Civilinė byla Nr. e2-985-934/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00293-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.12; 3.4.4.13

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Generolo štabas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos mažosios bendrijos „Generolo štabas“ prašymas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Furniture Components“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – R. J., T. K.,

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi iškelta uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltic Furniture Components“ (toliau – ir bendrovė) nemokumo (bankroto) byla, bendrovės nemokumo administratoriumi paskirtas I. L. (toliau – nemokumo administratorius) (7 t., b. l. 57–60). Nutartis įsiteisėjo 2024 m. spalio 8 d.

2.       Kauno apygardos teismo 2025 m. balandržio 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto (31 t., b. l. 166–172).

3.       2025 m. birželio 25 d. bendrovės kreditorė mažoji bendrija „Generolo štabas“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: i) pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Baltic Furniture Components“ bankrotą tyčiniu dėl buvusių jos vadovų R. J. (toliau – R. J.) ir T. K. (toliau – T. K.; toliau abu kartu – vadovai) veiksmų; ii) apriboti vadovų teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (33 t., b. l. 1–18).

4.       Nurodė, kad bendrovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2024 m. sausio 1 d., kas tuometiniam bendrovės vadovui R. J. ir akcininkams UAB „Nordic Minds“ ir ProFin Holdings B.V. buvo gerai žinoma. Šis faktas patvirtina, kad R. J. ir vėlesnis vadovas T. K., kuomet bendrovė turėjo pradelstų įsiskolinimų ir jau akivaizdu, jog buvo nepajėgi jų atlyginti, sudarė ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, t. y. netinkamai vykdė įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose nustatytas bendrovės vadovo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, bendrovės veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų panaikintos. Tai, kad R. J. ir T. K. blogino nemokios bendrovės turtinę padėtį iškeldami bendrovės aktyvus į susijusius juridinius asmenis patvirtina tai, jog bendrovei būnant nemokumo būsenoje buvo: sudaromi sutarčių pakeitimai padidinant palūkanas susijusiems juridiniams asmenims; su susijusiu juridiniu asmeniu buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri naudinga tik tam susijusiam juridiniam asmeniui; prioritetiškai buvo tenkinami tik susijusių juridinių asmenų reikalavimai; su susijusiais juridiniais asmenimis buvo sudaromi įskaitymai, kas reiškia, kad bendrovė negavo pinigų iš mokaus skolininko, tuo pačiu prioritetiškai patenkino susijusio juridinio asmens reikalavimą; susijusių juridinių asmenų naudai buvo įkeičiamas bendrovės turtas; buvo apmokamos susijusių juridinių asmenų išrašytos sąskaitos už nesuteiktas paslaugas ir kt. Nurodyti bendrovės vadovų veiksmai rodo ne siekį išsaugoti bendrovę, o tyčinius veiksmus pratęsti nemokios bendrovės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis. Tai rodo bendrovės vadovų neteisėtus veiksmus ir sudaro teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjos MB „Generolo štabas“ pareiškimą dėl LUAB „Baltic Furniture Components“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad R. J. bendrovės direktoriumi buvo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) T. K. – nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Bendrovės akcininku laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo P. V. (toliau – P. V.), nuo (duomenys neskelbtini) – UAB „Filtroom“.

7.       Teismas pripažino, kad bendrovė nemokia tapo 2024 m. sausio 1 d. Teismas sutiko su nemokumo administratoriaus pozicija, jog bendrovės vadovai su praėjusių metų bendrovės finansine apyskaita (balansu) susipažįsta kitų metų balandžio gale–gegužės mėnesį, todėl bendrovės vadovai, gavę 2023 m. finansinę ataskaitą, 2024 m. balandžio pabaigoje turėjo kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo bendrovei. Teismas nusprendė, kad nėra reikšmės, kas konkrečiai kreipėsi dėl nemokumo bylos iškėlimo, todėl šiuo atveju kreditorės UAB „Logarta“ kreipimasis 2024 m. gegužės 27 d. atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 6 straipsnyje vartojamą sąvoką nedelsiant, nepaisant, ar nemokumas prasidėjo 2024 m. sausio 1 d., kovo 1 d. ar gegužės 1 d. Be to, įvertinęs paruošiamuosius veiksmus, kurie reikalingi paruošti dokumentus nemokumo bylai iškelti, teismas vertino, kad kelių mėnesių (vieno–trijų) laikas neturi esminės reikšmės. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo nustatyti neteisėtų bendrovės direktorių veiksmų dėl pavėluoto kreipimosi į teismą.

8.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad tai, jog 2024 m. balandžio 8 d. UAB „Nordic Idea“ paskolino bendrovei 500 000 Eur su 7 proc. metinėmis palūkanomis buvo neteisėta, nes sukūrė naują prievolę UAB „Nordic Idea“ naudai. Teismas nurodė, kad bendrovė, gavusi paskolą iš UAB „Nordic Idea“, panaudojo ją atsiskaityti su kreditoriumi AB SEB banku, todėl vietoje kreditoriaus AB SEB banko, atsirado kreditorė UAB „Nordic Idea“. Teismas vertino, kad paskolos suma liko ta pati, palūkanų dydis, net jeigu ir padidėjo keliais procentais, esminės reikšmės lyginant su pačios paskolos dydžiu, neturi. Be to, teisinis rezultatas yra toks pats, koks būtų ir tuo atveju, kurį pareiškėjas nurodo, t. y. kad laiduotojas UAB „Nordic Idea“ būtų sumokėjęs tiesiogiai bankui ir perėmęs iš banko reikalavimo teisę į skolininką BFC kartu su užtikrinančiomis prievolėmis. Teismas pripažino, kad 2024 m. balandžio 8 d. sudarytas paskolos sandoris su UAB „Nordic Idea“ bendrovės būklės nei pablogino, nei pagerino, todėl negali būti laikomas tyčinio bankroto požymį sudarančiu sandoriu.

9.       Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad bendrovė, nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, prioritetiškai atsiskaitinėjo su UAB „Nordic Idea“, t. y. 2024 m. gegužės–birželio mėnesiais atliko eilę tarpusavio įskaitymų ir sumokėjo iš viso 327 793,28 Eur paskolos dalį ir 4 858,93 Eur palūkanas. Teismas įvertino, kad nors pareiškėja teigia, jog tokiais veiksmais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, tačiau nenurodė nei kurių konkrečiai kreditorių teisės buvo pažeistos, nei kuo atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas yra susijęs su bendrovės nemokumo situacijos atsiradimu. Teismas iš bendrovės apyvartos žiniaraščių nustatė, kad dalis UAB „Nordic Idea“ reikalavimų buvo atsiradę 2022–2023 metais. Teismas nusprendė, kad jeigu ir buvo atsiskaitymų eiliškumo pažeidimai 2024 m. kovo–balandžio mėnesiais, tai jie nėra priežastiniu ryšiu susiję su bendrovės nemokumo atsiradimu.

10.       Teismas įvertinęs, kad pareiškėjos pateikti skolų suderinimo aktai yra nepasirašyti bendrovės kontrahentų, juose nenurodyta, kokios bendrovės sąskaitos sudengiamos su minėtų bendrovių sąskaitomis, pripažino, jog pateikti aktai neįrodo buvus tarpusavio reikalavimų įskaitymą. Teismas nurodė, kad kreditorės UAB „Logarta“ reikalavimai buvo įskaityti 113 285,32 Eur taip sumažinant bendrovės įsiskolinimą UAB „Logarta“.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė kreditorių sąrašo su pradelstomis įsipareigojimų sumomis ir mokėjimo terminais, kuris leistų teigti, jog jo nurodomų tariamų įskaitymų atlikimo metu bendrovė būtų turėjusi vykdytinų įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir nebūtų turėjusi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Teismas įvertino, kad nustatyti tarpusavio skolų įskaitymo sandoriai (su UAB „Logarta“ ir UAB „Nordic Idea“) nepablogino bendrovės padėties, todėl nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju bendrovė atliko reikalavimų įskaitymus su keletu kreditorių, kurie nėra susiję su bendrove (UAB „Logarta“), ir esant konkrečiai suteiktoms paslaugoms arba pateiktoms prekėms. Teismas pažymėjo, kad pats savaime atsiskaitymas su kreditoriais nesilaikant mokėjimų eiliškumo, nustatyto CK 6.930¹ straipsnyje, gali būti tik papildomas tyčinio bankroto požymis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl vien tik mokėjimų eiliškumo pažeidimas, net jeigu ir būtų nustatytas, nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu.

12.       Teismas įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad bendrovės kreditorė BPO Corp CV savo finansinį reikalavimą yra įgijusi pagal 2024 m. balandžio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį iš pradinės kreditorės UAB „Nordic Minds“ ir pagal tos pačios dienos reikalavimo teisių perleidimo sutartį iš pradinio kreditoriaus Profin Holdings B.V. perėmusi reikalavimus, naujoji kreditorė BPO Corp CV 2024 m. gegužės 14 d. sudarė paskolos sutarčių (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimus, kurių pagrindu bendrovė sutiko prioritetinio kreditoriaus naudai padidinti palūkanų normą iki 10 proc., kai tuo tarpu pradinių paskolos sutarčių numatyta palūkanų norma buvo 3 arba 3,5 proc., nurodė, kad tokio padidinimo nepakanka pripažinti bankrotą tyčiniu, nes pats savaime palūkanų normos padidinimas, esant toms palūkanoms dar neišmokėtoms, bendrovės turto nesumažino ir nebuvo priežastis, dėl kurios buvo iškelta nemokumo byla.

13.       Teismas nurodė, kad nors pareiškėja teigia, jog bendrovės sudarytais 2024 m. gegužės 17 d. maksimalaus įkeitimo sandoriais, kuriais buvo įkeistas visas bendrovės turtas susijusio asmens BPO CORP CV naudai ir UAB „Nordic Idea“ naudai, buvo siekiama padidinti bendrovės nemokumą, pažeisti kitų kreditorių teises, suteikiant teisę vienam iš kreditorių (t. y. BPO corp C.V.) pirmumo eile nukreipti išieškojimą pagal turimą kreditorinį reikalavimą į bendrovės įkeistą turtą, tokiu būdu sukuriant prielaidas bendrovę įvykdyti įsipareigojimus konkrečiam kreditoriui iš esmės kitų kreditorių sąskaita, tačiau pareiškėja nenurodė kokių kreditorių teisės ir kokia sumine išraiška yra pažeistos įkeitimo sandoriais. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartys su BPO Corp CV nėra ginčijamos, draudimas įkeisti turtą paskolos grąžinimui užtikrinti bendrovei nebuvo pritaikytas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog įkeitimas pats savaime sumažino bendrovės turto masę ir sukėlė nemokumą ar iš esmės pablogino jau nemokios įmonės būklę. Įkeitimo sandoris garantuojant jau paimtos paskolos ar kitos kokios prievolės įvykdymą pats savaime gali būti priežastis tik nustatyti tam tikrą atsiskaitymų eiliškumą, t. y. hipotekinio kreditoriaus pirmumą, o atsiskaitymų eiliškumas savo ruožtu gali sudaryti tik papildomą tyčinio bankroto požymį, o ne savarankišką pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.

14.       Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus, kad jai neaišku, kokios paslaugos buvo suteiktos pagal 2023 m. gegužės–rugpjūčio mėn. išrašytas tris UAB „Nordic Idea“ sąskaitas, kurių bendra vertė 14 371,29 Eur bei kuriose mokėjimo paskirtis nurodoma „paslauga“, ir 2023 m. rugpjūčio–spalio bei 2024 m. vasario mėn. išrašytas dar 4 UAB „Nordic Idea“ sąskaitas, kurių bendra vertė 70 054,33 Eur, kurios skirtos mokėti už darbuotojų nuomą, nes bendrovė pati turėjo savo darbuotojų, nusprendė, kad minėtas sąskaitos buvo išrašytos pagal sutartis. Detalių perdavimo aktai patvirtina atliktus darbus, nes yra visi tokiems dokumentams reikalingi rekvizitai: data, perduodamas objektas, kiekis, perdavusio ir priėmusio asmenų parašai, todėl teismas įvertino, kad nėra pagrindo abejoti nei dokumentų tikrumu, nei jais patvirtinamų faktų tikrumu. Aplinkybė, ar UAB „Nordic Idea“ buvo tinkamai įregistruota kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir pati savaime nepaneigia su bendrove sudarytos sutarties ir pagal ją išrašytų sąskaitų. Iš Laikinojo įdarbinimo sutarties (užsakymo), sudaryto 2023 m. rugpjūčio 3 d., objekto teismas nustatė, kad tam tikri UAB „Nordic Idea“ darbuotojai atliko bendrovės užduotis bendrovės užsakymu, bendrovės patalpose, jiems buvo pildomi darbo laiko žiniaraščiai, pagal kuriuos buvo apmokama už atliktą darbą ir išrašoma sąskaita bendrovei. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad sąskaitos apmokėtos pagrįstai, suteiktų paslaugų turinys atitinka bendrovės vykdytą veiklą (baldų gamybą), todėl tokių sąskaitų apmokėjimas tyčinio bankroto požymio nesudaro.

15.       Teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl bendrovės akcijų pardavimo, perleidimo, akcijų kainos ir pan., nesudaro pagrindo manyti, jog akcijų pardavimas ar net dovanojimas sukėlė bendrovės bankrotą. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys R. J. ir T. K. nebuvo bendrovės akcininkai, todėl jokios įtakos akcijų perleidimui negalėjo turėti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.       Pareiškėja MB „Generolo štabas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Netenkinus minėto reikalavimo – panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir klausimą grąžinti iš naujo nagrinėti į pirmą instanciją. Netenkinus abiejų minėtų reikalavimų, sumažinti T. K. priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 1 500 Eur, o R. J. priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 3 000 Eur. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl bendrovės nemokumo datos, neįvertino pareiškėjos argumentų, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2024 m. sausio 1 d., o vėliausiai 2024 m. kovo 1 d. Teismas, ignoruodamas bendrovės nemokumo momentą, visus pareiškėjos nurodytus tyčinio bankroto požymius vertino izoliuotai, nevertinant, kad sandoriai sudaryti nemokumo būsenoje didinant bendrovės nemokumą ir pažeidžiant visų bendrovės kreditorių interesus, įskaitant ir pareiškėjos interesus.

16.2.                      Nepagrįsta suinteresuotų asmenų T. K. ir R. J. pozicija, kad jie nežinojo ir negalėjo žinoti bendrovės finansinės padėties, iki kol nebuvo patvirtinti bendrovės finansiniai dokumentai. Pirma, tai reikštų, kad bendrovės finansinė padėtis yra susižinoma tik 1 kartą per metus, o iki tol bendrovės direktorius vadovauja bendrovei nežinodamas jos finansinės padėties. Antra, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla bendrovės nemokumo grėsmė. R. J., būdamas bendrovės direktoriumi ir turėdamas pareigą planuoti bendrovės pajamas iš išlaidas, o kartu ir esant nemokumui inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, turėjo nuolat stebėti ir kartu žinoti bendrovės finansinę padėtį. Trečia, bendrovė ir AB SEB bankas 2013 m. birželio 16 d. buvo sudarę kreditavimo sutartį, kurios pagrindu bendrovė turėjo nuolat teikti finansinius duomenis kredito įstaigai, todėl R. J. teiginiai, kad jis buvo nesusipažinęs su bendrovės finansiniais dokumentais, nes jie nebuvo parengti ir patvirtinti yra klaidingi. Be to, T. K. aplaidumas, teigiant, kad būnant bendrovės direktoriumi jis nesidomėjo bendrovės finansine padėtimi ar negalėjo iš karto jos identifikuoti, nešalina T. K. atsakomybės.

16.3.                      Nors R. J. analizavo bendrovės finansinę padėtį 2024 m. vasario mėn., tačiau R. J. vadovavimo pabaiga buvo (duomenys neskelbtini) o ne 2024 m. vasario mėn. R. J. sąmoningai nutyli apie bendrovės finansinę padėtį buvusią 2024 m. balandžio mėn. ir kartu pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą jau 2024 m. kovo–balandžio mėn. Atitinkamai, nemokumo administratoriaus pateikti dokumentai analizuojant bendrovės finansinę padėtį 2024 m. vasario mėn. nepagrindžia bendrovės mokumo R. J. valdymo laikotarpio pabaigoje. R. J. prašymas išreikalauti iš bendrovės nemokumo administratoriaus bendrovės finansinius dokumentus ne savo valdymo laikotarpio pabaigoje ((duomenys neskelbtini) o selektyviai pasirinktai datai – 2024 m. vasario mėn., reiškia, kad R. J. patvirtina, jog bendrovė buvo nemoki ne vėliau nei 2024 m. kovo 1 d. R. J. nedetalizuoja ir nepaaiškina turto masės įsipareigojimų kontekste, kodėl ir dėl kokių priežasčių bendrovės patiriamas nuostolis tendencingai didėja, o nuosavas kapitalas mažėja. Vien 2023 m. pabaigai mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo turimą turtą, tačiau R. J. ir toliau vengė inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą. Dėl to nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. didėjo tik turimos reikalavimo teisės, o ne realus turtas. Bendrovė jau nuo 2024 m. sausio 1 d. neturėjo piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriais, dėl to turėjo pradelstų skolų. Vien tai, kad patvirtintų finansinių reikalavimų skaičius ir reikalavimų sumos yra mažesnės nei 2024 m. liepos 3 d. buvo fiksuota bendrovės apskaitoje, nesudaro pagrindų išvadoms, kad dalis reikalavimų buvo įvykdyta. Bendrovė neturėjo pinigų ir buvo nemoki, kad po 2024 m. liepos 1 d. vykdytų įsipareigojimus. R. J. vadovavimo laikotarpiu bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kilusių dar nuo 2023 m.

16.4.                      Skundžiamoje nutartyje ne kartą nurodyta, kad pareiškėja nepateikė ir nepagrindė kokių kreditorių interesai buvo pažeisti bendrovei atliekant pareiškime nurodytus veiksmus. Tačiau tokie teismo teiginiai pagrindžia, kad teismas neįsigilino į nagrinėjamą bylą, nesusipažino su pareiškėjos pareiškimo priedais. Pareiškimo priede Nr. 18 buvo pateikta bendrovės kreditorių ir skolininkų sąrašai su įvykdymo terminais, kur matyti, kad bendrovė turėjo daugybę pradelstų reikalavimų jau nuo 2024 m. sausio 1 d. Taigi, pareiškėja buvo pateikusi duomenis apie bendrovės kreditorių pradelstus reikalavimus.

16.5.                      Bendrovės tuometinis vadovas R. J. ir akcininkai UAB „Nordic Minds“ ir ProFin Holdings B.V., žinodami bendrovės finansinę padėtį perleido akcijas neveikiančiam juridiniam asmeniui UAB „Filtroom“ bei pakeitė vadovą. Nors skundžiamoje nutartyje teigiama, kad akcininko pasikeitimai nėra susiję su tyčinio bankroto požymiais, tačiau: i) pareiškėja įrodinėja, jog UAB „Nordic Minds“ ir ProFin Holdings B.V., UAB „Nordic Idea“, T. K. ir R. J. veikė bendrai, koordinuojant ir derinant veiksmus su tikslu nustačius bendrovės nemokumą „paruošti“ bendrovę nemokumo procesui kiek įmanoma iškeliant aktyvus į kitas susijusius juridinius asmenis, ką faktiškai įgyvendino T. K. ir R. J.; ii) bendrovė iki 2024 m. pradžios vykdė plataus masto gamybinę veiklą. Laikant, kad bendrovė yra moki ir perspektyvi, parduodant tokios bendrovės akcijas turėjo būti atliktas tikslus ir detalus vertinimas nustatant realią bendrovės vertę ir rinkos kainą, sumokama kaina, tačiau šiuo atveju, iš T. K. atsiliepimo teiginių, labiau tikėtina, jog tuometiniai bendrovės akcininkai aiškiai suvokė, kad bendrovė yra nemoki ir bendrovės akcijas UAB „Filtroom“ perleido neatlygintinai. Tokius teiginius patvirtina ir UAB „Filtroom“ finansiniai duomenys, kur matyti, kad UAB „Filtroom“ neturėjo pinigų (nevykdė jokios veiklos, nes negavo pajamų), kurie leistų įsigyti neva pelningai veiklą vykdančią ir milijonines apyvartas generuojančią bendrovę; iii) UAB „Logarta“ pranešimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo gautas R. J. vadovavimo prieš paskutinę dieną (2024 m. balandžio 29 d.), o kitą dieną R. J. atsistatydino iš užimamų pareigų. Per dieną akcijų pirkėjas nėra surandamas, o toks veiksmas buvo atliktas skubiai, nedelsiant surasta veiklos nevykdanti ir pajamų negeneruojanti UAB „Filtroom“, kuri perėmė bendrovės akcijas ir naujasis direktorius T. K., kuris ir toliau atstovaujamas bendrovę iki tol buvusių atstovų (advokato A. P.). Tikėtina, kad visa tai buvo skubiai atlikta saugant R. J. reputaciją dėl jo žinomumo. Be to, remiantis bendrovės bankroto byloje pateiktais duomenimis apie kreditorių skolų apmokėjimo terminus, matyti, kad dalis pradelstų reikalavimų buvo jau 2024 m. sausio mėn., o esmingai pradelsti reikalavimai pradėjo didėti nuo 2024 m. balandžio 1 d. Bendrovė 2024 m. liepos 4 d. dalyvavo 14 teisminių procesų. Bendrovės direktorius ir akcininkai matydami tokią situaciją vietoj to, kad inicijuotų bankroto bylos iškėlimą, 2024 m. gegužės mėn. priėmė sprendimus dėl akcijų perleidimo ir vadovo pakeitimo. Kadangi paskutiniais laikotarpiais bendrovės turto masė tendencingai mažėjo ir tuo pačiu didėjo susijusiems juridiniams asmenims prisiimami įsipareigojimai, reiškia, kad tokie veiksmai buvo iš anksto apgalvoti atsakingų asmenų ruošiant bendrovę bankrotui. Tai patvirtina ir faktas, kad bendrovės bankroto byloje yra patvirtinti susijusių asmenų finansiniai reikalavimai.

16.6.                      Bendrovės vadovų veiksmai rodo ne siekį išsaugoti bendrovę, o tyčinius veiksmus pratęsti nemokios bendrovės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis. R. J. ir T. K. privalėjo vykdyti įstatymu jiems nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šią pareigą atlikti vengė ir į teismą nesikreipė. Bankroto byla iškelta ne bendrovės vadovo iniciatyva. Toks sąmoningas buvusių vadovų veikimas (neveikimas) buvo nesuderinamas tiek su pačios bendrovės, tiek ir su jos kreditorių interesais, kad tokiais savo veiksmais jie itin šiurkščiai pažeidė savo pareigas kreditorių atžvilgiu.

16.7.                      Pareiškėjos 2024 m. balandžio 29 d. kreipimasis su pranešimu apie bendrovės nemokumo proceso inicijavimą bendrovei buvo išsiųstas tiek el. paštu, tiek ir registruotu paštu. Nepaisant to, per pranešime nurodytą 15 dienų terminą bendrovė nė iš dalies neįvykdė UAB „Logarta“ atžvilgiu pradelstų neginčijamų piniginių prievolių, nesikreipė į UAB „Logarta“ ar jos atstovus siūlant sudaryti susitarimą dėl kreditorių pagalbos suteikimo (toks susitarimas nebuvo sudarytas), taip pat neinicijavo ir sprendimo priėmimo dėl bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimo, kaip ir nesikreipė į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo teismine tvarka. Tačiau bendrovė, būdama visiškai nemoki ir nemokėdama seniausių skolų, prioritetiškai patenkino susijusio asmens UAB „Nordic Idea“ reikalavimą grąžinant 327 793,28 Eur paskolos dalį ir 4 858,93 Eur palūkanas. Tuo tarpu kitiems kreditoriams pradelsti reikalavimai nebuvo dengiami, pradelsti reikalavimai didėjo, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei taip pat nebuvo kreipiamasi.

16.8.                      Nors skundžiamoje nutartyje teigiama, kad bendrovė įskaitymų pagrindu atsiskaitinėjo ne tik su UAB „Nordic Idea“, bet ir su UAB „Logarta“ ir tokie tarpusavio skolų įskaitymo sandoriai (su UAB „Logarta“ ir „Nordic Idea“) nepablogino bendrovės padėties, tačiau teismas neįsiligino į pareiškėjos pareiškimo teiginius ir įrodinėjamas aplinkybes. Pareiškėja nekildina tyčinio bankroto požymių iš to, kad bendrovė atsiskaitinėjo su savo kreditoriaus. Pareiškėja teigia, kad bendrovė, turėdama pradelstų įsipareigojimų, kurių negali įvykdyti negalėjo atlikti įskaitymų, o turėjo gauti pinigus iš savo skolininkų ir šiuos gautus pinigus paskirstyti dengiant seniausias pradelstas skolas. Analogiškai, 113 285,32 Eur įskaitymas UAB „Logarta“, taip pat yra neteisėtas bendrovės vadovų veiksmas. Bendrovė turėjo gautus pinigus iš UAB „Logarta“ paskirstyti savo kreditoriams, įskaitant UAB „Freda“, kurios 108 139,68 Eur reikalavimas buvo pradelstas dar nuo 2023 m. liepos 25 d. (dabartinė reikalavimo turėtoja yra pareiškėja). Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovės vadovai atsiskaitinėjo su prioritetiniais kreditoriais, o kitų kreditorių reikalavimai nebuvo dengiami. Be to, atsiskaitymas su prioritetiniais kreditoriais pablogino kitų bendrovės kreditorių padėtį (įskaitant UAB „Freda“) – jie negavo pinigų, o šiems kreditoriams priklausytini pinigai pagal CK 6.9301 straipsnį buvo skirti UAB „Nordic Idea“, UAB „Logarta“ ir kitiems pasirinktiems kreditoriams.

16.9.                      Nors T. K. teigia, kad UAB „Nordic Idea“ buvo hipotekinis kreditorius ir jo reikalavimai tenkinami pirmiausia pagal CK 4.170 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 754 straipsnį, o net jeigu su UAB „Nordic Idea“ nebūtų atsiskaitoma darant įskaitymus ir mokėjimus iki bankroto bylos iškėlimo, šios piniginės lėšos būtų likę bendrovėje ir jos bankroto proceso metu vis tiek pirmiausia būtų panaudotos šio kreditoriaus reikalavimams tenkinti pagal JANĮ 94 straipsnio 1 dalį, tačiau: i) CK 4.170 straipsnio 3 dalyje yra analizuojama hipotekos kreditoriaus teisė į įkeistą nekilnojamąjį turtą, o ne pinigines lėšas sąskaitose. CPK 754 straipsnyje analizuojamas išieškojimo eiliškumas, kuomet juridinis asmuo yra mokus. UAB „Nordic Idea“ nevykdė išieškojimo iš bendrovės, nes pati bendrovė vykdė mokėjimus UAB „Nordic Idea“; ii) bendrovė prioritetiškai mokėjo palūkanas UAB „Nordic Idea“, kuomet turėjo kitų pradelstų skolų; iii) susipažinus su UAB „Nordic Idea“ hipotekos (įkeitimo) sutartimis, nėra duomenų, kad UAB „Nordic Idea“ būtų buvę įkeistos bendrovės sąskaitose esančios piniginės lėšos; iv) pareiškėja teigia, kad bendrovė nedengė seniausių skolų, o atsiskaitinėjo tik su susijusiu juridiniu asmeniu UAB „Nordic Idea“, tačiau T. K. atsiliepime tokios aplinkybės tik patvirtinamos, laikantis pozicijos, kad prievoles T. K. vykdė tik įkaito turėtojams, kas buvo tik susiję juridiniai asmenys, o ne dengė seniausias skolas. Tai reiškia, kad T. K. patvirtina suvokimą ir sąmoningą veikimą bei kartu tyčinio bankroto požymius; v) CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas. JANĮ 94 straipsnyje numatyta kreditorių reikalavimo tenkinimo eilės. Kol juridiniam asmeniui nėra iškelta bankroto byla, tol turi būti laikomasi 6.9301 straipsnio, po to, kai juridiniam asmeniui iškelta bankroto byla yra taikomas JANĮ 94 straipsnis Šiuo atveju, T. K., atstovaujamas profesionalaus teisės žinovo advokato, aiškina, kad jis neiškėlus bankroto bylos vykdė mokėjimus, kurių tvarka galima tik po to, kai bendrovei iškelta bankroto byla, dėl to neva nereikėjo dengti seniausių skolų. Tai tik pagrindžia T. K. sąmoningą sutikimą su atliktais neteisėtais veiksmais ir žalos padarymo faktą kreditoriams.

16.10.                      Bendrovės vadovas nėra perdavęs visų dokumentų BFC nemokumo administratoriui. 2022 ir 2023 m. perduoti dokumentai apsiriboja tik sąskaitomis, nėra sutarčių, nurašymų, didžiosios knygos, ir visų kitų buhalterinių dokumentų. Susipažinus su selektyviai perduotais dokumentais, matyti, kad bendrovė, būdama nemoki 2024 m. vietoje to, jog gautų pinigus iš mokių skolininkų ir juos paskirstytų dengiant seniausias skolas, yra sudarė daugybę įskaitymų, kuomet pinigai nebuvo mokami suteikiant prioritetus pasirinktų kreditorių atžvilgiu ir pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Vien nuo 2024 m. birželio 3 d., kuomet T. K. inicijavo neteisminį bankrotą, buvo atsiskaityta UAB „Nordic Idea“ 250 262,12 Eur. Nėra teorinės galimybės laikyti, kad UAB „Logarta“ pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, ir pačiam T. K. inicijuojant neteisminį bankrotą, bendrovė vis dar buvo moki ir galėjo prioritetiškai atsiskaitinėti su susijusiu kreditoriumi.

16.11.                      Skundžiamoje nutartyje teismas sutiko, kad paskolų sutarčių pakeitimu palūkanų norma buvo padidinta 7 proc., tačiau teismas įvertino, jog tokio padidinimo nepakanka pripažinti bankrotą tyčiniu, nes pats savaime palūkanų normos padidinimas, esant toms palūkanoms dar neišmokėtoms, bendrovės turto nesumažino ir nebuvo priežastis, dėl kurios buvo iškelta nemokumo byla. Teismas tokią išvadą padarė neįsigilinęs į pareiškėjos įrodinėjamas aplinkybes. Visų pirma, skundžiamoje nutartyje teismas nenustatinėjo pareiškėjos įrodinėjimo bendrovės nemokumo momento. Jei būtų šį veiksmą atlikęs, tai būtų akivaizdu, kad bendrovė buvo nemoki sudarant sutarčių pakeitimus dėl palūkanų padidinimo. Tai reiškia, kad bendrovės vadovas nemokios bendrovės vardu vietoje bankroto bylos inicijavimo, susijusių juridinių asmenų naudai prisiėmė papildomus įsipareigojimus sudarant sąlygas susijusiems juridiniams asmenims dirbtinai pasididinti finansinį reikalavimą, o tai reiškia nemokios bendrovės padėties apsunkinimą ir visų kreditorių interesų pažeidimą. Antra, palūkanos nebuvo ir negalėjo būti išmokėtos, nes bendrovė pakeitimų sudarymo metu buvo nemoki, dėl to neturėjo pinigų. Palūkanos buvo padidintos bendrovės nemokumo būsenoje apsunkinant bendrovės finansinę padėtį. Trečia, tyčinio bankroto požymiai negali būti laikomi vien tik tie veiksmai, kuriais faktiškai perduodamas bendrovės turtas, kadangi veiksmai, kuriais susitariama ateityje perduoti bendrovės turtą taip pat apsunkina bendrovės padėtį – sukuriamas pagrindas naujam finansiniam reikalavimui, ypač kuomet naujas reikalavimo pagrindas kuriamas susijusiam juridiniam asmeniui. Kuo daugiau naujų įsipareigojimų prisiimama, tuo mažesnėje apimtyje bus patenkinti kreditorių reikalavimai, kurie jau egzistuoja (ar yra pradelsti) naujo reikalavimo sukūrimo metu. Taigi, teismas izoliuotai ir atskirai vertindamas bendrovės vadovų atliktus veiksmus neatskleidė bylos esmės, dėl to neteisingai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes.

16.12.                      Nors skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog 2024 m. gegužės 17 d. maksimalus įkeitimas susijusio juridinio asmens BPO CORP CV naudai pats savaime sumažino bendrovės turto masę ir sukėlė nemokumą ar iš esmės pablogino jau nemokios įmonės būklę, tačiau: i) įkeitimas visais atvejais apsunkina juridinio asmens finansinę padėtį – tokiu būdu įkeičiamu turtu užtikrinami tik vieno kreditoriaus interesais tuo pačiu iš visų kreditorių atimant galimybę nukreipti išieškojimą į turtą, kuris buvo įkeistas konkrečiam vienam kreditoriui; ii) pareiškėja neginčija jokių finansinių reikalavimų ir nekelia klausimų dėl tokių reikalavimų teisėtumo; iii) pareiškėja teigia, kad buvę bendrovės vadovai atliko tyčinius veiksmus didinant bendrovės nemokumą. Taigi, nustačius, kad bendrovės vadovai atliko veiksmus sudarančius tyčinio bankroto sudėtį, kiltų žalos atlyginimo klausimai, o ne finansinių reikalavimų ginčijimo klausimai.

16.13.                      Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad susijusio juridinio asmens UAB „Nordic Idea“ sąskaitos, kuriose formaliai nurodyta „darbuotojų nuoma“, buvo išrašytos pagal sutartis, o detalių perdavimo aktai patvirtina atliktus darbus, tačiau: i) byloje nėra ataskaitos, kur būtų detalizuota UAB „Nordic Idea“ sąskaitose už darbuotojų nuomą išrašytos sumos, todėl nėra aišku už kokias suteiktas paslaugas yra išrašytos sąskaitos; ii) R. J. pateikti sugręžtų detalių priėmimo–perdavimo aktai nepatvirtina UAB „Nordic Idea“ paslaugos suteikimo fakto bendrovei; iii) laikino įdarbinimo juridiniai asmenys turi būti išviešinti ir viešai fiksuojamos Valstybinėje darbo inspekcijoje, tačiau nenustatyta, kad būtų fiksuota, jog UAB „Nordic Idea“ teikė darbuotojų nuomos paslaugas; iv) siekiant darbuotoją laikinai įdarbinti turi būti jo sutikimas, tačiau R. J. tokių sutikimų nepateikė, taip pat neprašė išreikalauti iš bendrovės nemokumo administratoriaus; v) laikinojo įdarbinimo juridinis asmuo gali būti tik tas, kuris atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 711 straipsnyje nurodytus reikalavimus, tačiau nėra duomenų, kad UAB „Nordic Idea“ šiuos reikalavimus atitiko, laikinojo darbo sutartys taip pat nėra pateiktos. Be to, įvertinus tai, kad UAB „Nordic Idea“ finansinis reikalavimas, kylantis iš tokių nepagrįstų sąskaitų nebuvo pateiktas, reiškia, jog šios nepagrįstos sąskaitos už nesuteiktas ir nedetalizuotas paslaugas buvo apmokėtos bendrovės, iškeliant bendrovės aktyvus ir turtą į susijusią įmonę UAB „Nordic Idea“.

16.14.                      Skundžiama nutartimi iš pareiškėjos buvo priteista 11 701 Eur bylinėjimosi išlaidų: R. J. 5 953,50 Eur ir T. K. 5 747,50 Eur. T. K. ir pats bendrovės nemokumo procese ir iki tol buvo atstovaujamas to paties advokato A. P. (t. y. A. P. yra ir bendrovės bankroto bylos proceso šalis), dėl to A. P. jau buvo susipažinęs su visais pareiškime nurodytais epizodais. T. K. atsiliepimo apimtis yra 9 lapai (neįskaičius pirmojo lapo, kur nurodytos proceso šalys ir paskutinio lapo, kur nurodyti pridedami priedai). Taigi, logiška, kad 9 lapų parengimo sąnaudos aptariant jau žinomą informaciją negali rinkoje kainuoti 5 747,50 Eur. Atitinkamai, jei skundžiama nutartis būtų palikta galioti, tai T. K. priteistos teisinės išlaidos turėtų būti sumažintos iki 1 500 Eur. R. J. patirtos 5 953,50 Eur teisinės išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) numatytas maksimalias ribas. Remiantis analogiškais argumentais, R. J. priteistos teisinės išlaidos turėtų būti sumažintos, pagrįstomis ir būtinomis laikant ne daugiau nei 3 000 Eur.

16.15.                      Pareiškėjos pareiškimas buvo numatytas nagrinėti 2025 m. rugsėjo 23 d. rašytinio teismo posėdžio metu. Tą pačią dieną pareiškėja pateikė 12 lapų apimties rašytinius paaiškinimus. Neaišku kaip teismas sugebėjo išanalizuoti bylos medžiagą, įskaitant pareiškėjo rašytinius paaiškinimus ir surašyti skundžiamą nutartį per 52 minutes nuo rašytinio teismo posėdžio pradžios, tai fiziškai yra akivaizdžiai neįmanoma. Tokie teismo veiksmai, kuomet teisėja susipažįsta su bylos medžiaga ir surašo nutartį per 52 minutes pagrindžia faktą, kad teisėja neįsigilino į nagrinėjamą klausimą (nemokumo momentas net nebuvo nustatinėjamas, nors tai buvo viena iš pareiškėjos įrodinėjamų aplinkybių) arba surašė nutartį dar iki teismo posėdžio pradžios. Taip pat yra pagrindo manyti, kad priimta nutartimi teismas nesiekė teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą, o pademonstruoti šališkumą T. K. ir R. J. atžvilgiu.

17.       Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo R. J. prašo atmesti atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties ir šią nutartį palikti nepakeistą. Skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant suinteresuotam asmeniui R. J.. Priteisti iš pareiškėjo visas suinteresuoto asmens R. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Pareiškėjos pateiktas atskirasis skundas yra iš esmės nemotyvuotas ir neatitinkantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų. Didžioji skundo dalis paremta tais pačiais argumentais ir prielaidomis, kurios jau buvo teiktos pirmosios instancijos teismui, tačiau nėra aiškiai parodoma, kokiu būdu jos paneigia konkrečius nutarties motyvus. Atskirajame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, neesminiai ir deklaratyvūs bei nesudaro pagrindo nutarties panaikinimui. Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami, t. y. savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeidžia ir nevaržo kitų asmenų teisių, nedaro žalos kitiems asmenims, neprieštarauja įgyvendinamos teisės prigimčiai, atitinka civilinio proceso tikslus. Pareiškėjos elgesys lėmė nepateisinamą teismo ir suinteresuoto asmens R. J. laiko eikvojimą, bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir teismo apkrovimą dirbtiniu ginču. Neskyrus baudos būtų paneigta piktnaudžiavimo proceso prevencinė funkcija ir sudarytas įspūdis, kad apeliacinis procesas gali būti pradėtas siekiant inicijuoti bylos nagrinėjimą iš naujo, o ne tikrinti nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal šalių į bylą pateiktų įrodymų atliktą tyrimą ir vertinimą.

17.2.                      Skundžiama nutartis buvo priimta atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką, t. y. vertinant ne tik pavienius veiksmus ar sandorius (kiekvieną veiksmą ir sandorį yra būtina vertinti atskirai prieš įvertinant visumą), bet ir aplinkybių visumą, siekiant nustatyti, ar buvo sąmoningai blogas (tyčinis) bendrovės valdymas bei priežastinis ryšys tarp tokio valdymo ir nemokumo ar nemokios bendrovės padėties pabloginimo. Pareiškėja neįrodė: nė vienos JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos privalomos sąlygos tam, kad bendrovės bankrotas būtų galimas pripažinti tyčiniu; jog priimti sprendimai bei sandoriai buvo sąmoningas bendrovės vadovų veikimas, kuriuo buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama Bendrovės nemokumo ar iš esmės pabloginti nemokios bendrovės padėtį; kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo ar esminio nemokios bendrovės pabloginimo; aplinkybių, kuriomis remiamasi reikšmingumo bendrovės nemokumo būsenos kilumui. Teismas pagrįstai nusprendė, kad bendrovės bankrotas nebuvo tyčinis. Suinteresuotas asmuo R. J. pareiškėjos nurodytais veiksmais, sandoriais niekuomet nesiekė nei tyčia privesti bendrovę prie bankroto, nei juo labiau pabloginti bendrovės būklės ar pažeisti kreditorių interesus, t. y. niekada nebuvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo, neatsiskaitymo su kreditoriais.

17.3.                      Pareiškėja siekia formaliai pripažinti bankrotą tyčiniu, kad tokiu būdu būtų galima reikšti reikalavimus buvusiems vadovams. 2025 m. gegužės mėn. kreditoriams buvo pateikta tvirtinti galutinė bankroto ataskaita, kurioje nurodyta, jog antros eilės kreditorių (tarp jų ir pareiškėjos) reikalavimams patenkinti lėšų nelieka. Ši aplinkybė ir paskatino pareiškėją skubiai teikti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu – tam, kad dar iki bendrovės išregistravimo būtų sukurtas pagrindas savo reikalavimus pasitenkinti kitu būdu.

17.4.                      Priešingai nei teigia pareiškėja, nutartyje teismas aiškiai nurodė, kad bendrovė tapo nemoki 2024 m. sausio 1 d. Nustatęs nemokumo momentą teismas pagrįstai padarė išvadą, jog vadovai nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įvertinus objektyvią būtinybę atlikti paruošiamuosius veiksmus nemokumo procesui inicijuoti, kelių mėnesių laikotarpis nuo sužinojimo apie nemokumo momentą iki kreipimosi į teismą momento atitinka sąvoką „nedelsiant“ pagal JANĮ 6 straipsnį. Pareiškėja atskirajame skunde nepasisako dėl teismo išvados, jog kreipimasis į teismą 2024 m. gegužės 27 d. nėra pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas įvertinus objektyvią būtinybę atlikti paruošiamuosius veiksmus nemokumo procesui inicijuoti ir jos neginčija. Taigi, šios teismo išvados yra nepagrįstos.

17.5.                      Bendrovės darbuotojų grupinis atleidimas įvyko ne tik po to, kai suinteresuotas asmuo R. J. nebebuvo bendrovės vadovu, bet ir po pareiškėjos įrodinėto bei teismo nustatyto nemokumo momento, dėl to ši aplinkybė jokios teisinės reikšmės neturi. Kita vertus, darbuotojų skaičiaus sumažėjimas, kuris įvyko, savaime nesuponuoja, kad bendrovė tuo metu nebeturėjo ar nebeturės galimybių tęsti ūkinės veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais. Darbuotojų skaičiaus mažėjimas gali būti sąlygotas ne nemokumo, o tam tikrų veiklos pertvarkymo sprendimų – pavyzdžiui, veiklos apimties optimizavimo, perėjimo prie mišraus veiklos modelio, kuriame numatyta samdyti subrangovus ar trečiuosius asmenis darbų atlikimui. Tokie sprendimai gali būti priimami tiek dėl kaštų mažinimo, tiek dėl veiklos lankstumo, ir savaime neparodo, kad bendrovė nebegalės tęsti veiklos, atsiskaityti su kreditoriais.

17.6.                      Bendrovės turtui areštas buvo taikytas ne tik po to, kai suinteresuotas asmuo R. J. bendrovei nebevadovavo, bet ir po pareiškėjos įrodinėto bei teismo nustatyto nemokumo momento, dėl to ši aplinkybė jokios teisinės reikšmės neturi. Kita vertus, skolos suma buvo nedidelė ir nesenai susidariusi – tik 2024 m. kovą–balandį.

17.7.                      Skolos valstybės biudžetui susidarė po to, kai suinteresuotas asmuo R. J. bendrovei nebevadovavo ir po pareiškėjos įrodinėto bei teismo nustatyto nemokumo momento, dėl to ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateiktą finansinį reikalavimą skola jai už Gyventojų pajamų mokesčio mokestinę nepriemoką susidarė nuo 2024 m. gegužės 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) reikalavimas susidarė 2024 m. gegužės pabaigoje ir 2024 m. birželio pabaigoje.

17.8.                      Pareiškėja įrodinėjo bei teismas nustatė, kad bendrovė tapo nemoki 2024 m. sausio 1 d., todėl nei bendrovės nuostolis nuo 2021 m., nei neigiamas nuosavas kapitalas ar įsipareigojimų didėjimas ar tariamas turto mažėjimas iki to jokios teisinės reikšmės neturi. Bendrovė vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais – pati pareiškėja, susipažinusi su bendrovės veiklos dokumentais, deklaravo, kad dalis pradelstų reikalavimų atsirado tik 2024 m. sausį, o tai rodo, jog iki tol įsipareigojimai kreditoriams buvo dengiami. Pareiškėja, kuriai tenka įrodinėjimo našta, nepateikė duomenų, kad bendrovė būtų turėjusi pradelstų įsipareigojimų nuo 2021 m.

17.9.                      Pareiškėja, akcentuodama 2023 m. pabaigoje buhalteriškai užfiksuotą 26 Eur sumą banko sąskaitoje ignoruoja nemokumo administratoriaus į bylą pateiktus banko sąskaitų išrašus, kurie patvirtina, kad bendrovės banko sąskaitoje buvo nuolatinės įplaukos ir išlaidos ir jog pareiškėjo akcentuota aplinkybė, jog 2023 m. pabaigoje buhalteriškai buvo užfiksuota tik 26 Eur suma banko sąskaitoje, atspindi tik momentinę situacija konkrečiai finansinių ataskaitų sudarymo datai (t. y. 2023 m. gruodžio 31 d.).

17.10.                      Teismas nustatė, kad bendrovės nemokumas faktiškai atsirado 2024 m. sausio 1 d., o kreipimasis į teismą 2024 m. gegužės 27 d. atitiko JANĮ įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis „nedelsiant“, nes kelių mėnesių terminas nuo sužinojimo apie nemokumo momentą iki faktinio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nesudaro pagrindo vertinti, jog buvo pažeista JANĮ įtvirtinta pareiga inicijuoti nemokumą. Teismui pripažinus, kad kelių mėnesių terminas nuo sužinojimo apie nemokumo momentą iki faktinio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo pažeista JANĮ įtvirtinta pareiga inicijuoti nemokumą ir pareiškėjui to neginčijant, teisinės reikšmės neturi pareiškėjo teiginiai, kad suinteresuotas asmuo R. J. apie nemokumo momentą tariamai žinojo anksčiau nei (duomenys neskelbtini) Vadovautis pareiškėjos prielaida, kad suinteresuotas asmuo R. J. tariamai gavęs 2023 m. 4-o ketvirčio ataskaitą 2024 m. sausį, sužinojo apie bendrovės nemokumą ir turėjo teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nėra pagrindo. Suinteresuotas asmuo R. J. dar neturėdamas metinės finansinės atskaitomybės už 2023 m., analizavo 2024 m. vasario mėn. duomenis apie trumpalaikius įsipareigojimus, ilgalaikį turtą, planuojamas įplaukas iš nuolatinių klientų už 2024m. vasario mėn., apie pastovias išlaidas, prognozinius pinigų srautus iš nuolatinių klientų, pardavimų apimtis 2022, 2023, 2024 m. sausio–vasario mėn., bei įvertinęs taikomus gamybos optimizavimo sprendimus nenustatė, kad bendrovė būtų buvusi tokios būklės, jog jai būtų reikėję kelti bankroto bylą. 2024 m. vasario mėn. gaunami užsakymai bei jų apimtys, nepriklausomai nuo situacijos rinkoje, rodė, kad bendrovė turi galimybes toliau vykdyti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais. Juo labiau kad rinkoje, kurioje veikė bendrovė, buvo kalbama apie perspektyvų pagerėjimą, kas leido pagrįstai tikėtis stabilizacijos ir augimo. Tam, kad būtų pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovas turi turėti galutinius duomenis ir būti įsitikinęs, jog įmonės būklė tokia, kad tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais perspektyvos nebėra. Pareiškėja, kuriai tenka pareiga įrodyti, jog suinteresuotas asmuo R. J. žinojo apie tokią bendrovės būklę, kuriai esant reikėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, siekia įtvirtinti ydingą taisyklę, jog kiekvienas atsiskaitymų sutrikimas nepriklausomai nuo jo trukmės ir priežasčių, turėtų būti vertinamas kaip nemokumas ir vadovai turėtų kreiptis į teismą „dėl viso pikto“. Tokia interpretacija prieštarauja tiek nemokumo reabilitaciniam tikslui, tiek ekonominiam racionalumui.

17.11.                      Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina kreditavimo sutarties su AB SEB bankas pasibaigimą su suinteresuoto asmens R. J. vadovavimo bendrovei pabaiga ir spekuliatyviai interpretuoja aplinkybes. Šios aplinkybės yra visiškai viena su kita nesusijusios. Pareiškėjos pateikti įrodymai rodo, kad kreditavimo sutarties pabaiga buvo nulemta perviršio limito grąžinimo termino pagal sutartį pabaigos ir atsisakymo grąžinimo terminą pratęsti. Suinteresuoto asmens R. J. vadovavimo bendrovei pabaiga buvo nulemta akcininko pasikeitimo. Suinteresuotas asmuo R. J., kaip darbuotojas ir vadovas, nusprendė toliau pareigų nebeužimti. Šis sprendimas buvo natūralus ir logiškas – keičiantis akcininkui ir galimai pasikeitus bendrovės strateginėms kryptims bei tolimesniems planams, darbo sąlygoms, suinteresuotas asmuo R. J. nematė pagrindo tęsti vadovavimo funkcijų bendrovėje, kurios tolimesnę strateginę veiklą formuoja kitas subjektas. Toks sprendimas – įprastas versle, kai pasikeičia akcininkai, ypač tais atvejais, kai buvęs vadovas nebuvo ir akcininkas.

17.12.                      Tai, kad suinteresuotas asmuo R. J. analizavo finansinius rodiklius 2024 m. vasario mėn. nereiškia, jog jis žinojo apie tokią bendrovės finansinę būklę, kad būtų reikėję inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Nebegalėjimą toliau tęsti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais buvo galima nustatyti tik susipažinus su bendrovės 2023 m. finansine atskaitomybe, kreditorių ir debitorių, su kuriais suderinti įsipareigojimų likučiai, sąrašais, banko likučiais, išsamia sutarčių vykdymo apžvalga, pardavimų analize. Tik išsami visų duomenų analizė gali patvirtinti, kad įmonė yra tokios būklės, jog nėra galimybių toliau tęsti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais. Tokiai išsamiai analizei atlikti duomenų suinteresuotas asmuo R. J. iki jo vadovavimo bendrovei pabaigos nebuvo gavęs.

17.13.                      Teismas, nagrinėjęs pareigos inicijuoti bankrotą laiku klausimą, jokio precedento apie likusių aktyvų iškėlimą kitiems asmenims nesukūrė. Bendrovės veikla vyko iki pat suinteresuoto asmens R. J. vadovavimo jai pabaigos ir pagal bylos duomenis – ir po to, buvo gaunamos ir paskirstomos įplaukos, o nemokumo administratorius, perėmęs valdymą, realizavo bendrovei priklausiusį turtą. Jei aktyvas būtų buvęs „iškeltas“, kaip teigia pareiškėja, nemokumo administratorius neturėtų ką realizuoti.

17.14.                      Pareiškėja turėjo pateikti patikimus duomenys kam konkrečiai, kokia data bendrovė buvo skolinga, ir ar šie reikalavimai pagal kalendorinę tvarką buvo ankstesni už to kreditoriaus, kuriam buvo atliktas mokėjimas reikalavimus, tačiau to nepadarė ir atskiruoju skundu bando pateisinti jo į bylą pateiktus įrodymus kurdama jokiais įrodymais nepagrįstas sąmokslo teorijas, kad dalį įsipareigojimų kreditoriams padengė BPO CORP C.V., UAB „Nordic Idea“ ir UAB „Nordic“. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla).

17.15.                      Pareiškėja spekuliuoja akcijų perleidimo faktu, tačiau kaip teisingai nustatė teismas ir ką pareiškėja toliau ignoruoja, tai kad suinteresuotas asmuo R. J. buvo tik bendrovės vadovu, o ne jos akcininku ir būdamas tik bendrovės vadovu, o ne jos akcininku, negalėjo nei perleisti bendrovės akcijų, nei savęs pakeisti kitu vadovu – akcijos priklauso akcininkui nuosavybės teise ir tik jis gali jomis disponuoti, o vadovo atšaukimo (pakeitimo) teisė priklauso išimtinei akcininkų kompetencijai. Atskirojo skundo argumentuose nėra paaiškinta, kokiu pagrindu teigiama, kad akcijų perleidimas turėjo ar galėjo sukelti bendrovės nemokumą ar buvo vykdomas siekiant jo išvengti. Tuo metu, kai buvo perleistos bendrovės akcijos, bendrovė vykdė veiklą, skolos valstybei dar nebuvo susidariusios, kitiems kreditoriams didžioji dalis skolų susidarė tik praėjus tam tikram laikui po akcijų perleidimo. Akcijų perleidimas ir tik vėliau sekęs suinteresuoto asmens R. J. pasitraukimas nebuvo susiję su žinojimu apie bendrovės negalėjimą toliau tęsti veiklos bei atsiskaityti su kreditoriais pareiškėjo įrodinėjimu bendrovės nemokumo momentu ar bendrovės paruošimu bankrotui – tai buvo susiję su objektyviomis verslo aplinkybėmis, nurodytomis anksčiau atsiliepime į atskirąjį skundą.

17.16.                      Nors aplinkybė, kad 2024 m. liepos 4 d. bendrovė dalyvavo teisminiuose procesuose dėl skolų priteisimo, neįrodo suinteresuoto asmens R. J. žinojimo apie tai, jog bendrovė negalės toliau tęsti veiklos bei atsiskaityti su kreditoriais, svarbu yra ne teisminių procesų faktas, bet tai, kada susidarė įsipareigojimai, ar jie nebuvo ginčijami ir ar tuo metu buvo objektyvios galimybės toliau vykdyti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais. Nemokumas, pagal tai, kaip jis yra aiškinamas teismų praktikoje yra ne formali finansinės būklės būsena, o tokia būsena, kai įmonė ilgą laiką negali vykdyti įsipareigojimų ir nebėra perspektyvų tęsti veiklą. Be to, teismas nustatė nemokumo momentą, todėl teisminių procesų aplinkybė apskritai neturi teisinės reikšmės.

17.17.                      Pareiškėja nepaneigė nei to, kad UAB „Nordic Idea“ įgijusi atgręžtinio reikalavimo teisę į bendrovę UAB „Nordic Idea“ taip pat būtų perėjusios reikalavimo užtikrinimo prievolės, nei to, jog bendrovės ir UAB „Nordic Idea“ 2024 m. balandžio 8 d. sudarytoje paskolos sutartyje nurodytos palūkanos buvo esmingai didesnės nei buvusios tuo atveju, jei UAB „Nordic Idea“ įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę į bendrovę. Tiek paskolos sutartis, tiek kiti su ja susiję susitarimai, buvo sudaryti kompleksiškai siekiant užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą ir išvengti tiesioginio 500 000 Eur išieškojimo, kuris būtų buvęs pradėtas jau 2024 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties sudarymas tuo metu buvo būtinas ir racionalus sprendimas, reikšmingai prisidėjęs prie visų Bendrovės kreditorių interesų apsaugos, nes užkirto kelią grėsmingoms pasekmėms – tiek išieškojimui, tiek veiklos vykdymui būtino turto praradimui. Jei ne sudarytas susitarimas ir paskolos sutartis, tai jau 2024 m. gegužės 1 d. AB SEB bankas būtų nukreipęs 500 000 Eur išieškojimą į bendrovę ir UAB „Nordic Idea“, kaip laiduotoją. Net jei UAB „Nordic Idea“ būtų įvykdžiusi 500 000 Eur prievolę bankui, UAB „Nordic Idea“ būtų įgijusi atgręžtinio reikalavimo teisę į bendrovę ir pareikalavusi nedelsiant grąžinti 500 000 Eur bei nukreipusi išieškojimą į bendrovei priklausantį ir veiklai vykdyti reikalingą turtą. Įvertinus tai, paskolos sutarties sudarymas su atidėtu paskolos grąžinimo terminu ne tik nepažeidė kitų bendrovės kreditorių teisių ir interesų, o priešingai – juos užtikrino.

17.18.                      Pareiškėja atskirajame skunde neginčija teismo išvados, kad tarpusavio reikalavimų įskaitymai su UAB „Raguvos baldai ir ko“, UAB „Gima Industry“, UAB „Bartransis“ nebuvo atlikti, tačiau vis tiek juos deklaratyviai nurodo akcentuodama tą pačia aplinkybę, kad pareiškėja nustatė, jog nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi dokumentai. Pareiškėja į bylą nepateikė nutarties dėl baudos skyrimo buvusiam bendrovės vadovui dėl dokumentų neperdavimo bendrovės nemokumo administratoriui. Priešingai – pareiškėja pati pateikė dokumentus (pvz., didžiosios knygos išrašą), kas leidžia daryti išvadą, kad pagrindiniai buhalteriniai dokumentai buvo perduoti. Jeigu jie nebūtų perduoti, nemokumo administratorius būtų ėmęsis teisinių priemonių, tačiau apie tai duomenų nėra.

17.19.                      Pareiškėja nepaneigė teismo išvadų dėl įrodymų pakankamumo pagrįsti suteiktų paslaugų faktą bei to, kad registravimasis laikino įdarbinimo įmone šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Suinteresuotas asmuo pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių UAB „Nordic Idea“ suteiktų paslaugų faktą, dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad paslaugų suteikimo faktas yra įrodytas. Pareiškėja dėl suinteresuoto asmens R. J. pateiktų įrodymų ir teismo padarytų išvadų nepateikė įrodymų ar logiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, susijusias su UAB „Nordic Idea“ išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Negana to, pareiškėja ignoruoja į bylą pateiktus UAB „Nordic Idea“ darbuotojų darbo laiko tabelius, kurie buvo siunčiami bendrovei ir kuriuose nurodyta, kiek koks darbuotojas dirbo bendrovės naudai. Pareiškėjos argumentas, kad iš finansinis reikalavimas esą patvirtina turto išvedimą ir sąskaitų nepagrįstumą, yra nepagrįstas ir logiškai klaidingas. Finansiniai reikalavimai bankroto procese reiškiami tik esant neapmokėtai skolai, o ne dėl jau apmokėtų sąskaitų. Galiausiai, jei sąskaitos būtų buvusios nepagrįstos ar paslaugos faktiškai nesuteiktos, nemokumo administratorius būtų reiškęs reikalavimą dėl nepagrįstai išmokėtų sumų grąžinimo, tačiau toks reikalavimas nebuvo pareikštas (byloje tokių įrodymų nėra). Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad UAB „Nordic Idea“ sąskaitų apmokėjimu bendrovė būtų buvusi sąmoningai privesta prie bankroto ar būtų esmingai pabloginta jau nemokios bendrovės padėtis. Vien deklaratyvus teiginys apie tariamą „turto išvedimą“ nėra pakankamas konstatuoti nei priežastinio ryšio, nei tyčinio bankroto požymio.

17.20.                      Vadovaujantis pareiškėjos samprotavimais suinteresuotam asmeniui R. J. priteistos bylinėjimosi išlaidos negali būti sumažintos. Nagrinėta byla buvo sudėtinga tiek teisės, tiek faktų prasme, o suteiktos paslaugos, kurios buvo proporcingos bei atitinkančios bylos sudėtingumą. Suinteresuoto asmens R. J. bylinėjimosi išlaidos nebūtų buvę patirtos, jei pareiškėja nebūtų kreipusis į teismą su nepagrįstu pareiškimu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

17.21.                      Pareiškėjos samprotavimai apie teisėjos šališkumą ir neįsigilinimą į nagrinėjamą klausimą tėra subjektyvios prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Nėra pateikta konkrečių procesinių pažeidimų, faktinių duomenų ar objektyvių aplinkybių, leidžiančių kelti teisėjos šališkumo ar neįsigilinimo į nagrinėtą bylą klausimą. Bylą nagrinėjantis teismas su jos medžiaga susipažįsta ne tik posėdžio dieną. Nagrinėtoje byloje didžioji dalis argumentų ir dokumentų teisėjai buvo žinomi iki posėdžio. Pateikdamas atsiliepimą į pareiškimą suinteresuotas asmuo R. J. prašė teismo išreikalauti tam tikrus įrodymus – ką teismas ir padarė 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi. Tai reiškia, kad teisėja jau buvo susipažinusi su bylos aplinkybėmis ir įrodymais dar iki rašytinio posėdžio. Todėl natūralu ir logiška, kad galėdama įvertinti tik vieną papildomą 12 lapų poziciją, teisėja operatyviai galėjo surašyti nutartį.

18.       Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo T. K. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą – Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti T. K. 1 155,31 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Suinteresuotas asmuo T. K. bendrovės vadovo pareigas ėjo tik nuo 2024 m. gegužės 14 d. iki 2024 m. spalio 14 d., t. y. bendrovei vadovavo vos 5 mėnesius, o praėjus 10 dienų nuo jo paskyrimo bendrovės direktoriumi, t. y. gegužės 24 d. UAB „Logarta“ jau inicijavo bendrovei bankrotą. Objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog bendrovės nemokumas galėjo kilti dėl T. K. sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir (ar) bendrovės vardu sudarytų sandorių, nėra, taip pat nėra objektyvių duomenų, kad jam vadovaujant, jo veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį.

18.2.                      Pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad bendrovės nemokumą lėmė ar bendrovės padėtį iš esmės pablogino ne verslo nesėkmė, o sąmoningi tyčiniai veiksmai. Be kita ko, priešingai nei atskirajame skunde nurodė pareiškėja, negalima sutikti ir su tuo, kad bendrovės vadovai (konkrečiai T. K.) vengė inicijuoti bankroto bylos iškėlimą – byloje esančios aplinkybės patvirtina priešingai, t. y. T. K. jį paskyrus direktoriumi, nepavykus sutarti su bendrovės kreditoriais ir stabilizuoti bendrovės finansinės padėties, pats inicijavo bankroto bylos iškėlimą.

18.3.                      Pareiškėjas nepagrįstai atskirajame skunde nurodė, kad skundžiamoje nutartyje teismas nenustatinėjo įrodinėjimo bendrovės nemokumo momento ir dėl to tariamai izoliuotai ir neteisingai įvertino pareiškėjos nurodytus sandorius. Šie pareiškėjos teiginiai yra neteisingi ir klaidinantys – nemokumo momentas teismo buvo nustatytas bei vertintas. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. civilinėje byloje Nr. eB2-1021638/2024 nutartimi, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir kuri yra įsiteisėjusi, nurodė, kad 2024 m. gegužės 27 d. sudaryto balanso duomenimis bendrovė buvo nemoki. Taigi, bendrovės nemokumo momentas yra nustatytas pagal nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo.

18.4.                      Teismas pagrįstai darė išvadą, kad vertinant paruošiamuosius veiksmus, kurie reikalingi paruošti dokumentus nemokumo bylai iškelti, kelių mėnesių (vieno–trijų) laikas neturi esminės reikšmės nustatant, ar buvo laiku kreiptasi dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Dėl nemokumo bylos iškėlimo kreipėsi ne tik kreditorė UAB „Logarta“, bet ir suinteresuotas asmuo T. K., todėl neteisėtų direktorių veiksmų dėl pavėluoto kreipimosi į teismą nebuvo. Suinteresuotas asmuo T. K. paskirtas bendrovės direktoriumi, atsižvelgiant į bendrovės dydį, operatyviai susipažino su bendrovės finansine situacija ir nepavykus susitarti su kreditoriais nepraėjus mėnesiui pradėjo bankroto procesą. Nei bendrovės nuostolis nuo 2021 m., nei neigiamas nuosavas kapitalas 2023 m. pabaigoje ar įsipareigojimų didėjimas, priešingai nei teigia pareiškėja, savaime nerodo tokios finansinės būklės, jog bendrovei 2024 m. sausio mėnesį būtų reikėję kelti bankroto bylą. Priešingai, bendrovė 2024 metais pakėlė savo produkcijos kainas nesumažindama pardavimų ir galėjo būti išgelbėta. Tuo metu bendrovė dar vykdė veiklą, skolos valstybei dar nebuvo susidariusios, kurios beje, susidarė dėl darbuotojų atleidimo nutraukus veiklą.

18.5.                      Nei viena iš atskirajame skunde nurodytų aplinkybių neįrodo, kad valdymo organai aiškiai suvokė ar galėjo suvokti tariamą bendrovės nemokumą, vengimą kreiptis iškelti bankroto bylą ar juo labiau sąmoningai ruošė bendrovę privesti prie bankroto siekiant neteisėtų tikslų. Nei 2024 m. sausio 1 d., nei po to iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo akivaizdu, kad bendrovė yra nemoki, jog ji nėra pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų ir tęsti savo veiklos, nes bendrovė tuo metu turėjo pakankamai turto ir vykdė savo įsipareigojimus. Jeigu naujajam akcininkui ir vadovui būtų pavykę išspręsti ginčus su kreditoriais, bendrovės verslas būtų stabilizuotas. Pareiškėja neteisingai aiškina ne tik nemokumo sąvoką ir tuo pagrindu kylančią pareigą inicijuoti bankroto bylą, tačiau taip pat visiškai nepagrįstai teigia, kad T. K., kaip bendrovės vadovas, buvo aplaidus ir nesidomėjo bendrovės finansine būkle. Priešingai T. K. vykdė visas įstatymuose nustatytas pareigas, inicijavo bankroto bylos iškėlimą iškart po to, kai tapo akivaizdu, kad bendrovės išgelbėti nepavyks. T. K. savo iniciatyva 2024 m. birželio mėnesį buvo pradėjęs bankroto procedūras ir 2024 m. birželio 3 d. išsiuntė pranešimus kreditoriams dėl nemokumo proceso inicijavimo vadovaujantis JANĮ 8 ir 11 straipsnių nuostatomis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendrovė buvo informuota apie lygiagrečiai keliamą bankroto bylą teisme pagal kreditorės UAB „Logarta“ pareiškimą, neteisminės bankroto procedūros buvo nutrauktos.

18.6.                      Pareiškėja atskirajame skunde nurodo neteisingą informaciją bei taip klaidina ginčo šalis ir teismą, nes pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme buvo gautas tik 2024 m. gegužės 27 d., tuo tarpu T. K. advokatas A. P. susipažino su pareiškimu tik 2024 m. birželio 25 d., kai buvo suteikta prieiga prie bylos.

18.7.                      Jokie T. K. vadovavimo bendrovei metu atlikti sandoriai bei kiti veiksmai neprivedė bendrovės prie bankroto ir nepablogino jos padėties. Priešingai, T. K. vykdė įstatymų nustatytas pareigas, operatyviai ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant susitarti su kreditoriais ir apsaugoti kreditorių interesus, susitarė su visais darbuotojais dėl darbo santykių pasibaigimo taip optimizuodamas bendrovės sąnaudas, vykdė derybas dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitas, pigesnes patalpas, darė mokėjimus nepažeisdamas kreditorių interesų. Teismas pagrįstai skundžiama nutartimi konstatavo, kad atsižvelgiant į visas pareiškime nurodytas aplinkybes, pagrindo spręsti, jog bendrovės bankrotą nulėmė tyčiniai, sąmoningi jos valdymo organų veiksmai, kuriais būtų sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės finansinė padėtis, nėra.

18.8.                      Nei bendrovės akcijų perleidimas, nei direktorių pasikeitimas, priešingai negu atskirajame skunde nurodė pareiškėja, nelėmė bendrovės tapimo nemokia. Akcininkų, direktoriaus pasikeitimai niekaip neįtakojo bendrovės mokumo. Teismas teisingai pažymėjo, kad priešingai nei nurodė pareiškėja, visiškai neturi įtakos ir akcijų pardavimo kaina (net jei tai būtų dovanojimas), nes vadovai nebuvo bendrovės akcininkai, todėl jokios įtakos akcijų perleidimui negalėjo turėti. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad tuometinis akcijų pirkėjas UAB „Filtroom“ nevykdė veiklos taip pat yra atmestini, kaip nereikšmingi bylai. UAB „Filtroom“ yra įregistruota ir vykdo veiklą nuo 2015 metų, tuo tarpu, bendrovę faktiškai įsigijo ir į ją investuoti planavo fizinis asmuo D. K., ir tai jis padarė per kontroliuojamą bendrovę, siekdamas valdyti savo, kaip fizinio asmens, verslo rizikas. Pats faktas, kad bendrovė akcijų pardavimo momentu galimai buvo nemoki, automatiškai taip pat nesuponuoja, jog bendrovės akcininkai ar direktoriai sąmoningai siekė neteisėtų, prieš bendrovę nukreiptų pasekmių, t. y. dar labiau pabloginti jos finansinę padėtį. Nemokaus juridinio asmens akcijų perleidimas per se (pats savaime) nelaikomas tyčinio bankroto požymiu.

18.9.                      Bendrovė patalpas, kuriose vykdė veiklą ir laikė gamybos įrangą, nuomojosi. 2024 m. artėjo nuomos sutarties pabaiga ir bendrovė nebematė prasmės pratęsti nuomos ilgesniam laikotarpiui, kadangi patalpų būklė ir eksploatacinės sąlygos nebebuvo tinkamos – pablogėjo dulkių ištraukimo sistemos efektyvumas, o šildymo kaštai augo (per metus bendrovė sumokėdavo už šildymą UAB „Freda“ apie 44 000 Eur, nes dar šildydavo degindama plokščių atraižas, tuo tarpu nuomotoja ketino jungtis prie Kauno miesto šilumos tinklų, dėl to šildymas būtų kainavęs virš 100 000 Eur per metus). Bendrovės akcijas įsigijęs D. K. tikėjosi optimizuoti bendrovės veiklą, iškeliant gamybą į kitas patalpas, tačiau per trumpą laikotarpį, kai jo juridinis asmuo tapo bendrovės akcininku, bendrovei buvo iškelta net 14 civilinių bylų, UAB „Logarta“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl tolimesnė bendrovės veikla tapo neįmanoma. Jeigu kreditoriai būtų patikėję naujojo akcininko vizija, Bendrovė būtų sėkmingai veikusi iki šiol.

18.10.                      Pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai nurodė, kad bendrovė sudarinėjo ekonomiškai nenaudingus sandorius ir taip apribojo kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad bendrovė, susidūrusi su finansiniais sunkumais, sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, t. y nenurodė kokią žalą skaitine išraiška ir kam jie sukėlė. Be to, pareiškėja taip pat neįrodė, kad sudarydama sandorius siekė tyčia sukelti bendrovės bankrotą. Priešingai, visos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė 2024 metais susidūrusi su finansiniais sunkumais, toliau vykdė veiklą, iš dalies pagal galimybes vykdė sutartinius įsipareigojimus, buvo bandoma atstatyti bendrovės mokumą. 2024 metų kovo mėnesį bendrovės buvę akcininkai, t. y. tiek ProFin Holdings B.V., tiek UAB „Nordic Minds“ dar prieš parduodant akcijas siekė stabilizuoti bendrovės finansinę būklę, todėl teikė bendrovei paskolas.

18.11.                      Pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai nurodė, kad bendrovė, būdama nemoki, iškėlė visą savo likusį aktyvą, taip pat nepagrįstai nurodė, jog BPOcorp C.V., UAB „Nordic Idea“ ir UAB „Nordic minds“ siekė perimti gamybinę veiklą. Bendrovė aktyvo neperkėlė, o nurodyti juridiniai asmenys nesiekė perimti gamybinės veiklos ir faktiškai jos neperėmė. UAB „Nordic Idea“ veikla yra skirtinga, ji nei vykdė, nei šiuo metu vykdo bendrovės vykdytą veiklą. Pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodė, kad bendrovėje prieš pat bankroto bylos iškėlimą neliko ilgalaikio turto. Priešingai negu nurodė pareiškėja, bendrovė turėjo ilgalaikį turtą – tai patvirtina pirmosios instancijos teismui pridėta audituota finansinė atskaitomybė. Pareiškėja sąmoningai ignoruoja minėtos 2023 m. audituotos finansinės atskaitomybės duomenis, daro neteisingas prielaidas ir klaidina teismą, kad neva aktyvų „neliko“. Finansinėje atskaitomybėje 16 psl. aiškiai nurodyta, kad finansinių metų pabaigoje atliktas ilgalaikio turto vertės sumažėjimo patikrinimas – vertės sumažėjimas neužfiksuotas. Auditorius perkėlė ilgalaikį turtą iš vienos eilutės į kitą, nes 2024 m. liepos 18 d. baigiant auditą bendrovė buvo nemoki ir veiklos naudodama šį turtą nebevykdė. Be to, šis ilgalaikis turtas buvo parduotas vėliau, t. y. jau bankroto proceso metu, kai Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-445-638/2025 leido nemokumo administratoriui parduoti bendrovei priklausantį ir UAB „Nordic Idea“ įkeistą ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.

18.12.                      Pareiškėja nepagrįstai atskirajame skunde nurodė, kad bendrovė pagal sudarytą 2024 m. balandžio 8 d. paskolos sutartį su UAB „Nordic Idea“ ir savo įsipareigojimus užtikrinus to paties turto, kuris anksčiau buvo įkeistas AB SEB bankui, įkeitimu, buvo sukurta situacija apribojanti visų kitų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus bei padidintas bendrovės nemokumas. Kreditavimo sutartis su AB SEB banku turėjo pasibaigti (duomenys neskelbtini) ir bankas jos nusprendė nepratęsti. Kadangi kreditavimo sutarčiai su AB SEB banku užtikrinti buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią UAB „Nordic Idea“ įsipareigojo atsakyti bankui kaip laiduotoja už bendrovę, bendrovė ir UAB „Nordic Idea“ 2024 m. balandžio 8 d. sudarė susitarimą dėl įsipareigojimų AB SEB bankas vykdymo, pagal kurį UAB „Nordic Idea“, kaip laiduotoja, sutiko įvykdyti bendrovės įsipareigojimus bankui pagal kreditavimo sutartį. Taigi, faktiškai pareiškėjos nurodyta paskolos sutartimi UAB „Nordic Idea“ refinansavo AB SEB banko kreditą, su AB SEB banko sutikimu atitinkamai buvo atliktas įkeitimo teisių perleidimas UAB „Nordic Idea“. Nuo to bendrovės padėtis nei pagerėjo, nei pablogėjo, paskolos sąlygos išliko iš esmės tokios pačios, atitiko rinkos kainą. Be kita ko, jeigu AB SEB banko kreditas nebūtų refinansuotas, AB SEB bankas galimai anksčiau būtų nukreipęs išieškojimą į bendrovės įrangą, kuri buvo būtina bendrovės veiklai, nes bendrovė tuo metu vis dar tęsė savo veiklą. Susitarimais su AB SEB banku buvo ne bloginama bendrovės padėtis, o bandyta gelbėti bendrovės veiklą, tų pačių tikslų buvo siekiama ir sudarant paskolos sutartį su UAB „Nordic Idea“.

18.13.                      Pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai nurodė, kad 2024 m. balandžio 9 d. bendrovė būdama nemoki įskaitymų pagrindu prioritetiškai atsiskaitinėjo su UAB „Nordic Idea“ grąžinant gautus 500 000 Eur ir mokant palūkanas. Bendrovė, atsiskaitydama su UAB „Nordic Idea“ nepažeidė jokios atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos, nes prievolė ir reikalavimo teisė UAB „Nordic Idea“, kaip laiduotojai, kyla pagal dar 2013 m. birželio 16 d. sudarytą Kreditavimo sutartį. Pagal laidavimo sutartį UAB „Nordic Idea“ ir bendrovė atsakė kaip solidarūs skolininkai. Su UAB „Nordic Idea“ buvo atsiskaityta ne prioritetine tvarka, o vykdant sutartinius įsipareigojimus grąžinti skolą laiduotojai. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad CK 6.9301 straipsnyje yra reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas, ir šio straipsnio nuostatos yra netaikomos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams, todėl visiems įskaitymams, kurie buvo atlikti atsiskaitant su UAB „Nordic Idea“ eiliškumas apskritai netaikomas. Be to, UAB „Nordic Idea“ buvo hipotekinė kreditorė, todėl ji turėjo pirmenybę prieš kitus kreditorius. Galiausiai, net jeigu su UAB „Nordic Idea“ nebūtų atsiskaitoma iki bankroto bylos iškėlimo, bankroto proceso metu vis tiek pirmiausia būtų panaudotos šio kreditoriaus reikalavimams tenkinti. Taigi, atsiskaitymų eiliškumas nepažeistas, o net jeigu ir pažeistas, pareiškėja neįrodė, kad kreditoriai nukentėjo, be to, jie nėra priežastiniu ryšiu susiję su bendrovės nemokumo atsiradimu. Be kita ko, bendrovė atsiskaitinėjo ne išimtinai tik su UAB „Nordic Idea“, tačiau ir su kitais kreditoriais, su nesusijusiais juridiniais asmenimis, tame tarpe su UAB „Logarta“, kuri vėliau iškėlė bankroto bylą.

18.14.                      Priešingai negu nurodoma atskirajame skunde, finansinių reikalavimų perleidimas BPOcorp C.V. neturėjo įtakos bendrovės mokumui ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė dėl to prie bankroto buvo privesta tyčia. Visų pirma, BPOcorp C.V., priešingai nei nurodo pareiškėja, nėra su susijęs juridinis asmuo, todėl pareiškėjas nurodydama neteisingą informaciją klaidina teismą. Be to, pakeistos palūkanos atitiko rinkos kainą, todėl yra neaišku, kodėl pareiškėja nurodo, kad šis sandoris buvo nenaudingas bendrovei. BPOcorp C.V. finansinis reikalavimas buvo ginčijamas, o šio reikalavimo pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl jis yra galutinis ir jo pagrįstumas negali būti sprendžiamas iš naujo. Nėra draudžiama perleisti finansinių reikalavimų net jei juridinis asmuo yra nemokus. Ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad šiais sandoriais buvo pabloginta bendrovės finansinė padėtis ir pažeisti kreditorių interesai. Pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp šių sandorių ir bendrovės tapimo nemokia. BPOcorp C.V. pagal perleistą reikalavimą neatgavo nė vieno euro. Pareiškėja neginčijo kreditorių susirinkimo nutarimo, todėl teigti apie kokius nors neteisėtus kreditorių susirinkimo sprendimus, pažeidžiančius pareiškėjos interesus taip pat negalima.

18.15.                      Teismo priteistos išlaidos yra pagrįstos ir būtinos bei susijusios su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, specialių žinių reikalingumą aiškinant ir taikant teisės aktus ginčo klausimais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atstovaujamas asmuo neturi teisinio išsilavinimo, todėl jis turėjo teisę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir ji buvo būtina, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais suinteresuoto asmens T. K. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo būtinos ir turi būti tinkamai atlygintos.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20.       Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

21.       Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

22.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23.       Suinteresuotas asmuo T. K. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus rašytinius įrodymus: i) Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1021638/2024, kuria iškelta bendrovės bankroto byla; ii) pareiškimo iškelti bankroto bylą gavimą teisme patvirtinantį dokumentą; iii) informaciją apie prašymo prisijungti prie el. bylos pateikimą; iv) 2024 m. birželio 3 d. pranešimą dėl bendrovės nemokumo proceso iniciavimo ir kreditorių susirinkimo sušaukimo; v) 2024 m. balandžio 11 d. Įkeitimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp AB SEB banko ir UAB „Nordic Idea“ ir su tuo susijusius dokumentus.

24.       Tiek Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, kuria iškelta bendrovės bankroto byla (7 t., b. l. 57–60), tiek bendrovės 2024 m. birželio 3 d. pranešimas dėl bendrovės nemokumo proceso iniciavimo ir kreditorių susirinkimo sušaukimo (6 t., b. l. 60), tiek 2024 m. balandžio 11 d. įkeitimo teisių perleidimo sutartis, sudaryta tarp AB SEB banko ir UAB „Nordic Idea“ bei su tuo susiję dokumentai (12 t., b. l. 87–131), yra nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, pakartotinai pateikti įrodymai nepriimtini prie nagrinėjamos bylos, kadangi jie nėra nauji CPK 314 straipsnio prasme. Kiti suinteresuoto asmens T. K. pateikti duomenys (pareiškimo iškelti bankroto bylą gavimą teisme patvirtinantis dokumentas ir informacija apie prašymo prisijungti prie el. bylos pateikimą) yra paimti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), kuriuos, esant poreikiui, teismas gali naudoti vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, todėl teismas atsisako juos priimti kaip perteklinius.

25.       Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. lapkričio 12 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriais siekiama atsikirsti į suinteresuotų asmenų R. J. ir T. K. atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus: i) dėl suinteresuoto asmens R. J. atsiliepimo teiginių, kad bendrovės bankroto bylos iniciavimas užsitęsė, nes prieš inicijuojant bankroto bylą reikėjo atlikti paruošiamuosius veiksmus ir tam buvo reikalingas papildomas laiko tarpas; ii) dėl suinteresuoto asmens T. K. atsiliepimo teiginių, kad pareiškėja klaidingai teigia, jog UAB „Logarta“ kreipimasis su pranešimu apie bendrovės nemokumo proceso iniciavimą bendrovei įteiktas 2024 m. balandžio 29 d., nes pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2024 m. gegužės 27 d., o suinteresuoto asmens atstovas susipažino su pareiškimu tik 2024 m. birželio 25 d., kai jam buvo suteikta prieiga prie bylos (DOK-4874).

26.       CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teisė teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. JANĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismo nutartys ir sprendimai gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos.

27.       CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį. Pažymėtina, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, nepriėmimo kaip nenumatyto kasaciniame procese dokumento, ne kartą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

28.       Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartis, dėl kurios apeliantė padavė atskirąjį skundą, buvo priimta rašytinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims nedalyvaujant, todėl atskirojo skundo padavimo terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo jos įteikimo dienos (CPK 335 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos atstovui minėta teismo nutartis buvo siųsta elektroninėmis ryšio priemonėmis per EPP (elektroninių paslaugų portalą), todėl vadovaujantis CPK 1751 straipsnio 10 dalimi, laikoma, kad nutartis įteikta 2024 m. rugsėjo 24 d., o terminas apskųsti priimtą nutartį baigėsi 2025 m. spalio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nagrinėjamam klausimui taikytinu teisiniu reguliavimu (žr. šios nutarties 26 punktą), jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota teismų praktika (žr. šios nutarties 27 punktą), atsižvelgdamas į tai, kad paaiškinimuose išdėstytų argumentų turiniu apeliantė iš esmės siekia atsikirsti į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, atsisako priimti apeliantės byloje pateiktus 2025 m. lapkričio 12 d. paaiškinimus.

Dėl tyčinio bankroto požymių

29.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

30.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: i) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; ii) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; iii) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; iv) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; v) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

31.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas).

32.       JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

33.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

34.       Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

35.       Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki bendrovė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

36.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

37.       Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

38.       Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

39.       Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. sausio 12 d., bendrovės tikslai: užsiimti gamybine ir komercine veikla įstatuose paminėtose srityse, vystyti verslą, užtikrinti produktyvią bei efektingą bendrovės veiklą, gauti pelną bei ginti bendrovės ir jos akcininkų interesus. Bendrovės vadovu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) buvo R. J., laikotarpiu (duomenys neskelbtini) – T. K. (1 t., b. l. 93–102). Bendrovės akcininku laikotarpiu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo P. V., (duomenys neskelbtini) – UAB „Nordic Minds“ (51 proc.), (duomenys neskelbtini) – ProFin Holdings B.V. (49 proc.), (duomenys neskelbtini) – UAB „Filtroom“ (33 t., b. l. 78–81).

40.       2025 m. birželio 25 d. pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl buvusių jos vadovų nesąžiningų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo, konstatavęs, kad byloje surinktų duomenų visuma nepatvirtina, kad bendrovės bankrotą nulėmė tyčiniai, sąmoningi jos buvusių vadovų veiksmai, kuriais būtų sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta jau nemokios bendrovės finansinė padėtis. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėja pateikė atskirąjį skundą. Atskirojo skundo argumentai iš esmės grindžiami tuo, kad: i) skundžiamoje nutartyje nebuvo pasisakyta dėl nemokumo momento; ii) bendrovei būnant nemokiai, jos vadovai nedelsiant nesikreipė į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeisdami bendrovės kreditorių interesus dar labiau didino bendrovės nemokumą; iii) dėl bendrovės vadovų sąmoningai blogo valdymo sudarant sandorius, buvo pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai (CK 6.66 straipsnis) bei imperatyvios teisės normos (CK 6.9301 straipsnis).

41.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į esminius apeliantės atskirojo skundo argumentus, juos aptaria ir vertina toliau.

Dėl bendrovės nemokumo momento 

42.       Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024, 87 punktas).

43.       Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Bendrovės nemokumas yra nustatomas išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

44.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemingai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

45.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė nemokia tapo 2024 m. sausio 1 d.

46.       Pareiškėja, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadą, susijusią su bendrovės faktinio nemokumo momento nustatymu, atskirajame skunde nurodė, kad teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą: neįvertino pareiškėjos nurodytų argumentų, jog bendrovė nemoki buvo 2024 m. sausio 1 d., o vėliausiai – 2024 m. kovo 1 d.; ignoruodamas bendrovės nemokumo momentą, visus pareiškėjos nurodytus tyčinio bankroto požymius vertino izoliuotai, t. y. nevertindamas, kad sandoriai sudaryti nemokumo būsenoje didinant bendrovės nemokumą ir pažeidžiant visų bendrovės kreditorių interesus, įskaitant ir pareiškėjos interesus.

47.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą (2024 m. sausio 1 d.), visų pirma atsižvelgia į bendrovės finansinius duomenis. Iš bendrovės balanso už 2023 m. matyti, kad bendrovės turtas 2023 m. gruodžio 31 d. sudarė 3 208 627 Eur, iš jo: 3 204 295 Eur trumpalaikis turtas ir 4 333 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 3 547 790 Eur (4 t., b. l. 31–32). Taigi, 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai ir mokėtinos sumos (3 547 790 Eur) viršijo turimo turto vertę (3 208 626 Eur). Iš bendrovės 2023 m. Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. patyrė (-) 829 866 Eur nuostolius (4 t., b. l. 30). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų aplinkybių visuma įrodo, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, bendrovė veikė nuostolingai, o turimas turtas nebuvo pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti.

48.       Kiti byloje pateikti (naujesni) bendrovės finansiniai duomenys nesuponuoja išvados, kad bendrovės finansinė padėtis 2024 m. lyginant su 2023 m., būtų pagerėjusi. Priešingai, byloje esančių duomenų visuma leidžia nuspręsti, kad 2024 m. bendrovės finansinė situacija tik blogėjo. Visų pirma, iš 2024 m. liepos 4 d. balanso už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. matyti, kad 2024 m. gegužės 27 d. bendrovės turto vertė siekė 2 340 045 Eur, iš jo: ilgalaikis turtas – 1 110 440 Eur, trumpalaikis turtas – 1 224 688 Eur, ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos – 4 917 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 2 767 150 Eur (4 t., b. l. 28–29). Taigi, laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. bendrovės įsipareigojimai viršijo bendrovės turimo turto apimtis. Antra, bendrovės kaip skolininkės atžvilgiu laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 24 d. iki 2024 m. gegužės 22 d. buvo užvestos 13 civilinių bylų dėl skolos priteisimo (1 t., b. l. 79–85). Trečia, bendrovės mokestinė skola VMI buvo 83 942,39 Eur (nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis – 80 829,27 Eur, delspinigiai – 3 113,09 Eur; delspinigiai už pridėtinės vertės mokestį – 0,03 Eur). Gyventojų pajamų mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2024 m. gegužės 16 d. (8 t., b. l. 117–118). Bendrovės įsiskolinimas VSDF biudžetui 2024 m. spalio 29 d. siekė 107 602,92 Eur (106 661,82 Eur įmokų ir 941,10 Eur delspinigių) (9 t., b. l. 11–12). Ketvirta, iš byloje pateikto 2024 m. gegužės 15 d. išrašo iš Užimtumo tarnybos internetinio puslapio https://uzt.lt/darbo-rinka/pranesimai-apie-grupes-darbuotoju-atleidimus/95 matyti, kad 2024 m. gegužės 7 d. buvo pranešta apie numatomą bendrovės grupės darbuotojų atleidimą (1 t., b. l. 78). Penkta, iš Turto arešto aktų registro išrašo nustatyta, kad Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-4813-384/2024 pagrindu bendrovės turtui buvo taikytas turto areštas, kurio mastas – 11 845,90 Eur (1 t., b. l. 87).

49.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 47–48 punktus), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrovė buvo nemoki 2024 m. sausio 1 d. (bendrovė laiku negalėjo vykdyti turtinių prievolių, o įsipareigojimai viršijo turto vertę) (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Objektyvių duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bendrovės nemokumo momento, byloje nenustatyta, todėl vien tai, kad teismas plačiau neanalizavo pareiškėjos argumentų, susijusių su nemokumo momento nustatymu, nepaneigia teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento, juolab kad pati pareiškėja tiek teikdama prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirajame skunde įrodinėja, jog bendrovė tapo nemokia 2024 m. sausio 1 d. Kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu aptariamą situaciją galima būtų vertinti kitaip, negu ji buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, apeliantė nepateikė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto procesą

50.       Minėta, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (žr. šios nutarties 29 punktą).

51.       Pareiškėja kaip vieną iš JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių įvardijo JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos juridinių asmenų vadovų pareigos nedelsiant inicijuoti nemokiam juridiniam asmeniui nemokumo procesą nevykdymą.

52.       Vadovaujantis JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktu, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Skirtingai nei pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas).

53.       Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

54.       Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). 

55.       JANĮ normose, priešingai nei iki jo galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nėra įtvirtintas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į įmonės nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-854/2025; 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą, savo praktikoje yra pažymėjęs, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022). Be to, teisės doktrinoje pažymima, kad sistemiškai aiškinant JANĮ nuostatas galima teigti, jog JANĮ 6 straipsnio 1–2 dalyse nurodytos pareigos atliekamos kiekvienu atveju siekiant inicijuoti nemokumo procesą. Įmonės vadovų reagavimas į nemokumo problemas turėtų būti vykdomas etapais – pirmiau jas turi būti siekiama išspręsti įmonės viduje, o vėliau, naudojantis kitų asmenų pagalba, kreipiantis į teismą. Toks šios vadovo pareigos įgyvendinimas etapais būtų pagrįstas tiek teisiškai, tiek ir ekonomiškai (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 56 punktas; Egidija Tamošiūnienė ir kt., „Nemokumo proceso inicijavimo veiksmingumo problemos“, Teisė 117 (2020): p. 47–63).

56.       Įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir teisės doktriną (žr. šios nutarties 55 punktą), darytina išvada, kad juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo negali būti siejama vien tik su formaliu juridinio asmens nemokumo fakto nustatymu. Sprendžiant, ar juridinio asmens vadovas tinkamai ir laiku įvykdė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, būtina visapusiškai įvertinti visus jo veiksmus, atliktus nuo to momento, kai jis turėjo ir galėjo suprasti, kad juridinis asmuo tapo nemokus.

57.       Pripažinus, kad bendrovė buvo nemoki 2024 m. sausio 1 d., suinteresuotam asmeniui R. J. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) o suinteresuotam asmeniui T. K. (duomenys neskelbtini) buvusiems bendrovės vadovais (1 t., b. l. 93–102), kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą. Vis dėlto, ne bendrovės vadovai (R. J. iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – T. K.), o kreditorė UAB „Logarta“ 2024 m. gegužės 24 d. (pareiškimas teisme registruotas 2024 m. gegužės 27 d.) kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 1). 

58.       Byloje nėra ginčo, kad bendrovei esant nemokiai, jos vadovai (R. J. iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – T. K.) nesikreipė į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Byloje iš esmės kilo klausimas, ar bendrovės bankroto byla buvo neinicijuojama sąmoningai (bendrovės vadovams aiškiai tai suvokiant), siekiant sudaryti sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus

59.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės vadovų neteisėtų veiksmų laiku nesikreipiant į teismą dėl bendrovės bankroto iškėlimo. Teismas nusprendė, kad: i) bendrovės vadovai su praėjusių metų (2023 m.) finansine apyskaita (balansu) susipažino 2024 m. balandžio mėn. pabaigoje, todėl būtent nuo to laiko turėjo nedelsiant kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo; ii) nėra reikšmės, kas kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo; iii) UAB „Logarta“ kreipimosi į teismą momentas atitinka JANĮ 6 straipsnyje vartojamą sąvoką „nedelsiant“, nes įvertinant paruošiamuosius veiksmus, kurie reikalingi paruošti dokumentus nemokumo bylai iškelti, kelių mėnesių (vieno–trijų) laikotarpis neturi esminės reikšmės.

60.       Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad suinteresuoto asmens R. J. argumentai, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti bendrovės finansinės padėties iki kol nebuvo patvirtinti bendrovės finansiniai dokumentai (2024 m. balandžio mėn.), o suinteresuoto asmens T. K. teiginiai, kad jis sutiko būti bendrovės vadovu neidentifikavęs bendrovės finansinės padėties, nepaneigia jų JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos pareigos nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, nes juridinio asmens vadovai privalo veikti išimtinai bendrovės interesais ir jie yra asmenys, kurie geriausiai žino (privalo žinoti) juridinio asmens finansinę būklę (ne tik susipažinimo su finansinėmis ataskaitomis momentu), jo galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui. 

61.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad toks nesikreipimas buvo sąmoningas, siekiant sudaryti sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus ir taip dar labiau pabloginti nemokios bendrovės finansinę padėtį.

62.       Visų pirma, byloje pateikta 2024 m. gegužės 27 d. Pelno (nuostolių) ataskaita už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. patvirtina, kad 2024 m. bendrovė vykdė veiklą, gavo pardavimo pajamas, kurios siekė 3 947 904 Eur (4 t., b. l. 27). Be to, kaip matyti iš bendrovės 2024 m. gegužės 27 d. balanso už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gegužės 27 d., sumažėjo bendrovės debitorių skolos – nuo 1 321 831 Eur iki 963 701 Eur (4 t., b. l. 28–29). Taigi, nors 2024 m. sausio 1 d. bendrovė buvo nemoki, tačiau bendrovės vadovai galėjo pagrįstai tikėtis, kad esant pardavimo pajamoms, bendrovės finansinė padėtis galėtų ateityje stabilizuotis.

63.       Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo R. J. nurodė, kad dėjo pastangas užtikrinti veiklos tęstinumą visų neigiamų įvykių ir ekonominių veiksnių kontekste. Tačiau net ir šių veiksmų nepakako visiškai kompensuoti patirtų finansinių nuostolių dėl smukusio pelningumo bei išaugusių žaliavų ir energijos kainų. Nepaisant to, baldų gamybos sektoriuje vis dar buvo kalbama apie galimybes atsigauti, todėl bendrovė, jausdama atsakomybę prieš partnerius bei darbuotojus, nenuleido rankų ir tęsė veiklą, ieškodama būdų stabilizuotis (žr. suinteresuoto asmens R. J. atsiliepimo 10 punktą; 35 t., b. l. 1–25).

64.       Apeliantė nepaneigė bendrovės vadovo R. J. argumentų apie jo pastangas prieš inicijuojant bendrovės bankroto procedūras atgaivinti bendrovės veiklą, todėl tai, kad suinteresuotas asmuo R. J. prieš inicijuodamas bankroto bylą, turėjo pakankamo pagrindo manyti, jog galės ir toliau vykdyti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, tokie jo veiksmai nevertintini kaip sąmoningas įstatyme numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas.

65.       Antra, nors apeliantė nurodė, kad bendrovės kreditorių ir skolininkų sąrašai su įvykdymo terminais patvirtina, jog bendrovė 2024 m. sausio 1 d. turėjo daug pradelstų reikalavimų, kurie tęsėsi dar nuo 2023 m., tačiau iš byloje pareiškėjos pateiktos bendrovės Neapmokėtų skolų suvestinės matyti, kad bendrovės neapmokėtos sąskaitos iki 2024 m. sausio 1 d. sudarė tik 15 iš 446 (33 t., b. l. 235–252). Taigi, apeliantės atskirajame skunde selektyviai išrinkti duomenys apie bendrovės nepadengtus įsipareigojimus iki 2024 m. sausio 1 d. nepaneigia to, kad bendrovė dengė įsipareigojimus kreditoriams, todėl vien tai, jog bendrovė turėjo tam tikrų pradelstų įsipareigojimų, nereiškia, kad ji buvo privesta prie bankroto sąmoningais bendrovės vadovų veiksmais. Be to, tai papildomai patvirtina, kad 2024 m. sausio 1 d. bendrovės vadovu buvęs R. J. turėjo pakankamo pagrindo manyti, jog galės ir toliau vykdyti veiklą (CPK 185 straipsnis).

66.       Trečia, apeliantės deklaratyvūs samprotavimai, kad UAB „Nordic Minds“ ir ProFin Holdings B.V., UAB „Nordic Idea“ veikė bendrai, o T. K. ir R. J. koordinavo ir derino veiksmus siekdami iškelti aktyvus į kitus susijusius juridinius asmenis ir taip paruoši bendrovę nemokumo procesui, yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažinta, jog teisinis reguliavimas nedraudžia susijusiems juridiniams asmenis bendradarbiauti, palaikyti ir plėtoti komercinių santykių bei tarpusavyje sudaryti sandorių ir susitarti dėl jų sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-567/2023, 29 punktas).

67.       Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad tuometiniai bendrovės akcininkai aiškiai suvokė, jog bendrovė yra nemoki, todėl jos akcijas perleido neatlygintinai UAB „Filtroom“, kuri nevykdė jokios veiklos bei pakeitė bendrovės vadovą. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės akcijas neatlygintinai UAB „Filtroom“ perleido ir naują vadovą (T. K.) paskyrė ne bendrovės tuometinis vadovas (R. J.), o bendrovės akcininkai, todėl šie argumentai teisiniu požiūriu nėra reikšmingi vertinant, ar bendrovės bankroto byla buvo neinicijuojama sąmoningai (bendrovės vadovui aiškiai tai suvokiant), siekiant sudaryti sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Antra, vien tai, kad UAB „Filtroom“ nevykdė veiklos, neturėjo pinigų (ir kt.), nepatvirtina bendrovės vadovo R. J. tyčinių veiksmų, nes kaip minėta, ne bendrovės vadovai sprendė bendrovės akcijų perleidimo klausimus. Trečia, tai, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams pradėjo didėti nuo 2024 m. balandžio 1 d., turto masė mažėjo, nereiškia, kad priimdami sprendimus dėl akcijų perleidimo ir vadovo pakeitimo bendrovės akcininkai sąmoningai ruošė bendrovę bankrotui. Ketvirta, apeliantės teiginiai, kad naujas akcininkas ir naujas vadovas buvo surasti skubiai, siekiant saugoti suinteresuoto asmens R. J. žinomumą, paremti tik deklaratyviais samprotavimais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

68.       Taigi, subjektyvūs samprotavimai ir iškeltos abejonės dėl bendrovės akcijų perleidimo ir naujo bendrovės vadovo paskyrimo, neįrodo, kad tuometinis bendrovės vadovas R. J. sąmoningai neinicijavo bendrovės bankroto bylą, siekdamas pažeisti bendrovės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

69.       Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens akcijų perleidimas, lemiantis juridinio asmens dalyvių subjektinės sudėties pasikeitimą, pats savaime nedaro jokios įtakos šio juridinio asmens finansinei padėčiai, todėl, nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti laikomas nuostolingu ar ekonomiškai nenaudingu juridiniam asmeniui sandoriu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Draudimas perleisti nemokios bendrovės akcijas įstatyme neįtvirtintas, todėl vien teismo nustatyta aplinkybė, kad akcijų perleidimo sandorio sudarymo metu bendrovė buvo nemoki ir veiklos nevykdė, pats savaime nelemia suinteresuoto asmens veiksmų neteisėtumo ar juolab tyčinio bankroto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 40, 44 punktai). Taigi, nemokaus juridinio asmens akcijų perleidimas per se (pats savaime) nelaikomas tyčinio bankroto požymiu.

70.       Penkta, atkreiptinas dėmesys, kad T. K. bendrovės vadovu tapo (duomenys neskelbtini) Taigi, įvertinus tai, kad naujojo vadovo susipažinimas su bendrovės finansine padėtimi užtrunka laiko, taip pat tai, jog T. K. buvo pradėjęs bendrovės bankroto procedūras ir 2024 m. birželio 3 d. išsiuntė kreditoriams pranešimus dėl nemokumo proceso inicijavimo vadovaujantis JANĮ 8 ir 11 straipsnių nuostatomis (34 t., b. l. 88–90), nėra pagrindo teigti, kad T. K. veiksmai buvo tyčiniai, nukreipti tam, jog pabloginti nemokios bendrovės finansinę padėtį.

71.       Šešta, vertinant, ar bendrovės vadovo R. J. nesikreipimas į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo buvo sąmoningas siekis pabloginti nemokios bendrovės finansinę padėtį, atsižvelgtina ir į tai, kad tiek bendrovės darbuotojų skaičių sumažėjimas, tiek bendrovės turtui taikytas areštas, tiek mokestinės skolos atsirado R. J. jau nesant bendrovės vadovu (žr. šios nutarties 48 punktą).

72.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad bendrovės vadovai sąmoningai vengė vykdyti jiems įstatymu nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Byloje nepateikti objektyvūs duomenys, kurių pagrindu galėtų susiformuoti pagrįstas įsitikinimas, kad bendrovės vadovai siekė neteisėtų tikslų (CPK 176 straipsnis). Priešingai, bendrovės vadovų reagavimas į nemokumo problemas ir bandymas stabilizuoti bendrovėje padėtį, nevertintinas kaip sąmoningas siekis privesti bendrovę prie tyčinio bankroto.

Dėl bendrovės vadovų sąmoningai blogo valdymo sudarant sandorius

73.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad dėl bendrovės vadovų sąmoningai blogo valdymo sudarant sandorius, buvo pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai (CK 6.66 straipsnis) bei imperatyvios teisės normos (CK 6.9301 straipsnis). Pasak pareiškėjos, bendrovės vadovai, bendrovei būnant nemokiai, sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, netinkamai vykdė įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose nustatytas bendrovės vadovo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, bendrovės veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų panaikintos, t. y. bendrovė sudarė sutarčių pakeitimus padidindama palūkanas susijusiems juridiniams asmenims, sudarė paskolos sutartį, kuri naudinga tik susijusiam juridiniam asmeniui, prioritetiškai tenkino tik susijusių juridinių asmenų reikalavimus, su susijusiais juridiniais asmenimis sudarė įskaitymus, įkeitė bendrovės turtą, sumokėjo susijusių juridinių asmenų išrašytas sąskaitas už nesuteiktas paslaugas ir kt. Tokie bendrovės vadovų veiksmai rodo ne siekį išsaugoti bendrovę, o tyčinius veiksmus pratęsti nemokios bendrovės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis.

74.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti, jog bendrovės bankrotą nulėmė tyčiniai, sąmoningi jos valdymo organų, o konkrečiai – buvusių bendrovės vadovų veiksmai, kuriais būtų sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės finansinė padėtis.

75.       Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu atskirajame skunde nurodė, kad teismas neįsigilino į pareiškėjos argumentus dėl bendrovės vadovų sąmoningo blogo bendrovės valdymo sudarant sandorius, kurie pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus bei imperatyvias teisės normas. Anot apeliantės: i) bendrovė su UAB „Nordic Idea“ sudarydama 2024 m. balandžio 8 d. paskolos sutartį, pažeidė kreditorių interesus ir padidino tuo metu jau buvusį bendrovės nemokumą, nes paskolos sutartimi buvo sukurta nauja savarankiška prievolė bendrovei, kurios tinkamas vykdymas buvo užtikrintas įkeitimu, kuris negalėjo būti perleistas UAB “Nordic Idea“, nes UAB „Nordic Idea“ prievolę AB SEB bankui įvykdė ne kaip laiduotoja, o kaip paskolos davėja, suteikdama tikslinę paskolą; ii) bendrovė 2024 m. vietoje to, kad gautų pinigus iš skolininkų ir juos paskirstytų dengiant skolas, atliko įskaitymus; iii) bendrovė mokėjo UAB „Nordic Idea“ už nesuteiktas paslaugas bei darbuotojų nuomą ir tokiu būdu perkėlė bendrovės aktyvus į susijusį juridinį asmenį, prisidedant prie bendrovės finansinės padėties blogėjimo.

76.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti, jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra įrodyti bendrovės vadovų sąmoningi veiksmai siekiant privesti bendrovę prie bankroto.

77.       Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė ir AB SEB bankas 2013 m. birželio 16 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau minėta kreditavimo sutartis buvo keičiama ir sudaromi susitarimai dėl jos keitimo. Paskutiniame kreditavimo sutarties pakeitime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyta sąskaitos kredito perviršio suma 500 000 Eur, kurios paskutinė grąžinimo diena (duomenys neskelbtini) (33t., b. l. 843–845). Kreditavimo sutartis buvo užtikrinta įkeitimais: i) pagal sutartinio įkeitimo sutartį, kuri patvirtinta 2019 m. vasario 25 d. Kauno m. 6 - ojo notaro biuro notarės, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (33 t., b. l. 878; ii) pagal sutartinio įkeitimo sutartį, kuri patvirtinta 2022 m. kovo 17 d. Kauno m. 6-ojo notaro biuro notaro, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, kreditavimo sutarčiai užtikrinti tarp AB SEB bankas ir UAB „Nordic Idea“ 2022 m. vasario 18 d. sudaryta Laidavimo sutartis (33 t., b. l. 392–393). 2024 m. balandžio 8 d. bendrovė ir UAB „Nordic Idea“ sudarė Paskolos sutartį, kuria UAB „Nordic Idea“ suteikė bendrovei 500 000 Eur paskolą su 7 proc. metinėmis palūkanomis bendrovės įsipareigojimų, už kuriuos UAB „Nordic Idea“ buvo laidavusi AB SEB bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymui (33 t., b. l. 396–398). 2024 m. balandžio 11 d. AB SEB bankas perleido UAB „Nordic Idea“ sutartinio įkeitimo sutartimi, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), ir sutartinio įkeitimo sutartimi, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), užtikrintą teisę į bendrovei priklausantį turtą (33 t., b. l. 876–877). Po 2024 m. balandžio 9 d. bendrovė sumokėjo UAB „Nordic Idea“ iš viso 327 793,28 Eur paskolos ir 4 858,93 Eur palūkanų (33 t., b. l. 439–626).

78.       Nors pareiškėja 2024 m. balandžio 8 d. paskolos sutartį vertino kaip neteisėtą, sukuriančią naują prievolę UAB „Nordic Idea“ ir iš esmės pažeidžiančią kreditorių interesus, tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė, gavusi paskolą iš UAB „Nordic Idea“, panaudojo ją atsiskaityti su kreditoriumi AB SEB banku, todėl vietoje kreditoriaus AB SEB banko, atsirado nauja kreditorė UAB „Nordic Idea“, paskolos suma liko ta pati, o palūkanų dydis, net jeigu ir padidėjo keliais procentais, esminės reikšmės lyginant su pačios paskolos dydžiu, neturi.

79.       Pareiškėja nepaneigė minėtos pirmosios instancijos teismo išvados (žr. šios nutarties 78 punktą). Bylos duomenys patvirtina, kad paskutiniame kreditavimo sutarties pakeitime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyta sąskaitos kredito perviršio suma 500 000 Eur, kurios paskutinė grąžinimo diena (duomenys neskelbtini) (žr. šios nutarties 77 punktą). Tai reiškia, kad AB SEB bankas 2024 m. gegužės 1 d. galėjo nukreipti 500 000 Eur sumos išieškojimą tiek į bendrovę, tiek ir į UAB „Nordic Idea“, kaip laiduotoją. Apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens R. J. argumentams, kad 2024 m. balandžio 8 d. Paskolos sutarties sudarymas su atidėtu paskolos grąžinimo terminu ne tik nepažeidė kitų bendrovės kreditorių teisių ir interesų, o priešingai – juos užtikrino, nes: i) buvo išvengta išieškojimo iš bendrovei priklausančio turto, reikalingo veiklai vykdyti, taip užtikrinant veiklos stabilumą ir tęstinumą; ii) prievolė grąžinti 500 000 Eur buvo atidėta beveik penkeriems metams; iii) buvo susitarta dėl fiksuotos 7 proc. metinių palūkanų normos. Taigi, iš esmės paskolos sutarties sąlygos liko tos pačios, tik vietoje AB SEB banko, kreditore tapo UAB „Nordic Idea“.

80.       Apeliantės teiginiai, kad 2024 m. balandžio 8 d. paskolos sutartis yra neteisėta, nes pažeidžia kreditorių interesus ir padidina bendrovės nemokumą, nepagrįsti objektyviais duomenimis, o paremti subjektyviu situacijos vertinimu. Be to, UAB „Nordic Idea“ finansinis reikalavimas, kylantis iš 2024 m. balandžio 8 d. Paskolos sutarties, patvirtintas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-628-638/2025 (15 t., b. l. 7–10).

81.       Nors atskirajame skunde teigiama, kad UAB „Nordic Idea“, sumokėdama 500 000 Eur bendrovei, neįvykdė įsipareigojimų AB SEB bankui už bendrovės prievoles, kylančias iš laidavimo sutarties, tačiau šiuo atveju, net, jeigu UAB „Nordic Idea“ būtų sumokėjusi AB SEB bankui 500 000 Eur kaip laiduotoja, ji būtų įgijusi kreditorės teises, t. y. atgręžtinio reikalavimo teisę į bendrovę ir galėjusi reikalauti grąžinti jos AB SEB bankui sumokėtą 500 000 Eur sumą bei nukreipusi išieškojimą į bendrovei priklausantį turtą. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo suinteresuotas asmuo T. K., bendrovė atsiskaitinėjo ne išimtinai tik su UAB „Nordic Idea“, tačiau ir su kitais kreditoriais, pvz., UAB „Logarta“ (33 t., b. l. 635–638; 37 t. b. l. 8–9). 

82.       Taigi, remiantis nustatytų aplinkybių visuma, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pritarti atskirojo skundo teiginiams, kad bendrovė su UAB „Nordic Idea“, sudarydama 2024 m. balandžio 8 d. paskolos sutartį, padidino bendrovės nemokumą bei bendrovės vadovai sąmoningai siekė išimtinai atsiskaityti tik su UAB „Nordic Idea“ ir pažeisti kitų bendrovės kreditorių interesus.

83.       Antra, apeliantė nurodė, kad ieškovė, būdama nemoki, vietoje to, jog gautų pinigus iš mokių skolininkių ir juos paskirstytų dengiant seniausias skolas, yra sudariusi daugybę įskaitymų, kuomet pinigai nebuvo mokami, suteikiant prioritetus pasirinktų kreditorių atžvilgiu ir pažeidžiant visų kitų kreditorių interesus, t. y.: i) 2024 m. sausio 11 d. buvo užkaityta 397 547,24 Eur priešpriešiniai įsipareigojimai su UAB „Raguvos baldai ir ko“; ii) 2024 m. sausio 15 d. buvo užskaityta 8 754,69 Eur priešpriešiniai įsipareigojimai su UAB „Gima Industry“; iii) 2024 m. kovo 12 d. buvo užskaityta 56 252 Eur priešpriešiniai įsipareigojimai su UAB „Bartransis“ (skolos buvusios 2023 m. gruodžio 31 d. datai); iv) 2024 m. gegužės 7 d. buvo užskaityta 113 285,32 Eur priešpriešiniai įsipareigojimai su UAB „Logarta“ už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gegužės 7 d.; v) 2024 m. gegužės 27 d. buvo užskaityta 4 598 Eur priešpriešiniai įsipareigojimai su UAB „Arkus“.

84.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikti skolų suderinimo aktai yra nepasirašyti bendrovės kontrahentų, nėra nurodyta, kokios bendrovės sąskaitos sudengiamos su minėtų bendrovių sąskaitomis, todėl jie neįrodo buvus tarpusavio įskaitymą. Teismas taip pat nurodė, kad kreditorės UAB „Logarta“ reikalavimai buvo įskaityti (113 285,32 Eur), taip sumažinant įsiskolinimą UAB „Logarta“.

85.       Atskiruoju skundu pareiškėja iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad tarpusavio reikalavimų įskaitymai su UAB „Raguvos baldai ir ko“, UAB „Gima Industry“, UAB „Bartransis“ nebuvo atlikti, tačiau nurodė, kad bendrovės vadovas nėra perdavęs visų dokumentų bendrovės nemokumo administratoriui. Tačiau apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, jog bendrovės vadovai neperdavė nemokumo administratoriui visų bendrovės finansinių dokumentų, tokių aplinkybių nepatvirtino ir byloje teikęs atsiliepimą nemokumo administratorius (34 t., b. l. 30–32), todėl vien apeliantės nuomonė, nepagrįsta objektyviais duomenimis, nelemia išvados apie tokio fakto buvimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

86.       Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 32 punktas).

87.       CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis).

88.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog apeliantės nurodomas mokėjimų eiliškumo pažeidimas (CK 6.9301 straipsnis) yra priežastiniu ryšiu susijęs su bendrovės nemokumo būklės pablogėjimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nors bendrovei buvus nemokiai, 2024 m. gegužės 7 d. buvo atliktas 113 285,32 Eur priešpriešinių įsipareigojimų užskaitymas su UAB „Logarta (33 t., b. l. 635–638), tačiau įskaitymo sandorio nėra pagrindo laikyti nuostolingu ar ekonomiškai nenaudingu juridiniam asmeniui, kadangi nenustatyta, jog šiuo sandoriu buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama pažeisti kreditorių teises, o ne tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais.

89.       Trečia, bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. balandžio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pirminis kreditorius UAB „Nordic Minds“ perleido naujajam kreditoriui BPO Corp CV 354 063, 36 Eur reikalavimą į bendrovę už 1 Eur kainą. 2024 m. balandžio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pirminis kreditorius Profin Holdings B.V. perleido naujajam kreditoriui BPO Corp CV 355 328,61 Eur reikalavimą į bendrovę už 1 Eur kainą. BPO Corp CV su bendrove 2025 m. gegužės 14 d. sudarė paskolos sutarčių (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimus, kurių pagrindu bendrovė sutiko padidinti palūkanų normą iki 10 proc. (33 t., b. l. 642–713).

90.       Pareiškėjos teigimu, reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu bendrovė ir BPO Corp CV 2025 m. gegužės 14 d. sudarė paskolos sutarčių pakeitimus, kuriais bendrovė sutiko padidinti palūkanų normą iki 10 proc., taip apsunkindama bendrovės finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad paskolos sutarčių pakeitimu palūkanų norma buvo padidinta 7 proc., tačiau teismas nusprendė, jog tokio padidinimo nepakanka pripažinti bankrotą tyčiniu, nes pats savaime palūkanų normos padidinimas, esant toms palūkanoms dar neišmokėtoms, bendrovės turto nesumažino ir nebuvo priežastis, dėl kurios buvo iškelta nemokumo byla. Apeliantės vertinimu, vien tai, kad bendrovei esant nemokiai, bendrovės vadovas, vietoje to, kad inicijuotų bendrovės bankroto bylą, sutiko su palūkanų normos padidinimu, įrodo, jog bendrovės vadovo veiksmus, siekiant apsunkinti nemokios bendrovės finansinę padėtį ir bendrovės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės nurodytais argumentais.

91.       Šios nutarties 35 punkte nurodyta, kad tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis kreditorių interesų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad reikalavimų teisių perleidimo sandoriais ar paskolų sutarčių pakeitimais buvo esmingai pabloginta bendrovės finansinė padėtis ir pažeisti kreditorių interesai. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo nuspręsti, kad palūkanų padidinimas lėmė nemokios bendrovės esminį pabloginimą.

92.       Be to, įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-629-638/2025 patvirtintas BPO Corp CV finansinis reikalavimas, kylantis iš 2024 m. balandžio 16 d. reikalavimų perleidimo sutarčių (34 t., b. l. 45–47).

93.       Ketvirta, apeliantė nurodė, kad bendrovė 2024 m. gegužės 17 d. BPO Corp CV naudai sudarė maksimalųjį įkeitimą ir taip dar labiau apsunkino bendrovės finansinę padėtį, pažeidė bendrovės kreditorių teises, suteikė teisę vienam iš kreditorių pirmumo eile nukreipti išieškojimą pagal turimą finansinį reikalavimą į bendrovės įkeistą turtą.

94.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. gegužės 17 d. BPO Corp CV naudai buvo sudarytas maksimalus įkeitimas, t. y. buvo įkeistas:

94.1.                      turtinis kompleksas – visos apyvartoje esančios ir būsimos prekių atsargos, kur ir kiek jų bebūtų ir iš ko jos besusidėtų, saugomos visais skolininko (įkaito davėjo) veikloje sandėliavimui ir (ar) pardavimui naudojamais adresais. Sutarties sudarymo metu įkeičiamų prekių atsargų saugojimo vieta (duomenys neskelbtini). Remiantis 2024 m. kovo 31 d. balanso duomenimis, įkaito davėjui priklausančių prekių atsargų vertė – 742 261 Eur. Pagrindas: 2024 m. gegužės 16 d. patvirtinimas (pažyma) apie prekių atsargas, vertė – 742 261 Eur;

94.2.                      turtinis kompleksas – visi skolininkui (įkaito davėjui) priklausantys įrengimai (įranga), jų priedai ir sudedamosios dalys, kur ir kiek jų bebūtų ir iš ko jos besusidėtų, saugomos visais skolininko (įkaito davėjo) veikloje sandėliavimui ir (ar) pardavimui naudojamais adresais. Sutarties sudarymo metu įkeičiamų turtinį kompleksą sudarančių objektų saugojimo vieta (duomenys neskelbtini). Remiantis 2024 m. kovo 31 d. balanso duomenimis, įkaito davėjui priklausančios įrangos balansinė vertė – 1 133 701 Eur. Pagrindas: 2024 m. gegužės 16 d. patvirtinimas (pažyma) apie turtinį kompleksą (įrangą (įrengimus)), vertė – 1 133 701 Eur;

94.3.                      turtinis kompleksas – visos esamos ir būsimos skolininko (įkaito davėjo) reikalavimo teisės į gautinas sumas, kylančios iš pirkimo–pardavimo, paslaugų teikimo ir kitų sutarčių su pirkėjais ir (ar) paslaugų gavėjais, skolininko (įkaito davėjo) sudarytų su Lietuvos ir (arba) užsienio kontrahentais, taip pat reikalavimo teisės į kitais pagrindais skolininko (įkaito davėjo) gautinas sumas. Remiantis 2024 m. kovo 31 d. balanso duomenimis, skolininkas (įkaito davėjas) turi reikalavimo tesies į 1 502 014 Eur sumą. Pagrindas: 2024 m. gegužės 16 d. pažyma apie įkeičiamas reikalavimo tesies, vertė – 1 502 014 Eur (33 t., b. l. 714–721).

95.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad paskolos sutartys su BPO Corp CV nėra ginčijamos, draudimas įkeisti turtą paskolos grąžinimui užtikrinti bendrovei nebuvo pritaikytas, todėl nusprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog įkeitimas pats savaime sumažino bendrovės turto masę ir sukėlė nemokumą ar iš esmės pablogino jau nemokios įmonės būklę. Teismas pažymėjo, kad įkeitimo sandoris garantuojant jau paimtos paskolos ar kitos kokios prievolės įvykdymą pats savaime gali būti priežastis tik nustatyti tam tikrą atsiskaitymų eiliškumą, t. y. hipotekinio kreditoriaus pirmumą, o atsiskaitymų eiliškumas savo ruožtu gali sudaryti tik papildomą tyčinio bankroto požymį, o ne savarankišką pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Apeliantė atskirajame skunde kvestionuoja minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą.

96.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPO Corp CV 2024 m. gruodžio 3 d. pateikė vienašališką atsisakymą nuo maksimaliojo įkeitimo. Tai reiškia, kad maksimalioji hipoteka nebuvo įgyvendinta ir neturėjo įtakos nemokios bendrovės finansinei padėčiai. Apeliantės teiginiai, kad šis atsisakymas buvo formalus ir sąlygotas tik to, jog neegzistuoja turtas, į kurį kreditorė galėtų nukreipti išieškojimą, paremtas tik pačios apeliantės subjektyviu situacijos vertinimu (CPK 185 straipsnis).

97.       Penkta, apeliantė tiek pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirajame skunde nurodė, kad susipažinusi su bendrovei perduotais dokumentais, nustatė, jog bendrovė išrašė susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Nordic Idea“ sąskaitas už darbuotojų nuomą, nors pati bendrovė turėjo darbuotojus. Apeliantės įsitikinimu, kadangi nėra aišku už kokias suteiktas paslaugas yra išrašytos sąskaitos, todėl laikytina, kad jokių darbuotojų nenuomota, o buvo tik siekiama išvesti pinigines lėšas iš bendrovės.

98.       Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo R. J. pateikė teismui duomenis, jog visos UAB „Nordic Idea“ sąskaitos bendrovei buvo išrašytos ir bendrovės apmokėtos tik už faktiškai suteiktas paslaugas ir realiai atliktus darbus, o bendrovės poreikis paslaugoms ir laikinojo įdarbinimo sprendimams kilo iš objektyvios verslo situacijos ir būtinybės užtikrinti veiklos tęstinumą esant paklausos svyravimams.  Suinteresuotas asmuo R. J. paaiškino, kad 2023 m. II pusmetis prasidėjo su staigiu užsakymu išaugimu, kas lėmė ir didesnį poreikį darbuotojų. Kadangi nebuvo aišku, ar šis augimas tęsis, ar vėl sumažės, buvo nuspręsta neinvestuoti į naujų darbuotojų paiešką ir jų integraciją bei apmokymą, o taip pat išvengti papildomų išlaidų (išeitinių išmokų, nepanaudotų atostogų kompensacijų ir kt.), jei situacija pasikeistų. Siekiant užtikrinti greitą reagavimą į padidėjusią paklausą neatšaukiant gautų užsakymų dėl pajėgumų trūkumo, o kartu ir užtikrinant kokybišką darbą, buvo pasirinktas sprendimas pirkti ruošinių pjovimo ir detalių sugręžimo paslaugas bei laikinai nuomotis jau apmokytus darbuotojus iš UAB „Nordic Idea“. Tuo tikslu su UAB „Nordic Idea“ buvo pasirašyta sutartis dėl pjovimo paslaugų teikimo (35 t., b. l. 179–180), o dėl pavienės gręžimo paslaugos, kurios poreikis buvo epizodinis, atskira sutartis nebuvo sudaroma. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Nordic Idea“ darbuotojai jau turėjo reikiamą kvalifikaciją ir patirtį gamybinėje veikloje ir galėjo iš karto pasiekti reikiamą darbo našumą, su UAB „Nordic Idea“ taip pat buvo pasirašyta laikinojo įdarbinimo sutartis (35 t., b. l. 181–182), siekiant užtikrinti užsakymų atlikimą be delsos ir su minimaliais kaštais.

99.       Be to, suinteresuotas asmuo R. J. pateikė duomenis, kad: i) 2023 m. gegužės 31 d. sąskaita 4 930 Eur sumai buvo išrašyta už gręžimo paslaugą; pagal priėmimo–perdavimo aktus, ruošiniai buvo atvežti į UAB „Nordic Idea“ sugręžimui ir grąžinti bendrovei; ii) 2023 m. liepos 31 d. sąskaita 6 202,40 Eur sumai buvo išrašyta už gręžimo paslaugą; pagal priėmimo–perdavimo aktus, ruošiniai buvo atvežti į UAB „Nordic Idea“ sugręžimui ir grąžinti bendrovei; iii) 2023 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita 3 238,89 Eur sumai buvo išrašyta už pjovimo paslaugą pagal sutartį dėl pjovimo paslaugos; tai patvirtina teikiamas užsakymas šiai paslaugai; iv) 2023 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita 21 083,21 Eur sumai buvo išrašyta už darbuotojų nuomą; tai patvirtina susirašinėjimas tarp UAB „Nordic Idea“ ir bendrovės darbuotojų dėl UAB „Nordic Idea“ darbuotojų darbo laiko žiniaraščių už 2023 m. rugpjūtį); v) 2023 m. rugsėjo 29 d. sąskaita 26 884,84 Eur sumai buvo išrašyta už darbuotojų nuomą; tai patvirtina susirašinėjimas tarp UAB „Nordic Idea“ ir bendrovės darbuotojų dėl UAB „Nordic Idea“ darbuotojų darbo laiko žiniaraščių už 2023 m.; vi) 2023 m. spalio 31 d. sąskaita 14 251,76 Eur sumai buvo išrašyta už darbuotojų nuomą; tai patvirtina susirašinėjimas tarp UAB „Nordic Idea“ ir bendrovės darbuotojų dėl UAB „Nordic Idea“ darbuotojų darbo laiko žiniaraščių už 2023 m. spalį; vii) 2024 m. vasario 29 d. sąskaita 7 834,52 Eur sumai buvo išrašyta už darbuotojų nuomą; tai patvirtina susirašinėjimas tarp UAB „Nordic Idea“ ir bendrovės darbuotojų dėl UAB „Nordic Idea“ darbuotojų darbo laiko žiniaraščių už 2024 m. vasarį (35 t., b. l. 184–207).

100.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos sąskaitos buvo išrašytos pagal sutartis, detalių perdavimo aktai patvirtina atliktus darbus, o aplinkybė, jog UAB „Nordic Idea“ nebuvo tinkamai įregistruota kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir pati savaime nepaneigia su bendrove sudarytos sutarties ir pagal ją išrašytų sąskaitų. Apeliantės teigimu, šie suinteresuoto asmens R. J. pateikti dokumentai nepatvirtina UAB „Nordic Idea“ paslaugos suteikimo fakto bendrovei.

101.       Nors apeliantė kvestionuoja suinteresuoto asmens R. J. pateiktus duomenis ir jų įrodomąją vertę, tačiau jos atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados ir nepatvirtina, kad bendrovės vadovai sąmoningais ir tyčiniais veiksmais siekė privesti bendrovę prie bankroto. Minėta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo (žr. šios nutarties 35 punktą). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, suinteresuotas asmuo R. J. pateikė pakankamai duomenų, kurie suponuoja išvadą, kad UAB „Nordic Idea“ suteikė bendrovei paslaugas. Apeliantė nenurodė argumentų, kurie paneigtų šias aplinkybes, o vien abstraktaus pobūdžio argumentai apie bendrovės „turto išvedimą“ nėra pakankami konstatuoti nei priežastinio ryšio, nei tyčinio bankroto požymio.

102.       Pažymėtina tai, kad juridinio asmens bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad juridinio asmens bankrotą lėmė tyčiniai jo valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas juridinio asmens nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas bendrovės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1043-450/2022).

103.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai dėl sąmoningų neteisėtų bendrovės vadovų veiksmų pažeidžiant bendrovės ar jų kreditorių interesus yra nepagrįsti ir iš esmės paremti tik subjektyvia jos nuomone, kurios nepatvirtino byloje esantys įrodymai.

Dėl kitų pareiškėjos argumentų

104.       Pareiškėja atskirajame skunde kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo aplinkybių. Pareiškėjos įsitikinimu, tokie veiksmai, kai teisėja susipažįsta su bylos medžiaga ir surašo nutartį per 52 minutes, suponuoja išvadas, kad: teisėja neįsigilino į nagrinėjamą klausimą arba surašė nutartį dar iki teismo posėdžio pradžios; siekė ne teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą, o pademonstruoti šališkumą bendrovės vadovų atžvilgiu.

105.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi byla dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2025 m. rugsėjo 23 d. 14 val. 30 min. Pareiškėja rašytinius paaiškinimus, kurie iš esmės yra atsikirtimai į suinteresuotų asmenų atsiliepimuose išdėstytus argumentus, pateikė 2025 m. rugsėjo 23 d. 10 val. 24 min. Kvestionuojama Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartis buvo įkelta į LITEKO ir teisėjos pasirašyta 2025 m. rugsėjo 23 d. 15 val. 7 min. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

106.       Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daryta išvada, kad apeliantės nurodomi argumentai ne tik, jog neatitinka faktinės situacijos, tačiau ir nepagrindžia teisėjos šališkumo ar neįsigilinimo į nagrinėjamą situaciją. Akivaizdu, kad nuo pareiškėjos rašytinių paaiškinimų pateikimo (2025 m. rugsėjo 23 d. 10 val. 24 min.) iki teismo procesinio sprendimo įkėlimo ir jo pasirašymo (2025 m. rugsėjo 23 d. 15 val. 7 min.) praėjo pakankamas laikas, per kurį teisėja galėjo susipažinti su pareiškėjos nurodomais argumentais ir juos įvertinti. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, byloje esančius duomenis interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą ar teisėjos šališkumą.

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

107.       Suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad atskirasis skundas yra iš esmės nemotyvuotas ir neatitinka atskirajam skundui keliamų reikalavimų, todėl yra pagrindas skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pasak suinteresuoto asmens R. J., didžioji skundo dalis paremta tais pačiais argumentais ir prielaidomis, kurios jau buvo teiktos pirmosios instancijos teismui, tačiau nėra aiškiai parodoma, kokiu būdu jos paneigia konkrečius nutarties motyvus.

108.       Sprendžiant klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016). Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021, 34 punktas). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-469/2021).

109.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja, teikdama atskirąjį skundą, pasielgė akivaizdžiai nesąžiningai, teisminį procesą naudojo ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Atskirojo skundo trūkumai, nepakankamas ar netinkamas procesinio dokumento nemotyvavimas nėra aplinkybės, kurios teiktų pakankamą pagrindą ieškovės procesinės elgesį kvalifikuoti kaip sąmoningą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Taigi, suinteresuoto asmens R. J. nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti CPK 95 straipsnyje numatytas pasekmes, o objektyvių duomenų, kad pareiškėja ar jo atstovas akivaizdžiai nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, teisminį procesą naudojo ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, suinteresuotas asmuo R. J. nepateikė. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

110.       Apeliantė kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantės vertinimu, suinteresuoto asmens T. K. patirtos 5 747,50 Eur teisinės pagalbos išlaidos turėtų būti mažinamos iki 1 500 Eur, nes; i) T. K. buvo atstovaujamas to paties advokato bendrovės nemokumo procese, todėl advokatas buvo susipažinęs su visais pareiškime nurodytais epizodais; ii) T. K. atsiliepimas yra tik 9 lapų apimties, todėl negalėjo kainuoti 5 747,50 Eur. Be to, apeliantė nurodė, kad suinteresuotam asmeniui R. J. priteistos 5 953,50 Eur bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl jos turėtų būti sumažintos, laikant, jog pagrįstos ir būtinos išlaidos siekia 3 000 Eur.

111.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

112.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

113.       Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

114.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas; 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 97 punktas).

115.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytam maksimaliam dydžiui viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

116.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nagrinėjamoje byloje nebuvo nagrinėjami nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai, reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti šalys nesinaudojo atitinkamos srities ekspertų paslaugomis, tačiau kompleksiškai įvertinus šalių veiksmus teisminiame procese, taip pat byloje spręstinų klausimų pobūdį (byloje nagrinėjamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingų už tai asmenų nustatymo klausimas) ir apimtis (visą elektroninės bylos medžiagą sudaro 38 tomai, iš jų 5 tomai susiję su bendrovės pripažinimo tyčiniu klausimu), konstatuotina, kad nagrinėjama byla yra didelės apimties, joje gausu faktinių aplinkybių, šalių atstovai parengė ir pateikė teismui pakankamai didelės apimties procesinių dokumentų (prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu – 18 lapų, suinteresuoto asmens R. J. atsiliepimas į prašymą – 24 lapai, suinteresuoto asmens T. K. atsiliepimas į prašymą – 11 lapų), o tai neabejotinai lėmė darbo laiko sąnaudas, atitinkamai ir išlaidų dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytus kriterijus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nusprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kai teismas gali priteisti daugiau išlaidų, negu įtvirtinta Rekomendacijose (Rekomendacijų 8.16 punkte – už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 0,4).

117.       Bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo T. K. pateikė prašymą dėl 5 747,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Suinteresuoto asmens T. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė atsiliepimo į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu parengimas (34 t., b. l. 95–98). Kadangi už suteiktą teisinę pagalbą suinteresuotas asmuo T. K. advokatui sumokėjo 2025 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo nurodymu, todėl laikytina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (5 747,50 Eur) viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (2 337,70 Eur × 0,4 = 935,08 Eur) už atsiliepimo į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad egzistuoja išimtinis atvejis, kai teismas gali priteisti daugiau išlaidų, negu įtvirtinta Rekomendacijose (žr. šios nutarties 116 punktas), konstatuoja, kad suinteresuoto asmens T. K. pirmosios instancijos teisme patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra proporcingos, atitinkančios bylos sudėtingumą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atlygintinomis visa apimtimi ir priteisė iš pareiškėjos suinteresuoto asmens T. K.. Apeliacinės instancijos teismas, nemažindamas bylinėjimosi išlaidų dydžio, papildomai atsižvelgė į ginčo pobūdį bei įvertino tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (5 747,50 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyto rekomenduojamo dydžio (2 337,70 Eur × 2,5 = 5 844,25 Eur) už atsiliepimo į ieškinį parengimą.

118.       Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo T. K. bendrovės nemokumo procese buvo atstovaujamas to paties advokato, savaime nepaneigia fakto, jog šioje byloje buvo poreikis susipažinti ir įvertinti byloje esančių duomenų visumą nagrinėjamam ginčui aktualiais naujais aspektais, t. y. advokatas, pradėjęs atstovauti suinteresuotą asmenį T. K. (34 t., b. l. 17–19) turėjo papildomai susipažinti su visa bylos medžiaga, išanalizuoti ne tik šalių teikiamus procesinius dokumentus šioje bylos stadijoje (sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu), tačiau ir įvertinti ankstesnius bendrovės bankroto procese atliktus veiksmus ir įrodymus (bendrovės finansinius duomenis, sutartis ir pan.). Todėl šios apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo nuspręsti, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

119.       Bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo R. J. pateikė prašymą dėl 5 953,95 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Suinteresuoto asmens R. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė: i) susipažinimas su pareiškimu ir jo priedais; pareiškimo pagrįstumo vertinimas 753,37 Eur (622,62 Eur × 1,21 = 753,37 Eur); ii) atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu rengimas 4 488,13 Eur ((110,40 Eur + 3 598,80 Eur) × 1,21 = 4 488,13 Eur); iii) susitikimas su klientu 222,64 Eur (184,00 Eur × 1,21 = 222,64 Eur); iv) susipažinimas su nemokumo administratoriaus byloje pateiktais įrodymais ir jų vertinimas bylos kontekste 333,96 Eur (276,00 Eur × 1,21 = 333,96 Eur); v) rašytinių paaiškinimų dėl nemokumo administratoriaus pateiktų papildomų įrodymų rengimas 155,85 Eur (128,80 Eur × 1,21 = 155,85 Eur) (38 t., b. l. 10–15).

120.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 164 punktas).

121.       Atsižvelgiant į suinteresuoto asmens R. J. nurodytų teiktų teisinių paslaugų pobūdį bei aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 120 punktą), darytina išvada, kad nurodytos teisinės paslaugos – susipažinimas su pareiškimu ir jo priedais; pareiškimo pagrįstumo vertinimas; susitikimas su klientu; susipažinimas su nemokumo administratoriaus byloje pateiktais įrodymais ir jų vertinimas bylos kontekste – laikytinos sudėtine atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei rašytinių paaiškinimų dėl nemokumo administratoriaus pateiktų papildomų įrodymų teisinės paslaugos dalimi, todėl už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas.

122.       Kadangi už suteiktą teisinę pagalbą suinteresuotas asmuo R. J. advokatui sumokėjo 2025 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo pavedimu, o nesumokėtą 489,81 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą apmokės, kai sueis atsiskaitymo terminas, laikytina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, susijusios su: i) atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu rengimu (4 488,13 Eur) viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (2 337,70 Eur × 0,4 = 935,08 Eur) už atsiliepimo į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu parengimą; ii) rašytinių paaiškinimų dėl nemokumo administratoriaus pateiktų papildomų įrodymų rengimas (155,85 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatyto rekomenduojamo dydžio (2 337,70 Eur × 0,4 = 935,08 Eur).

123.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kai teismas gali priteisti daugiau išlaidų, negu įtvirtinta Rekomendacijose (žr. šios nutarties 115 punktas), konstatuoja, kad suinteresuoto asmens R. J. pirmosios instancijos teisme patirtos 4 643,98 Eur (4 488,13 Eur + 155,85 Eur) teisinės pagalbos išlaidos (neįskaičiavus susipažinimą su pareiškimu ir jo priedais; pareiškimo pagrįstumo vertinimą; susitikimą su klientu; susipažinimą su nemokumo administratoriaus byloje pateiktais įrodymais ir jų vertinimas bylos kontekste; žr. šios nutarties 121 punktą) yra proporcingos, atitinkančios bylos sudėtingumą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Atsižvelgus į tai, patikslintina Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties rezoliucinė dalis, priteisiant iš pareiškėjos suinteresuoto asmens R. J. naudai 4 643,98 Eur bylinėjimosi išlaidas. 

124.       Teismų praktikoje pažymima, jog reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016).

Dėl procesinės bylos baigties 

125.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

126.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

127.       Tiek pareiškėja, tiek suinteresuoti asmenys pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, suinteresuoti asmenys įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

128.       Suinteresuotas asmuo T. K. pateikė teismui prašymą atlyginti 1 155,31 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė 2025 m. spalio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą, skirtą T. K. teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimui (3 t., b. l. 170). Nenustatyta duomenų, kurie patvirtintų, kad minėta sąskaita faktūra iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo apmokėta.

129.       Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

130.       Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria, be kita ko, sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme patirtų suinteresuoto asmens T. K. bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, priimama IV ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2025 m. II ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 337,70 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra (2 337,70 Eur × 0,4 = 935,08 Eur), todėl suinteresuoto asmens T. K. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (1 155,31 Eur) viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius.

131.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į suinteresuoto asmens T. K. pirmosios instancijos teisme priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį, taip pat įvertinęs tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme suinteresuoto asmens T. K. atstovas jau buvo susipažinęs su nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visuma, apeliantė iš esmės nekėlė naujų klausimų, kurie reikalautų išskirtinio jų įvertinimo ar aptarimo, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nusprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo maksimalaus Rekomendacijose nustatyto bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui priteisiama 935,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

132.       Suinteresuotas asmuo R. J. pateikė prašymą atlyginti 2 226,40 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (DOK-4883). Kartu su prašymu pateikė teisinių paslaugų suvestinę, skirtą R. J. teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimui. Nenustatyta duomenų, kurie patvirtintų, kad minėta sąskaita faktūra iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo apmokėta.

133.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 115 punktą), į taikytiną koeficientą, nustatytą pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (žr. šios nutarties 130 punktą), konstatuoja, kad suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teisme patirtos 2 226,40 Eur bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje numatytą maksimalų dydį (935,08 Eur).

134.       Taigi, atsižvelgdamas į suinteresuoto asmens R. J. pirmosios instancijos teisme priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį, atsiliepimo turinį, taip pat tai, kad apeliantė iš esmės nekėlė naujų klausimų, kurie reikalautų išskirtinio jų įvertinimo ar aptarimo, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo maksimalaus Rekomendacijose nustatyto bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui R. J. priteisiama 935,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties rezoliucinės dalies 2 pastraipą dėl bylinėjimosi išlaidų ir ją išdėstant taip: „Priteisti iš pareiškėjos mažosios bendrijos „Generolo štabas“, juridinio asmens kodas 305433567, atsakovui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 643,98 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 98 ct) ir atsakovui T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5747,50 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt septynis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.“.

Priteisti iš pareiškėjos mažosios bendrijos „Generolo štabas“, juridinio asmens kodas 305433567, suinteresuotam asmeniui T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 935,08 Eur (devynių šimtų trisdešimt penkių eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš pareiškėjos mažosios bendrijos „Generolo štabas“, juridinio asmens kodas 305433567, suinteresuotam asmeniui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 935,08 Eur (devynių šimtų trisdešimt penkių eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                                                                        Žilvinas Terebeiza