Administracinė byla Nr. eI2-10118-983/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02088-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 25 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,
vertėjaujant O. V.,
dalyvaujant pareiškėjui Y. S. (Y. S.), pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei advokatei I. Š.,
atsakovo atstovui D. J.,
trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei direktorei M. P.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. (Y. S.) skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždaroji akcinė bendrovė „Starksida“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo,
nustatė:
Pareiškėjas Y. S. (Y. S.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2024 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 24S110107 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Y. S. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti iš Departamento 1 470,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu Sprendimu, nurodo, kad pateikė prašymą Nr. 2306-LLG-4728 išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis ketino dirbti pagal profesiją, kuri yra įrašyta į trūkstamų profesijų sąrašus (elektrikas).
Skundžiamu Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Y. S., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisnės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) nustatytu pagrindu, o UAB „Starksida“, kuri įsipareigoja įdarbinti asmenį pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, nepagrindžia vykdomos statybų veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas mano, kad Departamentas Sprendime netinkamai įvertino esmines bylos aplinkybes – tiek teikiami dokumentai, tiek atsakovo surinkta medžiaga patvirtina, kad UAB „Starksida“ (toliau – Bendrovė) vykdo didelės apimties statybų ir pramonės veiklą Lietuvoje ir užsienyje, o šiai veiklai vykdyti reikalingas pareiškėjas (turintis elektriko kvalifikaciją), su kuriuo jis ketina sukurti realius darbo santykius.
Pareiškėjas nesutinka su Departamentas Sprendime padaryta išvada, kad Bendrovė nevykdo statybų veiklos Lietuvoje ir paaiškina, kad Bendrovė įsteigta dar 2018 metais ir užsiima statybos, laivų statybos bei kita specializuota statybos veikla. Ji teikia statybų paslaugas tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse (Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje) ir dirba su tarptautinėmis laivybos kompanijomis, o šiuo metu ji turinti 121 darbuotoją. 2022 metais Bendrovės veiklos pajamos buvo 2 340 335 Eur, pardavimų sąnaudos – 2 336 801 Eur, tai patvirtina, kad UAB „Starksida“ vyksta dideli kapitalo judėjimai ir Bendrovėje veikla vyksta. Bendrovė ir šiuo metu Lietuvoje vykdo statybų veiklą ir ji įsipareigojusi atlikti gelžbetoninių konstrukcijų gamybą, surinkimo ir suvirinimo bei kitus darbus Mažeikiuose ir Plungėje.
Dėl atsakovo atliktų patikrinimų nurodo:
Dėl 2023 m. lapkričio 17 d. patikrinimo pabrėžia, kad Bendrovės sutartis su UAB „NRG Site“ buvo nutraukta, nes visi darbai buvo atlikti anksčiau laiko, o sutartis galiojo iki 2023 m. gruodžio 31 d. Taigi atsakovas neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, kodėl UAB „Starksida“ sutartis su UAB „NRG Site“ buvo nutraukta. Atsakovas neprašė paaiškinti šios sutarties nutraukimo aplinkybių. Sutarties nutraukimas kaip tik patvirtina aplinkybę, kad Bendrovė sėkmingai vykdo statybų veiklą. Atsakovas turėjo prašyti paaiškinti aplinkybes, kurias nustatė patikrinimo metu, tačiau šios pareigos neįvykdė, o pareiškėjas (ir Bendrovė) apie patikrinimo metu neva nustatytus trūkumus sužinojo tik gavę ginčijamą Sprendimą;
Dėl 2024 m. sausio 17 d. patikrinimo paaiškina, kad dėl statybų objektų, esančių adresais: (duomenys neskelbtini). Tai Bendrovės fiziniams asmenims atliekami butų remontai, tačiau atsakovui nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), buto durų niekas neatidarė, o nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), buto duris atidarė šiame bute gyvenantis vyras, kuris tapatybės atskleisti nepanoro. Jis paaiškino, kad periodiškai jo gyvenamajame bute darbus atlieka Bendrovės darbuotojai, dirba du rusakalbiai darbuotojai („A.“ ir „M.“). Pasak pareiškėjo, nors tuo metu dirbančių darbuotojų nebuvo, tačiau bute akivaizdžiai matėsi vykdomi remonto darbai, taigi šios atsakovo nurodytos aplinkybės kaip tik patvirtina, jog Bendrovė atlieka statybos veiklą, nes pats Departamentas pripažįsta, jog patikrintame objekte akivaizdžiai matėsi vykdomi remonto darbai;
Dėl 2024 m. vasario 19 d. pakartotinio patikrinimo nurodo, kad Bendrovės direktorė M. P. su atsakingu Departamento darbuotoju iš anksto suderino, kad 2024-02-19 10 val. nuvyks į minėtą objektą patikrinti, ar įmonė vykdo statybų darbus. Departamento darbuotojas į objektą važiavo kartu su įmones direktore jos automobiliu. Kadangi tuo metu UAB „Starksida“ buvo pateikusi prašymus išduoti Y. S. ir M. O. leidimus gyventi, tačiau leidimų gyventi nagrinėjimas buvo vilkinamas, ji pasiūlė darbuotojams atvykti į minėtą objektą, kuriame ji bus kartu su atsakinga Departamento darbuotoja, ir pasikonsultuoti, kada jie gali tikėtis gauti leidimus gyventi ir pradėti dirbti. Pasak pareiškėjo, minėti užsieniečiai nedėvėjo darbo drabužių ir bute nedirbo, o laukė Departamento darbuotojos lauke. Atvykus į vietą, įmonės direktorė M. P. nusivedė Departamento darbuotoją į butą, kuris tuo metu buvo tuščias ir jį atrakino. Nei Y. S., nei M. O. bute nedirbo ir raktų neturėjo, nes jie atvyko tik pasikonsultuoti su Departamento darbuotoja. Akcentuoja, kad Departamento darbuotojui patikrinus butą, kaip ir pats atsakovas Sprendime patvirtino, buvo nustatyta, kad bute matėsi atlikti remonto darbai, taigi aplinkybės dėl neva neteisėtai dirbančio M. O. adresu (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti, nes nei M. O., nei Y. S. ten nedirbo, o Sprendime nurodytos aplinkybės kaip tik patvirtina, jog nurodytame bute UAB „Starksida“ atliko statybos darbus;
Dėl Sprendime netinkamai įvertintos rangos sutarties su Aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialu ir nebendradarbiavimo su pareiškėju ir Bendrove teigia, kad šiuo atveju yra svarbu tai, jog UAB „Starksida“ vykdo tiek statybos, tiek pramonės veiklą, o šioms veikloms vykdyti reikalinga pareiškėjo turima elektriko kvalifikacija. Kadangi Bendrovė vykdo didelės apimties pramoninę ir statybų veiklą, todėl su pareiškėju ji sukurs realius darbo santykius. O vien atsakovo išvada, jog Bendrovė neva nevykdo statybų veiklos, negali sudaryti pagrindo neišduoti pareiškėjui leidimo gyventi. Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, jog kabelių trasų montavimas yra statybų veikla, be to, akivaizdu, jog tiek kabelių trasų montavimo, laivų statybos ir remonto darbams yra būtinas elektrikas, taigi atsižvelgiant į tai, kad rangos sutartyje nurodomos kelios ekonominės veiklos. Rangos sutartis su Aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialu vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas šiame objekte dirbs pagal savo kvalifikaciją. Tuo tarpu Departamentas neteikė jokių užklausų UAB „Starksida“ būtent dėl darbo santykių su Y. S.. Taip pat atsakovas dėl kilusių abejonių, susijusių su UAB „Starksida“ vykdoma statybų veikla ir pareiškėjo darbo pobūdžio, būtų kreipęsis į patį pareiškėją. Apie šiuos tariamus trūkumus pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą.
Dėl Bendrovės veiklos įrodymų paaiškina, kad pateikė visus turimus įrodymus (rangos sutartis, darbų perdavimo-priėmimo aktus, taip pat banko sąmatas ir pan.), tačiau atsakovui vistiek trūko dokumentų, nors kaip matyti, Bendrovė pateikė tiek atsakovo prašomą dokumentą (2022-08-31 Darbų perdavimo-priėmimo aktą pagal 2022-08-01 rangos sutartį su Aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialu (šis aktas prilygsta darbų apimties, terminų bei kainų suderinimo protokolui)), tiek papildomus veiklą pagrindžiančius dokumentus. Akivaizdu, jog Bendrovė vykdo veiklą Lietuvoje (tiek statybų, tiek pramonės), taipogi ji bendradarbiauja ir nuolat teikia atsakovui veiklą pagrindžiančius dokumentus. Mano, kad šios informacijos turėjo pakakti siekiant įsitikinti, jog Bendrovė vykdo ekonominę veiklą ir kad jai yra reikalingas pareiškėjo kvalifikaciją atitinkantis darbuotojas.
Taip pat pabrėžia, kad atsakovas negali reikalauti, jog Bendrovė pateiktų įrodymų, kad pareiškėjas dirbs tam tikrame objekte pagal konkrečią statybų rangos sutartį. Statybų sektoriuje darbai keičiasi, vieni projektai yra užbaigiami, taip pat vis atsiranda naujų projektų. Bendrovė pateikė pakankamai įrodymų, kad vykdo statybų veiklą (sutartis su UAB „NRG Site“ dėl darbų Vilniaus kogeneracinėje elektrinėje nuo 2023 m. vasario iki balandžio mėnesių, nuo 2023 m. balandžio iki spalio – Philip Morris Lietuva Klaipėdoje, objektai adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, taip pat sutartis su UAB „Destran“). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad Bendrovė nuolat gauna naujų statybos projektų Lietuvoje (taip pat ir užsienyje) ir ji ketina sukurti realius darbo santykius su pareiškėju.
Mano, kad atsakovas pažeidė laisvo paslaugų judėjimo teisę, t. y. pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 26, 56 straipsniuose įtvirtintą laisvo paslaugų judėjimo teisę ir 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“ (konsoliduota 2020-07-30 versija) (toliau – Komandiravimo direktyva). Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Komandiravimo direktyva yra taikoma vienodai tiek komandiruojamiems Europos Sąjungos, tiek trečiųjų šalių piliečiams. Šios direktyvos 3 str. 1a dalyje nustatyta, kad „Kai faktinė komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių, valstybės narės užtikrina, nepriklausomai nuo to, kuri teisė yra taikoma darbo santykiams, kad 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įmonės į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams, remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų darbo sutarties sąlygų garantuotų visas taikytinas darbo sutarties sąlygas, kurios valstybėje narėje, kurioje yra atliekamas darbas, yra nustatytos.“ Taip pat „Kai paslaugų tiekėjas pateikia motyvuotą pranešimą, valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, pratęsia pirmoje pastraipoje nurodytą laikotarpį iki 18 mėnesių.“ Taigi Komandiravimo direktyva iš esmės numato, kad užsieniečio komandiruotė kitoje Europos Sąjungos šalyje gali trukti iki 18 mėnesių, taigi ir atsakovo argumentas, jog pareiškėjas kitoje Europos Sąjungos šalyje gali dirbti tik 90 dienų per 180 laikotarpį yra nepagrįstas.
Pažymi, kad Bendrovė pateikė išsamius paaiškinimus ir nurodė objektus, kuriuose vykdo veiklą Lietuvoje tiek statybos, tiek pramonės sektoriuose, todėl neaišku kokiais kriterijais ir kokiomis teisės normomis atsakovas vadovavosi apribodamas pareiškėjos teisę į laisvą paslaugų judėjimą. Departamento veiksmai pažeidžia paslaugų judėjimo laisvę ir tuo aspektu, jog jie sukuria tokią praktiką, kad jeigu įmonė dalį veiklos vykdo kitoje ES šalyje ir ten komandiruoja darbuotojus, jai būtų užkertamas kelias samdyti daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių vien dėl to, kad dalis jos veiklos yra vykdoma ne Lietuvoje, todėl toks ribojimas negali būti pagrįstas ir teisėtas.
Pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus Bendrovė didžiąją dalį veiklos vykdo Lietuvoje. Atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė jokių teisės normų, kuriose būtų nustatyti kriterijai pagal kuriuos atsakovas sprendė, kad Bendrovė didžiąją dalį veiklos vykdo užsienyje. Šiuos kriterijus gali apibrėžti 2014-05-15 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES „Dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas)“ (toliau – Direktyva 2014/67/ES), taip pat 2016-08-31 LR vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymo Nr. EV-241 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus veiksmų, siekiant nustatyti tikrąjį komandiravimą, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) nuostatos.
Pažymi, kad Komandiravimo direktyvos tikslas yra apsaugoti komandiruojamus darbuotojus. Direktyvos 2014/67/ES tikslas yra nustatyti priemones ir kontrolės mechanizmus siekiant įvertinti ar darbuotojas yra laikomas komandiruotu pagal Komandiravimo direktyvą. Nors šios direktyvos tiesiogiai nėra skirtos sprendžiant klausimus dėl užsieniečių leidimų gyventi išdavimo ar panaikinimo, jų nuostatos yra naudingos ir šiuo atveju, visų pirma dėl to, kad Migracijos departamentui nenurodžius jokių konkrečių kriterijų, kuriais jis vadovaujasi vertindamas ar įmonė vykdo didžiąją dalį veiklos Lietuvoje, tiek Direktyva 2014/67/ES, tiek Įsakymas nurodo konkrečius kriterijus, pagal kuriuos galima nustatyti ar UAB „Starksida“ didžiąją dalį veiklos vykdo Lietuvoje.
Pabrėžia, kad Direktyvos 2014/67/ES 2 straipsnyje nurodyta, kad „Kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar įmonė iš tiesų atlieka didžiąją dalį veiklos, nepriskiriamos vien vidaus valdymo ir (arba) administracinei veiklai, atsižvelgdamos į ilgesnį laikotarpį, atlieka bendrą visų faktinių elementų, apibūdinančių įmonių įsisteigimo valstybėje narėje ir prireikus priimančioje valstybėje narėje vykdomą veiklą, vertinimą. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) vietą, kurioje įmonė turi registruotą buveinę ir administraciją, naudojasi biuro patalpomis, moka mokesčius ir socialinio draudimo įmokas ir, jeigu taikytina, pagal nacionalinės teisės aktus turi profesinės veiklos licenciją arba yra užsiregistravusi prekybos rūmuose ar profesinėse organizacijose; b) vietą, kurioje komandiruoti darbuotojai yra įdarbinti ir iš kurios jie yra komandiruoti; c) sutartims, kurias įmonė sudarė su savo darbuotojais ir su klientais, taikytiną teisę; d) vietą, kurioje įmonė vykdo didžiąją dalį verslo veiklos ir kurioje dirba jos administracinis personalas; e) įvykdytų sutarčių skaičių ir (arba) pasiektą apyvartą įsisteigimo valstybėje narėje, atsižvelgiant į, inter alia, konkrečią naujai įsteigtų įmonių ir MVĮ padėtį.“ Šios direktyvos 3 straipsnyje nurodyta, kad „Siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas išlaidų kompensavimo metodas; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.“ Šios direktyvos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad „Tai, kad netenkinami vienas ar daugiau iš 2 ir 3 dalyse nustatytų faktinių elementų, nebūtinai automatiškai reiškia, kad situacijos negalima pripažinti komandiravimu. Tų elementų vertinimas pritaikomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į situacijos ypatumus.“
Taip pat akcentuoja, kad Įsakymo 7 punkte nurodyta, kad „Darbuotojų komandiravimu iš Lietuvos Respublikos laikomas toks darbuotojo siuntimas laikinai dirbti į užsienio valstybę, kai siunčiantis darbdavys didžiąją dalį veiklos vykdo Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat kai komandiruojamas darbuotojas į darbą yra priimtas darbui Lietuvos Respublikoje, o darbo funkcijas kitoje valstybėje vykdo laikinai.“ Įsakymo 8-10 punktuose taip pat nurodyta, kad: „Nustatant, ar siunčiantis darbdavys atlieka didžiąją dalį veiklos Lietuvos Respublikoje, vertinami šie kriterijai: 8.1. ar siunčiantis darbdavys turi registruotą buveinę ir administraciją (naudojasi biuro patalpomis) Lietuvos Respublikoje; 8.2. ar siunčiantis darbdavys Lietuvos Respublikoje moka valstybinio socialinio draudimo įmokas ir yra registruotas mokesčių mokėtoju Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka; 8.3. ar siunčiantis darbdavys vykdo ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje.
Darbdavio veiklos Lietuvoje dalis nepripažįstama didele, jeigu darbdavys iki darbuotojų komandiravimo Lietuvoje vykdė veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, po darbuotojų komandiravimo darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje, Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą arba darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų to darbdavio pajamų per 12 mėn. laikotarpį iki darbuotojų komandiravimo.
Nustatant, ar darbuotojas yra faktiškai priimtas darbui Lietuvos Respublikoje, o darbo funkcijas kitoje valstybėje vykdo laikinai, vertinami šie kriterijai: tai, kad darbas atliekamas užsienio valstybėje ribotą laikotarpį; tai, kad komandiruotas darbuotojas, pabaigęs darbus ar suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta nuolatiniam darbui į Lietuvos Respubliką; tai, kad siunčiantis darbdavys kompensuoja kelionės, apgyvendinimo, maitinimo ar kitas su komandiravimu susijusias išlaidas.
Be kita ko, UAB „Starksida“ yra registruota Lietuvoje, čia yra jos biuro patalpos, Lietuvoje dirba administracija, taip pat Lietuvoje ji moka mokesčius, yra pasirašiusi ir įvykdžiusi daugybę rangos sutarčių Lietuvoje ir tą patvirtina teikiami dokumentai. Akivaizdu ir tai, kad Lietuvoje nuolat vykdo ne tik vidaus valdymo veiklą, bet ir veiklą pramonės ir statybų srityje (dėl statybų veiklos: atsakovui pateikė sutartį su UAB „NRG Site“ dėl darbų Vilniaus kogeneracinėje elektrinėje nuo 2023 m. vasario iki balandžio mėnesių, nuo 2023 m. balandžio iki spalio – Philip Morris Lietuva Klaipėdoje, objektai adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat sutartį su UAB „Destran“), kas patvirtina aplinkybę, jog jos veikla vykdoma ilgiau nei 2 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Be to, darbuotojams grįžus iš komandiruočių jie toliau dirba objektuose Lietuvoje. Taipogi komandiruojamiems darbuotojams yra mokami dienpinigiai, kompensuojamos kelionės, apgyvendinimo išlaidos ir vėliau darbuotojai grįžtą ir Lietuvą ir toliau čia dirba. Įvertinus visumą šių aplinkybių, akivaizdu, kad vadovaujantis tiek Direktyvos 2014/67/ES, tiek Įsakymo nuostatomis, Bendrovės didžioji dalis veiklos yra Lietuvoje, todėl atsakovo išvados yra nepagrįstos, o Sprendimas neteisėtas.
Pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą, nes atsakovas sprendimą dėl Y. S. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi turėjo priimti iki 2023-12-15, tačiau ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė tik 2024-04-27. Vilkinimas sukėlė nerimo ir nesaugumo jausmą dėl jo galimybės likti ir dirbti Lietuvoje, taipogi sukėlė nepasitikėjimo teisine sistema ir valstybės institucijomis jausmą.
Prašymo išduoti leidimą gyventi vilkinimu sukeliami neigiami išgyvenimai yra itin stiprūs, nes laiku nepriėmus sprendimo, asmens buvimas Lietuvoje tampa neteisėtas, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog yra priimami sprendimai dėl asmens išsiuntimo ar grąžinimo, kas sukelia ypatingai neigiamas pasekmes. O priėmus sprendimą dėl grąžinimo, tai pat šiais sprendimais gali būti uždrausta atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir visą Šengeno erdvę. Įvertinus tai, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis jis baiminosi būti grąžintas į karo niokojamą Rusijos užpultą Ukrainą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 10 Eur už kiekvieną vilkinamą dieną. UAB „Starksida“ pateikti dokumentai ir duomenys apie vykdomą veiklą yra pakankami siekiant patvirtinti, kad ji vykdo ekonominę veiklą, todėl Departamento pakartotiniai reikalavimai pateikti ekonominės veiklos įrodymus, nebendradarbiavimas su pareiškėju ir Bendrove ir delsimas priimti sprendimą dėl pareiškėjo leidimo gyventi buvo vilkinimas atlikti veiksmus yra neveikimas bei biurokratija.
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
Departamentui nekilo abejonių, kad Bendrovė vykdo ekonominę veiklą, tačiau kilo abejonių vertinant pateiktą pareiškėjo prašymą dėl darbo Bendrovėje elektriku būtent statybų sektoriuje. Ginčijamame Sprendime yra aiškiai nurodyta, kad Bendrovė, kuri įsipareigoja įdarbinti asmenį pagal profesiją, nepagrindžia vykdomos statybų veiklos Lietuvos Respublikoje ir nepatvirtina savo prisiimtų įsipareigojimų sukurti su asmeniu realius darbo santykius Lietuvoje. Bendrovės deklaruojama veikla kita specializuota statybos veikla (ekonominės veiklos kodas – 4390) yra susijusi būtent su statinių statybomis, o ne kita veikla. Skunde pareiškėjas pateikia 2022 m. pelno ataskaitas ir balanso išrašus, tačiau neišskiriama kokia realiai dalis yra susijusi su statybomis. Tuo pačiu pabrėžia, kad Departamentas įvertino visus Bendrovės pateiktus dokumentus ir nustatė, kad kaip statybų veiklą pagrindžiantį dokumentą Bendrovės pateikė Sutartį Nr. 1, sudarytą su UAB „NRG Site“ dėl statybos darbų, tačiau paaiškėjo, kad Sutartis Nr. 1 2023 m. rugsėjo mėn. buvo nutraukta, kitų veiklos sutarčių, sudarytų su Lietuvos Respublikoje registruotais juridiniais asmenimis dėl statybos darbų Lietuvoje, kuriems atlikti reikalingi naujai kviečiami užsieniečiai, kurių profesijos įtrauktos į Trūkstamų profesijų sąrašą statybų sektoriuje, Bendrovė nepateikė.
Anot atsakovo, pareiškėjo argumentai, kad Departamentas turėjo aiškinti, dėl kokių priežasčių buvo nutraukta Sutartis Nr. 1, nepagrįsti, nes pats faktas yra įvykęs, t. y. UAB „NRG Site“ nėra sudariusi naujų sutarčių su Bendrove dėl statybos darbų.
Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 80.2 papunkčio nuostatas Departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Taigi įstatymo leidėjas nenumatė pareigos Departamentui visais atvejai organizuoti apklausas. Esant situacijai, kad nustatytas faktas, jog sutartis nutraukta Bendrovės paaiškinimai dėl kokių priežasčių nepakeistų minėto fakto ir tai, kad daugiau pagal Sutartį Nr. 1 būtų reikalinga daugiau darbuotojų.
Bendrovė nei teismui, nei Departamentui nepateikė daugiau sutarčių pagrindžiančių jos vykdomą veiklą būtent statinių statybose, kurių vykdymui reikalinga pareiškėjo profesija (elektrikas).
Nesutinka, kad Departamentas nebendradarbiavo su Bendrove, kaip pati Bendrovė pripažįsta, kad Departamentas ne vieną, o net kelis kartus kreipėsi į Bendrovę, kad ši pateiktų reikiamus dokumentus patvirtinančius jos statybų veiklą (2023-10-26, 2023-11-07, 2023-12-01, 2023-12-04, 2024-01-11). Departamento manymu, Bendrovės susitarimai su fiziniais asmenimis dėl buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), remonto dėl jų darbų apimties nepagrindžia Bendrovės poreikio kviestis tiek daug naujų užsieniečių šiems darbams atlikti. Kitos Bendrovės pateiktos sutartys nepagrindžia Bendrovės deklaruojamos statybų veiklos (kita specializuota statybų veikla), kuriai vykdyti kviečiamas užsienietis.
Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė 2023 metais pateikė daugiau kaip 110 tarpininkavimo raštų dėl užsieniečių įdarbinimo ir leidimų laikinai gyventi jiems išdavimo ar leidimo pakeisti darbdavį. Taigi Bendrovė turi 110 užsieniečių, kuriems turi suteikti darbą ir Lietuvos Respublikoje, nes pagal teisės aktus užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, buvimas kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, t. y. kitą 90 d. užsienietis turi turėti darbą Lietuvoje. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas pažeidžia laisvo judėjimo teisę, nes tokia teisė trečiųjų valstybių piliečiams yra ribojama teisės aktų nustatyta tvarka, o ne Departamento.
Departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Bendrovė didžiąją dalį darbų vykdo Lietuvos Respublikoje pagal Direktyvą 2014/67/ES), taip pat 2016-08-31 LR vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymo Nr. EV-241 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus veiksmų, siekiant nustatyti tikrąjį komandiravimą, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) nuostatas, nurodo, kad Bendrovė nepagrindžia, jog jos vykdoma ekonominė veikla susijusi su statybų veikla, o ne su pramone.
Departamentas neginčija akivaizdaus fakto, kad pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas per Įstatyme nurodytą terminą, tačiau nurodo, kad minėtas prašymas nebuvo išnagrinėtas dėl objektyvių priežasčių – tiriant pareiškėjo prašyme nurodytą būsimą darbdavį Bendrovę, t. y. ar Bendrovė atitinka Įstatymo reikalavimus (nėra bausta, moka mokesčius ir t.t.), ar vykdo Registrų centre deklaruotą ekonominę veiklą – statybose.
Taip pat pažymi, kad Departamentas, siekdamas išsiaiškinti, ar Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai iš tikrųjų dirba statybos objektuose, esančiuose Lietuvoje, 2023-11-17 2024-01-17 ir 2024-02-19 atliko patikrinimus Bendrovės pateiktuose paaiškinimuose ir dokumentuose nurodytais adresais. Taigi skundo teiginiai dėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo vilkinimo yra nepagrįsti, Departamentas pareiškėjo prašymo neišnagrinėjo Įstatyme nustatytu terminu ne dėl vilkinimo, o dėl objektyvių priežasčių.
Departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl neturtinės žalos, nurodydamas, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Departamento veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Akcentuoja, kad Departamentas negalėjo priimti sprendimo dėl atlikto tyrimo, kuris užtruko dėl objektyvių priežasčių. Departamentui gavus reikiamus duomenis ir atlikus išsamų tyrimą, pareiškėjo prašymas išduoti leidimas laikinai gyventi buvo išnagrinėtas skundžiamu Sprendimu ir apie tai pareiškėjas informuotas per MIGRIS.
Pažymi, kad jokie pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama. pareiškėjas nedetalizavo, nei kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, pateikė tik savo vertinimą, kad neturtinė žala turi būti skaičiuojama 10 Eur už vieną vilkinimo dieną, tačiau nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų. Vien nurodymas, kad pareiškėjas patirtos neturtinės žalos dydį vertina 10 Eur už vieną vilkinimo dieną, nepateikiant jokių argumentų tokiems paskaičiavimams pagrįsti, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai priteisti. Pareiškėjo žodžiai, kad jis patyrė nepatogumus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Departamento ilgesnio, nei nustatyta Įstatyme, prašymo nagrinėjimo, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaiokė atsiliepime nuodytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Starksida“ nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo vardu Bendrovė pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „Starksida“ (Bendrovėje) ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (elektrikas), ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugsėjo 5 d. iki 2021 m. sausio 4 d. ir leidimus laikinai gyventi galiojusius nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. gegužės 6 d. ir 2021 m. rugpjūčio 3 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2023 m. rugpjūčio 3 d., kuris Departamento 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 21S22175 buvo panaikintas (asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį pagal turimą profesinę kvalifikaciją) ir negalioja nuo 2021 m. spalio 18 d.
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. vasario 15 d. buvo įdarbintas Lietuvoje registruotoje įmonėje, nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. – Bendrovėje, kuris, VĮ Registrų centro Juridinių asmenų išplėstinio išrašo duomenimis, įregistruota 2018 m. gruodžio 6 d., nuo jos įregistravimo Bendrovės deklaruojamos veiklos: Kita specializuota statybos veikla (ekonominės veiklos kodas – 4390), Įvairių tipų laivų statyba (ekonominės veiklos kodas – 3010); Kitas darbo jėgos teikimas (ekonominės veiklos kodas – 7830). Ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal kurią Bendrovė ketina įdarbinti pareiškėją – statyba (Bendrovės tarpininkavimo raštas Nr. 20230614-109128).
Byloje nustatyta, kad atsakovas 2023 m. lapkričio 17 d., 2024 m. sausio 17 d. ir 2024 m. vasario 19 d. atliko Bendrovės patikrinimus.
Skundžiamu Sprendimu Departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytu pagrindu.
Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad Bendrovė, kuri įsipareigoja įdarbinti asmenį pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, nepagrindžia vykdomos statybų veiklos Lietuvos Respublikoje ir nepatvirtina savo prisiimtų įsipareigojimų sukurti su asmeniu realius darbo santykius Lietuvoje, todėl asmuo neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, Bendrovė ir asmuo teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris ketina dirbti reglamentuojamas Įstatymo 44 straipsnyje.
Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta: „1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis: <...> 2) atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus“.
Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „<...> Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – ir Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 571 straipsnį, <...>. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį“.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas vertindamas, ar yra pagrindas išduoti / pakeisti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje užsieniečiui, turinčiam į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams įtrauktą profesiją (nagrinėjamu atveju – elektrikas), pirmiausiai privalo įsitikinti, kad tokį užsienietį siekia įdarbinti Lietuvos darbo rinkoje konkrečiame sektoriuje veikiantis darbdavys, ir tokiu būdu bus kompensuojamas šios profesijos darbuotojų trūkumas, su kuriuo pirmiausiai susiduria Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys darbdaviai, kurie vykdo konkrečios, Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams nurodytosios, rūšies ekonominę veiklą.
Taigi, teismo vertinimu, sprendžiant, ar užsieniečio vardu prašymą dėl laikinojo leidimo gyventi pateikiantis darbdavys gali būti laikomas Lietuvos darbo rinkoje veikiančiu darbdaviu ir todėl galinčiu įdarbinti užsieniečius pasinaudojant prieš tai paminėtu leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui modeliu, t. y. pretenduoti į Įstatymo 571 straipsnyje nustatyta tvarka nustatomas kvotas, reikšminga tai, ar: toks darbdavys (i) laikytinas darbdaviu, kaip tai nustatyta Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalyje („Darbdavys asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Darbdaviu gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotas užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) ar užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) arba tokių asmenų grupė. Darbdavio – juridinio asmens darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įsteigimo momento, nebent jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato vėlesnį įsisteigimo momentą. Darbdaviu taip pat gali būti fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas“), (ii) vykdančiu konkrečios, Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams nurodytosios, rūšies ekonominę veiklą; ir ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad (i) toks darbdavys su užsieniečiu ketina sudaryti darbo sutartį pagal Lietuvos darbo teisę (darbo sutarties sudarymas Lietuvoje reglamentuojamas Darbo kodekso 42 str.), bet ne laikinojo darbo sutartį, o (ii) toje darbo sutartyje nustatytoms darbo funkcijoms (Darbo kodekso 34 str. 2 d.) atlikti būtina, kad darbuotojas būtų įgijęs į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams įtrauktą profesiją (nagrinėjamu atveju – elektrikas).
Pareiškėjo teigimu, visi Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė vykdo didelės apimties statybų ir pramonės veiklą Lietuvoje ir užsienyje, taigi pareiškėjas skunde įrodinėja, kad Bendrovė vykdo statybų veiklą ir kad jos veiklai vykdyti reikalingas pareiškėjas, turintis elektriko kvalifikaciją, su kuriuo Bendrovė ketina sukurti realius darbo santykius.
Kaip matyti, Migracijos departamentas vertino, jog nors Bendrovės ekonominė veikla, pagal kurią Bendrovė ketina įdarbinti užsieniečius yra specializuota statybos veikla, tačiau Bendrovės pateiktos veiklos sutartys ir kiti įrodymai (patikrinimų metu surinkta informacija) nepatvirtina, jog pastaroji vykdo realią statybų veiklą. Todėl, pasak atsakovo, Bendrovei šiuo metu realiai nevykdant ekonominės veiklos statybų sektoriuje ir negalint priimti asmens (pareiškėjo) darbui Lietuvos Respublikoje darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis, tokiu būdu nesukuriant su asmeniu (pareiškėju) realių darbo santykių, leidimo laikinai gyventi jam išdavimas neatitinka UTPĮ leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo Lietuvoje pagrindu tikslo.
Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 yra išaiškinusi, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (nagrinėjamam ginčui aktualios Įstatymo redakcijos 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu turi būti realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodytą prašymą (prašymas, paduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu) užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad Migracijos departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi, Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019). Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje priimdamas sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu, kurio 10 straipsnio 5 dalyje detalizuojama, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.); administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
Atsakovas ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, priėmė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų pagrindais.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).
Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad išvada dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų taikymo buvo grindžiama argumentais, jog darbdavys, ketinantis įdarbinti užsienietį pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, turi vykdyti veiklą pagal atitinkamos ekonominės veiklos rūšį, t. y. Bendrovė, norėdama įdarbinti pareiškėją elektriku, turi vykdyti ekonominę veiklą statybos sektoriuje. Atsakovo nuomone, Bendrovės pateikti dokumentai nepagrindžia jos vykdomos veiklos statybų srityje, o atlikus patikrinimą Bendrovės nurodytuose statybos objektuose nustatyta, kad juose Bendrovė (jos darbuotojai) jokios statybų veiklos nevykdo. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog Bendrovė anksčiau buvo sudariusi sutartį (dėl statybos darbų) su Lietuvos Respublikoje registruotu juridiniu asmeniu (UAB „NRG Site“), kuri 2023 m. rugsėjo mėn. buvo nutraukta, patvirtina tik tai, jog šiuo metu Bendrovė jokių statybų darbų nevykdo. Kitos Bendrovės pateiktos sutartys nepatvirtina, jog Bendrovė vykdo statybų veiklą. Esant nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas sprendė, jog Bendrovė teikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ir duomenis.
Teismas, įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nesutinka su atsakovo Sprendime pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, jame neįvertintos bylai reikšmingos aplinkybės.
Visų pirma, pagal suformuotą teismų praktiką esminis reikalavimas, sprendžiant dėl ketinantiems dirbti užsieniečiams išduodamų leidimų laikinai gyventi – darbo santykių darbo sutarties pagrindu realumas, o darbdavio vykdomos veiklos srities sąsajos su darbuotojo profesija nereikalaujama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1166-822/2024, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019, 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3663-556/2019 ir kt.). Taigi, aplinkybė dėl tokios sąsajos nebuvimo ipso facto (savaime) neturėtų nulemti sprendimo ketinančiam dirbti užsieniečiui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Kaip matyti, atsakovas ginčijamame Sprendime apsiribojo vien tuo, jog Bendrovė nevykdo statybų veiklos, dėl ko pareiškėjui leidimo laikinai gyventi išdavimas neatitinka UTPĮ leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo Lietuvoje pagrindu tikslo. Tačiau Migracijos departamentas visiškai nevertino nei Bendrovės, nei pareiškėjo ketinimų turėti individualius darbo santykius realumo, nors darbo santykių realumą patvirtinančių duomenų byloje yra.
Visų antra, byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ketina Bendrovėje dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, t. y. elektriku. Registrų centro juridinių asmenų išplėstinio išrašo duomenimis, Bendrovė įregistruota 2018 m. gruodžio 6 d. Bendrovės deklaruojamos veiklos: Kita specializuota statybos veikla (ekonominės veiklos kodas – 4390), Įvairių tipų laivų statyba (ekonominės veiklos kodas – 3010); Kitas darbo jėgos teikimas (ekonominės veiklos kodas – 7830). Nors atsakovo atstovas teismo posėdžio (šios aplinkybės nurodytos ir ginčijamame Sprendime) metu aiškino, jog kabelių trasų montavimo, laivų statybos ir laivų remonto darbai yra susiję su gamybine (pramonės) veikla ir nepagrindžia Bendrovės deklaruojamos kitos statybų veiklos (Kita specializuota statybos veikla (ekonominės veiklos kodas – 4390)), kuriai vykdyti kviečiami užsieniečiai, įskaitant pareiškėją, kuris kviečiamas dirbti elektriku, tačiau toks vertinimas yra išimtinai formalaus pobūdžio.
Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai atsiliepime susiaurina statybos sektoriaus apibrėžimą ir remiasi tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 85 punktu, kuris apibrėžia, jog statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį, tačiau pagal to paties straipsnio 90 punktą, statybos darbai yra darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Statybos darbai skirstomi į bendruosius (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai) ir specialiuosius (kiti statybos darbai). Specialiųjų darbų rūšys nustatomos normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose. Tai, kad inžineriniai tinklai, pvz. elektros tinklai, yra statiniai, patvirtina Statybos techninis reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“, (toliau – ir STR 1.01.03:2017) 5 skirsnis. Šiuo atveju, elektros kabelių trasų montavimas, kitaip tariant tiesimas, yra statybos veikla. Be to, aplinkybę, jog gelžbetonio konstrukcijų montavimas yra statybos veikla taip pat patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-848 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ (toliau – ir STR 1.06.01:2016) 1 priedas. Šio priedo 1.1.2 punktas nurodo, kad statybos darbai yra statybinių konstrukcijų (gelžbetonio, betono, metalo, mūro, medžio ir kitų) statyba ir montavimas; hidroizoliacija; stogų įrengimas; apdailos darbai; kiti panašaus profilio darbai). Taigi, prieš tai paminėti teisės aktai neginčijamai patvirtina, jog Bendrovės sudarytose sutartyse su UAB „Destran“ (pagal šios sutarties 1 punktą, Bendrovė įsipareigoja atlikti gelžbetoninių konstrukcijų gamybą, surinkimo ir suvirinimo bei kitus darbus Mažeikiuose ir Plungėje) ir AS BLRT ERA Klaipėdos filialas (AB „Vakarų laivų gamykla“ grupės įmonė, sutartyje vadinama užsakovu) (pagal šios sutarties 5 punktą, Bendrovė įsipareigoja atlikti suvirinimo ir elektros montavimo darbus) nurodyti darbai priskirtini statybos sektoriui. Taip pat aptartos aplinkybės patvirtina ir tą faktą, jog Bendrovei yra reikalingas pareiškėjas kaip darbuotojas, kadangi Bendrovėje jis ketina dirbti elektriku.
Visų trečia, iš ginčijamo Sprendimo turinio nustatyta, jog Migracijos departamentas tam tikrus Bendrovės pateiktus dokumentus ir faktines aplinkybes įvertino netinkamai. Pažymėtina, jog Bendrovė atsakovui pateikė sutartį sudarytą su UAB „NRG Site“ dėl statybos darbų, tačiau pastarasis šios sutarties nevertino kaip pagrindžiančios, jog Bendrovė vykdo statybų veiklą, nes minėta sutartis 2023 m. rugsėji mėn. buvo nutraukta. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog šiuo atveju nėra svarbios aplinkybės dėl ko minėta sutartis buvo nutraukta, šiuo atveju svarbu tai, kad ji buvo nutraukta. Tačiau teismas su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka. Šiuo atveju priešingai negu nurodo atsakovas, svarbu įvertinti visas aplinkybes susijusias su minėta sutartimi. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Bendrovės sutartis su UAB „NRG Site“ buvo nutraukta, nes visi darbai buvo atlikti anksčiau laiko, o sutartis galiojo iki 2023 m. gruodžio 31 d. Dėl šių aplinkybių atsakovas Sprendime visiškai nepasisakė ir jų netyrė. Be to, iš ginčijamo Sprendimo turinio nustatyta, jog 2023 m. lapkričio 17 d. patiems Migracijos departamento darbuotojams nuvykus į statybos objektą adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame įsikūrusi UAB Philip Morris Lietuva, šios bendrovės darbo saugos vadovė paaiškino, kad šiame objekte darbus atliko UAB „NRG Site“ darbuotojai ir juos baigė 2023 m. rugsėjo 14 d. Taigi, minėtos aplinkybės tik patvirtina faktą, jog Bendrovė vykdo statybus darbus. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, kurioje buvo sprendžiamas panašaus pobūdžio ginčas yra konstatavęs, jog ir atlikti statybos darbai (praeityje) yra vertinami kaip įrodymai, kurie pagrindžia, jog įmonė veikia statybų sektoriuje. Kitaip tariant LVAT konstatavo, jog nėra pagrįstas vertinimas, kad statybos darbų atlikimas net anksčiau nuo atlikto patikrinimo prilygsta tikrovės neatitinkančios informacijos teikimui.
Pastebėtina, jog iš ginčijamo Sprendimo turinio nustatyta, kad atsakovas 2024 m. sausio 14 d. atliko patikrinimą, kurio metu Migracijos departamento darbuotojai nuvyko į statybų objektus, esančius adresais: (duomenys neskelbtini). Tai Bendrovės fiziniams asmenims atliekami butų remontai. Nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), buto durų niekas neatidarė. Nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), buto duris atidarė šiame bute gyvenantis vyras, kuris tapatybės atskleisti nepanoro. Jis paaiškino, kad periodiškai jo gyvenamajame bute darbus atlieka Bendrovės darbuotojai, dirba du rusakalbiai darbuotojai („A.“ ir „M.“). Tuo metu dirbančių darbuotojų nebuvo, tačiau bute akivaizdžiai matėsi vykdomi remonto darbai. Teismo įsitikinimu, vien tai, jog tuo metu Bendrovės dirbančių darbuotojų nebuvo, tai nepatvirtina aplinkybės, jog Bendrovė nevykdo statybos darbų. Šiuo atveju nustatyta priešingai, t. y. atvykus atsakovo darbuotojams į minėtą butą, buto duris atidarė vyras, kuris patvirtino, jog statybos-remonto darbus atlieka būtent Bendrovės darbuotojai. Taigi, prieš tai paminėti faktai neginčijamai patvirtina, jog Bendrovė vykdo statybų veiklą.
Iš ginčijamo Sprendimo turinio taip pat nustatyta, jog atsakovas 2024 m. vasario 19 d. atliko patikrinimą, kurio metu Migracijos departamento darbuotojai pakartotinai kartu su Bendrovės direktore nuvyko adresu: (duomenys neskelbtini), ir Bendrovės direktorė paaiškino, kad remonto darbai vykdomi periodiškai. Patekus į butą, matėsi, kad atlikti remonto darbai – naujai sudėtos grindys, išdažytos sienos, atvežti nauji baldai. Bute buvo darbuotojai, kurie ruošėsi pradėti montuoti naujai atvežtus baldus. Dirbusių užsieniečių paprašius pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, nustatyta, kad tuo metu dirbo Ukrainos piliečiai: pareiškėjas, turintis leidimą gyventi Latvijos Respublikoje, ir kitas asmuo – M. O., su kuriuo darbo sutartis nutraukta, tačiau Bendrovės direktorė neneigė, kad jis Bendrovėje dirba iki šiol, nors darbo sutartis su juo nutraukta. Tačiau pareiškėjas skunde nurodo, jog kadangi tuo metu Bendrovė buvo pateikusi prašymus išduoti Y. S. ir M. O. leidimus gyventi, tačiau leidimų gyventi nagrinėjimas buvo vilkinamas, Bendrovės direktorė pasiūlė darbuotojams atvykti į minėtą objektą, kuriame ji bus kartu su atsakinga Migracijos departamento darbuotoja, ir pasikonsultuoti kada jie gali tikėtis gauti leidimus gyventi ir pradėti dirbti. Taip pat nurodo, jog minėti užsieniečiai nedėvėjo darbo drabužių ir bute nedirbo, o laukė Migracijos departamento darbuotojos lauke. Atvykus į vietą, įmonės direktorė M. P. nusivedė Migracijos departamento darbuotoją į butą, kuris tuo metu buvo tuščias ir jį atrakino. Nei Y. S., nei M. O. bute nedirbo.
Teismas, pasisakydamas dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, pažymi, jog iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog pats atsakovas atlikęs 2024 m. vasario 19 d. patikrinimą sprendė, jog (duomenys neskelbtini) matėsi, kad objekte yra atlikti statybos darbai, kuriuos galėjo atlikti tik Bendrovės darbuotojai. Atitinkamai teismas vertina, jog atsakovo padaryta išvada, kad Bendrovė minėtame statybos objekte veiklos nevykdo yra nepagrįsta.
Visų ketvirta, teismas įvertinęs byloje pateiktus dokumentus nustatė, jog atsakovas dėl dalies Bendrovės pateiktų dokumentų išvis nepasisakė. Kitaip tariant nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog Bendrovė teikti dokumentai nepagrindžia Bendrovės vykdomos statybos veiklos. Kaip matyti, Bendrovė pateikė eilę dokumentų patvirtinančių UAB „Starksida“ vykdomą ekonominę veiklą, t. y. įmonės pelno (nuostolių) atskaitą, įmonės balansą, rangos sutartis, tiek dėl anksčiau atliktų darbų, tiek dėl vykstančių ar naujai sutartų darbų, darbų priėmimo-perdavimo aktus, banko sąskaitų išrašus (kur matyti pajamos už atliktus darbus). Šiuo atveju nustatyta, jog atsakovė dėl šių Bendrovės dokumentų nepasisakė ir nepateikė savo vertinimo, t. y. kodėl šie dokumentai nepagrindžia Bendrovės vykdomos statybos veiklos.
Atsakovas tik atsiliepime nurodo, jog skunde pareiškėjas pateikia 2022 m. pelno ataskaitas ir balanso išrašus, tačiau neišskiriama kokia realiai dalis yra susijusi su statybomis. Visgi, šiuo atveju Bendrovės pareiga yra pateikti dokumentus, kurie pagrįstų, kad ji vykdo veiklą statybų sektoriuje, o atsakovo pareiga yra tokius dokumentus įvertinti ir priimti administracinį aktą. Šiuo aspektu paminėtina, jog LVAT nuosekliai formuoja teismų praktiką, kad viešojo administravimo subjekto atsiliepime ar procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai (net jei būtų išsamūs) ir duomenys negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad sprendimo motyvai turi būti pačiame sprendime (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Taigi, prieš tai paminėta teismų praktika patvirtina, kad atsakovo atsiliepime nurodyta papildoma informacija, net jei ji būtų išsami, nors šiuo atveju tokio Migracijos vertinimo negalima laikyti išsamiu, negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad atsakovo sprendimo motyvai turi būti atsispindėti pačiame ginčijamame sprendime.
Atkreiptinas dėmesys, jog byloje yra duomenų, kad atsakovas teikė užklausas Bendrovei, tačiau nėra jokių duomenų, kad atsakovas dėl kilusių abejonių, susijusių su Bendrovės vykdoma statybų veikla ir pareiškėjo darbo pobūdžio, būtų kreipęsis į patį pareiškėją, neskaitant 2023 m. lapkričio 13 d. pranešimo. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas iš atsakovo gavo tik vienintelį pranešimą MIGRIS sistemoje 2023 m. lapkričio 13 d. ir į jį atsakė, o kitų paklausimų negavo. Nors atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą tvirtina, kad įstatymo leidėjas nenumato pareigos Migracijos departamentui visais atvejais organizuoti apklausas, tačiau, kaip nustatyta pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas nebuvo informuotas apie atsakovui kilusias abejones ar pateiktų duomenų trūkumą. Pareiškėjas apie jo atžvilgiu priimta neigiamą sprendimą sužinojo tik gavęs ginčijamą Sprendimą. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 80.2 papunkčio nuostatas, Migracijos departamentas siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1166-822/2024).
Teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tyrimą dėl pareiškėją ketinusios įdarbinti Bendrovės vykdomos veiklos realumo, siekiant pašalinti abejones dėl pareiškėjo galbūt kitokių nei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto prašymo padavimo tikslų, atliko paviršutiniškai, išvadas grindė neobjektyviais duomenimis. Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais. Akcentuotina, kad atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, turėjo pagrįsti, jog pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis, tačiau tokių objektyvių duomenų byloje nėra. Ginčijamame Sprendime nėra pagrįstos išvados dėl pareiškėjo neatitikimo sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, todėl atsakovas nepagrindė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo.
Apibendrinant Sprendimas pripažintinas išimtinai formaliu, nepakankamai motyvuotu, todėl neatitinkantis Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir aukščiau nurodytos LVAT praktikos. Atitinkamai, teismas įpareigoja atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog patyrė neturtinę žalą, nes atsakovas sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi turėjo priimti iki 2023 m. gruodžio 15 d., tačiau ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė tik 2024 m. balandžio 27 d. Pareiškėjas nurodo, jog patyrė neigiamus išgyvenimus dėl 4 mėnesius vilkinamo prašymo nagrinėjimo, kuris sukėlė neapibrėžtumo dėl jo ateities, nepasitikėjimo teisine sistema ir valdžios institucijomis jausmą, baimę, kad jo buvimas Lietuvoje taps neteisėtas ir jo atžvilgiu bus priimti išsiuntimo ar grąžinimo į Ukrainą sprendimai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.
Iš ginčijamo Sprendimo turinio nustatyta, jog Migracijos departamentas neginčija akivaizdaus fakto, kad pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas per Įstatyme nurodytą terminą, tačiau pasak jo, minėtas prašymas nebuvo išnagrinėtas dėl objektyvių priežasčių – tiriant pareiškėjo prašyme nurodytą būsimą darbdavį Bendrovę, t. y., ar Bendrovė atitinka Įstatymo reikalavimus.
Teismas pažymi, kad dėl ilgų prašymų nagrinėjimo procedūrų užsieniečiai gali jaustis nežinioje dėl savo teisinės padėties, todėl Įstatyme numatyti maksimalūs prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo terminai. Nepagrįstai ilgos procedūros pažeidžia Europos Sąjungos gero administravimo principą ir teisę būti išklausytam per protingą laiką, ką įtvirtina Europos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnis. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas laiku neįgyvendino pareigos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatyme nustatytu terminu. Kadangi Įstatymas nenumato galimybės pratęsti tokio prašymo nagrinėjimo termino, atsakovo nurodytos priežastys (dėl prašomų pateikti dokumentų, dėl atliktų patikrinimų) teismo vertinimu nėra laikytinos svarbiomis ir pateisinančiomis Įstatymu nustatyto termino praleidimą (žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2023). Taigi, esant nurodytoms aplinybėms, teismas vertina, kad Migracijos departamentas laiku neįgyvendino pagal kompetenciją pavestos funkcijos organizuoti ir išnagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teismas daro išvadą, kad neteisėti atsakovo veiksmai nustatyti.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pareiškėjas nurodo, jog patyrė neigiamus išgyvenimus dėl 3 mėnesius vilkinamo prašymo nagrinėjimo, kuris sukėlė neapibrėžtumo dėl jo ateities, nepasitikėjimo teisine sistema ir valdžios institucijomis jausmą, baimę, kad jo buvimas Lietuvoje taps neteisėtas ir jo atžvilgiu bus priimti išsiuntimo ar grąžinimo į Ukrainą sprendimai.
Teismas pabrėžia, kad neturtinė žala gali būti įrodinėjama pareiškėjo paaiškinimais, nes tokį įrodymą tinkamu pripažįsta teismų praktika, jeigu byloje yra kitokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d.nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-1047/2023, 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009 ir kt.). Teismas, įvertinęs procesinių dokumentų argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susiję bendri pareiškėjo išgyvenimai, nepatogumai, nežinomybė, kuriuos pareiškėjas jautė dėl neteisėto Migracijos departamento neveikimo. Tačiau pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos patyrimo fakto dėl konkrečių nepatogumų. Tokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų byloje nėra.
Teismo vertinimu, egzistuoja priežastinis ryšys tarp Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos: dėl neteisėto atsakovo neveikimo pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą, nepatogumų, nežinomybę.
Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nuosekli. Teismui konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas gali būti apsiribojama jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1492-520/2019, 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2390-662/2020 ir kt.) arba priteisiama konkreti pinigų suma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3634-968/2019; 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1369-629/2019 ir kt.).
Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo išdavimo buvo išnagrinėtas praleidus Įstatyme numatytą terminą sąlyginai nedaug (3 mėn.) ir tai ilgalaikių neigiamų pasekmių pareiškėjui nesukėlė, fakto, kad Migracijos departamentas pažeidė teisės aktuose nustatytą pareiškėjo prašymo leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo terminą tuo pažeisdamas pareiškėjo teses konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra adekvatus ir teisingas pareiškėjo teisių gynimo būdas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, todėl sprendžiamas pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Į bylą pateikta 2024 m. gegužės 2 d. atstovavimo sutartis. Pareiškėjas nurodo, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro: 22,50 Eur žyminis mokestis (2024 m. gegužės 9 d. mokėjimo nurodymas) ir 1570 Eur už advokato teikiamą pagalbą byloje, kuri sudaro: 250 Eur – konsultacija dėl pareiškėjo situacijos ir Migracijos departamento sprendimo (2024 m. balandžio 30 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 12/24 ir 2024 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymas), 1 000 Eur – skundo parengimas ir pateikimas (2024 m. liepos 18 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 21/24 ir 2024 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymas), 160 Eur – susipažinimas su bylos šalių pateiktais dokumentais ir papildomų paaiškinimų parengimas (2024 m. liepos 18 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 21/24 ir 2024 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymas), 200 Eur – pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje (2024 m. liepos 18 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 21/24 ir 2024 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymas).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, tai, kad prašomos priteisti už suteiktas teisines paslaugas sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių bei į tai, kad pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (atsižvelgiant į tai, kad tenkinama 50 proc. pareiškėjo skundo), todėl iš atsakovo Migracijos departamento pareiškėjui priteisia 796,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. S. (Y. S.) skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 24S110107.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas dėl jo pateikto prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi, buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjui iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 796,25 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Sigita Fomičiova