Administracinė byla Nr. I-893-428/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02624-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad nuo 2009-03-16 iki 2015-07-02 kalėjo Marijampolės pataisos namuose, 19 būryje 2 gyvenamojoje patalpoje, perpildytose kamerose. Gyvenamąjį plotą mažino ir patalpoje esantys baldai. Patalpoje nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, buvo nešvarios patalpos, nebuvo spintų rūbams susidėti, stalo. Pareiškėjas patyrė daug nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą.
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-12). Nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko 19 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 39,60 kv. m, joje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų. Pareiškėjas bausmę atliko ne kamerų tipo patalpose, o bendrabučio tipo patalpose. Minimalus plotas buvo užtikrinamas. Pareiškėjas patalpose galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. iki 22:30 val. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Taip pat nuteistieji gali įsidarbinti ir dirbti įmonėje, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Patalpos įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Patalpos yra aprūpintos visu numatytu inventoriumi. Taip pat atsakovas nurodė, jog patalpų atitikimas higienos normoms- temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas kitų įstaigų. Pastebėjus pažeidimus jie nedelsiant yra šalinami. Pareiškėjas dėl patalpų higienos į kitas institucijas nesikreipė. Atsakovas prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą.
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad teismas turi vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, t.y. tęstinio pobūdžio terminas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009-03-16, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016-12-16 (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016-12-16. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2013-12-15 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013-12-15 taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2013-12-15 atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013-12-16 iki 2015-07-02.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės, Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.
Į bylą pateikti duomenys (b. l. 9-12, 25) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013-12-16 iki 2015-07-02 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 19 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, bendras patalpos plotas 39,60 kv. m, vienam asmeniui teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje bei ploto nepaneigė. Todėl teismas vadovaujasi pateiktais atsakovo duomenimis. Šioje administracinėje byloje konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų užimamas plotas, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatyta kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, ventiliacijos.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015-10-31; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte pagal kurį natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento ši higienos norma nereglamentuoja.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovas nurodė, jog gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides. Toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Atsakovas nurodė, jog pataisos įstaigą periodiškai kas dvejus metus tikrina Visuomenės sveikatos centras, o operatyvieji patikrinimai atliekami tik gavus nuteistųjų skundus. Pareiškėjas visą buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Atsakovas teismui pateikė 2012, 2014 ir 2016 metų periodinių patikrinimo aktus (b. l. 14-22). Juose jokių pažeidimų susijusių su patalpų apšvietimu ir vėdinimu nenustatyta. Be to, higienos normos įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.
Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas apšvietimas, ventiliacija, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl apšvietimo, ventiliacijos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas žalą kildina ir iš to, jog jam trūko spintelių rūbams susidėti, nebuvo stalo gyvenamojoje patalpoje.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios patalpos Marijampolės pataisos namuose aprūpintos kietuoju inventoriumi kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau- Aprūpinimo norma). Pagal minėtas normas numatyta, jog sieninė drabužių pakaba įrengiama buities kambaryje, o gyvenamojoje patalpoje tik spintelė prie lovos. Taip pat numatytas ir vienas stalas. Atsakovas patvirtino, jog gyvenamosios patalpos aprūpintos vadovaujantis teisės aktais.
Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad nebuvo stalo ir spintelės susidėti rūbams, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, baimę, stresą, depresiją, buvo pažemintas jo orumas, tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai. Pareiškėjas duomenų apie sveikatos sutrikimus taip pat nepateikė. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 24) nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė