Civilinė byla Nr. 3K-3-605/2006 (S)
Procesinio sprendimo kategorija 21.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. G. ieškinį atsakovui E. G. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas H. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad atsakovas E. G. pardavė jam ½ dalį 0,0907 ha ploto žemės sklypo ir ūkinį pastatą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 2005 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto 4-ajame apylinkės teisme jis su atsakovu sudarė taikos sutartį dėl nekilnojamojo turto padalijimo, kurios sąlyga buvo įvykdyti 2005 m. sausio 21 d. rašytinį susitarimą. Šiuo susitarimu atsakovas, iš ieškovo gavęs 1500 Lt, įsipareigojo po žemės sklypo išmatavimo perleisti jam ½ dalį žemės sklypo, ūkinį pastatą ir rūsio patalpas (duomenys neskelbtini). Atsakovas vengia pateikti notarui dokumentus sandoriui patvirtinti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino galiojančia atlygintinę sutartį, kuria E. G. perleido H. G. ½ dalį 0,0907 ha žemės sklypo ir ūkinį pastatą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), po to, kai H. G. atlygino E. G. 1500 Lt jo turėtų išlaidų; išaiškino, kad teismo sprendimas yra pagrindas įregistruoti H. G. daiktines teises į priteistą nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad šalių ginčai dėl namo ir sklypo yra kilę dalijantis šalių tėvui priklausiusį turtą. Atsakovas 2005 m. sausio 21 d. surašė pakvitavimą, jog gavo iš ieškovo 1500 Lt už parduodamą pusę žemės sklypo (duomenys neskelbtini), rūsį ir ūkinį pastatą prieš taikos sutarties pasirašymą. Šalys ir liudytojai patvirtino tokį susitarimą. Duomenų, kad šalys yra susitarusios dėl kitos išlaidų atlyginimo sumos ar kitų papildomų sąlygų, nėra. Teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl pusės sklypo perleidimo ieškovui, jam atlyginus atsakovo turėtas išlaidas privatizuojant sklypą, todėl ieškinį tenkino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog pripažinta galiojančia sutartis yra pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes iš sprendimo motyvų ir nuorodos apie ieškinio patenkinimą matyti, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu buvo pripažinta galiojančia notarine forma neįforminta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Bylos šalių tarpusavio santykiai susiklostė ne komerciniu pagrindu ir yra pagrįsti giminystės ryšiais, todėl nėra pagrindo teigti, jog šalių sudarytas sandoris ir nustatyta 1500 Lt suma yra netinkama.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas E. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Ši norma gali būti taikoma esant tokioms sąlygoms: turi būti sudarytas šalių sandoris; antroji šalis turi vengti įforminti sandorį notarine tvarka. Teismai, taikydami CK 1.93 straipsnio 4 dalį, įvertinę byloje surinktus įrodymus, privalėjo konstatuoti šias sąlygas.
2. Pripažįstant sandorį galiojančiu pirmiausia turėjo būti nustatyta tikroji šalių valia siekiant sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius. Iš paties atsakovo pasirašyto pakvitavimo neaišku, kokia buvo ieškovo valia – gauti dovanų ar pirkti ½ dalį žemės sklypo. Nesant aiškaus valios išreiškimo, teismai nepagrįstai pripažino galiojančia atlygintinę sutartį, kurią apeliacinės instancijos teismas nutartyje įvardijo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi.
3. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Priimdamas sprendimą pripažinti galiojančiu nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sandorį, teismas privalėjo taikyti specialiąsias tokius sandorius reglamentuojančias įstatymo normas, t. y. CK XXIII skyriaus aštuntojo skirsnio nuostatas.
4. CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nustatyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba kitame nekilnojamame daikte, o CK 6.397 straipsnio 1 dalyje reikalaujama nurodyti parduodamo nekilnojamojo daikto kainą. Kasatoriaus nuomone, teismų patvirtinta sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Toks sandoris yra niekinis, todėl teismas jo negalėjo pripažinti galiojančiu CK 1.93 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas H. G. prašo skundą atmesti, šį prašymą grįsdamas tokiais motyvais:
1. Teismai nustatė šalių išreikštą valią, jų įsipareigojimus, parduodamo sklypo dydį ir jo adresą, kainą, todėl sandorį pagrįstai patvirtino.
2. Teismų patvirtintas sandoris yra ne niekinis, bet nuginčijamasis. Kadangi atsakovas jo priešieškiniu neginčijo, jis yra galiojantis ir privalomas šalims.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
2005 m. sausio 21 d. atsakovas pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad gavo iš ieškovo 1500 Lt už jam parduodamą ½ dalį žemės sklypo, ūkinį pastatą ir rūsio patalpas (duomenys neskelbtini), ir įsipareigoja šį sklypą po išmatavimo jam padovanoti. 2005 m. balandžio 14 d. atsakovas raštu pasiūlė ieškovui pirkti jam priklausančias pirmojo namo aukšto patalpas už 120 000 Lt ir ½ dalį, t. y. 0,0450 ha, jam priklausančio sklypo už 3800 Lt. Ieškovui kreipusis į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, atsakovas 2005 m. birželio 2 d. raštu pasiūlė ieškovui pirkti 0,03 ha ploto sklypo dalį už 9000 Lt.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Sutartys laikomos valiniais aktais, nes jų pagrindas yra šalių suderinta valia (consensus ad idem). Pagrindiniu sutarčių teisės principu pripažįstamas sutarčių laisvės principas, kuris visų pirma reiškia laisvą valios išreiškimą. Civiliniams santykiams valios išreiškimas turi ypatingą reikšmę, nes priklausomai nuo to, kaip tų santykių dalyvis sprendžia apie kontrahento valios išreiškimą, taip jis atitinkamai koreguoja savo elgesį. Tačiau valios išreiškimas neturi primato prieš pačią sutarties šalies valią, todėl prezumpcija, kad sutartis atitinka sutarties šalių valią ne visada gali būti nuginčijama. 2000 m. CK normos įpareigoja nustatyti šalių valią sutarties sudarymo momentu. Teismui kvalifikuojant susitarimą, svarbu nustatyti šalių valią, nes tai – būtinas sutarties galiojimo elementas (CK 6.159 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalys dalijosi jų tėvų įgytą turtą, konkrečiai – namo dalį ir namų valdos žemės sklypą. Šalių motina teisme paaiškino, kad šį sklypą padovanojo atsakovui, bet vėliau, siekiant išvengti nuolatinių ginčų tarp sūnų, jie susitarė, kad abu jos sūnūs turės teisę į žemės sklypą, tačiau ieškovui buvo nustatyta sąlyga atlyginti atsakovo išlaidas privatizuojant žemės sklypą. Byloje esantis pakvitavimas patvirtina tokių susitarimų vykdymą. Kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai asmenys dėl tų pačių civilinių teisių objektų sutaria ne iš karto, o tokie susitarimai būna keli, nustatant šalių galutinius ketinimus svarbu išaiškinti pagrindinį susitarimą ir jų veiksmus vertinti šio susitarimo pagrindu. Atsakovas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad sutiko perleisti ieškovui pusę žemės sklypo, bet tik įvykdžius pirmiau nurodytas sąlygas. Nors bylos šalys turi teisinį išsilavinimą, tačiau neteikė reikšmės valios pasidalyti sklypą išreiškimo tinkamam įforminimui. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme pareiškė, kad jam nesvarbi sandorio rūšis, o atsakovas nori, kad su juo būtų atsiskaityta ir sutvarkyta aikštelė automobiliams. Šios aplinkybės patvirtina šalių pagrindinį susitarimą t. y. pasidalyti tėvų turtą taip, kad kiekvienas iš brolių turėtų nuosavybės teisę į dalį namo ir dalį žemės sklypo, kuriame yra namas. Tokiai bylos šalių valiai turėjo įtakos jų motinos sprendimai ir tai galima vertinti kaip šios bylos specifiką. Teismai nustatė, kad bylos šalys buvo abejingos valios išraiškai, nors įstatymas nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą perleisti nustato padidintus reikalavimus, t. y. ne tik veiksnių asmenų susitarimą, bet ir privalomą tokio susitarimo įforminimą (CK 6.159 straipsnis, 1.74 straipsnio 1 punktas, 6.393 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdami į faktus, kad buvo susitarta dėl atsiskaitymų ir tam tikrų investicijų į žemės sklypą (automobilių aikštelės įrengimas), teismai pagrįstai šalių susitarimą vertino kaip pirkimą-pardavimą (CK 6.309 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad teismai, atsižvelgdami į šios bylos specifiką, t. y. į tai, kad ginčas kilo šeimos nariams sprendžiant paveldėto turto pasidalijimo klausimus, tinkamai taikė proceso ir materialinės teisės normas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Aloyzas Marčiulionis
Janina Stripeikienė