Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-511/2012
Proceso Nr. 1-06-1-04023-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Evaldo Vanago ir Tomo Zdanavičiaus,
sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
dalyvaujant: prokurorui Gediminui Marcinkevičiui,
gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,
nuteistajai D. S. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta pagal BK 219 str. 2 d. ir paskirta jai bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 9 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, remiantis BK 65 str.1d. bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, subendrinta iš dalies pridedant Panevėžio apygardos teismo 2010-05-04 nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas 2010-11-12 Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendžiu, laisvės apribojimo bausmės dalį ir paskirta D. S. galutinė bausmė - laisvės atėmimas 3 (trims) metams su 10 MGL bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaitė bausmę, iš dalies atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-05-04 nuosprendį, kuris buvo pakeistas 2010-11-12 Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendžiu, bei visiškai įskaitė bausmę- 10 MGL baudą, kuri yra pilnai atlikta. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. 2 d.1p., 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trims metams, įpareigojant D. S. per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą nusikaltimu turtinę 214419,91 Lt žalą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Laikiną nuosavybės teisės apribojimą D. S. 110000 Lt vertės turtui, taikytą pagal 2011-03-10 prokuroro nutarimą, paliko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Priteisė iš D. S. 214419,91 Lt Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai bei 16 Lt teismo turėtas proceso (pašto) išlaidas valstybei.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
D. S. 2008-11-05 būdama (duomenys neskelbtini), savininke ir pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį “Mokesčių mokėtojo pareigos” turėdama pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, mokėti mokesčius, bei pagal 2002-03-05 Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 85 str. „Mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo terminas“ ir 90 str. „Mokėtinos į biudžetą PVM sumos sumokėjimas“ privalėdama pateikti Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas ir sumokėti jose apskaičiuotą mokėtiną PVM mokestį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, Panevėžio AVMI Panevėžio skyriui, esančiam adresu Durpyno g. 3, Panevėžys, laikotarpiu nuo 2009-01-30 iki 2010-05-24 pateikusi PVM deklaracijas, t.y.:
2009-01-30 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2008 metų gruodžio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 4974,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-02-23 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų sausio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 7281,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-03-18 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų vasario mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 8772,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-04-23 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų kovo mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 15250,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-05-21 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų balandžio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 14024,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-06-22 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų gegužės mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 20134,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-09-30 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė patikslintą pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009metų birželio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 20804,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-08-25 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų liepos mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 17691,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-10-27 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė patikslintą pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų rugpjūčio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 18401,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-10-19 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų rugsėjo mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 21696,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-11-19 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų spalio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 35961,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2009-12-21 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų lapkričio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 27694,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2010-01-11 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2009 metų gruodžio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 24970,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2010-02-22 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2010 metų sausio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 13468,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2010-03-22 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2010 metų vasario mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 11571,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2010-04-21 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2010 metų kovo mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 21340,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
2010-05-24 Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2010 metų balandžio mėnesį, kurioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą turi sumokėti 15165,- Lt pridėtinės vertės mokesčio;
t.y. deklaravusi, kad (duomenys neskelbtini) turi sumokėti 299 196 Lt PVM mokesčio, pagal jas sumokėjusi 84 776,09 Lt PVM mokesčio, nesumokėjo 214 419,91 Lt pagal pateiktas deklaracijas apskaičiuoto PVM mokesčio, po to, kai valstybės įgaliota institucija – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, esanti adresu Durpyno g. 3, Panevėžys 2010-06-02 raštu Nr. 08-07-5324 priminė jai apie pareigą sumokėti mokesčius per 20 dienų, t.y. iki 2010-06-28.
Nuteistoji D. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendį ir BK 40 str. pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu arba be užstato, perduodant jai laiduotojui R. M. teismo nustatytam laidavimo terminui. Jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad nėra pagrindo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai teismo prašo paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą sumažinti nuo 3 metų termino iki 1 metų ir 6 mėnesių termino. Atmesti civilinį ieškinį. Jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad nėra pagrindo civiliniam ieškiniui atmesti, tai civilinį ieškinį tenkinti tik dalinai ir civilinio ieškinio dydį sumažinti (duomenys neskelbtini) po 2010-06-02 Valstybei mokesčių inspekcijai sumokėtų sumų bendru dydžiu bei panaikinti įpareigojimą atlyginti VMI 214419,91 Lt ar apeliacinės instancijos nustatyto kito dydžio turtinę žalą per 2 metus. Nurodo, kad 2010-06-28 dieną ji baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka buvo neteista, todėl laikytina, kad pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi. Būdama (duomenys neskelbtini) savininkė ir įmonės vardu po 2010-06-02 sumokėdama dalį mokesčių VMI, iš dalies atlygino žalą, be to, įsipareigojo pagal savo galimybes padarytą žalą atlyginti, jeigu teismas nuspręstų civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkinti ir žalos atlyginimą priteisti iš jos, o ne iš jos individualios įmonės. Kadangi yra areštuotas jos turtas, ji dirba, tai yra pagrindas manyti, kad, jeigu teismas priteis žalos atlyginimą iš jos, atlygins padarytą žalą, be to, kadangi nusikalstamos veikos padarymo dienai buvo neteista, prisipažino padariusi jai inkriminuotą veiką ir nuoširdžiai gailisi, charakterizuojama teigiamai, yra susituokusi, išlaiko nepilnametę dukrą, dirba, todėl yra pagrindas manyti, kad laikysis įstatymų ir ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teigia, kad laiduotojas yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, nuolatos bendrauja su ja ir turi galimybę daryti bei faktiškai daro jai teigiamą įtaką, sutinka sumokėti teismo paskirto dydžio užstatą. Tai įrodo, kad laiduotojas atitinka BK 40 str. 3 d. nustatytus reikalavimus. Yra visi LR BK 40 str. 2 d., 3 d. nustatyti pagrindai taikyti jai BK 40 str. numatytą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojui R. M. , o pirmosios instancijos teismas to nepagrįstai nepadarė.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atidėjo jai paskirtos bausmės vykdymą maksimaliam 3 metų laikotarpiui. Tačiau šio termino parinkimui taip pat turėtų būti taikoma analogija, kaip ir parenkant bausmės dydį, tuo tikslu taikant BK 61 str. taisykles, nustatančias reikalingumą įvertinti jos atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kadangi jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl, įvertinus jos asmenybę bei kitas prieš tai jos nurodytas aplinkybes, bausmės vykdymo atidėjimo terminas turėtų būti parinktas mažesnis už įstatymo nustatytų terminų vidurkį. Teigia, kad teisingas bausmės vykdymo atidėjimo terminas, kuris leistų pasiekti bausmės tikslų pasiekimo, būtų artimas 1 m. 6 mėn. dydžiui.
Be to, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atlyginti VMI 214419,91 Lt dydžio žalą per 2 metus pažeidžia teisingumo principą, kadangi akivaizdu, jog tokios galimybės ji neturi, kadangi visas turtas, tame tarpe ir šioje baudžiamojoje byloje areštuotas. Teigia, kad Panevėžio apskrities VMI ieškinys dėl žalos valstybei, kuris pasireiškė mokesčių nesumokėjimu, pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal įstatymus atsako už jo sumokėjimą į biudžetą. Patenkinus VMI ieškinį ir priteisus žalos atlyginimą tik iš jos, nustatyta, kad šis žalos atlyginimas gali būti išieškomas tik iš jos ir negali būti ieškomas iš jos individualios įmonės bei iš jos sutuoktinio turto, kuom būtų apribotos (pažeistos) ir kreditoriaus VMI teisės dėl galimybės reikalauti žalos atlyginimo iš jos įmonės ir jos sutuoktinio. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) bankrutavusi ir bankroto byloje yra teismo jau patvirtintas atitinkamas, kaip ir šioje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytas, VMI kreditorinis reikalavimas, kurio dydžio sudėtinė dalis ir yra civiliniu ieškiniu prašoma priteisti 214419,91 Lt suma. Todėl yra pažeisti (duomenys neskelbtini) ir jos dalyvių (jos ir jos sutuoktinio) teisiniai interesai, nes tokiu būdu dubliuojasi skirtingų teismų ir skirtingų bylų kategorijose patenkinti turtiniai reikalavimai dėl tos pačios 214419,91 Lt sumos iš jos išieškojimo, kadangi, toks reikalavimas yra pripažintas ir patvirtintas teismo nutartimi bankroto byloje, todėl šioje sumoje išieškojimas iš jos (kaip ir iš įmonės bei iš jos sutuoktinio turto) jau yra vykdomas, o po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo būtų pakartotinai vykdomas ir pagal šį nuosprendį.
Be to, priteisus civilinį ieškinį šioje byloje ir įpareigojus ją sumokėti per 2 metus vienam iš visumos bankrutavusios (duomenys neskelbtini) kreditorių nurodytą 214419,91 Lt sumą, jeigu darant prielaidą, kad su visais šios įmonės kreditoriais nebus atsiskaityta (o tokia tikimybė yra didelė), tai būtų pažeistos nurodytos ĮBĮ 35 str. 6 d. įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad, jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas eliminuoja pirmesnės eilės kreditorių ar tos pačios eilės kitų kreditorių reikalavimo proporcingo tenkinimo galimybę 214419,91 Lt išieškojimo apimtyje ir tuo pažeidžia šių (pirmesnės eilės) kreditorių turtines teises ir jų teisėtus interesus į jiems padarytos žalos atlyginimą įstatymu nustatyta tvarka. Be to, jos visas turtas, tame tarpe ir šioje baudžiamojoje byloje areštuotas (taikant laikinąsias apsaugos priemones) turtas, yra papildomai areštuotas Panevėžio apygardos teismo nutartimi ir nurodytoje BIĮ "Aitija" bankroto civilinėje byloje, todėl lieka teisiškai nesuprantama situacija, pagal kurioje iš šių bylų priimtus atitinkamus sprendimus turėtų būti vykdomas išieškojimas pirmiau ir kokiu pagrindu taip turi būti vykdoma. Teigia, kad VMI sumokėtos po 2010-06-02 PVM sumos turi būti užskaitomos CK 6.55 str. 2 d. nustatyta tvarka, o būtent, kad, kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad gražinta seniausia skola. Po 2010-06-02 sumokėtos pinigų sumos pirmiausiai turėjo būti įskaitomos kaip iki 2010-06-02 susidariusios PVM skolos dengimas, t.y. civilinio ieškinio šioje byloje reikalavimo sumos mažinimas. Jeigu po 2010-06-02 buvo sumokėta daugiau nei ieškinio suma, tai įrodytų, kad ieškinys yra nepagrįstas, kadangi ieškinio pagrindas yra, kad jis iki 2010-06-28 nesumokėjo PVM skolos, susidariusios iki 2010-06-02. Šioje byloje būtina nustatyti įmonės po 2010-06-02 VMI mokėtas visas sumas, jų mokėjimo datų, pagrindų ir šie mokėjimai turi būti užskaitomi CK 6.55 str. 2 d. nustatyta tvarka (laikant, kad buvo mokėtos iki 2010-06-02 susidariusios skolos), ko pasėkoje šioje dalyje civilinį ieškinį sumažinant atitinkamu dydžiu.
Nuteistosios D. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas D. S. pagrįstai pripažino kalta pagal BK 219 str. 2d., ko apeliantė neginčija. Teismas, nuteisdamas apeliantę pagal BK 219 str. 2 d., nei procesinių, nei materialinių teisės normų nepažeidė.
Apeliantė prašymas ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkintinas. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 str. tik esant visų šio str. 2 d. išvardytų sąlygų visumai. Aplinkybė, jog po minėtos veikos padarymo D. S. įmonė tam tikromis dalimis mokėjo pagal vykdomą veiklą privalomus mokėti valstybei mokesčius, nereiškia, jog ji atlygino ankstesniu laikotarpiu padarytą žalą. Kadangi nusikaltimu padarytos žalos D. S. nė kiek nėra atlyginusi, todėl apeliantė visų BK 40 str. 2d. nurodytų sąlygų neatitinka. Be to, BK 40 str. 3 d. numato, jog teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Vadovaujantis byloje pateiktais dokumentais, D. S. laiduotoju pasirinko asmenį, priklausiusį nuo jos darbiniais ir draugystės santykiais – buhalterę, kuri dirbo toje pačioje įmonėje, be to R. M. tvarkė D. S. vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą ir tuo metu, kai D. S. sukčiaudama vengė mokėti mokesčius valstybei, kas nustatyta kitoje baudžiamojoje byloje. Todėl teismui kyla abejonės, ar už apeliantę pasirengusios laiduoti R. M. buvęs pavaldumas ir ankstesni ryšiai su apeliante sudarys laiduotojai sąlygas užtikrinti pakankamą įtaką kaltininkei. Esant visumai išdėstytų aplinkybių, apeliantė negali būti atleysta nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes tam nėra BK 40 str. numatytų sąlygų visumos.
Apeliantės alternatyvus prašymas sumažinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą taip pat netenkintinas. BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 ,,Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą” 5 punkte išaiškinta, kad svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 41 str. 2 d. nustato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltusius asmenis, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. D. S. padarė tyčinę nusikalstamą veiką finansų sistemai. Praeityje ji jau buvo padariusi tos pačios rūšies nusikalstamą veiką. Kadangi teistumas už minėtą veiką išnykęs, todėl laikoma, jog apeliantė nusikalto būdama neteista, tačiau aptarta aplinkybė vis tik atitinkamai apibūdina nuteistosios asmenybę - tai ne pirmas jos poelgis, uždraustas baudžiamuoju įstatymu. Be to, D. S. 2010-05-04 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010-11-12 Lietuvos apliacinio teismo nuosprendžiu, kitoje byloje yra nuteista pagal BK 182 str. 2d. už didelės vertės turinės prievolės mokesčių valstybei pavidalu išvengimą apgaule. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytomis ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog apeliantės atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, lengvinanti - kad prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir gailisi, be to, kaltinamoji dirba, turi šeimą, išlaiko nepilnametę dukrą, tačiau nevienkartinis nusikaltimų darymas, o tai buvo daroma pakankamai ilgus laikotarpius, atspindi apeliantės negatyvų požiūrį į įstatymų laikymąsi. Atsižvelgiant į bausmės tikslus, apeliantės nurodytos aplinkybės šiuo atveju nėra tiek reikšmingos, kad siekiant bausmės tikslų, būtų galima trumpinti jai nustatytą subendrintos galutinės bausmės vykdymo atidėjimo maksimalų terminą.
Bausmės vykdymo atidėjimas BK 75 straipsnio pagrindu yra tokia baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai pilnamečiui nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti įpareigojimai. Atidedant bausmės vykdymą, teismui kyla pareiga parinkti tokias baudžiamojo poveikio priemones (BK 67 straipsnis) ir (ar) įpareigojimus (BK 75 str. 2 d.), kurios užtikrintų ne tik nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) pažeistų teisių interesų atkūrimą, bet ir nuteistojo nubaudimą, skatintų nuteistąjį laikytis įstatymų bei sudarytų prielaidas siekti ir kitų BK 41 str. 2 d. numatytų tikslų. Įstatymas reikalauja, kad teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) įpareigojimai būtų aiškūs ir konkretūs, kad juos vykdant nei nuteistajam, nei nuteistojo elgesį kontroliuojančiai institucijai nekiltų abejonių dėl poveikio priemonių ir (ar) įpareigojimų turinio. Be to, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) įpareigojimai turi būti realūs, t.y. turi atitikti nuteistojo galimybes juos vykdyti, jų laikytis. Iš nuosprendžio matyti, jog D. S. atidedant bausmės vykdymą, vadovaujantis LR BK 75 str. 2 d. 1p. ir 7p., paskirti du teismo įpareigojimai - per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą nusikaltimu turtinę 214419,91 Lt žalą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai ( BK 75 str. 2 d. 1 p. ) ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ( BK 75 str. 2d. 7p.). Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad D. S. (duomenys neskelbtini) yra iškelta bankroto byla dėl nemokumo, o pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo konkrečiu atveju D. S. . D. S. turtas areštuotas bankroto byloje, kur konstatuota, jog priverstinis išieškojimas vykdomas 633 557,30 Lt sumai (Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. 2-1202/2011) bei šioje baudžiamojoje byloje. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, jog D. S. esant nemokiai bei areštuotam jos turtui, teismo įpareigojimo per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą nusikaltimu turtinę 214419,91 Lt žalą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai ji atlyginti neturės galimybės. Iš to seka, jog nuteistajai paskirta sąlyginio pobūdžio poveikio priemonė - įpareigojimas atlyginti tokio dydžio žalą per du metus, iš anksto akivaizdžiai prieštarauja BK 75 str. 4 d. numatytai galimybei nuteistąjį atleisti nuo bausmės, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimui, nes viena iš atleidimo nuo bausmės privalomų sąlygų yra teismo įpareigojimų įvykdymas. Todėl realiai neįvykdomo įpareigojimo pirmosios instancijos teismas nuteistajai D. S. skirti negalėjo. Šioje dalyje apeliantės skundas tenkintinas ir, vadovaujantis BPK 328 str. 1 d., nuosprendis keistinas - aptartas teismo įpareigojimas panaikintinas, paliekant kitą teismo skirtą įpareigojimą - per bausmės vykdymo atidėjimo laiką nuteistajai be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvadą, kad civilinis ieškinys yra įrodytas byloje esančiai įrodymais. Mažinti civilinį ieškinį dydį dėl D. S. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo.
D. S. nesutikdama su civilinio ieškinio dydžiu teigia, kad pagal CK 6.55 str. 2 d. po 2010-06-02 sumokėtos pinigų sumos pirmiausiai turėjo būti įskaitomos kaip iki 2010-06-02 susidariusios PVM skolos dengimas. Tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Visų pirma, D. S. nurodomas sumas kaip prievolę valstybei mokėti atitinkamus mokesčius už atitinkamą laikotarpį sumokėjo Panevėžio valstybinei mokesčių inspekcijai (duomenys neskelbtini), o ne kaip žalos atlyginimą apeliantė D. S. . Be to, pagal 2004-12-20 VMI prie LR FM viršininko įsakymu Nr. VA – 193 „Dėl mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 8 p., į AVMI surenkamąją sąskaitą mokesčių mokėtojo arba už mokesčių mokėtoją trečiųjų asmenų pagal atitinkamą įmokos kodą sumokėta pinigų suma turėjo būti pradėta įskaityti nuo vėliausiai susidariusios to paties įmokos kodo ir jį atitinkančio įmokos pavadinimo mokėjimo prievolės. Šios taisyklės galiojo iki 2011-06-01, kol įsigaliojo nauja mokesčių įskaitymo tvarka, nustatyta 2011-05-12 VMI prie LR FM viršininko įsakymu Nr. VA-56. Reiškiant civilinį ieškinį, į IĮ "Aitija" mokėjimus pagal minėtas taisykles atsižvelgta, ką patvirtina Panevėžio VMI 2012-03-20 ir 2012-03-13 raštai su priedais.
Atmestinas D. S. argumentas, kad Panevėžio apskrities VMI ieškinys dėl žalos valstybei pareikštas jai, o ne tam asmeniui, kuris atsako už mokesčio sumokėjimą į biudžetą, t.y., D. S. (duomenys neskelbtini). Spręsdama šį klausimą teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika analogišku atveju ( kasacinė byla Nr. 2K-16/2012) ir konstatuoja, jog D. S. padarė savarankišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje. Dėl jos nusikalstamų veiksmų valstybei buvo padaryta 214419,91 Lt žala, t. y. kaltinamoji, būdama individualios įmonės savininke, laiku nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčio po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Kolegija pažymi, kad D. S. nusikalstamais veiksmais minėtą žalą padarė ne juridinio asmens, kurio savininkė buvo, naudai ir interesams. Nagrinėjamoje byloje juridinis asmuo jokia nusikalstama veika nebuvo kaltinamas ar patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o pagal BK atsakomybė ir bausmė griežtai individualizuojama. Atmestinas D. S. argumentas, kad turėjo būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymas, kadangi D. S. nėra mokesčių mokėtojas Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio prasme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką žalos atlyginimas valstybei dėl nusikalstamų veikų, padarytų BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose, ne ginčo tvarka vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu atlyginamas tais atvejais, kai kaltininkas yra mokesčių administravimo teisinių santykių subjektas, kitaip tariant, mokesčių mokėtojas. Todėl D. S. turi atsakyti už visą savo veiksmais padarytą žalą ir pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BPK 109 ir 110 straipsnio nuostatas bei pagrįstai priteisė iš D. S. 214419,91 Lt žalą.
Apeliaciniame skunde D. S. taip pat kelia išieškojimo vykdymo klausimus, tačiau kolegija pažymi, kad šiuos klausimus reglamentuoja atitinkamai LR ĮBĮ bei CPK teisės normos, o iškilus vykdymo procese ginčams dėl civilinio ieškinio išieškojimo, jie gali būti sprendžiami CPK nustatyta tvarka ne šioje baudžiamojoje byloje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti:
D. S. panaikinti pagal BK 75 str. 2d. 1p. paskirtą teismo įpareigojimą nuosprendžiu priteistą padarytą nusikaltimu turtinę 214419,91 Lt žalą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai atlyginti per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Evaldas Vanagas
Tomas Zdanavičius