Administracinė byla Nr. A-391-492/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00493-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6; 15.2.3.1;15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjui L. V.,
atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovui A. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, trečiajam suinteresuotam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d. padavė skundą, kurį patikslino (I t., b. l. 32-51, 173-185; IV t., b. l. 113-118), Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) grąžinti jį į seniūno pareigas (valstybės tarnybą); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, 270 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš atsakovo 10 549,50 litų turtinei žalai atlyginti; 4) pareikalauti iš atsakovo, kad šis remiantis savivaldybės vedamu žurnalu paskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių (mašinų naudojimas po darbo vykdant tarnybines pareigas) ir priteisti apmokėjimą už viršvalandžius; 5) priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu.
Pareiškėjas nurodė, kad jis neteisėtai buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų. Tai konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 pripažindamas, kad pareiškėjas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų atleistas šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. bei priteisė atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Po šio teismo sprendimo, pareiškėjui buvo atkurtas valstybės tarnautojo statusas ir jis turėjo būti grąžintas į seniūno pareigas. Tuo metu buvo laisvų kitų seniūnijų seniūnų, seniūno pavaduotojo pareigų, tačiau pareiškėjui nebuvo pasiūlytos jokios valstybės tarnautojo pareigos. Prašė priteisti iš atsakovo 10 549,50 litus už tarnybinio automobilio vairo perdėjimą bei variklio pakeitimą. Priteisti iš atsakovo 270 000 litų neturtinę žalą, kurią patyrė dėl to, kad neteko 30 procentų sveikatos, patyrė pažeminimus, yra paėmęs paskolą iš banko, kurios negali sumokėti, dėl to gyvena baimėje, kad gali būti iškeldintas iš namo. Prašė teismo pareikalauti iš atsakovo, kad šis remiantis savivaldybės vedamu žurnalu paskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių. Pareiškėjas dirbo savaitgaliais – vykdavo įvairios šventės ir jis kaip seniūnas privalėjo dalyvauti, naudojo transportą. Mirė pareiškėjo mama bei sesuo, bet pareiškėjui nebuvo suteiktos kiekvienu atveju po tris išeigines dienas. Atsakovas turėtų apskaičiuoti viršvalandžius ir pareiškėjui sumokėti. Mano, kad už visų pareiškėjo reikalavimų patenkinimą yra atsakinga Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, atsiliepime (IV t., b. l. 132-134) nurodė, kad su pareiškėjo skundu bei patikslintu skundu nesutinka.
Nurodė, kad pareiškėjo L. V. pareikšti teismui prašymai dėl gražinimo į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo; 270 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti skirti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje, kuris yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, seniūnas yra karjeros valstybės tarnautojas, kurį į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo ir Valstybės tarnybos įstatymais. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 18 d. sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai ir turi būti atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.; taip pat buvo priteista iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu, 2010 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-544-(8.2), kuriuo įsakė išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą. Atsakovas darė išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus, laikė, kad jo reikalavimams tenkinti tinkamas atsakovas yra Radviliškio rajono savivaldybės administracija, su kuria pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais. Tą patį atsakovas manė ir apie pareiškėjo reikalavimą grąžinti pareiškėją į seniūno, valstybės tarnybos įmonės (įstaigos) vadovo darbą. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunduose nurodo, jog turėjo būti priimtas į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigas, (duomenys neskelbtini) seniūno pavaduotojo, (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigas. Šis reikalavimas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi. Atkreipė dėmesį, kad, spręsti dėl priėmimo į nurodytas pareigas turi į šias pareigas priimantis subjektas, t. y. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės atstovai atlieka savivaldybių administracinę priežiūrą, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Remiantis to paties įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Pareiškėjo L. V. skundai priskiriami būtent prie tokių skundų, kurių, vadovaujantis aukščiau nurodyta teisės norma, nenagrinėja Vyriausybės atstovas. Mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje turėjo parašyti teikimą dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-689 „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos naikinimo, jos aptarnaujamos teritorijos priskyrimo (duomenys neskelbtini) miesto seniūnijai“ panaikinimo, o tai, kad šis teikimas nebuvo parašytas nulėmė jo interesų pažeidimus, neturi teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 55-57, 163-167, 187-193) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo prašė taikyti senatį.
Nurodė, kad LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu išsprendė klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš seniūno pareigų, grąžinimo į šias pareigas, nesumokėto atlyginimo ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl byla šioje dalyje turi būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.
Radviliškio rajono savivaldybės administracija nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas naudojo tarnybinį automobilį teisėtai, atlikdamas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno funkcijas. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių kitas pareiškėjo prašomas priteisti sumas žalai atlyginti. Paaiškino, kad įsigydamas automobilį Audi A6, pareiškėjas viršijo jam skirtus asignavimus automobiliui įsigyti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu (IV t., b. l. 153-157) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vertino, kad pareiškėjo keliamas ginčas laikytinas tarnybiniu ginču ir dėl visų pareiškėjo reikalavimų atsakingas turėtų būti pareiškėjo darbdavys. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832; 2008, Nr. 113-4290) 31 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Seniūnas yra seniūnijos vadovas, seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas. Jis yra karjeros valstybės tarnautojas. Seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo ir Valstybės tarnybos įstatymais. Į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. <...>. Remdamasis šia teisės norma teismas sprendė, kad pareiškėjo darbdavys buvo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, kuris ir atleido pareiškėją iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų, todėl šioje byloje tinkamu atsakovu turėtų būti ne Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, o Radviliškio rajono savivaldybės administracija. Teismas nurodė, kad valstybė yra atskiras teisės subjektas, juridinis asmuo, turintis savarankišką teisinį statusą; pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, t. y. valstybė valdžios funkcijas įgyvendina per tam įstatymo įgaliotas institucijas. Tiek pati valstybė, tiek atskiros jos institucijos turi savarankišką teisinį statusą, gali įgyti teises ir pareigas ir būti teisinio santykio šalimi. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo teisinio santykio šalimi yra ne valstybė, o vietos savivaldos institucija – Radviliškio rajono savivaldybės administracija.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė teismui prašymą (IV t., b. l. 113-118), kuriuo prašė pakeisti atsakovą, t. y. nelaikyti atsakovu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, o atsakovu laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Tokį prašymą jis palaikė ir teismo posėdžio metu (IV t., b. l. 122-124, bei 2014 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas). Teismas išaiškino pareiškėjui žodžiu dėl pasirenkamo netinkamo atsakovo bei galimų dėl to pasekmių. Pareiškėjas nesutiko laikyti atsakovu Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, o pasirinko atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl pareiškėjo prašymo ir atsakovo pakeitimo, šioje nutartyje (IV t., b. l. 125-126) dar kartą nurodė koks atsakovas turėtų būti tinkamas šioje byloje, tačiau pareiškėjas savo valios nepakeitė. Nagrinėjant bylą iš esmės, pareiškėjas taip pat prašė laikyti atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Teismas pažymėjo, kad jeigu teismas siūlo pareiškėjui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, tačiau pareiškėjas su šiuo pasiūlymu nesutinka, tai gali būti pagrindas pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-470/2006).
III.
Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 161-181), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Prašo atsakovu laikyti tą asmenį, kurį teismas mano tinkamu.
Pareiškėjas nurodo, kad LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu buvo atleistas iš darbo nesant jo prašomos darbo vietos, todėl atsakovas privalėjo siūlyti kitą darbo vietą remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi bei Darbo kodekso 297 straipsniu. Šią išvadą, pasak apelianto, patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas nenurodė atsakovui sumokėti išeitinės kompensacijos. Apeliantas taip pat tvirtina, kad LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas, kadangi vietoje teismo priteistos 91 040 Lt sumos už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui, atskaičius mokesčius, buvo sumokėta 70 000 Lt. Laiko, kad darbdaviui tinkamai neatsiskaičius su pareiškėju darbo santykiai tęsiasi, todėl pareiškėjas ir kelia šį ginčą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas turi ištaisyti savo klaidą ir grąžinti pareiškėją į darbą bei sumokėti už priverstinės pravaikštos laiką, prarastą sveikatą. Pareiškėjas teigia kreipęsis į Radviliškio savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas siūlyti pareiškėjui kitą darbą ir visiškai su pareiškėju atsiskaityti, tačiau direktorius atsisakė tą padaryti. Tvirtina, kad teismas įtraukė atsakovu į bylą valstybę, vėliau, sutikęs su teismo pozicija, tokį prašymą pareiškė ir pareiškėjas, o jei teismas sprendė, kad netinkamai nurodyti atsakovo atstovai, tai tik teismas galėjo pareikalauti juos pakeisti. Teigia, kad grąžinimo į darbą klausimas labai aktualus sprendžiant dėl pareiškėjo būsimos pensijos išmokų, kurios negrąžinus pareiškėjo į darbą būtų minimalios, tokiu būdu nukentėtų pareiškėjo šeimos gyvenimas, kadangi iš pareiškėjo būtų atimtos visos socialinės garantijos. Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino, ar seniūnija buvo panaikinta teisėtai. Pareiškėjas taip pat tvirtina, jog visos neigiamos pasekmės, kurias jis nurodo, nebūtų kilusios, jei Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje būtų parašęs teikimą, kad Radviliškio savivaldybės taryba panaikintų savo neteisėtą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) kaimiškosios seniūnijos panaikinimo. Pareiškėjas teigia, kad per visą laiką nuo LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo priėmimo buvo atsilaisvinusios penkios ar šešios seniūno darbo vietos, o šiuo metu laisva ir (duomenys neskelbtini) seniūno vieta, tačiau atsakovas, veikdamas nusikalstamai, leidžia vykdyti konkursus, kad ši vieta būtų užimta, o pareiškėjas būtų priverstinėse pravaikštose. Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti bylą iš esmės.
Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 1 d. skundą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.
Pareiškėjas 2015 m. sausio 14 d. pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismas ir administracinių bylų Nr. A143-771/2010, Nr. A520-2902/2012 ir Nr. AS756-833/2011 atnaujinimo.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (V t., b. l. 1-3). Nurodė, kad laikosi atsiliepime į skundą pateiktos pozicijos, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, nėra tinkamas atsakovas byloje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (V t., b. l. 5-6). Radviliškio rajono savivaldybės administracija vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčo esmė
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A520-2902/2012 pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų, 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeitė - panaikino sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, atmesti pareiškėjo L. V. skundo reikalavimai dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir šią administracinės bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Taip pat panaikino sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo L. V. skundo reikalavimas priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių, ir šią bylos dalį nutraukė. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Minėta nutartimi buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo pagal pareiškėjo skundą ribos bei nurodyta pirmosios instancijos teismui, kokios turi būti nustatytos ir ištirtos aplinkybės, svarbios priimant objektyvų ir pagrįstą sprendimą.
LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 grąžinant dalį pareiškėjo skundo reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į valstybės tarnybą turėjo būti nagrinėjamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, nustatančiu, kad buvusiam įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimtą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai, taip pat įstaigos vadovą, kuriam suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigos, jeigu asmuo atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Asmenys, siekiantys būti priimti į įstaigos vadovo pareigas, gali būti priimti į šias pareigas į valstybės tarnautojo pareigas priimančio asmens sprendimu. Jeigu nėra galimybės šioje dalyje nurodytu atveju buvusiam įstaigos vadovui pasiūlyti įstaigos vadovo pareigų, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka jam siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Ši skundo dalis buvo grąžinta nagrinėti, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, šio reikalavimo iš esmės neišnagrinėjo.
LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 taip pat buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo reikalavimas dėl atlyginimo už dirbtus viršvalandžius priteisimo, konstatuota, kad byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu nepagrįstai, nes nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų tinkamai atsisakęs pareikštų reikalavimų. Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar pareiškėjas palaiko reikalavimą dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo.
Grąžinant LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perkėlimą priteisimo bei dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turi išsiaiškinti ir nustatyti, kokiu pagrindu pareiškėjas reiškia reikalavimus dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, t. y. ar pareiškėjas nurodytas pinigų sumas traktuoja kaip žalos atlyginimą, ar kaip atsakovo nepagrįstą parturtėjimą. Antra, pareiškėjui turėjo būti išaiškinta, kad jis turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius jo nurodytas pinigų sumas. Aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo ištirtos.
Be šių reikalavimų, pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. pateiktu patikslintu skundu papildomai pareiškė reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu priteisimo (IV t., b.l. 44-52).
Dėl byloje pareikštų reikalavimų nagrinėjimo apimties
Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei pirmosios instancijos teismo sprendime, priimtame 2014 m. gegužės 23 d. bylą išnagrinėjus iš naujo, išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad administracinė byla buvo nagrinėjama išimtinai formaliai taikant administracinių bylų proceso nuostatas, nenagrinėjant pareiškėjo reikalavimų iš esmės, liko neįgyvendinti LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 pirmosios instancijos teismui nustatyti reikalavimai, neatskleista bylos esmė.
Po administracinės bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas 2012 m. spalio 17 d. raštu (III t., b. l. 184) pareiškėjui pasiūlė patikslinti skundo reikalavimus dėl pareiškėjo grąžinimo į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, bei pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas teismui 2012 m. lapkričio 5 d. pateikė „Atsakymą – skundą“, (III t., b. l. 185-199), 2012 m. gruodžio 19 d. – „Atsiliepimą“ (III t., b. l. 210-215), kuriais prašė išnagrinėti jo reikalavimus, pabrėžė, kad jie reiškiamai Radviliškio rajono savivaldybei ir savivaldybės administracijai, taip pat reiškė Šiaulių apygardos administraciniam teismui nušalinimą; atsižvelgiant į jų turinį, pateikti raštai laikytini procesiniais dokumentais – rašytiniais paaiškinimais. Be to, pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. pateikė teismui „Skundą – prašymą“, kuriuo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, teikė prašymus kitoms institucijoms – Prezidentei, Seimo pirmininkui, kt. (IV t., b. l. 14-34).
Pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. teikė teismui patikslintą skundą, kuriuo reiškė reikalavimus Radviliškio rajono savivaldybei (IV t., b. l. 44-52). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, sumokėti 19 481, 87 Lt bei 15 085, 84 Lt delspinigių nuo šios sumos, atsisakė priimti, ir priėmė nagrinėti likusią skundo dalį – dėl atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės įpareigojimo grąžinti pareiškėją į darbą (valstybės tarnybą), dėl 8 150 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu bei 6 315,26 Lt delspinigių nuo šios sumos priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-659/2013 išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties, paliko šią nutartį nepakeistą (IV t., b. l. 93-100).
Pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. pateikė teismui „Pareiškimą – skundo papildymą“ (IV t., b. l. 113-118), kuriuo prašė atsakovu byloje laikyti valstybę, jos atstovu – Vyriausybės atstovą Šiaulių apskričiai. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi atsakovu administracinėje byloje nutarė laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, o Radviliškio rajono savivaldybės administraciją – trečiuoju suinteresuotu asmeniu (IV t., b. l. 125-126).
Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimus dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, dėl apmokėjimo už viršvalandžius, dėl išlaidų už automobilio variklio pakeitimą, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė, konstatavęs, kad skundo reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui. Nesutikdamas su priimtu sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė jį panaikinti, argumentavo, kad bylos nagrinėjimo metu jam nebuvo tinkamai išaiškintos konkrečių skundo reikalavimų pateikimo tinkamiems atsakovams pasekmės, tai patvirtina teismo posėdžio metu daryti garso įrašai.
Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti pareiškėjo teiginius dėl netinkamo atliekamų procesinių veiksmų pasekmių išaiškinimo, susipažinusi su teismo posėdžių, vykusių 2014 m. vasario 13 d. ir 2014 m. balandžio 17 d. garso įrašais, pripažįsta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio reikalavimai buvo pritaikyti itin formaliai, liko neatsižvelgta į nuostatą, kad pareiškėjui nesutinkant pakeisti atsakovą, turi būti tinkamai išaiškinamos šalies procesinės teisės (ABTĮ 53 str.), o tai apima ir pasekmių, kurios kyla dėl vienų ar kitų procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, išaiškinimą. Tai ypač aktualu aptariamu atveju, kai bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs nuo pareiškėjo skundo pateikimo Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2010 m. birželio 17 d. (t. 1, b. l. 32), pareiškėjas ne kartą tikslino skundo reikalavimus, juos reiškė tiek atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, tiek valstybei. Bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasirenkamą pažeistų teisių gynimo būdą – siekį grįžti į valstybės tarnybą savivaldybės institucijoje, gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią nurodo patyrę dėl konkretaus subjekto – savivaldos institucijos veiksmų, remiantis principu, kad „teismas žino teisę“, turėjo ne formaliai nurodyti galimybę atsakovą keisti tinkamu, bet išaiškinti, kad atsisakymas reikšti reikalavimus tinkamam atsakovui reiškia atsisakymą apskritai savo pažeistų teisių gynimo pasirinktu būdu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti, jame negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui, baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Atitinkamai dėl šių priežasčių administracines bylas nagrinėdami teismai turi vengti formalaus proceso, sprendžiant dėl asmens pažeistų teisių gynimo skunde nurodomu būdu, turi būti įvertinamos visas ginčui aktualios faktinės aplinkybės, taikytinas teisės normas, ir tuo remiantis priimamas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas. Be to, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, jog administracinis teismas, priimdamas teismo sprendimą inter alia įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje. Taigi ginčui reikšmingų aplinkybių nustatymas, proceso nuostatų taikymas vengiant perdėto jų formalizavimo yra reikšminga teisingumo vykdymo sąlyga. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai, susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, posėdžio protokolu, kilo pagrįstų abejonių, ar pagrįstai bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos tik paskutiniuoju pareiškėjo patikslintu skundu. Apibendrinant byloje nuo 2010 m. vykusį procesą, akivaizdu, kad pareiškėjas raštu pateiktų skundo reikalavimų dėl grąžinimo į valstybės tarnybą savivaldybės institucijose, su savivaldybės institucijų nurodomais neteisėtais veiksmais susijusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra atsisakęs, pirmosios instancijos teismas yra siūlęs teikti įrodymus, patvirtinančius skunduose išdėstytas aplinkybes, byloje yra pareikšti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, kuri dalyvavo viso bylos nagrinėjimo proceso metu, atsikirtimai dėl šių reikalavimų pagrįstumo bei prašymas taikyti senaties terminus, todėl sprendimas šioje byloje proceso šalims turi prejudicinę reikšmę, tai reiškia, kad sprendime turi būti motyvai dėl pareikštų reikalavimų iš esmės.
Teisėjų kolegija, siekdama teisingo sprendimo priėmimo byloje bei vengdama itin formalaus administracinio proceso nuostatų taikymo, tuo pačiu situacijos, kai nėra atsakoma į dalį pareiškėjo argumentų, o ginčo nagrinėjimas teisme yra užsitęsęs, 2015 m. vasario 5 d. nutartimi atnaujinusi bylos nagrinėjimą iš esmės, žodinio bylos nagrinėjimo metu išklausiusi šalių paaiškinimų ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, siekdama proceso ekonomijos ir operatyvumo, atsižvelgdama į ilgą ginčo nagrinėjimo teisme trukmę, pasisako dėl byloje nagrinėjamų pareiškėjo reikalavimų iš esmės.
Dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 buvo pripažinta, kad pareiškėjas L. V. buvo atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir nustatyta, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., pareiškėjui priteista 91 040,00 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), nes Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybės nuo 2009 m. liepos 1 d. neegzistuoja.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 grąžinant dalį pareiškėjo skundo reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į valstybės tarnybą turėjo būti nagrinėjamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, nustatančiu, kad buvusiam įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimtą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai, taip pat įstaigos vadovą, kuriam suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigos, jeigu asmuo atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Asmenys, siekiantys būti priimti į įstaigos vadovo pareigas, gali būti priimti į šias pareigas į valstybės tarnautojo pareigas priimančio asmens sprendimu. Jeigu nėra galimybės šioje dalyje nurodytu atveju buvusiam įstaigos vadovui pasiūlyti įstaigos vadovo pareigų, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka jam siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklės (toliau – šios Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967, (reg. galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d.) reglamentuoja karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimą ir karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymą buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymą buvusiam įstaigos vadovui, atleistiems iš valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigybės panaikinimo (1 punktas). Pagal šias Taisykles valstybės tarnautojo pareigos siūlomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems asmenims (3 punktas). Asmuo, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, kreipiasi į valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančią įstaigą, pateikdamas rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą. Asmuo, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, gali pateikti prašymą ir šių Taisyklių 5 punkte nurodytus dokumentus valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai paštu arba tiesiogiai atvykęs į įstaigą (4 punktas). Taigi pareiškėjas, siekdamas atkurti karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statusą, turėjo taisyklių nustatyta tvarka pareikšti savo valią dėl atitinkamo statuso atkūrimo. Pareiškėjas pripažino, kad dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo per 6 mėnesių laikotarpį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 priėmimo nesikreipė, todėl jo reikalavimas dėl grąžinimo į valstybės tarnybą Valstybės įstatymo 43 straipsnio 3 dalies pagrindu negali būti tenkinamas. Pareiškėjo argumentas, kad įstatyme numatyta garantija dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo jam turėjo būti taikoma ir nepateikus rašytinio prašymo, atmestinas, nes įstatyme (VTĮ 43 str. 3 d.) yra nurodyta, kad 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo pareigos, ar tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos siūlomos Vyriausybės nustatyta tvarka, kurioje numatyta asmens pareiga savo valią pareikšti konkrečiu būdu - pateikiant rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą. Be to, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybių, kad per 6 mėnesių laikotarpį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 priėmimo Radviliškio rajono savivaldybėje buvo laisvų pareigų, kurios galėjo būti jam siūlomos, tokių duomenų administracinėje byloje nėra (IV t., b. l. 203). Aplinkybės, susijusios su (duomenys neskelbtini) seniūnijos panaikinimu Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo argumentų dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos panaikinimo netiria ir nevertina, į šį faktą buvo atsižvelgta priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010. Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingos aplinkybės po šio teismo sprendimo priėmimo.
Dėl apmokėjimo už viršvalandžius
Pareiškėjas L. V., prašydamas atlyginti už viršvalandžius, patikslintuose skunduose nebuvo nurodęs priteistinos konkrečios pinigų sumos, kuri jam turėtų būti atlyginta už viršvalandžius, nenurodė konkrečių dienų, kada dirbo viršvalandžius (I t., b. l. 137, II t., b. l. 120-129). Pareiškėjas prašė pareikalauti iš duomenų iš savivaldybės, kad šis remiantis savivaldybės vedamu žurnalu būtų apskaičiuota, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių.
Atsikirsdama į šiuos reikalavimus Radviliškio rajono savivaldybės administracija nurodė, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. PA-19-(10.1) „Dėl mokėjimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis“ 2 puntu nustatė, kad savivaldybės administracijos seniūnijų seniūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu darbu (I t., b. l. 220); darbdavio nurodymų pareiškėjui dirbti viršvalandžius nebuvo. Mano, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tarnybinių automobilių naudojimo nedarbo valandomis, švenčių ir poilsio dienomis 2007 m. kovo 4 d. registravimo žurnalas neįrodo, kad tarnybinis automobilis buvo naudojamas tarnybos reikmėms (I t., b.l. 221-230).
Pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų buvo atleistas 2007 m. gruodžio 11 d. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcija nereglamentavo viršvalandžių mokėjimo, todėl, remiantis įstatymo 5 straipsniu, dėl viršvalandžių apmokėjimo turėjo būti sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso normomis. Darbo kodekso 150 straipsnyje įtvirtinta, kad viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami, darbdavys gali juos skirti tik išimtiniais atvejais (2 d.); viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse (5 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes byloje – nebuvo administracijos nurodymų dirbti viršvalandžius, pareiškėjas pateko į administracijos pareigūnų tarpą, kurių darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu darbu, – daro išvadą, kad šį pareiškėjo reikalavimą tenkinti nėra pagrindo.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo
Pareiškėjas, patikslinęs skundo reikalavimus, prašė priteisti 8 150 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu – t. y. po jo atleidimo iš seniūno pareigų nuo 2007 metų gruodžio 11 dienos.
Pareiškėjo ir atsakovo darbo (tarnybos) santykiai nutrūko nuo 2010 m. gegužės 18 d., nes LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, ar yra pareikštas toks prašymas, ar ne. Taigi įstatymų leidėjas yra pavedęs teismui, nagrinėjančiam bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos), parinkti darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju buvo taikoma DK 297 straipsnio 4 dalis, kuri numato, kad jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Taigi akivaizdu, kad klausimą dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos, kaip ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, priteisimo sprendžia tas teismas, kuris nustato, kad darbuotojas, kuris buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Taikant DK 297 straipsnio 4 dalį nėra numatytas kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimas, todėl tenkinti tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo
Vertinant pareiškėjo L. V. apeliacinio skundo argumentus dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir nurodomos atsiradusios žalos, pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Taigi savivaldybės atsakomybė (viešoji atsakomybė) CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Pažymėtina, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turėjo pateikti įrodymus, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Pareiškėjas patikslinto skundo reikalavimais prašė priteisti iš atsakovo 7303,50 Lt (su delspinigiais) už pakeistą variklį ir 10 549,50 Lt (su delspinigiais) už automobilio vairo perdėjimą. Iš pareiškėjo pareikštų reikalavimų matyti, kad pareiškėjas nurodė, jog be delspinigių už pakeistą variklį jam turėjo būti sumokėta 4 500 Lt, o už vairo perdėjimą – 6 500 Lt.
Vertinant pareiškėjo reikalavimus priteisti 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už vairo perdėjimą, pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nurodė (I t., b. l. 99-100), jog tarnybinis automobilis buvo paimtas iš jo, nesumokėjus kompensacijos už pareiškėjo atliktus pagerinimus. Pareiškėjas nurodo, jog tai, kad buvo pakeistas automobilio variklis ir jis priklauso pareiškėjui, įrodo tas faktas, kad variklio numeris nurodytas tas, kuris buvo perkant automobilį, o šiuo metu automobilio numeris yra kitas. Remiasi 2005 m. spalio 28 d. techninės ekspertizės pažyma Nr. 55 (I t., b. l. 11). Nurodo, kad vairą keitė pas privatų asmenį (IV t., b.l. 57). Leistini įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo sumokėtas sumas, į bylą nėra pateikti.
Sprendžiant, kokiu pagrindu pareiškėjas reiškia minėtus reikalavimus, būtina atsižvelgti, kad pareiškėjo nurodomos išlaidos buvo tarnybos metu eksploatuojant savivaldybei nuosavybės teise priklausantį automobilį, kuris buvo skirtas pareiškėjui su tarnyba susijusioms funkcijoms atlikti. Taigi pareiškėją ir savivaldybę siejo tarnybiniai santykiai, o kilęs ginčas yra dėl savivaldybės materialinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad materialinės darbdavio atsakomybės santykiai nėra reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo, remiantis šio įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas, nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1032-14).
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 248 straipsnio 3 punkte inter alia numatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo.
Atsiliepimuose į pareiškėjo skundus Radviliškio rajono savivaldybė reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir juos atmesti (I t., l. 165, 189).
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos (5 d.). – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).
Pareiškėjas argumentų, kodėl teisme reikalavimus dėl materialinės žalos, kurią patyrė tvarkydamas automobilį 2005 m., atlyginimo, pareiškė teisme tik 2010 m. birželio 17 d. (I t., b.l. 2), nepateikė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie reikalavimai atmestini dėl praleisto senaties termino (CK 1.131 str. 1 d.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nurodė (I t., b. l. 49-50), kad neturtinė žala pasireiškė išgyventomis kančiomis ir nepritekliumi – įtemptu darbu su nuolat išleidžiamomis asmeninėmis lėšomis seniūnijos gyventojams ir savivaldybės darbui bei per septynerius darbo metus dirbtas dvigubas darbo dienas, darbu poilsio bei atostogų metu. Taip pat nurodė, jog dvasinius išgyvenimus patyrė ilgą laiką, daug kartų nesulaukdamas tinkamos, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos, pagalbos valstybės institucijose. Teigė, jog dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, akivaizdaus atsakovo atsisakymo veikti įstatymų ir teisės aktų nustatytos veiklos ribose, kai jam nebuvo siūlomas kitas darbas valstybės tarnyboje, jis atsidūrė psichologinio ir emocinio streso būsenoje bei depresijoje, liko dvasiškai sužlugdytas, patyrė fizinius negalavimus, neteko 30 procentų darbingumo. Tai, kad buvo sutrikdyta jo sveikata, įrodo byloje esanti valstybinės komisijos gydytojų pažyma. Nurodo, kad iš darbo vietos (darbo kabineto) darbo metu buvo išvežtas greitosios medicinos pagalbos, gydomas kelis mėnesius stacionariai. Teigia, jog šioje byloje neturtinė žala prašoma dėl tęstinio psichologinio ir ekonominio smurto, pažeminimų, kratų ir t. t. Prašė priteisti 270 000 Lt.
Pareiškėjo skundo argumentai patvirtina, kad jis siekia neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų. Viešoji atsakomybė dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trims aukščiau minėtoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti institucijos neteisėtus veiksmus, faktą, kad tam tikra žala patirta tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurią pareiškėjas patyrė dėl neteisėtų Radviliškio savivaldybės administracijos veiksmų atleidžiant pareiškėją iš tarnybos bei dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų iki atleidimo iš tarnybos yra išnagrinėti administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 bei yra išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu, kuriuo jo reikalavimas dėl 360 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra atmestas, konstatuota, kad ginčas yra iš esmės tarnybinis ir išspręstas pareiškėjo naudai, pažymėta, kad atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos priekaištai pareiškėjui dėl netinkamo biudžeto asignavimo valdymo iš dalies buvo pagrįsti. Dė to šioje byloje gali būti sprendžiama tik dėl tokių institucijos neteisėtų veiksmų, kurie nebuvo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 bei iš esmės vyko po pareiškėjo atleidimo iš seniūno pareigų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas neįrodė valstybės ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, kurie yra įvardijami skunde (tęstinio psichologinio ir ekonominio smurto, pažeminimų, neteisėtų kratų, nesuteiktos pagalbos valstybinėse institucijose ir t.t.), kaip būtinosios sąlygos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str. 4 d.). Nenustačius byloje valstybės ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl neturinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.
Be aptartų reikalavimų, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatymo – Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija netenkina tokio pareiškėjo prašymo, pažymi, kad pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą yra abejonės dėl tokio teisės akto atitikties Konstitucijai, kuris turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, gi nagrinėjamu atveju byloje nėra taikomas nurodomas įstatymas – Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, todėl šios normos (viena ar kita apimtis) atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nėra aktuali.
Vertinant pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti minėtus patikslinto skundo reikalavimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šių pareiškėjo reikalavimų. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus platesne apimtimi, įvertino iš esmės visus byloje pareikštus ir nagrinėtinus argumentus, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pareiškėjas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ramūnas Gadliauskas
Virginija Volskienė