būtent mokestinį ginčą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (iki 2021 m. sausio 1 d. – 6 d.) nustatytomis proceso teisės taisyklėmis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė įrodinėjimo pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos aplinkybės patvirtina mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

74.       Nagrinėjamu atveju ginčo mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiuotos, be kita ko, mokesčių administratoriui apribojus pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, nustačius, kad pareiškėjui realiai nebuvo tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos.

75.       PVMĮ 3 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVMĮ nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas (PVMĮ 4 str. 1 d. 1 p. (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-932 redakcija). Pagal paminėtą teisinį reguliavimą, kai PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės nėra realiai tiekiamos ar paslaugos nėra realiai teikiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A442-2756/2012; 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-231/2013). Prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Pabrėžtina, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tuo atveju, jeigu nustatomas, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį  administracinėje byloje
Nr. eA-2271-556/2020).

76.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LVAT, įvertinęs mokestinio patikrinimo medžiagoje esančius dokumentus pagal pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl VAAT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo (žr. šios teismo nutarties 6.2–6.6 p., 9.1–9.2 p.), padarė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu paneigiamas 2015 m. balandžio 30 d. UAB „Angleter“ PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotas ūkinės operacijos turinys bei jos realumas, o pareiškėjas objektyvių įrodymų dėl realaus prekių (paslaugų), nurodytų minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje, tiekimo (teikimo) nepateikė, nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl minėtos ūkinės operacijos realumo.

77.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, nustatė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo daugelį apeliacinio skundo argumentų, kurie, kaip nustatyta, jau įvertinti apeliacinės instancijos teismo, o antrame apeliaciniame skunde dėl aptariamos operacijos realumo (žr. šios teismo nutarties 62.3 p.) pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių naujų teisiškai pagrįstų argumentų, nenurodė naujų reikšmingų aplinkybių, pagrįstų objektyviais duomenimis ir keliančių pagrįstą abejonę dėl mokestinio patikrinimo metu surinktų duomenų pakankamumo ir mokesčių administratoriaus išvadų dėl aptariamos operacijos realumo, todėl, pakartotinai įvertinusi visą bylos medžiagą, be kita ko, peržiūrėjusi į bylą pateiktas ir pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas nuotraukas, pagal ABTĮ 57 straipsnio 7 (iki 2021 m. sausio 1 d. – 6 d.) dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neturi pagrindo abejoti vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų, atliktu aplinkybių vertinimu ir jo pagrindu padaryta išvada, kad ūkinė operacija pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą realiai neįvyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, turinčias esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina bylos aplinkybes, į bylą pateiktus įrodymus nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą mokestinių ginčų bylose, pažeidimą, priėmė neteisingą sprendimą.

78.       Nagrinėjamu atveju ginčo mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiuotos, be kita ko, konstatavus, kad pareiškėjas neteisėtai išrašė 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, pasinaudodamas bankrutuojančios UAB „Aldista ir Ko“ statusu, ir dėl to nepagrįstai deklaravo 10 412,72 Eur mažesnį PVM, nenustačius, jog pareiškėjas būtų dėjęs kokias nors pastangas dėl skolos susigrąžinimo, nepateikė tai įrodančių įrodymų.

79.       PVMĮ 891 straipsnis (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) nustato sąlygas ir tvarką, pagal kurias PVM mokėtojo nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. Pagal šio straipsnio 1 dalį, už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma gali būti mažinama šio straipsnio nustatyta tvarka pripažintoms beviltiškoms skoloms (įskaitant pardavimo PVM) priskiriama pardavimo PVM suma; už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas gautinas atlygis yra laikomas beviltiška skola (įskaitant pardavimo PVM), jeigu tokio atlygio asmuo negali susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento ir jeigu skolai priskiriama pardavimo PVM suma už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas buvo apskaičiuota ir deklaruota PVMĮ nustatyta tvarka; „visais atvejais asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi įrodyti skolų (įskaitant pardavimo PVM) beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti“; skolai priskiriama pardavimo PVM suma apskaičiuojama proporcingai gautinam atlygiui (atlygio daliai). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu per mokestinį laikotarpį turėjo būti tikslinama apmokestinamoji vertė ir (arba) PVM atskaita, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma didinama arba mažinama atitinkamomis apmokestinamąją vertę ir (arba) PVM atskaitą tikslinančiomis sumomis. Taisyklės reglamentuoja, kokiu būdu mokesčių mokėtojas pelno mokesčio tikslais ar apmokestinamasis asmuo PVM tikslais įrodo skolų arba jų dalies, įskaitant pardavimo PVM, beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tas skolas.

80.       Be kita ko, vadovaujantis aptarta PVMĮ 891 straipsnio 1 dalimi patvirtintos Taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), reglamentuojančios, kokiu būdu apmokestinamasis asmuo PVM tikslais įrodo skolų arba jų dalies, įskaitant pardavimo PVM, beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tas skolas. Taisyklių 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad apmokestinamasis asmuo PVM tikslais turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, jeigu arba jis negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento (2.1 p.), arba skolininkas yra likviduotas (2.3 p.), arba skolininkas yra bankrutavęs (2.4 p.). Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad visais Taisyklių 2 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas – apmokestinamasis asmuo PVM tikslais turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad Taisyklių 2.1 punkte nurodytais atvejais skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tokias skolas įrodo tokie dokumentai (juos mokesčio mokėtojas privalo turėti): įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimas, nuosprendis arba nutartis (toliau – sprendimas), kuriais patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas. Jeigu sprendimas yra vykdomas arba vykdytinas Lietuvos Respublikoje, – antstolio surašytas aktas ir vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo įvykdytas, arba dokumentai, patvirtinantys faktą, kad skolininkas neturi privalomojo registruoti turto ir kad iš skolininko nepavyko išieškoti pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti bylose su kitais kreditoriais (15.2 p.). Taisyklių 2.3 punkte nurodytu atveju skolos gali būti laikomos beviltiškomis tik tada, jeigu skolininkas yra likviduotas ir nėra visiškai atsiskaitęs su mokesčio mokėtoju; jeigu skolininkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo skolų (teisių ir pareigų) perėmėjas, tai skolos negali būti laikomos beviltiškomis vadovaujantis Taisyklių 2.3 punkte nurodytu pagrindu. Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad mokesčio mokėtojas gali skolas laikyti beviltiškomis, kai negali jų atgauti dėl to, kad skolininkas yra, pavyzdžiui, bankrutavusi įmonė, kaip ši sąvoka yra apibrėžta Įmonių bankroto įstatyme (19.1 p.). Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad Taisyklių 19 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, turi turėti tokius dokumentus, be kita ko: įsiteisėjusią teismo nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto arba dokumentą, įrodantį likviduotos dėl bankroto įmonės išregistravimą iš juridinių asmenų registro (20.1 p.); tais atvejais, kai įmonių bankroto procedūras reglamentuoja 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymas, mokesčio mokėtojas turi turėti įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto (20.2 p.); tais atvejais, kai įmonių bankroto procedūras reglamentuoja 1992 m. spalio 15 d. Įmonių bankroto įstatymas, mokesčio mokėtojas turi turėti minėto įstatymo nustatytus dokumentus, patvirtinančius faktus, kuriuos patvirtina dokumentai, nurodyti Taisyklų 20.1 punkte (20.3 p.). Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad mokesčio mokėtojas turi turėti Taisyklėse nurodytų dokumentų originalus arba jų nuorašus; Taisyklių tikslais dokumentų nuorašai turi būti patvirtinti tuos dokumentus išdavusių institucijų arba originalių dokumentų nuorašai turi būti patvirtinti notariniams veiksmams atlikti nustatyta tvarka; šiame punkte nurodyti reikalavimai taip pat taikomi ir dokumentams, kurie yra išduoti užsienio valstybėse. Pagal Taisyklių 22 punktą, dokumentai, kuriais remdamasis mokesčio mokėtojas skolas pripažįsta beviltiškomis, turi būti saugomi tokį pat laikotarpį ir tokia pat tvarka, kaip saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai pagal galiojančius teisės norminius aktus; jeigu mokesčio mokėtojas neturi reikiamų dokumentų, skolos negali būti pripažįstamos beviltiškomis. Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad reikalavimas mokesčio mokėtojui turėti Taisyklėse nurodytus dokumentus, įrodančius skolų beviltiškumą ir mokesčio mokėtojo pastangas atgauti tokias skolas, netaikomas, jeigu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas tokių dokumentų mokesčių mokėtojas negali gauti; reikalavimas mokesčio mokėtojui turėti Taisyklėse nurodytus dokumentus, įrodančius skolininko mirties ar išregistravimo faktą, netaikomas, jeigu mokesčių administratorius pagal su atitinkamų registrų tvarkytojais sudarytų sutarčių arba Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas tokius faktus gali patikrinti duomenų bazėse.

81.       Įvertinus aptartą reglamentavimą darytina išvada, kad PVM mokėtojas už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą gali susimažinti nustatyta tvarka pripažinta beviltiškos skolos suma, jeigu įrodo, kad tokio atlygio negali susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento ir jeigu beviltiškai skolai priskirta pardavimo PVM suma už pateiktas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas buvo apskaičiuota ir deklaruota PVMĮ nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad PVMĮ 891 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas visais atvejais įrodyti beviltiškos skolos (įskaitant pardavimo PVM) beviltiškumą ir pastangas beviltiškai skolai susigrąžinti, be kita ko, reiškia, kad PVM mokėtojas turi ne tik aktyviai siekti (dėti adekvačias pastangas) susigrąžinti aptariamą atlygį per 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento, bet ir sugebėti šias pastangas įrodyti, pateikdamas objektyvius duomenis, t. y. dokumentus, detalizuotus Taisyklėse. Jeigu apmokestinamasis asmuo PVM tikslais tam tikrų dokumentų pateikti negali, turi atitinkamai įrodyti, kad jis pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas tokių dokumentų negali gauti.

82.       Nagrinėjamu atveju nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad pareiškėjas 2015 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais apskaitė UAB „Aldista ir Ko“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 126 726,42 Eur sumą. Pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje 2015 m. gruodžio 31 d. apskaitytas UAB „Aldista ir Ko“ 66 730 Eur atsiskaitymas ir likęs 59 997,10 Eur įsiskolinimas (t. y. 49 584,38 Eur ir 10 412,72 Eur PVM). Nuo 2016 m. kovo 22 d. UAB „Aldista ir Ko“ įgavo bankrutuojančios įmonės statusą. Pareiškėjas išrašė UAB „Aldista ir Ko“ 2016 m. balandžio 1 d. kreditorinę PVM sąskaitą faktūrą visai likusio įsiskolinimo sumai, t. y. 59 997,10 Eur įsiskolinimas (t. y. 49 584,38 Eur ir 10 412,72 Eur PVM), šios sąskaitos pagrindimui pateikdamas Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį dėl UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas PVM 2016 m. balandžio mėnesio deklaracijoje deklaravo 49 584 Eur mažesnę apmokestinamų sandorių vertę ir taip susigrąžino PVM už UAB „Aldista ir Ko“ nesumokėtas prekes. Kauno AVMI nenustatė, kad pareiškėjas būtų dėjęs pastangas, siekdamas susigrąžinti iš UAB „Aldista ir Ko“ likusį įsiskolinimą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. VMI, laikydamasi pozicijos, kad mokėtinas PVM dėl beviltiškos skolos pripažinimo gali būti sumažintas tik surinkus visus įrodymus, kad skolai susigrąžinti buvo dedama pakankamai pastangų, nustačiusi, kad UAB „Aldista ir Ko“ nėra apskaičiuosi UAB „Aldista ir Ko“ 2016 m. balandžio 1 d. kreditorinės PVM sąskaitos faktūros, neteikė UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratoriui dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo, todėl pareiškėjas nebuvo patvirtintas UAB „Aldista ir Ko“ kreditoriumi, sutiko su Kauno AVMI išvada, kad pareiškėjas nedėjo pastangų dėl skolos susigrąžinimo. Tokią VMI poziciją palaikė ir Komisija, ir pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB „Aldista ir Ko“ neturėjo turto pareiškėjo skoloms sugrąžinti, pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjas realiai dėjo pakankamai pastangų, siekdamas susigrąžinti aptartą skolą. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas neginčija, kad neteikė dokumentų (įrodymų), patvirtinančių pareiškėjo pastangas susigrąžinti skolą.

83.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą reguliavimą nustatytų aplinkybių kontekste, neturi jokio pagrįsto pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, išvada, kad pareiškėjas šiuo konkrečiu nepagrįstai susigrąžino PVM už UAB „Aldista ir Ko“ nesumokėtas prekes, nes neįrodė, kad dėjo pastangas šiai skolai susigrąžinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno AVMI ir VMI nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas buvo pasyvus, aktyviais veiksmais nesiekė susigrąžinti aptariamą skolą. Šią išvadą patvirtina ir paties pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos priežastys, dėl kurių pareiškėjas iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas susigrąžinti aptariamą skolą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl šiuo konkrečiu atveju jis neturėjo įrodyti mokesčių administratoriui, kad dėjo pastangas, siekdamas susigrąžinti aptariamą skolą. Šiuo atveju tai, kad teismas nepalaikė pareiškėjo susidariusios situacijos vertinimo, nereiškia, kad teismas padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą mokestinių ginčų bylose, pažeidimą.

84.       Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro jokio pagrindo ginčijamus Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus vertinti kaip neteisėtus ir (ar) nepagrįstus, todėl neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir plačiau dėl jų apeliacine tvarka nepasisakoma.

85.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo nei keisti, nei naikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, netenkinamas ir pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tobacco foliis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        

 

        Beata Martišienė

 

 

        Rasa Ragulskytė-Markovienė