Civilinė byla 2S-512-656/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09914-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.2; 3.1.18.1; 3.3.2.5

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutarties, kuria buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio sumokėjimas ir dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Danske Bank A/S, R. K., K.K., BUAB NBG grupė.

Teismas

n u s t a t ė:

                 I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, panaikinti byloje priimtus procesinius sprendimus bei priimti naujus sprendimus.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad už prašymą dėl proceso atnaujinimo mokėtinas 868,86 Eur žyminis mokestis, tačiau dėl savo sunkios turtinės padėties negali jo sumokėti, prašo atleisti pareiškėją nuo 865 EUR žyminio mokesčio dalies, o likusią 3,86 Eur žyminio mokesčio dalį atidėti iki prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo dienos.

3.       Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, iki sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje dienos sustabdyti 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir 2015 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 vykdymą; iki procesinio sprendimo dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti dabartiniam ginčo skolos turėtojui AB Danske bankas disponuoti, perleisti, perduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į skolą pagal 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir 2015 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi tenkintas pareiškėjo D. S. prašymas atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą ir atidėtas 353 Eur žyminio mokesčio dalies už prašymą dėl proceso atnaujinimo ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėjimas iki galutinio sprendimo (nutarties) Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. A2-1831-931/2020 priėmimo.

5.       Teismas nurodė, kad į bylą teikti rašytiniai įrodymai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo 50 procentų žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje. Pareiškėjas teismui nepateikė rašytinių įrodymų pagrįsti teiginiams, kad jis neturi nekilnojamojo turto, automobilių ar pan. Teismui pateiktos pažymos apie pareiškėjo registraciją Užimtumo tarnyboje, paskirtą socialinę pašalpą, sveikatos būklę, banko sąskaitos likutį. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo visiškai atleisti pareiškėjo nuo 50 procentų žyminio mokesčio, mokėtino už prašymą dėl proceso atnaujinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindžia, kad jo turtinė padėtis šiuo metu nėra itin gera, todėl darytina išvada, kad yra tikslinga atidėti pareiškėjui 50 procentų žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje siekiant neužkirsti kelio pareiškėjui teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui.

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7.       Teismas nurodė, kad pagal prašyme dėstomas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus negalima daryti išvados, jog prašymo reikalavimai yra akivaizdžiai pagrįsti. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Jei teismų priimti procesiniai sprendimai yra nepagrįsti, išlieka galimybė reikalauti žalos atlyginimo arba reikšti atgręžtinį reikalavimą į Danske Bank A/S. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ekonomiškumo ir proporcingumo principams, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties, todėl toks prašymas laikytinas neproporcingu laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams nagrinėjamoje byloje. Asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo tokį prašymą motyvuoti bei pagrįsti įrodymais. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kurių visuma sudarytų pagrindą teismui taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

8.       Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinimo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti: iki sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje dienos sustabdyti 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir 2015 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 vykdymą; iki procesinio sprendimo dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti dabartiniam ginčo skolos turėtojui Danske Bank A/S disponuoti, perleisti, perduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į skolą pagal 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir 2015 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015.

9.       Pareiškėjas atskiruoju skundu taip pat prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį, kuria atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas ir klausimą dėl žyminio mokesčio išspręsti iš esmės: arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį ir dėl blogos turtinės padėties pareiškėją D. S. iš dalies atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo už prašymą dėl proceso atnaujinimo ir už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, likusios žyminio mokesčio dalies - 3,86 Eur sumokėjimą atidedant prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo dienos arba atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo remiantis CPK 96 straipsnio 7 dalimi.

10.       Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat pateikė šiuos prašymus: 1) Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CPK I dalies VIII skyriuje „Bylinėjimosi išlaidos“ (79, 80, 83-88, 93-94, 99 straipsniai) nustatyta tvarka, kai: pirma, žyminio mokesčio dydis nėra diferencijuotas nei pagal juridinius, nei pagal fizinius asmenis; antra, nėra jokio išskyrimo ar skirstymo pagal juridinių asmenų turtinę padėtį, o visiems byloje dalyvaujantiems asmenims numatytas vienodas tam tikras proporcinis procentinis žyminio mokesčio skaičiavimo dydis nuo ieškinio turtinio reikalavimo byloje sumos, neatsižvelgiant į jokius kitus ieškinį paduodančio juridinio asmens kriterijus: tuo metu gaunamas pajamas, turtinę padėtį (turimą turtą), esamus išlaikytinius (vaikus, kitus išlaikytinius šeimoje), ieškovo ar atsakovo sveikatos būklę (pvz.: neįgalieji ir kita) ir kita, trečia, ši žyminio mokesčio suma nėra diferencijuojama ir toks – visiems bylos dalyviams nustatytas ir vienodai, neatsižvelgiant į kitus aukščiau minėtus svarbius fizinio ir / ar juridinio asmens kriterijus, taikomas – proporciniu procentiniu dydžiu nuo ieškinio turtinės vertės (sumos) - žyminio mokesčio nustatymo ir apskaičiavimo dydis bei nustatyta (įtvirtinta) tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai (šiuo metu fiziniai ir juridiniai asmenys yra diskriminuojami sprendžiant klausimą dėl visiško atleidimo nuo žyminio mokesčio), 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) kreiptis Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje civilinėje byloje: dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK I dalies VIII skyriaus „Bylinėjimosi išlaidos“ 80, 83-88, 93-94, 99 straipsnių prieštaravimo Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 20 straipsniui (Lygybė prieš įstatymą), 21 straipsniui (Diskriminacijos uždraudimas), 47 straipsniui (Teisė veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą), 48 straipsnio 2 daliai (teisė į gynybą); 3) kreiptis Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso I dalies VIII skyriuje „Bylinėjimosi išlaidos“ 79, 80, 83-88, 93-94, 99 straipsnių prieštaravimo ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS, IŠ DALIES PAKEISTOS PROTOKOLAIS NR. 11 IR NR. 14, 6 STRAIPSNIUI su prašymu pateikti išvadą / konsultaciją pagal Konvencijos protokolą Nr. 16.

Atskirojo skundo argumentai:

11.       Apeliantas skundo dalyje dėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. nutarties, kuria nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nurodė, kad viešojoje erdvėje yra paskelbta informacija, kad ieškovas Danske Bank A/S ir susiję su ieškovu asmenys, yra kaltinami pinigų plovimu tarptautiniu mastu. Pats ieškovas yra paskelbęs, kad stabdo ir artimiausiu metu išvis nutrauks aktyvią bankinę veiklą Lietuvoje bei planuoja parduoti visą turimą banko paskolų portfelį užsienio asmenims. Taigi, šiuo atveju yra reali ir pakankama grėsmė, kad tolimesnis ginčo išieškojimas patektų užsienio subjektų rankas, todėl net palankaus atsakovui D. S. sprendimo atveju, dabar ieškovo Danske Bank A/S tebevykdomą neteisėtą išieškojimą D. S. atžvilgiu būtų beveik neįmanoma nutraukti ar sustabdyti.

12.       Apeliantas skundo dalyje dėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. nutarties, kuria, buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas, tačiau nuo jo neatleista, nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jo turtinė padėtis yra bloga. Pareiškėjas negali susimokėti žyminio mokesčio, nes jo gaunamos pajamos yra nedidelės, jis turi išlaikyti nepilnametį vaiką, iš jo vykdomi keli išieškojimai. Teismui neatleidus pareiškėjo nuo likusios didesnės dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, būtų pažeistos konstitucinės pareiškėjo teisės ir jam būtų užkirsta teisė kreiptis į teismą, kurią užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri kiekvienam asmeniui užtikrina teisę į gynyba ir suteikia galimybę šiomis teisėmis realiai naudotis.

13.       Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad CPK VIII skyriuje „Bylinėjimosi išlaidos“ žyminio mokesčio dydis nėra diferencijuotas nei pagal juridinius, nei pagal fizinius asmenis. Nėra jokio išskyrimo ar skirstymo pagal fizinių asmenų turtinę padėtį, o visiems byloje dalyvaujantiems asmenims numatytas vienodas tam tikras proporcinis procentinis žyminio mokesčio skaičiavimo dydis nuo ieškinio turtinio reikalavimo byloje sumos, neatsižvelgiant į jokius kitus ieškinį paduodančio fizinio asmens kriterijus: tuo metu gaunamas pajamas, turtinę padėtį, esamus išlaikytinius, sveikatos būklę ir kita. Toks – visiems bylos dalyviams nustatytas ir vienodai, neatsižvelgiant į kitus minėtus svarbius fizinio asmens kriterijus, taikomas – proporciniu procentiniu dydžiu nuo ieškinio sumos – žyminio mokesčio nustatymo ir apskaičiavimo dydis gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

15.       Apeliacijos objektą sudaro dviejų teismo nutarčių: 1) kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones; 2) kuria atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, Europos Žmogaus Teisių teismą

16.       Apeliantas atskirajame skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, Europos Žmogaus Teisių teismą dėl CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidas atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei tarptautiniams teisės aktams.

17.       CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai teismas kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. CPK 3 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. CPK 3 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, kad teismas gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

18.       Kaip matyti iš šių straipsnių analizės, teismui yra suteikiama teisė, o ne pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar tarptautinius teismus dėl išaiškinimo ar tam tikras teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar tam tikriems tarptautiniams teisės aktams.

19.       Šiuo atveju teismui nėra pagrindo manyti, kad CPK normos reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidas (konkrečioje situacijoje atleidimą nuo žyminio mokesčio ar jo atidėjimą) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar tarptautiniams teisės aktais. Bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančios procesinės normos yra tikslios ir aiškios, per daugelį metų yra suformuota nuosekli atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo atidėjimo normų taikymo praktika tiek Lietuvos Respublikos, tiek tarptautiniuose teismuose, t. y. yra pateikti išsamūs išaiškinimai, kada asmuo gali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ar atidedamas šio mokesčio sumokėjimas. Todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla klausimų dėl CPK 83, 84 straipsnių ir dėl kitų bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.

20.       Dėl išvardintų priežasčių nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, Europos Žmogaus Teisių teismą.

Dėl nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones

21.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu nustatomos dvi sąlygos: ieškinys tikėtinai pagrįstas ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

22.       Viena iš pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių yra uždrausti dabartiniam ginčo skolos turėtojui Danske Bank A/S disponuoti, perleisti, perduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į pareiškėjo skolą.

23.       Kaip matyti iš ieškovo Danske Bank A/S 2020 m. sausio 24 d. atsiliepimo į D. S. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, ieškovas Danske Bank A/S pagal 2019 m. rugsėjo 27 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį visas reikalavimo teises į trečiojo asmens UAB „NBG grupė“ neįvykdytas pagal Mokėjimo kortelių kredito limito sutartį Nr. BK200510-1174 prievoles ir, atitinkamai, į šios kredito sutarties užtikrinimo priemones, t. y. į pareiškėją pagal laidavimo sutartį Nr. FA- BK200510-1174 perleido UAB „Intrum Lietuva“. Taigi, pareiškėjo prašymas uždrausti ieškovui perleisti reikalavimo teisę į jo skolą kitiems asmenims šiuo metu jau yra nebeaktualus, nes skolos perleidimas jau yra įvykęs, todėl vien dėl šios priežasties nebuvo pagrindo tenkinti tokio pareiškėjo reikalavimo.

24.       Be to, būtina pažymėti, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, o tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių neturi būti taikoma daugiau nei reikia būsimo ieškovui (šiuo atveju – pareiškėjui) palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimui, jos neturi nepagrįstai varžyti kitos šalies teisių, laikinosios apsaugos priemonės neturi vienai šaliai suteikti nepagrįsto pranašumo prieš kitą šalį.

25.       Apeliacinės instancijos teismo nuomone, draudimas perleisti kitiems asmenis reikalavimo teisę į pareiškėjo skolą būtų neproporcingai apribojęs Danske Bank A/S veiksmų laisvę vykdyti komercinę veiklą. Pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo teiginių kaip reikalavimo teisės į jo skolą perleidimas kitam asmeniui pakenktų pareiškėjo interesams. Dėl išvardintų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį pareiškėjo reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

26.       Kita pareiškėjo prašoma laikinoji apsaugos priemonė – iki sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir 2015 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 vykdymą.

27.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015 ir kt.).

28.       Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Šiuo atveju, būtent apeliantui teko pareiga įrodyti tokios grėsmės egzistavimą, kurios, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, pareiškėjas tinkamai neįvykdė.

29.       Byloje nėra įrodymų, leidžiančių spręsti, kad asmuo, kurio naudai vykdomas išieškojimas (šiuo metu – UAB „Intrum Lietuva“) negrąžintų gautų lėšų, jeigu jų išieškojimo pagrindas būtų nuginčytas. Taip pat nėra įrodymų, kad asmuo, kurio naudai vykdomas išieškojimas, galėtų imtis veiksmų nuslėpti/perleisti iš pareiškėjo gautus pinigus ar kitą turtą. Iš viešai prieinamos informacijos https://rekvizitai.vz.lt/imone/lindorff_lietuva/ matyti, kad UAB „Intrum Lietuva“ turinė padėtis yra gera. Taigi, tuo atveju, jei teismų priimti procesiniai sprendimai yra nepagrįsti, pareiškėjui išlieka galimybė reikalauti žalos atlyginimo arba reikšti atgręžtinį reikalavimą.

30.       Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad nėra vienos iš esminių sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – nėra pagrindo manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo pareiškėjui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

31.       Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Todėl atskirojo skundo dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetama, o ginčijama nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nutarties, kuria atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas

32.       CPK 83 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą.

33.       CPK 84 straipsnyje nurodyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

34.       Iš šių teisės normų analizės matyti, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą atidėti ar atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau asmens prašymas turi būti pagrįstas atitinkamais įrodymais apie asmens turtinę padėtį.

35.       Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas iš viešųjų registrų pats galėjo nustatyti pareiškėjo turtinę padėtį su šiuo teiginiu nesutiktina. Kaip minėta, CPK 83 ir 84 straipsniuose nustatyta besikreipiančio asmens pareiga pateikti įrodymus, susijusius su jo turtine padėtimi. Kadangi tai nėra byla dėl viešojo intereso gynimo, teismas neturi pareigos pats savo iniciatyva rinkti įrodymų. Be to, iš viešųjų registrų neįmanoma gauti duomenų apie asmens bankų sąskaitose turimus pinigus ir jų judėjimą paskutiniu metu. Taigi, pats pareiškėjas turėjo pateikti kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, iš kurių būtų galima padaryti išvadą apie jo realią turtinę padėtį.

36.       Pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami, jog būtų konstatuota, kad jo turtinė padėtis yra sunki. T. y. nors pareiškėjas teigia, kad jis šiuo metu nedirba, jam reikia išlaikyti nepilnametį vaiką ir kt., tačiau pažymėtina, kad asmenys pajamas gali gauti ne tik iš darbo užmokesčio, bet ir iš kitų šaltinių, pvz. nekilnojamojo turto nuomos, dividendų ir kt. Kaip minėta iš pažymos apie banko sąskaitos likutį negalima spręsti apie pinigų judėjimą sąskaitoje pastaruoju metu. Taip pat nėra žinoma ar pareiškėjas neturi sąskaitų kitose kredito įstaigose. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie nekilnojamąjį turtą, turimas transporto priemones ir kt. Šioje byloje yra būtina atsižvelgti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nenustatė pagrindų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti visiškai atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir pareiškėją atleido tik nuo 50 procentų žyminio mokesčio. Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo turtinė padėtis yra tokia, kad jį būtų galima atleisti iš esmės nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo. 

37.       Pareiškėjas teigia, kad neatleidus jo nuo žyminio mokesčio bus pažeista teisė kreiptis į teismą dėl jo pažeistų teisių gynimo. Toks teiginys yra visiškai nepagrįstas. Kaip minėta, teismas turi teisę spręsti atleisti nuo dalies žyminio mokesčio ar atidėti jo sumokėjimą. Pažymėtina, kad teismas atidėjo žyminį mokestį iki procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo ir priėmė nagrinėjimui prašymą dėl proceso atnaujinimo, rašytinis teismo posėdis šioje byloje numatytas 2020 m. balandžio 14 d. Taigi, bylai buvo duota eiga. Kadangi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo bus nagrinėjamas, negalima teigti, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias teismine tvarka ginti savo teises, t. y. atidėjus žyminį mokestį irgi buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. 

38.       Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo žyminio mokesčio, o tik atidėjo jo sumokėjimą.

39.       Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio atidėjimą ir atleidimą nuo žyminio mokesčio ir priėmė pagrįstą nutartį. Todėl atskirojo skundo dalis dėl žyminio mokesčio atmetama, o ginčijama nutartis, kuria buvo atidėtas žyminis mokestis, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartis palikti nepakeistas.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.

 Teisėjas                                        Andrius Ignotas