Baudžiamoji byla Nr. 2K-407/2014
Proceso Nr. 1-50-2-00216-2008-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.14.6.2; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
nuteistajam A. J. ,
nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Valašinui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalis, kuria A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Taip pat šiuo nuosprendžiu pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendis: vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos A. J. pagal BK 209 straipsnį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. J. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. J. K. (UAB ,,B“) civilinis ieškinys dėl 164 242,08 Lt paliktas nenagrinėtas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 800 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. J. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams.
A. J. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš A. J. priteista J. K. 164 242,08 Lt UAB ,,B“ padarytos žalos, likusi BUAB ,,B“ civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta.
Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimo, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. J. gynėjo ir nuteistojo A. J. , prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. J. nuteistas už tai, kad, pateikdamas UAB „T“, tvarkiusiai UAB „B“ buhalterinę apskaitą, įtraukti į apskaitą minėtas suklastotas sąskaitas- faktūras: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP001, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP002, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP007 bei suklastotus VšĮ „A“ kasos pajamų orderių kvitus: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP002, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP003, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP006, jis apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
A. J. nuteistas ir už tai, kad, dirbdamas UAB „B“ direktoriumi, pagal šios bendrovės įstatų 47 straipsnį kaip bendrovės vadovas privalėdamas veikti bendrovės naudai, 88 straipsnio 88.1 punktą, būdamas atsakingas už UAB „B“ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, žymiai pablogino UAB „B“ finansinę padėtį, tai lėmė bendrovės nemokumo atsiradimą ir bankrotą, dėl to A. J. padarė didelę – 141 984,52 Lt turtinę žalą kreditoriams. Sąmoningai blogas įmonės valdymas pasireiškė šiais A. J. padarytais veiksmais: pirko statybines medžiagas iš UAB „S“ pagal PVM 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą-faktūrą Nr . SUG Nr. 0001132 ir sąskaitą-faktūrą SUG Nr. 0001131 už 44 242,08 Lt, nors šios medžiagos nebuvo panaudotos įmonės pajamoms uždirbti; nepagrįstai sumažino savo, kaip atskaitingo asmens pagal avansines apyskaitas 120 000 Lt skolą UAB ,,B“, pateikdamas į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančius VšĮ „A“ išrašytus dokumentus: 2008 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. APP 001 30 000 Lt sumai; 2008 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. APP002 dėl 30 000 Lt sumos apmokėjimo; 2008 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. APP004 dėl 30 000 Lt sumos apmokėjimo; 2008 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. APP007 dėl 30 000 Lt sumos apmokėjimo; 2008 m. birželio 2 d. kasos pajamų orderiu kvitą Nr. APP002; 2008 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP003; 2008 m. rugpjūčio 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP004; 2008 m. rugsėjo 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP006, kuriuose užfiksuotas tariamas bendros 120 000 Lt sumos apmokėjimas už VšĮ „A“ už tikrovėje nesuteiktas paslaugas; patvirtino nepilnai nusidėvėjusių pagrindinių priemonių nurašymą: 2008 m. rugpjūčio 6 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITSl kompiuterinę įrangą „Mikronas“, kurio likutinė vertė 6 922,64 Lt; 2008 m. rugpjūčio 13 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS2 kompiuterį „ACER su Windows XP“, kurio likutinė vertė 593,65 Lt; 2008 m. rugpjūčio 25 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS3 tentą su karkasu, kurio likutinė vertė 1195,73 Lt; 2008 m. rugpjūčio 25 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS4 tentą su karkasu, kurio likutinė vertė 1219,21 Lt; 2008 m. rugpjūčio 25 d. medžiagų nurašymo aktais Nr. ITS5, ITS6, ITS7, ITS8, ITS9, ITSlO, Nr. ITSl1 - 7 tentus su karkasu, kurių likutinė vertė 6630,89 Lt; 2008 m. rugpjūčio 27 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITSl3 kompiuterį ,,Compaq HEL81“, kurio likutinė vertė 1088,01 Lt; patvirtino 2008 m. lapkričio 7 d. nurašymo aktu Nr. 2 mažaverčių ir greit susidėvinčių daiktų – kėdžių, kompiuterio stalo, lentynų, kopėčių ir kt. inventoriaus už 6 027,72 Lt nurašymą nuo apskaitos, nenurodant nurašymo priežasties.
A. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Jis išteisintas dėl to, kad, dirbdamas UAB „B“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. pasisavino jo žinioje buvusį didelės 164 242,08 Lt vertės svetimą UAB „B“ priklausantį turtą: 120 000 Lt pinigus, pateikdamas UAB „T“, tvarkiusiai UAB „B“ buhalterinę apskaitą, įtraukti į apskaitą suklastotas sąskaitas-faktūras: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP001, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP002, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP007 bei suklastotus VšĮ „A“ kasos pajamų orderių kvitus: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP002, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP003, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP006, pagal kuriuos UAB „B“ tariamai už paslaugas sumokėjo įmonei „A“; 44 242,08 Lt vertės statybines medžiagas, kurias UAB „B“ pirko iš UAB „S“ pagal PVM 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą-faktūrą Nr. SUG Nr. 0001132 ir 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą-faktūrą SUG Nr. 0001131.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė S. Malinauskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį, kuriuo A. J. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį be pakeitimų.
Prokurorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog A. J. veikoje nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatorės, naują nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus įvertinti pagrindžiant tai išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad A. J. nepasisavino didelės vertės UAB „B“ turto, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui Šis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimuose bei susiformavusioje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Aplinkybė, kad kaltininkas yra vienintelis bendrovės akcininkas, nereiškia, jog su tos bendrovės turtu jis gali elgtis kaip su savu. Todėl ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už akcinės bendrovės, t. y. jam svetimo turto, pasisavinimą, nustačius visus kitus BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-7-84/2012, 2K-411/2012 ir kt.).
Vienas iš esminių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentų yra tai, kad A. J. neteisėtų veiksmų neatliko, svetimo turto nepasisavino, nes būdamas UAB „B“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku turėjo teisę bendrovės turtu disponuoti, kad turto, A. J. inkriminuoto kaip pasisavinto, negalima laikyti jam svetimu. Skunde nurodoma, kad pagal teismų praktiką, kvalifikuojant fizinio asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį, kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė patikėto turto pasisavinimą, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012).
Prokurorė teigia, kad A. J. buvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys akcinės bendrovės veiklą, taip pat tos aplinkybės, kad įmonės turtiniais įnašais ir piniginėmis lėšomis suformuotas UAB „B“ įstatinis kapitalas nuosavybės teise priklauso šiai bendrovei, o A. J. yra svetimas turtas. Kasatorius nurodo, kad UAB „B“ direktoriaus pareigos nesuteikė teisės A. J. disponuoti bendrovės turtu kaip nuosavu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81, 2.82 straipsnius akcinės bendrovės vienasmenis valdymo organas yra sudėtinė ir neatskiriama įmonės, kaip juridinio asmens, dalis. Jo dėka įmonė funkcionuoja – įgyvendina savo teises bei vykdo pareigas. Dėl šios priežasties dalį teisių ir pareigų įmonės valdymo organas įgyja ex officio, t. y. įstatymo pagrindu. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, prokurorė daro išvadą, kad nustatyta, jog A. J. , dirbdamas UAB „B“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. pagal netikrus VšĮ „A“ kasos pajamų orderių kvitus ir UAB „S“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras pasisavino jo žinioje buvusį, tačiau jam svetimą iš viso 164 242,08 Lt vertės UAB „B“ turtą. Taip pat teismas nustatė, kad nurodytos piniginės lėšos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms bei įmonės pajamoms uždirbti. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB „B“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės pagal fiktyvius sandorius išgrynintos lėšos ir medžiagos, tačiau vien tai neužkerta kelio A. J. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Skunde pažymėta, kad, nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais tokios lėšos buvo naudojamos. Byloje taip pat nustatyta, kad A. J. , paėmęs pagal fiktyvų sandorį su VšĮ „A“ 120 000 Lt ir pasisavinęs UAB „B“ vardu įsigytas 44 242,08 Lt vertės medžiagas, įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Būtent nuo šio momento UAB „B“ neteko nuosavybės teise priklausančio turto, o A. J. šį svetimą turtą užvaldė neteisėtai ir neatlygintinai, t. y. jį pasisavino, todėl akivaizdu, kad dėl to bendrovei buvo padaryta 164 242,08 Lt dydžio žala. Nors A. J. , pasisavindamas jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ turtą, veikė savanaudiškais tikslais, tačiau jo tyčinė veika vien tuo neapsiribojo, o neteisėtos veikos turinys buvo gerokai platesnis. Būtent A. J. atsakingas už tai, kad kaip bendrovės direktorius, aptartu būdu blogai valdydamas įmonę ir net nusikalstamai elgdamasis su bendrovės turtu – bendrovės turtą pasisavindamas, sunkino bendrovės finansinę padėtį ir negalėjo nenumatyti, jog dėl tokių jo veiksmų bus pažeisti kreditorių interesai gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą už bendrovei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, taigi sąmoningai blogai valdė įmonę ir tai lėmė UAB „B“ bankrotą – taip kreditoriams bendrai buvo padaryta didelė 141 981,52 Lt žala.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl uždarosios akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens, sampratos, jos turto suformavimo ir šio turto teisinio režimo
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodydama, kad UAB „B“ akcijos priklausė vieninteliam akcininkui – nuteistajam A. J. , teigdama, kad šio vienintelio akcininko ir bendrovės turtas yra atskirtas tik „buhalteriškai,“ kad nuteistasis turėjo teisę savo valia šį turtą paversti nuosavu turtu, netinkamai aiškino teisės aktų reglamentuotas vienintelio akcininko teises ir neteisingai visą UAB „B“ turtą tapatino su A. J. nuosavybe.
Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB), kaip atskira juridinio asmens teisinė forma, paprastai skirta smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti, savo veikloje vadovaujasi įstatais, CK, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu (2003 m. gruodžio 11d. įstatymo Nr. IX-1889, redakcija, su vėlesniais pakeitimais), (toliau tekste - ir AB Įstatymo) ir kitais įstatymais bei teisės aktais.
Pagal AB Įstatymo nuostatas bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis, ir ši įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Akcijos turėtojas yra ne tik šio vertybinio popieriaus savininkas, bet ir juridinio asmens dalyvis. Pagal CK 2.50 straipsnio 2 dalies nuostatas juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Tai reiškia, kad bendrovės akcininkai neatsako už bendrovės prievoles, o bendrovė – už akcininkų prievoles. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Jeigu UAB veiklos tikslas – verslo organizavimas ar kitoks privačių interesų tenkinimas siekiant gauti pelno, lieka neįgyvendintas, o bendrovė negauna pelno, o patiria nuostolių, tai šios bendrovės akcininkai rizikuoja prarasti tik tą sumą, kurią sumokėjo už akcijas, formuodami įstatinį kapitalą.
AB Įstatymo 14-16 straipsnių ir kitų straipsnių nuostatos, apibrėždamos akcininkų turtines ir neturtines teises bei pareigas, CK normos, nustatančios juridinio asmens dalyvių teises ir pareigas, nenumato jokių vienintelio uždarosios akcinės bendrovės akcininko teisių savo nuožiūra, be jokio teisinio pagrindo disponuoti visu bendrovės turtu ir paversti jį nuosavu. Priešingai, AB Įstatymo nuostatose, nustatančiose akcininkų turtines teises, aiškiai pabrėžiamas bendrovės ir jos akcininkų turto atskirumas (pvz., AB Įstatymo 15 straipsnio 5 punkte numatyta akcininkų teisė tik įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, draudimas bendrovei skolinantis iš savo akcininkų įkeisti akcininkams savo turtą; šio straipsnio 6 punkte numatyta akcininkų teisė gauti tik likviduojamos bendrovės turto dalį; AB Įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyta privaloma rašytine ar notarinė sutarties forma visoms sutartims, sudaromoms tarp bendrovės ir visų jos akcijų savininko).
Nors CK 2.50 straipsnio 3 dalis numato vieną atvejį, kuomet akcininkas gali savo turtu atsakyti už bendrovės prievoles, t. y. “kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai”, tačiau šioje normoje numatytas akcininko nesąžiningumas niekaip nepaneigia bendrovės ir jos akcininko turto atskirumo principo. Šioje normoje numatytos akcininko pareigos elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu, nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe nevykdymas yra tik teisinė sąlyga papildomai, subsidiariai taikyti akcininkui civilinę atsakomybę.
Apie akcinės bendrovės turto sandarą pasakytina, kad, steigiant UAB, akcininkui už jo į bendrovę investuotą turtą perduodamos šios bendrovės akcijos. Kiekviena tokia akcija jos savininkui suteikia tam tikras teisės aktuose numatytas teises. Priklausomai nuo to, kiek akcijų asmuo įsigijo, jis tampa bendrovės bendrasavininkiu ar vieninteliu savininku. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bendrovės steigėjai, kaip to reikalauja AB Įstatymo 8 straipsnio nuostatos, turi suformuoti akcinį kapitalą, kurio minimali suma steigiant UAB sudaro 10 000 Lt. Pagal AB Įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatas akcijos yra negaliojančios ir nesuteikia jų savininkams turtinių ir neturtinių teisių, jei buvo išleistos į antrinę apyvartą ir įsigytos nevisiškai apmokėtos bendrovės akcijos. CK 1.102 straipsnis pateikia akcijos (nuosavybės vertybinio popieriaus) sampratą, išvardydamas teises, kurias akcija suteikia jos turėtojui – akcininkui. Remiantis šiame straipsnyje esančia teisės norma, akcininko (taip pat ir vienintelio akcininko) turima akcija patvirtina šias teises: teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės bendrovės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusią ją likvidavus.
Kitas bendrovės turtas – tai materialūs ištekliai, kuriais bendrovė įstatinio kapitalo didinimo būdu, sandoriais ar kitais savo veiklos rezultatais įgyja ir disponuoja tam tikru laiko momentu. Tokį turtą paprastai sudaro pastatai, atsargos, grynieji pinigai, paskolos, inventorius, žaliavos, pagaminta, bet neparduota produkcija, kt.
Apibendrinant galima teigti, kad teisės aktų reglamentuotas UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. UAB nuosavybė – tai turtas, kurį sudaro akcinis kapitalas ir kitas turtas, įneštas pačių savininkų, pasiskolintas iš kitų kreditorių arba uždirbtas naudojant turtą, kuriuo tam tikru momentu disponavo bendrovė. Tačiau akcininkų nuosavybe laikytinas tik toks turtas, kuris jiems lieka, patenkinus visų kitų kreditorių reikalavimus, grąžinus skolas.
Dėl UAB „B“ akcinio kapitalo suformavimo ir disponavimo šios bendrovės turtu aplinkybių
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. pastangomis 2007 m. UAB „B“ įsteigta pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 11 straipsnį ir CK 2.104 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę pertvarkyti juridinį asmenį, tai yra pertvarkant individualią įmonę „B“ į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, kurio teisinė forma – uždaroji akcinė bendrovė. Šios bendrovės veiklos tikslas – gauti veiklos įplaukų ir pelno. UAB „B“ savo veikloje vadovavosi 2007 m. gegužės 5 d. Juridinių asmenų registre įregistruotais Įstatais, pagal kuriuos numatė savo akcininkams teises ir pareigas būtent tokias, kokios įtvirtintos AB įstatyme, ir pažymėjo, kad bendrovė turi komercinį – ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą, savo veikloje vadovaujasi CK AB Įstatymu ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, galiojančiais teisiniais aktais ir šiais įstatais. Nuo 2007 m. gegužės 5 d. bendrovės vadovu (direktoriumi) savininko sprendimu paskirtas A. J. .
Iš bedrovės registro duomenų matyti, kad 2008 metais UAB „B“ įstatinį kapitalą sudarė 10 000 Lt, kuris padalintas į 100 paprastųjų akcijų, nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugsėjo 18 d. vienintelis bendrovės savininkas – A. J. . UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusio specialisto 2009 m. lapkričio 27 d. išvadoje matyti, kad A. J., nesilaikydamas AB įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, savo įnašais UAB „B“ kapitalo neformavo, nesumokėjo 2500 Lt pradinio įnašo, šį įnašą suformavo UAB „V,” apmokėjusi avansu pagal 2007 m. balandžio 4 d. sutartį už stendų gamybą individualiai įmonei „B“. Tačiau šios akcijos, prieštaraujant AB Įstatymo 46 straipsnio 7 dalies nuostatoms, taip ir liko neapmokėtos. Neapmokėtas akcijas 2008 m. rugsėjo 12 d. vertybinių popierių (akcijų) pirkimo-pardavimo sutartimi (be numerio) A. J. pardavė N. Č. N. Č. pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja nurodė, kad už UAB ,,B“ akcijas ji pinigų nemokėjo, tai buvo fiktyvus sandoris. Apeliacinės instancijos teisme buvęs UAB „B“ bankroto administratorius M. Š. ir pats nuteistasis patvirtino, kad UAB „B“ bankrutavus šios bendrovės akcijos nebuvo apmokėtos, dėl to pagal bankroto administratoriaus ieškinį 2011 m. balandžio 1 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi iš A. J. už neapmokėtas UAB „B“ akcijas formuojant įstatinį kapitalą prisiteista 10 000 Lt.
UAB „B“ savo veiklos metu, be neapmokėtų akcijų, finansinėse ataskaitose deklaravo kitą turtą ir pajamas, ši bendrovė taip pat turėjo skolų ir įsipareigojimų. Pagal įmonės balanso duomenis, UAB „B“ 2007 m. gruodžio 31d. buvo moki įmonė, nes buhalterinėse sąskaitose fiksuoti turto likučiai buvo 56 706 Lt didesni už įsipareigojimų likučius; pirkėjų skolos, pinigų kasoje ir banke likučiai buvo 9611 Lt didesni už įsipareigojimų valstybinio socialinio draudimo fondui, biudžetui, tiekėjams, bankui ir kreditoriams likučius. Tačiau 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „B“ tapo nemoki. Bendrovės turtas pagal 2008 m. balanso duomenis buvo 175568 Lt mažesnis už įsipareigojimus kreditoriams. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi UAB „B“ buvo iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje nustatyta, kad 2008 m. įmonė turėjo2 886 Lt vertės turto, kurį sudarė 2 215 Lt vertės ilgalaikis ir 671 Lt trumpalaikis turtas, o įmonės įsipareigojimai kreditoriams buvo net 178 459 Lt.
Kolegija apibendrindama konstatuoja, kad tiek teisės aktų reglamentuotas juridinio asmens – UAB, kurią valdė vienintelis akcininkas, – turto teisinis režimas, tiek faktinė padėtis nagrinėjamoje byloje, susijusi su UAB „B“ akcinio kapitalo formavimu, šios bendrovės turto kaupimu ir disponavimu, pelno siekimu 2008 m. rodo, kad nuteistojo A. J. turtas negali būti tapatinamas su UAB „B“ turtu. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes UAB „B“ pinigų ir statybinių medžiagų turto savininkas buvo pati bendrovė, o ne jos direktorius ir akcininkas A. J. Jei vienintelis šios bendrovės akcijų turėtojas 2008 m. būtų apmokėjęs UAB „B“ akcijas, jis turėtų nuosavybės teisę tik į šias akcijas, dividendus, tačiau nebūtų įgijęs teisės į visą bendrovės turtą, kurią galėtų įgyti tik įmonę likvidavus, įvykdžius jos įsipareigojimus ir atsiskaičius su kreditoriais.
Dėl teismų praktikos aiškinant svetimo turto pasisavinimo dalyką ir veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį, kai UAB turto pasisavinimu kaltinamas vienintelis akcininkas
Turto pasisavinimo dalykas yra ir patikėtas ar kaltininko žinioje nusikalstamos veikos darymo metu buvęs svetimas turtas. Šį dalyką apibūdina taip pat turto svetimumo požymis, kurį lemia pats turto statusas, t. y. turtas nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, o yra tik patikėtas ar esantis jo žinioje. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręstos turto svetimumo nustatymo problemos, kai akcinės bendrovės turtas buvo pasisavintas ar iššvaistytas asmens, tuo metu buvusio ir bendrovės akcininku. Išvados, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, byloje daromos atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą ir konkrečias kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos platūs apibendrinimai, kad teismų praktika, „formuluojanti vienintelio akcininko antagonistinius santykius su jam priklausančiu turtu, prieštarauja tiek konstitucinės, tiek civilinės, tiek baudžiamosios teisės nuostatoms“, neparemti atidžia akcininko, kaip juridinio asmens dalyvio, ir akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens, tarpusavio santykių, jų teisių ir pareigų, jų turto teisinio režimo analize. Šie apibendrinimai padaryti visiškai neįvertinus nagrinėjamos bylos duomenų apie UAB „B“ įsipareigojimus, mokumą, jos pelno siekimo veiklą 2008 m., neanalizavus, kokie konkretūs veiksmai ar įvykiai sukėlė šios įmonės nemokumą.
Pažymėtina ir tai, kad teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, ir nuo to laiko, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškino BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyką, ši praktika buvo formuojama „byla po bylos“, vienus svetimo turto pasisavinimo aspektus papildant kitais. Svarbūs išaiškinimai, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais, kad ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už akcinės bendrovės, t. y. jam svetimo turto, pasisavinimą, nustačius visus kitus BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, nuosekliai atskleisti kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-411/2012, 2K-138/2014, 2K–352/2014, 2K-332/2014 ir kt.
Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad „jeigu uždarosios akcinės bendrovės akcijų savininkas yra vienintelis, tai jis yra ir vienintelis asmuo, patiriantis žalą pasisavinant tos bendrovės turtą“, padarytos neatkreipus reikiamo dėmesio į civilinį teisinį UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, veiklos reguliavimą, akcinio kapitalo sukaupimo aplinkybes nagrinėjamoje byloje, į aplinkybes, dėl kokių priežasčių UAB „B“ tapo bankrutuojančia įmone, atsakinga kreditoriams dėl jiems padarytos žalos.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teiginių, kad teismų praktika, leidžianti taikyti BK 183 straipsnį vieninteliam UAB akcininkui už šios UAB turto pasisavinimą, prieštarauja ir logikos dėsniams, atsakytina, kad loginės sintaksės (nepakankamo argumentavimo) klaidą padarė pats apeliacinės instancijos teismas. Iš šio teismo prielaidų, kad visas uždarosios akcinės bendrovės turtas priklauso šios bendrovės akcininkams, o visos UAB „B“ akcijos priklausė vieninteliam A. J. , neišplaukia ir negali būti daroma išvada, kad visas UAB „B“ turtas priklausė šiam nuteistajam.
A. J. pirmosios instancijos teismo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai veikė ne kaip akcininkas, o kaip UAB „B“ direktorius, t. y. asmuo, per kurį, kaip vienasmenį valdymo organą, ši bendrovė įgyvendino teisės aktų garantuojamą savo teisinį subjektiškumą. Pagal CK 2.81, 2.82 straipsnius akcinės bendrovės vienasmenis valdymo organas yra sudėtinė ir neatskiriama įmonės, kaip juridinio asmens, dalis. Jo dėka įmonė ir turėtų tinkamai funkcionuoti – įgyvendinti savo tikslus, teises bei vykdyti pareigas. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. nenaudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai.
Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atliko neteisėtus veiksmus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kuri ir siejama su bendrovės vadovo padaryta žala juridiniam asmeniui. Tačiau jei šis asmuo turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus jam patikėto bendrovės turto atžvilgiu tyčia pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, turtą užvaldo neteisėtu būdu (pvz., panaudojęs suklastotus dokumentus), su šiuo turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu, naudoja jį asmeniniams poreikiams, niekaip savo turtu neatstato įmonės mokumo, toks turtas iš teisėto bendrovės vadovo ir akcininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. turtas pasisavinamas. Šios aplinkybės svarbios konstatuojant, kad tokie bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Toks svetimo turto pasisavinimas kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį, nustačius kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą, taip pažeidžia bendrovės interesus bei padaro jai turtinę žalą, ir to nori. Vertinant tokio asmens veiksmus svarbu įvertinti ne tik tokio turto paėmimo ir panaudojimo neteisėtumą, bet ir tai, ar turtą paimant bei panaudojant akivaizdžiai ne bendrovės interesais, šiam juridiniam asmeniui buvo padaryta turtinė žala (pvz., ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko atlikto bendrovės turto pasisavinimo nepajėgė įvykdyti ir už šiuos nuostolius bendrovė privalo kitiems asmenims materialiai atsakyti.). Kaltininko pasisavinimo veiksmus su tokia žala turi sieti ir aiškus priežastinis ryšys.
Dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant apeliacinį skundą
Kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, pagrindinį dėmesį skyrė turto svetimumo požymiui paneigti, tačiau nuosprendyje liko neišnagrinėti esminiai apeliacinio skundo 2-8 lapuose išdėstyti argumentai, kuriais apeliantas, nurodydamas įvairias verslo paslaugų atlikimo aplinkybes, prašė teismo jas išnagrinėti ir įvertinti, manė, kad jos reikšmingos ir įrodančios, jog UAB ,,B“ 120 000 Lt apmokėjo už realiai atliktas paslaugas, šios bendrovės lėšos nebuvo pasisavintos. Apeliantas taip pat išdėstė jo manymu svarbias aplinkybes, jog pirmosios instancijos teisme neteisingai nustatyta UAB ,,B“ reikmėms nepanaudotų statybinių medžiagų, pirktų iš UAB „S“, suma, kuri apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta kaip pasisavinta.
Apeliantas pateikė įrodymus, kurie, jo manymu, įvertinti neteisingai, prie apeliacinio skundo pridėjo dokumentus (T. 9. b. l. 80-90). Kitus dokumentus prie bylos pagal apelianto prašymus pridėjo ir netgi išreikalavo pats teismas (T. 9. b. l. 102-153, b. l. 163-168, 208-210). Nuteistasis A. J. apeliacinės instancijos teisme davė parodymus apie apeliaciniame skunde prašomas patikrinti aplinkybes. Tačiau teismas šios įrodymų tyrimo metu ištirtos bylos medžiagos neaptarė, neišdėstė išsamių motyvų dėl šių aplinkybių, nenurodė, kodėl nuteistojo versija dėl inkriminuotų abiejų bendrovės turto pasisavinimo atvejų atmetama, kodėl prioritetas teikiamas vieniems bylos duomenims, o kiti duomenys neatspindi tikrųjų bylos aplinkybių. Netgi trijų naujai apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišdėstyti, neaptarti, šie parodymai įvertinti lakoniškai kaip nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad būtent šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pagal paduotą apeliacinį skundą užduotis yra patikrinti, ar išties A. J. bendrovės turtą pasisavino pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Jei taip, tai ar būtent šiais jo veiksmais bendrovei padaryta turtinė žala, ar teisingai nustatytas tokios žalos dydis.
Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis taip pat neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Minėti esminiai proceso pažeidimai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 386 straipsnio 2 dalimi, savo nutartyje išdėsto privalomus nurodymus apeliacinės instancijos teismui, tačiau neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas apeliaciniame skunde keliamus klausimus. Nuosprendyje dėl A. J. nuteisimo pagal BK 209 straipsnį ir 222 straipsnio 1 dalį nustatytos aplinkybės glaudžiai susijusios su pirmosios instancijos teismo nustatytais A. J. svetimo turto pasisavinimo veiksmais. Taigi visų A. J. kaltinime nustatytų veikų apimties ir jų kvalifikavimo teisingumas priklauso nuo pasisavinimo aplinkybių pagrįstumo patikrinimo rezultatų, todėl naikinamas visas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje išaiškinimus ir iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl apygardos teismo viso nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas