Administracinė byla Nr. AS-1032-968/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00464-2026-7
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2026 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2026 m. vasario 9 d. kreipėsi teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2025 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 255111256 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde prašė atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo paduoti, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – pareiškėjas buvo suimtas nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d., kas ribojo galimybę turėti advokatą ir kreiptis į teismą. Pareiškėjas susidūrė su finansiniais sunkumais, informacijos trūkumu iš institucijų, jo atžvilgiu buvo atliekami baudžiamojo proceso veiksmai. Pareiškėjas nurodo, kad šios priežastys pripažintinos svarbiomis, o prašymą atnaujinti terminą jis teikia nedelsiant po paleidimo.
Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 18 d. nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti – pateikti skundą, pasirašytą originaliu parašu. Pareiškėjas nustatytą trūkumą pašalino ir padavė originaliu parašu pasirašytą skundą. Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti – pateikti išsamius, argumentuotus paaiškinimus dėl termino atnaujinti ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, taip pat motyvuotai sukonkretinti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo.
Pareiškėjas Regionų administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir nurodė, kad suėmimo laikotarpiu objektyviai negalėjo kreiptis į teismą, kai buvo paleistas (2025 m. lapkričio 20–21 d.) atvyko į Vilnių, jam buvo paskirtas namų areštas. Pareiškėjas nemokėjo lietuvių kalbos, neturėjo leidimo gyventi, negalėjo įsidarbinti. Tik po bandymų dirbti neoficialius darbus, jis sukaupė pakankamai lėšų, pasisamdė advokatą, kuris 2025 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi humanitariniu pagrindu, tačiau Departamentas 2026 m. sausio 25 d. raštu atsisakė tai padaryti. Pareiškėjas neturėdamas leidimo gyventi negali turėti banko sąskaitos, patiria nuolatines kliūtis ir biurokratinius sunkumus. Pareiškėjas pažymėjo, kad ketina įregistruoti santuoką, todėl teismo sprendimas šioje byloje turi išskirtinę reikšmę. Pareiškėjo įsitikinimu, visos jo nurodytos aplinkybės – ilgas suėmimas, namų areštas, kalbos nemokėjimas, banko sąskaitos neturėjimas, finansiniai sunkumai, planai sukurti šeimą – visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, t. y. laikytinos išskirtinėmis, ekstraordinariomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi ir 30 straipsniu. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką teismas pažymėjo, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad sprendimai dėl užsieniečio grąžinimo ar įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos gali būti skundžiami administraciniam teismui per 14 dienų nuo jų įteikimo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą turėjo paduoti per 14 dienų nuo ginčijamo sprendimo įteikimo dienos.
Buvo nustatyta, kad VSAT 2025 m. gegužės 9 d. Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas
2025 m. gegužės 9 d., todėl teismas apskaičiavo, kad šis sprendimas galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui per 14 dienų nuo jo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. gegužės 23 d. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 21 d. buvo sulaikytas, tačiau sprendė, kad iki šios datos, t. y. per 12 dienų nuo sprendimo įteikimo, jis turėjo realią galimybę kreiptis į teismą. Teismo įsitikinimu, byloje nebuvo duomenų, kad per šį laikotarpį pareiškėjas objektyviai negalėjo pasinaudoti teise apskųsti sprendimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo paleistas 2025 m. lapkričio 21 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2026 m. vasario 8 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po suėmimo pabaigos.
Teismas vertino pareiškėjo papildomus argumentus, susijusius su jo socialine padėtimi, kalbos barjeru, leidimo gyventi neturėjimu, finansiniais sunkumais bei galimybėmis pasinaudoti teisine pagalba. Tačiau, teismo įsitikinimu, šios aplinkybės savaime nepaneigė pareiškėjo pareigos veikti rūpestingai ir operatyviai ginant savo teises, juo labiau, kad 2025 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas, pasitelkęs teisinę pagalbą, kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo humanitariniu pagrindu. Buvo atkreiptas dėmesys, kad byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo nurodytos termino skundui teismui paduoti praleidimo aplinkybės būtų tokio pobūdžio, kad jos objektyviai ir visą reikšmingą laikotarpį būtų visiškai užkirtusios kelią kreiptis į teismą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas išnykus kliūtims būtų nedelsdamas ėmęsis veiksmų savo teisėms ginti nustatyta tvarka.
Įvertinęs pareiškėjo prašyme dėl termino atnaujinimo nurodytus argumentus bei byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad jos neatitinka LVAT praktikoje suformuotų kriterijų, kuomet terminas gali būti atnaujinamas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, objektyviomis ir neįveikiamomis kliūtimis, kurios būtų realiai ir visą reikšmingą laikotarpį sutrukdžiusios laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Nenustatęs, kad išnykus galimoms kliūtims pareiškėjas būtų veikęs nedelsdamas ir pakankamai rūpestingai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą nagrinėti iš esmės.
Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl suėmimo laikotarpio, leidimo gyventi neturėjimo, kalbos nemokėjimo, kliūčių įsidarbinti ir sukaupti lėšų, kad galėtų pasisamdyti advokatą; ir kt. Pareiškėjas pažymi, kad jo pasisamdytas advokatas buvo nekompetentingas, pareiškėjas skundą dėl Sprendimo padavė 2026 m. vasario 8 d., t. y. praėjus 14 dienų nuo tada, kai gavo Departamento neigiamą atsakymą.
Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentuoja laikotarpį iki suėmimo, kadangi pareiškėjas, kaip visiškai lietuvių kalbos nemokantis užsienietis, objektyviai neturėjo galimybės per tokį trumpą laiką susiorientuoti, susirasti advokatą, suprasti sudėtingą administracinį sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad jis, kai buvo paleistas iš suėmimo, elgėsi rūpestingai ir sąžiningai – pirmiausia kreipėsi į Departamentą ir tai buvo logiškas žingsnis, kadangi be leidimo gyventi jis negali nei dirbti, nei turėti banko sąskaitą, nei sumokėti žyminį mokestį, efektyviai ginti savo teises teisme. Gavęs neigiamą atsakymą, pareiškėjas iš karto po jo gavimo ėmėsi kitų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino visų pareiškėjo nurodytų kliūčių kumuliatyvų pobūdį, neatsižvelgė, kad LVAT yra nurodęs, jog tokios objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti terminą, ypač kai asmuo veikia nedelsdamas išnykus kliūtims. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui turi išskirtinę reikšmę, kadangi pareiškėjas siekia šeimos pagrindu teisėtai būti Lietuvoje (planuoja su Ukrainos piliete, turinčia laikinąją apsaugą Lietuvoje, sudaryti santuoką), sukurti šeimą. Pareiškėjas veikė sąžiningai, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LVAT praktiką, pareiškėjui taikė per aukštą rūpestingumo standartą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir šio termino neatnaujinus (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomu panaikinti Sprendimu nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsniu. Taigi Sprendimas, kurį siekia apskųsti pareiškėjas, nėra nurodytas Įstatymo 138 straipsnio 2 dalyje, todėl skundas dėl jo panaikinimo administraciniam teismui turi būti paduotas per 14 dienų nuo atitinkamo sprendimo įteikimo dienos.
ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
LVAT, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).
Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėlto, kad Sprendimas pareiškėjui įteiktas 2025 m. gegužės 9 d., t. y. jo priėmimo dieną. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjui jis perskaitytas ir išaiškintas rusų kalba. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo 2026 m. vasario 9 d., praleido Įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, kadangi skundą administraciniam teismui pareiškėjas turėjo pateikti iki 2025 m. gegužės 23 d. dienos.
ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.
Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-415/2024). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).
Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nurodė, jog jis buvo suimtas (nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d.), suėmimo metu neturėjo galimybių turėti advokatą, kreiptis į teismą. Pareiškėjui vėliau buvo taikomas namų areštas, jis negalėjo įsidarbinti (neturi leidimo laikinai gyventi), sukaupti lėšų, todėl pirmiausia, kai galėjo, kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos, kad gautų leidimą gyventi Lietuvoje, o Departamentui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą, jis veikė rūpestingai, aktyviai siekė pažeistų teisių gynimo ir 2026 m. vasario 9 d. padavė skundą dėl Sprendimo panaikinimo teismui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti.
LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog paprastai asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, nesugebėjimas surašyti ir suprasti reikiamus procesinius dokumentus, lėšų samdyti advokatą neturėjimas, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-189-552/2020, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje AS-787-629/2022).
Vertindama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą procesinį terminą, teisėjų kolegija pažymi, jog Sprendime pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, atitinkanti Įstatymo 138 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, iš Sprendimo turinio matyti, kad šis aktas pareiškėjui išverstas žodžiu į rusų kalbą. Atsižvelgiant į tai, kaip deklaratyvūs atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis nemokėdamas kalbos nesuprato sudėtingo administracinio sprendimo esmės. Dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad jis buvo suimtas nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d., teisėjų kolegija pažymi, kad suėmimas truko pakankamai ilgą laikotarpį ir nors šios kardomosios priemonės taikymas riboja asmens galimybes įgyvendinti teisę į galbūt pažeistų teisių teisminę gynybą, tačiau jos nepaneigia. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas suėmimo laikotarpiu kreipėsi į šią kardomąją priemonę vykdančius pareigūnus dėl teisinės pagalbos suteikimo, siekiant paduoti skundą dėl Sprendimo, o toks jo prašymas buvo netenkintas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kitų pareiškėjo aplinkybių visuma (įskaitant tai, kad jis nemoka valstybinės kalbos, yra užsienietis, neturėjo leidimo gyventi, galimybės įsidarbinti, pakankamai lėšų, siekia sukurti šeimą; kt.), taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjas pasitelkęs advokatą 2025 m. gruodžio 12 d. teikė prašymą Departamentui dėl galimybės pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Vadinasi, pareiškėjas jau tuo metu turėjo galimybę teikti ir prašymą institucijai, ir skundą teismui. Pareiškėjas, pasirinkęs nurodytą savo teisių gynimo būdą, privalo prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes.
Teisėjų kolegijos vertinimu, termino Sprendimui apskųsti praleidimą lėmė ne objektyvios nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys, tačiau subjektyvus situacijos vertinimas bei apsisprendimas elgtis tam tikru būdu. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai sukliudžiusios pareiškėjui elgtis rūpestingai ir greitai net ir išnykus aplinkybėms, kurios galėjo objektyviai riboti pareiškėjo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą. Aptartas pareiškėjo elgesys negali būti laikomas tinkamu ir operatyviu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neveikė pakankamai operatyviai, siekdamas apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.
Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.). ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą, pareiškimą) toks mokestis buvo sumokėtas. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, tačiau pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nėra nurodymo grąžinti žyminį mokestį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui grąžintinas jo už skundą sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą procesinį terminą ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi nesprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, skundžiama Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartis keistina grąžinant pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalį dėl žyminio mokesčio pakeisti ir grąžinti pareiškėjui A. S. 2026 m. vasario 9 d. sumokėtą 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį už skundą administracinėje byloje Nr. I2-7915-1247/2026.
Likusią Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė