Administracinė byla Nr. eA-2488-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00180-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 9.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Alytaus RATC, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. V. (toliau – ir atsakovas) 699,93 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus RATC yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Šią rinkliavą ir pareiškėjo įgaliojimus nustato Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai).
3. Teigė, kad atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)., Prienų r. sav. Atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo sumokėjęs pareiškėjui 699,93 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 10–12 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Tikino, kad pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nebuvo. Prienų rajono savivaldybės taryba dėl atsakovo nebuvo priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo, todėl reikalavimas dėl nesumokėtos ginčo vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra teisėtas ir pagrįstas.
4. Atsakovas A. V. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiuo klausimu atsiliepime bei teismo posėdžių metu nurodė, kad pareiškėjas iš jo neteisėtai reikalauja mokėti rinkliavą už susidariusias atliekas. Ginčo sodyboje niekas negyvena nuo 2005 metų, atliekų nesusidaro, todėl jis negali būti laikomas atliekų turėtoju. Pirmą pranešimą apie mokėjimą gavo tik 2012 m. lapkričio mėnesį. Atsakovas šiltuoju metų laiku kartais nuvažiuoja į sodybą, joje nupjauna žolę, sutvarko aplinką, susidariusias buitines atliekas susirenka ir vežasi į savo gyvenamąją vietą. Nesutiko mokėti vietinę rinkliavą, nes su juo pareiškėjas nėra pasirašęs sutarties dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo, pareiškėjas atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugos neteikia, nėra pastatytas individualus konteineris. Nurodė, kad jam nepriimtinas rinkliavos dydžio skaičiavimas pagal pastato plotą, sutiktų mokėti vietinę rinkliavą tik pasirašęs su pareiškėju sutartį, pagal kurią vietinė rinkliava būtų skaičiuojama pagal faktinį surenkamų komunalinių atliekų kiekį. Pareiškėjas iki šiol neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A143-689/2013, t. y. nepakeitė Nuostatų dalyje, kuri teismo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. 2009 m. ir 2012 m. kreipėsi į Prienų rajono savivaldybę, prašydamas taikyti lengvatas, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinti.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo pareiškėjui Alytaus RATC 699,93 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą.
6. Teismas rėmėsi Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 4, 5, 11 punktais ir darė išvadą, jog atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, Prienų rajono savivaldybės teritorijoje valdantys, naudojantys ar disponuojantys nekilnojamuoju turtu. Kadangi pareiškėjas nuosavybės teise valdė ginčo nekilnojamąjį turtą, pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Teismas taip pat pabrėžė, jog nors minėtą turtą nuosavybėn atsakovas įgijo tik nuo 2011 m. vasario 18 d. (pagrindas – 2011 m. vasario 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 499), tačiau, kaip M. V. teisių perėmėjas, jis atsakingas už pastarojo asmens skolas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 5.52 str.).
7. Pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog pastatai ginčo laikotarpiu kartais (dažniausiai šiltuoju metų laiku) buvo naudojami pagal paskirtį, jis atvykdavo į sodybą sutvarkyti aplinką, nupjauti žolę, nušienauti griovius ir pan. Kad ginčo laikotarpiu sodyba buvo naudojama, patvirtina ir akcinės bendrovės LESTO (toliau – ir AB LESTO) 2014 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 50220-2624. Nors atsakovas nurodė, kad atliekų nesusidarydavo, tačiau šis jo tvirtinimas abejotinas, nes akivaizdu, jog, naudojantis pastatais, tam tikras atliekų kiekis pasigamina (susidaro), šią aplinkybę iš dalies pripažino ir pats atsakovas atsiliepime į skundą nurodydamas, kad nedidelius kiekius susidariusių atliekų susitvarko pats ir už jas susimoka Prienuose (b. l. 7). Įvertinus aukščiau išdėstytą, teismui nekilo abejonių, jog atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko sąlygą, kad Nuostatų 3 punkto prasme būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju.
8. Atmesdamas atsakovo teiginius, kad jis neturi mokėti vietinės rinkliavos, nes su pareiškėju nėra pasirašęs komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sutarties, be to, jam šios paslaugos nėra teikiamos, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014. Remdamasis šia nutartimi bei atsižvelgęs į ginčo faktines aplinkybes, teismas taip pat nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus dėl galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai susidariusį atliekų kiekį jam nesuteikimo. Teismas sprendė, kad iš minėtų įrodymų negalima tvirtinti, jog atliekos nesusidarė, taip pat šių dokumentų pagrindu negalima nustatyti per ginčo laikotarpį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų komunalinių atliekų kiekio, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas mokėtiną vietinės rinkliavos dydį, neturėjo pagrindo nesivadovauti Nuostatuose įtvirtintomis taisyklėmis.

III.

9. Atsakovas A. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde kartojami pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, akcentuojami tokie aspektai:

(1) pareiškėjas neturi mokėti vietinės rinkliavos, nes realiai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos jam nėra teikiamos. Rinkliava sietina su atsiskaitymu už gaunamą daiktą ar paslaugą, atliktą darbą. Alytaus RATC jokių patarnavimų ar paslaugų pareiškėjui neteikia, pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su Alytaus RATC, neturi konteinerio atliekoms;

(2) įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011 pripažinta, jog Nuostatų 11 punktas, ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Tačiau Prienų rajono savivaldybė minėto sprendimo nevykdo ir Nuostatų nepakeičia.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

10. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo 699,93 Lt (202,71 Eur) dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą, priteisė minėtą vietinę rinkliavą. Nesutikdamas su tokiu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti.

V.

11. Prieš sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, pirmiausia pasisakytina dėl kartu su apeliaciniu skundu, taip pat rengiantis bylos nagrinėjimui teismo posėdyje metu atsakovo (apelianto) pateiktų procesinių prašymų bei papildomų reikalavimų.
12. Apeliaciniame skunde atsakovas teismo prašo užtikrinti jo dalyvavimą bylą nagrinėjant teismo posėdyje, t. y. iš esmės prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodine tvarka.
13. Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
14. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios suponuotų būtinybę bylą nagrinėti žodine tvarka (byloje reiškiami reikalavimai yra aiškūs, pateikti duomenys yra pakankami, proceso šalių, įskaitant apeliantą, procesiniuose dokumentuose išdėstyti paaiškinimai yra išsamūs). Kadangi apelianto motyvai (argumentai) nesudaro pakankamo pagrindo kitokiam vertinimui dėl bylos nagrinėjimo tvarkos, atsisakytina tenkinti prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarką (Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 str. 1 d.).
15. Nesutikdamas su pareiškėjo prašymu priteisti ginčo vietinę rinkliavą, atsakovas ne tik prašo šį prašymą atmesti, bet ir teikia (priešpriešinį) reikalavimą įpareigoti pareiškėją su apeliantu sudaryti sutartį dėl asmeninės šiukšliadėžės (individualaus konteinerio) pastatymo suderintoje vietoje ir mokėjimo pagal faktinį perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.
16. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti vietinės rinkliavos; šios administracinės bylos ribas apsprendžia būtent (ir tik) pareiškėjo keliami reikalavimai. Iš tiesų pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Tačiau administracinių bylų teiseną reglamentuojantys proceso įstatymai nenumato kitų proceso šalių, įskaitant atsakovą, galimybės reikšti materialius (priešpriešinius) reikalavimus pareiškėjui, todėl aptariamas apelianto reikalavimas negali būti šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Šios proceso taisyklės eliminuoja teismo pareigą vertinti ir pasisakyti dėl šio apelianto (atsakovo) reikalavimo bei su juo susijusių argumentų.
17. 2016 m. kovo 14 d. teisme gautu 2016 m. kovo 9 d. prašymu atsakovas, be kita ko, prašė teismo skirti vieno tūkstančių litų dydžio baudą pareiškėjo Alytaus RATC direktoriui dėl neva tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei galimos nepagarbos teismui. Šį reikalavimą atsakovas grindžia Administracinių teisės pažeidimų kodekso 186(1) straipsniu, numatančiu atsakomybę už trukdymą teismui vykdyti teisingumą ir teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą, bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalimi, be kita ko, įtvirtinančia, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.
18. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi pareiškėjo teiktų dokumentų turinį, jam proceso įstatymuose numatytų teisių įgyvendinimą bei pareigų vykdymą, neturi pagrindo konstatuoti apelianto nurodytų aplinkybių buvimo. Todėl apelianto reikalavimas šioje dalyje netenkintinas bei plačiau dėl jo nepasisakytina.
19. Galiausiai išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys nesudaro prielaidų manyti, kad pareiškėjo ar kitų asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atlikti procesinius veiksmus, numatytus Administracinių bylų teisenos įstatymo 109 straipsnyje.

VI.

20. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo (apelianto), kaip atitinkamo nekilnojamojo turto savininko, pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą. Ginčo laikotarpiu (2008 m. spalio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) aptariamos vietinės rinkliavos mokėtojus, jos dydį, mokėjimo bei administravimo tvarką nustatė Savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. T3-83 ir juo patvirtinti Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai).
21. Analizuojant Nuostatų 3–5 punktus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, matyti, jog atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su Savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑334/2014). Tai nagrinėjamu atveju pirmiausia lemia būtinybę įvertinti, ar aktualiu laikotarpiu buvo tenkinama minėta sąlyga dėl ginčo nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo, kad apeliantas galėtų būti pripažintas Nuostatuose nurodytu rinkliavos mokėtoju.
22. Nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovui gyvenamasis namas ir kiti pastatai adresu (duomenys neskelbtini)., Prienų r. sav., nuosavybės teise priklauso nuo 2011 m. kovo 10 d. Šios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 2011 m. vasario 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 499. Iki šios datos, remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo turtas nuosavybės teise priklausė M. V., kuri mirė 2010 m. rugsėjo 17 d. Paminėtina, kad atsakovas buvo vienintelis ginčo turto paveldėtojas.
23. Kadangi, kaip minėta, asmuo aptariamos vietinės rinkliavos mokėtoju gali būti pripažintas tik tuo atveju, jei atitinkamu laikotarpiu jis valdė, naudojosi ir (ar) kitaip disponavo atitinkamu turtu Nuostatų prasme, paminėtos faktinės aplinkybės lemia išvadą, kad pareiškėjas į administracinį teismą iš esmės kreipėsi prašydamas: (1) priteisti dalį vietinės rinkliavos iš atsakovo, kaip vietinės rinkliavos mokėtojo (už laikotarpį, kai atsakovas disponavo ginčo nekilnojamuoju turtu); (2) priteisti dalį vietinės rinkliavos iš atsakovo, kaip mirusios ginčo vietinės rinkliavos mokėtojos (palikėjos) turto paveldėtojo.
24. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad nei Rinkliavų įstatymas, nei Nuostatai nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su mirusio fizinio asmens vietinės rinkliavos prievolių vykdymu (išieškojimu). Todėl šiuo klausimu pirmiausia yra taikytinas panašius santykius reglamentuojantis Mokesčių administravimo įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Šio įstatymo 92 straipsnis įtvirtina, kad „mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai Civilinio kodekso nustatyta tvarka“.
25. Pats paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (Civilinio kodekso 5.1 str. 1 d.). Teisių perėjimo universalumas, be kita ko, reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali priimti ar atsisakyti tik dalies palikimo. Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo teises ir pareigas.(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013). Ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojęs Civilinio kodekso 5.52 straipsnis nustatė, kad „įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu“. Svarbu ir tai, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas.
26. Tai, be kita ko, reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas įpėdiniui, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Tačiau būtina pabrėžti, kad prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
27. Aptartas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad pareiškėjas, kiek tai susiję su ginčo vietinės rinkliavos priteisimu už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d., į teismą kreipėsi kaip mirusios palikėjos M. V., kurios turtą ir įsipareigojimus pagal įstatymą paveldėjo atsakovas, kreditorius.
28. Šių kreditoriaus reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką reglamentuojančio Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad palikėjo kreditoriai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Teismas gali atnaujinti šioje nuostatoje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (Civilinio kodekso 5.63 str. 4 d.).
29. Spręsdama dėl šių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiga įrodyti (pateikti tai patvirtinančius dokumentus ar (ir) kitus įrodymus), jog ginčo atveju yra įvykdytas Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimas pirmiausia tenka kreditoriui.
30. Šiuo aspektu administracinėje byloje yra pateikti ginčo nekilnojamojo turto adresu siųstų vietinės rinkliavos mokėjimų pranešimų nuorašai. Kadangi pranešimai buvo siųsti būtent minėtu (nekilnojamojo turto buvimo) adresu, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, reikšmingas yra 2010 m. gegužės 4 d. pranešimas, t. y. pranešimas, išsiųstas po atsakovo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijimo. Vertindama šį pranešimą išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti kai kurie palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai, kurių vienas – „pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams“. Minėtame dokumente yra aiškiai nurodytas nekilnojamojo turto objektas, išskirta nesumokėtos vietinės rinkliavos suma (skola). Todėl, vertinant šį pranešimą kontekste su viešai paskelbtais Savivaldybės tarybos sprendimais (norminiais aktais), susijusiais su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą įvedimo Savivaldybės teritorijoje, taip pat byloje surinktus duomenis apie atsakovo aktyvų domėjimąsi bei veiksmus dėl ginčo vietinės rinkliavos (ne)mokėjimo, nagrinėjamu atveju sutiktina, kad juo (pranešimu) įpėdinis (atsakovas) iš esmės buvo informuotas apie palikėjo skolines prievoles aptariamos Civilinio kodekso nuostatos taikymo prasme. Tačiau šiuo pranešimu reikalavimas pareikštas praleidus Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimta 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pateikti paaiškinimus bei įrodymus, ar jis įgyvendino Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę per šioje įstatymo nuostatoje numatytą 3 mėnesių terminą. Vis dėlto jokių papildomų duomenų ir (ar) paaiškinimų pareiškėjas teismui nepateikė, byloje nėra gautas ir pareiškėjo prašymas dėl aptariamo termino atnaujinimo (Civilinio kodekso 5.63 str. 4 d.).
31. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju lemia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl palikėjos galimai turėtos vietinės rinkliavos nepriemokos (skolos) priteisimo iš palikimą priėmusio atsakovo (paveldėtojo) negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė ginčo teisinius santykius kvalifikuojančias normas, neturėdamas teisinio pagrindo nepagrįstai priteisė iš atsakovo aptariamas sumas. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas šioje dalyje keistinas atmetant pareiškėjo prašymą dėl galimai nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. rugsėjo 30 d. Pagal pareiškėjo 2015 m. gruodžio 15 d. pateiktą pažymą tai sudaro 266,64 Lt (77,22 Eur) iš bendrai pareiškėjo prašytos ir pirmosios instancijos teismo priteistos vietinės rinkliavos nepriemokos sumos.

VII.

32. Minėta, kad po palikėjo mirties, t. y. nuo palikimo atsiradimo momento, su atitinkamu turtu susijusios prievolės pagal bendrą taisyklę tampa priėmusių asmenų (įpėdinių) prievolėmis. Kadangi palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. tenkino vieną iš Nuostatuose numatytų aptariamos vietinės rinkliavos mokėtojo požymių – šiuo laikotarpiu nuosavybės teise disponavo ginčo nekilnojamuoju turtu Savivaldybės teritorijoje.
33. Vertinant atsakovo argumentus, kuriais nesutinkama su pareiškėjo reikalavimu sumokėti aptariamą vietinę rinkliavą už minėtą laikotarpį, matyti, jog jie iš esmės apima du reikšmingus aspektus: (1) teigia, jog atliekų surinkimo paslaugos jam nebuvo teikiamos (nurodo, jog su juo nebuvo sudaryta atliekų surinkimo (vežimo) ir tvarkymo paslaugos sutartis; tokios paslaugos neteiktos; nebuvo skirtas asmeninis komunalinių atliekų konteineris; susidariusias komunalines atliekas (jų kiekis nedidelis) tvarkė pats ar sumokėjo tiems, kas tokias paslaugas realiai teikė), taip pat mano, jog jis nėra „komunalinių atliekų turėtojas“ vietinės rinkliavos mokėtoją apibrėžiančio Nuostatų 5 punkto prasme (nurodo, kad atliekos naudojantis ginčo turtu nesusidaro); (2) nurodo, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį.
34. Šiais klausimais aktualiomis tampa Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556‑334/2014 (Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014 m.) pateikti išaiškinimai, susiję su ir šioje administracinėje byloje aktualių Rinkliavų įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų normų aiškinimu bei taikymu (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), įskaitant šiuos:

(1) iš Nuostatų yra matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose; tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Nuostatų prasme;

(2) savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį; „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti;

(3) jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, Savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (šioje vietoje išplėstinė teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog, kaip matyti iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų Nuostatų 5 punkto, „komunalinių atliekų turėtojas“ yra kumuliatyvus požymis, apibrėžiantis aptariamos vietinės rinkliavos mokėtoją; pastebėtina ir tai, kad, nesant atitinkamų norminių aktų nuostatų, aptariamas vietinės rinkliavos mokėtojo požymis („komunalinių atliekų turėtojas“) nėra siejamus su konkrečiu atliekų kiekiu, šis kiekis tam tikrais atvejais gali būti reikšmingas tik identifikuojant mokėtinos vietinės rinkliavos dydį);

(4) vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme; iš vietinės rinkliavos kylantys santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų); dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama;

(5) vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka;

(6) nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį;

(7) tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles; tokiu atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

35. Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kurie leistų daryti išvadą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.), kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam disponuojant ginčo nekilnojamuoju turtu jokių komunalinių atliekų nesusidarė (negalėjo susidaryti), kad tokios atliekos nepateko (negalėjo patekti) į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Priešingai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas pats pripažįsta, kad aptariamas gyvenamasis namas buvo naudojamas, jo naudojimo metu komunalinės atliekos susidarė. Todėl, remiantis pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, sutiktina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas laikytinas komunalinių atliekų turėtoju ir, atitinkamai, vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 5 punkto prasme (ši nuostata įtvirtina, kad „vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje“). Kadangi pareiškėjas atitiko visus norminiame akte (Nuostatuose) nustatytus vietinės rinkliavos mokėtojo požymius, jis turėjo (turi) bendrą pareigą mokėti aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį. Pažymėtina, kad, kaip minėta, tokio vertinimo nagrinėjamu atveju negali paneigti apelianto argumentai, susiję su individualaus konteinerio neturėjimu bei galimai netinkamai vykdomu jo komunalinių atliekų išvežimu.
36. Toliau pasisakant dėl atsakovo argumentų, susijusių su mokėtinos ginčo vietinės rinkliavos dydžiu (mokėjimo pagal faktinį susidariusį ir į Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotą (patekusį) atliekų kiekį), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267‑-480/2011, kurį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012, buvo pripažinta, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinę atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
37. Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta šiame baigiamajame teismo akte ir pripažįstama nuoseklioje administracinių teismų praktikoje, poreikis (nesant atitinkamų vietos savivaldos institucijų sprendimų) individualioje byloje ad hoc pildyti tokio pobūdžio teisinio reguliavimo spragą (legislatyvinę omisiją) kyla tik tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas pateikia objektyvius duomenis (įrodymus), kurie leidžia identifikuoti susidariusį ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą patekusį komunalinių atliekų kiekį. Tačiau byloje tokių duomenų nėra, atsakovas, kuriam šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta, nepagrindė savo reikalavimo aptariamą rinkliavą už ginčo laikotarpį skaičiuoti pagal minėtą faktinį atliekų kiekį. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju paneigia teismo pareigą ad hoc spręsti dėl konstatuotos legislatyvinės omisijos pildymo. Atskirai pabrėžtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamu laikotarpiu nebuvo norminiuose aktuose numatyta galimybė (tvarka) vietinę rinkliavą mokėti pagal minėtą faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime neeliminuoja bendros vietinės rinkliavos mokėtojo pareigos šią rinkliavą mokėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).
38. Atsižvelgiant į aptartas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat į šiame baigiamajame teismo akte nurodytoje administracinių teismų praktikoje suformuotas aktualių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo taisykles, dėl kurių pagrįstumo išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju abejonių nekyla, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje, kuria priteisė ginčo vietinę rinkliavą iš atsakovo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

39. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo šio nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (viso 433,29 Lt (125,49 Eur), bei atmetant reikalavimą priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpius, buvusius iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 125,49 euro (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus, 49 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Likusią uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan