Civilinė byla Nr. e2A-108-883/2024
Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01383-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1;
3.1.1.2.11; 3.1.7.4; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.3.1.18.1
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 25 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Tytuvėnų durpės“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tytuvėnų durpės“ ieškinį atsakovei Mettro Technika OÜ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Tytuvėnų durpės“ (toliau – UAB „Tytuvėnų durpės) kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Estijos Respublikoje registruotos bendrovės Mettro Technika OÜ 11 172 Eur skolą, 556,85 Eur dydžio ikiteismines išlaidas, 9,15 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp šalių 2018 m. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė pardavė atsakovei mašinų laužą, susidariusį utilizuojant sutarties priede Nr. 1 nurodytas mašinas, ir pastatus. Pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte numatyta parduodamų prekių kaina 111000 Eur, papildomai skaičiuojant, kur taikoma, įstatymo nustatyto pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitas vykdant sutartį atsirandančias įmokas. Prekės atsakovei perduotos pagal 2018 m. rugsėjo - gruodžio mėn. priėmimo perdavimo aktus, ieškovė už perduodamas prekes išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras, kurias atsakovė apmokėjo. Tačiau 2019 m. kovo mėnesį Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus operatyvų patikrinimą, paaiškėjo, kad pagal ieškovės atsakovei 2018 m. gruodžio 20 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą TDV Nr. 8960 atsakovei parduotos ir perduotos prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, todėl šios prekės pagal PVM įstatymo nuostatas yra PVM objektas. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos, tačiau informacijos negavo. Dėl šios priežasties ieškovė tikslino 2018 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, deklaruodama 53 200 Eur pajamų ir 11172 Eur pridėtinės vertės mokestį, kurį sumokėjo. Atitinkamai atsakovei atsirado pareiga šį mokestį ieškovei kompensuoti. Ieškovė išrašė atsakovei kreditinę sąskaitą TDE Nr. 001124 ir PVM sąskaitą - faktūrą serija TDE Nr. 001125 dėl 53200 Eur ir 11172 Eur dydžio PVM, viso 64372 Eur mokėjimo. Ieškovė tinkamai įvykdė savo prievolę parduoti ir perduoti atsakovei prekes, tačiau atsakovė savo prievolių neįvykdė, elgėsi nesąžiningai. Jei atsakovė būtų iš karto informavusi ieškovę, kad prekės liks Lietuvoje ir ji neketina jų išgabenti, ieškovė dar 2018 metais būtų pateikusi jam PVM sąskaitą faktūrą su PVM. Atsakovė sumokėjo ieškovei prekių kainą be mokesčių, kas patvirtina, kad ji prekes įsigijo su tikslu jas išgabenti iš Lietuvos. Atsakovė yra užsienio kompanija, kuri Lietuvoje veiklos nevykdo, Lietuvoje neturi atstovybės ar nuolatinės buveinės, kas patvirtina, kad visų prekių įsigijimo tikslas buvo išvežti prekes iš Lietuvos ir jokių papildomų susitarimų, kad prekės ar jų dalis liks Lietuvoje, tarp šalių nebuvo. Atsakovė PVM sąskaitų faktūrų su 0 procentų PVM tarifu neginčijo, atsakovės atstovas žadėjo, kad, pasibaigus pandemijai, prekės bus eksportuotos, tačiau savo pažadų neištesėjo, todėl, vadovaujantis sutarties 2 punktu atsakovei kyla pareiga padengti 11 172 Eur dydžio PVM įsiskolinimą. Ieškinio reikalavimas pareikštas ne dėl žalos atlyginimo, o dėl pasikeitusios prekių kainos, atsakovė savo prievolę išgabenti prekes pripažino ir savo veiksmais nutraukė ieškinio senaties terminą dėl galimai padarytos žalos atlyginimo. Be to, šalys aktyviai bendravo telefonu, buvo ne kartą susitikusios, todėl ieškovė, tikėdama atsakovės bendradarbiavimu ir atsižvelgdama į tai, kad pirmoji prekių dalis buvo sėkmingai išgabenta, neskubėjo naudotis kitais įstatyme įtvirtintais savo teisių gynimo būdais. Šios aplinkybės sudaro pagrindą priežastis, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas, pripažinti svarbiomis ir ieškinio senaties terminą atnaujinti.
3. Atsakovė Estijos Respublikoje registruota bendrovė Mettro Technika OÜ pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštais ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų dėl įsigytų prekių išgabenimo į kitas Europos sąjungos valstybes ar trečiąsias šalis, šalys prekių išgabenimo klausimais nesitarė, nebuvo susitarusios, kada konkrečiai prekės turėtų būti išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Atsakovė, įgydama prekes ir tapdama prekių savininkė, turėjo teisę savarankiškai nuspręsti dėl tolimesnio įgytų prekių naudojimo ar disponavimo jomis, turėjo teisę tiek jas išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek prekes parduoti tretiesiems asmenims pačioje Lietuvos rinkoje. Sutartyje taip pat nėra numatyti atsakovei galintys kilti neigiami padariniai už prekių neišgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos
4. Šalių sudarytos sutarties 2 punkte numatytų sumų priskaičiavimas prie kainos yra susijęs tik su konkrečiais ir iš anksto suderintais mokėjimais, o tai suponuoja, kad visos su sutarties vykdymu susijusios sumos, jei jos taikomos, privalėjo būti įtrauktos į atsakovei pateiktas apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVMĮ) 49 ir 56 straipsnio nuostatomis, privalėjo įsitikinti ir dokumentais pagrįsti savo teisę taikyti 0 procento PVM tarifą, tačiau to nepadarė, kas reiškia, kad tokiais veiksmais ieškovė prisiėmė neigiamų padarinių dėl nulinio PVM taikymo atsiradimo riziką. Kadangi pati ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras ir į jas įtraukė mokėtiną PVM dydį (nors ir nulinį PVM tarifą), atsakovė laikėsi pozicijos, kad sutarties nuostata dėl kainos sumokėjimo yra susijusi tik su sutarties vykdymo metu pateikiamomis PVM sąskaitomis faktūromis. Šalys sutartimi nebuvo susitarusios dėl prekių kainos perskaičiavimo, netikėtai išaugus pardavėjo mokestinėms prievolėms. Už visus ieškovei kilusius neigiamus padarinius (net jei tokių padarinių atsiradimo rezultatas byloje būtų įrodytas) yra atsakinga išimtinai pati ieškovė, kuri, būdama profesionaliu verslo subjektu, kuriam keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, neįsitikino savo teise taikyti 0 procento PVM tarifą. Nors ieškovė kaip ieškinio teisinį pagrindą nurodo CK 6.38 straipsnio 1 dalį, CK 6.63 straipsnio 1 dalį ir CK 6.59 straipsnį, analizuojant ieškovės pareikšto materialinio reikalavimo turinį (o ne jo lingvistinę išraišką), matyti, kad ieškovė byloje pareiškė ne reikalavimą priteisti skolą už pasikeitusią prekių kainą, bet reikalavimą atlyginti patirtą žalą (nuostolius), o šiam reikalavimui pareikšti yra praleistas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė apie jai kilusius neigiamus mokestinius padarinius žinojo ar turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2019 m. kovo 18 d. VMI atlikus operatyvų patikrinimą ir ieškovei įgijus pareigą deklaruoti ir sumokėti 11172 Eur dydžio PVM. Šiuo atveju sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2022 m. kovo 18 d., į teismą ieškovė kreipėsi tik 2022 m. spalio 20 d. Taigi Ieškovė sutrumpintą ieškinio senaties terminą praleido ženkliai - beveik 6 mėnesiais. Ieškovė yra rinkoje veikiantis profesionalas, kurį nuolat atstovavo ir atstovauja profesionalūs teisininkai (advokatai), todėl ieškovei neabejotinai turėjo būti žinomos senaties termino praleidimo teisinės pasekmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės UAB „Tytuvėnų durpės“ atsakovei Mettro Technika OÜ 3000 Eur atstovavimo išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad UAB „Tytuvėnų durpės“ ir atsakovė Estijos Respublikoje registruota įmonė Mettro Technika OÜ 2018 m. rugsėjo 11 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį; ieškovė UAB „Tytuvėnų durpės“ pagal 2018 m. gruodžio 20 d. išrašytą bendrovei Mettro Technika OÜ PVM sąskaitą faktūrą serija TD Nr. 8960 pardavė ir perdavė atsakovei naudojimui pusbrikečių cecho įrangą ir prie jos esančius vidaus automobilinius kelius (metalines dalis) už 53 200 Eur, taikant nulinį PVM tarifą pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį. Ginčo tarp šalių nei dėl apmokėjimo, nei dėl prekių perdavimo-priėmimo nekilo.
7. Teismas taip pat nurodė, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus patikrinimą nustatyta, jog minėtas ilgalaikis turtas nebuvo išgabentas iš Lietuvos teritorijos ir pagal PVM įstatymo nuostatas minėtas ilgalaikis turtas Lietuvoje yra PVM objektas. Patikrinimo metu uždaroji akcinė bendrovė „Tytuvėnų durpės“ valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė patikslintą 2018 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, kurios apmokestinamųjų tiekimų dalyje deklaravo 53200 Eur pajamų ir 11172 Eur PVM. Būtent šį ieškovės sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, kaip kainos dalį, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad prekes – ilgalaikį turtą (pusbrikečių cecho įrangą, vidaus automobilinius kelius) – ieškovė atsakovei perdavė priėmimo-perdavimo aktu Nr. 3 2018 m. gruodžio 20 d., tą pačią dieną išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija TD Nr. 8960 53200 Eur sumai su 0 procentų PVM tarifu.
8. Teismas, remdamasis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, 79 straipsniu, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, išrašęs PVM sąskaitą faktūrą parduodamoms prekėms, yra ieškovė, teismas sprendė, kad būtent ieškovė, tik turėdama įrodymus, kad jos parduodamos prekės yra išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad dėl dalies kitų prekių, atsakovės išgabentų iš Lietuvos teritorijos, ieškovė turėjo CMR važtaraščius, pateiktus atsakovės, nesuteikė jai pagrindo kitoms prekėms taikyti 0 procentų PVM. Teismas pažymėjo, kad ieškovei, kaip parduodamo ilgalaikio turto savininkei, buvo gerai žinoma parduoto turto specifika (nenaudojamo cecho įranga ir vidaus kelių metalinės dalys), tai nebuvo prekės, kurios atkraunamos ir iš karto išgabenamos iš pardavėjo teritorijos, todėl ji turėjo ir galėjo suprasti, kad iš karto po perdavimo šios prekės niekaip negalėjo būti išgabentos, nes cecho įrangą ir kelią reikėjo išardyti.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą su 0 procentų PVM tarifu tą pačią dieną kai prekės (ilgalaikis turtas) buvo perduotos atsakovei, neturėdama jokių įrodymų apie prekių išgabenimą, turėjo ir galėjo suprasti, kad pažeidžia įstatymo nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, norėdama apsidrausti, kad už prekes gaus sulygtą kainą, galėjo išrašyti išankstinę sąskaitą faktūrą. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje prekių išgabenimo terminai nenumatyti, todėl ieškovė neturi pagrindo tvirtinti, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygas. Teismas konstatavo, kad ieškovė, pažeidusi PVMĮ nuostatas, neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės didesnės kainos už parduotas prekes ar reikalauti dėl pažeidimo atsiradusių nuostolių atlyginimo, todėl ieškinio netenkino.
10. Įvertinęs atsakovės teiktų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, kilusio ginčo pobūdį, taikytas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių apimtį, tai, kad byla nesudėtinga ir nedidelės apimties, nereikalaujanti specialių žinių, joje nekeliami nauji teismų praktikoje nesuformuluoti klausimai, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovei iš ieškovės priteistinų išlaidų dydis sumažino iki 3000 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
11. Apeliantė UAB „Tytuvėnų durpės“ prašo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, neatsižvelgė į suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei teisinių argumentų, netyrė į bylą pateiktų įrodymų, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.
11.2 Teismas priėmė sprendimą neatlikęs tarp šalių sudarytos pirkimo pardavimo sutarties nuostatų vertinimo. 2018 m. pirkimo pardavimo sutarties 2 punktu šalys susitarė dėl parduodamų prekių kainos; atitinkamai pirkimo pardavimo sutarties 3-5 punktuose išdėstyta mokėjimo tvarka už prekes, akcentuojant, kad pirkėjas turi mokėti pardavėjui pagal šios sutarties 2 dalį atsirandančias išlaidas, tarp jų ir PVM, nepriklausomai nuo to, kada atsiranda ar nustatoma prievolė sumokėti PVM. Nustačius, kad dalis atsakovei pagal pirkimo pardavimo sutartį parduotų ir perduotų prekių nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, t. y. atsakovei parduota ir perduota pusbrikečių cecho įranga ir prie jos esatis vidaus automobilių kelias yra PVM objektas, ieškovė turėjo pareigą tikslinti sąskaitą – faktūrą ir išrašyti ją su PVM, t. y. reikalauti didesnės kainos už parduotas prekes, o atsakovei kilo pareiga priskaičiuotą ir PVM sąskaitoje nurodytą PVM sumokėti.
11.3 Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti sutarties nuostatas, nesiaiškino, ko siekė sutarties šalys sudarydamos sutartį, o rėmėsi tik PVMĮ nuostatomis ir ieškovės dėl parduotų ir perduotų prekių išrašyta PVM sąskaita faktūra su 0 procentų PVM tarifu.
11.4 Teismas priėmė sprendimą neanalizavęs šalių elgesio vykdant sutartį, pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad šalys buvo sutarusios, jog prekės bus išgabentos iš Lietuvos ir atsakovė pateiks tai patvirtinančius dokumentus. Teismas nevertino fakto, kad norėdamas išvengti pareigos sumokėti PVM dydžio kainos padidėjimą, jis teikė suklastotus CMR, dalino ieškovei ir jo atstovams pažadus, kad išveš prekes.
12. Atsakovė Mettro Technika OÜ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti iš ieškovės apeliaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1 Pirmosios instancijos teismas, nuosekliai ir preciziškai ištyręs šalių pateiktus rašytinius įrodymus, o taip pat žodinio bylos nagrinėjimo metu išklausęs žodinius proceso dalyvių (įskaitant apeliantės vadovą) paaiškinimus, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, byloje priėmė išsamų, pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
12.2 Atsakovė visa apimtimi ir tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovė neturi pagrindo tvirtinti, jog atsakovė pažeidė sutarties sąlygas. Atsakovės atlikti mokėjimai pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras visiškai atitiko sutarties nuostatas, t. y. sutartyje nurodytas atsakovės mokėtinas sumas.
12.3 Šalys susitarė dėl tikslios ir konkrečios prekių kainos bei kainos apmokėjimo terminų sutarties galiojimo metu, o ieškinio dalyką sudarančios sumos, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, į šalių sutarties apimtį nepatenka.
12.4 Ieškovė selektyviai aiškina sutarties 2 punkto nuostatą, pastarąjį sutarties punktą ieškovė aiškina nepaisydama sutarties 3- 5 punktų nuostatų ir ignoruodama aplinkybę, kad aiškinama sutarties nuostata apsiriboja tik vykdant sutartį atsirandančiomis įmokomis. Visos su sutarties vykdymu susijusios sumos, jei jos taikomos, privalėjo būti įtrauktos į atsakovei pateiktas apmokėti PVM sąskaitas-faktūras, tačiau įtrauktos nebuvo.
12.5 Ieškovė reikalavimą dėl skolos priteisimo pareiškė praėjus beveik 4 metams po sutarties visiško įvykdymo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
14. Byloje nustatyta, kad 2018 metais šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį pagal JT konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių, kuria šalys susitarė dėl mašinų laužo pardavimo. Remiantis Pirkimo pardavimo sutarties 2 punktu, parduodamų prekių kaina buvo 111 000,00 Eur, papildomai skaičiuojant, kur taikoma, įstatymo nustatyto pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitas vykdant sutartį atsirandančias įmokas. Prekės atsakovei buvo perduotos 2018 m. rugsėjo 11 d. ir 2018 m. gruodžio 20 d. priėmimo perdavimo aktais ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2018 m. rugsėjo 11 d. serija TDV Nr.8951 (16 200 Eur) ir serija TDV Nr. 8952 (39 000 Eur); 2018 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaita faktūra TDV Nr. 8960 (53 200 Eur) ir TDV Nr. 8961 (2 600 Eur).
15. Šiaulių apskrities VMI 2019 m. kovo 18 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (31.49) FR 1042-972 nurodyta, kad pagal 2018 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TDV Nr. 8960 už 53 200 Eur parduota ir perduota pusbrikečių cecho įranga ir prie jos esatis vidaus automobilių kelias, taikant 0 procentų PVM tarifą pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį; minėtas ilgalaikis turtas (pusbrikečių cecho įranga ir prie jos esantis vidaus automobilių kelias) nebuvo išgabentas iš Lietuvos teritorijos ir pagal PVMĮ nuostatas minėtas ilgalaikis turtas Lietuvoje yra PVM objektas.
16. Ieškovė patikslino 2018 m. PVM deklaraciją, deklaruodama 53 200 Eur pajamų ir 11 172 Eur PVM. Ieškovė išrašė kreditinę sąskaitą TDE Nr. 001124 bei PVM sąskaitą – faktūrą serija TDE Nr. 01125 dėl 53 200 Eur plius 11 172 Eur PVM, viso - 64 372 Eur mokėjimo.
17. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį dėl 11 172 Eur skolos priteisimo atmetė. Apeliantė UAB „Tytuvėnų durpės“ su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neatlikęs tarp šalių sudarytos pirkimo pardavimo sutarties nuostatų vertinimo, neanalizavo šalių elgesio vykdant sutartį ir į bylą pateiktų įrodymų, kurie patvirtina šalių susitarimo dėl prekių išgabenimo faktą; taip pat nurodo, kad atsakovė buvo nesąžininga, klaidino ieškovę ir galimai siekė išvengti savo mokestinių prievolių.
Dėl sutarties aiškinimo
18. Apeliantė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo poziciją dėl ginčo sutarties 2 punkte įtvirtintos sąlygos, kuria šalys susitarė, kad parduodamų prekių kaina yra 111000 Eur, papildomai priskaičiuojant, kur taikoma, įstatymo nustatyto dydžio pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitus vykdant šią sutartį atsirandančias įmokas. Apeliantės vertinimu, šalys tokiu būdu susitarė, kad pirkėjas (atsakovė) taip pat privalo sumokėti pardavėjui (ieškovei) visą su sandoriu susijusį pridėtinės vertės mokestį, nepriklausomai nuo to, kada atsiranda ar nustatoma prievolė sumokėti PVM. Taigi, šiuo konkrečiu atveju visų pirma kyla sutarties aiškinimo klausimas – kokią kainą už prekes sutartimi buvo įsipareigojusi sumokėti atsakovė ir ar šis jos įsipareigojimas yra įvykdytas.
19. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovei prekės buvo perduotos ir atsakovė jai pateiktą 2018 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą TDV Nr. 8960 apmokėjo. Ieškovė įrodinėjo, kad nustačius, jog dalis atsakovei, Estijoje įregistruotam juridiniam asmeniui, pagal pirkimo pardavimo sutartį parduotų ir perduotų prekių nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, ieškovė turėjo pareigą tikslinti sąskaitą – faktūrą ir išrašyti ją su PVM, t. y. reikalauti didesnės kainos už parduotas prekes, o atsakovei kilo pareiga priskaičiuotą ir PVM sąskaitoje nurodytą PVM sumokėti. Apeliantės teigimu ši pareiga nustatyta pirkimo pardavimo sutartyje ir šią pareigą pati atsakovė patvirtino sudarydama pirkimo pardavimo sutartį ir atsakovė šios pareigos nėra įvykdžiusi. Atsakovė teigia, kad sutarties 2 punkto nuostata yra susijusi tik su sutarties vykdymo metu pateikiamomis PVM sąskaitomis-faktūromis (kuriose be turto kainos įprastai yra papildomai nurodomas mokėtinas PVM dydis).
20. Tais atvejais, kai sutarties šalys nesutaria dėl tam tikros sutarties sąlygos turinio, šalių teisių ir pareigų apimties ir pan., tokia sutarties sąlyga laikytina neaiškia, o jos turinys turi būti nustatomas remiantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).
21. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra nustatytos CK 6.193 straipsnyje, o jame nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).
22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, todėl aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sutarčių aiškinimo klausimu, tai pat yra pasisakyta, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, todėl tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
24. Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai interpretuoja sutarties 2 punkto prasmę bei šios sąlygos turinį, kiek tai susiję su jame įrašyta nuostata, prie sutartos 111 000 Eur sumos papildomai priskaičiuoti, kur taikoma, įstatymo nustatyto dydžio pridėtinės vertės mokestį, todėl kyla šios sąlygos aiškinimo remiantis objektyviuoju (sutarties teksto sisteminės-lingvistinės prasmės) sutarčių aiškinimo metodu poreikis.
25. Sutarties 1 punkte teigiama, kad pardavėja (ieškovė) įsipareigoja parduoti atsakovei metalo laužą. Sutarties 2 punkte nustatyta, kad parduodamų prekių kaina buvo 111 000,00 Eur, papildomai skaičiuojant, kur taikoma, įstatymo nustatyto pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitas vykdant sutartį atsirandančias įmokas. Sutarties 3 – 5 punktuose susitarta dėl kainos sumokėjimo tvarkos: 16 200 Eur su papildomai priskaičiuotu, kur taikoma, PVM bus sumokėta iki 2018 m. rugsėjo 15 d; 39 000 Eur su papildomai priskaičiuotu, kur taikoma, PVM bus sumokėta iki 2018 m. rugsėjo 30 d.; 55 6000 Eur su papildomai priskaičiuotu, kur taikoma, PVM bus sumokėta iki 2018 m. spalio 15 d. Sutarties 6 punkte susitarta, kad sutarties priedo atitinkamuose punktuose nurodytos laužo dalys perduodamos nedelsiant, kai gaunama atitinkama 3 punkte nurodyta kainos dalis. Sutarties 7 punkte nurodyta, kad pirkėjas (atsakovė) privalo per vieną savaitę nuo atitinkamų laužo dalių perdavimo ištirti parduotas laužo dalis.
26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi lingvistiniu (objektyviuoju) sutarčių aiškinimo metodu, konstatuoja, kad sutartimi šalys susitarė dėl parduodamo metalo laužo dalių kainos, kainos sumokėjimo terminų, laužo perdavimo, tačiau sutartyje nėra numatyta atsakovės pareiga išvežti prekes iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į sutarties teksto lingvistinę išraišką bei į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, pripažintina, kad šalys susitarė dėl prekių pardavimo tvarkos, tačiau nesusitarė dėl šių prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis).
27. Pagal Europos Sąjungos teritorijoje galiojančią 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 138 straipsnio 1 dalį valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Europos Sąjungoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Nurodytos direktyvos 146 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad valstybės narės neapmokestina PVM sandorių, pagal kuriuos vykdomas prekių tiekimas, kai jas pardavėjas išsiuntė ar išgabeno į paskirties vietą už Europos Sąjungos ribų arba tai atlikta jo vardu.
28. Aptartą direktyvą atitinkantis teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir Lietuvos nacionalinėje teisėje. Remiantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, kuris šių prekių tiekėjui nurodė tos kitos valstybės narės jam suteiktą PVM mokėtojo kodą, ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, yra nurodęs, kad šia nuostata į nacionalinę teisę perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, pakeitusios anksčiau galiojusią 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą, 138 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Taigi, pagal šios direktyvos 138 straipsnio 1 dalį (atitinkamai pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį) prekių tiekimas Europos Sąjungos viduje turi atitikti tris esmines sąlygas (reikalavimus), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą): 1) teisės disponuoti preke kaip savininkui perdavimas įgijėjui; 2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės; 3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602‑996/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1100-575/2018).
30. Remiantis nuoseklia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, prekių tiekimas Europos Sąjungos viduje neapmokestinamas, tik kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International, C-184/05, 23 punktas; 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje R., C-285/09, 41 punktas; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, 29 punktas). Taigi, nurodytu neapmokestinimo atveju prekės, be kita ko, turi būti fiziškai išvežtos (išgabentos) iš tiekimo valstybės narės, tačiau turi likti Europos Sąjungos viduje (ESTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje R., C-285/09, 40 punktas).
31. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, aplinkybė, kad atsakovė išgabentų iš ieškovės įsigytas prekes buvo reikšminga, nes, atsakovei jų neišgabenus iš Lietuvos Respublikos, kol prekės tebėra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ieškovė negalėtų pasinaudoti 0 procentų PVM tarifo lengvata ir už prekių pardavimą atsakovei turėtų sumokėti valstybei standartinio dydžio PVM – 21 procentą (PVMĮ 2 straipsnio 32 dalis). Pažymėtina, kad ieškovės atsakovei išrašytoje sąskaitoje faktūroje buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovė taiko 0 procentų PVM būtent dėl aptartų PVMĮ nuostatų, kuriose įtvirtintos sąlygos, pagal kurias prekių tiekėjui (šiuo atveju ieškovei) 0 procentų PVM tarifas taikomas tik tada, kai prekės, kurios yra tiekimo dalykas, fiziškai išgabenamos iš tiekėjo (ieškovės) valstybės narės.
32. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu ieškovei buvo reikšminga tai, kad atsakovės iš ieškovės įsigytoms prekėms būtų taikomas 0 procentų PVM tarifas, kurio taikymas buvo susijęs su PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų įgyvendinimu, tokios sąlygos įgyvendinimas turėjo būti užtikrintas šalių sutartyje.
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutarties 2 punkte bei 3-6 punktuose įtvirtintomis sąlygomis atsakovė įsipareigojo už prekes, įsigytas iš ieškovės, sumokėti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Nurodytų motyvų pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti pardavėjui pagal šios sutarties 2 punktą atsirandančias išlaidas, tarp jų ir PVM, nepriklausomai nuo to, kada atsiranda ar nustatoma prievolė sumokėti PVM.
34. Apeliantė teigia, kad ginčas byloje kilo dėl pasikeitusios prekių kainos remiantis pirkimo – pardavimo sutarties 1-6 punktais. Apeliantės argumentai, kad atsakovės elgesys ir pateikti CMR važtaraščiai patvirtina, jog šalys buvo sutarusios, kad prekės bus išgabentos iš Lietuvos ir atsakovė pateiks tai patvirtinančius dokumentus, iš esmės reiškia, kad, apeliantės vertinimu, šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė ginčo sutarties sąlygas.
35. Iš sutarties 11 punkto matyti, kad šalys sulygo, jog sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik rašytiniu šalių susitarimu. Šiame kontekste aktuali CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties pakeitimo išlygos taisyklė, pagal kurią rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu.
36. Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad šalys buvo sutarusios, jog visos atsakovo pagal pirkimo pardavimo sutartį įgytos prekės bus išvežtos iš Lietuvos; kad pirmoji dalis prekių, gautų pagal pirkimo – pardavimo sutartį rugsėjo mėnesį sėkmingai buvo išgabenta iš Lietuvos ir pateikti tai patvirtinantys duomenys; kad atsakovė nenurodė, jog ketina palikti įsigytas prekes Lietuvoje; kad žadėjo, jog išveš likusias prekes ir pateiks tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantės teigimu, atsakovė iki bylos iškėlimo teisme savo veiksmais faktiškai pripažino, kad prekės turėjo būti išgabentos iš Lietuvos ir kad atsakovė neįvykdė pirkimo sutarties sąlygų tokiu būdu, jog būtų taikomas 0 procentų PVM tarifas.
37. Kaip matyti iš bylos duomenų, prekės (vidaus keliai pusbrikečių ceche, apsaugos sistemos įrenginys, staklės, transporteris, elektrinė gervė, pusbrikečių presas) atsakovei buvo perduotos 2018 m. gruodžio 20 d. Priėmimo –perdavimo aktu, nurodant, kad už prekes atsakovė sumokėjo 53 000 Eur. Kaip jau minėta, ieškovė išrašė atsakovei apmokėti 2018 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą TDV Nr. 8960 už parduodamas prekes, taikant 0 procentų PVM tarifą. Pažymėtina, kad vadovaujantis PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, reikalaujama, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi užtikrinti ne tik prekių pardavimo (t. y. teisės disponuoti prekėmis perdavimo) faktą, bet ir tai, kad jos buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos. Tai reiškia, kad pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (ieškovei), kuri privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos.
38. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė tik 2022 metais kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius minėtų prekių išgabenimą iš Lietuvos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, būdama verslininke, kuriai taikomi aukštesni nei vidutiniai rūpestingumo bei atidumo standartai, negalėjo nesuprasti sutarties 2 punkte įtvirtintos sąlygos reikšmės bei jos neįvykdymo teisinių pasekmių mokestinėms prievolėms.
39. Apeliantės teigimu, atsakovės veiksmai leidžia numanyti, kad ši bandė išvengti PVM mokėjimo ir prekių deklaravimo savo šalyje, o savo tyčiniais veiksmais klaidino ieškovę, elgėsi nesąžiningai. Šie apeliantės teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Pažymėtina, kad būtent ieškovė buvo atsakinga už teisingą sąskaitų išrašymą ir tinkamo dydžio PVM tarifo nurodymą, todėl jai pačiai, o ne atsakovei kyla atsakomybė už mokestinių prievolių atsiradimą.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė teisingai ir pagrįstai nepriteisė ieškovei 11 720 Eur nuostolių atlyginimą. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl ginčo baigties nelemia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
41. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.
42. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, apeliantės apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 2006 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašė jas priteisti iš apeliantės.
43. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).
44. Apskaičiavus aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros (buvęs Lietuvos statistikos departamentas) skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. II ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 027,30 Eur (2 018,20 Eur x 1,5).
45. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (2006 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingos bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, atsakovei iš apeliantės priteisiama 2006 Eur.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Tytuvėnų durpės“, juridinio asmens kodas 162770642, atsakovei Mettro Technika OÜ, juridinio asmens kodas 11292885, 2006 (du tūkstančius šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Bartašienė
Aleksandras Rusakas
Irena Stasiūnienė