Administracinė byla Nr. A-2969-1062/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0
Procesinio sprendimo kategorija 23.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-3072 (2.5) (pareiškėjas prie skundo pridėjo Komisijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-3072 (2.5), todėl reikalavime nurodytas Komisijos sprendimas Nr. S-3026 (2.5) laikytinas rašymo apsirikimu); 2) įpareigoti Komisiją tinkamai atlikti suteiktus įgaliojimus, funkcijas ir pareigas - per įstatyme nustatytą terminą ir teismo nustatytą laiką atlikti tyrimą dėl pareiškėjo skundų: 2017 m. lapkričio 17 d. reg. Nr. G-3503-(2.5), 2017 m. lapkričio 21 d. reg. Nr. G-3550-(2.5), 2017 m. lapkričio 28 d. reg. Nr. G- 3604-(2.5) ir priimti sprendimus dėl asmenų, kurie pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą vengti interesų konflikto.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisijos nariai nėra objektyvūs, piktnaudžiauja ir viršija įgaliojimus, neatlieka jų kompetencijai priklausančių veiksmų, funkcijų ir pareigų, antikonstituciniu elgesiu - antikonstituciniais veiksmais ir nusikalstamu neveikimu, neatliko tyrimo pagal jo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą reg. Nr. G-3503-(2.5), 2017 m. lapkričio 21 d. skundą reg. Nr. G-3550-(2.5) ir 2017 m. lapkričio 28 d. skundą reg. Nr. G-3604-2.5), akivaizdžiai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybėje įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, kitus galiojančius įstatymus ir teisės aktus bei sulaužė duotą priesaiką ir padarė veikas (veikimas ir neveikimas), turinčias aukščiausio lygio sisteminės, politinės teisinės korupcijos ir kitų sunkių nusikaltimų požymius.
3. Pareiškėjas teigė, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjusi jo skundų, pažeidė ne tik Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą, bet ir jo teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijoje, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus - taip šiurkščiai pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ir viešojo administravimo principus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, turėdama informaciją, faktus ir įrodymus dėl Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijos pareigūnų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų buvimą, nesiėmė prevencijos priemonių užkirsti kelią korupcijai ir nusikaltimams bei kitų būtinų veiksmų - tokiu būdu neįvykdė ir šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą bei kitus įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius kovą su korupcija.
5. Atsakovas Komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui Komisija pateikė informaciją, įformintą pagrįstu ir motyvuotu sprendimu, apie jo skundų išnagrinėjimo rezultatą. Tuo pasibaigė pareiškėjo reikalavimo teisės ribos. Pareiškėjas į teismą dėl Komisijos sprendimo, priimto skundžiamų asmenų atžvilgiu, panaikinimo kreipėsi neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės. Todėl nenustačius, kad Komisijos sprendimu pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo skundas yra atmestinas.
7. Pareiškėjo kreipimąsi Komisija išnagrinėjo, apsvarstė ir į jį atsakė vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Skundžiamas Komisijos sprendimas tinkamai motyvuotas ir grindžiamas minėto Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir šio straipsnio 5 dalies nuostatomis, kur nustatyta, kad Komisija atsisako nagrinėti pranešimą, kai jame nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Komisijos kompetencijai bei pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti tyrimo. Komisija įvertino, kad pareiškėjo skunduose nėra akivaizdžių duomenų, patvirtinančių skundžiamų asmenų privatų interesą, todėl Komisija pareiškėjo skunduose pateiktus duomenis įvertino kaip nepakankamus ir neakivaizdžius tyrimui pradėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra nurodęs, kad nešališkumo pažeidimas gali būti konstatuotas tik pripažinus, jog asmuo veikė esant aplinkybėms, kurios sukelia interesų konfliktą, t. y. turėdamas asmeninį (ar jam artimo asmens) turtinį ar neturinį suinteresuotumą. Šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ir mažai tikėtinomis, hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimai turėtą ar ateityje būsiantį suinteresuotumą, t. y. interesų konfliktas turi būti tiesioginis ir akivaizdus.
8. Komisija pažymėjo, kad ji įgaliota vertinti tik skundžiamų asmenų elgesio atitiktį įstatymo nuostatoms, todėl pareiškėjo skunduose šių asmenų elgesys (neveikimas, įgaliojimų viršijimas, sprendimų priėmimo vilkinimas ir pan.) turi būti aiškiai susietas su privataus intereso buvimu. Tokių aplinkybių pareiškėjas skunduose nenurodė, o jo kelti klausimai nepriklauso Komisijos kompetencijai. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus pagal suteiktą kompetenciją, yra nepriklausoma. Valstybės politikams, pareigūnams, politinėms partijoms, asociacijoms, kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims draudžiama daryti įtaką dėl sprendimų priėmimo procedūros ir turinio. Konstatuodama, kad tyrimo pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes Komisija nepradės, nesant duomenų apie skunduose nurodytų asmenų turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą, Komisija, atsižvelgdama į pateiktą informaciją, kolegialų sprendimą priėmė vienbalsiai ir vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu. Komisijos sprendimas neprieštarauja nei ankstesniems jos sprendimams, nei teismų praktikai.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d., 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. lapkričio 28 d. pateikė Komisijai skundus, kuriuose prašė įvertinti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Prezidento kanceliarijos darbuotojų, Seimo Pirmininko, Seimo narių, Seimo komiteto ir komisijų narių ir darbuotojų, Seimo kanceliarijos darbuotojų, Ministro Pirmininko, ministrų, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų, Konstitucinio Teismo pirmininko ir šio teismo kanceliarijos darbuotojų, kitų teismų teisėjų ir darbuotojų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo, savivaldybių administracijų darbuotojų ir kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Skunduose nurodė, kad aukščiau minimi valstybės politikai, pareigūnai, teisėjai ir tarnautojai atlieka antikonstitucinius veiksmus ir nusikalstamas veikas, piktnaudžiauja ir viršija įgaliojimus, neatlieka suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų, vilkina sprendimų priėmimą, netinkamai išnagrinėja arba neatsako į jo pateiktus skundus (raštus), tokiu būdu toleruoja ir nuslepia Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausio lygio sisteminę politinę, teisinę korupciją bei kitus nusikaltimus, vykdo žmogaus teisių ir laisvių diskriminaciją, valstybės ir viešo intereso pažeidimus bei atlieka kitus antikonstitucinius veiksmus.
11. Komisija 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. S-3072-(2.5) atsakė pareiškėjui, kad vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, tyrimo pagal jo skunduose nurodytas aplinkybes neatliks. Rašte pareiškėjui išaiškino, kad pagal Įstatymo 20 straipsnį, Komisija netiria pranešimų dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Komisija netikrina teismų priimtų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, Respublikos Prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams, teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Atkreipė dėmesį, kad Seimo narių prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnis. Vadovaudamasi Statuto 18 straipsnio 3 dalimi ir 78 straipsniu, Seimo Etikos ir procedūrų komisija prižiūri, kaip laikomasi Statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą, o gavusi pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Įstatymo ir Statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą. Nurodė, kad teisės aktai nesuteikia Komisijai įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitiktį Statuto ir Įstatymo 11 straipsnio reikalavimams.
12. Teismas nurodė, kad Komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą reglamentuoja Įstatymas, kurio 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytų sprendimų. Įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad Komisija tiria pranešimus ir skundus dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, nurodytus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose, išskyrus pranešimus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Teismas pažymėjo, kad Iš Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų Komisijos priimamų sprendimų matyti, jog atlikus tyrimą pagal fizinių asmenų pranešimą, gali būti priimami tokie sprendimai: pripažinti, kad asmuo pažeidė arba nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą (Įstatymo 29 str. 1 d. 1, 3, 5, 6 p.). Įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad būtent Komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūros institucija (Įstatymo 2 str. 1 d.). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja: 1) Komisija; 2) atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai; 3) kitos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu yra gauta pagrįsta informacija apie tai, jog asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai savo iniciatyva arba Komisijos pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą. Apie patikrinimo rezultatus informuojama Komisija, kuri turi teisę vertinti atliktų patikrinimų išvadas. Jeigu Komisija nesutinka su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, ji turi teisę tyrimą pavesti atlikti pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 str.).
14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundų turinį, sprendė, kad jis kreipėsi dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų galimų pažeidimų, kuriuos, pareiškėjo teigimu, įvykdė skunduose nurodyti asmenys: Lietuvos Respublikos Prezidentė, Prezidento kanceliarijos darbuotojai, Seimo Pirmininkas, Seimo nariai, Seimo komiteto ir komisijų nariai ir darbuotojai, Seimo kanceliarijos darbuotojai, Ministras Pirmininkas, ministrai, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir šio teismo kanceliarijos darbuotojai, kitų teismų teisėjai ir darbuotojai, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas, savivaldybių administracijų darbuotojai ir kiti valstybės tarnautojai ir pareigūnai. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, konstatavo, kad konkrečių duomenų apie skunduose nurodytų politikų ir valstybės tarnautojų patekimą į intereso konflikto situacijas ir Įstatymo nuostatų pažeidimus, einant savo tarnybines pareigas, nepateikta, todėl tyrimo Įstatymo nustatyta tvarka pradėti nebuvo teisinio pagrindo, taip pat, kad Komisija netiria pranešimų dėl tam tikrų skunde nurodytų institucijų ir pareigūnų veiklų. Nagrinėjamu atveju Komisija pareiškėjo, kuris turi teisę pranešti Komisijai apie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikas, neatitinkančias Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, skunduose nurodytus duomenis įvertino, tačiau nepradėjo tyrimo, sprendime nurodydama konkrečius ir aiškius motyvus, dėl kurių ji tyrimo neatliks, t. y., kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Komisijos kompetencijai ir, kad pareiškėjas nepateikė tokių duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo.
15. Teismas nurodė, kad Įstatymo 24 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindai, kai Komisija atsisako nagrinėti pateiktą pareiškimą iš esmės (nepradeda tyrimo), t. y. pranešime nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Komisijos kompetencijai (Įstatymo 24 str. 1 d. 2 p.) ir pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo (Įstatymo 24 str. 5 d.). Vertindamas pareiškėjo Komisijai pateiktų skundų turinį, teisams konstatavo, kad skunduose išdėstyti teiginiai apie minimus pareigūnus ir valdžios institucijas yra nepagrįsti įrodymais ar objektyviais duomenimis, todėl laikytini nepagrįstais, deklaratyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad Komisija, įgyvendinanti įstatymų leidėjo suteiktą diskrecijos teisę ir priimdama sprendimą, kuriuo nepradėjo tyrimo, nustačiusi, kad skunduose nebuvo nurodyta tokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl galimo skunduose nurodomų valstybės politikų, pareigūnų ir tarnautojų interesų konflikto, pažeidžia pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, t. y. skundžiamas atsakymas daro įtaką pareiškėjui, kaip suinteresuoto asmens, teisinei padėčiai, ir kad yra būtina ginti pareiškėjo pažeistas teises ar teisėtus interesus pareiškėjo nurodomu būdu.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra asmuo, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs ginti viešąjį interesą, kontroliuoti asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje, kaip jie vykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo argumentacija apie jo suinteresuotumą dėl sprendimo panaikinimo ir Komisijos įpareigojimo atlikti tyrimą dėl to, kad atsakovui atsisakius pradėti tyrimą yra daroma žala valstybės interesams, nepagrindžia pareiškėjo suinteresuotumo ir jo teisių bei teisėtų interesų pažeidimo, kurie turi būti apginti pareiškėjo nurodomu būdu.
17. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad Komisija tinkamai naudojosi jai suteiktais įgaliojimais bei suteikta diskrecijos teise sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo, sprendimas, kuriuo nepradėtas tyrimas ir kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų bei kuris nesukelia jokių materialiųjų teisinių pasekmių pareiškėjui, nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti apginti jo prašomu būdu, t. y. vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Įstatymas nustato Komisijos diskreciją, vertinant skundų turinį, spręsti, ar yra pagrindas pradėti tyrimą. Sprendimas, be kita ko, grindžiamas Įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostata, kad tyrimui pradėti yra reikalingi pagrįsti įtarimai, bet ne hipotetines prielaidas įrodantys faktai, nes priešingu atveju Komisijai suteikta teisė atitinkamo tyrimo nepradėti. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo išdėstyta pozicija, nepatvirtina, jog Komisija netinkamai ištyrė pareiškėjo skundus.
18. Teismas nurodė, kad pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, Respublikos Prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams, teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Seimo narių prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Statuto 18 straipsnis. Vadovaudamasi Statuto 18 straipsnio 3 dalimi ir 78 straipsniu, Seimo Etikos ir procedūrų komisija prižiūri, kaip laikomasi Statuto bei kitų teisės aktų. reglamentuojančių Seimo narių veiklą, o gavusi pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Įstatymo ir Statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nesuteikia Komisijai įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitiktį Statuto ir Įstatymo 11 straipsnio reikalavimams, todėl Komisija pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Seimo narių veiklos.
19. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl Komisijos pirmininko V. K. teisėtumo skiriant į pareigas. Prašė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar V. K. teisėtai paskirtas į pareigas, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo veiksmų, atsakovo atsiliepimo ir įgaliojimo teisėtumo. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas ginčas dėl Komisijos sprendimo, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą dėl pareiškėjo skundų, kuriuose pareiškėjas įžvelgė galbūt padarytus valstybės politikų, pareigūnų ir tarnautojų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas šioje byloje taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti Komisiją ištirti skundus. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra susijęs su Komisijos pirmininko išrinkimu, todėl negali būti nagrinėjamas šioje administracinėje byloje ir neturi teisinės reikšmės bylai, todėl teismas pareiškėjo argumentų minėtu klausimu neanalizavo ir nevertino. Pareiškėjo reikalavimus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas laikė pareiškėjo procesiniais prašymais, kurie negali būti sprendžiami, nesant teisme priimto skundo dėl Komisijos pirmininko skyrimo.
20. Teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas Komisijai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus pareiškėjo skundus, laikantis procedūrinių taisyklių, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Komisiją atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus.
III.
21. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
22. Pareiškėjas nurodo, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas - neobjektyvus ir šališkas, politizuotas, sudarytas ne pagal įstatymą, visas procesas vyko absoliučiai nesąžiningai, neteisingai, netinkamai, neskaidriai, neobjektyviai, šališkai, todėl priimtas neteisėtas sprendimas.
23. Teismas ir atsakovai, kitos viešojo administravimo institucijos neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje tarptautiniu mastu yra susiformavęs ir daug metų aktyviai veikia organizuotas korupcinis nusikalstamas susivienijimas bei toleravo ir nuslėpė Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačių interesų konfliktų buvimą, tokiu būdu padaryta ypač didelė žala Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungai ir tarptautinei visuomenei. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnyba, teismai ir teisėjai, kiti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys supainiojus viešus ir privačius interesus, laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl veikiančio organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo ir taip leido jam tęsti nusikaltimus. Taip pat atsakovai - Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kiti viešojo administravimo institucijos ir jos pareigūnai nuslėpė ne tik veikiančio organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo veiklą, bet nuslėpė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teritorinių prokurorų, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, teisėjų, kitų valdžios pareigūnų ir valstybės tarnautojų bei kitų asmenų viešųjų ir privačių interesų konfliktų buvimą, korupcinę veiklą ir kitus nusikaltimus, tarp jų ir sunkus nusikaltimus įvykdytus organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo.
24. Pareiškėjas teigia, kad bylos įrodymai patvirtina, jog Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija bei kiti viešojo administravimo subjektai neveikia - piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir viršijant įgaliojimus, laiku ir tinkamai neatliko jų kompetencijai priklausančių veiksmų, funkcijas ir pareigas, toleruojant ir nuslepiant Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačių interesų konfliktų buvimą bei veikianti organizuotą korupcini nusikalstamą susivienijimą ir jo padarytus nusikaltimus, pažeidė teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijose nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus, teisę į informaciją, teisę į nuosavybę, kitas konstitucines teises - taip padarė materialinę ir nematerialinę žalą pareiškėjui ir jo atstovaujamai motinai, kitiems asmenims, taip pat ypač didelę žalą Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungai ir tarptautinei visuomenei.
25. Teismas nepagristai nevertino faktų ir įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos valstybė ir jos valdžios institucijos neveikė, piktnaudžiavo ir viršijo įgaliojimus, neatliko pareigų, netinkamai aptaranavo piliečius viešojo administravimo institucijose, vilkinimu ir neveikimu šiurkščiai pažeistos G. K. nuosavybės ir naudotojos teisės į nuosavybę, teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybę, teisė į nuosavybės neliečiamybę ir kitas konstitucines teises - pavogiant, pagrobiant, neteisėtai užvaldant, nusavinant G. K. ir jos šeimai priklausantį turtą ir jį iššvaistant.
26. Teismas šiurkščiai pažeidė prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, valstybės ir viešą interesą bei atėmė asmens teisę į teisingą, greitą, nepriklausomą ir nešališką teismą, teisę į teisingą (sąžiningą, tinkamą) teismo procesą ir kitas konstitucines teises, tiesiogiai ir netiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir teisminę gynybą Konstituciniame Teisme nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios ir valstybės pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminės, politinės korupcijos ir kitų nusikaltimų, piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo, sąmoningo ir tyčinio vilkinimo atlikti veiksmus pri klausančiųjų kompetencijai, funkcijų ir pareigų neatlikimo, kitų antikonstitucinių veiksmų ir nusialkstamo neveikimo bei savivalės.
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, todėl nagrinėjant šią bylą ir kitas bylas, tai pat priimant sprendimą, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo išreikštą nepasitikėjimą teisėjais ir išreikštą nušalinimą, teismas turėjo tinkamai vertinti gautą informaciją, faktus ir įrodymus. Sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir turi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl privalo būti panaikintas. Teismas neužtikrino tinkamo (sąžiningo, teisingo, objektyvaus, nešališko) teismo proceso, tinkamai neišsprendė pareikšto nušalinimo klausimo, tinkamai neištyrė nei teismo posėdyje, nei kitu būdu pateiktų įrodymų ir jų tinkamai įstatymų nustatyta tvarką neįvertino, ignoravo svarbias aplinkybes, turinčias bylai esminės reikšmės, netinkamai taikė įstatymus.
28. Pažymi, kad teismas visiškai netyrė įrodymų, patvirtinančių Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto buvimą, įrodančių įvykdytą žmogaus teisių ir laisvių diskriminaciją, valstybės ir viešo intereso pažeidimus, o tik apsiribojo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pateiktais duomenimis, kuri suinteresuota administracinės bylos baigtimi. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarnybinės etikos komisijos įstatymų, kitais galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pareiškėjas pateikė skundus, kuriose prašė ištirti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų (taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų bei kitų asmenų, tarp jų Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės J. M., teismo pirmininkės pavaduotojos J. R., teisėjų J. G. Lavrinovič, I. K., V. B.) veikos atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių ineresų derinimo valstybėje įstatymo nuostatoms ir kitiems jų tarnybinę etiką ir egesį reglamentuojantiems teisės aktams, tačiau dėl Komisijos dvigubų standartų taikymo skundai tinkamai ir dėl šališkumo nebuvo nagrinėjami.
29. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi imtis realių veiksmų ir prevencijos priemonių dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų J. G.-Lavrinovič, V. B. ir I. K. ir kitų teisėjų drausmės atsakomybės ir kitokios atsakomybės už drausmės pažeidimus, piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neinformavo atsakovų Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Konstitucino Teismo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės apie administracinės bylos Nr. I-9454-535/2017, Nr. AS-117-261/2018, Nr. T-3-415/2018 ir administracinės bylos Nr. I-1203-535/2018 nagrinėjimą ir neišsiuntė procesinių dokumentų šalims ir proceso dalyviams, kurie buvo nurodyti pareiškėjo skunduose, todėl pažeidė teisę į viešą teismą ir viešumo principą, taip pat kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus.
30. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
31. Atsakovas nurodo, kad motyvai, kuriais remiantis Komisija priėmė skundžiamą Sprendimą, nurodyti Sprendime, atsiliepime į pareiškėjo skundą ir buvo pateikti pirmosios instancijos teismo posėdyje žodinio bylos nagrinėjimo metu. Komisija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių papildomų (naujų) argumentų, kurie sudarytų pagrindą priimti kitokį nei skundžiamas sprendimą. Pareiškėjas pakartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti ir įvertinti teismo. Pareiškėjas nurodo, kad administracinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kuris buvo neobjektyvus, šališkas, politizuotas ir sudarytas ne pagal įstatymą, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo šiuos teiginius. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto savo subjektyvią nuomonę, ties kiekvienu skundo teiginiu pateikia šablonišką formuluotę, kad sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, neteisingas, nepagrįstas, neargumentuotas, nemotyvuotas, taip pat teigia, kad nagrinėjant bylą teismas padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, tačiau šių teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundą išnagrinėjo šališkas teismas, tačiau, nepateikia jokių pagrindų, leidžiančių abejoti teisėjų kolegijos nešališkumu. Be to, pareiškėjas teisėjų kolegiją, išnagrinėjusią bylą, jau buvo skundęs, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi V. K. pareiškimo dėl nušalinimo netenkino. Tuo tarpu naujų nušalinimo pagrindų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, vertindama šį pareiškėjo prašymą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
33. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina ir apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. S-3072 (2.5), kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, teisėtumo ir pagrįstumo.
35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su skundais 2017 m. lapkričio 17 d., 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Komisiją, kuriuose prašė įvertinti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Prezidento kanceliarijos darbuotojų, Seimo Pirmininko, Seimo narių, Seimo komiteto ir komisijų narių ir darbuotojų, Seimo kanceliarijos darbuotojų, Ministro Pirmininko, ministrų, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų, Konstitucinio Teismo pirmininko ir šio teismo kanceliarijos darbuotojų, kitų teismų teisėjų ir darbuotojų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo, savivaldybių administracijų darbuotojų ir kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Nurodė, kad minėti valstybės politikai, pareigūnai, teisėjai ir tarnautojai atlieka antikonstitucinius veiksmus ir nusikalstamas veikas, piktnaudžiauja ir viršija įgaliojimus, neatlieka suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų, vilkina sprendimų priėmimą, netinkamai išnagrinėja arba neatsako į jo pateiktus skundus (raštus), tokiu būdu toleruoja ir nuslepia Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausio lygio sisteminę politinę, teisinę korupciją bei kitus nusikaltimus, vykdo žmogaus teisių ir laisvių diskriminaciją, valstybės ir viešo intereso pažeidimus bei atlieka kitus antikonstitucinius veiksmus.
36. Komisija, įvertinusi pareiškėjo skundų turinį, skundžiamu 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. S-3072-(2.5) informavo pareiškėją, kad vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, tyrimo pagal jo skunduose nurodytas aplinkybes neatliks. Rašte nurodė, kad pagal Įstatymo 20 straipsnį, Komisija netiria pranešimų dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Komisija netikrina teismų priimtų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, Respublikos Prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams, teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Pažymėjo, kad Seimo narių prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo statuto 18 straipsnis. Seimo Etikos ir procedūrų komisija, vadovaudamasi Statuto 18 straipsnio 3 dalimi ir 78 straipsniu, prižiūri, kaip laikomasi Statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą, o gavusi pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Įstatymo ir Statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą. Komisija nurodė, kad teisės aktai nesuteikia Komisijai įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitiktį Statuto ir Įstatymo 11 straipsnio reikalavimams.
37. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos raštu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas minėtą raštą panaikinti ir įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal jo Komisijai pateiktus skundus.
38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Komisija pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, todėl naikinti Komisijos Sprendimą nėra pagrindo. Netenkinęs reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal pareiškėjo skundus.
39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, neužtikrino tinkamo teismo proceso, neišsiuntė skunde nurodytiems kitiems proceso dalyviams dokumentų.
40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
41. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, pažymi, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).
43. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Vokietiją). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę).
44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, sudarytai nagrinėti bylą pagal pareiškėjos skundą, taip pat visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams buvo pareiškęs nušalinimą. Šis klausimas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi, ir pareiškėjo V. K. pareiškimas netenkintas.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo šališkumu, nepagrįsti jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas pareiškėjo argumentas yra siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas.
46. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvuotumo, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą nėra įpareigotas atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išanalizavo byloje surinktus duomenis ir atsakė į pagrindinius pareiškėjos argumentus, svarbius ginčui teisingai išspręsti. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmetami.
47. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą, nenustatyta jokių bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pažeidimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neišsiuntė kitiems proceso dalyviams bylos dokumentų.
49. Vertindama šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo 48 reikalavimus ir priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus panaikinti Komisijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-3072 (2.5) ir įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą reg. Nr. G-3503-(2.5), 2017 m. lapkričio 21 d. skundą reg. Nr. G-3550-(2.5) ir 2017 m. lapkričio 28 d. skundą reg. Nr. G-3604-(2.5). Teismas taip pat iš atsakovų pašalino Lietuvos Respublikos Seimą, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų – Konstitucinį Teismą, Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį.
50. Pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalį, administracinio ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos) (46 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinės bylos proceso dalyviai yra proceso šalys ir jų atstovai, taip pat prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ir fiziniai asmenys, dalyvaujantys byloje šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytais pagrindais.
51. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas ABTĮ nuostatas, nagrinėjamu atveju proceso dalyviai šioje byloje yra pareiškėjas V. K. ir atsakovas – Komisija, jokie kiti proceso dalyviai į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovui Komisijai išsiuntė pareiškėjo skundo nuorašą, kadangi kiti pareiškėjo su skundu paduoti dokumentai, atsižvelgiant į priimtus nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus, su keliamu ginču nesusiję, o kitų proceso dalyvių byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.
52. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
53. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
54. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
55. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
56. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
58. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. rugpjūčio 17 d., 2018 m. rugpjūčio 28 d., 2018 m. rugsėjo 3 d., 2018 m. rugsėjo 4 d., 2018 m. rugsėjo 5 d., 2018 m. rugsėjo 7 d., 2018 m. rugsėjo 10 d., 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. rugsėjo 14 d., 2018 m. rugsėjo 17 d., 2019 m. sausio 18 d., 2019 m. sausio 21 d., 2019 m. vasario 7 d., 2019 m. kovo 6 d. ir 2019 m. kovo 13 d. pateikė skundus, kuriuose suformulavo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei visais klausimais, išdėstytais pareiškėjo raštuose, ir tokiu būdu užtikrinti pareiškėjo ir kitų asmenų teisę į teisingą, greitą, nepriklausomą ir nešališką teismą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti nušalinimą visiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams ir teismo pirmininkui, nušalinant juos nuo šios administracinės bylos nagrinėjimo; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Europos Sąjungos teisės aktų vienodo taikymo ir aiškinimo klausimais, o administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti.
59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartyje nutarė pareiškėjo V. K. skunduose suformuluotus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos teisminę instituciją spręsti nagrinėjant bylą teismo posėdyje.
60. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minėtų pareiškėjo prašymų, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina (kyla abejonė dėl jo konstitucingumo) kreiptis į Konstitucinį Teismą.
61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (2 dalis), Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per rinkimus, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu prašymo ar klausimo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
62. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų ir teisėjų veiksmai ar neveikimas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, Seimo, Konstitucinio Teismo, Prezidento, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos veiksmai ir neveikimas nėra konstitucinės teisminės kontrolės objektas, atitinkamai administraciniams teismams nagrinėjant konkrečią bylą įstatymai nesuteikia įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konkrečių teisėjų, pareigūnų ar institucijų veiksmų ar neveikimo. Konstitucinio Teismo kompetencijai nepriskirtini su nusikalstamų veikų tyrimu ir nustatymu susiję klausimai. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Taigi pareiškėjas, manydamas, kad buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta tvarka.
63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.
64. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreipiasi tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, konstatuoja, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju jokios Europos Sąjungos teisės normos šioje byloje nėra taikomos ar aiškinamos, be to, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie pagrįstų būtinumą kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.
66. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, jokios būtinybės kreiptis į ESTT nėra, nes byloje taikytini nacionalinės teisės aktai, byloje nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinami.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramutė Ruškytė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė