Administracinė byla Nr. eAS-541-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01372-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. rugsėjo 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ecoramus“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Biograta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ecoramus“ ir akcinės bendrovės „Biograta“ skundą atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ (toliau – ir pareiškėjos) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamos panaikinti atsakovės Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovė) 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (28.7)-A4-2075.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą.
Teismas pažymėjo, kad teisinių pasekmių nesukeliantis aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, be to, skundas negali būti teikiamas ir dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Teismas nustatė, kad skundžiamu aktu pareiškėjoms Agentūra nurodė pateikti vertinti informaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, o taip pat atkreipė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) dėmesį į tai, kad pareiškėjos gali vykdyti D13 ir D15 atliekų tvarkymo būdų veiklas, kurios gali būti pradėtos vykdyti tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Pareiškėjos prašo teismo panaikinti šį sprendimą, nurodydamos, kad šiuo aktu įtvirtintas įpareigojimas buvo nustatytas nepagrįstai.
Vertindamas skundžiamo akto pobūdį ir spręsdamas, ar gali būti ginčo objektu aktas be konkretaus termino pareiškėjoms nurodantis pateikti tam tikrą informaciją, teismas darė išvadą, kad toks aktas pats savaime pareiškėjoms neigiamų teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Teismas konstatavo, kad pareiškėjoms išduoti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai skundžiamu aktu nebuvo pakeisti, taip pat nebuvo panaikintas minėtų leidimų galiojimas. Be to, pačios pareiškėjos skunde nurodė, kad realios neigiamos pasekmės joms gali kilti tik ateityje, dėl skundžiamo akto Vilniaus RAAD priėmus atitinkamus sprendimus – privalomuosius nurodymus atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras bei iki tol, kol nebus užbaigtos šios poveikio aplinkai vertinimo procedūros, nevykdyti pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo veiklos R12, D13 ir D15 tvarkymo būdais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundžiamas aktas iš esmės yra tarpinis procedūrinis dokumentas, galintis būti ginčo objektu tik skundžiant galutinį realias neigiamas teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, dėl to pareiškėjų skundą atsisakė priimti.
II.
Pareiškėjos UAB „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas aktas pareiškėjoms nesukelia teisinių pasekmių ir todėl negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, yra visiškai nepagrįsta. Pareiškėjų teigimu, skundžiamu aktu atsakovė, viršydama jai suteiktus įgaliojimus (savo kompetencijos ribas), peržiūrėjo (nors neturėjo tam teisės) pareiškėjoms išduotus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, nustatė, jog pareiškėjoms yra privaloma atlikti Lietuvos Respublikos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme numatytas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras bei nurodė pareiškėjoms pateikti atsakovei dokumentaciją, t. y. informaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo.
Pareiškėjos pažymi, kad iš skundžiamo akto turinio yra akivaizdu, jog skundžiamas atsakovės aktas atitinka visus individualaus administracinio akto požymius, nes yra priimtas dėl konkrečių asmenų (pareiškėjų), juo pareiškėjoms sukurtos pareigos, skundžiamas aktas neabejotinai sukelia pareiškėjoms teisines pasekmes, t. y. daro įtaką pareiškėjų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, kadangi neįvykdžius skundžiamame akte nurodytų reikalavimų pareiškėjų veikla bus sustabdyta. Dėl skundžiamo akto atsakovė jau ėmėsi veiksmų, 2016 m. kovo 25 d. rašte nurodydama Vilniaus RAAD duoti privalomuosius nurodymus pareiškėjoms, tarp kurių ir nurodymą nevykdyti pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo veiklos R12, D13 ir D15 tvarkymo būdais iki kol nebus atliktos ir užbaigtos poveikio aplinkai vertinimo procedūros. Todėl skundžiamas atsakovės aktas laikytinas individualiu administraciniu aktu ir gali būti skundžiamas administraciniam teismui.
Pareiškėjos nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju atsakovės aktas negali būti ginčo objektu, nes jame nenurodytas konkretus terminas pareiškėjoms pateikti tam tikrą informaciją. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui (individualiam administraciniams aktui) būdingus požymius. Be to, iš skundžiamo akto ir atsakovės 2016 m. kovo 25 d. rašto turinio matyti, kad pareiškėjoms iki 2016 m. kovo 25 d. neįvykdžius 2 įpareigojimų, pagal skundžiamą aktą Vilniaus RAAD buvo nurodyta duoti pareiškėjoms privalomuosius nurodymus: atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras bei nevykdyti pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo veiklos R12, D13 ir D15 tvarkymo būdais iki kol nebus atliktos ir užbaigtos poveikio aplinkai vertinimo procedūros. Todėl skundas pagal savo pobūdį yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o tai, ar pareiškėjų skundas dėl atsakovės viršijant kompetenciją priimto akto yra pagrįstas, turi būti sprendžiama bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų UAB „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ skundą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).
Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekia inicijuoti ginčą dėl Agentūros 2016 m. kovo 2 d. akto Nr. (28.7)-A4-2075 „Dėl privalomų atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų“ teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad ginčijamą aktą atsakovė priėmė išnagrinėjusi Advokatės Jolitos Mikalkevičiūtės kontoros pateiktus skundus dėl pareiškėjoms išduotų taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų. Peržiūrėjusi šiuos leidimus ir jų išdavimo procedūras, Agentūra konstatavo, kad pareiškėjoms yra privaloma atlikti Poveikio aplinkai vertinimo įstatyme numatytas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, bei nurodė pareiškėjoms pateikti atsakovei nagrinėti dokumentaciją, t. y. informaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo. Agentūra prašė informuoti apie šio reikalavimo įgyvendinimo terminus. Agentūra skundžiamame akte taip pat atkreipė Vilniaus RAAD dėmesį į tai, kad pareiškėjos gali vykdyti D13 ir D15 atliekų tvarkymo būdų veiklas, kurios gali būti pradėtos tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, ir prašė Vilniaus RAAD užtikrinti šio reikalavimo įgyvendinimą.
Pareiškėjos, nesutikdamos su skundžiamu aktu, padavė skundą pirmosios instancijos teismui, prašydamos jį panaikinti. Įvertinęs skundžiamo akto turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai yra tarpinis procedūrinis dokumentas, galintis būti ginčo objektu tik skundžiant galutinį realias neigiamas teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, t. y. toks aktas pats savaime pareiškėjoms neigiamų teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Pareiškėjos, nesutikdamos su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamas atsakovės aktas atitinka visus individualaus administracinio akto požymius, nes yra priimtas dėl konkrečių asmenų (pareiškėjų), juo pareiškėjoms sukurtos pareigos, skundžiamas aktas neabejotinai sukelia pareiškėjoms teisines pasekmes, t. y. daro įtaką pareiškėjų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, kadangi neįvykdžius skundžiamame akte nurodytų reikalavimų pareiškėjų veikla bus sustabdyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jų skundą, pirmiausia pažymi, jog pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Šių nuostatų kontekste svarbu akcentuoti, kad skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Kitaip tariant, skundas yra priimtinas tik su sąlyga, kad šis asmuo turi esamą ir aktualų suinteresuotumą dėl ginčijamo akto panaikinimo.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje suformuluota teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga yra susijusi tik su akivaizdžiu skundo nepriimtinumu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Tačiau pastarieji atvejai yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo.
Įvertinusi ginčijamo Agentūros akto turinį, atsižvelgusi į ABTĮ bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išanalizavusi pareiškėjų skundo ir atskirojo skundo argumentus bei juos pagrindžiančių teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą skundo priėmimo stadijoje, konstatavęs, kad skundžiamas sprendimas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, todėl nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjoms.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialiųjų teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Tokių sprendimų teisėtumas taip pat yra vertinimas, kai sprendžiama dėl aktų, sukeliančių pareiškėjams konkrečias teisines pasekmes, teisėtumo, pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).
Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrindė aplinkybės, kad skundžiamas aktas yra tarpinis konkrečios procedūros dokumentas, nesukeliantis pareiškėjoms jokių materialiųjų teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokios būtent procedūros tarpiniu dokumentu yra skundžiamas aktas. Administracinė procedūra – pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galbūt padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 19 str. 1 d.). Asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 36 str.).
Kaip jau minėta, atsakovė pareiškėjoms išduotus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus ir jų išdavimo procedūras peržiūrėjo bei ginčijamą aktą priėmė išnagrinėjusi Advokatės Jolitos Mikalkevičiūtės kontoros pateiktus skundus dėl šių leidimų. Taigi atsakovė, gavusi Advokatės Jolitos Mikalkevičiūtės kontoros skundus, atliko tam tikrus veiksmus (peržiūrėjo pareiškėjoms išduotus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus ir jų išdavimo procedūras) ir priėmė sprendimą, susijusį su pareiškėjų teisine padėtimi. Nors pareiškėjoms išduoti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai skundžiamu aktu nebuvo pakeisti, taip pat nebuvo panaikintas minėtų leidimų galiojimas, tačiau atsakovė konstatavo, kad pareiškėjoms yra privaloma atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, ir nurodė pareiškėjoms pateikti atsakovei nagrinėti dokumentaciją, t. y. informaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, bei informuoti apie šio reikalavimo įgyvendinimo terminus.
Akcentuotina, kad skundo priėmimo stadijoje nėra pakankamai aišku, kokią konkrečią procedūrą atlikusi atsakovė priėmė skundžiamą aktą. Teigdamos, kad ginčijamas aktas joms sukelia materialiąsias pasekmes, pareiškėjos pažymi, jog skundžiamu aktu atsakovė pareiškėjoms išduotus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus peržiūrėjo neturėdama tam teisės ir viršydama jai suteiktus įgaliojimus (savo kompetencijos ribas). Pareiškėjos laikosi pozicijos, kad skundžiamas atsakovės aktas atitinka visus individualaus administracinio akto požymius, nes yra priimtas dėl konkrečių asmenų (pareiškėjų), juo pareiškėjoms sukurtos pareigos (pateikti dokumentaciją ir pranešti apie reikalavimo įgyvendinimo terminus), todėl skundžiamas aktas neabejotinai sukelia pareiškėjoms teisines pasekmes, t. y. daro įtaką pareiškėjų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pareiškėjų argumentams, kad skundo priėmimo stadijoje negalėjo būti daroma išvada, jog Agentūros skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu dėl to, kad pats savaime pareiškėjoms nesukėlė jokių neigiamų teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundo priėmimo stadijoje nebuvo pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad skundžiamas aktas pareiškėjoms nesukelia jų nurodomų teisinių pasekmių, nes skundžiamu aktu buvo ne tik konstatuota, jog pareiškėjoms yra privaloma atlikti Poveikio aplinkai vertinimo įstatyme numatytas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, bet taip pat nurodyta pareiškėjoms pateikti atsakovei nagrinėti dokumentaciją, t. y. informaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, ir pranešti apie šio reikalavimo įgyvendinimo terminus.
Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, netinkamai pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, naikinama, o pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ecoramus“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Biograta“ atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė