Administracinė byla Nr. eA-820-552/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00153-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.3; 8.7; 20.2.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. P. U. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. P. U. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas C. P. U. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir VSAT) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir Migracijos departamentas) pareiškėjo naudai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2023 m. spalio 23 d. jam atvykus į Lietuvos Respublikos teritoriją nebuvo suteikta galimybė pateikti prieglobsčio prašymą, jis buvo išstumtas į Baltarusijos teritoriją žinant, jog Baltarusijos pareigūnai neleis jam patekti į Baltarusijos teritoriją ir per sieną išstums atgal į Lietuvos teritoriją. Pasak pareiškėjo, tokiais pareigūnų veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos garantijos prieglobsčio prašytojams, procedūrinės užsieniečių gražinimo į užsienio valstybę taisyklės, Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios prieigą prie prieglobsčio procedūrų ir teisės normos, reglamentuojančios užsieniečių gražinimą. Be to, tokiais neteisėtais VSAT pareigūnų veiksmais buvo sukeltas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat fizinis skausmas, baimė, neigiami išgyvenimai, kurie pagilino dvasinį sukrėtimą dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo bei sukėlė emocinę depresiją.
3. Pareiškėjas teigė, kad jo laisvė nuo 2023 m. spalio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. buvo ribojama savavališkai, be jokio sprendimo, nepagrindžiant laisvės ribojimo būtinybės ir nesuteikiant galimybės jį apskųsti. Pasak pareiškėjo, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose dokumentuose ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintos pagrindinės teisės, o pirmiausia, – teisė į judėjimo laisvę ir saugumą, taip pat pagrindiniai teisinės valstybės principai. Pareiškėjas akcentavo, kad jo prašymas dėl prieglobsčio buvo priimtas tik 2023 m. spalio 30 d.
4. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jį išstumiant į Baltarusiją, jis patyrė pėdų nušalimus, todėl buvo gydytas ligoninėje ir iki šiol jaučia skausmus. Pasak pareiškėjo, dėl visų neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė stiprius išgyvenimus ir fizinį skausmą, t. y. neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur, prašydamas ją priteisti iš Lietuvos valstybės.
5. Atsakovo atstovas VSAT atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. VSAT paaiškino, kad 2023 m. spalio 23 d. apie 8.40 val. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Ignalinos r. sav., Rimšės sen., Vėlūnų k. prieigose ties valstybės sienos ženklu Nr. 1766 VSAT pareigūnai pastebėjo keturiolika asmenų, kurie perkirpę fizinį barjerą kirto valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją tam neskirtoje vietoje, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, kuris su savimi neturėjo jokių asmens pilietybę ir tapatybę patvirtinančių dokumentų, tačiau prisistatė Šri Lankos Demokratinės Socialistinės Respublikos ir (ar) Sirijos Arabų Respublikos piliečiu, gimusiu 1986 m. sausio 24 d. Nenustatyta požymių, rodančių, jog yra kilęs pavojus pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, kad jam yra būtina neatidėliotina medicinos pagalba. Pareiškėjas buvo aprūpintas vandeniu, maisto daviniu, šiltais drabužiais, avalyne bei higienos priemonėmis. Užsieniečio (pareiškėjo) asmens duomenys (vardas, pavardė, pilietybė, amžius) buvo užfiksuoti tarnybiniuose dokumentuose pagal jo žodžius. Pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu, nei kitokiais veiksmais neprašė prieglobsčio ar tarptautinės apsaugos, taip pat neišreiškė poreikio jokiai kitokiai pagalbai. Pareiškėjui 2023 m. spalio 23 d. nebuvo leista patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. 2023 m. spalio 26 d. apie 11.10 val. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Ignalinos r. sav., Rimšės sen., Strilungių k. prieigose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0832-1733, buvo pastebėti keturi asmenys, lendantys per fizinį barjerą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Apie 11.20 val. VSAT pareigūnai aptiko keturis asmenis, esančius ant pasienio kontrolinės juostos, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, kuris neturėjo jokių asmens pilietybę ir tapatybę patvirtinančių dokumentų bei kitų dokumentų, suteikiančių jam teisę atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją (Europos Sąjungą) ir joje būti. Pareiškėjas 2023 m. spalio 26 d. buvo paguldytas į viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Visagino miesto ligoninė“ chirurgijos skyrių ir joje saugomas VSAT pareigūnų. Pareiškėjas, 2023 m. spalio 27 d. 10.30 val., būdamas minėtoje ligoninėje, VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnams raštu pateikė prieglobsčio prašymą.. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 23S195342 (toliau – ir 2023 m. spalio 30 d. sprendimas) priėmė iš pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tačiau neįleido jo į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 23S211672 įleido pareiškėją į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 23S211812 pareiškėją apgyvendino Pabėgėlių priėmimo centre, o 2023 m. spalio 28 d. VSAT lėšomis jam padėta persikelti į Pabėgėlių priėmimo centrą. Pabėgėlių priėmimo centras 2023 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. J-164 informavo VSAT ir Migracijos departamentą, kad 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro ir negrįžo. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 23S221157 atsižvelgus į tai, kad 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro ir negrįžo ilgiau kaip 72 valandas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nutraukė. VSAT akcentavo, kad šiuo metu pareiškėjo gyvenamoji vieta nežinoma, tačiau įvertinus skundo turinį, manytina, jog jis gyvena Prancūzijos Respublikoje, be to, iš 2023 m. lapkričio 16 d. ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 02-5-00170-23 nutarimo matyti, kad pareiškėjas pripažino, jog 2023 m. spalio 26 d. valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką kirto tyčia (suvokdamas, ką daro), neteisėtu būdu ir tam neskirtoje vietoje, o teikdamas parodymus kaip pirminį atvykimo Europos Sąjungą tikslą nurodė norą patekti į Prancūzijos Respubliką, nes ten gyvena giminaičiai.
7. VSAT vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog buvo pažeista jo teisė į savalaikį prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, nes pareiškėjas 2023 m. spalio 27 d. pateikė VSAT pareigūnams prašymą, kurį 2023 m. spalio 30 d. Migracijos departamentas priėmė, tačiau, nesulaukęs, kol jo prašymas bus išnagrinėtas, 2023 m. gruodžio 6 d. pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro, be to, pareiškėjas skunde nurodė savo gyvenamosios vietos adresą, esantį Prancūzijos Respublikoje. Todėl VSAT tvirtino, kad pareiškėjas pats savo pasirinkimu ir veiksmais, o būtent pasišalinimu iš Pabėgėlių priėmimo centro ir tuo pačiu iš Lietuvos Respublikos, inicijavo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros nutraukimą.
8. VSAT atkreipė dėmesį, kad duomenų, jog pareiškėjas patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą ir jo gyvybei kilo pavojus, nėra, tačiau yra tik subjektyvus paties pareiškėjo vertinimas, neįrodantis, kad VSAT pareigūnai netinkamai atliko jiems pavestas funkcijas ar atliko neteisėtus veiksmus. Pasak VSAT, pareiškėjas nuo 2023 m. spalio pradžios iki 2023 m. spalio 26 d. buvo miške ir tikėtina ne Lietuvos Respublikos, o Baltarusijos Respublikos teritorijoje ties Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos valstybių siena, taigi, akivaizdu, kad iš anksto ruošėsi neteisėtu būdu kirsti išorinę Europos Sąjungos valstybių sieną ir sumokėjo atlygį nenurodytiems asmenims už patekimą neteisėtais būdais į Europos Sąjungą. Todėl VSAT neaišku dėl kokių aplinkybių spalio mėnesį mišku ketindamas patekti į Europos Sąjungą, pareiškėjas nepasirūpino drabužiais, avalyne, maistu ar (ir) kitais būtinais daiktais. Pareiškėjas turėjo tam lėšų, nes pagal nurodytą pinigų (6 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių) sumą, kurią yra sumokėjęs nenurodytiems asmenims už patekimą į Europos Sąjungą, objektyviai galėjo įsigyti / gauti būtiniausius dalykus. VSAT pažymėjo, jog iš faktinių pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad jam nepavykus neteisėtu būdu patekti į Europos Sąjungos teritoriją (būtent į Latviją), esant nepalankioms sąlygoms (pasak pareiškėjo – šąlant spalio mėnesį miške), savo sumanymo jis neatsisakė, ir dar kelis kartus bandė patekti į Latvijos Respubliką. Nors užsienietis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai neleido jam grįžti į Minską (Baltarusijos Respublika), atėmė iš jo asmeninius daiktus, o kai kuriuos pametė pats (taip pat tikėtina Baltarusijos Respublikoje), tačiau skunde nenurodė, nepaaiškino ir nepagrindė, kodėl susidariusioje situacijoje patirta neturtinė žala, kildinama iš Lietuvos Respublikos, o ne Baltarusijos Respublikos, pareigūnų veiksmų. Be to, pareiškėjas į tokią situaciją pateko dėl savo sąmoningų iš anksto apgalvotų veiksmų, o ne dėl VSAT pareigūnų kaltės.
9. VSAT, pasisakydama dėl laikotarpio nuo 2023 m. spalio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 27 d., kai pareiškėjas buvo gydomas ligoninėje ir apgyvendintas VSAT Užsieniečių registracijos centre, akcentavo, kad 2023 m. gruodžio 29 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė sprendimą byloje Nr. A20.-586-1197/2023 (teisminio proceso Nr. 4-52-3-00209-2023-2) ir pareiškėjo prašymą pripažinti užsieniečio laisvės apribojimą neteisėtu atmetė kaip nepagrįstą. Priešingai nei teigė pareiškėjas, minėtame sprendime nebuvo konstatuota aplinkybių, kad pareiškėjo laisvė ribota savavališkai, be jokio sprendimo, nepagrindžiant laisvės ribojimo ir nesuteikiant galimybės jį apskųsti.
10. VSAT, pasisakydama dėl sprendimo apriboti pareiškėjo judėjimo laisvę nuo 2023 m. spalio 30 d. iki 2023 m. lapkričio 27 d., nurodė, kad užsienietis buvo aptiktas po to, kai jam pažeidus fizinį barjerą, neteisėtai, neleistinoje vietoje, pateko (įėjo) į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas su savimi neturėjo jokių teisę atvykti suteikiančių dokumentų, taip pat dokumentais negalėjo pagrįsti nei savo tapatybės, nei pilietybės. Užsienietis buvo įtariamuoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Pareiškėjo teikiami parodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir akivaizdžiai neįtikinami, t. y. ikiteisminio tyrimo metu jis atskleidė, kad galutinis jo atvykimo tikslas buvo Prancūzijos Respublika, kurioje gyvena užsieniečio pusbroliai, tačiau jis prieglobsčio pasiprašė Lietuvos Respublikoje. VSAT vertino, kad nagrinėjamoje situacijoje, tuo laikotarpiu buvo nustatytos reikšmingos individualios faktinės aplinkybės pagrindžiančios, jog siekiant užtikrinti procedūrų dėl pareiškėjo teisinės padėties veiksmingumą, pastarojo judėjimo laisvės apribojimai buvo nustatyti pagrįstai, o pareiškėjas nebuvo sulaikomas vien dėl to, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko pasirinkdamas neteisėtu būdu kirsti valstybės sieną, be to, egzistavo pagrįsta rizika, jog neapribojus pareiškėjo judėjimo laisvės, jis galėjo siekti pasišalinti, dar nenustačius jo teisinės padėties.
11. VSAT tvirtino, kad nenustačius VSAT pareigūnų veiksmų neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų sprendimų teisėtumui, nes neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
12. Atsakovo atstovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Migracijos departamentas nurodė, kad VSAT pareigūnai laikydamiesi teisės aktuose nurodyto reglamentavimo ir tinkamai įvertinę faktines aplinkybes padarė pagrįstus sprendimus, todėl jis sutiko su VSAT argumentais, jog pagal faktinės aplinkybes pareiškėjas nesilaikydamas teisės normų bandė patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją du kartus, t. y. 2023 m. spalio 23 d. ir 2023 m. spalio 26 d. VSAT pareigūnai 2023 m. spalio 23 d. vykdydami savo funkcijas, tinkamai bei rūpestingai atliko pagalbos poreikio įvertinimą ir užsieniečiui suteikė reikalingą neatidėliotiną humanitarinę pagalbą, tačiau pareiškėjui nebuvo leista patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas tuo metu nebuvo pateikęs jokio prašymo ir išreiškęs poreikio dėl prieglobsčio. VSAT pareigūnai 2023m. spalio 26 d. aptikę pareiškėją esantį ant pasienio kontrolinės juostos, individualiai įvertino jo asmeninę būklę, reaguodami į ją iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir tą pačią dieną užsienietis buvo paguldytas į ligoninę. Todėl Migracijos departamentas vertino, kad VSAT pareigūnai ėmėsi visų neatidėliotinų veiksmų, jog pareiškėjui būtų suteikta būtinoji humanitarinė ir medicininė pagalba, maistas, šilti rūbai, apgyvendinimas šiltoje patalpoje. Be to, iš pareiškėjo 2023 m. spalio 27 d. priimtas prieglobsčio prašymas, kuris buvo perduotas Migracijos departamentui, kuris 2023 m. spalio 30 d. sprendimu priėmė iš pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tačiau pareiškėjas, nesulaukęs, kol jo prašymas bus išnagrinėtas, 2023 m. gruodžio 6 d. pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro. Migracijos departamentas teigė, kad tokios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginį apie jo pažeistą teisę pateikti prašymą dėl prieglobsčio bei valdžios institucijų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, be to, pareiškėjas nenurodo priežastinio ryšio tarp paminėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.
14. Migracijos departamentas akcentavo, kad dėl pareiškėjo patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nei prokuroras, nei teismas, neįžvelgė, nenustatė VSAT pareigūnų neteisėto veikimo, neveikimo požymių dėl pareiškėjo, kuriais būtų pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, o minėto ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata dėl valstybinių institucijų netinkamo veikimo ar neveikimo. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjas savo noru ir pasirinkimu rudenį buvo miške ne Lietuvos Respublikos, o Baltarusijos Respublikos teritorijoje, ten praleido keletą savaičių, o tai aiškiai ir nedviprasmiškai įrodo, jog dėl jo paties sąmoningų veiksmų, t. y. paties kaltės, bet ne dėl galbūt netinkamų VSAT pareigūnų veiksmų, patyrė sveikatos sutrikdymus, dėl kurių ir pateko į ligoninę..
15. Migracijos departamentas pareiškėjo argumentus dėl sulaikymo vertino kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikos sieną kirto neteisėtai, neturėdamas su savimi jokio dokumento, patvirtinančio jo tapatybę ir / ar suteikiančių jam teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, be to, užsienietis buvo įtariamuoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje, o iš pareiškėjo apklausų matyti, kad jo atvykimo galutinis tikslas buvo Prancūzija, kurioje gyvena užsieniečio pusbroliai. Pasak Migracijos departamento, nagrinėjamu atveju nustatytos reikšmingos individualios faktinės aplinkybės pagrindžiančios, jog, siekiant užtikrinti procedūrų dėl pareiškėjo teisinės padėties veiksmingumą, jo judėjimo laisvės apribojimas buvo pagrįstas. Migracijos departamentas akcentavo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą byloje Nr. A20.-586-1197/2023 (teisminio proceso Nr. 4-52-3-00209-2023-2), kuriuo konstatavo, jog pareiškėjo prašymas pripažinti užsieniečio laisvės apribojimą neteisėtu yra nepagrįstas. Todėl Migracijos departamentas tvirtino, kad tokios aplinkybės tik patvirtina, jog valstybės institucijos veikė teisėtai ir pareiškėjui nebuvo padaryta jokia žala, o iš pareiškėjo pateikto skundo bei nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis neliko Lietuvos Respublikoje, tačiau pasitaikius galimybei pasišalino iš Lietuvos ir šiuo metu yra Prancūzijoje. Taigi, tuo metu neapribojus užsieniečiui judėjimo egzistavo pagrįsta rizika, kad jis sieks įgyvendinti savo tikslą išvykti iš Lietuvos, dar nenustačius jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.
16. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) buvo užregistruotas 2023 m. spalio 30 d., tačiau iki tol pareiškėjas nebuvo Migracijos departamento žinioje ir Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus pareiškėjo atžvilgiu. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė nagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės skubos tvarka pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 76 straipsnio 4 dalį, o pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo buvo pagrįstai nurodyta, kad asmuo pateikė prašymą netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo ir nėra įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pasak Migracijos departamento, 2023 m. spalio 30 d. sprendimas buvo pakeistas atsižvelgus į prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pasikeitusias aplinkybes, t. y. buvo nuspręsta įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką, nes per 28 dienas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas (2023 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 23S211672).
17. Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad jo laisvė buvo ribojama dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, taip pat neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų viseto ir pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos iš Migracijos departamento ar VSAT priteisimo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo skundą.
II.
18. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
19. Apžvelgęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl valstybės deliktinės atsakomybės, pasisakydamas dėl pareiškėjo 2023 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos sienos kirtimo, teismas, įvertinęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo (toliau – ir Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos sustiprinimo“ nuostatas pažymėjo, kad iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės puškų pasienio užkardos pareigūnų tarnybinio pranešimo nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 23 d. neteisėtais būdais bandė patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją be dokumentų, taip pat nenustatyta požymių, rodančių, kad yra kilęs pavojaus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, ir kad jam būtina suteikti neatidėliotiną medicinos ar humanitarinę pagalbą, be to, tokios pagalbos neprašė ir pats pareiškėjas. Pareigūnai pareiškėją aprūpino vandeniu, maisto daviniu, šiltais drabužiais, avalyne bei higienos priemonėmis, taip pat jis buvo įspėtas apie galimą teisinę atsakomybę ir pasekmes už neteisėtą valstybės sienos kirtimą, kad teisėtai atvykti gali per artimiausią tam skirtą ir veikiantį pasienio kontrolės punktą. Pareiškėjas 2023 m. spalio 23 d. tarptautinės apsaugos (prieglobsčio) nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais neprašė.
20. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai, jog Lietuvos Respublikoje buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, tai, kad pareiškėjas su kitais užsieniečiais bandė patekti į Lietuvą pažeidę valstybės sienos kirtimo tvarką bei nustatę, jog pareiškėjo sveikatai ir gyvybei nėra kilęs pavojus, jam pačiam neprašant suteikti prieglobsčio, teismas sprendė, kad VSAT pareigūnai pagrįstai ir laikydamiesi nurodytų teisės aktų pareiškėjo neįleido į Lietuvos Respublikos teritoriją. Teismas pažymėjo, jog išimčių, numatytų Įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje, dėl kurių nuostata dėl užsieniečių neįleidimo į Lietuvos Respubliką turėjo būti netaikoma, nagrinėjamu atveju nebuvo, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kad pareiškėjas traukiasi nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendime nurodytų ginkluotų konfliktų, taip pat nuo persekiojimo, kaip jis apibrėžiamas 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija), arba siekia patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją humanitariniais tikslais. Priešingai, Lietuvos nacionalinis teisinis reguliavimas, kurio laikėsi VSAT pareigūnai, skirtas apsaugoti Lietuvos valstybės interesus ir nacionalinį saugumą nuo Baltarusijos valdančiojo režimo vykdomos instrumentalizuotos migracijos, kuri nesusijusi su realiu į Lietuvą sąmoningai Baltarusijos pasieniečių stumiamų užsieniečių persekiojimu. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstą.
21. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo judėjimo laisvės varžymo ir laikymo pabėgėlių centre, įvertinęs šiuo aspektu aktualias faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad VSAT turėjo pagrindą pareiškėjui gydantis ligoninėje skirti jam pareigūnų apsaugą. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas sprendime priimti prieglobsčio prašymą nurodė, jog klausimas dėl prieglobsčio prašytojo įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nėra sprendžiamas vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, 76 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 1408 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas buvo grindžiamas Migracijos departamento sprendimu priimti prieglobsčio prašymą, kuriame nurodyta, jog pastarojo klausimas dėl įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nėra sprendžiamas, o tai reiškė, kad jis neįgijo teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas vertino, kad nuo 2023 m. spalio 30 d. iki kol Migracijos departamentas sprendimu Nr. 23S211672 pakeisti sprendimą dėl prieglobsčio prašymo priėmimo pareiškėją 2023 m. lapkričio 27 d. įleido į Lietuvos Respublikos teritoriją, pastarais pagrįstai buvo apgyvendintas VSAT Užsieniečių registracijos centre.
22. Teismas akcentavo, kad dėl laikotarpio nuo 2023 m. spalio 30 d. iki 2023 m. lapkričio 27 d., kai pareiškėjas buvo apgyvendintas VSAT Užsieniečių registracijos centre, aktuali yra Įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad jeigu per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, be to, tokie patys 4 savaičių terminai yra nustatyti ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES „Dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos“ (toliau – ir Direktyva) 43 straipsnio 2 dalyje bei nurodyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose C? 924/19 PPU ir C? 925/19 PPU. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neteisėtai pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją, su savimi neturėjo jokių dokumentų, negalėjo pagrįsti nei savo tapatybės, nei pilietybės, buvo įtariamuoju ikiteisminiame tyrime, jo parodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs bei neįtikinami ir jis pats atskleidė, kad jo atvykimo galutinis tikslas buvo Prancūzijos Respublika. Todėl teismas vertino, kad tokioje situacijoje nurodytos individualios faktinės aplinkybės pagrindė pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimą siekiant užtikrinti tiek procedūrų dėl pareiškėjo teisinės padėties veiksmingumą, tiek ikiteisminio tyrimo netrukdomą tyrimą, o tai reiškia, jog pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimai buvo nustatyti pagrįstai ir jis nebuvo sulaikomas vien tik todėl, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtu būdu.
23. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 23S211672 įleido pareiškėją į Lietuvos Respubliką, dėl ko jis 2023 m. lapkričio 28 d. buvo nuvežtas ir apgyvendintas Pabėgėlių priėmimo centre, iš kurio 2023 m. gruodžio 6 d. pasišalino, patvirtina, kad neapribojus pareiškėjo judėjimo laisvės, nebuvo galimybės užtikrinti jo teisinės padėties nustatymo procedūrų tinkamo įgyvendinimo. Be to, pareiškėjo teiginius, kad jo laisvė nuo 2023 m. spalio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. buvo ribota savavališkai ir neteisėtai paneigia 2024 m. sausio 30 d. įsiteisėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimas byloje Nr. A20.-586-1197/2023, kurioje teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašymas pripažinti užsieniečio laisvės apribojimą neteisėtu yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad minėtas teismo sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, taigi jame nustatyti faktai iš naujo nenagrinėtini ir negali būti vertinami priešingai. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl jo neteisėto laisvės apribojimo apgyvendinus jį pabėgėlių centre atmetė kaip nepagrįstus.
24. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo galimybės pateikti prieglobsčio prašymą, nurodė, kad nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 27 d. VšĮ „Visagino miesto ligoninė“ VSAT pareigūnams pateikė prieglobsčio prašymą raštu ir apie tai buvo informuotas Migracijos departamentas, kuris po VSAT atliktų pirminių prieglobsčio procedūros veiksmų, 2023 m. spalio 30 d. sprendimu priėmė pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog prašymas iš jo buvo priimtas tik 2023 m. spalio 30 d. yra nepagrįsta, nes pareiškėjas neteisingai sutapatina Migracijos departamento sprendimą priimti prieglobsčio prašymą su prašymo pateikimu VSAT pareigūnams. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, patekęs į Lietuvą 2023 m. spalio 26 d., turėjo galimybę pateikti ir faktiškai pateikė, prieglobsčio prašymą.
25. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas Direktyvos 6 straipsnyje nustatytas terminas, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše nurodyti terminai. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo teisė ir galimybės pateikti prieglobsčio prašymą nebuvo suvaržytos, sprendė, jog šiuo aspektu neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų valstybės veiksmų.
26. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo patirtos žalos susijusios su galūnių nušalimais, pažymėjo, kad VSAT pareigūnai veikė tiksliai taip, kaip juos įpareigojo veikti Įstatymas, sprendimo neįleisti ir pagalbos poreikio įvertinimo tvarkos aprašas, o į šalį neįleidžiamiems užsieniečiams, tarp jų ir pareiškėjui, buvo atliktas pagalbos poreikio įvertinimas bei nustačius, kad jos reikia, jam buvo suteikiama reikalinga neatidėliotina medicinos ar kita būtinoji pagalba. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas savo kelionę į Prancūzijos Respubliką planavo iš anksto, be to, byloje esančioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra surinkti duomenys, kad pareiškėjas išleido 6 000 Eur už kelionės į Europos sąjungą suorganizavimą bei nuo spalio pradžios bandė patekti iš Baltarusijos į Latvijos Respubliką, vėliau į Lietuvos teritoriją. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad galūnių sušalimus pareiškėjas patyrė Baltarusijos Respublikos pasienio zonoje dėl savo paties pasirinkto elgesio, o ne dėl neteisėtų VSAT pareigūnų veiksmų. Priešingai nei teigė pareiškėjas, 2023 m. spalio 26 d. VSAT darbuotojai pareiškėjui, pakartotinai bandant neteisėtai patekti į Lietuvos Respubliką, nustatę, jog pareiškėjui reikia pagalbos, ėmėsi visų neatidėliotinų veiksmų, kad užsieniečiui būtų suteikta būtinoji humanitarinė pagalba, t .y. jis gavo maisto, šiltų rūbų, apsigyveno šiltoje patalpoje, jam buvo suteikta reikiama medicininė pagalba.
27. Teismas akcentavo, kad dėl pareiškėjo patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2023 m. lapkričio 16 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nutrauktas, tačiau nei bylą kuravęs ir sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmęs prokuroras, nei sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtinęs teisėjas nenustatė VSAT pareigūnų neteisėto veikimo / neveikimo požymių pareiškėjo atžvilgiu, kuriais galėjo būti pažeistos pastarojo teisės ir teisėti interesai, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo konstatuota, jog pareiškėjui sveikata buvo sutrikdyta dėl VSAT pareigūnų netinkamo veikimo / neveikimo. Teismas pripažino, kad nagrinėjamoje situacijoje VSAT veiksmuose neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo šiuo aspektu taip pat atmetė, neįrodžius, kad Lietuvos pareigūnų veiksmai lėmė pareiškėjo patirtus galūnių nušalimus ir pasekmes jo sveikatai, t. y. nenustačius priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimo ir Lietuvos valstybės pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas savo pasirinkimu rudenį praleido apie kelias savaites miške ir ne Lietuvos Respublikos, o Baltarusijos Respublikos teritorijoje, todėl būtent dėl jo paties sąmoningų veiksmų, o ne dėl VSAT pareigūnų veiksmų jis patyrė sveikatos sutrikimus, dėl kurių pateko į ligoninę.
28. Teismas sprendė, kad nenustatė neteisėtų Migracijos departamento ar VSAT veiksmų, galėjusių nulemti pareiškėjo nurodytą patirtą neturtinę žalą. Nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimų ir valstybės pareigūnų veiksmų, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti valstybės deliktinės atsakomybės klausimo. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta, jog teisės normos, kurios reglamentuoja Migracijos departamento ar VSAT veiklą, buvo pažeistos, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir tai, jog būtent pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui pasekmes, dėl kurių jis prašo priteisti neturinę žalą, t. y. neįrodyta, kad pasekmės atsirado būtent dėl valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kadangi pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo, nes iš bylos medžiagos nenustatyta neteisėtų Migracijos departamento ar VSAT veiksmų, galėjusių lemti pareiškėjo nurodytus nepatogumus, teismas sprendė, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento ir VSAT, pareiškėjo naudai prašomą neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
29. Kadangi pareiškėjo prašymas netenkinamas, teismas nurodė, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSAT, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
31. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo teisės pateikti prieglobsčio prašymą, yra nepagrįstos, remiasi spekuliatyviu situacijos vertinimu, išimtinai atsakovo pateiktais paaiškinimais. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, pareiškėjas 2023 m. spalio 23 d. prašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o aplinkybę, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo pateikti tarptautinės apsaugos prašymą patvirtina ne tik faktas, kad jis, patekęs į ligoninę Lietuvos Respublikoje, 2023 m. spalio 27 d. pateikė prieglobsčio prašymą, bet ir pačių pareigūnų veiksmai 2023 m. spalio 23 d. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos teisė nesuteikia galimybės asmenims, kurie neturi tikslo pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, teisėtai atvykti į Lietuvą neturint asmens dokumentų. Tokia teisė suteikiama tik jei asmuo pasienio kontrolės punkte pateikia prieglobsčio prašymą. Taigi, pareigūnai, žinodami, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 23 d. su savimi neturėjo asmens dokumentų, nepaisant šios aplinkybės, informuodami jį, kad teisėtai į Lietuvą jis gali patekti per artimiausią tam skirtą ir veikiantį pasienio kontrolės punktą, suprato, jog pareiškėjas siekia pateikti prieglobsčio prašymą, tačiau vadovaudamiesi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo nuostatomis, leidžiančioms apgręžti užsieniečius, kurie neteisėtai kirto valstybės sieną, nepritaikė šio įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje numatytos išimties. Taigi, pareigūnai 2023 m. spalio 23 d. neteisėtai neįleido į Lietuvos Respubliką pareiškėjo ir skubiai priverstinai apgręžė jį į Baltarusijos Respubliką.
32. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT praktika, pažymi, kad nagrinėjamos bylos atžvilgiu, nenustatyta, kokia kalba pareigūnai su juo bendravo ir ar galėjo suprasti pareiškėjo reikalavimus. Priešingai, nuoseklus pareiškėjo elgesys – tai, kad asmuo vėl bandė patekti į Lietuvos Respubliką, 2023 m. spalio 27 d. pateikė prieglobsčio prašymą, o pareigūnai 2023 m. spalio 23 d. pareiškėją be dokumentų nukreipė į pasienio kontrolės punktą, kur jis galėtų „teisėtai atvykti“ į Lietuvos Respubliką leidžia nustatyti, kad pareiškėjas ir pirmą kartą kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną (2023 m. spalio 23 d.) turėjo tikslą pateikti prieglobsčio prašymą.
33. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neatsižvelgė į aplinkybę, kad jo kančios tiesiogiai susijusios su neteisėtais pareigūnų veiksmais jį išstumiant į Baltarusijos Respubliką neįvertinus gamtos sąlygų ir žinomų prievartos atvejų iš Baltarusijos sienos apsaugos pareigūnų pusės (žr. EŽTT 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Sherov ir kiti prieš Lenkiją (peticijos Nr. 54029/17)), taip pat neatsižvelgta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamą praktiką (žr. ESTT 2020 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. C-36/20 PPU).
34. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų jis buvo skubiai priverstinai apgręžtas keturis kartus, o tai patvirtina byloje pateiktas 2023 m. lapkričio 16 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau teismas atsisakė išreikalauti ir prie bylos prijungti ikiteisminio tyrimo medžiagą tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Pareiškėjas pažymi, kad teismo skundžiamame sprendime nėra ginčo dėl jo patirtų sužalojimų Lietuvos ir Baltarusijos Respublikos pasienyje, todėl nekyla ginčų, jog pareigūnai 2023 m. spalio 23 d. netinkamai atliko individualų pagalbos poreikio vertinimą, nes pareiškėjas turėjo rimtų sveikatos problemų, o tai įrodo, kad jis jau kitą dieną buvo hospitalizuotas ligoninėje.
35. Pareiškėjo nuomone, atsisakydami suteikti galimybę paprašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nukreipdami pareiškėją gyvybei pavojingomis gamtos sąlygomis į pasienio kontrolės punktą, pareigūnai pažeidė jo teises pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, Direktyvos, Konvencijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) nuostatas.
36. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl neteisėto sulaikymo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nevertintas pažeidžiamumo kriterijus, neatsižvelgta į jo argumentus, o teismas apsiribojo tik argumentu, kad pareiškėjas išvyko į Prancūzijos Respubliką, todėl jo laisvės ribojimas buvo pagrįstas ir nuoroda į įsiteisėjusį Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą byloje Nr. A20.-586-1197/2023, kuriuo buvo įvertintas pareiškėjo laisvės apribojimo teisėtumas. Pasak pareiškėjo, atsakovo atstovai nepateikė jokių argumentų kokiu tikslu, kokiu sprendimu ir kokiu teisiniu pagrindu buvo ribota jo judėjimo laisvė nuo 2023 m. spalio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo laisvės ribojimas nepažeidė galiojančio teisinio reguliavimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad laisvės apribojimas be jokio administracinio ar teismo sprendimo pažeidė jo teisę į laisvę ir saugumą, įtvirtintą EŽTK 5 straipsnyje, todėl pareiškėjo sulaikymo teisėtumas turi būti vertinamas ir pagal EŽTK 13 straipsnį, santykio su Konvencijos 5 straipsniu kontekste, tačiau tokios aplinkybės nebuvo vertintos.
37. Pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, klausdamas „ar atsižvelgiant į Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, šios ES teisės normos turi būti suprantamos taip, kad yra leidžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis vadovaujantis, skubiai priverstinai apgręždami užsienietį pasienio pareigūnai patys turi įvertinti, ar asmuo, kuris neteisėtai kirto valstybės sieną, traukiasi nuo persekiojimo, kaip jis apibrėžiamas Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso, neužtikrinant vertimo paslaugų žodžiu?“. Pareiškėjo vertinimu, skubaus priverstinio apgręžimo praktika kelia grėsmę pagrindiniam bendros Europos prieglobsčio sistemos elementui dėl to, kad ji užkerta kelią pasinaudoti teise pateikti tarptautinės apsaugos prašymą ir atitinkamai Sąjungos teisėje nustatyta tvarka vykdyti procedūrą, kurią sudaro tokio prašymo pateikimas ir nagrinėjimas. Nors ji pažeidžia Direktyvos 6 straipsnį, skubaus priverstinio apgręžimo praktika taip pat gali pažeisti negrąžinimo principą. Todėl tokia praktika, kaip skubus priverstinis apgręžimas ir sulaikymas pasienio postuose, yra nesuderinama su Europos Sąjungos teise. Pareiškėjo įsitikinimu, nesikreipus į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, esant akivaizdžiam Europos Sąjungos teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
38. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų priteistina 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
39. Atsakovo atstovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti pareiškėjo prašymo atlyginti 10 000 Eur neturtinei žalai ir netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
40. VSAT pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir pažymi, kad nors pareiškėjas, vadovaudamasis to paties ikiteisminio tyrimo duomenimis, akcentuoja, jog į Lietuvos Respubliką bandė patekti keturis kartus ir keturis kartus buvo priverstinai apgręžtas, tačiau pagal faktinės aplinkybes pareiškėjo bandymas patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją VSAT dokumentuose fiksuotas du kartus, t. y. 2023 m. spalio 23 d. iki 2023 m. spalio 26 d., o kiti du pareiškėjo ketinimai neteisėtu būdu kirsti Lietuvos Baltarusijos Respublikų valstybės sieną VSAT faktiškai nebuvo fiksuoti, taip pat užsienietis skunduose teismui ir ikiteisminio tyrimo metu nenurodė nei vietos, nei datos ir laiko, nei kitų aplinkybių, kurios patvirtintų tokius teiginius.
41. VSAT, pasisakydamas dėl sutrikdytos pareiškėjo sveikatos, nurodo, kad paneigtina apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog po to, kai 2023 m. spalio 23 d. pareiškėjui nebuvo leista neteisėtu būdu patekti į Lietuvos Respubliką, pastarasis buvo paliktas pavojingomis gamtos sąlygomis ir kitą dieną buvo hospitalizuotas. Pasak VSAT, užsieniečio būklė buvo gera, pareiškėjas buvo aprūpintas vandeniu, maisto daviniu, šiltais drabužiais, avalyne bei higienos priemonėmis, o kitas pareiškėjo bandymas neteisėtai kirsti valstybės sieną buvo fiksuotas 2023 m. spalio 26 d. ir tik tuomet, pastarasis paguldytas į ligoninę. VSAT vertinimu, pareiškėjo skundų turinys tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams neįrodo, jog VSAT atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. VSAT taip pat akcentuoja, kad nesutinka su teiginiu, jog pareiškėjo laisvė nuo 2023 m. spalio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. buvo ribota savavališkai.
42. VSAT, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į ESTT, nes pagal byloje esančius duomenis 2023 m. spalio 23 d. pareiškėjas tarptautinės apsaugos (prieglobsčio) neprašė. Faktą, jog pareiškėjas asmeniškai nerodė jokios iniciatyvos prašytis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje patvirtina VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos pareigūno 2023 m. spalio 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. 13VR-18808 esanti informacija. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas butų išreiškęs norą ar valią pasinaudoti tarptautine apsauga konkliudentiniais veiksmais, kuriems akivaizdu, jog nėra būtinas vertėjas. VSAT teigimu, pareiškėjas prašo ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo išaiškinti ne Europos Sąjungos teisę, o taiko šią teisę situacijai, kuri grindžiama faktinėmis bylos aplinkybėmis, nors tokio pobūdžio ginčus turėtų spręsti nacionalinis teismas. Be to, VSAT pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo keliamos aplinkybės dėl to, kad VSAT pareigūnai galbūt nesuprato pareiškėjo išreikštos valios jam parašantis tarptautinės apsaugos ir netyrė bei nenagrinėjo tokių aplinkybių.
43. VSAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepagrįstai bando įrodyti, jog jam dėl neteisėto VSAT veikimo / neveikimo, o būtent: jį atstumiant į Baltarusijos Respubliką sukeliant grėsmę gyvybei ir žalą sveikatai, apribojant judėjimo laisvę, galimybę pateikti prieglobsčio prašymą bei apskųsti sprendimų teisėtumą, ir atsiradusių pasekmių (žalos) yra priežastinis ryšys. VSAT nuomone, pareiškėjo nurodytas 10 000 Eur neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas. Taigi, nesant VSAT pareigūnų veiksmų neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų sprendimų teisėtumui, nes neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
44. VSAT teigimu nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje situacijoje VSAT pareigūnai, neveikė taip kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti, savo pareigas atliko aplaidžiai ar nerūpestingai, viršijo savo kompetenciją ar priėmė nepagrįstus ar neteisėtus sprendimus, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
45. VSAT vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisingą sprendimą ir jo naikinti nėra pagrindo, taip pat teismo priimtas sprendimas atitinka jam keliamus procesinius turinio reikalavimus, teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką bei išsamiai išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
46. Atsakovo atstovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
47. Migracijos departamentas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas. Pasak Migracijos departamento, iš skundo matyti, kad pareiškėjas cituoja teismo skundžiamame sprendime nurodytus motyvus, kuriuos ginčija. Taigi, priešingai nei nurodė pareiškėjas, į skundo argumentus buvo atsakyta ir pateikti motyvai, o vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiais teismo motyvais nereiškia, jog sprendimas priimtas be motyvų. Teismo skundžiamame sprendime pateikti argumentai ir motyvai dėl pareiškėjo 2023 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos sienos kirtimo, pareiškėjo judėjimo laisvės varžymo ir laikymo pabėgėlių centre, pareiškėjo galimybės pateikti prieglobsčio prašymą, pareiškėjo patirtos žalos susijusios su galūnių nušalimais ir neturtinės žalos atlyginimo.
48. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjo cituojama tarptautinė teismų praktika nepaneigia, kad VSAT pareigūnai tinkamai laikėsi teisės aktų. Pareiškėjas pateikia savo įvykių versiją apie sienos kirtimą ir prieglobsčio prašymo nepriėmimą, tačiau tokių savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas neapgrįstai cituoja EŽTT 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą, nes jame nagrinėta situacija nėra analogiška pareiškėjo, t. y. šiuo sprendimu buvo sprendžiama apie užsieniečių galimybes skųsti pasienio pareigūnų sprendimus ir ieškovai buvo paaiškinę savo ryšius su Tadžikistano islamo atgimimo partija ir savo politinės veiklos pobūdį po to, kai išvyko iš Tadžikistano, taip pat nurodė, kad jei jie būtų grąžinti į Tadžikistaną, jiems grėstų įkalinimas, kankinimai ar net mirtis, be to, paaiškino priežastis, kodėl nesijaučia saugūs Ukrainoje, nes ten buvo leista veikti Tadžikistano saugumo tarnybų agentams ir todėl, kad Ukraina derėjosi dėl pabėgėlių grąžinimo į Tadžikistaną, be to, pirmasis ir trečiasis pareiškėjai akcentavo, kad jų šeimas aplankė ir jiems grasino saugumo tarnybų agentai. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrįstumą, ar priežastis, kurios patvirtintų, jog Baltarusijos Respublikoje jis negalėjo jaustis saugiai. Pareiškėjas iš esmės savo netinkamą elgesį ir netinkamą aprangą dėl kurios ir patyrė sveikatos sutrikimą, nepagrįstai bando perkelti VSAT pareigūnams.
49. Migracijos departamentas tvirtina, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl pažeistos jo teisės į teisingą teismą, nes prie bylos nebuvo prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Migracijos departamentas teigia, kad ne pareiškėjas sprendžia dėl medžiagos prijungimo ar neprijungimo, o teismas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį. Be to, Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad teismas 2024 m. kovo 21 d. rezoliucija nurodė atmesti prašymą išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nes byloje yra prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame įvertinta ir apibendrinta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pasak Migracijos departamento, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo apie pažeistą savo teisę, nepateikdamas jokių tai pagrindžiančių duomenų. Migracijos departamentas akcentuoja, kad jis neginčijo fakto, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl VSAT pareigūnų veiksmų, tačiau pareiškėjo atstovas tikslingai ignoruoja ir teismui nepateikia informacijos apie tai, kad nei prokuroras, nei teismas, neįžvelgė ir nenustatė VSAT pareigūnų neteisėto veikimo ar neveikimo požymių dėl pareiškėjo, kuriais būtų pažeistos pastarojo teisės ir teisėti interesai. Migracijos departamentas pareiškėjo argumentus dėl sulaikymo taip pat vertina kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikos sieną kirto neteisėtai, neturėdamas su savimi jokio dokumento patvirtinančio jo tapatybę ir / ar suteikiančių jam teisę atvykti į Lietuvos Respubliką.
50. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teigia, kad nėra poreikio kreiptis į ESTT, nes Direktyvos nuostatos yra aiškios, o Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Be to, pareiškėjas siekia tokiu išaiškinimu įteisinti vertimo paslaugas žodžiu užsieniečiams, kurie neteisėtai kerta Lietuvos Respublikos sieną. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nurodyta Direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas ir tarptautinės apsaugos panaikinimui, o pagal byloje esančius duomenis 2023 m. spalio 23 d. pareiškėjas tarptautinės apsaugos (prieglobsčio) neprašė.
51. Migracijos departamento įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjo teiginiai nepatvirtina tariamų jo ar VSAT neteisėtų veiksmų ar neveikimo, priežastinio ryšio tarp tokio neveikimo ir atsiradusios žalos, o, nesant tokių būtinų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, neturtinė žala negali būti priteisiama.
52. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
53. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Migracijos departamento veiksmų, atlyginimo.
54. Pareiškėjas manė, jog 2023 m. spalio 23-26 d. jam neleidžiant patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją bei išstumiant jį į Baltarusiją, o nuo 2023 m. spalio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. priverstinai be teisėto pagrindo apribojus jo laisvę, jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis vertino 10 000 Eur.
55. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, jog VSAT pareigūnai, neleisdami patekti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką, veikė teisėtai, o vėlesnio pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimai buvo pagrįsti ir atitiko teisės aktų reikalavimus.
56. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą jo pagrįstumo, motyvuotumo aspektais.
57. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinių skundų ribų.
58. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).
Dėl neįleidimo į Lietuvos Respubliką bei išstūmimo
59. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
60. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti tam tikrą patirtą žalą, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
61. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš jo neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir atgręžimo į Baltarusiją 2023 m. spalio 23 d. Pareiškėjas tvirtina, jog minėtą dieną jis su grupe asmenų buvo sustabdytas VSAT pareigūnų Lietuvos Respublikos teritorijoje, norėjo pateikti prieglobsčio prašymą, tačiau VSAT pareigūnai jį kartu su kitais išstūmė atgal į Baltarusijos teritoriją. VSAT atstovai paaiškino, kad 2023 m. spalio 23 d. apie 8.40 val. jie pastebėjo keturiolika asmenų, kurie perkirpę fizinį barjerą, kirto valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją tam neskirtoje vietoje, tarp kurių buvo ir pareiškėjas. Nenustačius požymių, rodančių, jog pareiškėjui yra būtina neatidėliotina medicinos pagalba, jis buvo aprūpintas vandeniu, maisto daviniu, šiltais drabužiais, avalyne bei higienos priemonėmis, tačiau jam nebuvo leista patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją.
62. Darytina išvada, kad ginčo šalys iš esmės sutaria dėl to, jog 2023 m. spalio 23 d. pareiškėjas neteisėtai pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau VSAT pareigūnai jį kartu su kitais užsieniečiais privertė grįžti į Baltarusijos teritoriją. Nors VSAT pareigūnai tvirtina, jog pareiškėjas jokiais būdais neprašė suteikti prieglobstį, pareiškėjas tai neigia. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas yra silpnesnioji ginčo pusė, todėl visi neaiškumai turėtų būti vertinami jo naudai. Pasisakydama dėl nurodytos situacijos vertinimo bylai reikšmingo fakto nustatymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog, nagrinėjant administracines bylas, yra taikytina bendrojo pobūdžio taisyklė, pagal kurią pareiškėjas turi pateikti arba teismui nurodyti įrodymus, galinčius patvirtinti jo nurodytas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Tokiais įrodymais laikytini paties pareiškėjo paaiškinimai, jo tolesnis elgesys 2023 m. spalio 26 -27 dienomis, kai, pakartotinai patekęs į Lietuvos Respublikos teritoriją, pareiškėjas buvo patalpintas į gydymo įstaigą ir ten pateikė prieglobsčio prašymą ( šie faktai užfiksuoti įvairiuose dokumentuose), pareiškėjo ir kitų kartu buvusių užsieniečių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo dėl neteisėto sienos perėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, turėjo įvertinti surinktus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles. Šioje teisės normoje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal administracinių teismų praktiką žalos, padarytos valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo bylose pareiga pateikti tam tikrus įrodymus nustatyta atsakovui, teismas privalėjo atidžiau įvertinti VSAT pareigūnų pateiktus paaiškinimus apie tai, jog pareiškėjas priegblosčio neprašė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės tik pacitavo atsakovo atstovų paaiškinimus, laikydamas juos vienareikšmiškai teisingais. Tinkamo visapusiško surinktų įrodymų vertinimo teismas neatliko ir nepateikė argumentų, kodėl atmeta pareiškėjo paaiškinimus, kitus jo poziciją patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, pripažįsta įrodytais faktus, jog 2023 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo priverstinai išstumtas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir jam nebuvo suteikta galimybė pateikti tarptautinės apsaugos prašymą.
63. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu byloje C 392/22 pripažino skubaus priverstinio apgręžimo prie Sąjungos išorės sienų praktiką, kuri prilygsta tarptautinės apsaugos prašymą siekiančių pateikti asmenų išstūmimui iš Sąjungos teritorijos arba tokį prašymą pateikusių asmenų pašalinimui iš šios teritorijos prieš tai, kai šis prašymas bus pradėtas nagrinėti pagal Sąjungos teisės aktus, pažeidžiančia 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 6 straipsnį. Kartu ESTT pažymėjo, jog Chartijos 18 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į tarptautinės apsaugos gavėjo statusą, kai įvykdytos pagal Sąjungos teisę reikalaujamos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Orsz?gos Idegenrendészeti F?igazgatós?g Dél-alföldi Region?lis Igazgatós?g, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 192 punktą), reiškia, kad kiekvienas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turi teisę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, taip pat ir prie valstybės narės sienos, vienoje iš toje pačioje nurodytų institucijų išreikšdamas norą pasinaudoti tarptautine apsauga. Ši teisė jam turi būti pripažinta, net jeigu jis šioje teritorijoje yra neteisėtai ir nesvarbu, kokia tikimybė, kad toks prašymas bus patenkintas (2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija /Vengrija (Ketinimų raštas prieš pateikiant prieglobsčio prašymą), C‑823/21, EU:C:2023:504, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
64. Atitinkamai pripažintina, kad VSAT pareigūnai, priverstinai išstumdami pareiškėją iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir nesuteikdami jam realios galimybės pateikti prieglobsčio prašymą, veikė neteisėtai.
65. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018 ir kt.).
66. Pareiškėjas teigė, jog dėl neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją bei prieglobsčio nesuteikimo jam buvo padaryta neturtinė žala, pasireiškusi pavojumi pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, kojų nušalimu, fiziniu skausmu dėl šalčio, neigiamais išgyvenimais, emocine depresija.
67. Byloje nustatyta, jog iš tikrųjų 2023 m. spalio 26 d. pareiškėjui patekus į gydymo įstaigą, buvo konstatuoti kojų pėdų ir čiurnų nušalimai, todėl pripažintina, kad pareiškėjas patyrė žalą sveikatai, fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus. Nors dėl šių pasekmių iš dalies kaltas tiek pats pareiškėjas, pasirinkęs nelegalaus patekimo į Europos Sąjungos teritoriją šaltuoju metu laiku būdą, tiek kaimyninės autoritarinės valstybės pareigūnai, kurie taip pat priverstinai daug kartų liepė bandyti kirsti sieną ir neleisdavo grįžti į gyvenamąsias vietoves, tačiau tam tikra dalimi prie šios žalos padidėjimo prisidėjo ir VSAT pareigūnų veiksmai, kurie 2023 m. spalio 23 d. išstūmė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir taip dar kelioms paroms privertė jį kęsti šaltį miške.
68. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju byloje įrodytos visos viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, neturtinė žala bei priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos, todėl spręstinas klausimas dėl to, kokiu būdu turėtų būti atlyginama patirta žala.
69. Byloje nėra duomenų, kad nustatytas pažeidimas sukėlė pareiškėjui neigiamus teisinius padarinius, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas nevertintinas kaip objektyviai sukėlęs tokio lygio neigiamas pasekmes (išgyvenimus ir pan.), kurias būtų galima kompensuoti pinigine satisfakcija.
70. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį (byloje nėra duomenų apie pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei o sveikatai), į ginčui aktualiu laikotarpiu šalyje paskelbtą ekstremalią situaciją dėl migrantų antplūdžio ir masto, į kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad VSAT būtų siekęs pabloginti pareiškėjo teisinę padėtį, sprendžia, kad nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas negalėjo sukelti ilgalaikių ir gilių pasekmių, dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, sudarančiu pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.
Dėl pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimo
71. Antruoju pagrindu žalos atlyginimui pareiškėjas nurodė, jo manymu, neteisėtą judėjimo laisvės apribojimą Migracijos departamento nurodymu nuo 2023 m. spalio 27 d. iki lapkričio 29 d.
72. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 26 d. buvo paguldytas į VšĮ „Visagino miesto ligoninė“ chirurgijos skyrių ir joje saugomas VSAT pareigūnų. Sekančią dieną jis raštu pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 23S211812 pareiškėją apgyvendino Pabėgėlių priėmimo centre, o 2023 m. spalio 28 d. VSAT lėšomis jam padėta persikelti į Pabėgėlių priėmimo centrą. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 23S195342 priėmė iš pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tačiau neįleido jo į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 23S211672 įleido pareiškėją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendino jį Pabėgėlių priėmimo centre, nevaržant jo judėjimo laisvės. 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro ir negrįžo, šiuo metu neteisėtai gyvena kitoje Europos Sąjungos šalyje.
73. Pažymėtina, jog pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo patikrintas Vilniaus regiono apylinkės teisme, kuris 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą pripažinti jo sulaikymą neteisėtu. Šiame sprendime teismas išsamiai ir detaliai pasisakė dėl tų pačių argumentų, kuriuos pareiškėjas dėstė ir šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nesinaudojo teise apskųsti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą apeliacine tvarka, šis sprendimas įsiteisėjo.
74. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo netinkamu motyvavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju pareigos motyvuoti sprendimą apimtis gali skirtis, atsižvelgus į byloje sprendžiamų klausimų pobūdį, įrodymų kiekį ir pan. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimo teisėtumo aspektu, jas papildydama tuo, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę.
75. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) bylose dėl prieglobsčio prašytojams taikomų priemonių yra pažymėjęs, kad bet koks trečiosios šalies piliečio sulaikymas yra didelis Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymas; sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta; tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, apimanti bet kokią prievartos priemonę, kuria šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant jį nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje; sulaikymas reiškia judėjimo laisvės atėmimą, o ne paprastą judėjimo laisvės apribojimą, kuriam būdinga tai, kad atitinkamas asmuo atskiriamas nuo likusių gyventojų apibrėžtoje vietoje; taigi tai yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (žr. ir plg., be kita ko, 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą Orsz?gos Idegenrendeszeti F?igazgatós?g Dél-alföldi Region?lis Igazgatós?g sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU). Be to, ESTT jurisprudencijoje akcentuojama, kad nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; draudžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją prieš tai neišnagrinėjus šios priemonės būtinumo ir proporcingumo ir nepriėmus administracinio ar teismo sprendimo, kuriame būtų nurodyti faktiniai ir teisiniai motyvai, dėl kurių nurodoma jį sulaikyti; valstybei narei draudžiama nenumatyti jokio administracinio sprendimo, kuriuo nurodyta sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, teisėtumo teisminės kontrolės (žr. minėtą 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą).
76. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, būdamas supažindintas su 2023 m. spalio 27 d. Migracijos departamento sprendimu bei 2023 m. spalio 30 d. Migracijos departamento sprendimu, kuriuo buvo priimtas nagrinėti jo prieglobsčio prašymas, nespręstas klausimas dėl jo įleidimo ir apgyvendinimo, nepareiškė pageidavimo skųsti šiuos sprendimus teismui. Apgyvendintas Pabėgėlių priėmimo centre, pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisiniu statusu, įtrauktas į pažeidžiamų asmenų grupę, jam sudarytos būtinos sąlygos gauti sveikatos priežiūros paslaugas, 2023 m. lapkričio 10 d. sudaryta galimybė susitikti su advokatu, kreiptis į teismą. Taigi faktinio pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimo teisėtumo kontrolė egzistavo, pareiškėjo argumentai buvo teismo įvertinti ir, kaip minėta, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu, jo skundas buvo atmestas.
77. Įvertinus 2023 metais Lietuvoje galiojusį prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad pareiškėjo apgyvendinimas Pabėgėlių priėmimo centre buvo pagrįstas, truko vos mėnesį laiko, tokiu judėjimo laisvės apribojimu buvo siekiama tinkamai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymo motyvus ir užtikrinti Europos Sąjungos išorės sienų saugumą, neteisėtos migracijos prevenciją. Dėl šių priežasčių pripažintina, jog nenustatyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai 2023 m. spalio 27 d. – lapkričio 29 d. ribojant pareiškėjo judėjimo laisvę ir nėra pagrindo priteisti jam žalos atlyginimą.
78. Apeliantas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą „ar atsižvelgiant į Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, šios ES teisės normos turi būti suprantamos taip, kad yra leidžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis vadovaujantis, skubiai priverstinai apgręždami užsienietį pasienio pareigūnai patys turi įvertinti, ar asmuo, kuris neteisėtai kirto valstybės sieną, traukiasi nuo persekiojimo, kaip jis apibrėžiamas Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso, neužtikrinant vertimo paslaugų žodžiu?“.
79. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto formuluojamas klausimas yra įmantriai painus, tačiau į jį, kiek tai liečia priverstinio apgręžimo praktiką, iš esmės yra atsakyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.).
80. Administracinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta ši administracinė byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Pats pareiškėjas (apeliantas) nurodo ESTT praktiką, kuri taip pat lemia galutinio procesinio sprendimo priėmimą šioje administracinėje byloje be kreipimosi į ESTT, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas..
81. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai iš dalies tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė paduoti prieglobsčio prašymą buvo pažeista.
82. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
78. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai (patenkintas 50 proc.), todėl jis įgijo teisę į atitinkamą dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
79. Pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijoje, jis patyrė 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyto dydžio, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 600 Eur išlaidų atlyginimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo C. P. U. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo C. P. U. D. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad C. P. U. D. teisė pateikti tarptautinės apsaugos Lietuvos Respublikoje prašymą 2023 m. spalio 23 d. buvo pažeista.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, C. P. U. D. 600 Eur ( šešis šimtus eurų) teismo išlaidų
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė