Civilinė byla Nr. 3K-3-568/2013

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07302-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 30.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams J. D., R. D., Neringos savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl neteisėtos rekonstrukcijos ir kitų bendraturčio teisių pažeidimo, tretieji asmenys: individuali įmonė „Nidos miško namas“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. A. pareikštu ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė:

1) panaikinti Neringos miesto savivaldybės administracijos atsakovei J. D. 2005 m. kovo 25 d. išduotą statybos leidimą Nr. 4 atlikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją ir įpareigoti atsakovę atstatyti šio namo pastogės patalpas į padėtį, buvusią iki rekonstrukcijos;

2) panaikinti 2009 m. birželio 2 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-376-(14.7)-N;

3) įpareigoti atsakovus J. D. ir R. D. nugriauti savavališkai pastatytą pagalbinį pastatą, esantį sklype (duomenys neskelbtini), kuris kadastro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) žymimas indeksu (duomenys neskelbtini) ir įvardytas kaip sandėlis;

4) uždrausti atsakovei teikti reklamą turistiniuose bukletuose, internete ir bet kokiu kitu būdu apie apgyvendinimo paslaugų teikimą namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), be ieškovo sutikimo;

5) uždrausti atsakovei teikti svečių namų bei specialaus apgyvendinimo paslaugas (nakvynės ir pusryčių), taip pat gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), be ieškovo sutikimo;

6) uždrausti atsakovams J. D. ir R. D. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovo nuomojamoje dalyje pjaustyti medžius, krūmus ir kitus želdinius be ieškovo sutikimo;

7) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad poilsio tikslams 1998 m. vasario 13 d. įsigijo 31/100 dalį vieno aukšto gyvenamojo namo su mansarda adresu: (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas tuo metu buvo 368,03 kv. m ir dalį kiemo įrenginių. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 1998 m. gegužės 16 d. išnuomojo jam 0,0820 ha žemės prie šios namų valdos iš bendro 0,1665 ha sklypo ploto. Kita namo valdos dalis priklauso atsakovei. Namo bendraturtė atsakovė neteisėtai, be ieškovo, kaip namo bendraturčio, sutikimo, neatlikus būtinų architektūrinių ir konstrukcinių tyrimų, taip nesilaikant detaliojo plano reikalavimų, rekonstravo gyvenamąjį namą ir pavertė savo namo dalį svečių namais, dėl to galbūt įtrūko namo pamatai, pradėjo skilti namo sienos. Namas tapo dviejų aukštų su papildomomis gyvenamosiomis patalpomis pastogėje, jo plotas padidėjo iki 456,28 kv. m. Be to, atsakovė savavališkai pasistatė pagalbinį pastatą šiame žemės sklype, kuris kadastro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) žymimas indeksu (duomenys neskelbtini) ir įvardytas kaip sandėlis. Ieškovas teigia, jog buvo pažeistos imperatyviosios Statybos įstatymo ir STR nuostatos. Apie atsakovei 2005 m. kovo 29 d. išduotą statybos leidimą jis sužinojo tik 2011 m. gegužės 5 d., o apie pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-376-(14.7)-N – tik 2011 m. spalio 6 d. Atsakovė turistiniuose bukletuose, internete ir prie namo esančioje reklamoje teikia klaidinančią informaciją, kad namas yra viešbutis, gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas teikia neturėdama licencijos bei tam nepritaikytose patalpose. Be to, šias paslaugas teikia be ieškovo sutikimo. Poilsiautojai vasaros metu pažeidžia ieškovo privatumą, triukšmauja, paveikti reklamos skambina jam, galbūt poilsiautojų jo patalpos ne kartą buvo užlietos vandeniu, dėl to ieškovas kreipėsi į draudimo kompaniją dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovas R. D. neteisėtai, be ieškovo sutikimo, nupjaustė ieškovo sklypo dalyje buvusias dvi ilgaamžes liepas. Namas yra gyvenamosios paskirties, skirtas ne viešbučio ar gydymo paslaugoms teikti, tačiau atsakovė jį tokiu pavertė be ieškovo sutikimo teikdama apgyvendinimo, gydymo bei kitas paslaugas. Namo rekonstrukciją atsakovai atliko be ieškovo, kaip bendraturčio, rašytinio sutikimo, didelę dalį rekonstrukcijos darbų – dar iki statybos leidimo gavimo, be projekto. Namas yra nekilnojamųjų vertybių teritorijoje, todėl būtina atlikti išsamius tyrimus, tai nurodyta ir detaliajame plane, namas buvo įrašytas į laikiną kultūros vertybių sąrašą. Sandėlis pastatytas be ieškovo sutikimo, tai yra savavališka statyba. Atsakovai nesilaikė imperatyviųjų Statybos įstatymo reikalavimų, nes gaunant statybos leidimą užsakovas privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui įstatymo nurodytus dokumentus, taip pat statinio bendraturčio sutikimą, kuris privalo būti rašytinės formos. Ieškinio senaties terminų administraciniams aktams ginčyti ieškovas nepraleido, nes apie ginčijamą statybos leidimą, projektavimo sąlygų sąvadą, pripažinimo aktą sužinojo tik tada, kai kreipėsi į advokato padėjėją, kuris surinko duomenis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: uždraudė atsakovei J. D. teikti reklamą turistiniuose bukletuose, internete ir bet kokiu kitu būdu apie apgyvendinimo paslaugų teikimą bei teikti svečių namų ir specialaus apgyvendinimo (nakvynės ir pusryčių), gydytojos-refleksoterapeutės paslaugas gyvenamajame name, adresu: (duomenys neskelbtini), be kito šio gyvenamojo namo bendraturčio – ieškovo R. A., sutikimo; kitos ieškinio dalies netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas su reikalavimu panaikinti 2005 m. kovo 25 d. statybos leidimą Nr. 4 ir gyvenamojo namo 2009 m. birželio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą į teismą kreipėsi praleidęs šių administracinių aktų vieno mėnesio apskundimo terminą, nustatytą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas šio termino atnaujinti neprašė, terminas praleistas daug, taip pat į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį bei į tai, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, nusprendė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti pirmiau nurodytus reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas, netenkinęs reikalavimų panaikinti administracinius aktus, taip pat netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atstatyti ginčo namo pastogės patalpas į padėtį, buvusią iki rekonstrukcijos.

Teismas, spręsdamas reikalavimo įpareigoti atsakovus nugriauti savavališkai pastatytą pagalbinį pastatą, žymimą indeksu (duomenys neskelbtini), pagrįstumo klausimą, įvertino aplinkybes, kad Neringos miesto valdybos 1995 m. gegužės 24 potvarkiu Nr. 023 atsakovams buvo leista statyti ūkinius pastatus, ginčo statinio statyba buvo pradėta 1997 metais, ieškovas 2002 m. gegužės 6 d. sutikimu, kurį vėliau 2004 m. birželio 28 d. pareiškimu panaikino, neprieštaravo dėl pagalbinio pastato statybos. Teismas sprendė, kad ginčo statinio statybai ieškovo nurodytomis sąlygomis turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto organizacinio tvarkomojo Statybos techninio reglamento 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ reikalavimai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų bei įrodymų, kad šios tvarkos reikalavimai būtų pažeisti. Tokių pažeidimų nenustatė ir teismas, todėl netenkino šio ieškovo reikalavimo.

Teismas nustatė, kad atsakovė ginčo gyvenamajame name teikia svečių namų ir specialaus apgyvendinimo bei gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas, taip pat įvairiais būdais reklamuoja teikiamas paslaugas. Teismas, įvertinęs CK 4.72 straipsnio 1 dalies, 4.73 straipsnio 1 ir 2 dalių, 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia tai, kad įstatymuose yra nustatytos patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Teismas konstatavo, kad šalys nepateikė duomenų bei įrodymų, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra valdomas ir naudojamas bendru bendraturčių susitarimu, todėl tenkino ieškovo reikalavimus uždrausti atsakovei teikti reklamą apie apgyvendinimo paslaugų teikimą namų valdoje bei uždrausti teikti svečių namų bei specialaus apgyvendinimo (nakvynės ir pusryčių), gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas gyvenamajame name, adresu: (duomenys neskelbtini), be kito šio gyvenamojo namo bendraturčio – ieškovo – sutikimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 14 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškovo reikalavimai, ir priėmė šioje dalyje naują sprendimą – netenkino ieškinio reikalavimų uždrausti atsakovei J. D. teikti reklamą turistiniuose bukletuose, internete ir bet kokiu kitu būdu apie apgyvendinimo paslaugų teikimą bei uždrausti atsakovei teikti svečių namų bei specialaus apgyvendinimo (nakvynės ir pusryčių), gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas gyvenamajame name, adresu: (duomenys neskelbtini), be kito šio gyvenamojo namo bendraturčio ieškovo R. A. sutikimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio nuostatas, aplinkybę, kad ieškovas savo galbūt pažeistas teises kildina iš bendrosios nuosavybės ir Nekilnojamojo registro duomenys yra bendri tiek jam, tiek atsakovams, padarė išvadą, jog ieškovas apie ginčijamus administracinius aktus turėjo sužinoti jų išviešinimo registre dieną, atitinkamai 2005 m. balandžio 18 d. ir 2009 m. birželio 4 d., ir nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas terminas šiems aktams ginčyti. Teismas, nustatęs, kad ieškovas dar iki statybos leidimo išdavimo ėmėsi veiksmų išsiaiškinti statybų teisėtumo klausimus, ir tokia iniciatyva kilo iš jo įsivaizduojamo turto ir gyvenimo sąlygų pabloginimo, šiuos ketinimus realizuodamas kreipiantis į vietos savivaldos instituciją, sprendė, jog statybos leidimo išdavimo ir jo išviešinimo metu objektyviai egzistavo pagrindas domėtis bendro nekilnojamojo turto teisinės registracijos duomenimis, skelbiamais viešame registre (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Teismo vertinimu, apie ginčijamą pastato pripažinimo tinkamu naudotis aktą ieškovas turėjo galimybę sužinoti bent nuo VĮ Registro centro Kauno filialo 2010 m. rugsėjo 10 d. rašto Nr. (3.7.2)S-1865959 jam įteikimo 2010 m. rugsėjo mėnesį, arba vėliausiai nuo pirminio ieškinio pateikimo teismui 2011 m. birželio 6 d. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai taikydamas ieškinio senatį, teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti pirmiau nurodytus administracinius aktus ir su tuo susijusius išvestinius reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, CPK 12, 178, 197 straipsniai).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovams priklausančios namo dalies naudojimo paskirtis nėra šio ginčo objektas ir dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas); naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka yra nustatyta sudarant pirkimo–pardavimo sutartis, ji yra aiški ir ginčo dėl to nėra; šalių naudojamos gyvenamosios patalpos yra visiškai atskirtos vienos nuo kitų; apgyvendinimo ir gydytojos–refleksoterapeutės paslaugos teikiamos tik atsakovų naudojamoje namo dalyje; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2622, nustatyta naudojimosi žemės sklypu, namo rūsių ir pastogės tvarka. Teismas sutiko, kad dėl atsakovų vykdomos veiklos ir reklamos gali tapti intensyvesnis lankytojų srautas, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog šalių erdvės visiškai atskirtos, vaizdinė reklama yra tik prie atsakovų namo dalies įvažiavimo, o ieškovas naudojasi kitu įvažiavimu iš kitos žemės sklypo pusės, padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog lankytojų yra tiek gausu, kad vien tuo yra bloginamos ieškovo gyvenimo sąlygos. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus ir ištirtus faktinius duomenis, įvertinęs Konstitucijos 28, 46, 48 straipsnių, CK 1.5, 4.75 straipsnių nuostatas, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovų vykdoma veikla ribotų jo teisę į ramią gyvenamąją aplinką taip, kad dėl to turėtų būti visiškai paneigta atsakovų teisė vykdyti pageidaujamą komercinę veiklą (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovų veikla turi būti uždrausta arba vykdoma tik su juo suderintomis sąlygomis, nes atsakovai bendromis namo konstrukcijomis ir inžineriniais tinklais naudojasi ne pagal paskirtį. Teismas, įvertinęs CK 4.76 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad ieškovas, manydamas, jog atsakovai nesilaiko pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą proporcingai savo daliai, turi teisę į nuostolių, kuriuos jis turėjo, atlyginimą, tačiau tai nėra absoliutus pagrindas uždrausti arba su juo derinti vykdomą komercinę veiklą. Taip pat tik ieškovui pateikus įrodymus gali būti sprendžiami ginčai dėl žalos, padarytos namui, atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas tokių įrodymų nepateikė.

Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas reikalavimus uždrausti atsakovei vykdyti teikiamas paslaugas ir jas reklamuoti, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl šią sprendimo dalį panaikino ir ieškovo reikalavimus atmetė. Teismas pažymėjo, kad priimtas sprendimas šioje byloje neužkerta ieškovui galimybės, jeigu ateityje būtų pažeidžiamos jo teisės, kreiptis į teismą dėl atsakovų vykdomos veiklos ribojimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. A. prašo: panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, ir
grąžinti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl patenkintų ieškinio reikalavimų, ir palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties reikalavimams panaikinti administracinius aktus netinkamo taikymo. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikant ir aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį bei netinkamai taikė šią normą. Ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos mechaniškai, taip pat sužinojimas apie administracinį aktą gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai yra atskleidžiami visi esminiai tokio akto elementai, duomenų išviešinimas registre neturi būti sutapatinamas su senaties skaičiavimo pradžios momentu. Skundžiamas aktas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužino ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, nes asmeniui turi pakakti duomenų skundo reikalavimams pareikšti. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad skundžiamų aktų turinys ieškovui buvo atskleistas anksčiau, negu nurodoma ieškinyje. Viešo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių naudojančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis. Be to, nagrinėjamu atveju patys registro duomenys buvo nepakankami ieškovo teisių pažeidimui suvokti ir identifikuoti. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančioje Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcijoje neliko apeliacinės instancijos teismo cituojamos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nesant teisinių prielaidų be ieškovo sutikimo išduoti ginčijamus aktus, protingas žmogus, atitinkantis bonus pater familias kriterijus, negalėjo apskritai suvokti ir manyti, kad tokie aktai gali būti išduoti, todėl neturėjo paskatos domėtis registro duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastato pripažinimo tinkamu naudoti akto turinys ieškovui tapo žinomas ne gavus VĮ Registrų centro 2010 m. rugsėjo 10 raštą, o gavus patį dokumentą ir susipažinus su jo turiniu, jau po pirminio ieškinio pateikimo teismui.

2. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkinta dalis ieškinio reikalavimų, pažeidė CK 4.75 straipsnio, Statybos įstatymo 40 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo nuostatas.

Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems
įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti
savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių
suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Atsakovai, piktnaudžiaudami savo kaip bendraturčių teisėmis, niekuomet nesikreipė į ieškovą dėl sutikimo atlikti namo rekonstrukciją ar vykdyti jame komercinę veiklą ir nurodytus veiksmus atliko be ieškovo sutikimo. Tokia situacija vienareikšmiškai kvalifikuotina kaip CK 4.75 straipsnio pažeidimas ir jokių papildomų aplinkybių, priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovas įrodinėti neprivalo.

Byloje nustatyta, kad atsakovai pastatą naudoja komercinei veiklai, todėl galima pagrįstai teigti, kad jie, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, savo gyvenamojo namo dalį naudoja ne pagal paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre (Statybos įstatymo 2 straipsnio 8, 77 dalys, 4 straipsnio 3 dalis, 40 straipsnis, Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1, 8.1, 8. 12, 8.13 punktai, ATPK 1892 straipsnis).

Aplinkybė, kad dėl didelio poilsiautojų srauto ieškovui priklausančioje namų valdoje, ji greičiau nusidėvi, taip pat ir bendrojo naudojimo konstrukcijos ir inžineriniai tinklai, nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui priklausančios patalpos keletą kartų buvo užlietos vandeniu, dėl įrengto papildomo aukšto ir padidėjusių apkrovų įskilo namo pamatai.

Ieškovas įsigijo gyvenamosios, o ne viešbučių, administracinės, prekybos ar kitokios paskirties nekilnojamąjį turtą. Dėl šios priežasties jis turėjo teisėtą lūkestį (CK 1.2 straipsnis), kad be jo žinios ir sutikimo nebus vykdoma tokia veikla, kuri negalima pagal įstatymus. Atsakovams teikiant apgyvendinimo ir medicinines paslaugas be ieškovo sutikimo ir
nesuderinus su juo pažeidžiama jo teisė į ramią gyvenamąją aplinką (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl Konstitucijos 23, 28 straipsnių pažeidimo. Atsakovų veiksmais yra ribojama konstitucinė ieškovo nuosavybės teisė į jam priklausančią namo dalį. Šiam ribojimui pagrįsti neegzistuoja jokių įstatyme išvardytų pagrindų. Iš esmės vieno savininko (atsakovų) privatus interesas teikti paslaugas yra iškeliamas kito savininko (ieškovo) intereso (turėti ramią gyvenimo aplinką, gyventi name, kuris  būtų  naudojamas pagal  paskirtį,  nebūtų  padidinta be sutikimo jo konstrukcijų ir inžinerinių tinklų apkrova, amortizacija ir kt.) atžvilgiu. Būtent atsakovai pažeidė konstitucinį pareigų derinimo imperatyvą, t. y. nederino su bendraturčiu pastato rekonstrukcijos atlikimo, be bendraturčio sutikimo teikia apgyvendinimo ir medicinines paslaugas, jas reklamuoja. Teisę pažeidžiančių asmenų teisės neturi būti ginamos ir saugomos.

Skundžiamame sprendime netinkamai yra aiškinamos Konstitucijos 23, 46 ir 48 straipsnių nuostatos. Teisė verstis verslu negali pažeisti nuosavybės teisės, kuria grindžiama ekonominė santvarka ir Lietuvos ūkis. Verslas turi būti įgyvendinamas nepažeidžiant įstatymų ir kitų žmonių interesų.

4. Dėl bylos esmės neatskleidimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės, nes, nagrinėjant reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir įpareigoti atsakovę atstatyti patalpas į buvusią iki rekonstrukcijos padėtį, buvo apsiribota tik konstatavimu, kad praleistas administracinių aktų apskundimo terminas, nenagrinėjant aktų teisėtumo klausimų. Ginčijami administraciniai aktai yra priimti pažeidus Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 23 straipsnio 6 dalies 2 punkto, STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“, STR 1.07.01 „Statybos leidimas“ reikalavimus. Taip pat teismų liko neįvertintos aplinkybės, kad rekonstrukcija atlikta neatsižvelgiant ir pažeidžiant teritorijoje galiojantį 2001 m. detalųjį planą, neatliekant privalomų atlikti konstrukcijų tyrimų, skaičiavimų, bendras namo ir užstatymo plotas skyrėsi nuo suprojektuoto namo ir užstatymo ploto, taip pat neigiami rekonstrukcijos padariniai: suskilinėjo namo pamatai, sienos, pažeidžiant privatumą įrengti langai, nukreipti į ieškovo naudojamą sklypo dalį, namas rekonstruotas pastatant papildomą aukštą, padidėjo jo konstrukcijų apkrova, padidėjo poilsiautojų srautas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. D. ir R. D. prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai, įvertinę visas faktines aplinkybes, šalių interesus, jų elgesį ir sąžiningumą, tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo momentą ir, nustatę, kad šis terminas yra praleistas, pagrįstai taikė ieškinio senatį atmesdami ieškovo reikalavimus panaikinti administracinius aktus.

2. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad, sprendžiant ginčą tarp bendraturčių dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, bendraturčiai gali ginčyti ne kito bendraturčio teisę, bet tik jos įgyvendinimo būdą ir sąlygas, kurios pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą. Bendraturčio interesus pažeidžia ne sutikimo buvimo ar nebuvimo faktas, o konkretūs įrodyti faktai ir aplinkybės, trukdantys bendraturčiui. Sutikimo nebuvimas negali būti vertinamas pats savaime kaip bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimas. Nesant byloje įrodytų ieškovo nuosavybės pažeidimo faktų ir įrodymų dėl kitokių jo interesų pažeidimo,
teismai neturėjo pagrindo tenkinti šiuos ieškovo reikalavimus vien tik dėl formalaus sutikimo nebuvimo. Pažymėtina, kad atsakovai ieškovo ginčijamas paslaugas teikė dar prieš šiam įsigyjant dalį gyvenamojo namo.

Atsakovai teikia ne svečių namo, o apgyvendinimo paslaugas. Tiek šiai, tiek gydytojos–refleksoterapeutės veiklai vykdyti yra gauti visi higienos, gaisrinės saugos ir kiti būtini sutikimai. Atsakovų teikiama veikla nėra uždrausta gyvenamosios paskirties pastatuose. Faktas, kad namas yra gyvenamosios paskirties, neatima galimybės tam tikrą jo dalį naudoti kitai veiklai (STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punktas). Atsakovo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1178, kuriuo patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašas, yra priimtas vėliau, negu buvo pareikštas ieškinys, todėl jis negalioja santykiams, atsiradusiems iki jo priėmimo. Teisės aktai nenumato pareigos bendraturčiui informuoti kitą bendraturtį ir gauti jo sutikimą, norint savo naudojamoje namo dalyje teikti apgyvendinimo ar gydymo paslaugas. Bendraturčio teisės, išvardytos CK 4.78 straipsnyje, negali būti varžomos CK 4.75 straipsnio pagrindu, jeigu naudojimosi bendru daiktu tvarka yra nustatyta ir nėra pažeidžiami bendraturčio interesai.

3. Ieškovo argumentai dėl Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių pažeidimo ir jo nuosavybės teisės varžymo yra visiškai nepagrįsti.

4. Ieškovas iš esmės ginčija atsakovų teisę atlikti savo namo dalies rekonstrukciją be jo sutikimo. Tokiu atveju jis turėtų įrodinėti, kokios jo teisės buvo pažeistos atlikta namo rekonstrukcija, tačiau tokių įrodymų jis nepateikė. Ieškinyje ir kasaciniame skunde nurodyti motyvai dėl Statybos įstatymo pažeidimo sietini su viešuoju interesu, o ne ieškovo asmeniniais interesais, todėl, net jei šie pažeidimai formaliai būtų buvę nustatyti, negalėtų būti pripažinti pagrindu tenkinti ieškinio ir skundo reikalavimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai Neringos savivaldybės administracija ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl statybos leidimo ir pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo yra nepagrįsti.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kasatoriaus R. A. kasacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal kasatoriaus nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasacinio skundo teisiniai argumentai. Kasatoriaus ieškinyje suformuluoti šeši reikalavimai, o kasacinio skundo rezoliucine dalimi pasisakoma dėl abiejų byloje teismų priimtų procesinių sprendimų dėl visų ieškinio reikalavimų. Taigi kasatorius kasaciniu skundu iš esmės siekia visiško jo pareikšto ieškinio, visų šešių jo suformuluotų reikalavimų patenkinimo. Tačiau kasaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų dėl reikalavimų įpareigoti atsakovus nugriauti savavališkai pastatytą pagalbinį pastatą ir uždrausti jiems kasatoriaus žemės sklypo nuomojamoje dalyje pjaustyti želdinius be pastarojo sutikimo, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), dėl šių reikalavimų nepasisako.

Dėl bylos esmės neatskleidimo

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos esmės neatskleidimas yra svarbiausių teisinių ir faktinių bylos aplinkybių nenustatymas, neįvertinimas ar netinkamas įvertinimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų procesinių sprendimų turinį, neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, išnagrinėjo visus kasatoriaus suformuluotus reikalavimus, įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, savo išvadas dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo ar atmetimo argumentavo. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas, dėl jų argumentuotai pasisakė ir išdėstė savo išvadas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nuosekliai tyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, kurios susijusios su kasatoriaus pareikštais reikalavimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tikroji Vaivorykštė“ v. UAB „Lituanica“, bylos Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, kuriuose atskleista bylos esmė (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Dėl termino reikalavimams panaikinti 2005 m. kovo 25 d. statybos leidimą Nr. 4 ir 2009 m. birželio 2 d. gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-376(14.7)-N pareikšti

Byloje, be kitų, pareikšti reikalavimai panaikinti Neringos miesto savivaldybės administracijos atsakovei J. D. 2005 m. kovo 25 d. išduotą statybos leidimą Nr. 4 atlikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją ir įpareigoti atsakovę atstatyti šio namo pastogės patalpas į padėtį, buvusią iki rekonstrukcijos, ir panaikinti 2009 m. birželio 2 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-376-(14.7)-N. Tai – administracinio pobūdžio reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senukų prekybos centras“ v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-324/2012).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS5–550/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS5–8/2006; 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008).

Teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamus administracinius aktus – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus. Teismai, spręsdami šį klausimą, įvertino visus kasatoriaus pateiktus įrodymus, visas jo nurodytas aplinkybes apie ginčijamų administracinių aktų sužinojimo momentą. Teismai taip pat įvertino aplinkybę, kad kasatorius yra gyvenamojo namo bendraturtis, kuriam yra prieinami viešojo registro duomenys dėl šio namo, gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai buvo atliekami ilgą laiką, kasatoriui apie juos buvo žinoma; atsižvelgė į tai, kad terminas administraciniams aktams apskųsti yra praleistas žymiai, o kasatorius šio termino atnaujinti neprašė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės apie sužinojimo apie ginčijamų administracinių aktų priėmimo momentą suponavo pagrindą pripažinti, kad kasatorius praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl teismai tinkamai taikė termino praleidimo padarinius ir pagrįstai atmetė pirmiau nurodytus ieškinio reikalavimus panaikinti administracinius aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus tinkamo sužinojimo apie priimtus administracinius aktus momento nustatymo klausimas, kaip pirmiau nurodyta, yra fakto klausimas, kuris nenagrinėtinas kasaciniame teisme ir kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovų vykdomos veiklos

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, neperžengiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Nagrinėjamos bylos atveju ginčo šalys yra gyvenamojo namo bendraturčiai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato pagrindinį reikalavimą bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimui – bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui, naudojimui, disponavimui. Siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2012; kt.). Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus.

Atsakovai jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name teikia specialaus apgyvendinimo (nakvynės ir pusryčių), gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas bei šias reklamuoja. Kasatorius pareikštu ieškiniu siekia uždrausti atsakovams vykdyti pirmiau nurodytą veiklą. Savo reikalavimus jis grindžia tuo, kad nurodytas paslaugas atsakovai teikia be kasatoriaus sutikimo, tai pat tuo, kad atsakovų vykdoma veikla pažeidžia jo teisę į ramią gyvenamąją aplinką.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovams teikiant paslaugas gyvenamajame name, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso ir kasatoriui, yra būtinas pastarojo sutikimas, todėl uždraudė atsakovams teikti specialaus apgyvendinimo (nakvynės ir pusryčių), gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas bei jas reklamuoti be kasatoriaus sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, padarė priešingą išvadą. Teismas sprendė, kad kasatorius neįrodė, jog atsakovų jiems priklausančioje namo dalyje vykdoma veikla ribotų kasatoriaus teisę į ramią gyvenamąją aplinką taip, kad dėl to turėtų būti paneigta atsakovų teisė vykdyti pageidaujamą komercinę veiklą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, sutinka su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

Šio konkretaus šalių ginčo atveju svarbios yra tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurių nė viena šalių neginčija:

1) gyvenamasis namas, esantis adresu: Pamario g. 11, Neringa, paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), 456,28 kv. m bendro ploto, nuosavybės teise priklauso:

69/100 dalys atsakovei J. D. 1992 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 383 pagrindu,

31/100 dalys kasatoriui R. A. 1998 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2MV-581 pagrindu;

2) žemės sklypas, esantis nurodytu adresu, 0,1665 ha ploto, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jis išnuomotas:

atsakovei J. D. 1996 m. gruodžio 20 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. 12 – 0.0845 ha,

kasatoriui R. A. 1998 m. gegužės 16 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. 139 – 0,082 ha;

3) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2622, kuri įsiteisėjo 1996 m. gegužės 13 d., nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, taip pat susitarta dėl namo rūsių ir pastogės naudojimosi tvarkos.

Taigi naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka tarp bylos šalių jau buvo nustatyta iki kasatoriui sudarant 1998 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šalių naudojamos gyvenamosios patalpos yra visiškai atskirtos vienos nuo kitų, šalys neturi jokių bendrų patalpų, įėjimai taip pat atskiri. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu ir kasaciniu skundu neneigia, kad naudojimosi tvarka namu jam yra aiški ir ginčo dėl to nekyla. Naudojimosi žemės sklypu, taip pat namo rūsių ir pastogės tvarka, kaip pirmiau nurodyta, yra nustatyta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 22 d. nutartimi. Taigi yra nustatytas visiškas bendraturčių tiek žemės sklypo, tiek namo naudojimo atskirtinumas. Kadangi dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis ir žemės sklypu yra susitarta, tai šio susitarimo privaloma laikytis (CK 4.75 straipsnis, 4.81 straipsnio 1 dalis). Atsakovų teikiamos apgyvendinimo ir gydytojos–refleksoterapeutės paslaugos teikiamos tik jų naudojamoje namo dalyje, kuri kasatoriui nepriklauso. Atsakovai nurodytas apgyvendinimo paslaugas teikia nuo 1996 metų, veiklą vykdo turint kompetentingų valstybės institucijų išduotus sertifikatus ir leidimus, teikiamos paslaugos atitinka šioms paslaugoms teikti nustatytus reikalavimus (T. 1, b. l. 97–108, 137–154, T. 2, b. l. 56–64). Ginčo dėl to byloje taip pat nėra.

Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius, 1998 m. vasario 13 d. nusipirkdamas dalį gyvenamojo namo, atėjo į jau esamą situaciją, kai atsakovai jau vykdė savo veiklą, teikė kasatoriaus ginčijamas paslaugas, o apie šių paslaugų teikimą kasatorius buvo informuotas. Dėl šios priežasties šią aplinkybę kasatorius privalėjo įvertinti dar prieš gyvenamojo namo dalies įsigijimą. Atsakovams, pradėjus teikti paslaugas anksčiau, negu kasatorius įsigijo savo gyvenamojo dalį, nebuvo reikalingas pastarojo sutikimas. Be to, kasatorius ilgą laiką neprieštaravo dėl atsakovų vykdomos veiklos, o į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2011 metais.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovams priklausančios namo dalies naudojimo paskirtis nėra nagrinėjamo ginčo objektas ir dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, viso gyvenamojo namo paskirtis vien dėl atsakovų teikiamų paslaugų nesikeičia, ir, kaip jau buvo nurodyta, atsakovams vykdomai veiklai yra išduoti kompetentingų valstybės institucijų leidimai.

Jeigu, kasatoriaus manymu, dėl atsakovų vykdomos veiklos yra daroma žala gyvenamajam namui, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai dėl tokios žalos kompensavimo ar galimos atsakovų CK 4.76 straipsnyje nustatytos pareigos išlaikyti bendrą daiktą nevykdymo kasatorius turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atskiroje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią situaciją, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju draudimas atsakovams teikti specialaus apgyvendinimo (nakvynės ir pusryčių) ir gydytojos–refleksoterapeutės paslaugas bei jas reklamuoti be kasatoriaus sutikimo pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nepagrįstai apribotų atsakovų teisę teikti įstatymų nedraudžiamas paslaugas, užsiimti ūkine komercine veikla (CK 1.5 straipsnis). Kasatorius, kaip gyvenamojo namo bendraturtis, gali ginčyti ne atsakovų teisę teikti pirmiau nurodytas paslaugas, bet jos įgyvendinimo būdą. Tačiau nagrinėjamoje byloje kasatorius neįrodė, kad atsakovų pasirinktas paslaugų teikimo būdas pažeidžia jo teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (CPK 178, 185 straipsniai).

Kiti kasacinio skundo argumentai, kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų, teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.

Atsakovai J. D. ir R. D. prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prie prašymo pridėti dokumentai patvirtina, kad atsakovas R. D. už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1000 Lt. Ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl iš ieškovo priteistinos visos atsakovų patirtos advokato atstovavimo išlaidos.

Kasacinis teismas turėjo 97,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. pažyma). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš ieškovo R. A. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 97,91 Lt (devyniasdešimt septynis litus 91 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas                                         

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                                                                                                                        Janina Stripeikienė