Pranešėja Svetlana Jurgaitienė
Baudž. byla Nr. 1A-573-348/2010
Teisėjas Bronislovas Liatukas (Proceso
Nr. 20-1-00080-2009)
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.7.

KAUNO APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 22 d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Emilijos Akelienės ir Egidijaus
Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei
Augustauskaitei, gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistajam V. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo
prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato
Gintaro Platūkio apeliacinius skundus dėl 2010 m. gegužės 24 d. Kauno
miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas
kaltu ir nuteistas:
pagal
LR BK 178 str. 3 d., taikant LR BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 8
(aštuoniems) mėnesiams;
pagal LR BK
187 str.1 d. laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams.
Vadovaujantis
LR BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 d. 2 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu
ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės apribojimas 8 (aštuoniems)
mėnesiams.
Į paskirtosios
laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010-03-03
iki 2010-05-24 (2 mėn. 23 d.) ir paskirta laisvės apribojimo bausmė sumažinta 5
mėnesiais 16 dienų ( LR BK 65 str.1 d. 1 p., 66 str.).
Iš V. P. priteista UADB „Ergo Lietuva“ 9 261,54 Lt.
Kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už tai, kad 2009-01-28, apie 3.51 val.,
veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu
nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, išdaužęs
antro aukšto darbo kabineto lango stiklą, įsibrovė į komercines UAB „ (duomenys
neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš kurių slaptai
pagrobė svetimą- UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės
turtą: seifą 1985 Lt vertės bei jame buvusius 79 145,63 Lt, padarydamas UAB „(duomenys
neskelbtini)“ 81 130,63 Lt turtinę žalą.
Be
to, V. P. nuteistas už tai, kad 2009-01-28, apie 3.51
val., darydamas slaptą didelės vertės svetimo turto pagrobimą iš UAB „(duomenys
neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia sunaikino ir sugadino
svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: sulaužė stalą
1687,97 Lt vertės, kompiuterio procesorių 1312,49 Lt vertės, sulaužė palangę,
suplėšė kiliminę dangą bei sugadino sieną bendros 8000 Lt vertės, sugadino dvi
spinteles bendros 1292,30 Lt vertės, kėdę 780,90 Lt vertės, spausdintuvą 508,58
Lt vertės, išdaužė patalpos lango stiklą 842,10 Lt vertės, sugadino
signalizacijos sistemą bendros 109,36 Lt vertės, padarydamas UAB „(duomenys
neskelbtini)“14.533,70 Lt turtinę žalą.
Kauno
miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniu
skundu prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-24 nuosprendį,
ir paskirti V. P. šias bausmes: pagal BK 178 str. 3 d. -
laisvės atėmimą 3 metams, pagal BK 187 str. 1d. - laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis
BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo
būdu, ir galutinę subendrintą bausmę skirti laisvė atėmimą 3 metams. Vadovaujantis
BK 65 str. l d. 1 p., 66 str., į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką
įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Likusioje dalyje
nuosprendį palikti nepakeistą.
Skunde
nurodoma, jog teismas, skirdamas V. P. bausmę, nepagrįstai
taikė LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, tuo pačiu paskirdamas neteisingą ir per
švelnią bausmę. Apelianto nuomone, teismas nenustatė ir skundžiamame
nuosprendyje nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų
pagrįstai pripažinti, kad BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas V. P. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai
prieštarautų teisingumo principui. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad V. P. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme daugiau sąlygojo
kitų asmenų, iš esmės sukursčiusių V. P. daryti
nusikaltimus, nusikalstamas elgesys bei neigiama kaltinamojo socialinė aplinka.
Kurstyti galima tik aktyviais veiksmais, pasireiškiančiais įtikinėjimais,
prašymais, pažadais, papirkimu, grasinimais, apgaule, piktnaudžiavimu valdžia
ar autoritetu ir pan. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. buvo
kaip nors kurstomas padaryti nusikaltimą, iš bylos medžiagos matyti, kad
nenustatyti asmenys V. P. pasiūlė padaryti nusikaltimą, o
pastarasis sutiko. Tokia nenustatytų asmenų veika negali būti vertinama, kaip
kurstymas padaryti nusikaltimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad V.
P. buvo sukurstytas padaryti nusikaltimą. Taip pat nuosprendyje niekuo
nepagrįstas teiginys, kad V. P. dalyvavimą nusikalstamų
veikų padaryme sąlygojo neigiama kaltinamojo socialinė aplinka. V.
P. yra sukūręs šeimą, dirbantis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą- tai
turėtų būti vertinama kaip teigiami socialinės aplinkos veiksniai, apie
neigiamus V. P. socialinės aplinkos veiksnius nuosprendyje
visiškai nepasisakyta.
Skundo
autoriaus teigimu tai, kad V. P. nusikalto pirmą kartą,
taip pat nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.
BK 55 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų
ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriam su laisvės atėmimu nesusijusi
bausmė. Šiuo atveju V. P. teisiamas už sunkaus nusikaltimo
padarymą.
Taip pat
skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad V. P. charakterizuojamas
išskirtinai teigiamai. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje esančius
duomenis, kad 2008 m. V. P. Vokietijoje buvo patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn už vagystę įsibraunant į patalpą. Kaip į asmenį
charakterizuojančią medžiagą taip pat atsižvelgtina ir į ankstesnį V. P. nuteisimą 1998-01-30.
Skundo
autoriaus nuomone, teismas nepagrįstai pripažino V. P. baudžiamąją
atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis kaltu visiškai prisipažino ir
nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, nes V. P. kaltę
pripažino suprasdamas, kad jo kaltė jau pilnai įrodyta kitais byloje esančiais
įrodymais. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi
padaręs nusikaltimą, nes nuo nusikaltimo padarymo iki jo išaiškinimo ir
kaltininko nustatymo praėjo daugiau nei metai, tačiau V. P. per
tą laiką nesiėmė jokių priemonių, kad būtų pašalinta ar bent sumažinta
nusikaltimais padaryta žala, kaip pasielgtų dėl savo poelgio nuoširdžiai
besigailintis žmogus. Pagal tai galima spręsti, kad V. P. gailisi
ne dėl nusikaltimo padarymo, o dėl nusikaltimo ištyrimo ir jo, kaip kaltininko,
nustatymo.
Be to,
apelianto nuomone, teismas taip pat nepagrįstai pripažino V.
P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltinamasis
geranoriškai padėjo teismui nustatyti byloje objektyvią tiesą, nes jis nei
ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių bylos
tyrimui ir teisminiam nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo
nustatytos be jo parodymų.
Teismas taip
pat nepagrįstai pripažino V. P. baudžiamąją atsakomybę
lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atsiprašė civilinio ieškovo atstovo.
Atsižvelgtina, kad V. P. atsiprašė juridinio asmens atstovo,
kuriam jau buvo pilnai atlyginta turtinė žala. Kaltininko atsiprašymas yra
svarbus ir gali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tais
atvejais, kai nusikaltimu padaroma neturtinė žala.
Dėl šių
aplinkybių prokuroro nuomone, nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų
nuteistojo V. P. padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės
pavojingumą tiek, kad BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo
bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismo nuosprendžiu
paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principams, baudžiamojo įstatymo
paskirčiai ir bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams, todėl atsižvelgiant į BK
54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, V. P. turi būti
paskirta bausmė pagal baudžiamojo kodekso straipsnių, numatančių atsakomybę už
padarytas nusikalstamas veikas, sankciją.
Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas G. Platūkis
apeliaciniu skundu prašo 2010-05-24 Kauno mieto apylinkės teismo nuosprendį
pakeisti, taikyti V. P. atžvilgiu LR BK 62 str. 2 d. 2, 4
punktus ir jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už
padarytą nusikalstamą veiką.
Skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl
materialinės teisės normų taikymo ir dėl kai kurių teismo išvadų neatitikimo
faktinėms bylos aplinkybėms. Gynėjas nesutinka su kai kuriomis išvadomis bei
tvirtina, jog teismas neteisingai taikė LR BK 54 str. 3 d., kai vietoje to jo
manymu turėjo taikyti LR BK 62 str. 2d. 4 p. Kadangi V. P. nusikaltimo
nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, t.y. jis tik pasikėsino
pagrobti minėtą UAB "(duomenys neskelbtini)" turtą ir nusikaltimo
nebaigė, nes darydamas nusikaltimą susilaužė dešinės rankos pirštus, pažeidė
sausgyslę, neteko vieno piršto, todėl dėl nepakeliamo skausmo ir didelio
kraujavimo negalėjo tęsti savo nusikalstamos veikos ir viską metęs naktį iš
įvykio vietos pasišalino, kad jam būtų suteikta skubi medicininė pagalba.
Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje neargumentavo kodėl nėra sąlygų
taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatas. 2010-05-04 UAB "(duomenys
neskelbtini)" raštu patvirtinimo, kad dėl V. P. 2008-01-28
galimai padaryto nusikaltimo UAB "(duomenys neskelbtini)" visa žala
geranoriškai atlyginta, kaltinamajam įmonė turtinių pretenzijų neturi ir prašo
jam skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teismas nustatė
net keturias kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje pats pripažino, kad
kaltinamojo V. P. dalyvavimas bendrininkų daromoje
nusikalstamoje veikoje faktiškai nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau
kažkodėl teismas tai nelaikė pasikėsinimu tik dėl to, kad atseit V. P. suvokė, kad ir be jo betarpiško dalyvavimo, veika bus
neišvengiamai baigta. Tačiau toks teismo teiginys prieštarauja pasikėsinimo
instituto prasmei, nes nusikaltimo pasikėsinimui neturi jokios reikšmės ar
asmuo suvokia ar nesuvokia, kad ir be jo dalyvavimo nusikalstama veika bus
užbaigta, svarbu kad jo asmeninė veika nutrūko dėl priežasčių, nepriklausančių
nuo jo valios.
Be to, V. P. negali būti
inkriminuota, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje, nes byloje nustatyta,
kad nusikalstamą veiką jis darė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais
asmenimis, tačiau byloje nėra duomenų ar tie asmenys buvo pakaltinami, ar jie
buvo amžiaus, nuo kurio atsako pagal LR BK 178 str. 3 d. ir 187 str. l d., V. P. atžvilgiu negali būti pripažinta atsakomybę sunkinanti
aplinkybė, tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe.
Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad V. P. žalą atlygino tik dalinai, nes UAB "(duomenys
neskelbtini)" atlyginta visa žala, o regresinis UADB "Ergo
Lietuva" ieškinys 9261,54 lt sumai yra ne žala, o nuostoliai ir į
nusikaltimu padarytos žalos sąvoką nepatenka, kadangi jie nesaistomi
tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nuteistojo padaryta baudžiamąja veika, todėl teismas
turėjo nustatyti, jog žala atlyginta pilnai.
Gynėjo teigimu, teismas įvertinęs bylos aplinkybes, teisingai paskyrė V. P. kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu,
tačiau turėjo būti taikyta ne LR BK 54 str. 3 d., bet LR BK 62 str. 2 d. 4 p,
kai yra atlyginta nusikaltimu padaryta žala, yra bent dvi atsakomybę
lengvinančios aplinkybės ir veika nutrūko pasikėsinimo ją padaryti stadijoje.
Taip pat skunde nurodoma, jog V. P. nuo 2008-09-10
dirba UAB "(duomenys neskelbtini)" vairuotoju, teigiamai charakterizuojamas,
vedęs, išlaiko du mažamečius vaikus. Be to, po patirtos avarijos serga
epilepsija, kamuoja galvos skausmai, svaigimas, pykinimas. Taip pat jo žmona R. P. yra ligonis, kadangi ji negali laisvai judėti,
lankstytis, nešti sunkumo didesnio kaip 4-5 kg., o tai apsunkina vaikų
priežiūrą, nes dukros yra mažametės. Be to, V. P. vienintelis
dirbantis ir šeimos išlaikytojas. Dėl to, gynėjo nuomone, V.
P. atžvilgiu yra sąlygos taikyti ne tik LR BK 62 str. 2 d. 4 p., bet ir 2 p.
kai kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme
numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį
skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, nuteistojo V. P. gynėjo
skundą atmesti.
Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas G.
Platūkis prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjo
advokato G. Platūkio skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir
nuteistojo V. P. gynėjo advokato G. Platūkio apeliaciniai
skundai atmetami.
Apylinkės
teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė
nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame
teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas
pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
LR BK 59 str.
1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko
prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus
gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Šiame punkte nustatytos kelios savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš
jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti
šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, kad
kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl
padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos
veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia jo atsakomybę,
jei kaltininkas ikiteisminio tyrimo ar pirmosios instancijos teisme pripažino
esmines bylos aplinkybes bei dėl jų nuoširdžiai gailisi. Svarbu, kad kaltininko
gailėjimasis įvyktų iki nuosprendžio priėmimo.
Pagal
formuojamą teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą
veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų,
patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines
jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos
nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai
kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai
vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui,
atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).
Pažymima tai,
kad lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai duoti teisme, nes būtent teismas
pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Bylos duomenys
patvirtina, kad V. P. pareiškus jam įtarimus dėl
nusikalstamų veikų padarymo iš esmės ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsamiai
išdėstė nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Be
to, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis geranoriškai savo parodymus
patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Teisiamojo posėdžio metu taip pat
V. P. dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltu iš esmės
prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Negalima neatsižvelgti ir į tai, jog V. P. stengėsi sušvelninti nusikalstamų veikų padarinius,
atlygino dalį padarytos žalos, atsiprašė civilinio ieškovo atstovo UAB „(duomenys
neskelbtini)“ atstovo K. K..
Atsižvelgiant
į minėtus duomenis, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
pagrįstai pripažino V. P. atsakomybę lengvinančia
aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad
padėjo teismui nustatyti objektyvią tiesą, todėl prokuroro apeliacinio skundo
motyvai dėl to yra nepagrįsti.
Pagal
baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai,
kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (LR BK 59 straipsnio 1
dalies 3 punktas). Taigi, įstatymas šiuo atveju reikalauja atlyginti ar
pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, LR BK 59 straipsnio 2
dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais
atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos.
Tuomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaro pagrįstas
prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko
pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. Iš
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. P. atlygino itin
didelę dalį (daugiau nei 80 000 litų) nusikalstamomis veikomis padarytos žalos,
liko atlyginti tik 9261litų UABD „ERGO Lietuva. Todėl, kolegijos nuomone, apylinkės
teismas pagrįstai tokį nuteistojo V. P. nusikaltimais
padarytos žalos dalies atlyginimą pripažino jo atsakomybę lengvinančia
aplinkybe. Taip pat apylinkės teismas nustatydamas V. P. atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, tai, jog jis atsiprašė civilinio ieškovo atstovo UAB „(duomenys
neskelbtini)“ atstovo K. K. LR baudžiamojo kodekso
bendrosios dalies nuostatų nepažeidė, nes LR BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia
teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio
straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes.
LR BK 54
straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų,
nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse - bausmės teisingumo
principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir
kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje,
teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio,
numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio
kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo
principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje
numatytą bausmę.
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis
įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi,
teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra
vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal
Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas
užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir
savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi
teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo
būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai
reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp
nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės
turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas,
nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu
nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už
teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir
paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė. Šie iš konstitucinio
teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti LR BK 41 straipsnio 2
dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai
konstatavo, jog V. P. bylos aplinkybės laikytinos
išimtinėmis ir, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas teisiamajam
prieštarautų teisingumo principui.
Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis
bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3
d.). Taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra
išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas
aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Kaip jau minėta, nuosprendžio aprašomojoje dalyje
pirmosios instancijos teismas išdėstė BK 54 str. 3 d. taikymo motyvus,
nurodydamas, jog V. P. turi nuolatinį darbą, dirba, turi
šeimą, augina ir rūpinasi mažametėmis dukromis, atlygino nusikaltimu, numatytu
LR BK 178 str. 3 d. padarytą žalą, charakterizuojamas teigiamai, todėl realios
laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų
teisingumo principui.
Apibūdinant V. P. bylos
aplinkybes taip pat pažymima, kad nors V. P. anksčiau
buvo teismas, tačiau teistumas išnykęs. Nusikalstamos veikos padarymu metu ir
po jos dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Bendrovės išduotoje 2010-03-05
charakteristikoje nurodoma, jog V. P. įmonėje dirba nuo
2008-09-10, vairuotoju. Kaip vairuotojas jis gerai orientuojasi, kruopščiai ir
laiku atlieka jam pavestus darbus, nusiskundimų ar priekaištų dėl jo darbo
nebuvo, kaip žmogus yra sąžiningas, punktualus, pareigingas vairuotojas, imlus
naujovėms ir pasiūlymams, taip pat pasižymi mandagumu, atidumu, paslaugumu (t.
2 b. l. 137). 2010-05-24 paleistas iš suėmimo V. P. nuo
2010-05-31 vėl pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)a“. Bendrovės 2010-11-05
išduotoje charakteristikoje nurodoma, kad V. P. bendrovėje
dirba nuo 2010 gegužės mėn., vairuotojo pareigose. V. P. kaip
vairuotojas yra greitai orientuotas, laiku atlieka jam pavestus darbus, niekada
nekonfliktuoja, puikiai sutaria su visu darbo kolektyvu, nusiskundimų ar
priekaištų dėl jo darbo nebuvo. Kaip žmogus yra sąžiningas, punktualus,
pareigingas vairuotojas, imlus naujovėms ir pasiūlymams, taip pat pasižymi
mandagumu, atidumu, paslaugumu (t. 2, b. l. 197). Atkreiptinas dėmesys ir į
tai, V. P. turi šeimą, dvi mažametes dukras, kuriomis
rūpinasi, jas išlaiko, žmona turi sveikatos problemų, jai nerekomenduojamas
sunkus darbas, susijęs su svorio kilnojimu (nedaugiau 4-5 kg) (t. 2 b. l.
194). Iš (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centro 2010-11-03
pateiktos informacijos matyti, jog V. P. (duomenys
neskelbtini) vaikų globos namuose „(duomenys neskelbtini)“ (dabar Kauno vaikų
socializacijos centras) gyveno nuo 1987-09-01 iki 1998-09-15 iš buvo valstybės
pilnai išlaikomas, nes jo vieniša motina mirusi 1984-06-26 (t. 2 b. l. 195).
Negalima neatsižvelgti ir į tai, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad V. P. po padarytų nusikalstamų veikų būtų padaręs dar kokius
teisės pažeidimus.
Pažymima ir tai, jog civilinio ieškovo atstovo UAB „(duomenys
neskelbtini)“ atstovas K. K. nurodė, jog kaltinamajam V. P. jokių turinių pretenzijų neturi ir prašė skirti
švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę (t. 2 b. l. 143).Tai gana
svarbi aplinkybė, parenkant bausmės rūšį.
Kolegijos nuomone, šios išdėstytos iš esmės išimtinės bylos aplinkybės
rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant V. P. laisvės atėmimo bausmės. Kolegija pritaria pirmosios
instancijos teismo padarytai išvadai, kad nuteistojo V. P. atžvilgiu
paskirta reali laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui, nes
realiai dirbdamas, išlaikydamas šeimą, teikdamas paramą ir išlaikymą savo mažametėms
dukroms jis yra visuomenei ir savo šeimai naudingesnis negu būdamas įkalinimo
įstaigoje.
Dėl nuteistojo V. P. gynėjo advokato Gintaro
Platūkio apeliacinio skundo
Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai pripažino V.
P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, jog jis nusikalstamas veikas
padarė bendrininkų grupe (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.). Pagal baudžiamąjį įstatymą
bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje
susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio
galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (LR
BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės
nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų
pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina
bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau
asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas
daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas
bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu
asmeniu (ar kitais asmenimis).
Teismų praktikoje susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs
nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu. Kadangi šio asmens
pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti, kyla klausimas, ar galima
konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą. Teismų praktika nagrinėjamu klausimu
nevienoda.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija
2009 m. sausio 6 d. nutartyje pažymėjo, kad nusikalstamos veikos dalyvio
įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai
reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į
bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas
asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų,
pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir
valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas
gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos.
Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas
iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo
konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo
taikymą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog V. P. nusikalstamas
veikas įvykdė su asmenimis, kurių vardai Rokas ir Darius. Su minėtais
asmenimis V. P. susipažino 2004-2005 kartu sportuodamas.
Su jais buvo susitikęs kelis kartus, o 2009 m. sausio viduryje, galėjo būti 20
d. susitikime vaikinai kaltinamajam pasiūlę padaryti vagystę iš kokios nors
įstaigos. Po to jie susitiko 2009-01-28 naktį apie 2-3 val. Jonavos g., prie
buvusių laidojimo namų. Vaikinai turėjo žibintuvėlį. Vienas iš vaikinų parodė į
šalia esantį pastatą ir pasiūlė patekti į vidų. Kaltinamasis su vienu vaikinu
išdaužęs lango stiklą pateko į vidų, o trečias vaikinas liko stovėti po langu.
Iš to seka, apylinkės teismas, nustatęs kaltinamojo V.
P. ir nenustatytų asmens veikos bendrumą, jo susitarimą su šiais asmenis
bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su jais, taip pat nesant byloje
duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatytų asmenų pakaltinamumo ir
pakankamo atsakomybei amžiaus, pagrįstai konstatavo ir pripažino, kad V. P. padarė nusikalstamas veikas bendrininkų grupe.
Taip pat aukščiau aptartos aplinkybės neleidžia V. P. veiką
kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (LR BK 22 str. 1
d.).
Pagal LR BK
22 straipsnio 2 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai
kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į
netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. Baudžiamosios bylos
medžiaga nustatyta, jog V. P. su ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytais asmenimis veikė kaip bendravykdytojai. Nors V.
P. iš nusikaltimo vietos buvo priverstas pasišalinti dėl seifo kėlimo metu
sužalotų pirštų, tačiau bendrininkavimo esmė yra ta, kad visi bendrininkų grupė
nariai, neperžengdami susitarimo ribų, atsako už tuos veiksmus, kuriuos
realizavo vykdytojas ar vykdytojai. Jeigu vykdytojas ar vykdytojai padarė
baigtinį nusikaltimą ir neišėjo už susitarimo ribų, už baigtinį nusikaltimą turi
atsakyti ir kiti bendrininkai, šiuo atveju V. P..
Kolegijos
nuomone, gynėjo skundo argumentas, jog V. P. atlygino
visą padarytą žalą yra tik iš dalies teisingi, nes V. P. UAB
„(duomenys neskelbtini)“ atlygino visą nusikaltimu, numatytu LR BK 178 str. 3
d. padarytą žalą. Šią aplinkybę patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-05-04
rašte (t. 2 b. l. 143). Tačiau V. P. neatlygino 9261, 54
Lt UABD „(duomenys neskelbtini)“ patirtų nuostolių, t.y. suma, kuria draudimo
bendrovė išmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už nusikalstamais veiksmais
sugadintą turtą.
Pagal
formuojamą teismų praktiką žala yra turtinės, fizinės ar moralinės nusikaltimo
pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos. Nuostoliai
yra žala ir kitos nusikaltimo sąlygotos turtinės pasekmės (ligonių kasos
išlaidos nukentėjusiajam gydyti, socialinio draudimo išlaidos dėl
nukentėjusiojo nedarbingumo, būtinas pagerintas maitinimas, nekompensuojamų ir
iš dalies kompensuojamų vaistų pirkimas ir pan.). Esant šioms aplinkybėms nėra
pagrindo konstatuoti, jog V. P. visiškai atlygino ar
pašalino nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.
Pagal LR BK
62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už
kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę
ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies
atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas
išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos
prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos
įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip
bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika
nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą
veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika
padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo
reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties
vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Iš to seka,
jog norint nuteistajam taikyti LR BK 62 straipsnio 2 dalį teismas turi
nustatyti ne tik atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir tai, kad nuteistasis
bent iš dalies atlygino ar pašalino turtinę žalą, jeigu ji buvo padaryta, bet
ir bent vieną šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytą aplinkybę. Nors apylinkės
teismas nustatė net kelia V. P. atsakomybę lengvinančias
aplinkybes, tačiau priešingai nei teigia advokatas nėra pagrindo konstatuoti bent
vienos LR BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punkte nurodytos aplinkybės, todėl nėra
jokio teisinio pagrindo V. P. taikyti LR BK 62 straipsnio
2 dalį ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Nepagrįstas
gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog yra LR BK 62 straipsnio 2 dalies 2
punkte numatyta aplinkybė – V. P. išlaiko mažamečius
vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti,
nes iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis turi žmoną, kuri prižiūri ir
rūpinasi dukromis. Nors R. P. turi sveikatos problemų,
tačiau byloje nėra duomenų, jog ji yra visiškai neįgali ir negalėtų pasirūpinti
savo dukromis.
Taip pat
nėra nustatytas ir LR BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas,
t.y. tai, jog V. P. veikos nutrūko rengiantis padaryti
nusikaltimus ar pasikėsinant daryti nusikalstamas veikas. Kaip jau buvo minėta
šioje nutartyje nėra pagrindo pripažinti, jog V. P. nusikalstamos
veikos, numatytos LR BK 178 str. 3 d. nebaigė daryti dėl nuo jo valios
nepriklausančių aplinkybių, nes susižalojo rankas ir buvo priverstas
pasišalinti iš įvykio vietos. Gi seifas su pinigais vis tiek buvo pavogtas, o
tai reiškia, kad nusikaltimas baigtas.
Kolegijas
atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes daro išvadą, jog nenustačius LR BK
62 straipsnio 2 dalies bent vienos 1-6 punktuose numatytos aplinkybės, negali
būti taikomos LR BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Apylinkės
teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliaciniuose
skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
n u t r a r ė :
Kauno
miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato Gintaro Paltūkio apeliacinius skundus
atmesti.
Kolegijos pirmininkė Svetlana
Jurgaitienė
Teisėjai; Emilija
Akelienė
Egidijus
Jonas Grigaravičius