Pranešėja Raimonda Andrulienė                                       Civilinė byla Nr. 2A-1108-459/2015

Teisėja Genovaitė Vaizgelienė                              (Proceso Nr. 2-06-3-04108-2014-1)

                                        Procesinio sprendimo kategorijos

(S)

                                                                                                      3.4.4.15.2; 2.3.2.8; 3.3.1.18

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, dalyvaujant pareiškėjai V. G., pareiškėjos atstovams R. G., advokatei V. L., suinteresuotų asmenų Klaipėdos miesto savivaldybės, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovui L. A., suinteresuoto asmens UAB „Danės būstas“ atstovei V. K., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, UAB „Danės būstas“,

n  u  s  t  a  t  ė :

pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo 1/10 dalį sandėliuko, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto 9A. Nurodė, kad nuo 1995-04-25 gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Namas nuo jo pastatymo buvo šildomas malkomis ir kitu kietuoju kuru, todėl kuro laikymui buvo pastatytas pastatas – sandėliukas. Pareiškėja su šeima valdė 1/10 šio sandėliuko dalį. Nurodė, kad nors nėra šios sandėliuko dalies savininkė, tačiau jį valdė sąžiningai kaip nuosavą, rūpinosi jo išlaikymu, prižiūrėjo duris, sienas, stogą, sandėliuku naudojosi pagal paskirtį, tai darė atvirai, o valdymo terminas trunka nuo 1995-04-25, t. y. daugiau nei 10 metų. Pažymėjo, kad viešųjų registrų duomenimis šis sandėliukas niekam nuosavybės teise nepriklauso.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-04-07 sprendimu pareiškimą atmetė. Nurodė, jog žemės sklypas po gyvenamuoju namu ir po ginčo sandėliuku buvo privatizuoti, pareiškėjai nuosavybės teise po ginčo sandėliuku priklauso 8 kv. m arba 8/80 dalys žemės sklypo ploto. Pareiškėja pripažįsta, kad nėra ginčo sandėliuko statytoja, tačiau nurodo, kad sandėliukas buvo faktiškai priskirtas bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butams. Miesto darbo žmonių deputatų tarybos komiteto vykdomojo komiteto 1950-01-24 sprendimu Nr. 90 bei 1950-01-24 sprendimu Nr. 94 buvo nustatytos namų valdos, kurios priklauso valstybei nuosavybės teise. Šių sprendimų pagrindu buvo sudaryta Inventorinė techninė kortelė namų valdai Tiltų/Vežėjų g., Klaipėdoje, kurioje apskaitytas pagalbinis pastatas – ūkinis pastatas. Klaipėdos miesto valdybos 1991-10-18 potvarkiu Nr. 260 buvo patvirtintas Neparduotinų gyvenamųjų namų sąrašas, kuriame numatyta, kad neparduodami inter alia visi senamiesčio įtakos zonoje esantys ūkiniai pastatai – sandėliai, garažai, savavališkai įrengti statiniai, gyvenami kambariai, pastogės bei dirbtuvės. Klaipėdos miesto tarybos 1992-03-31 sprendimu Nr. 52 nustatytas neparduotinų gyvenamųjų namų ir butų sąrašas pagal priedėlį, kuriame inter alia įtraukti visi senamiesčio įtakos zonoje esantys ūkiniai pastatai – sandėliai, garažai, savavališkai įrengti statiniai, gyvenami kambariai, pastogės bei dirbtuvės (priedėlio 21 p.). Klaipėdos miesto tarybos 1997-03-20 sprendimu Nr. 28 patvirtinto Klaipėdos senamiesčio teritorijos, ribojamos gynybinių įtvirtinimų, Taikos pr., Sausio 15-osios ir Pilies gatvių bei Danės upės, specialiojo planavimo projekto sprendiniuose ūkinis pastatas, esantis sklype (duomenys neskelbtini), yra senamiesčio įtakos zonoje ir numatyta jį nugriauti (plane pažymėtas G14). Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ginčo sandėliukas nuosavybės teise priklauso valstybei. Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo sąlygų visumos, todėl pareiškimą atmetė.

Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti. Nurodo, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra du sandėliukų pastatai: (duomenys neskelbtini) pusės yra pastatas, kuriame yra pareiškėjos sandėliukas, o išilgai (duomenys neskelbtini) – kitas sandėlių pastatas. Iš ginčo objekto kadastro bylos matyti, jog ginčo pastatas pastatytas 1970 metais, o ne 1950 metais. Akivaizdu, kad savivaldybė valstybės nuosavybės teisę įrodinėja ne į tą pastatą, nes ginčo objekto pastato 1950 m. dar net nebuvo. Teismas nepagrįstai neįvertino duomenų, rodančių buvus du ūkinius pastatus, nurodydamas kad kadastro byla sudaryta pareiškėjos prašymu, todėl ir sandėlio statybos metai įrašyti pagal pareiškėjos nurodymą. Pastato statybos metai buvo nustatyti iš archyvinių dokumentų: 1971 m. gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto plano. Inventorinėje kortelėje nurodytų ūkinio pastato ilgio, pločio ir tūrio ir ginčo pastato parametrų neatitikimą teismas paaiškino tuo, kad anksčiau matavimai buvo netikslūs. Šis teismo motyvas yra visiškai nepagrįstas: net ir šiuolaikiniais metodais permatuojant žemės sklypus parametrai negali skirtis tiek, kiek jie skiriasi ginčo pastato kadastro byloje ir inventorinėje techninėje kortelėje. Klaipėdos miesto savivaldybė savo pozicijai pagrįsti pateikė Klaipėdos miesto Tarybos 1992-03-31 sprendimą Nr. 52, kuriame buvo nustatyta, kad viso senamiesčio įtakos zonoje esantys pastatai nebus privatizuojami. Tačiau šis sprendimas neįrodo, kad ginčo pastatas priklausė valstybei ar savivaldybei. Tuo metu galiojęs Butų privatizavimo įstatymas išvis nenumatė galimybės privatizuoti ūkinius pastatus, tokia galimybė atsirado tik nuo 2001-01-01. Be to, Miesto taryba tokį sprendimą galėjo priimti tik dėl jai priklausančių objektų, o ginčo objektas niekada nebuvo nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, jog ginčo objektas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. Iš 1971-05-25 inventorinės techninės kortelės matyti, kad namų valdos (duomenys neskelbtini), valdymo pagrindas yra Nacionalizavimo aktas Nr. 860 ir DŽDT vykdomojo komiteto sprendimai Nr. 90 ir Nr. 94, priimti 1950-01-24. Iš byloje esančių 1950-01-24 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimų matyti, jog Pergalės (duomenys neskelbtini), esanti namų valda šių teisės aktų pagrindu priklausė valstybei ir buvo įtraukta į Miesto vykdomojo komiteto fondą kaip vietinės tarybos fondas. Pagal nurodytus teisės aktus nacionalizuoti buvo ne tik pastatai, bet ir visas namų valdos žemės sklypas. 1971 m. gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto projekto dalies matyti, kad ginčo sandėliukas pastatų eksplikacijoje pažymėtas numeriu 6. Planas parengtas atliekant gyvenamųjų namų kapitalinį remontą. Tai įrodo, kad ginčo sandėliukas buvo gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto projekto dalis ir šių namų kapitalinio remonto objektas. Dėl šių aplinkybių teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, kad gyvenamųjų namų kapitalinio remonto projekte pavaizduotas sandėliukas galėjo būti pavaizduotas kaip privačių asmenų pastatas ar remontuojamas iš privačių lėšų. Be to, net jeigu 1971-05-25 inventorinėje techninėje kortelėje užfiksuoto pagalbinio pastato ir ginčo sandėliuko išmatavimai skiriasi, tai nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, jog ginčo sandėliukas sukurtas ne kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Klaipėdos miesto taryba, 1997-03-20 sprendimu Nr. 28 patvirtindama Klaipėdos senamiesčio teritorijos, ribojamos gynybinių įtvirtinimų, Taikos pr., Sausio 15 – osios ir Pilies gatvių bei Danės upės, specialųjį planą, turėjo teisę numatyti, kurie pastatai yra menkaverčiai ir nugriautini. Nors pareiškėja teigia, jog pagal planą nugriautinas tik sklype G14 esantis statinys, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šio specialiojo plano teksto dalyje nurodyta „nugriauti sandėlį“, o ne sandėlio dalį. Iš grafinės specialiojo plano dalies matyti, jog geltonai nuspalvintas visas sandėlis, o ne tik jo dalis, esanti G14 sklype.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo skundą atmesti. Nurodo, jog pritaria Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos argumentams, išdėstytiems atsiliepime į apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pareiškėja prašė priimti naujus apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus: statinių žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinių patikslinimų planą, sklypo 1964 m. planą, VĮ Registrų centro ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Naujai pateikti įrodymai priimtini sutinkant, kad jų pateikimo būtinybę lėmė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai. Pripažintina, kad šie įrodymai reikšmingi vertinant faktines bylos aplinkybes (CPK 314 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai V. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 8, 73-74). Šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), yra pastatytas ūkinis pastatas – sandėliukas, pažymėtas indeksu 9A. Pareiškėjos teigimu, ji nuo 1995 m., kai nuosavybės teise įgijo butą, sąžiningai, teisėtai, atvirai valdo, naudoja, tvarko ir prižiūri 1/10 dalį sandėliuko, todėl yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė nurodė, kad ginčo sandėliukas negali būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu, kadangi jis nuosavybės teise priklauso valstybei. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ginčo sandėliukas priklauso valstybei, pareiškimą atmetė. Pareiškėja skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės motyvuodama tuo, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra du sandėliukų pastatai: iš Daržų gatvės pusės yra pastatas, kuriame yra pareiškėjos sandėliukas, o išilgai Vežėjų gatvės – kitas sandėlių pastatas, todėl teismas nepagrįstai neįvertino duomenų, rodančių buvus du ūkinius pastatus.

Asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad butai gyvenamajame name Tiltų g. 22, Klaipėdoje, taip pat žemės sklypas po gyvenamuoju namu ir po ginčo sandėliuku buvo privatizuoti (tomas I, b. l. 17-21, 70-72): pareiškėjai nuosavybės teise po ginčo sandėliuku priklauso 8 kv. m arba 8/80 dalys žemės sklypo ploto (tomas I, b. l. 80-82, 84-86, 94, 99-100). Pareiškėja pripažino, kad nėra ginčo sandėliuko statytoja, tačiau nurodė, kad sandėliukas buvo faktiškai skirtas bei tarnavo gyvenamojo namo Tiltų g. 22, Klaipėdoje, butams – kiekvienam daugiabučio gyvenamojo namo butui skirta po dalį sandėliuko ir pareiškėja nuo 1995 m. naudoja 1/10 jo dalį. Miesto darbo žmonių deputatų tarybos komiteto vykdomojo komiteto 1950-01-24 sprendimu Nr. 90 bei 1950-01-24 sprendimu Nr. 94 buvo nustatytos namų valdos, kurios priklauso valstybei nuosavybės teise, ir laikytos vietinės tarybos fondu (tomas I, b. l. 106-113). Šių sprendimų pagrindu buvo sudaryta Inventorinė techninė kortelė namų valdai (duomenys neskelbtini), kurioje apskaitytas pagalbinis pastatas – ūkinis pastatas (tomas I, b. l. 56-57). Klaipėdos miesto valdybos 1991-10-18 potvarkiu Nr. 260 buvo patvirtintas Neparduotinų gyvenamųjų namų sąrašas, kuriame numatyta, kad neparduodami inter alia visi senamiesčio įtakos zonoje esantys ūkiniai pastatai – sandėliai, garažai, savavališkai įrengti statiniai, gyvenami kambariai, pastogės bei dirbtuvės (tomas I, b. l. 129-134). Klaipėdos miesto tarybos 1992-03-31 sprendimu Nr. 52 nustatytas neparduotinų gyvenamųjų namų ir butų sąrašas pagal priedėlį, į kurį inter alia įtraukti visi senamiesčio įtakos zonoje esantys ūkiniai pastatai – sandėliai, garažai, savavališkai įrengti statiniai, gyvenami kambariai, pastogės bei dirbtuvės (priedėlio 21 p.) (tomas I, b. l. 58-59).

Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad ginčo sandėliukas, esantis prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso valstybei: tiek pareiškėjai priklausantis butas, tiek žemės sklypas po gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), bei po ginčo sandėliuku buvo privatizuoti, tačiau pats sandėliukas privatizuotas nebuvo, kadangi pagal nuoseklią Klaipėdos miesto savivaldos institucijų politiką senamiestyje esantys ūkiniai pastatai laikyti neprivatizuotinais. Kolegija nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Visų pirma, byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėjos argumentus, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra du sandėliukų pastatai: iš (duomenys neskelbtini) pusės yra pastatas, kuriame yra pareiškėjos sandėliukas, o išilgai (duomenys neskelbtini) – kitas sandėlių pastatas. Inventorinėje techninėje kortelėje nurodytas ūkinio pastato ilgis, plotis ir tūris neatitinka ginčo pastato parametrų. Pirmosios instancijos teismas tai paaiškino matavimų netikslumu, susijusiu su ribotomis techninėmis galimybėmis. Ši pirmosios instancijos teismo išvada atmestina kaip nepagrįsta prielaida. Iš pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateikto sklypo plano matyti, jog pamatų, esančių išilgai Vežėjų g., išmatavimai atitinka 1971-05-25 inventorinėje kortelėje namų valdai nurodytus ūkinio pastato išmatavimus (tomas I, b. l. 155). Be to, į bylą pateiktas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-01-14 sprendimas dėl teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo paliktas galioti Klaipėdos filialo 2014-12-01 sprendimas Nr. (4.6.10)RS-1551. Centrinio registratoriaus sprendime nurodyta, jog 1964-01-22 prie gyvenamųjų namų, kurie buvo registruoti Klaipėdos m. DŽDT, remiantis 1950-01-24 Klaipėdos m. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 90, buvo inventorizuoti ūkiniai pastatai ir ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 4I1p, tačiau po 1971-04-27 atliktos inventorizacijos nustatyta, jog ūkiniai pastatai nugriauti. Tokius faktinius duomenis patvirtina ir kadastro žemėlapis, kuriame akivaizdžiai matyti, jog žemės sklypo vietoje, kurioje remiantis 1964-01-22 inventorizacijos duomenimis buvo užfiksuotas 1957 metų ūkinis pastatas, pažymėtas 4I1p, jokio statinio faktiškai nėra. Be to, nagrinėjant bylą nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruoto pagalbinio pastato, 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai yra 1970, o ūkinis pastatas 4I1p, inventorizuotas 1964-01-22 metais, kuris, kaip anksčiau nustatyta, yra nugriautas, statytas 1957 metais. Iš pagalbinio pastato 2013-08-20 kadastro duomenų bylos statinių išdėstymo plano ir vertinamo archyvinio 1964-01-22 žemės sklypo plano, kuriame išdėstyti statiniai, matyti, jog ūkinio pastato, statyto 1957 metais ir pagalbinio pastato, pastatyto 1970 metais lokalizacija (vieta) žemės sklypo ribose yra visiškai skirtinga ir netapati. Šių duomenų pagrindu centrinis registratorius padarė išvadą, jog šiuo atveju apskritai negali būti laikoma, kad tai yra vienas ir tas pats statinys nagrinėtinų archyvinių dokumentų kontekste, todėl registro ir kadastro bylos dokumentai, kuriais Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įrodinėja daiktinių teisių atsiradimą, nesudaro pagrindo tenkinti jos prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybės nuosavybės, o savivaldybės patikėjimo teises į pagalbinį pastatą 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Centrinis registratorius nurodė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nepateikė konkrečių daiktinių teisių atsiradimą patvirtinančių dokumentų, todėl teritorinis registratorius pagrįstai netenkino prašymo įregistruoti nuosavybės teises į pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės patvirtina pareiškėjos V. G. teiginius, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra du sandėliukų pastatai: iš (duomenys neskelbtini) yra pastatas, kuriame yra pareiškėjos sandėliukas, o išilgai (duomenys neskelbtini) – kitas sandėlių pastatas. Ginčo pastatas pastatytas 1970 metais, o ne 1957 metais. Tuo tarpu Klaipėdos miesto savivaldybės pateikti valdymo pagrindą patvirtinantys dokumentai yra susiję su 1957 metais, o ne 1970 metais statytu sandėliu. Tai pat byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie 1970 metais pastatyto sandėlio sukūrimo aplinkybes. Konstatuotina, jog savivaldybė į bylą nepateikė pakankamų įrodymų, jog ginčo objektas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas.

Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo sandėliukas priklauso valstybei, nurodė tą faktą, jog žemės sklypas po sandėliuku buvo privatizuotas, o pats sandėliukas - ne, nes pagal nuoseklią Klaipėdos miesto savivaldybės institucijų politiką senamiestyje esantys pastatai laikyti neprivatizuotinais. Klaipėdos miesto valdybos 1991-10-18 potvarkiu Nr. 260 buvo patvirtintas Neparduotinų gyvenamųjų namų sąrašas, kuriame numatyta, kad neparduodami inter alia visi senamiesčio įtakos zonoje esantys ūkiniai pastatai – sandėliai, garažai, savavališkai įrengti statiniai, gyvenami kambariai, pastogės bei dirbtuvės (tomas I, b. l. 129-134). Klaipėdos miesto tarybos 1992-03-31 sprendimu Nr. 52 nustatytas neparduotinų gyvenamųjų namų ir butų sąrašas pagal priedėlį, į kurį inter alia įtraukti visi senamiesčio įtakos zonoje esantys ūkiniai pastatai – sandėliai, garažai, savavališkai įrengti statiniai, gyvenami kambariai, pastogės bei dirbtuvės (priedėlio 21 p.) (tomas I, b. l. 58-59). Kolegijos nuomone, patys savaime šie sprendimai neįrodo, jog ginčo pastatai priklausė valstybei ar savivaldybei: tai, kad tam tikri pastatai neprivatizuotini, nesant patikimų duomenų apie tai, kad jie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektas, savaime nepatvirtina jų priklausymo valstybei fakto.

Reikšminga byloje ir ta aplinkybė, jog 2005-04-29 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi pareiškėjai buvo perleista 113/1165 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 70-72, 99-100), taigi žemės sklypas po sandėliuku pareiškėjos buvo privatizuotas. Parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus perėjo žemės sklypo pirkėjui (CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sandėliuko teisinio statuso pasikeitimas neaptartas – ginčo pastatas neperduotas pareiškėjos ir kitų žemės sklypą įsigijusių asmenų nuosavybėn. Tai leidžia teigti, jog valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu valstybė jokių pretenzijų į ant parduodamos žemės stovinčius sandėliukus neturėjo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo sąlygų visumos, t. y. nėra antros ir trečios sąlygų dėl įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjamo daikto nepriklausymo valstybei nuosavybės teise, nepagrįsta. Byloje nėra pakankamai duomenų dėl ginčo sandėlio priklausymo valstybei nuosavybės teise. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, jog egzistuoja ir kitos sąlygos, būtinos taikyti įgyjamosios senaties institutą: valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas, nepertraukiamumas. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybėn 1/10 dalį sandėliuko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje Nr. 21/428 plane pažymėto 9A, ir esančio pastate (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šio statinio dalį pareiškėja įgijo sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdydama kaip savo ne mažiau nei dešimt metų (Lietuvos Respublikos CK 4.68 - 4.71 straipsniai).

Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas, naikintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtinas naujas sprendimas - pareiškimas tenkintinas, pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 144 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškimą (tomas I, b. l. 27), 200 Eur teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų (tomas I, b. l. 101-102), 300 Eur advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir 30,75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (tomas I, b. l. 157-159, tomas II, b. l. 26) (CPK 93 str., 98 str.). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir priteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  s  p  r  e  n  d  ž  i  a :

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Tenkinti pareiškėjos V. G. pareiškimą ir nustatyti, kad V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį sandėliuko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 21/428 plane pažymėtas 9A, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovei V. G. iš suinteresuotų asmenų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės priteisti po 20,86 Eur (72,01 Lt) žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškimą, po 100 Eur teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų, po 150 Eur advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir po 15,38 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė                                                                         Raimonda Andrulienė                                                       

Kolegijos teisėjos                                                                         Jolanta Gailevičienė                                                     

                                                                                                                              Rimvida Zubernienė