Administracinė byla Nr. A-23-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02003-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 27.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovams Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, Visuomenės informavimo etikos komisijai, Visuomenės informavimo etikos asociacijai ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K. ir L. Ž. (trečiojo suinteresuoto asmens R. G. teisių perėmėjai) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi priėmė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ skundą (I t., b. l. 77–83, 117–118), kuriame prašoma panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija) 2013 m. liepos 1 d. sprendimą (protokolo Nr. 10) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Teis už mirusiojo šmeižtą“ (toliau – ir Publikacija) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto Žurnalistų etikos inspektorius 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11 (toliau – ir Kodeksas), 3 straipsnis, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 10 d. gavo kvietimą į 2014 m. kovo 17 d. Komisijos posėdį, kuriuo buvo informuotas, kad bus svarstomas klausimas dėl Kodekso 71 straipsnio nuostatų taikymo dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijos atžvilgiu, kadangi dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcija 2013 m. buvo pripažinta pažeidusi Kodeksą daugiau negu tris kartus. Pažymėjo, kad nė vienu iš paminėtų atvejų apie Komisijos posėdžius, kuriuose buvo svarstomi klausimai, dėl kurių priimti minėti Komisijos sprendimai, nebuvo informuotas. Taip pat nėra gavęs nė vieno iš minėtų sprendimų ir nebuvo informuotas apie jų priėmimą. Ginčijamo sprendimo nei UAB „Lietuvos rytas“, nei straipsnio autorė A. K. nėra gavusi ir elektroniniu paštu. 2014 m. kovo 20 d. Komisija pateikė UAB „Lietuvos rytas“ 2014 m. kovo 19 d. raštą Nr. 30, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcija apie posėdžius buvo informuota tinkamai, informacija išsiųsta teisingu adresu, informacija apie posėdžius ir svarstomi klausimai bei sprendimai buvo paskelbti viešai. Prie šio Komisijos rašto pridėtas ir ginčijamo Sprendimo nuorašas, kurį UAB „Lietuvos rytas“ gavo pirmą kartą. Pabrėžė, kad Komisija minėtame rašte tik deklaratyviai teigia, kad informavo dienraščio „Lietuvos rytas“ redakciją apie Komisijos posėdžius, svarstomus klausimus ir priimtus sprendimus, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių dokumentų, elektroninių laiškų su patvirtinimu apie jų gavimą, rašto įteikimo žymos ar pan., nepateikė. Manė, skundo padavimo termino eiga turi būti skaičiuotina nuo kitos dienos, kai UAB „Lietuvos rytas“ buvo įteiktas ginčijamo sprendimo apie redakcijos atžvilgiu priimtą Komisijos sprendimą nuorašas, t. y. 2014 m. kovo 20 d., todėl laikytina, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas.
Atkreipė dėmesį, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas, priimant sprendimą nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Manė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgus tik į skundą pateikusio asmens argumentus ir visiškai nesuteikus galimybės nei pareiškėjui, nei žurnalistei A. K. atsikirsti, o tai, pareiškėjo nuomone, laikytina grubiu procedūrinių klausimų nagrinėjimo pažeidimu. Kodekso 3 straipsnio pažeidimas kildinamas iš pateiktos neteisingos R. G. straipsniuose pateiktų faktų interpretacijos, tuo pačiu ir klaidinančios informacijos skaitytojams. Iš įžanginės Sprendimo dalies matyti, kad R. G. prašė Komisijos įvertinti laikraštyje „Laisvas laikraštis“ paskelbtas publikacijas ir atsakyti, ar, remiantis šiomis publikacijomis, galima padaryti tokias išvadas, kokias savo Publikacijoje padarė žurnalistė A. K. Pareiškėjo nuomone, toks prašymas nepatenka į Komisijos kompetencijos sritį, nes Komisijai suteikti įgaliojimai yra vertinti galimai padarytus Kodekso pažeidimus, o žurnalisto atlikta atitinkamų faktų interpretacija yra esminė spaudos laisvės ir teisės skleisti informaciją išraiška, kol tokia interpretacija nepažeidžia leistinų nuomonės raiškos formų. Pareiškėjas įsitikinęs, kad ginčijama Publikacija leidžiamos nuomonės raiškos formos nebuvo pažeistos, o žurnalistės pateikta informacija buvo iš esmės teisinga.
Pabrėžė, kad UAB „Lietuvos rytas“ nėra žinoma, kurios Publikacijos dalys Komisijos buvo įvertintos kaip neteisingai interpretuojančios faktus, tačiau manė, kad klaidinančia informacija buvo laikomos straipsnio dalys, susijusios su straipsnio autorės išvadomis, kad R. G. savo publikacijose „A. ar V.?“ bei „Tik per griežtai?“ nužudytąjį V. M. įvardijo kaip „pedofilą (duomenys neskelbtini)“.
Pažymėjo, kad atitinkamiems faktams dėl tikrosios R. G. straipsnių teiginių prasmės baudžiamojoje byloje, kurioje R. G. buvo teisiama ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1257-929/2013), buvo gauta semiotikos ir literatūros teorijos centro specialisto išvada, kurioje specialistas padarė vienareikšmišką išvadą, kad R. G. straipsnio „A. ar V.?“ tikslas – įtikinti, kad V. M. turi būti laikomas įtariamuoju pedofilijos byloje. Minėtame nuosprendyje teismas nusprendė, kad straipsnio „A. ar V.?“ teiginyje „4 įtariamieji, 4 liudininkai – viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai. Ir negyvas aukos gynėjas – D. K.“ vertinant jį kartu su visu straipsnio kontekstu bei su Publikacijos antrašte yra aiškiai įvardijama, kad V. M. yra įtariamasis pedofilijos byloje ir kad V. M. yra trečiasis pedofilas – (duomenys neskelbtini). Antrajame kaltinamosios straipsnyje „Tik per griežtai?“ konkrečiai suformuluoti teiginiai, kurie skaitytojui pateikiami kaip faktai: 1) N. V. sudarė trečiojo pedofilo (duomenys neskelbtini) fotorobotą, 2) pagal šį fotorobotą teismo aikštelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūnį, 3) po to sargas miršta. Šiuo teiginiu ir visame straipsnyje V. M. tapatinamas su trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini) ir aiškiai pasakyta, kad padarytas (duomenys neskelbtini) fotorobotas, iš kurio aikštelės sargas atpažino, jog tai V. M. Tokiu būdu kaltinamoji per visuomenės informavimo priemonę – laikraštį „Laisvas laikraštis“ apie mirusįjį V. M. paskleidė ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją (melagingus prasimanymus), jam priskirdama konkretų procesinį – įtariamojo pedofilijos byloje – statusą bei sutapatindama su visuomenėje žinomu trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini) ir pateikdama šią informaciją kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis.
Paaiškino, kad, gavęs specialisto išvadą baudžiamojoje byloje, teismas padarė iš esmės tą pačią išvadą, kaip ir ginčijamame straipsnyje padarė žurnalistė A. K., t. y. kad R. G. savo publikacijose mirusįjį V. M. įvardijo „trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini)“. Todėl Komisijos padarytas vertinimas, kad A. K., interpretuodama R. G. straipsnių nuostatas, neteisingai interpretavo faktus ir neva suklaidino visuomenę, yra visiškai nepagrįstas.
Atsakovas Komisija atsiliepime (I t., b. l. 121–124) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl teismui jo naikinti nėra jokio pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apie 2014 m. kovo 17 d. Komisijos posėdį ir kitus posėdžius buvo informuotas tinkamai. Tai įrodo paties pareiškėjo teiginys, kad jam buvo žinoma apie 2014 m. kovo 17 d. posėdį, į kurį atvyko jo atstovai. Pažymėjo, kad informacija apie posėdžius ir priimamus sprendimus yra skelbiama viešai internetinėje svetainėje www.lzlek.lt, o ginčijamas sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas ir paštu, todėl pareiškėjo argumentai dėl termino skundui paduoti praleidimo pagrįstumo yra teisiškai neteisingi ir negali būti teismo pripažįstami kaip pateisinami. Manė, kad pareiškėjas (vienas iš didžiausių dienraščių Lietuvoje), kuris yra profesionalus viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, negalėjo nežinoti, kaip veikia Komisija, bei kad jos visų posėdžių datos ir sprendimai yra skelbiami internete. Remdamasi ta aplinkybe, kad apie Komisijos posėdį pareiškėjui buvo pranešta tinkamai, Komisija darė išvadą, kad nėra padariusi jokių esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių galėtų būti naikinamas ginčijamas sprendimas.
Atkreipė dėmesį, kad Komisija sprendimą priėmė pagal jai pateiktą šalių medžiagą. Komisija medžiagos skundui nagrinėti nerenka, neatlieka jokių informacijos rinkimo veiksmų, o tik analizuoja publikaciją, kurią skaito visuomenė, ir nusprendžia, ar pagal publikacijoje pateiktą informaciją, įžvelgtinas Kodekso pažeidimas.
Komisijos nuomone, žurnalistė publikacijoje „Teis už mirusiojo šmeižtą“ pateikė netikslias žinias, kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. savo publikacijoje „A. ar V.?“ skunde nurodytų publikacijos teiginių tiesiogiai nebuvo nurodžiusi, todėl visuomenei buvo pateiktos netikslios žinios. Pabrėžė, kad Komisija vertino Publikaciją būtent joje pateiktų žinių ir informacijos kontekste. Visuomenė, skaitydama tokį straipsnį, gali neturėti jokios papildomos informacijos, kurią turi ir žino žurnalistė, ir kurios žurnalistė nebuvo parašiusi Publikacijoje, todėl, Komisijos nuomone, nagrinėjamu atveju žurnalistė pateikė netikslią informaciją ir žinias, kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo tokių teiginių, kurie buvo nurodyti žurnalistės Publikacijoje, nebuvo pateikęs. Pažymėjo, kad teiginių interpretacija yra galima tik tada, kai visuomenei yra pateikta išsami ir papildoma informacija, kurios nagrinėjamu atveju žurnalistė Publikacijoje nebuvo pateikusi. Atkreipė dėmesį į tai, kad Publikacija yra sulaukusi didelio visuomenės dėmesio, todėl manė, kad, rašant aktualia, svarbia, ir kontraversiška tema, žurnalistas privalo būti itin atidus, kruopštus ir atsakingai rengti bei skleisti informaciją.
Atsakovas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas atsiliepime (I t., b. l. 168) nurodė, kad jis nepagrįstai buvo įtrauktas atsakovu, nes neprivalo užtikrinti Komisijos padarytų nuostolių atlyginimo.
Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir Asociacija) atsiliepime (I t., b. l. 172–173) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.
Paaiškino, kad tiek Visuomenės informavimo etikos komisija, tiek ir pati Asociacija šioje byloje yra netinkami atsakovai, todėl skundas ir reikalavimas priteisti iš Visuomenės informavimo etikos komisijos ir Asociacijos bylinėjimosi išlaidas turėtų būti atmestas. Pažymėjo, kad nei Asociacija, nei Visuomenės informavimo etikos komisija nėra Komisijos teisių ir pareigų perėmėjos. Asociacija yra visiškai naujas, kitų steigėjų įsteigtas, savarankiškas juridinis asmuo, kuris, be kita ko, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 461 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, rūpinasi ne Kodekso, o visiškai naujo savireguliacinio teisės akto – Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso – nuostatų laikymosi priežiūra. Todėl manė, kad nei Asociacija, nei Visuomenės informavimo etikos komisija negali atsakyti už Komisijos priimtus sprendimus ir šioje byloje turėtų būti laikomos netinkamais atsakovais. Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad Fondas, skirtingai nei jam priklausiusi Komisija, nebuvo likviduotas ir savo veiklą tęsia toliau. Todėl, Asociacijos nuomone, Fondas šioje byloje turėtų būti laikytinas tinkamu atsakovu, privalančiu atlyginti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad nors teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą Fondas nurodė, kad neprivalėjo užtikrinti Komisijos padarytų nuostolių atlyginimo, tačiau, skirtingai nei teigia Fondas, būtent Fondas iki šiol atlygindavo visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su Komisijos priimtų sprendimų apskundimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas yra susipažinęs ir gerai žino tvarką, pagal kurią suinteresuoti asmenys yra šaukiami į Komisijos posėdžius (I t., b. l. 138). Pagal tą pačią tvarką gavusi pranešimus pareiškėjo žurnalistė A. K. ir anksčiau yra dalyvavusi Komisijos posėdžiuose bei teikusi paaiškinimus dėl kitų nagrinėtų skundų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas šiuo atveju buvo tinkamai informuotas apie Komisijos posėdį, kuriame priimtas ginčijamas Sprendimas, todėl pareiškėjo skundas teismui paduotas praleidus skundo pateikimo terminą, kas sudaro pagrindą bylą nutraukti. Manė, kad Sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo įvertinimui šiuo atveju būtų reikšminga nepriklausomos institucijos – Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus –išvada.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje ginčas keliamas dėl Komisijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimo (protokolo Nr. 10) pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl procedūrinių teisės normų taikymo teismas pažymėjo, kad skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas turi būti panaikintas formaliuoju pagrindu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad priimant Sprendimą buvo pažeistos Komisijos darbo reglamente, patvirtintame Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 (toliau – ir Reglamentas) įtvirtintos sprendimo priėmimo procedūros. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo informuotas apie tai, kad Komisijoje gautas ir priimtas nagrinėti skundas dėl Publikacijos, taip pat nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas jokia forma nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį, todėl neturėjo galimybės jame dalyvauti ir pateikti savo paaiškinimus, pareiškėjui nebuvo išsiųstas ir ginčijamas Komisijos sprendimas, tuo pažeidžiant Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimus, turėjusius užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Publikacijos paskelbimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.) 46 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Komisija yra kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, o pagal to paties straipsnio 8 dalį – viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Įstatymo 46 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir tokia pat kaip ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Jei viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Komisijos sprendimo dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje, Komisijos sprendimas paskelbiamas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą. Šis sprendimas taip pat paskelbiamas Komisijos tinklalapyje.
Reglamento IV dalyje „Komisijos posėdžiai“ nustatyta, kad apie Komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėti skundas, leidėjui ir žurnalistui (4 p.), o V dalyje „Komisijos sprendimai“ – kad ir atvirų, ir uždarų posėdžių sprendimai skelbiami viešai Komisijos interneto svetainėje www.lzlek.lt, išsiunčiami ginčo šalims (8 p.).
Šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas tikrai buvo informuotas apie 2013 m. liepos 1 d. posėdį, t. y. nėra nenuginčijamų įrodymų, jog pareiškėjui pranešimas apie posėdį buvo tinkamai įteiktas. Byloje nėra pateikta informacija iš elektroninio pašto serverių, t. y. būtent ataskaitose iš pašto serverių būtų matyti elektroninio laiško išsiuntimo bei gavimo faktas. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2014 m. kovo 31 d. skundu kreipdamasis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo, realizavo savo teises į teisminę gynybą, t. y. jis turėjo visas galimybes ginti savo poziciją šios administracinės bylos nagrinėjimo metu (susipažinti su visa medžiaga, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, teikti įrodymus, paaiškinimus ir pan.). Todėl aplinkybė, kad šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas tikrai buvo informuotas apie 2013 m. liepos 1 d. Komisijos posėdį, taip pat tai, jog pareiškėjas, nebūdamas informuotas apie Sprendimo priėmimą, neturėjo galimybės pateikti Komisijai paaiškinimus ir įrodymus, šiuo atveju laikytina formalaus pobūdžio pažeidimu, neturėjusiu esminės įtakos pareiškėjo teisių ir/ar pareigų turiniui, todėl vien tik šių aplinkybių pagrindu Sprendimas negali būti naikinamas.
Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 76 dalimi, 3 straipsnio 1–4 dalimis, 16 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 8 dalimi, Kodekso 3 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, jog jis nepažeidė Kodekso 3 straipsnio reikalavimų, nes Publikacijoje leidžiamos nuomonės raiškos formos nebuvo pažeistos, o žurnalistės pateikta informacija buvo iš esmės teisinga, taip pat pažymėjo, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas iš esmės neįsigilinus į faktinę situaciją, neteisingai interpretuojant faktus ir nesiremiant jokiais įrodymais.
Reglamento V skyriaus „Komisijos sprendimai“ 5 punkte numatyta, kad Komisijos sprendime, be kita ko, turi būti išdėstyti sprendimo motyvai. Nustatyta, kad Komisija, Sprendimu konstatavusi, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 3 straipsnio reikalavimus, kartu nurodė ir tokio sprendimo motyvus, kurie formuluojami nurodant, kad nors Publikacijoje žurnalistė remiasi R. G., kaip šaltiniu, tačiau R. G. publikacijose „A. ar V.?“ ir „Tik per griežtai?“, išspausdintose laikraštyje „Laisvas laikraštis“, pateiktus faktus interpretuoja savaip. Komisijos nuomone, publikacijoje „Teis už mirusiojo šmeižimą” pateikta neteisinga R. G. straipsniuose pateiktų faktų interpretacija, tuo pačiu ir klaidinanti informacija skaitytojams.
Byloje esančios Publikacijos įžanginėje dalyje nurodoma, kad „nužudytą V. M. trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini) išvadinę Kovo 11-osios Akto signatarė R. G. ir žurnalistas A. D. sės į teisiamųjų suolą” (I t., b. l. 86). Toliau Publikacijoje remiamasi nukentėjusiu asmeniu V. M. šmeižto byloje pripažinto asmens – V. M. motinos M. M. – teiginiais, jog „R. G. ir A. D. paskleistas šmeižtas turėjo baisių padarinių, todėl tikrai pateiksime ir didžiulius ieškinius žalai atlyginti. Jie V. visai Lietuvai apskelbė pedofilu (…)”; taip pat Publikacijoje nurodoma, kad „dėl V. M. šmeižto pradėta ir daugiau ikiteisminių tyrimų, bet R. G. buvo viena pirmųjų, kuri (duomenys neskelbtini) metų kaunietį išvadino pedofilu. Praėjus tik šiek daugiau nei savaitei po buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko (duomenys neskelbtini) įsūnio laidotuvių, ji A. D. leidžiamame laikraštyje išspausdino straipsnį „A. ar V.?”. V. M. buvo įvardijamas kaip trečiasis pedofilas (duomenys neskelbtini), kurio ieškojo, bet iki savo mirties taip ir nerado dviejų žmonių nužudymu įtariamas D. K. Savo straipsnyje R. G. teigė, kad nėra jokių abejonių, jog V. M. yra pedofilas (duomenys neskelbtini), o to įrodymas – jaunuolio turėtas raudonos spalvos automobilis, apie kurį esą pasakojo ir D. K. bei L. S. duktė. V. M. trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini) R. G. vadino ir vėlesniuose savo tekstuose, o (duomenys neskelbtini) pasitraukus iš teismo pirmininko pareigų dėkojo N. V., tariamai atskleidusiai aukštuose postuose įsitaisiusį pedofilų klaną“.
Taigi Publikacijoje vienareikšmiškai teigiama, kad R. G. įvadino V. M. trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini). Tokia išvada iš esmės padaryta remiantis laikraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuotos R. G. parengtos publikacijos „A. ar V.?” ir vėliau parengtų šios autorės publikacijų turiniu.
Laikraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuotoje R. G. parengtoje publikacijoje „A. ar V.?” dėl galimo trečiojo pedofilijos bylos įtariamojo pasisakoma nurodant, kad: „Labai vienodai skambantys vardai ir 3-4 metukų vaikui turėtų būti neatskiriami. Būtų logiška pateikti pedofilų aukai V. nuotrauką atpažinimui (…). Toks įstatymų numatytas procesas leistų įvardinti trečią pedofilijos bylos įtariamąjį arba atmesti tokį įtarimą dar vienam asmeniui, visai neseniai rastam nušautam automobilyje ir paliktam miške”; „Kauno apygardos teismo pirmininkas (duomenys neskelbtini) yra nušautojo ir miške palikto (duomenys neskelbtini) įtėvis. Tai todėl informacija apie galimai penktą pedofilijos bylos auką iškart buvo nuslopinta”; „Suprantama, kad dar vienu nušautu ir su pedofilijos byla siejamu asmeniu tapti vien dėl panašaus vardo, o juo labiau – teismo pirmininko įsūniui – labai nepageidautina, todėl informacija operatyviai užslopinta. Tačiau... Tačiau, viskas, kas slepiama, domina visuomenę dar labiau nei vieši ir aiškūs dalykai. Aiškumą būtų įvykdžiusi atpažinimo procedūra pagal nuotraukas ir teismo pirmininko įsūnio (duomenys neskelbtini) nužudymo tyrimo byla būtų atsikračiusi (arba atvirkščiai?) pedofilijos šešėlio”; “Yla iš maišo anksčiau ar vėliau išlenda. Kažin, ar V. tapatybės su A. išaiškinimas arba paneigimas nebūtų padėjęs taip reikalingo ir siekiamo taško Kauno pedofilijos byloje?”; „4 įtariamieji, 4 liudininkai – viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai. Ir negyvas aukos gynėjas – D. K.“ (cituotų iš dokumento ištraukų kalba netaisyta) ir kt. (I t., b. l. 94).
Laikraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuotoje R. G. parengtoje publikacijoje „Tik per griežtai”, be kita ko, paminėta, kad „N. V. dar randa laiko sudaryti pradingėlio (duomenys neskelbtini) fotorobotą!!! O pagal jį teismo autoaištelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūnį ir jo raudoną automobilį!!! Tai iš ne vilties sargas pasikorė... Bet prieš tai, matyt, jis, tikriausiai jis, dar ir atpažintąjį nušovė?”; „Trejos laidotuvės viename teisme – nebėra teisėjo, teismo pirmininko įsūnio ir teismo autoaikštelės sargo – kas dabar kadilakus teisėjų ir advokatų saugos? (…) Na, kas galėtų paneigti, kad ne jos dėka buvo išaiškinta tame pačiame teisme parašus falsifikavęs ir nusikaltėlius laisvėn paleidęs teisėjas? Tai teismo pirmininkas, dar nespėjęs ašarų už nušautą įsūnį nusišluostyti, o buvo iš posto pašalintas ir iki paprasto teisėjo pažemintas...” (cituotų iš dokumento ištraukų kalba netaisyta) ir kt. (I t., b. l. 95).
Teismo vertinimu, Publikacijos turinys pažeidžia Kodekso 3 straipsnio reikalavimus. Žurnalistė A. K. Publikacijoje pateikė netikslias žinias, kadangi R. G. savo publikacijoje „A. ar V.“, taip pat publikacijoje „Tik per griežtai” nebuvo tiesiogiai nurodžiusi, kad V. M. yra pedofilas, todėl toks Publikacijoje nurodomas teiginys vertintinas kaip neteisinga R. G. straipsniuose pateiktų faktų interpretacija ir netikslių žinių pateikimas. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad Publikacijos išvada, jog R. G. savo publikacijose mirusįjį V. M. įvardijo „trečiuoju pedofilu (duomenys neskelbtini)“ atitinka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1257-929/2013 nurodytos semiotikos ir literatūros teorijos centro specialisto 2013 m. rugpjūčio 2 d. išvados, kuria konstatuota, jog R. G. straipsnio „A. ar V.?“ tikslas – įtikinti, kad V. M. turi būti laikomas įtariamuoju pedofilijos byloje, turinį (I t., b. l. 77–83, 96–109), nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi Publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo publikuota 2013 m. sausio 4 d., t. y. prieš apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimą, o viešosios informacijos rengėjas, skleisdamas informaciją visuomenei, privalo būti objektyvus, nešališkas, laikytis profesinės etikos normų ir neturi teisės pateikti visuomenei netikslią informaciją.
Pažymėtina, kad Komisija, nagrinėdama R. G. skundą, savarankiškai medžiagos nerinko ir Publikacijoje pateiktą informaciją vertino būtent taip, kaip ją suprastų visuomenė, kadangi ji gali neturėti jokios papildomos informacijos, kurią turi ir žino žurnalistė. Teismas sutiko su Komisijos pozicija, kad teiginių interpretacija yra galima tik tada, kai visuomenei yra pateikta išsami ir papildoma informacija, kuri nagrinėjamu atveju Publikacijoje nebuvo pateikta. Teismas atkreipė dėmesį, kad Publikacijoje aprašoma tema yra sulaukusi didelio visuomenės dėmesio, todėl rašant aktualia, svarbia ir kontraversiška tema, žurnalistas privalo būti itin atidus, kruopštus ir atsakingai rengti bei skleisti informaciją. Šiuo atveju Publikacijos rengėja, siekdama išlikti objektyvi ir nešališka bei siekdama pateikti visuomenei kuo išsamesnę su nagrinėjamu klausimu susijusią informaciją, turėjo pateikti R. G. Publikacijoje aprašomu klausimu išreikštą nuomonę citavimo ar kt. būdu, kuris leistų visuomenei savarankiškai padaryti tam tikras išvadas, tačiau tokie veiksmai šiuo atveju nebuvo atlikti.
Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012, 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2014). Į šį išaiškinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgtina ir nagrinėjamu atveju. Komisijos sprendimų priėmimo specifika atskleista Reglamente, kurio V dalies 2 punkte numatyta, jog sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Komisijos priimtas sprendimas yra fiksuojamas Komisijos posėdžio protokole, atskiras sprendimas nėra surašomas. Protokole, be kita ko, turi būti nurodoma Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka (V dalies 9 punktas). Tai (narių svarstymo ir pasisakymų santrauka) ir laikytina priimamo sprendimo motyvais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012).
Teismo vertinimu, Sprendimas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, išaiškinta jo apskundimo tvarka. Sprendime yra suprantamai aptarta situacija ir yra aiškūs sprendimo motyvai. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas atitinka Reglamento nuostatas, t. y. sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, jog Sprendimas yra nemotyvuotas, atmesti kaip nepagrįsti.
Įvertinęs teisės aktų normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjo skundą atmetus, prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 34–45), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Publikacijos turinys pažeidžia Kodekso 3 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendį, kuriuo R. G. buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į minėto sprendimo baudžiamojoje byloje motyvus, akivaizdu, jog Publikacijoje pagrįstai teigiama, kad R. G. savo publikacijose V. M. nurodo kaip pedofilą. Teismas be pagrindo nesivadovavo baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.
2. Teismas sprendime neteisingai vertindamas įrodymus ir jų reikšmę nurodė, kad semiotikos ir literatūros teorijos centro specialisto išvada nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi Publikacija buvo publikuota prieš apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nes būtent minėta išvada (nepaisant jos parengimo datos) patvirtina, kad Publikacijos rengėja, skleisdama informaciją visuomenei, buvo objektyvi, nešališka, pateikė visuomenei tikslią informaciją, o informacijos pateikimo tikslas buvo ne R. G. publikacijų analizė, bet informavimas apie vykstantį baudžiamosios bylos nagrinėjimą.
3. Komisija dėl pareiškėjo Publikacijos neatliko jokio tyrimo, sprendimą priėmė formaliai, neargumentuodama bei neidentifikuodama konkrečių pažeidimų, dėl ko Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir pažeidžiantis Reglamento nuostatas.
4. Komisija apie gautą skundą neinformavo nei pareiškėjo, nei žurnalistės, pareiškėjui nebuvo pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus, nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį, todėl pareiškėjo atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje bei pateikti žodinius/rašytinius paaiškinimus, nebuvo išsiųstas Komisijos sprendimas, o tai lemia, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, gero administravimo principo bei Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, t. y. pažeista pareiškėjo teisė žinoti apie priimamą neigiamą sprendimą jo atžvilgiu, pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, pateikti Komisijai papildomus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimo (protokolo Nr. 10) teisėtumo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2013 m. sausio 4 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbta A. K. publikacija „Teis už mirusiojo šmeižtą“ (I t., b. l. 86).
R. G. 2013 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją su prašymu sulyginti jos publikacijų „A. ar V.?“ ir „Tik per griežtai?“, išspausdintų laikraštyje „Laisvas laikraštis“, tekstus su publikacijos „Teis už mirusiojo šmeižtą“ teiginiais bei įvertinti A. K. rašinio atitiktį profesinės etikos reikalavimams (I t., b. l. 130). Toks prašymas buvo grindžiamas tuo, kad 2013 m. sausio 4 d. „Lietuvos ryto“ publikacijoje „Teis už mirusiojo šmeižtą“ žurnalistė A. K. paskelbė tokius tikrovės neatitinkančius faktus: 1) Publikacijoje nurodytas netikslus R. G. politinis statusas, nes ji yra Atkuriamojo Seimo deputatė, o ne signatarė; 2) Publikacijoje netiksliai interpretuojant R. G. straipsnyje „A. ar V.?” nurodytus teiginius, yra dezinformuojami skaitytojai.
Komisija, išnagrinėjusi R. G. skundą, 2013 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą (protokolo Nr. 10), kuriuo pripažino, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ 2013 m. sausio 4 d. publikacijoje „Teis už mirusiojo šmeižtą“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnio, nustatančio, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones; taip pat kad perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių, reikalavimai.
Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimą (protokolo Nr. 10).
Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija) nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Pagal Įstatymo 46 straipsnio 7 dalį (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija) Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami; šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Taigi Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012, 2016 m. vasario 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-478-525/2016).
Komisijos veikla ginčui aktualiu laikotarpiu buvo reglamentuota Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo reglamente, patvirtintame Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5, ir Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnyje. Iš Reglamento IV skyriaus 2–4 dalių matyti, kad Komisijos pirmininkas, gavęs skundą dėl Kodekso pažeidimo bei tai patvirtinančią medžiagą, nusprendžia, ar skundas nagrinėtinas Komisijos posėdyje, ar reikalinga pateikti papildomą medžiagą. Komisijos pirmininkas, nusprendęs skundą perduoti nagrinėti Komisijos posėdyje, paskiria posėdžio vietą ir laiką, apie tai praneša Komisijos nariams ir pateikia jiems susipažinti visą medžiagą. Apie Komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėjamas skundas, leidėjui ir žurnalistui.
Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalies nuostata, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą, reiškia, jog Komisijai pagal šią įstatymo normą kyla pareiga nagrinėjant suinteresuotų asmenų skundus dėl profesinės etikos pažeidimų, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys, be kita ko, laikytis ir savo pasitvirtintame darbo reglamente nustatytų procedūrų bei sprendimų turinio reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-320-146/2016).
Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad buvo padaryti esminiai procedūrinai pažeidimai: Komisija nei pareiškėjo, nei Publikacijos autorės neinformavo apie gautą skundą dėl Publikacijos, pareiškėjui nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga, nebuvo pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį, todėl pareiškėjo atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje bei pateikti žodinius paaiškinimus, o Komisijos sprendimas nebuvo išsiųstas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-702/2014 yra pasisakęs dėl Komisijos sprendimo įteikimo aplinkybių, pažymėdamas, jog nors teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kokiu būdu Komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, tačiau, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys gautų informaciją. Teismas akcentavo, jog praktikoje taikomas metodas, kuomet siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo yra prašoma patvirtinti apie gautą laišką.
Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas pažeidė Reglamente nurodytą informavimo tvarką. Pabrėžtina ir tai, kad Komisijos priimtas sprendimas dėl Kodekso normų pažeidimo, turi neigiamą reikšmę tiek pareiškėjui, kaip visuomenės informavimo priemonei, tiek konkrečiam žurnalistui, kurio publikacija buvo vertinama, bei jų veiklai (reputacijai). Pagal Kodekso 71 straipsnio 1 punktą tokia viešosios informacijos rengėjo veikla, kai jis pažeidinėja šio Kodekso nuostatas, yra pagrindas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai priskirti jį profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Pagal Kodekso 70 straipsnio 1 punktą tokia žurnalisto veikla, kai jis pažeidžia šio Kodekso nuostatas, yra pagrindas viešosios informacijos rengėjo administracijai tokiam žurnalistui taikyti drausminio poveikio priemones.
Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant aplinkybes dėl galimai padarytų Kodekso pažeidimų, tiek pareiškėjas, tiek žurnalistė A. K. apie tokį nagrinėjimą turėjo būti ne tik informuoti, bet ir jiems turėjo būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus iki jiems nepalankaus sprendimo priėmimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-525/2016). Tinkamos procedūros užtikrinimas yra svarbus dėl to, kad būtų nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o asmenų atžvilgiu priimti jiems neigiamas pasekmes sukeliantys sprendimai būtų motyvuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjo, nei žurnalistės, kurios Publikacija buvo vertinama, neinformavus apie Komisijos posėdį iki jiems nepalankaus sprendimo priėmimo, buvo pažeista jų teisė pateikti paaiškinimus, t. y. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str.). Šiuo atveju buvo pažeisti Reglamento 13.2, 13.4 ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimai, kurie, įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, laikytini esminiais procedūriniais pažeidimais.
Reglamento IV dalies 5 punktas nustato, kad Komisijos sprendimas susideda iš įžanginės, konstatuojamosios ir rezoliucinės dalies. Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstomo klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka. Reglamento IV dalies 9 punkte nustatant Komisijos posėdžio protokolo turinį nurodyta, kad protokole, be kita ko, nurodoma Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka. Taigi reikalavimai motyvuoti Komisijos sprendimą yra aiškiai nustatyti Reglamente. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Komisija nesilaikė ir reikalavimų motyvuoti priimtą Sprendimą. Sprendime nėra konkrečių motyvų, kuriais Komisija būtų pagrindusi savo išvadą, jog Publikacija pažeidžia Kodekso 3 straipsnio reikalavimus.
Pastebėtina ir tai, kad galimų žurnalistų profesinės etikos pažeidimų tyrimas turėtų užtikrinti profesionalumą vykdant žurnalistų funkcijas, saugoti šios profesijos prestižą. Žurnalistų profesinės etikos pažeidimo konstatavimas suponuoja išvadą, kad asmens profesinių pareigų atlikimas nesuderinamas su šios profesijos prestižu. Taigi profesinės atsakomybės, kuriai atsirasti nėra nustatytas konkretus veikų ar pažeidimų sąrašas, taikymas kiekvienu atveju susijęs su vertinimu, ar konkrečiu atveju yra daromi pažeidimai, nesuderinami su konkrečia profesija, t. y. ar yra daromi akivaizdūs ir šiurkštūs profesiniai pažeidimai. Tačiau Komisijos sprendime nėra motyvų, patvirtinančių, kad konkrečiu atveju žurnalistės Publikacija buvo vertinama minėtu požiūriu. Todėl ginčijamas Sprendimas taip pat negali būti pripažintas teisėtu.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad suinteresuoto asmens atstovo skundo nagrinėjimo procedūroje buvo padaryti esminiai pažeidimai ir Komisija nepagrindė priimto sprendimo, nepagrįstai nusprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir nėra pagrindo jo panaikinti.
Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Komisijos priimtą Sprendimą, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimas (protokolo Nr. 10) naikintinas dėl padarytų esminių procedūrinių pažeidimų (ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 89 str. 3 p.).
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos)).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prie apeliacinio skundo prideda 2015 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1451, pagal kurį sumokėjo 14,00 Eur žyminį mokestį, 2015 m. spalio 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir 2015 m. spalio 20 d. mokėjimo nurodymą, pagal kuriuos sumokėjo 800 Eur apeliacinio skundo paruošimą.
Spręsdama pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus ir atsižvelgiant į juos formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-531-261/2016 pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 25 d. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-1357 Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai priskirta skundų nagrinėjimo funkcija iš esmės analogiška funkcijai, kurią atliko Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir kurią įgyvendindama ji priėmė toje byloje ginčytą Komisijos sprendimą. Todėl teismas vertino, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, kuris pagal įstatymų leidėjo valią nutraukė veiklą, teises ir pareigas materialiąja prasme perėmė Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisija. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo priteisė nepagrįstai. Analogiškos pozicijos, t. y. kad bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš Komisijos procesinių teisių ir pareigų perėmėjo (Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos), laikytasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-320-146/2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-711-624/2016).
Nagrinėjamu atveju priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo apgintos pareiškėjo, kurio apeliacinis skundas buvo tenkintas, teisės. Taigi jam iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ir atstovavimo išlaidos.
Pažymėtina, kad pareiškėjo prašomos 800 Eur dydžio išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.10 punkte nurodyto maksimalaus advokato užmokesčio dydžio už apeliacinio skundo surašymą ir laikytinos atitinkančiomis Rekomendacijų 2 punkte nurodytas aplinkybes ir protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl priteistinos pareiškėjui iš Visuomenės informavimo etikos asociacijos.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme (pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011, 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikdamas skundą, sumokėjo 28,96 Eur (100 Lt) žyminio mokesčio, kuris priteistinas pareiškėjui iš Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad pateiks prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo su atitinkamais įrodymais, tačiau toks prašymas nebuvo pateiktas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjui išaiškintina teisė per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti prašymą pirmosios instancijos teismui su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimą (protokolo Nr. 10).
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“ iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos procesinių teisių ir pareigų perėmėjo) 842,96 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt du eurus devyniasdešimt šešis euro centus) teismo išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius