Administracinė byla Nr. eA-464-552/2022

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01799-2020-3

        Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 52.1.9

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bruc Bond“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bruc Bond“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo tarp pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Bruc Bond“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) (ankstesnis UAB ,,Bruc Bond“ pavadinimas – UAB „Moneta International“) ir Lietuvos banko dėl Lietuvos banko 2020 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 03-50 ,,Dėl Bruc Bond, uždarajai akcinei bendrovei, išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Nutarimas) panaikinimo.

2.       Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Nutarimą. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą ir, be kita ko, įvertino, kad Lietuvos bankas Nutarime aptariamus pažeidimus nustatė pagrįstai, o pareiškėjas, neturėdamas elektroninių pinigų įstaigos licencijos, leido elektroninius pinigus.

4.       Pareiškėjas apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą jo nurodomu klausimu.

5.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Lietuvos banko vertinimu, kreiptis į ESTT nėra pagrindo.

6.       Pareiškėjas 2022 m. balandžio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose palaikė savo prašymą kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą jo nurodomu klausimu. Lietuvos bankas 2022 m. rugsėjo 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose prašė vadovautis byloje Lietuvos banko teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

II.

 

7.       Byloje kyla klausimai dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo. Todėl yra reikalinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.).

 

Ginčo esmė ir reikšmingos faktinės aplinkybės

 

8.       Lietuvos banko Nutarimu Bendrovei panaikintas mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 ir 6 punktuose nurodytas mokėjimo paslaugas, galiojimas. Nutarime konstatuota iš viso dešimt pažeidimų, sudariusių pagrindą panaikinti licencijos galiojimą, tačiau prašymas dėl prejucidinio sprendimo priėmimo yra susijęs tik su vienu iš pažeidimų (Nr. 8), t. y. su tuo, kad, kaip pripažino Lietuvos bankas, Bendrovė, nebūdama elektroninių pinigų leidėja, leido elektroninius pinigus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d.; toliau – ir EPEPĮĮ) 5 straipsnio reikalavimus. 

9.       Bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovei 2016 m. spalio 13 d. buvo išduota licencija, suteikianti teisę teikti šias mokėjimo paslaugas: mokėjimo operacijas, įskaitant lėšų, esančių mokėjimo sąskaitoje, atidarytoje mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą: tiesioginio debeto pervedimus, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus, mokėjimo operacijas naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone ir (arba) kredito pervedimus, įskaitant periodinius pervedimus ir pinigų perlaidas. Bendrovė veiklą pagal išduotą licenciją pradėjo vykdyti 2017 m. vasario 20 d. (sprendžiant pagal dalykinių santykių su pirmuoju klientu užmezgimo datą).

10.       Bendrovė savo verslo plane nurodė, kad siūlo šias paslaugas: prašymai sumokėti įnašą, mokėjimų tiekėjams, žiniasklaidai, filialams ir kt. atlikimas, darbuotojų algų paskirstymas, iš anksto apmokėtų kortelių užsakymas, kelių valiutų mokėjimų atlikimas (USD, GBP, EUR), potencialių partnerystės dalyvių patikrinimas per Worl-CheckTM rizikos duomenų bazę. Verslo plane taip pat nurodoma, kad pardavėjas (verslo subjektas, parduodantis prekes siekdamas gauti pelno), pasinaudodamas aptarnaujančio banko ir / arba PSP (mokėjimo paslaugų teikėjas) teikiamomis atsiskaitymo paslaugomis savo sąskaitoje surenka klientų mokėjimus. Pardavėjas tvirtina lėšų pervedimą iš aptarnaujančio banko ir / arba PSP į pardavėjo „Monetos“ sąskaitą įvykdant paprastą pavedimą iš banko į banką. Lėšos, surinktos per „Monetos“ CRM (ryšių su klientais valdymo) sistemą (užtikrinančią pinigų pervedimo operacijų atlikimą) pervedamos iš pardavėjo sąskaitos per pardavėjo „Monetos“ sąskaitą, kai pastaroji – tai atskira banko sąskaita, atidaryta „Monetos“ klientams komerciniame banke.

11.       Lietuvos bankas Nutarimo 8 dalyje aptariamą pažeidimą, kad Bendrovė, nebūdama elektroninių pinigų leidėja, leido elektroninius pinigus, konstatavo nustatęs, jog Bendrovė užlaiko  klientų lėšas ilgiau, nei tai reikalinga mokėjimo operacijai įvykdyti. Lietuvos bankas, peržiūrėjęs Bendrovės 6 klientų sąskaitų išrašus, nustatė, kad Bendrovės klientų sąskaitose nuo 2017 m. vasario 20 d. buvo vykdomi klientų gautų lėšų įskaitymai į sąskaitas (gaunamieji mokėjimai) be konkrečios mokėjimo paskirties, keletą dienų (arba tam tikrais atvejais mėnesių) nebuvo vykdomi lėšų pervedimai (siunčiamieji mokėjimai), išskyrus Bendrovės mokesčių nurašymą, t. y. Bendrovė kontroliavo lėšas ilgiau negu to reikia mokėjimo operacijoms atlikti arba dėl techninių priežasčių lėšos buvo užlaikomos neribotą laiką. Nors Lietuvos bankas nustatė, kad Bendrovės verslo plane buvo nurodyta, jog Bendrovė nekontroliuoja lėšų ilgiau nei reikia operacijoms atlikti, lėšos laikomos jos sąskaitoje ne ilgiau nei 48 val., o nepateikus mokėjimų nurodymų per 48 val. Bendrovė grąžina lėšas mokėtojui, tačiau šių sąlygų Bendrovė nesilaikė. Dėl faktinės aplinkybės, kad Bendrovė kontroliavo lėšas ilgiau negu to reikia mokėjimo operacijoms atlikti, tarp ginčo šalių ginčo nėra, todėl ši faktinė aplinkybė teismo laikytina nustatyta (Lietuvos banko Nutarimo p. 14–16; I t., b. l. 28, 38).

12.       Lietuvos bankas taip pat vadovavosi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicija dėl mokėjimo sąskaitose laikomų lėšų, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 241-53, kuri, kaip teigia Lietuvos bankas, priimta pasikonsultavus su Europos Komisija. Minėtoje pozicijoje nurodyta, kad mokėjimo įstaigos gali priimti lėšas į mokėjimo įstaigos atidarytą mokėjimo sąskaitą tik kartu su mokėjimo nurodymu, kuris turi būti įvykdytas Mokėjimų įstatymo nustatytais terminais <...> ir imtis pakankamų priemonių, užtikrinančių, kad iš trečiųjų asmenų į mokėjimo įstaigos kliento mokėjimo sąskaitą patekusios lėšos nebūtų laikomos ilgiau, nei reikia mokėjimams atlikti. Nesilaikant prieš tai minėtų sąlygų, mokėjimo įstaigos mokėjimo sąskaitoje esančios lėšos laikytinos indėliais ar kitomis grąžintinomis lėšomis arba elektroniniais pinigais.

13.       Apeliaciniame skunde Bendrovė teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji leido elektroninius pinigus. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai konstatavo elektroninių pinigų leidybos sąlygas, kurių nėra nustatyta įstatyme – EPEPĮĮ 5 straipsnyje, o tai prieštarauja ESTT 2021 m. sausio 16 d. sprendimo byloje Paysera prieš Lietuvos banką, Nr. C-389/17, išaiškinimams, konkrečiai – su elektroninių pinigų leidyba susijusios mokėjimo operacijos gali būti laikomos tik tuomet, kai mokėjimo paslaugą teikia elektroninių paslaugų įstaiga ir mokėjimo paslauga teikiama turint tikslą leisti arba grąžinti nominalią elektroninių paslaugų vertę. Pareiškėjo teigimu, elektroninių pinigų leidybai konstatuoti būtina nustatyti tikslą leisti elektroninius pinigus. Kai mokėjimo paslaugą teikia ne elektroninių pinigų įstaiga ir mokėjimo paslauga teikiama neturint tikslo leisti arba grąžinti nominalią elektroninių paslaugų vertę, tai tokia mokėjimo paslauga nėra laikoma su elektroninių pinigų leidimu susijusia veikla. 

14.       Atsakovas Lietuvos bankas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Europos Komisijos 2015 m. spalio 26 d. raštą, kuriame nurodoma, kad mokėjimo įstaigoms leidžiama turėti tik mokėjimų sąskaitas ir gauti iš vartotojų lėšas šioms mokėjimo paslaugoms suteikti; kitaip nei indėliai, lėšos neturėtų būti kontroliuojamos mokėjimo įstaigos ilgiau nei būtina dėl veiklos ir techninių priežasčių, teikiant atitinkamą mokėjimo paslaugą; tai, kad elektroninių pinigų lėšos išlaikomos piniginės vertės forma, reiškia, kad lėšos yra emitento kontroliuojamos visą sutarties terminą (tačiau piniginė vertė gali būti išperkama bet kuriuo metu elektroninių pinigų turėtojo prašymu), o paprastos mokėjimo sąskaitos atveju taip nėra, nes lėšas galima tik pervesti į kitą sąskaitą arba bet kuriuo metu išimti iš sąskaitos (be papildomų mokesčių).

15.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas galiausiai visas lėšas, kurios buvo pervestos jam be mokėjimo nurodymo, grąžino klientams (2020 m. gegužės 21 d. skundo 42 priedas, 2020 m. gegužės 5 d. duomenys).

 

Aktualios nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos

 

16.       Lietuvos Respublikos Mokėjimų įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2019 m. spalio 20 d.) 5 straipsnyje numatyta, kad mokėjimo paslaugas sudaro mokėjimo operacijos, įskaitant lėšų, esančių mokėjimo sąskaitoje, atidarytoje mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą: tiesioginio debeto operacijos, įskaitant vienkartines tiesioginio debeto operacijas, mokėjimo operacijos naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone ir (arba) kredito pervedimai, įskaitant periodinius pervedimus, (3 p.) ir pinigų perlaidos (6 p.).

17.       Pagal Mokėjimų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą, mokėjimo įstaigos priskiriamos prie mokėjimo paslaugų teikėjų. Pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija arba jos padalinys, kurie mokėjimo nurodyme yra numatyti kaip mokėjimo operacijos lėšų gavėjai, o pagal 2 straipsnio 40 dalį mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija arba jos padalinys, kurie turi mokėjimo sąskaitas ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymus iš tų mokėjimo sąskaitų arba, kai nėra mokėjimo sąskaitos, kurie pateikia mokėjimo nurodymus.

18.       Mokėjimų įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos eurais, vykdomos Lietuvos Respublikoje ir į kitas valstybes nares, suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Šis laikotarpis gali būti pratęstas viena darbo diena, kai mokėjimo operacija yra inicijuojama popieriniu dokumentu. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai kredito pervedimai Lietuvos Respublikoje atliekami eurais, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą tą pačią darbo dieną, jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą darbo dieną iki 12 valandos. Jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra po 12 valandos, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą mokėjimo nurodymo vykdymo dieną, o kai mokėjimo nurodymo vykdymo diena nėra mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, – kitą darbo dieną.

19.       Mokėjimų įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad mokėjimo nurodymą inicijuojantis mokėjimo paslaugų vartotojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti, kad mokėjimo nurodymas būtų pradėtas vykdyti konkrečią dieną ar tam tikro laikotarpio pabaigoje arba dieną, kai mokėtojas pateikia lėšas savo mokėjimo paslaugų teikėjui. Tokiu atveju laikoma, kad mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą sutartą dieną. Jeigu sutarta diena nėra mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, laikoma, kad mokėjimo nurodymas gautas kitą darbo dieną.

20.       Mokėjimų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas, ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie neautorizuotą mokėjimo operaciją, mokėtojui turi grąžinti neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir apie šias priežastis raštu praneša priežiūros institucijai. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas taip pat turi užtikrinti, kad mokėtojas nepatirtų nuostolių dėl mokėjimo paslaugų teikėjui mokėtinų arba iš jo gautinų palūkanų.

21.       Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d.; toliau – ir MĮĮ) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokėjimo įstaiga, teikdama vieną ar daugiau mokėjimo paslaugų, gali turėti mokėjimo sąskaitas, skirtas tik mokėjimo paslaugoms teikti. Visos lėšos, kurias mokėjimo įstaiga gauna iš mokėjimo paslaugų vartotojų mokėjimo paslaugoms teikti, nelaikomos indėliu ar kitomis grąžintinomis lėšomis ir elektroniniais pinigais; 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad mokėjimo įstaiga negali priimti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir leisti elektroninių pinigų.

22.       Mokėjimo įstatymu ir Mokėjimo įstaigų įstatymu yra, be kita ko, įgyvendinama 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (toliau – Direktyva 2015/2366).

23.       Direktyvos 2015/2366 preambulės 25 konstatuojamoje dalyje numatyta, kad šioje direktyvoje nustatomos mokėjimo operacijų vykdymo taisyklės, kai lėšos yra elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta Direktyvoje 2009/110/EB. Tačiau šia direktyva nėra reglamentuojamas elektroninių pinigų išleidimas, kaip numatyta Direktyvoje 2009/110/EB. Todėl mokėjimo įstaigoms neturėtų būti leidžiama išleisti elektroninių pinigų. Direktyvos 2015/2366 preambulės 71 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų nedelsdamas grąžinti mokėtojui tos operacijos sumą.

24.       Pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 dalį, mokėjimo paslauga – viena ar daugiau I priede nurodytų rūšių verslo veikla. I priede nurodomos tokios veiklos kaip mokėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų mokėjimo sąskaitoje atidarytoje vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą (tiesioginio debeto operacijų vykdymas, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto operacijas, mokėjimo operacijų vykdymas naudojantis mokėjimo kortele arba panašiu įrenginiu, kredito pervedimų vykdymas, įskaitant periodinio mokėjimo nurodymus), pinigų perlaidos. Taigi pareiškėjo byloje pagal licenciją vykdomos paslaugos patenka į mokėjimo paslaugų apibrėžtį pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 dalį.

25.       Pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 4 dalį, mokėjimo įstaiga – juridinis asmuo, kuriam pagal 11 straipsnį buvo išduotas leidimas teikti ir vykdyti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje; o pagal to paties straipsnio 5 dalį, mokėjimo operacija – mokėtojo ar jo vardu arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimo, pervedimo arba išėmimo veiksmas, nesvarbu, kokie yra mokėtojo ir gavėjo vienas kitam prisiimti įsipareigojimai, susiję su operacija; pagal 4 straipsnio 12 dalį, mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti.

26.       Direktyvos 2015/2366 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad visos lėšos, kurias mokėjimo įstaigos gauna iš mokėjimo paslaugų vartotojų mokėjimo paslaugoms teikti, nelaikomos indėliu arba kitomis grąžintinomis lėšomis, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/36/ES 9 straipsnyje, arba elektroniniais pinigais, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 2 punkte.

27.       Direktyvos 2015/2366 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės užtikrina, kad, nedarant poveikio 71 straipsniui, neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie operaciją, mokėtojui sugrąžintų neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir tas priežastis raštu pateikia atitinkamai nacionalinei institucijai. Kai taikytina, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas atstato mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta. Tokiu būdu taip pat užtikrinama, kad sumos įskaitymo į mokėtojo mokėjimo sąskaitą data būtų ne vėlesnė nei data, kai ta suma nurašyta nuo sąskaitos.

28.       Direktyvos 2015/2366 83 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės reikalauja, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrintų, jog po gavimo momento, kaip nurodyta 78 straipsnyje, mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos. Tas laikotarpis gali būti pratęstas dar viena darbo diena popierine forma inicijuotų mokėjimo operacijų atveju.

29.       Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad elektroniniai pinigai – elektroninių pinigų leidėjams gavus lėšų iš fizinių arba juridinių asmenų į apyvartą išleidžiama piniginė vertė, išreikšta kaip reikalavimas jos leidėjui ir turinti šiuos požymius: yra laikoma elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose; skirta mokėjimo operacijoms atlikti; priimama asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų leidėjai.

30.       EPEPĮĮ 5 straipsnyje numatyta, kad fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra elektroninių pinigų leidėjai, draudžiama leisti elektroninius pinigus.

31.       EPEPĮĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad elektroninių pinigų leidėjai, gavę lėšų iš fizinių arba juridinių asmenų, išleidžia elektroninius pinigus nominaliąja pinigine verte.

32.       EPEPĮĮ įgyvendina 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičianti Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110).

33.       Direktyvos 2009/110 preambulės 5 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad šios direktyvos taikymą derėtų apriboti, taikant ją tik mokėjimo paslaugų teikėjams, kurie išleidžia elektroninius pinigus, o 7 dalyje pažymima, kad derėtų įvesti aiškią elektroninių pinigų apibrėžtį, kuri būtų techniškai neutrali. Ta apibrėžtis turėtų apimti visas situacijas, kai mokėjimo paslaugų teikėjas išleidžia iš anksto apmokėtą saugomą vertę mainais į pinigus, kuri gali būti panaudota mokėjimo tikslais, nes trečiosios šalys ją priima kaip mokėjimą.

34.       Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad elektroninių pinigų įstaiga – juridinis asmuo, kuriam pagal II antraštinę dalį išduotas leidimas leisti elektroninius pinigus; 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad elektroniniai pinigai – išleidėjui pateikiamu reikalavimu išreikšta, elektroninėse, įskaitant, magnetines, laikmenose saugoma piniginė vertė, kuri išleidžiama gavus lėšas, skirta mokėjimo operacijoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 5 punkte, atlikti ir priimama fizinių arba juridinių asmenų, neskaitant elektroninių pinigų išleidėjo; o 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad elektorinių pinigų išleidėjas – 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įstaigos, įstaigos, kurios naudojasi netaikymo sąlyga pagal 1 straipsnio 3 dalį, ir juridiniai asmenys, <...>.

35.       2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB (negaliojanti) (toliau – Direktyva 2007/64) 4 straipsnio 5 punkte mokėjimo operacija apibrėžiama kaip mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos, neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija.

36.       Pagal Direktyvos 2009/110 6 straipsnio 1 dalį, be elektroninių pinigų leidimo, elektroninių pinigų įstaigos turi teisę užsiimti Direktyvos 2007/64/EB priede išvardintų mokėjimo paslaugų teikimu (a p.).

37.       Direktyvos 2009/110 10 straipsnyje numatyta, kad nedarant poveikio 18 straipsnio nuostatoms, valstybės narės draudžia fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra elektroninių pinigų išleidėjai, leisti elektroninius pinigus. Direktyvos 2009/110 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės užtikrina, kad elektroninių pinigų išleidėjai leidžia nominalios vertės elektroninius pinigus, kai gaunamos lėšos, o 2 nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad, elektroninių pinigų turėtojui paprašius, elektroninių pinigų išleidėjai bet kuriuo metu nominalia pinigine verte grąžintų turimus elektroninius pinigus.

 

Dėl mokėjimo įstaigos gautų lėšų įskaitymo į sąskaitas (gaunamųjų mokėjimų) be konkrečios mokėjimo paskirties kaip mokėjimo paslaugos / mokėjimo operacijos dalies vertinimo arba elektroninių pinigų leidimo

 

38.       Pagrindinėje byloje susiklostė tokios aplinkybės, kad mokėjimo pervedimų kai kuriais atvejais pareiškėjas negalėjo atlikti dėl to, kad mokėjimo įstaigos klientai nenurodė mokėjimo paskirties. Lietuvos banko vertinimu, klientų gautų lėšų įskaitymas į sąskaitas (gaunamieji mokėjimai) be konkrečios mokėjimo paskirties ir jų laikymas ilgiau nei keletą dienų (arba tam tikrais atvejais – mėnesių), nevykdant lėšų pervedimų (siunčiamųjų mokėjimų), išskyrus, Bendrovės mokesčių nurašymą, t. y. lėšų kontroliavimas ilgiau negu to reikia operacijoms atlikti arba dėl techninių priežasčių (iš esmės lėšas užlaikant neribotą laiką), de facto prilygo elektroninių pinigų leidimui.

39.       Direktyvoje 2015/2366 vienareikšmiškai nurodoma, kad mokėjimo įstaigos atliekama mokėjimo operacija apima mokėtojo ar jo vardu arba gavėjo inicijuotą lėšų įmokėjimo, pervedimo arba išėmimo veiksmus (4 str. 5 d.), t. y. lėšų saugojimas į mokėjimo operaciją nepatenka. Teisiniame reguliavime yra aptarti mokėjimo paslaugų įvykdymo terminai (Mokėjimų įstatymo 46 str., Direktyvos 2015/2366 83 str.), taip pat tai, kad neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas turi nedelsiant (ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie operaciją) sugrąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą (Mokėjimų įstatymo 38 str., Direktyvos 2015/2366 73 str.).

40.       Sudarant technines galimybes mokėjimo įstaigų klientams pateikti lėšas ir laikyti jas mokėjimo įstaigos sąskaitose ilgiau negu to reikia mokėjimo operacijoms atlikti arba dėl techninių priežasčių, daroma intervencija į elektroninių pinigų leidimo sritį, kadangi pagal Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 2 dalį elektroniniai pinigai apibrėžiami kaip išleidėjui pateikiamu reikalavimu išreikšta, elektroninėse, įskaitant, magnetines, laikmenose saugoma piniginė vertė, kuri išleidžiama gavus lėšas, skirta mokėjimo operacijoms, t. y. elektroniniai pinigai susiję su jų saugojimu. 

41.       Šiuo klausimus aktualus ESTT 2021 m. sausio 16 d. sprendimas byloje Paysera prieš Lietuvos banką, Nr. C-389/17, ECLI:EU:C:2019:25, kuriame ESTT išaiškino, kad Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai (35 punktas). Minėtame sprendime ESTT taip pat pažymėjo, kad sąvoka „elektroninių pinigų leidimas“ Direktyvoje 2009/110 nėra apibrėžta (24 punktas), o mokėjimo paslauga, teikiama turint tikslą leisti grąžinti nominalią elektroninių pinigų vertę, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla (29 punktas). ESTT nurodė, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 punkto, siejamo su minėtos direktyvos priedu, mokėjimo operacijos vykdymas, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, yra mokėjimo paslauga (25 punktas). Jei lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti ir atliekant vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją, tokia paslauga gali būti laikoma susijusia su elektroninių pinigų leidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalį (32 punktas). Operacija, kai prekių ar paslaugų pirkėjas pardavėjo reikalavimu perveda lėšas elektroninių pinigų įstaigai, kuri, gavusi šias lėšas, išleidžia pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojo) naudai elektroninių pinigų, tiesiogiai susijusi su elektroninių pinigų leidimu, nes lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų leidimą. Todėl lėšų pervedimas yra susijęs su elektroninių pinigų leidimu (33–34 punktas). 

42.       Tačiau ESTT Paysera prieš Lietuvos banką byloje nevertino, kuo skiriasi mokėjimo įstaigų ir elektroninių pinigų įstaigų veikla, o buvo sprendžiama, ar elektroninių paslaugų įstaigos teiktos mokėjimo paslaugos turėtų būti traktuojamos kaip paslaugos, susijusios su elektroninių pinigų leidimu.

43.       Analizuojant Direktyvos Nr. 2009/110 ir Direktyvos 2015/2366 nuostatas iš tiesų matyti, kad elektroninių pinigų leidėjo paslaugų pobūdis ir mokėjimo įstaigos atliekamos mokėjimo operacijos pobūdis yra panašus. Mokėjimo operacijų lėšos gali būti elektroniniai pinigai, o elektroninių pinigų leidėjas kliento prašymu įsipareigoja pristatyti lėšas gavėjui, priimančiam elektroninius pinigus (Direktyvos Nr. 2009/110 2 str. 2 d.). Mokėjimo įstaigos atliekamos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas taip pat turi pristatyti lėšas gavėjui (Direktyvos 2015/2366 4 str. 5 d.). Abejais atvejais paslaugų teikėjo įsipareigojimas yra grindžiamas kliento lėšų suteikimu paslaugų teikėjui, kuris turi pervesti lėšas gavėjui pagal kliento nurodymus, kitaip tariant, yra skolingas gavėjui; abejais atvejais lėšos yra gaunamos iš kliento mokėjimo operacijoms atlikti.

44.       Iš ESTT Paysera prieš Lietuvos banką bylos galima vertinti, kad elektroninių pinigų leidimas nėra spontaniška veikla, o atliekama turint tikslą leisti grąžinti nominalią elektroninių pinigų vertę (29 punktas). Pagrindinėje byloje susiklostė situacija, kai pareiškėjas neturėjo tikslo leisti elektroninius pinigus. Vis tik, klientams nenurodžius mokėjimo pervedimų paskirties, lėšos tam tikrą laiką buvo saugomos (ilgiau negu to reikia mokėjimo operacijoms atlikti) ir tik praėjus kuriam laikui grąžintos klientams atgal. Pagrindinėje byloje mokėtojui sugrąžintų neautorizuotų mokėjimo operacijų sumų grąžinimas užtruko ir buvo atliktas per ilgesnį negu to reikia mokėjimo operacijoms atlikti terminą, kitaip tariant, nebuvo atliktas nedelsiant, kaip nurodoma Direktyvos 2015/2366 73 straipsnyje.

45.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, kai mokėjimo įstaiga priima pinigines lėšas be konkretaus mokėjimo nurodymo jas pervesti tą pačią arba kitą darbo dieną ir lėšos lieka mokėjimo įstaigos sąskaitoje, skirtoje mokėjimo operacijoms atlikti, ilgiau negu teisės aktuose apibrėžtą mokėjimo paslaugos atlikimo terminą, mokėjimo įstaigos veiksmai laikytini mokėjimo įstaigos atliekamos mokėjimo paslaugos ar mokėjimo operacijos dalimi, ar elektroninių pinigų leidimu.

 

III.

 

46.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 3 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 str.).

47.       Pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra tikslinga kreiptis į ESTT su prašymu išaiškinti aptartas Europos Sąjungos taisykles. Atsakymas į šios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytą klausimą turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes sudarytų prielaidas, be kita ko, užtikrinant Europos Sąjungos teisės viršenybę, nedviprasmiškai ir aiškiai nuspręsti dėl mokėjimo įstaigų teikiamų paslaugų ir situacijos, kai mokėjimo įstaiga mokėjimo nurodymo neįgyvendina per teisės aktuose nurodytus terminus, vertinimo pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 ir 5 dalis ir Direktyvos Nr. 2009/110 2 straipsnio 2 dalį, be to, sudarytų prielaidas vienodai nacionalinių teismų praktikai. Lietuvos Respublikos aukščiausios instancijos teismai šiuo klausimu nėra suformavę praktikos, todėl nagrinėjama byla yra praktiką formuojantis precedentas. Atsakymas į šį ESTT pateiktą klausimą turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes sudarytų prielaidas, užtikrinant Europos Sąjungos teisės veiksmingumą, aiškinti ir ginčo teisiniams santykiams taikyti nacionalinės teisės normas nustatant pareiškėjo pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugų teikimu.

 

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, kai mokėjimo įstaiga priima pinigines lėšas be konkretaus mokėjimo nurodymo jas pervesti tą pačią arba kitą darbo dieną ir lėšos lieka mokėjimo įstaigos sąskaitoje, skirtoje mokėjimo operacijoms atlikti, ilgiau negu teisės aktuose apibrėžtą mokėjimo paslaugos atlikimo terminą, mokėjimo įstaigos veiksmai laikytini: 

a) mokėjimo įstaigos atliekamos mokėjimo paslaugos ar mokėjimo operacijos, kaip jos apibrėžtos 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 4 straipsnio 3 ir 5 dalyse, dalimi; ar

b) elektroninių pinigų, kaip jie apibrėžti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 2 straipsnio 2 dalyje, leidimu.

Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai         Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Ričardas Piličiauskas

 

 

        Arūnas Sutkevičius