Civilinė byla Nr. 3K-3-7-611/2021

Teisminio proceso numeris nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7; 2.4.2.12.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių R. P., A. P., J. G., L. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. P., R. P., J. G., L. N., N. G., D. Š. dėl administracinių aktų, sutarčių, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies panaikinimo, žemės sklypų valstybės nuosavybėn išreikalavimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. D. ir J. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų panaikinimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, dėl administracinių aktų, sutarčių, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies panaikinimo bei žemės sklypų valstybės nuosavybėn išreikalavimo.

3.       Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. kovo 5 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 1 d. pažymą Nr. 6-41 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotų V. K.; 2) panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 21 d. pažymą Nr. 6-47 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotų V. K.; 3) pripažino negaliojančia ab initio 2001 m. gegužės 21 d. sutartį, notarinio registro Nr. 1-2440, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., kuria V. K. perleido P. G. teisę į 5 ha buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą; 4) pripažino negaliojančia ab initio 2001 m. birželio 11 d. sutartį, notarinio registro Nr. 1-2980, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą; 5) panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 28 d. išvadą Nr. 71-4894 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 6) panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 28 d. išvadą Nr. 71-4895 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 7) grąžino pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti reikalavimus dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises, paveldėjimo teisės liudijimo, panaudos sutarties panaikinimo ir restitucijos būdo taikymo.

4.       Ieškovas 2018 m. liepos 25 d. patikslintu ieškiniu prašė:

4.1.                      panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 54-15359 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

4.2.                      panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 54-16086 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

4.3.                      panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 71-15955-16832 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės;

4.4.                      pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. balandžio 30 d. privačios žemės panaudos sutartį Nr. 13/02, kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., panaudos pagrindais;

4.5.                      pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 5948, patvirtinto Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini) k.;

4.6.                      pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. liepos 24 d. paveldėto turto pasidalijimo sutarties, notarinio registro Nr. 5963, patvirtintą Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

4.7.                      taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r.,  (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

4.8.                      taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini) k., 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.

5.       Ieškovas paaiškino, kad valstybė prarado nuosavybės teises į ginčo sklypus ne tik dėl pažeistų imperatyvių Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatų, bet ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnyje („Sukčiavimas“), 228 straipsnyje („Piktnaudžiavimas“), 300 straipsnyje („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“).

6.       Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į buvusių žemės savininkų V., O., J., J., J. D. ir E. D. valdytą 10,24 ha žemės plotą atkūrimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai pagal suklastotą asmens prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat panaudojus suklastotus giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinančius dokumentus, nesant būtinų dokumentų, įrodančių, kad V. K. yra buvusių žemės savininkų įpėdinis pagal įstatymą. Į administracinius aktus buvo įrašomi melagingi duomenys apie nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų valdytą žemės plotą turėjimą, taip apgaule buvo įgyta turtinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusių žemės savininkų valdytą 10,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  k., ji buvo įgyvendinta atkuriant nuosavybės teises P. G. į 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., ir R. P. – į 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., ir 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini) k.

7.       Atsakovai P. G., R. P. neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis negu pats teisės perleidėjas V. K., nes teisė iš neteisės neatsiranda, todėl sandorio, neatitinkančio įstatymų reikalavimų, pagrindu priimti administraciniai aktai – Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 22 d., 2003 m. liepos 15 d., 2004 m. gegužės 26 d. sprendimai – turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio.

8.       Administracinius aktus pripažinus niekiniais ir negaliojančiais turi būti taikoma restitucija. 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)  r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., į kurį neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės P. G., neatlygintiniais sandoriais buvo perleistas kitiems asmenims, todėl šie žemės sklypo perleidimo sandoriai taip pat turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Žemės sklypo savininkės – valstybės – ir ginčo žemės įgijėjos – J. G. – nesiejo ir nesieja jokie prievoliniai santykiai, atsakovė faktiškai valdo žemės sklypą, o valstybė yra praradusi šio nekilnojamojo turto faktinę ir teisinę valdymo galimybę dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ši situacija atitinka vindikacijos sąlygas, todėl taikytina neribota vindikacija ir iš atsakovės J. G. išreikalautinas valstybės nuosavybėn 5,2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., Tokiais pačiais nusikalstamais veiksmais valstybės institucijos atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypus R. P., jie jai perleisti neatlygintinai, todėl prašoma taikyti vienašalę restituciją natūra: grąžinti valstybei 1,85 ha, 1,06 ha ir 1,21 ha žemės sklypus.

9.       Pažymėjo, jog R. P. ir J. G. žemės sklypus įgijo neatlygintinai, todėl valstybei nekyla pareiga išmokėti kompensacijas už išreikalautą turtą. R. P. ir J. G. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo ne tik pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, bet ir dėl padarytų kitų asmenų nusikalstamų veikų valstybei, todėl savininkams praradus žemės sklypus nebus pažeistas proporcingumo principas ir teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių bei atsakovių R. P. ir J. G. pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Ginčo žemės sklypai daugiau kaip 13 metų areštuoti, visą šį laiką jie buvo ginčo dalykas, todėl nėra pagrindo teigti, kad toks ginčo žemės sklypų valdymas suformavo teisinių santykių stabilumą, be to, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10.       Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

10.1.                      panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 54-15359 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

10.2.                      panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 54-16086 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

10.3.                      panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 71-15955-16832 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės;

10.4.                      pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. balandžio 30 d. privačios žemės panaudos sutartį Nr. 13/02, kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini)  k., panaudos pagrindais;

10.5.                      pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 5948, patvirtinto Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini)  k.;

10.6.                      pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. liepos 24 d. paveldėto turto pasidalijimo sutarties, notarinio registro Nr. 5963, patvirtintos Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

10.7.                      taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovės D. Š. valstybei 2840 Eur.

11.       Teismas pažymėjo, jog pirmą kartą bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka teismas pripažino, kad nuosavybės teisių į buvusių žemės savininkų valdytą žemės plotą atkūrimo procesas buvo pradėtas neteisėtai, asmens, neturinčio teisės į buvusio minėtų žemės savininko nuosavybės teisių atkūrimą, suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 1 d. pažyma Nr. 6-41, 2001 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. 6-47, kuriose pažymėta, kad V. K. turi nuosavybės teisę į buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdytą žemę (pradžioje 10,24 ha, vėliau dalį perleidus – 5,24 ha), panaikintos kaip prieštaraujančios imperatyvioms Atkūrimo įstatymo 2, 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Atkūrimo tvarka), 2, 11, 14 punktų nuostatoms.

12.       Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį nuosavybės teisę gali perleisti tik savininkas, todėl V. K., neturėdamas teisių į buvusių žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo jų ir perleisti. Taip pat V. K. ir R. P. 2001 m. birželio 11 d. sudaryta teisės perleidimo sutartis, kuria V. K. perleido R. P. teisę atkurti 5,24 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybę į V., O., J. D. 10,24 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., ir 2001 m. gegužės 21 d. teisės perleidimo sutartis, kuria V. K. perleido P. G. 5 ha, apeliacinės instancijos teismo jau pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio. Teismas nusprendė, jog jos priimtos suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2, 10 straipsniams ir neatitinka Atkūrimo tvarkos 2, 11, 14 punktų. Teismas pažymėjo, jog panaikintos taip pat neteisėtai priimtų dokumentų pagrindu išduotos išvados – Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 28 d. išvada Nr. 71-4894 ir 2001 m. birželio 28 d. išvada Nr. 71-4895 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Pirmą kartą nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog R. P. ir P. G. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio tokios teisės perleisti, todėl nusprendė, jog ir vėlesnės šių naujųjų teisių turėtojų vardu išduotos pažymos, išvados ir sprendimai negali būti pripažinti teisėtais, nes yra parengti, išduoti ir įgyti be teisinio pagrindo.

13.       Teismas konstatavo, jog pažymų, patvirtinančių egzistuojančią V. K. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, išdavimo neteisėtumas ir nepagrįstumas tiesiogiai lėmė vėlesnių šiomis pažymomis patvirtintų teisių perleidimą atlygintiniais sandoriais bei nepagrįstą administracinių aktų išdavimą. Remdamasis šiais motyvais teismas tenkino ieškinio reikalavimus panaikinti administracinius aktus.

14.       Teismas nurodė, jog nekilnojamasis daiktas, kuris sąžiningo įgijėjo iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, buvo įgytas atlygintinai, gali būti išreikalaujamas tik vienu atveju, t. y. kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalis taikoma tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja, kad savininkas nekilnojamąjį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o šioje baudžiamojoje byloje nusikalstami veiksmai nebuvo konstatuoti, V. K. byla nutraukta jam mirus, o visa byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kitų, vėlesnių nekilnojamojo turto savininkų veiksmai nebuvo nusikalstami, todėl nebuvo pakankamo pagrindo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

15.       Teismas pažymėjo, jog R. P. ir P. G. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo atkūrus jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai privalėjusios patikrinti, ar asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. R. P. ir P. G., pagrįstai pasitikėdami valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo nuosavybės teises į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, yra sąžiningas šių teisių turėtojas. Įgiję nuosavybės teise žemės sklypus, jie turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininkais neribotą laiką ir galės naudotis ginčo žemės sklypais. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus teismas nusprendė, kad nuosavybės teisė buvo atkurta dėl valstybės, nesugebėjusios užtikrinti proceso teisėtumo, klaidos.

16.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. P. ir P. G. buvo sąžiningi įgijėjai, nekilnojamąjį turtą įgijo atlygintinai, teisės atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus V. K. atkurtos dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, žemės sklypai nėra priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, nusprendė, jog iš atsakovų R. P. ir P. G. paveldėtojų (J. G., A. P., L. N. ir N. G.) paėmus šiuos sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn būtų pažeistas proporcingumo principas ir šie asmenys patirtų pernelyg didelę naštą.

17.       Teismas nurodė, jog pagal valstybės išduotas pažymas buvo sudarytos perleidimo sutartys – 2001 m. birželio 11 d. dėl 5,24 ha perleidimo R. P., 2001 m. gegužės 21 d. dėl 5 ha perleidimo P. G., jų pagrindu Šiaulių apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti šiems asmenims nuosavybės teises į ginčo sklypus.

18.       Teismas nusprendė, jog šiuo atveju restitucija taikytina tarp valstybės ir V. K., nes būtent jis niekiniais ir negaliojančiais atlygintiniais sandoriais perleido sąžiningiems įgijėjams teises atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, kurie teismo sprendimu negali būti grąžinti valstybei natūra. V. K. mirė 2007 m. gruodžio 19 d., 2008 m. balandžio 17 d. jo teises pagal testamentą perėmė D. Š., palikimo atsisakymo fakto nėra registruota, todėl teismas taikė vienašalę restituciją, priteisdamas valstybei iš V. K. įpėdinės D. Š. ginčo žemės sklypų vertę, buvusią jų perleidimo metu (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas žemės sklypų vertę teismas atsižvelgė į baudžiamojoje byloje atliktą ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta visų sklypų retrospektyvinė 2840 Eur vertė, ir šią sumą priteisė iš D. Š..

19.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą pakeitė:

19.1.                      ieškinį tenkino;

19.2.                      panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 54-15359 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini)  r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

19.3.                      panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 54-16086 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

19.4.                      panaikino ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 71-15955-16832 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės;

19.5.                      pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. balandžio 30 d. privačios žemės panaudos sutartį Nr. 13/02, kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini)  k., panaudos pagrindais;

19.6.                      pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 5948, patvirtinto Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

19.7.                      pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. liepos 24 d. paveldėto turto pasidalijimo sutarties, notarinio registro Nr. 5963, patvirtintos Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.;

19.8.                      taikė vindikaciją ir grąžino valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini)  k.;

19.9.                      taikė vienašalę restituciją ir grąžino valstybės nuosavybėn iš atsakovės R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini)  k., 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)  r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini) k.

20.       Teisėjų kolegija nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme ginčas kilo dėl restitucijos ir vindikacijos taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas šia apimtimi.

21.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas.

22.       Kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, nusprendė, jog iš įrodymų visumos darytina labiau tikėtina išvada, kad R. P. ir P. G. nebuvo sąžiningi įgijėjai. Byloje nustatyta, jog R. P. buvo žemėtvarkos skyriaus darbuotoja, einanti vadovaujamas pareigas, o P. G. – ūkininkas, supirkinėjęs iš kitų asmenų ne tik žemę, bet ir teises atkurti nuosavybės teises į turėtą nuosavybę. Šie asmenys buvo susipažinę su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka ir procesu. Trečiojo asmens J. V. parodymai baudžiamojoje byloje patvirtino, jog teisių perleidimo sandorių organizatoriumi buvo ne V. K., o tuometė (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotoja trečiasis asmuo S. D., būtent ji ir pasiūlė atsakovams R. P. ir P. G. įsigyti turtines teises į nuosavybės teisių atkūrimą bei nurodė perleidžiamos teisės kainą, iki sandorio sudarymo V. K. nebendravo su atsakovais dėl tokios teisės perleidimo sąlygų. J. V., duodamas paaiškinimus ir šioje byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, nurodė, kad jis S. D. prašymu surasdavo žmones, kurių vardu būtų galima neteisėtai atkurti nuosavybės teises į žemę, taip buvo padaręs ir šiuo atveju – suradęs V. K., kurį pažinojo asmeniškai, supratęs, kad daroma kažkas neteisėto, tačiau tuo metu dar nesupratęs kaip, dokumentus tvarkė S. D., asmenys, kurie įsigydavo teisę atkurti nuosavybės teises, pinigus padėdavo pas S. D. kabinete ant stalo. Ir toks veikimo būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtinas, nes priešingu atveju, jei atsakovai pinigus už teisių perleidimą būtų mokėję pačiam V. K., tai būtų nurodyta notaro patvirtintuose 2001 m. gegužės 21 d. ir 2001 m. birželio 11 d. nuosavybės teisių perleidimo sandoriuose. Šie sandoriai buvo neatlygintiniai, teisė į žemę ne parduota, o perduota. Be to, jei atsakovai būtų buvę sąžiningi įgijėjai, jie, kaip ypač atidūs ir rūpestingi savo srities profesionalai (žemėtvarkos skyriaus vadovaujanti darbuotoja ir ūkininkas), būtų buvę patys suinteresuoti, sumokėję tuo laiku gan nemažas sumas už įgyjamą teisę, šios teisės kainą nurodyti nuosavybės teisių perleidimo sandoryje. Taigi jie turėjo suprasti, kad sandoriai nėra teisėti, kilus abejonių turėjo aiškintis dėl jų teisėtumo, be to, R. P. šis procesas, tikėtina, buvo labai gerai žinomas. Todėl minėtos aplinkybės leido teisėjų kolegijai daryti labiau tikėtiną išvadą, jog P. G. ir R. P. negali būti vertinami kaip atitinkantys sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus.

23.       Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog P. G. neva sumokėjo V. K. 2500 Lt, liko neįrodyta. Šiai aplinkybei prieštarauja J. V. parodymai, jog pinigai buvo mokami S. D. ir kainą už teisės į nuosavybės teisę įgijimą nustatydavo S. D.. R. P. taip pat nepamena, kokią pinigų sumą mokėjo, ir tai kelia dar daugiau abejonių dėl jos sąžiningumo. Be to, labiau tikėtini yra trečiojo asmens J. V. parodymai, nes jis nebuvo ir nėra suinteresuotas nuosavybės išsaugojimu.

24.       Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes kolegija nusprendė, jog nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos taikyti restituciją natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš R. P.: 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)  sen., (duomenys neskelbtini)  k.; 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr., (duomenys neskelbtini)  kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.

25.       Teisėjų kolegija, vertindama CK 1.80 straipsnio 4 dalies taikymą, nesutiko su atsakovų teiginiais, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalyje, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje nėra konstatuota, jog ginčo sklypų valstybė neteko dėl nusikalstamos veikos, nes byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai.

26.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalyje vartojama padaryto nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra susieta su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Be to, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). 

27.       Įsiteisėję Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis patvirtino S. D. pareikštą kaltinimą, jog ji, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji žemėtvarkininkė (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, siekdama asmeninės ir turtinės naudos, padedant J. V. ir kitiems bendrininkams, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Minėti duomenys taip pat patvirtino, kad J. V., siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, padėjo S. D. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 padarytos išvados atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2K-P-31-746/2016 pateiktus išaiškinimus, kad visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką.

28.       Kolegijos vertinimu, tiesioginis ryšis tarp civilinės bylos dalyko ir pagrindo su minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuotais piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmais akivaizdus. Todėl kolegija nusprendė, jog civilinėje byloje civilinės atsakomybės prasme įrodytas tiek pats nusikaltimo faktas, tiek tai, jog valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Kolegijos vertinimu, tokia išvada negali pažeisti nekaltumo prezumpcijos, nes ji daroma remiantis Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos atliktu duomenų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

29.       Konstatavus, jog P. G. nebuvo sąžiningas teisės atkurti nuosavybės teises įgijėjas, be to, valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, P. G. mirus ir ginčo žemės sklypo savininke tapus J. G., buvo taikyta vindikacija ir valstybės nuosavybėn iš J. G. grąžinamas 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) r., Radviliškio sen., (duomenys neskelbtini)  k.

30.       Kolegija nusprendė, jog, taikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebus pažeisti proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių principai. Byloje nebuvo įrodymų, kad sprendimo dėl vindikacijos taikymo įvykdymas J. G. bus apsunkintas ar neįmanomas. J. G. nepagrindė ir vindikacijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio, masto, aplinkybių, be to, nebuvo nustatyta, jog ji būtų patyrusi kokių nors išlaidų, susijusių su šio turto įsigijimu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

31.       Atsakovės R. P., A. P., L. N., J. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 10 d. nutartį, palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vindikacijos taikymo pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai vertino, kad turto valstybė neteko dėl nusikaltimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, viena vertus, sprendė, jog civiliniuose santykiuose nusikaltimo sąvoka suprantama kitaip nei baudžiamojoje teisėje, kita vertus, nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje konstatuotas akivaizdus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi faktas leidžia spręsti, kad valstybė neteko turto dėl padaryto nusikaltimo.

31.2.                      Analogiškoje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014 atsisakė vadovautis šia nutartimi. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu įgaliojimą ir buto pirkimo–pardavimo sutartį, nes nenustatytas asmuo, pateikęs kito asmens pasą ir suklastotą įgaliojimą, ieškovės butą pardavė, apgaulės būdu užvaldydamas pinigus, gautus už neteisėtai parduotą butą. Baudžiamoji byla buvo iškelta, tačiau vėliau buvo sustabdyta, iki bus nustatyti asmenys, padarę nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusios skirtingos faktinės aplinkybės. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 teismas, nustatydamas nusikaltimo faktą, nesusidūrė su nekaltumo prezumpcijos problema, nes galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nebuvo nustatytas. 

31.3.                      Teismo sprendime yra detalizuojami S. D., J. V., V. K. veiksmai, daroma nuoroda į S. D. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, šiems asmenims pareikštus kaltinimus, J. V. apgaulę, su šiais asmenimis kartu veikusio nenustatyto asmens įvykdytą dokumentų klastojimą ir tai, kad dėl šių veiksmų P. G., R. P. įgijo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Dėl minėtų veiksmų S. D. ir J. V. atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, vėliau ji buvo nutraukta dėl senaties, tačiau teismas vertino, jog turto valstybė neteko dėl nusikaltimo. Taigi, teismo nuomone, S. D. ir J. V. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios valstybė S. V. ir kitiems asmenims perleido turtą. Toks teismo sprendimas reiškia, kad S. D. ir J. V. įvykdė nusikaltimą, tačiau išvengė atsakomybės tik dėl senaties. Toks teismo vertinimas pažeidžia šių asmenų nekaltumo prezumpciją.

31.4.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nurodė faktines aplinkybes. Įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 nėra konstatuota, kad ginčo sklypų valstybė neteko dėl nusikalstamos veikos. Minėtame nuosprendyje ir nutartyje yra perrašomas visas kaltinamasis aktas, kuriame yra suformuluoti kaltinimai ir pateikti pagrindžiantys duomenys. Tačiau procesinio dokumento dalis, kurioje perrašytas kaltinamasis aktas ir kurioje yra nurodomi konstatuojamojo pobūdžio teiginiai apie padarytas nusikalstamas veikas, nėra tapati teismo ištirtai ir konstatuotai nusikalstamai veikai.

31.5.                      Tai, kad buvo padarytas nusikaltimas, nurodoma apkaltinamajame teismo nuosprendyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2005). Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014 bylą nutraukė dėl senaties. Nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys apie S. D., V. K., kitų asmenų veiksmus, kurie, prokuroro nuomone, turi nusikalstamos veikos požymių, neleidžia teigti, kad turto valstybė neteko dėl nusikaltimo. Lietuvos teisėje nėra konkuruojančių nusikaltimo sąvokų ir skirtingų šių sąvokų aiškinimo skirtingose teisės šakose. Šios sąvokos yra BK, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK), CK nusikaltimo sąvoka neapibrėžta. Nesant išreikštos įstatymo leidėjo valios apie skirtingą nusikaltimo sąvokos aiškinimą civiliniuose ir baudžiamuosiuose santykiuose, skirtingus nusikaltimo konstatavimo kriterijus, laikytina, kad CK 4.96 straipsnyje vartojama nusikaltimo sąvoka suprantama taip, kaip ji aiškinama BK ir BPK. Taigi, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, nėra pagrindo teigti, kad valstybė neteko turto dėl nusikaltimo, ir nėra pagrindo taikyti vindikacijos pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį.

31.6.                      Byloje nebuvo paneigta R. P. ir P. G. sąžiningumo prezumpcija. Iš teismo sprendimo matyti, jog išvada apie R. P., P. G. nesąžiningumą padaryta remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Rėmimasis tikimybių pusiausvyros principu patvirtina, kad byloje nėra pakankamai įrodymų nesąžiningumui konstatuoti, todėl vien prielaidomis grįsta subjektyvi teismo nuomonė apie labiau tikėtiną R. P., P. G. nesąžiningumą nėra pakankama jų sąžiningumo prezumpcijai paneigti. Priešingu atveju, jeigu prezumpcija galėtų būti paneigiama tikimybėmis, ji netektų prasmės ir savo, kaip procesinės priemonės, paskirties.

31.7.                      Byloje nebuvo apklausta S. D., kuri supažindino R. P., P. G. su V. K., nebuvo aiškinamasi, kodėl sandoris vyko tarpininkaujant S. D., taip pat nebuvo aiškinamasi, koks asmuo už perleistą teisę gavo pinigus, kodėl buvo sudarytas neatlygintinis sandoris ir kaip šias sandorio aplinkybes suvokė R. P., kaip galėjo suvokti P. G.. Byloje nebuvo atsižvelgta į R. P. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, jai nurodžius, jog ji mokėjo 1000 Lt už perleidžiamą teisę į 1 ha, t. y. iš viso apie 5200–5500 Lt. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, ar V. K. gavo pinigus ar jų dalį už perleistą teisę. Taigi byloje nebuvo surinkti įrodymai, reikšmingi vertinant R. P. ir P. G. sąžiningumą. Įrodinėjant P. G. ir R. P. nesąžiningumą turėtų būti įrodyta, kad jie žinojo, jog V. K. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau vis tiek nusprendė šią teisę įsigyti, tačiau tokių duomenų nėra.

31.8.                      Ieškovas pateikia prielaidas ir spėliones apie asmenines R. P. ir P. G. savybes, patirtį, kurių pagrindu jie turėjo žinoti, kad oficialus valstybės įstaigos dokumentas neatitinka tikrovės, o V. K. neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Aplinkybė, kad faktiškai sumokėtas atlygis nebuvo nurodytas perleidimo sutartyse, nepagrindžia, jog R. P. ir (ar) P. G. žinojo, kad V. K. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pripažinta neteisėtai.

31.9.                      Sprendžiant ginčą atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-278-248/2017, Nr. 3K-3-338-695/2018, Nr. 3K-3-76-916/2019 pateiktus išaiškinimus. Šių bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Nurodyta teismų praktika leidžia išskirti keturias sąlygas, kai turtas negali būti grąžinamas valstybės nuosavybėn: pirma, teisė į nuosavybę ar teisė į jos atkūrimą įgyta atlygintiniu sandoriu; antra, ją įgijęs ir įgyvendinęs asmuo buvo sąžiningas; trečia, nuosavybės teisė buvo atkurta dėl valstybės, nesugebėjusios užtikrinti proceso teisėtumo, klaidos; ketvirta, turtas, į kurį atkurta nuosavybė, nėra priskirtinas išimtinei valstybės nuosavybei ir neturi visuomeninio poreikio. Todėl šiuo atveju svarbu įvertinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant nuosavybės grąžinimas valstybei pažeistų proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus.

31.10.                      R. P., P. G., įgydami teises į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo sąžiningi. Ginčo žemės sklypų grąžinimas valstybės nuosavybėn pažeistų proporcingumo, teisėtų lūkesčių principus bei nepagrįstai perkeltų valstybės klaidų ir tinkamo pareigų nevykdymo neigiamas pasekmes sąžiningiems ir valstybe pasitikėjusiems piliečiams. P. G. ir R. P. teises į nuosavybės teisių atkūrimą niekiniais ir negaliojančiais sandoriais įgijo iš V. K.. Atsižvelgiant į tai, vienašalė restituciją turėtų būti taikoma iš V. K., priteisiant valstybei ginčo sklypų rinkos vertę. V. K. yra miręs, todėl teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją V. K. teisių perėmėjai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-916/2019).

32.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog teismas nepagrįstai taikė restituciją ir vindikaciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant restituciją nuosavybės teisė gali būti apribota, įskaitant ir nuosavybės teisės objekto paėmimą, tačiau kad toks teisės ribojimas būtų pagrįstas, būtina trijų sąlygų visuma: pirma, pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; antra, ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; trečia, turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Šiuo atveju siekiama apginti valstybės nuosavybę, kuri, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, tapo privačia nuosavybe, todėl restitucijos taikymas yra būtinas. Be to, taikius restituciją ir iš R. P. išreikalavus ginčo žemės sklypus bei grąžinus juos valstybei, nebus pažeistas proporcingumo principas. R. P. įrodymais nepagrindė restitucijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio, masto, aplinkybių.

32.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog R. P., P. G. neatitiko sąžiningo įgijėjo standarto. Šioje byloje, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad R. P., P. G. nedėjo pastangų įgyti turtą skaidriai, laikantis teisės aktų nuostatų, suderinti aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. R. P., P. G. buvo susipažinę su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka bei procesu, jiems taikomi didesni atidumo standartai. Be to, teisių perleidimo sandorių organizatorius buvo ne teisių turėtojas V. K., o (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotoja S. D.. S. D. ir pasiūlė R. P. bei P. G. įsigyti turtines teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nurodė perleidžiamos teisės kainą. Be to, vertinant R. P. ir P. G. sąžiningumą, yra svarbi aplinkybė, kad nuosavybės teisių perleidimo sandoriai buvo neatlygintiniai. Tai, kad sandoriai buvo neatlygintiniai, pagrindžia notaro patvirtintose perleidimo sutartyse nurodyti duomenys. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime byloje Žilinskienė prieš Lietuvą yra pabrėžęs, kad tokios aplinkybės, kai sutartyje nebuvo nustatyta jokio užmokesčio už žemę (perleidžiamą teisę), nors vėliau abi šalys teigė, kad buvo sumokėta tam tikra suma, verčia abejoti asmenų sąžiningumu. Nustačius įgijėjo neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, reiškia, kad jis, įgydamas turtą nesąžiningai, pats prisiima neigiamų padarinių naštos riziką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-957-629/2019).

32.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė vindikaciją J. G. atžvilgiu. CK 4.95–4.97 straipsniuose yra įtvirtintos vindikacijos taisyklės, pagal kurias, jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018; 2019 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A-957-629/2019; 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartis byloje Nr. eA-4735-525/2019). R. P., P. G. sandoriai, sudaryti su V. K. dėl teisių atkurti išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisę perleidimo buvo neatlygintiniai (CK 4.96 straipsnio 3 dalis), žemės savininkė žemę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

32.4.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. G. negali būti laikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014 nurodyta, jog J. V. dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tarp jų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų turėtą žemę procese padarytų nusikalstamų veikų, pripažintas kaltu ir nuteistas. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 taip pat konstatuota, kad nuosavybės teisės į buvusių savininkų turėtą žemę buvo atkuriamos dėl nusikalstamų veikų. Nusikaltimo faktas konstatuotas ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo 37 punkte.

32.5.                      CK 4.96 straipsnio 2 dalyje vartojama nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra siejama su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Apeliacinės instancijos teismas nesprendė S. D., J. V. kaltės klausimų, tik grindė ją paties nusikaltimo fakto konstatavimu, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją.

32.6.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, taikant vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebus pažeisti proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių principai. J. G. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė kokių nors išlaidų, susijusių su šio turto įsigijimu, nepagrindė ir vindikacijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio ir masto. R. P. žinojo, kad keliamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumo klausimas ir šioje situacijoje jos teisėti lūkesčiai atsirasti negalėjo. Valstybė, praradusi turtą dėl nusikalstamos veikos, inicijavo teisminį procesą 2005 m. kovo 31 d. Visą tą laikotarpį R. P., A. P., L. N., J. G. buvo žinoma, kad yra kilęs ginčas dėl žemės sklypų, šiam turtui buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad R. P., A. P., L. N., J. G. turi teisėtų lūkesčių.

32.7.                      Kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių aplinkybės nėra panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad R. P., P. G., įgydami iš V. K. teisę atkurti nuosavybės teises, buvo nesąžiningi įgijėjai, o nė vienoje iš atsakovių minėtų bylų nebuvo kilęs ginčas ir nebuvo nustatyta, kad asmenys, įgiję žemės sklypus ar nuosavybės teisę į žemę, būtų buvę nesąžiningi.

32.8.                      Nagrinėjamai bylai aktualus yra Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Šiame nutarime taip pat pažymėta, kad jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires (viršijant įgaliojimus), padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojant kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011). Pažeidimai nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti vertinami kaip valstybės institucijos klaida, teismui buvo pateikti įrodymai, kad buvo padaryta nusikalstama veika. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

33.       Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Siekiant grąžinti neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą turtą įstatymų leidėjas nustatė sąlygas ir tvarką, kuriomis remiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi būti vykdomas.

34.       Nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymą bei tvarką reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje, kuri yra vykdoma laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

35.       Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančioje Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šioje byloje konstatuota, jog nuosavybės teisių į buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. valdytą žemės plotą atkūrimo procesas buvo pradėtas neteisėtai, asmens, neturinčio teisės į buvusio minėtų žemės savininko nuosavybės teisių atkūrimą, suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, pažeidžiant, inter alia (be kita ko), imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas.

36.       CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenurodo kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus (4 dalis).

37.       Pagal teisinį reguliavimą savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

38.       Teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-684/2020, 43 punktas). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 32 punktas; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019, 26 punktas).

39.       Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas, remiantis prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011).

40.       Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalis. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (pagal pareigas) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi, kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 22 punktas; 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-684/2020, 42 punktas).

41.       Nagrinėjamu atveju aktualus minėtas CK 4.95 straipsnis įtvirtina, jog savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis).

42.       Aiškinant CK 4.96 straipsnio 2 dalies tikslus bei turinį svarbūs yra Konstitucinio Teismo pateikti išaiškinimai. Konstitucinis Teismas

43.       Konstitucinis Teismas formuojamoje konstitucinėje jurisprudencijoje, atsižvelgdamas į savininko nuosavybės teisės netekimą dėl nusikaltimo, naujo įgijėjo statusą, yra nurodęs, jog savininkas yra laikomas sąžiningu ir teisėtu įgijėju, tačiau asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Todėl savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal CK yra nevienodas (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

44.       Kai turtą savininkas praranda dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tai nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises, ir nereiškia, kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo savininku. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, prarastą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, kad savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų, jis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

45.       Kasaciniame skunde pažymima, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vindikacijos taikymo pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai vertino, kad turto valstybė neteko dėl nusikaltimo, be to, tokia teismo išvada pažeidžiama teisėje galiojanti asmens nekaltumo prezumpcija.

46.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad baudžiamajame įstatyme (BK 95 straipsnis) ir baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties institutas (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-81/2013). Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, 2016 m. birželio 27 d. nutarime, aiškindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinama taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

47.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartyje, atsižvelgdamas į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra nurodęs, jog visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016, 6–10 punktai).

48.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas Konstitucinio Teismo ir kasacinės instancijos teismo baudžiamosiose bylose pateiktus išaiškinimus, sprendžia, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas ne tik tais atvejais, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu yra konstatuodamas nusikaltimo faktas bei nustatomas ir pripažįstamas kaltu jį padaręs asmuo, bet ir kai baudžiamasis procesas nutraukiamas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau teismo išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės, priimtame procesiniame sprendime konstatuojamas nusikalstamos veikos objektyviąja prasme faktas. Šis požiūris dera ir su kasacinio teismo jau pateiktu išaiškinimu, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai baudžiamojo proceso metu konstatuojama, kad įtarimas dėl nusikalstomos veikos pasitvirtino, tačiau nėra nustatomas nusikalstamą veiką atlikęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).

49.       Toks vertinimas negali būti laikomas asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Iš atskirų EŽTT praktikos pavyzdžių matyti, kad Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) savaime nedraudžia nagrinėti baudžiamojoje byloje prokuroro pateikto kaltinimo pagrįstumo klausimų, kai asmeniui pritaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir byla nutraukiama teismo sprendimu, tokį sprendimą priėmus išnagrinėtoje iš esmės byloje, užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažinus, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą (pvz., 2012 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Constantin Florea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje G?ng? ir Syndicat indépendant des juristes de Roumanie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28906/09). Be to, vadovaujantis EŽTT praktika, tais atvejais, kai, išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės, įvertinamas kaltinimo pagrįstumas ir byla nutraukiama pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tuo pačiu teismo sprendimu gali būti tenkinamas ir civilinis ieškinys (pvz., EŽTT 2012 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Constantin Florea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05). Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatuotas nusikalstamos veikos faktas atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Todėl šiuo atveju yra atsižvelgiama į objektyviąja prasme konstatuotą nusikalstamą veiką, siekiant taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį, ir tai savaime asmens nekaltumo prezumpcijos nepažeidžia.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, jog, aiškinant CK 4.96 straipsnio 2 dalį tokiu būdu, kad, nutraukus baudžiamąjį procesą dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino pasibaigimo, nors yra konstatuota nusikalstama veika objektyviąja prasme, nebegali būti taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta ribota vindikacija, būtų neproporcingai apribotas kelias apginti pažeistas nuosavybės teises ir išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo.

51.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Šaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 išdėstytas išvadas dėl J. V. ir D. D. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, kurioje vertinimas buvo atliekamas atsižvelgus į pirmiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 suformuotą praktiką.

52.       Šaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 nusprendė, jog byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys patvirtina S. D. pareikštą kaltinimą, jog ji, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji žemėtvarkininkė (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, siekdama asmeninės ir turtinės naudos, padedant J. V. ir kitiems bendrininkams, kuriems byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, piknaudžiavo tarnybine padėtimi. Minėtos Šiaulių apygardos teismo nutarties baudžiamojoje byloje teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo kvestionuojamas kasacine tvarka. Šios nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai nagrinėjamai civilinei bylai (CPK 182 straipsnio 3 dalis).

53.       Iš įsiteisėjusios Šaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 matyti, kad teismas nusprendė, jog J. V. baudžiamasis procesas dėl veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, nutraukiamas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau šiame procesiniame sprendime buvo padarytos išvados dėl pareikštų kaltinimų pagrįstumo leidžia spręsti, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai nusikalstamu būdu. Kaip minėta, atsižvelgimas į šias aplinkybes, nustatytas teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės, savaime nekaltumo prezumpcijos nepažeidžia, be to, nei J. V., nei S. D., šioje byloje dalyvaujantys kaip tretieji asmenys, nekvestionavo nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo rėmimosi nurodyta Šiaulių apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje, be kita ko, nekeldami klausimą dėl jų nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

54.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiais išaiškinimais nėra nukrypstama nuo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-916/2019.

55.       Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 17 punktas).

56.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl ir teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas).

57.       Pažymėtina ir tai, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 59 punktas).

58.       Vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje bylose priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas).

59.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-916/2019 yra pateikiamas teisinis vertinimas atsižvelgus į tai, kad baudžiamosios bylos buvo nutrauktos Šiaulių apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; apkaltinamųjų nuosprendžių kaltintiems asmenims nebuvo priimta. Šios baudžiamosios bylos buvo nutrauktos dar iki minėtų Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų vertinimų dėl BK 95 straipsnio nuostatos taikymo tik išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl šiuose procesiniuose sprendimuose nebuvo vertintos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos objektyviąja prasme padarymo.

60.       Atsižvelgiant į pirmiau minėtus vertinimus spręstina, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 buvo konstatuoti atkuriant nuosavybės teises atlikti nusikalstami veiksmai objektyviąja prasme. Šių veiksmų konstatavimas sudarė pakankamą pagrindą taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį.

Dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės tarnautojų nusikalstamų veikų atveju

61.       Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste kyla klausimas dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo valstybės tarnautojų nusikalstamų veikų atveju, atliktų jiems dalyvaujant nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo, EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus.

62.       Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime, pasisakydamas dėl savininko bei sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisių apsaugos, nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Remiantis šiuo nutarimu, vindikacija grąžinant turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Taip pat Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai, jog turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su nekilnojamojo turto išreikalavimu iš sąžiningo įgijėjo, turi būti užtikrinta tokio turto savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, be kita ko, laikantis proporcingumo principo.

63.       Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Dėl proporcingumo principo yra pasisakęs ir EŽTT, nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 49).

64.       EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo ir nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61; 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47).

65.       Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kai neteisėtų valstybės institucijų sprendimų priėmimą lemia kitų asmenų, be kita ko, valstybės tarnautojų nusikalstamos veikos, paprastai neturėtų paneigti bendrų EŽTT praktikos principų dėl valstybės klaidų taisymo ir susijusių privačių asmenų teisių apsaugos šiame kontekste.

66.       Atitinkamai šioje byloje aktuali ir EŽTT praktika dėl valstybės klaidų taisymo. Pavyzdžiui, keliose bylų prieš Lietuvą (pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, ir kt.) akcentuota, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. EŽTT taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją.

67.       Paminėtinas ir 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, dėl pareiškėjai gresiančio iškeldinimo iš jos buto Maskvoje, pripažinus, kad ankstesnieji buto savininkai šį būstą įsigijo apgaule privatizavimo procese. EŽTT pažymėjo, kad valstybė turėjo išimtinę kompetenciją nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias valstybės teisė į nuosavybę pereina kitiems asmenims, atitinkantiems keliamus reikalavimus, bei prižiūrėti, kaip šių sąlygų yra laikomasi. EŽTT nuomone, nei pareiškėja, nei bet kuris trečiasis asmuo negalėjo prisiimti rizikos, kad jų nuosavybės teisė buvo įgyta su trūkumais, kai šie trūkumai apskritai galėjo būti pašalinami egzistuojančia specialia tvarka. EŽTT pakartojo, kad klaidos ar spragos, kurias valdžios institucijos padaro, turi būti aiškinamos paveiktojo asmens naudai ypač tada, kai joks kitas privatus interesas nėra pažeidžiamas.

68.       Nors EŽTT praktikoje nurodoma, kad abejonės pareiškėjų sąžiningumu negali savaime nulemti jų pašalinimo iš Konvencijos teikiamos apsaugos pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį, net jei nustatant pusiausvyrą šios aplinkybės vertinamos ne jų naudai (pvz., 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas byloje Osipkovs ir kiti prieš Latviją, peticijos Nr. 39210/07, 85 punktas), tačiau yra pripažįstama, jog kai valstybės institucijų klaidų taisymas sąlygoja teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe apribojimą, bona fide (geru pasitikėjimu) savininkai naudojasi ypatinga apsauga (2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10).Taigi EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos sąžiningų asmenų sąskaita, užkraunant jiems pernelyg didelę naštą.

69.       Plėtodama kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės tarnautojai atlieka valstybės patikėtas funkcijas įvairiose srityse. Viena iš tokių sričių – nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kuris, kaip minėta, turi būti vykdomas vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, viešojo administravimo subjektams užtikrinant, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Valstybės tarnautojų nusikaltimai gali būti padaryti įvairiais veiksmais, o Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu ir vindikacija grąžinant turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Nors tokiais atvejais formaliai egzistuoja sąlygos taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribotos vindikacijos institutą, nustatantį, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tačiau, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, turtą įgijusio asmens sąžiningumą. Valstybės klaida, be kita ko, susijusi su jos tarnautojų nusikalstamomis veikomis, negali būti taisoma sąžiningų asmenų sąskaita (mutatis mutantis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278 248/2017).

70.       Toks vertinimas lemia, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalį taikant tais atvejais, kai žemės sklypų savininkė (valstybė) prarado šį turtą dėl valstybės tarnautojų nusikalstamų veikų nepagrįstai atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, būtina įvertinti, ar teisės atkurti nuosavybės teises įgijėjas buvo sąžiningas. Toks vertinimas leidžia užtikrinti, kad dėl valstybės tarnautojų nusikalstamų veikų kilusios pasekmės nebūtų nepagrįstai perkeliamos sąžiningiems asmenims. Tokiais atvejais nustačius, kad įgijėjas yra sąžiningas, CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma negali būti taikoma.

Dėl sąžiningumo prezumpcijos paneigimo ir įrodinėjimo standarto

71.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, konstatavo, jog R. P. ir P. G. nebuvo sąžiningi įgijėjai. Kasaciniame skunde, nesutinkant su šiomis teismo išvadomis, argumentuojama, kad byloje nebuvo paneigta R. P. ir P. G. sąžiningumo prezumpcija, nes sąžiningumo prezumpcijos negalima paneigti remiantis tikimybių pusiausvyros principu.

72.       Vertindama nurodytus kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningumo arba kaltės. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).

73.       Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007).

74.       CK, CPK įtvirtintas reguliavimas neįtvirtina jokių išimčių dėl sąžiningumo prezumpcijos paneigimo įrodinėjimo standarto, todėl civilinėje teisėje taikomas sąžiningumo prezumpcijos paneigimas galimas vadovaujantis bendromis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir remiantis bendromis įrodinėjimo taisyklėmis. Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 65 punktą).

75.       Šios nutarties 72–74 punktuose pateikti argumentai leidžia teigti, jog asmens sąžiningumo prezumpcija lemia jau minėtus įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumus, bet ne savaime aukštesnį įrodinėjimo standartą, siekiant šią prezumpciją paneigti.

76.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad J. V. parodymai baudžiamojoje byloje patvirtino, jog teisių perleidimo sandorių organizatorius buvo ne V. K., o tuometė (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotoja S. D., kuri ir pasiūlė atsakovams R. P. bei P. G. įsigyti turtines teises į nuosavybės teisių atkūrimą bei nurodė perleidžiamos teisės kainą, iki sandorio sudarymo V. K. net nebendravo su atsakovais dėl tokios teisės perleidimo sąlygų. J. V., duodamas paaiškinimus ir šioje byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, nurodė, kad jis S. D. prašymu surasdavo žmones, kurių vardu būtų galima neteisėtai atkurti nuosavybės teises į žemę, tai buvo padaręs ir šiuo atveju – suradęs V. K., kurį pažinojo asmeniškai, supratęs, kad daroma kažkas neteisėto, tačiau tuo metu dar nesupratęs kaip, dokumentus tvarkė S. D., nes asmenys, kurie įsigydavo teisę atkurti nuosavybės teises, pinigus padėdavo pas S. D. kabinete ant stalo.

77.       Apeliacinės instancijos teismas vertino, jog J. V. apibūdintas asmenų veikimo būdas labiau tikėtinas. Priešingu atveju, jei atsakovai pinigus už teisių perleidimą būtų mokėję V. K., tai būtų buvę nurodyta notaro patvirtintuose 2001 m. gegužės 21 d., 2001 m. birželio 11 d. nuosavybės teisių perleidimo sandoriuose. Be to, jei atsakovai būtų buvę sąžiningi įgijėjai, jie, kaip ypač atidūs ir rūpestingi savo srities profesionalai (žemėtvarkos skyriaus vadovaujanti darbuotoja ir ūkininkas), būtų buvę patys suinteresuoti sumokėti tuo laiku gan nemažas sumas už įgyjamą teisę, šios teisės kainą nurodyti nuosavybės teisių perleidimo sandoryje. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovė R. P. išvis nepamena, kokią pinigų sumą mokėjo, ir tai leido dar labiau abejoti jos sąžiningumu.

78.       Įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog iš įrodymų visumos darytina labiau tikėtina išvada, kad R. P. ir P. G. nebuvo sąžiningi įgijėjai. Šie pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai vertintini kaip teismo išvada dėl byloje esančių duomenų pakankamumo šiuos asmenis laikyti nesąžiningais.

79.       Teisėjų kolegija pažymi, jog kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl netinkamos įrodinėjimo priemonės – J. V. parodymų, jų nepagrįstumo. Pirmiau minėtos teismų nustatytos aplinkybės yra pakankamos atsakovų nesąžiningumui konstatuoti. Be to, toks apeliacinės instancijos teismo požiūris dera ir su EŽTT sprendime byloje Žilinskienė prieš Lietuvą pateiktais išaiškinimais, tai, kad pareiškėjos sutartyje su kitu asmeniu nebuvo nurodyta jokio užmokesčio už žemę, nors vėliau šalys teigė, kad tam tikra suma buvo sumokėta, pareiškėjos sąžiningumu galima suabejoti (EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, 51 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo nėra nustatyta, kasaciniame skunde nebuvo pateikta pagrįstų argumentų, kad šiuo konkrečiu atveju taikoma priemonė yra neproporcinga.

80.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai taikė ir aiškino CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgė į įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotą objektyviąja prasme atliktą nusikalstamą veiką bei tinkamai įvertino šalių sąžiningumo klausimą. Dėl šių priežasčių kasacinio skundo argumentais naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

81.       Kiti kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismų praktikos formavimui ar jos vienodinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

82.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

83.       Atmetus kasacinį skundą, atsakovėms bylinėjimosi išlaidos, inter alia, jų sumokėtas žyminis mokestis, nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kitos proceso šalys nepateikė prašymų atlyginti kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

84.       Kasacinis teismas patyrė 17,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme proceso metu išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš kiekvienos kasatorės, nesiekia minimalios 5 Eur sumos, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Andžej Maciejevski

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Gediminas Sagatys

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Antanas Simniškis