Civilinė byla Nr. e2A-706-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00211-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.6.8.4; 2.6.8.6 

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Komrita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Komrita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Domstatus“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Domstatus“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Komrita“ dėl avanso ir baudos priteisimo, trečiasis asmuo S. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Komrita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė:

1.1.       pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento su atsakove UAB „Domstatus“ 2020 m. balandžio 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3-1326 ir taikyti restituciją: grąžinti ieškovei nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir objektas Nr. 2), pastatą – kontrolės postą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir objektas Nr. 3), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę, tvorą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir objektas Nr. 4) bei valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalies (t. y. 1,5570 ha) nuomos teisę, o atsakovės naudai iš ieškovės priteisti 10 000 Eur dydžio avansą;

1.2.       priteisti iš atsakovės 149,83 Eur 2020 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3-1326 sudarymo išlaidas;

1.3.       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2020 m. vasario 17 d. šalys sudarė dvi preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis. Pirmąja sutartimi buvo sulygta, kad atsakovė nupirks iš ieškovės nekilnojamojo turto objektus Nr. 2 ir Nr. 3 už 40 000 Eur kainą, iki 2020 m. vasario 29 d. sumokės ieškovei 10 000 Eur avansą, pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus pasirašyta iki 2020 m. kovo 30 d., o visiškai už šį turtą atsakovė atsiskaitys iki 2021 m. gruodžio 1 d. Antrąja sutartimi buvo susitarta, kad atsakovė nupirks pastatą – administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir objektas Nr. 1) ir objektą Nr. 4 už 100 000 Eur kainą, iki 2020 m. vasario 21 d. sumokės ieškovei 20 000 Eur avansą, pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2020 m. rugsėjo 1 d. ir tą pačią dieną bus galutinai atsiskaityta. Atsakovė, vykdydama preliminariąsias sutartis, 2020 m. vasario 18 d. ir 2020 m. vasario 28 d. bankiniais pavedimais sumokėjo 30 000 Eur dydžio avansą (10 000 Eur + 20 000 Eur). Ieškovės teigimu, šalys nuo pat pradžių tarėsi dėl visų keturių nekilnojamojo turto objektų kartu su žemės sklypo dalies, reikalingos nurodytiems nekilnojamojo turto objektams eksploatuoti, nuomos teise, pirkimo–pardavimo. Kadangi atsakovė nurodė neturinti lėšų sumokėti už šį turtą, jos prašymu buvo susitarta iš pradžių atsakovės nuosavybėn perleisti objektus Nr. 2 ir Nr. 3, kuriuos įkeitus ir gavus paskolą iš banko bus sudaryta ir kito turto, t. y. objektų Nr. 1 ir Nr. 4, pirkimo–pardavimo sutartis.

3.       Tačiau ginčijama 2020 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė atsakovės prašymu perleido jai ne tik objektus Nr. 2 ir Nr. 3, bet ir objektą Nr. 4. Toks prašymas buvo grindžiamas siekiu lengviau gauti paskolą turtui įsigyti. Be to, nors ginčijamoje sutartyje nurodyta, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi už minėtus tris objektus (sumokėjusi 30 000 Eur turto kainą), tačiau faktiškai šios sumos ieškovė negavo, nes atsakovė tvirtino neturinti lėšų. Kaip garantija, kad atsakovė, įkeitusi turtą, atsiskaitys su ieškove, buvo išduoti šeši vekseliais bendrai 30 000 Eur sumai, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, yra negaliojantys – sudaryti nesilaikant įstatyme numatytos jų sudarymo formos (nepatvirtinti notaro). Taigi, panaudodama apgaulę atsakovė įgijo tris objektus, už juos sumokėdama tik 10 000 Eur avansą. Dar daugiau, atsakovė iki nurodyto termino ne tik visiškai neatsiskaitė su ieškove, bet ir nesudarė objekto Nr. 1 pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovė, turėdama objekto Nr. 1 raktus, išardė dalį jo sienų, elektros instaliaciją, vandens įvadą. Todėl ieškovė prašė šį sandorį pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu.

4.       Atsakovė UAB ,,Domstatus“ pareiškė priešieškinį ir prašė priteisti iš ieškovės UAB ,,Komrita“ 30 000 Eur avansą, 40 000 Eur netesybas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5.       Nurodė, kad šalys žodžiu buvo susitarusios pratęsti 2020 m. vasario 17 d. preliminariojoje sutartyje numatytą terminą (iki 2020 m. rugsėjo 1 d.) pagrindinei sutarčiai dėl objekto Nr. 1 sudaryti. Preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) nedavė sutikimo objekto Nr. 1 pirkimui, kol nebus išspręstas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo atsakovės jau įsigytiems objektams. NŽT 2020 m. gruodžio 17 d. priėmus įsakymą dėl valstybinės žemės nuomos, šalys 2021 m. sausio 12 d. nuvyko pas notarą, kur ketino sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau dėl atsakovui nežinomų priežasčių ieškovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi pagal preliminariosios sutarties 13.1 punktą tuo atveju, jei pagrindinė sutartis nesudaroma dėl ieškovės kaltės, ji nedelsiant grąžina gautą avansą (30 000 Eur) ir sumoka 40 000 Eur baudą, atsakovė prašo iš ieškovės, dėl kurios kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, priteisti šias sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Komrita“ ieškinį atmetė, atsakovės UAB ,,Domstatus“ priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovei UAB ,,Domstatus“ iš ieškovės UAB ,,Komrita“ 30 000 Eur avansą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 058,22 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą priešieškinio dalį atmetė.

7.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės UAB ,,Komrita“ ieškinio argumentus dėl atsakovės apgaulės, kuri pasireiškė ginčijamoje sutartyje nurodytų sumų nesumokėjimu ir negaliojančių vekselių išdavimu, sudarant 2020 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

8.       Įvertinęs į bylą atsakovės pateiktus šešis 2020 m. kovo 6 d. – 2020 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderius, kurių kiekviename nurodyta po 5 000 Eur suma (Nr. KIO05, Nr. KIO06, Nr. KIO07, Nr. KIO07, Nr. KIO09, Nr. KIO10), dokumentą, kurio pavadinimas „443 Skolos tiekėjams, sąskaitos žiniaraštis pagal kontrahentus“ už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., kuriame atsakovė apskaitė ieškovei sumokėtus 40 000 Eur (10 000 Eur avansą ir 6 mokėjimus po 5 000 Eur), dokumentą „272 Kasa sąskaitos žiniaraštis pagal datas“ už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d., kuriame kaip atsakovės išlaidos užfiksuotos kovo 4, 6, 9, 10, 12 ir 17 dienomis atliktos finansinės operacijos – jos direktoriui I. Š. išmokėtas po 5 000 Eur avansas nekilnojamam turtui įsigyti, ieškovės 2020 m. birželio 30 d. išrašytą atsakovei PVM sąskaitą faktūrą, serija ADM Nr. 000639, kurioje nurodyta mokėtina 40 000 Eur suma, notaro, tvirtinusio ginčijamą sutartį, pateiktus tuos pačius šešis atsakovės kasos išlaidų orderius ir šešis ieškovės kasos pajamų orderius – Nr. 319, Nr. 320, Nr. 321, Nr. 322, Nr. 323 ir Nr. 324, kuriais iš atsakovės direktoriaus I. Š. buvo priimta po 5 000 Eur, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovė faktiškai jai nesumokėjo 30 000 Eur ir taip ją apgavo.

9.       Teismas nesutiko su apgaulės buvimu ir dėl išduotų vekselių. Atsakovė triplike nurodė, kad šie vekseliai buvo išrašyti ant pačios ieškovės atsakovei pateiktų blankų, ieškovei išreiškus nepasitikėjimą atsakovės ketinimais nupirkti objektą Nr. 1. Aplinkybės, kad atsakovė vekselius išrašė būtent ant ieškovės pateiktų blankų, pastaroji neneigė. Ir nors vekseliuose nėra nurodyta, kieno naudai jie išrašyti, t. y. kas yra pinigų gavėjas, tą ieškovė, teismo vertinimu, turėjo pastebėti jų išrašymo metu. Atsakovės teigimu, šalys buvo nutarusios nevykti pas notarą tvirtinti šių vekselių, todėl galimai ir nebuvo būtinybės pašalinti vekselių turinio trūkumų.    

10.       Teismas nepagrįsta pripažino ieškovės poziciją, kad ginčijama sutartimi perleidus objektą Nr. 4, ji prarado galimybę pasiekti pagrindinį tikslą – parduoti objektą Nr. 1 už 2020 m. vasario 17 d. preliminariojoje sutartyje nurodytą 100 000 Eur kainą. Nėra duomenų padaryti išvadą, kad šis turtas negalėtų būti parduotas atskirai nuo kitų objektų už šalių preliminariai sutartą kainą, juolab kad būtent tokia šio atskiro objekto Nr. 1 rinkos vertė (100 000 Eur) 2020 m. rugpjūčio 26 d. yra nurodyta ir atsakovės pateiktoje į bylą UAB ,,Ober-haus“ turto vertinimo ataskaitoje.    

11.       Neįrodytais bei nepagrįstais teismas laikė ir tokius ieškovės argumentus, kad tik dėl atsakovės panaudotos apgaulės ji sutiko parduoti (ir pardavė) objektą Nr. 4. Dėl objekto Nr. 4 pardavimo ginčijama sutartimi šalys priėmė bendrą sprendimą, abiem šalims buvo gerai žinoma ir suprantama, kad parduoti nekilnojamąjį daiktą, neperduodant žemės nuomos teisės, negalima (CK 6.394 straipsnio 1 dalis). Neįžvelgęs apgaulės, teismas nenustatė ir pagrindo ieškinio patenkinimui.

12.       Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų, teismas pažymėjo, kad nors šalys dar ir po preliminariojoje sutartyje nurodyto termino (2020 m. rugsėjo 1 d.) derino veiksmus dėl pagrindinės objekto Nr. 1 pirkimo sutarties sudarymo, tačiau susitarimas dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo visgi nebuvo pasiektas. Nesant rašytinio šalių susitarimo, teismas padarė išvadą, kad abiejų šalių prievolės, susijusios su objekto Nr. 1 pardavimu, yra pasibaigusios suėjus terminui, nurodytam preliminariojoje sutartyje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o dėl to atsakomybė tenka abiem šalims.   

13.       Ieškovė iki 2020 m. rugsėjo 1 d. dar nebuvo gavusi NŽT sutikimo perleisti nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą (jo dalį). Tuo teismui leido įsitikinti NŽT atsakymas į 2021 m. birželio 8 d. prašymą dėl duomenų pateikimo, kuriame ši nurodė, kad ieškovė pateikė du prašymus – 2020 m. gruodžio 3 d. ir 2021 m. sausio 7 d. – išduoti sutikimą perleisti nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą (jo dalį), reikalingą perleidžiamam statiniui ar įrenginiui (jų dalims) eksploatuoti. Atitinkamai, atsakovė neįrodė, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. ji jau buvo gavusi banko finansavimą. Tai nustatęs teismas priėjo prie išvados, kad abi preliminariosios sutarties šalys iki 2020 m. rugsėjo 1 d. nebuvo tinkamai pasirengusios sudaryti pagrindinę objekto Nr. 1 pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 40 000 Eur baudos priteisimo iš ieškovės teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Kitą priešieškinio dalį, t. y. dėl 30 000 Eur avanso priteisimo iš ieškovės, teismas patenkino. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė pagal 2020 m. vasario 17 d. sudarytą preliminariąją sutartį už objektą Nr. 1 2020 m. vasario 18 d. sumokėjo 20 000 Eur avansinį mokėjimą, o 2021 m. sausio 12 d. už šį objektą Nr. 1 pervedė ieškovei dar 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad atliekamas avansinis mokėjimas už administracinį pastatą. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl ieškovei 30 000 Eur perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, teisę reikalauti jų grąžinimo atsakovė turi pagal CK 6.237 straipsnį. Taip pat teismas priteisė procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų dalį, proporcingą patenkinto atsakovės reikalavimo daliai.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė UAB ,,Komrita“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas iš dalies, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti, o priešieškinį patenkinti tik iš dalies, priteisiant atsakovei iš ieškovės 10 000 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.       Teismas visiškai ignoravo dalį itin reikšmingų įrodymų, nepasisakė kodėl jais nesivadovauja, nors šie įrodymai paneigia teismo išvadas dėl atsakovės atsiskaitymo su ieškove. Įrodymus teismas vertino neobjektyviai, atsietai nuo byloje pateiktų ieškovės paaiškinimų, nesivadovavo logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.    

15.2.       Vekseliai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, yra niekiniai, buvo pasirašyti kaip garantija, kad atsakovė ateityje sumokės visą jai ginčijama sutartimi perleisto turto kainą. Tai patvirtina aplinkybė, kad jie buvo surašyti tą pačią dieną, kaip ir atsakovės į bylą pateikti kasos pajamų orderio kvitai bei kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos tariamai ieškovė gavo iš atsakovės pinigus (30 000 Eur). Teismas nesiaiškino ir nevertino, kodėl buvo būtina išrašyti vekselius, jeigu atsakovė pagal nurodytus buhalterinius dokumentus sumokėjo ieškovei pinigus, šių prieštaravimų nepašalino.     

15.3.       Tai, kad atsakovė ginčijamos sutarties pasirašymo dieną nebuvo sumokėjusi ieškovei turto kainos, patvirtina ieškovės direktoriaus 2020 m. spalio 7 d. atsakovės direktoriui išsiųsta trumpoji žinutė, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi iki sutartos dienos – 2020 m. rugsėjo 1 d., ir kad ieškovė sutinka šį terminą pratęsti iki 2020 m. spalio 15 d.

15.4.       Teismas visiškai ignoravo ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, paneigiančius atsakovės nurodytas aplinkybes apie 30 000 Eur sumokėjimą į ieškovės kasą. Ieškovės 2020 metų kasos knygoje nėra užregistruoti atsakovės nurodyti kasos pajamų orderiai, jų nėra ir tarp ieškovės pateiktų 2020 metų kasos pajamų orderių. Teismas netyrė ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, kad atsakovės pateikti šeši ieškovės kasos pajamų orderiai buvo pasirašyti ne ieškovės vadovo, o jos buhalterio S. P., kuris paaiškino, kad orderius pasirašė, nes to paprašė atsakovės direktorius, nurodydamas, kad jam reikia bankui pateikti įrodymus apie atsiskaitymą už turtą. Faktiškai jokie pinigai nebuvo gauti.    

15.5.       Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnį bei nepagrįstai sprendė, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sandorį ginčija dėl esminės nelygybės, be pagrindo taikė esminės nelygybės instituto taikymo kriterijus, nors ieškovė įrodinėjo atsakovės apgaulę dėl ketinimo įsigyti visus keturis objektus, už juos atsiskaitant iš banko gauta paskola po turto įkeitimo.    

15.6.       Dėl atsakovės panaudotos apgaulės objektas Nr. 4, t. y. aikštelė, jai buvo perleistas neatlygintinai, nors jos vidutinė rinkos vertė yra 125 000 Eur. Atsakovė iš šio objekto Nr. 4 gauna didžiausią finansinę naudą, kadangi ją nuomoja už 500 Eur / mėn. ir 100 Eur / mėn. nuomos mokestį. Objektas Nr. 4 yra kiemo aikštelė, kuri užima didelę teritoriją, tai sudarė sąlygas atsakovei įgyti teises į didžiąją dalį ieškovės valdymui ir naudojimui priskirto žemės sklypo ploto (1,5570 ha). Po šio turto įsigijimo atsakovė prarado interesą vykdyti savo įsipareigojimus, nes už itin mažą realiai sumokėtą piniginių lėšų sumą įgijo didžiąją dalį to, ką turėjo įgyti už bendrą šalių sutartą sumą.    

15.7.       Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė nereikalavo taikyti atsakovei jokių sankcijų už pagrindinės sutarties dėl objekto Nr. 1 nesudarymą ir nepagrįstai priteisė atsakovei 20 000 Eur jos sumokėtą avansą. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl atsakovės kaltės, t. y. jai iki nustatyto termino negavus banko paskolos. Šią aplinkybę patvirtina 2020 m. lapkričio 30 d. ,,Swedbank“, AB banko raštas, 2020 m. rugsėjo 2 d. turto vertinimo ataskaita, pateikta suėjus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti.

15.8.       Priešingai nei sprendė teismas, ieškovei iki 2020 m. rugsėjo 1 d. nebuvo jokio pagrindo prašyti ir gauti iš NŽT sutikimo, kadangi atsakovė negavo finansavimo turtui įsigyti. Byloje nėra duomenų, kad būtų buvę kliūčių gauti nurodytą sutikimą, jeigu atsakovė būtų gavusi finansavimą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė visais atvejais NŽT sutikimą dėl nuomos teisės perleidimo gaudavo per 1–2 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos.   

15.9.       Atsakovė ieškovei 2021 m. sausio 12 d. pervedė 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama: „Avansinis mokėjimas už administracinį pastatą“. Šis avansinis mokėjimas buvo atliktas ne pagal preliminariąją sutartį, o šalims iš naujo žodžiu susitarus dėl objekto Nr. 1 pirkimo–pardavimo, netaikant papildomai daugiau jokių sankcijų (netesybų). Todėl atsakovei turėjo būti priteistas tik 10 000 Eur avansas.

16.       Atsakovė UAB ,,Domstatus“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

16.1.       Įrodymų, paneigiančių įrodymus apie atsakovės perduotus ieškovei 30 000 Eur, į bylą nėra pateikta. Priešingai, byloje yra ieškovės buhalterio, trečiojo asmens S. P., atsakovei išduoti kasos pajamų orderių kvitai, išrašyti 2020 m. kovo mėn., skirtingomis dienomis, kurie patvirtina, kad S. P. priėmė iš atsakovės 30 000 Eur, kuriuos jis privalėjo įnešti į kasą. Šio asmens paaiškinimai, kad pinigai jam nebuvo faktiškai perduoti, turėtų būti vertinami kritiškai, kaip neatitinkantys tikrovės. Trečiasis asmuo nurodė, kad kasos pajamų orderiai buvo išrašyti jau po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau ginčijamą sandorį tvirtinusio notaro perduota sutarties sudarymo medžiaga tokius jo paaiškinimus akivaizdžiai paneigia.

16.2.       Vekselius pasirašyti atsakovei pateikė pati ieškovė, motyvuodama tuo, kad ji siekia užsitikrinti 50 proc. dydžio objekto Nr. l pardavimo kainos netesybas, t. y. 50 000 Eur (20 000 Eur pagal preliminariąją sutartį ir 30 000 Eur pagal vekselius), tuo atveju, jeigu turto pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų sudaryta dėl atsakovės kaltės.    

16.3.       Ieškovė klaidina teismą, savaip interpretuodama trumposios žinutės turinį. Priešingai nei teigia ieškovė, šia žinute ieškovės vadovas, nepaisant to, kad nebuvo sudaryta objekto Nr. l pirkimo–pardavimo sutartis, tikėjosi, kad atsakovė su ja atsiskaitys iki 2020 m. rugsėjo 1 d. už perkamą objektą Nr. l.

16.4.       Atsakovė pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria buvo perleista nuosavybės teisė ir į objektą Nr. 4, sumokėjo ieškovei 40 000 Eur, todėl ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad atsakovė liko neatsiskaičiusi už objektą Nr. 4. Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad panaudojant banko kreditą atsakovė ketino pirkti objektą Nr. 1, o objektas Nr. 4 yra faktiškai bevertis ir tarnaujantis daiktas objektams Nr. 2 ir Nr. 3, t. y. per objektą Nr. 4 yra privažiuojama prie objektų Nr. 2 ir Nr. 3, susitarė, kad objektas Nr. 4 yra įtraukiamas į ginčijamą sutartį.    

16.5.       Ieškovė sąmoningai siekia suklaidinti teismą. Vadovaujantis 2020 m. kovo 4 d. NŽT sutikime Nr. 6ST-7-( 14.6.5) esančiais duomenimis, 1,5570 ha žemės sklypo dalis yra skirta objektui Nr. 2 eksploatuoti, todėl nuomos teisė į 1,5570 ha žemės sklypo dalį ir turėjo būti perleidžiama pirmuoju sandoriu. Objekto Nr. 4 įsigijimas visiškai nesusijęs su 1,5570 ha žemės sklypo nuomos teisės įgijimu.    

16.6.       Pasibaigus preliminariajai sutarčiai ir šalims iki 2020 m. rugsėjo 1 d. nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl to, kad abi šalys nebuvo pasiruošusios sudaryti šios sutarties, ieškovė visiškai nepagrįstai apeliaciniu skundu reikalauja taikyti CK 6.164 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios yra taikomos kaltajai šaliai dėl vengimo ar nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apgaulės kaip pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu

17.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

18.       Ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Todėl sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 40 punktas).

19.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantė atsakovės apgaulės, kuri galėjo nulemti jos vidinės valios neatitikimą išorinei jos išraiškai, užfiksuotai ginčijamoje 2020 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje (sutarties sąlygoje dėl atsiskaitymo už perkamą turtą), neįrodė.

20.       Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti. Kita vertus, turi būti tiriamas bei vertinamas ir paties ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 28 punktas).

21.       Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 61 punktas).        

22.       Byloje nustatyta, kad ginčijama 2020 m. balandžio 6 d. sutartimi apeliantė perleido atsakovei jai nuosavybės teise priklausiusius tris nekilnojamojo turto objektus – sandėlį (objektas Nr. 2), kontrolės postą (objektas Nr. 3), kiemo statinius (objektas Nr. 4) ir žemės sklypo nuomos teisę. Apeliantė įrodinėja buvusi apgauta dėl atsiskaitymo už šį turtą (sutarties 2.1, 3.1 punktai) – jai išduoti negaliojantys vekseliai ir gauti iš jos buhalterio kasos išlaidų orderiai faktiškai neperdavus juose nurodytų sumų (iš viso 30 000 Eur). Tačiau nurodytas aplinkybes interpretuoti būtent taip, kaip tą daro apeliantė, t. y. kaip jos apgaulę, nėra jokio pagrindo.  

23.       Ginčijamos, pažymėtina – notaro patvirtintos, sutarties 3.2 punkte yra nurodyta, kad atsakovė apeliantei yra sumokėjusi 40 000 Eur turto kainą dalimis – 10 000 Eur prieš pasirašant šią sutartį pavedimu į apeliantės banko sąskaitą, 30 000 Eur prieš pasirašant šią sutartį grynaisiais pinigais, o apeliantė sutartyje patvirtino, kad šias sumas yra gavusi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nei šalių elgesys iki sutarties sudarymo, nei ją sudarius ar po jos sudarymo, nei sutarties tekstas ir (arba) joje užfiksuoti šalių susitarimai, nesudaro jokių teisinių prielaidų vertinimui, kad atsakovė apgavo apeliantę (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama ją suklaidinti), pavyzdžiui, nurodė jai netikrą faktą apie savo atsiskaitymą, o apeliantė, nežinodama tikrosios padėties, patvirtino jį gavusi. Juo labiau kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą priešingai išvadai, t. y. kad atsakovė yra įvykdžiusi savo sutartinę prievolę sumokėti už perduotą turtą sutartyje nustatytą pinigų sumą.

24.       Ginčo sumos (30 000 Eur) perdavimo apeliantei faktą patvirtina byloje esančių rašytinių įrodymų visuma – atsakovės 2020 m. kovo 4 d., kovo 6 d., kovo 9 d., kovo 10 d., kovo 12 d., kovo 17 d. kasos išlaidų orderiai, kurių pagrindu atsakovės vadovui iš bendrovės kasos iš viso buvo išmokėta 30 000 Eur grynaisiais pinigais, kurių išmokėjimo paskirtimi nurodyta – avansas nekilnojamajam turtui įsigyti; atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose taip pat užfiksuotos atitinkamos atsakovės išlaidos, t. y. sąskaitos žiniaraštis pagal kontrahentus už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., kasos sąskaitos žiniaraštis pagal datas už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. Pinigų perdavimo apeliantei faktą patvirtina ir į bylą pateikti apeliantės finansiniai dokumentai – apeliantės buhalterio, trečiojo asmens S. P., tomis pačiomis kaip ir atsakovės išlaidų orderiai datomis išrašyti kasos pajamų orderiai, kurių bendra suma yra ta pati – 30 000 Eur. Šiuose kasos pajamų orderiuose nurodyta, kad tai lėšos nekilnojamam turtui įsigyti. Ir nors apeliantė vėliau (nepavykus sudaryti su atsakove pagrindinės sutarties dėl objekto Nr. 1 pardavimo) ėmė teigti faktiškai kasos pajamų orderiuose nurodytų lėšų negavusi, įrodymų, kuriais ji grindė būtent tokią savo poziciją, patikimumas ir leistinumas kelia teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių.

25.       Tai, kad faktiškai pinigų negavo, apeliantė įrodinėjo trečiojo asmens S. P., kuris pats ir pasirašė kasos pajamų orderius, paaiškinimais, jog jokie pinigai iš atsakovės nebuvo gauti, o kasos pajamų orderiai buvo išrašyti atsakovės vadovo prašymu tam, kad atsakovė galėtų lengviau gauti paskolą iš banko. Apeliantės buhalterio, trečiojo asmens S. P., teisme duotų paaiškinimų dėl pajamų orderių išrašymo aplinkybių patikimumu leidžia abejoti vien jau šių paaiškinimų neatitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Apklausiamas 2022 m. lapkričio 22 d. teismo posėdyje jis nurodė, kad kasos pajamų orderius atsakovės vadovo prašymu išrašė kelios dienos po ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. 2020 m. balandžio 8–9 d. (2022 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:42:28; nuo 01:52:19). Tačiau vėliau į nagrinėjamą bylą sandorį patvirtinęs notaras pateikė jam šalių iki sandorio sudarymo perduotus dokumentus, tarp kurių buvo ir trečiojo asmens išrašyti kasos pajamų orderiai. Taigi, trečiojo asmens, kuris yra apeliantės darbuotojas, ir kurio išrašytų kasos pajamų orderių teisingumo klausimas buvo keliamas byloje, žodiniai paaiškinimai yra subjektyvūs ir negali būti pripažįstami patikimesne įrodinėjimo priemone, nei jo išduoti finansiniai bendrovės dokumentai, ar, juo labiau, negali paneigti rašytiniais įrodymais grindžiamų faktinių aplinkybių.

26.       Be to, tokius trečiojo asmens paaiškinimus paneigia ir kiti byloje esantys duomenys. Iš ,,Swedbank“, AB banko pateiktų dokumentų, susijusių su sprendimo išduoti atsakovei kreditą priėmimu, matyti, kad paraišką paskolai gauti atsakovė pateikė 2020 m. sausio 31 d., sprendimą dėl paskolos suteikimo bankas priėmė 2020 m. lapkričio 18 d. Duomenų, kad teikiant šią paraišką ar sprendžiant dėl paskolos suteikimo atsakovei būtų teikiami ir kasos pajamų orderiai (tokią jų išdavimo priežastį siekė įrodyti apeliantė), nagrinėjamoje byloje nėra. Todėl apeliantės teiginius dėl atitinkamų lėšų negavimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip deklaratyvius ir neįrodytus.

27.       Aptariamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuo kasos pajamų orderių išrašymo momento iki ginčijamos 2020 m. balandžio 6 d. sutarties sudarymo praėjo beveik mėnuo. Vadinasi, apeliantė turėjo pakankamai laiko tam, kad įsitikintų, ar sutartyje nurodyta turto kaina buvo sumokėta. Duomenų, kad apeliantė iki sutarties sudarymo būtų reiškusi atsakovei pretenzijas dėl neatliktų mokėjimų, nėra. Kaip minėta pirmiau, tie patys kasos pajamų orderiai buvo pateikti ir ginčijamą sandorį tvirtinusiam notarui. Todėl darytina labiau tikėtina išvada, kad atsakovė sumokėjo sutartyje nurodytą turto kainą iki ginčijamos sutarties sudarymo, o sutarties turinys visiškai atitiko abiejų jos šalių valią.

28.       Kitokios išvados nesuponuoja ir tokia aplinkybė, kad kasos pajamų orderiai buvo pasirašyti apeliantės buhalterio, o ne apeliantės vadovo, kuris 2018 m. sausio 2 d. įsakymu buvo paskirtas kasininku, suteikiant jam teisę surašyti ir pasirašyti kasos pajamų bei išlaidų orderius. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl darbuotojo įgaliojimo viršijimo ir šiuo pagrindu kasos išlaidų (ne)galiojimo. Kitaip tariant, ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo, išrašydamas kasos pajamų orderius, veikė kaip ieškovės atstovas, nekyla. Todėl atsakovės lūkestis, kad šiuos dokumentus pasirašė tam įgaliojimus turintis apeliantės darbuotojas, buvo pagrįstas. Atsakovė nėra atsakinga už apeliantės darbuotojų veiksmus, pareigos tikrinti buhalterio įgaliojimus ji neturėjo. Nors apeliantė taip pat tvirtina savo buhalterinėje apskaitoje šių dokumentų neapskaičiusi, ši aplinkybė pati savaime nepaneigia kasos pajamų orderių, kuriems suteikti unikalūs identifikaciniai numeriai, vertinimo būtent kaip buhalterinės apskaitos dokumentų, juolab kad ir jų įtraukimas į buhalterinę apskaitą priklausė išimtinai nuo pačios apeliantės valios.  

29.       Kiti įrodymai, kurių, apeliantės teigimu, neištyrė arba neteisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, yra 2020 m. kovo 4 d., kovo 6 d., kovo 9 d., kovo 10 d., kovo 12 d., kovo 17 d. atsakovės vadovo išduoti vekseliai, kuriuose nurodyta bendra iki 2021 m. gruodžio 31 d. sumokėtina suma – 30 000 Eur. Apeliantė neneigia tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovės vadovas apeliantės prašymu tik pasirašė ant pačios apeliantės paruoštų vekselio blankų. Todėl vekselių forma bei turinys (vekselių rekvizitai) apeliantei neabejotinai buvo žinomi, o už jų trūkumus galbūt atsirandantys neigiami padariniai negali kilti atsakovei. Be to, apeliantė ir neįvardija, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės apgaulė juos išduodant (iš esmės tik pasirašant). Nors vekselių datos sutampa su kasos pajamų orderiuose nurodytomis datomis, vien to nepakanka sutikti su apeliantės pozicija dėl buvusios vekselių paskirties – garantuoti, kad atsakovė iki ginčijamo sandorio sudarymo sumokės turto kainą.

30.       Kaip jau buvo nurodyta (žr. šios nutarties 20, 21 punktus), vertinant, ar yra apgaulė, atsižvelgiama ir į antrosios teisinio santykio šalies elgesį, t. y. ar ji veikė taip, kaip veiktų apdairus ir atidus asmuo tomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi pasitikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas apgaule, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

31.       Todėl dar ir šiuo aspektu įvertinus apeliantės, juridinio asmens, elgesį, taip pat negalima išvada dėl buvusios jos apgaulės. Apdairus, protingas ir sąžiningas asmuo, negavęs apmokėjimo už parduodamą daiktą (ar neįsitikinęs jo gavimu) notarine forma tvirtinamoje sutartyje neteiks priešingo patvirtinimo, arba rūpinsis atitinkamų sąlygų dėl būsimo apmokėjimo įrašymu į sutartį.  

32.       Nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė buvo apgauta dėl atsiskaitymo pagal sutartį, taip pat ir tokia apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad po pusės metų nuo ginčijamos sutarties sudarymo, t. y. 2020 m. spalio 7 d., apeliantės vadovas išsiuntė trumpąją žinutę atsakovės vadovui, joje nurodydamas dėl neatsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį iki rugsėjo 1 d. bei išreikšdamas sutikimą pratęsti atsiskaitymo terminą iki spalio 15 d. Ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, nes ginčijamoje 2020 m. balandžio 6 d. sutartyje joks atsiskaitymo terminas iš viso nebuvo įvardytas, priešingai, apeliantė joje patvirtino, kad visą turto kainą yra gavusi iki šios sutarties sudarymo.

33.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, preliminariojoje sutartyje, kurioje buvo sutartos administracinio pastato ir kiemo statinių (objektai Nr. 1 ir Nr. 4) pagrindinės sutarties sudarymo aplinkybės, buvo numatyta, kad visa šio turto kaina – 100 000 Eur, turės būti sumokėta iki 2020 m. rugsėjo 1 d., tačiau ginčijama 2020 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi administracinis pastatas nebuvo perleistas. Labiau tikėtina, kad šalys, kaip ir sudarant ginčijamą sutartį, tarėsi, jog už kitą turtą – administracinį pastatą – atsakovė sumokės iki pagrindinės sutarties sudarymo, o tai ir galėtų paaiškinti aptariamo pranešimo siuntimą. Jokių oficialių pretenzijų, kuriomis apeliantė būtų reikalavusi atsakovės sumokėti likusią kainos dalį, t. y. jos įrodinėjamus 30 000 Eur, į bylą nebuvo pateikta. Todėl ir pagrindo išvadai, kad praėjus pusei metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo apeliantės išsiųsta trumpoji žinutė patvirtina atsakovės apgaulę dėl atsiskaitymo, nėra.     

34.       Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, susijusi su esminės šalių nelygybės nebuvimu, yra perteklinė, nes apeliantė nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių neįrodinėjo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Ir nors pirmosios instancijos teismas neturėjo aptarinėti tokių aplinkybių (teisinių pagrindų sutarčiai nuginčyti), kuriomis ieškinys nebuvo grindžiamas, šis skundžiamo teismo sprendimo trūkumas nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčas yra išspręstas neteisingai (CPK 328 straipsnis).

35.       Šiame kontekste pažymėtina, kad ir apeliantė, viena vertus, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas vertino ir pasisakė dėl aplinkybių, kuriomis ieškinys nebuvo grindžiamas, kita vertus, apeliaciniame skunde pati nurodo naujas aplinkybes, kad kiti kiemo statiniai (objektas Nr. 4) buvo perleisti už žymiai mažesnę nei tikroji jų vertė kainą. Tuo apeliantė nepagrįstai siekia išplėsti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, apeliaciniame skunde nurodydama dar ir naujus, pirmosios instancijos teismo nevertintus faktinius pagrindus, kurie, jos teigimu, patvirtina ginčijamo sandorio ydingumą. Įstatymų leidėjo valia CPK 306 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas draudimas grįsti apeliacinį skundą tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, kurios nesudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyko, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo ir dėl to atsakingo asmens

36.       Apeliantė nesutinka ir su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria buvo išspręsti atsakovės priešieškinio reikalavimai, tvirtindama, kad teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog administracinio pastato (objektas Nr. 1) pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės, nors kalta dėl to yra tik atsakovė, todėl jos priešieškinis turėjo būti atmestas visiškai. Tokia apeliantės pozicija taip pat stokoja pagrįstumo.

37.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas).

38.       Sudarant preliminariąją sutartį prisiimama prievolė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Ši prievolė gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieštarauja įstatymams.

39.       Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pavyzdžiui, pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tačiau tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pavyzdžiui, kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 26 punktas).

40.       Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020, 23 punktas).        

41.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti atmestas tik atsakovui įrodžius, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tai tokios sutartinės nuostatos yra pagrindas asmeniui taikyti netesybas, nebent jis įrodytų sutartinę civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 40, 42 punktai).      

42.       Pagal šalių 2020 m. vasario 17 d. sudarytos preliminariosios sutarties dėl administracinio pastato (objektas Nr.1) ir valstybinės žemės nuomos teisės bei kiemo statinių (objektas Nr. 4) įsigijimo, šio turto pardavimo kaina – 100 000 Eur, pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kiek tai priklauso nuo šalių valios, pasirašoma iki 2020 m. rugsėjo 1 d., pirkėja (atsakovė) už perkamas patalpas įsipareigoja visiškai atsiskaityti iki 2020 m. rugsėjo 1 d. (šios sutarties 1, 3, 4 punktai). Ginčo dėl to, kad iki 2020 m. rugsėjo 1 d. administracinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nėra. Nors atsakovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad šalys konkliudentiniais veiksmais sutarties dalį dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsė iki 2021 m. sausio 12 d., pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių elgesį, sprendė, kad toks susitarimas nebuvo pasiektas. Šalys šios teismo išvados teisingumo ir pagrįstumo klausimo nekelia, apeliacinės instancijos teismas pagrindo spręsti kitaip taip pat neturi.

43.       Tačiau šalys nesutaria dėl kieno kaltės iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis bei dėl šios sutarties 13 punkte nurodytų sankcijų taikymo. Pagal preliminariosios sutarties 13.1–13.2 papunkčius, tuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pardavėjos (apeliantės) kaltės, ji nedelsiant grąžina gautą 20 000 Eur avansą ir sumoka pirkėjai (atsakovei) 40 000 Eur baudą; jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pirkėjos (atsakovės) kaltės, pardavėjai lieka pirkėjos sumokėtas 20 000 Eur avansas. Taigi, pagal šalių sudarytą susitarimą, šalys susitarė dėl dviejų skirtingų rūšių netesybų – apeliantė įsipareigojo sumokėti 40 000 Eur baudą, o atsakovės sumokėtas avansas turėjo atlikti ne tik mokėjimo ir atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją.

44.       Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovė iki 2020 m. rugsėjo 1 d. finansavimo ginčo turtui įsigyti dar nebuvo gavusi. Kaip minėta anksčiau, iš ,,Swedbank“, AB banko pateiktų duomenų matyti, kad sprendimas suteikti atsakovei 70 000 Eur kreditą administraciniam pastatui įsigyti buvo priimtas 2020 m. lapkričio 18 d., o atsakovė apie tai informuota 2020 m. lapkričio 30 d. Akivaizdu, kad iki šalių sulygto termino – 2020 m. rugsėjo 1 d., paskolos turtui suteikimo klausimas nebuvo išspręstas, vadinasi, atsakovė, ketinusi įsigyti turtą skolintomis lėšomis, nebuvo pasirengusi pagrindinės sutarties sudarymui.       

45.       Skirtingai negu tvirtina apeliaciniame skunde apeliantė, tam iki šalių sutarto termino – 2020 m. rugsėjo 1 d. – nebuvo pasirengusi ir ji pati. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tokią aplinkybę, kad pagal preliminariosios sutarties sąlygas apeliantė buvo įsipareigojusi su administraciniu pastatu perleisti atsakovei ir 4,4171 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalies – 1,9220 ha – nuomos teisę, kuri reikalinga administraciniam pastatui eksploatuoti. Iš į bylą pateiktų NŽT duomenų matyti, kad apeliantė tik 2020 m. gruodžio 3 d. kreipėsi su atitinkamu prašymu išduoti leidimą perleisti nuomos teisę į valstybinės žemės sklypo dalį, kuris buvo patenkintas ir sutikimas duotas 2020 m. gruodžio 4 d. Dar kartą tokį prašymą apeliantė pateikė 2021 m. sausio 7 d., o NŽT sutikimas gautas 2021 m. sausio 11 d. Aptarti bylos duomenys teisėjų kolegijai leidžia įsitikinti, kad būtinas tokiam sandoriui sudaryti leidimas buvo gautas jau po 2020 m. rugsėjo 1 d. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei atsakovė būtų gavusi finansavimą, pagrindinė sutartis nebūtų sudaryta, negavus NŽT leidimo dėl vieno iš sutartyje nurodyto objekto ir jam skirtos disponuoti žemės nuomos teisės perleidimui.  

46.       Apeliantės argumentai, kad ji bet kada galėjo gauti NŽT leidimą, kitokio šios situacijos vertinimo nesuponuoja, juolab kad apeliantė iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino net ir nesikreipė dėl atitinkamų leidimų gavimo. Pažymėtina, kad toks apeliantės elgesys (pasyvumas) gali būti vertinamas ir kaip ketinimų dėl pagrindinės sutarties sudarymo su atsakove pasikeitimas, suinteresuotumo sudaryti pagrindinę sutartį su ja praradimas.

47.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad abiejų preliminariosios sutarties šalių elgesys ir nepakankamas bendradarbiavimas lėmė tokią situaciją, kad pagrindinis tikslas nebuvo pasiektas – administracinio pastato perleidimo sandoris preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nebuvo sudarytas. Vadinasi, ir teisės į netesybas nė viena iš sutarties šalių neturi, kitaip tariant, buvęs atsakovės reikalavimas priteisti iš apeliantės 40 000 Eur baudą, o apeliantės apeliaciniame skunde pakartotas ieškinio reikalavimas dėl jos teisės susigrąžinti už administracinį pastatą sumokėtą 20 000 Eur avanso dalį (teismo sprendimas dėl 10 000 Eur avanso dalies priteisimo neginčijamas), nepagrįsti.

48.       Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus bei, atsižvelgdamas dar ir į tokį faktą, kad atsakovė 2021 m. sausio 12 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo apeliantei papildomai 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi, kad tai avansinis mokėjimas už administracinį pastatą, pagrįstai priteisė iš apeliantės iš viso 30 000 Eur avansą, sumokėtą už objektą Nr.1.

49.       Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas atsakovės priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai pagrindo pakeisti arba panaikinti teismo sprendimą nesudaro.  

Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones   

50.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. spalio 6 d. buvo gautas atsakovės UAB „Domstatus“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti apeliantei UAB „Komrita“ nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, uždraudžiant juos perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos.   

51.       Byla pagal apeliantės apeliacinį skundą buvo nagrinėjama ir išnagrinėta iš esmės 2022 m. spalio 4 d. rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nutarė procesinį sprendimą šioje byloje priimti ir paskelbti 2022 m. spalio 27 d. 16.00 val. Taigi, procesinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo gautas pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį.  

52.       Kasacinis teismas savo praktikoje tokiu aspektu yra pasisakęs, kad nors laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis), visgi, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesprendė toje byloje po bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl jo nepasisakė, laikė prašymą nepaduotu ir grąžino jį pateikusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 47 punktas).

53.       Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi identiška situacija – prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių paduotas teisėjų kolegijai išnagrinėjus apeliacinę bylą iš esmės. Todėl atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra sprendžiamas, jis laikomas nepaduotu ir grąžinamas atsakovei. Atsižvelgiant į tai, atsakovei grąžinamas jos sumokėtas 50 Eur žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

54.       Ir nors savo prašyme (jo 13 punkte) atsakovė remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1119/2009 išaiškinimais, kad teismas turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, o gavęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo privalo jį nagrinėti, šie išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs. Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr.26-07 yra pasisakęs dėl precedentų konkurencijos ir nurodęs, kad tuo atveju, kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, be kita ko, atsižvelgiant į precedento sukūrimo laiką (taikytini vėlesni precedentai), į tai, ar tai pavienis atvejis, ar jau susiformavusi teismų praktika. Todėl minėtas kasacinio teismo išaiškinimas, kad, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, į bylą negali būti priimami jokie dokumentai ir negali būti sprendžiami jokie prašymai, taip pat ir susiję su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra privalomas visų instancijų teismams. Juo labiau kad šį išaiškinimą pateikė aukščiausios instancijos teismas, kuriam deleguota teisė užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis).        

55.       Antra, naujesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, remiantis šiuo kasacinio teismo išaiškinimu, jau buvo atsisakyta priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paduotą po bylos išnagrinėjimo iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-80-881/2022).

56.       Trečia, sprendžiant klausimą, ar tikrai egzistuoja poreikis atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien tam, kad būtų išspręstas tokio pobūdžio procesinio prašymo priėmimo klausimas,  atsižvelgtina ir į galutinio procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, įsiteisėjimo momento pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme skirtumus. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1119/2009 buvo vertinamas pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuri priimta iki galutinio teismo sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo ir kuris, atitinkamai, įsiteisėtų ne nuo jo paskelbimo momento (CPK 279 straipsnio 1 dalis), teisėtumas bei pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis), todėl įsiteisėja ir gali būti pradėtas vykdyti apskųstas teismo sprendimas, nes jis nėra panaikintas (CPK 588 straipsnis). Taigi, atitinkamų procesinių priemonių gali imtis ir antstolis (CPK 634 straipsnio 2 dalis).    

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

57.       Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jį rengiant patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos. Tačiau turi būti atlygintos atsakovės išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).   

58.       Atsakovė nurodė patyrusi 1 452 Eur išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsakovei suteiktas teisines paslaugas yra 2 206,49 Eur (1 679,30 Eur (užpraėjusio, t. y. 2021 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 1,3). Kadangi atsakovės prašomos priteisti išlaidos mažesnės už galimą maksimalų dydį, jos jai atlygintinos visiškai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

        Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Domstatus“ (juridinio asmens kodas 304030321) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Komrita“ (juridinio asmens kodas 158983766) 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

        Laikyti nepaduotu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Domstatus“ 2022 m. spalio 5 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir grąžinti šį prašymą jį padavusiai atsakovei.    

        Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Domstatus“ (juridinio asmens kodas 304030321) 50 Eur (penkiasdešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2022 m. spalio 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 81.

Teisėjos                                                Dalia Kačinskienė

Neringa Švedienė

Agnė Tikniūtė