Administracinė byla Nr. eA-2110-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01581-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auto Idea“ kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ (toliau – Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimus pareiškėjui. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.       Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir SĮĮ, Įstatymas) (akto redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2020 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai tenkinamos visos 14 straipsnio 1 dalies sąlygos, įskaitant 8 punkto reikalavimą, kad socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui turi būti nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Iki 2020 sausio 1 d. šie reikalavimai nebuvo numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir nebuvo taikomi socialinėms įmonėms, tarp jų ir pareiškėjui. Priėmus naują SĮĮ redakciją pareiškėjas nebeatitiko valstybės keliamų reikalavimų. Nustatant naujus reikalavimus nebuvo atsižvelgta į valstybės priimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Įmonei persitvarkyti buvo likęs nepagrįstai trumpas laikas (3 mėnesiai) iki SĮĮ naujos redakcijos įsigaliojimo. Nepaisant valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo, pareiškėjas liko įpareigotas laikytis iš SĮĮ kylančių pareigų socialinėms įmonėms. Tokia situacija, kuomet valstybė priimdama įstatymą nesilaiko terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, tačiau palieka įsipareigojimus socialinėms įmonėms, akivaizdžiai neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Pareiškėjui nesilaikant reikalavimų, reikėtų grąžinti visą įsisavintą valstybės pagalbą. Toks reguliavimas pareiškėjui kelia abejones dėl jo suderinamumo su Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

2.2.       Pagal SĮĮ14 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą ne dėl bet kokios galimai padarytos veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas socialinei įmonei, vadovui ar įgaliotam asmeniui sudaro pagrindą stabdyti valstybės pagalbos mokėjimą. Įsakyme nurodyti tik ikiteisminių tyrimų numeriai, pradėjimo datos, tyrimą vykdanti įstaiga, tačiau nėra nurodyta, ar ikiteisminis tyrimas pareiškėjui ar pareiškėjo direktoriui T. L. pradėtas už 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų nusikalstamų veikų padarymą.

2.3.       Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes Įsakyme apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus ir į 2020 m. kovo 6 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 9R-A-4919. Įsakyme nebuvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos nebuvo susietos su VAĮ normomis.

2.4.       Įsakyme nurodytas valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas yra neproporcingas ir sukeliantis neadekvačius padarinius, pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisinės valstybės principą. Pareiškėjas socialinės įmonės statusą įgijo 2016 gruodžio 1 d. ir iki ginčijamo Įsakymo priėmimo atitiko visas SĮĮ leidėjo keliamas sąlygas.

2.5.       Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galiojančios redakcijos SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principams. Minėti SĮĮ straipsniai galimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, kadangi valstybės pagalbos mokėjimas sustabdomas, nors asmuo tik įtariamas padaręs konkrečias SĮĮ nurodytas nusikalstamas veikas ar vieną iš jų. SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punkto nuostatos prieštarauja, konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, proporcingumo principui (pareiškėjui sukelia didelę žalą). Naujose SĮĮ nuostatose nėra įstatymiškai apibrėžtos teisinės pasekmės, kurios kils įmonėms, kurioms turi būti sustabdytas arba nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas.

3.       Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, jog:

3.1.       Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-135 patvirtintą „Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) 13 punktą, Užimtumo tarnyba turi pareigą patikrinti, ar visi Apraše nurodyti dokumentai, kuriuos pateikia įmonė norinti gauti valstybės pagalbą, atitinka reikalavimus. Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Informatikos ir ryšių departamentas). Informatikos ir ryšių departamentas 2020 m. kovo 6 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie juridinį asmenį ir jo archyvo duomenų išraše Nr. 9R-A-4917 nurodė, jog Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate 2013 m. kovo 31 d. ir 2013 m. rugsėjo 3 d. buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl UAB „Auto Idea“ galimai padarytų nusiskantamų veikų. 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 m. spalio 29 d. UAB „Auto Idea“ buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja).

3.2.       Informatikos ir ryšių departamentas 2020 m. kovo 6 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis apie fizinį asmenį ir jo archyvo duomenų apraše Nr. 9R-A-4918 nurodė jog Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose ir dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. 2020 m. spalio 4 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimu skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Užimtumo tarnyba, atsižvelgusi į Informatikos ir ryšių departamento pateiktą informaciją, sustabdė pareiškėjui valstybės pagalbos mokėjimą nuo Įsakymo priėmimo dienos, nes pareiškėjas neatitiko keliamų reikalavimų.

3.3.       Nuo 2020 sausio 1 d. įsigaliojęs SĮĮ šiuo atveju yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, kurio nuostatos yra taikomos vienodai, neatsižvelgiant į sudarytų sutarčių laiką ir pagrindus, tiek ankščiau, tiek ir naujai sudarytoms sutartims. UAB „Auto Idea“ direktorius buvo pripažintas įtariamuoju (kaltinamuoju) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 d., kurio sankcija numato, už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, todėl pareiškėjo direktoriaus T. L. galimai padaryta veika atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje pateiktą sunkaus nusikaltimo apibrėžimą. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo ir direktoriaus T. L. atžvilgiu buvo pradėtas 2012 m., informacija apie ikiteisminius tyrimus pareiškėjui buvo žinoma ir jis pats tai pripažįsta.

3.4.       Įsakyme yra tiesiogiai nurodytas teisinis pagrindas – SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“. Įsakymo faktinis pagrindas – Informatikos ir ryšių departamento 2020 m. kovo 6 d. išrašas Nr. 9R- A- 4918 ir 2020 m. kovo 6 d. išrašas Nr. Nr. 9R-A-4967.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo, kuriuo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas nuo šio Įsakymo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

6.       Byloje buvo nustatyta, kad:

6.1.       Pareiškėjas įsteigtas 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla – paprastuoju pastatų valymu (EVRK2 81.21), kita pastatų ir pramoninio valymo veikla (EVRK2 81.22), kita valymo veikla (EVRK2 81.29), kitais statybos ir baigiamaisiais, ir apdailos darbais (EVRK2 43.39). Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 1 d. buvo suteiktas socialinės įmonės statusas.

6.2.       Pareiškėjas 2020 m. kovo 6 d. Užimtumo tarnybai pateikė mokėjimo prašymą Nr. 173327 dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo už 2020 m. vasario mėnesį. Prašymo nagrinėjimo metu Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą dėl UAB „Auto Idea“ ir vadovo atitikties SĮĮ 7 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytoms sąlygoms.

6.3.       Užimtumo tarnyba 2020 m. kovo 24 d. Įsakymu Nr. V-98 sustabdė socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ valstybės pagalbos mokėjimą nuo Įsakymo priėmimo dienos. Priimdama sprendimą Užimtumo tarnyba vadovavosi SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1 papunkčiu, ir Departamento 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. 9R-A-4919.

7.       Teismas vadovavosi SĮĮ 2 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1 dalies 2-8 punktais, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, VAĮ 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsniu, Aprašo 13 punktu.

8.       Teismas padarė išvadą, kad Užimtumo tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, rėmėsi Informatikos ir ryšių departamento 2020 m. kovo 6 d. pateiktais Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis. Registro duomenų išraše Nr. 9R-A-4917 apie juridinį asmenį nurodyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „Auto Idea“ galimai padarytų nusikalstamų veikų, už kurias įmonė 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 spalio 29 d. pripažinta įtariamąja pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Duomenų, jog nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose) būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra. Taip pat pateiktas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį ir jo archyvo duomenų išrašas Nr.9R-A-4918, kuriame nurodyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. T. L. 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėta, kad nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. lapkričio 5 d. dalis ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl BK 300 str. 1 d. numatytų veikų nutraukta.

9.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teikdamas 2020 m. kovo 6 d. mokėjimo prašymą (duomenys neskelbtini) Užimtumo tarnybai dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo už 2020 m. vasario mėnesį nebeatitiko prašymo pateikimo metu galiojančio SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, todėl Užimtumo tarnyba teisėtai ir pagrįstai sustabdė valstybės pagalbos mokėjimą.

10.       Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime dėstoma pozicija, jog socialinė įmonė, teikdama prašymus valstybės pagalbai gauti, kiekvieną kartą turi atitikti prašymo metu galiojančias SĮĮ normas. Socialinės įmonės turėjo pakankamai laiko susipažinti su nauja SĮĮ redakcija, be to, prieš įsigaliojant naujai redakcijai SĮĮ projektas taip pat buvo skelbiamas ir su juo buvo galima susipažinti bei pertvarkyti vykdomą ūkinę veiklą.

11.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki 2019 m. gruodžio 31 d., baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto SĮĮ įsigaliojimo dienos galiojusio SSĮ nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti 2020 m. sausio 1 d. ir vėliau, kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto SĮĮ įsigaliojimo dienos galiojusio SĮĮ nuostatomis, baigiami nagrinėti bei sprendimai dėl mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto SĮĮ įsigaliojimo dienos galiojusio SĮĮ nuostatomis. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai, gavęs mokėjimo prašymą galiojant naujos redakcijos SĮĮ nuostatoms, sprendimą dėl valstybės pagalbos (ne)skyrimo, įskaitant ir jos stabdymą, priėmė vadovaudamasis galiojančios redakcijos nuostatomis.

12.       Teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėjas turi tęsti savo įsipareigojimus yra susiję ne su skundžiamu įsakymu, o su socialinės įmonės statuso turėjimu. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad skundžiamu įsakymu taikyta neproporcinga priemonė, kadangi buvo taikytas valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas, o ne jos nutraukimas.

13.       Teismas pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas vertintinas sistemiškai su jame nurodyta informacija. Skundžiamame įsakyme daroma aiški nuoroda į Informatikos ir ryšių departamento pateiktą informaciją apie ikiteisminius tyrimus, kuriuose pareiškėjas ir jo vadovas pripažinti įtariamaisiais dėl nusikalstamų veikų, tarpe kurių yra ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.). Iš skundžiamo Įsakymo turinio aiškiai matyti, kuo vadovaujantis jis buvo priimtas, Įsakyme atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

14.       Teismas padarė išvadą, jog nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjas kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimą.

III.

15.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo  29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas

16.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, jog pareiškėjas turi tęsti savo įsipareigojimus, yra susiję ne su skundžiamu Įsakymu, o su socialinės įmonės statuso turėjimu. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, visiškai nevertino aplinkybės, kad taikius valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymą ir neatsiradus sustabdytos valstybės pagalbos atnaujinimo pagrindų arba jei ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbą priėmimo dienos netenkinamos SĮĮ (įsigaliojusiame nuo 2020 m. sausio 1 d.) nurodytos sąlygos, keliamos socialinio statuso siekiančiai įmonei, valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas. 

16.2.        Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai netyrė, nevertino ir skundžiamame sprendime net nepasisakė apie tai, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog, nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai SĮĮ redakcijai, ne tik pareiškėjui buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas dėl to, kad jis nebeatitinka SĮĮ (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų nuostatų. Atsakovo atstovas patvirtino, jog yra ir kitos socialinės įmonės, kurioms ar jų vadovams iki 2020 m. sausio 1 d. buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, ir kurioms dėl to po 2020 m. sausio 1 d. buvo sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimai. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad, jei ikiteisminis tyrimas nebus baigtas per 6 mėnesius nuo skundžiamo įsakymo sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą priėmimo, pareiškėjui valstybės pagalbos mokėjimas bus nutrauktas. Kaip nurodė atsakovo atstovas, nutraukus valstybės pagalbos mokėjimą, socialinės įmonės statusas nėra panaikinamas, pareiškėjui, be kita ko, ir toliau liktų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

16.3.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas gali trukti ilgai ir gali būti nutrauktas, nepriėmus apkaltinamojo teismo nuosprendžio, taip pat gali pasibaigti išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimu. Akivaizdu, kad, pareiškėjui taikius valstybės pagalbos mokėjimo priemonės sustabdymą dėl pareiškėjo ir jos vadovo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuris tęsiasi nuo 2012 metų, valstybės pagalbos mokėjimo priemonės, ikiteisminiam tyrimui besitęsiant, praėjus 6 mėnesiams nuo atsakovo 2020 m. kovo 23 d. priimto įsakymo Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“, kuriuo buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas, valstybės mokėjimas buvo nutrauktas. Tai akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas, kad skundžiamu Įsakymu taikytas valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas, o ne jos nutraukimas, ką, kaip minėta, paneigė ir paties atsakovo atstovas teismo posėdžio metu.

16.4.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai netyrė ir nevertino, kad, remiantis SĮĮ (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nėra aišku, nuo kokio momento socialinė įmonė laikoma neatitinkanti sąlygų valstybės pagalbos mokėjimui gauti dėl to, kad socialinės įmonės ar jos vadovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y., ar valstybės pagalbos mokėjimas gali būti nutrauktas dėl to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar iki naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo, ar tokiomis nuostatomis yra nurodomas reikalavimas, kad ikiteisminis tyrimas socialinės įmonės ar jo vadovo atžvilgiu nebūtų pradėtas nuo 2020 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju valstybės pagalbos mokėjimas pareiškėjui buvo sustabdytas, o vėliau ir nutrauktas, dėl to, kad įstatymų leidėjas nustatė naujus kriterijus, būtinus valstybės pagalbai gauti. Pažymėtina, kad, nustatant tokius naujus reikalavimus, nebuvo visiškai atsižvelgiama į valstybės prisiimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę.

16.5.       Tokia situacija, kai valstybė, priimdama naujos redakcijos SĮĮ, tokiu būdu nustatė, jog ji nesilaiko savo įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, tačiau palieka įpareigojimus socialinėms įmonėms, įskaitant pareiškėjui, laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, pavyzdžiui, išlaikyti tikslinėms grupėms priklausančių asmenų darbo vietas 36 mėnesius, akivaizdžiai neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, tai, kad pareiškėjas po valstybės pagalbos mokėjimo priemonės nutraukimo yra įpareigotas toliau tęsti savo įsipareigojimus, yra susiję būtent su Įsakymu.

16.6.       Nei pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, nei atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 18- 1-00654-12, yra teisiškai vertinamas UAB „Auto Idea“ veiklos laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. ir UAB „Auto Idea“ vadovo T. L. galimai nusikalstami veiksmai, atlikti laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Pareiškėjui socialinės įmonės statusas buvo suteiktas tik 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. praėjus beveik pusantrų metų nuo paskutinės pareiškėjo vadovo T. L. galimai padarytos nusikalstamos veikos ir tuo metu jis atitiko visus socialinių įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

16.7.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad, sustabdžius valstybės pagalbos mokėjimą, o vėliau ir jį nutraukus, pareiškėjas nebus pajėgus daugiau kaip 9 mėnesius negaudamas valstybės pagalbos subsidijų išsilaikyti konkuruojančioje darbo rinkoje, dėl ko bus priverstas atleisti visus ar dalį darbuotojų, kurie yra neįgalūs.

16.8.       Pareiškėjo nuomone, SĮĮ (įsigaliojusiame nuo 2020 m. sausio 1 d.) nėra nustatytas retrospektyvus šio teisės akto nuostatų galiojimas. Kitaip tariant, reikalavimai, susiję su ikiteisminio tyrimo pradėjimu socialinės įmonės ar jos vadovo atžvilgiu, taikytini tik tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas socialinės įmonės ar jos vadovo atžvilgiu yra pradedamas jau po SĮĮ (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Vadinasi, teisės aktų nuostatos negali būti taikomos, tačiau pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą į tai nebuvo atsižvelgta.

16.9.       Darytina išvada, kad, įstatymų leidėjui nepadarius aiškios išlygos dėl retrospektyvaus Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų teisinio reguliavimo galiojimo, šios nuostatos negali galioti atgaline tvarka, o toks Įstatymo taikymas atgaline tvarka galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principui. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir atsakovo atstovas pripažino, kad Įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Įvertinus visumą bylos duomenų, atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tik formaliai nagrinėjo apeliantės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, ko pasėkoje neištyrus ir neįvertinus visų bylos teisingam išnagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių nusprendė, jog teismui nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

18.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Auto Idea“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

18.1.       Teismas nagrinėjo UAB „Auto Idea“ skundą, todėl nesuprantama, kodėl teismas turėjo pasisakyti dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo kitoms įmonėms. Teismas pagrįstai konstatavo, jog Užimtumo tarnyba, sustabdydama pareiškėjui valstybės pagalbos mokėjimą, vadovavosi SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2-8 punktuose.

18.2.       Nesutinkama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog paneigiamos teismo padarytos išvados, kad Įsakymu taikytas valstybės mokėjimo sustabdymas, o ne jos nutraukimas. Pažymi, kad Įsakymu buvo sustabdyta, bet nenutraukta valstybės pagalba pareiškėjui. Tai matyti tiek iš Įsakymo pavadinimo, tiek ir iš jo turinio. Teismas nagrinėjo tik UAB „Auto Idea“ skunde išdėstytą reikalavimą dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo ir dėl šios pagalbos mokėjimo atnaujinimo, t. y. tai, ko prašė pareiškėjas , o ne aplinkybes, kurios atsiras arba neatsiras po 6 mėnesių po to, kai buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas.

18.3.       Teisės aktai pasižymi tam tikra dinamika, jie keičiami, todėl pareiškėjo pozicija, kad jis atitiko SĮĮ reikalavimus 2016 metais, todėl SĮĮ pakeitimai jam netaikytini, yra teisiškai nepagrįsta ir nelogiška.

18.4.       Nesutinkama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas visiškai netyrė ir nevertino ar valstybės pagalbos mokėjimas gali būti nutrauktas dėl to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar iki naujos redakcijos SĮĮ įsigaliojimo, ar tokiomis nuostatomis yra nurodomas reikalavimas, kad ikiteisminis tyrimas socialinės įmonės ar jos vadovo atžvilgiu nebūtų pradėtas nuo 2020 m. sausio 1 d. Teismas tai įvertino ir pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d. Sprendime nurodoma, kad SĮĮ 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki 2019 m. gruodžio 31 d., baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto SĮĮ įsigaliojimo dienos galiojusio SĮĮ nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti 2020 m. sausio 1 d. ir vėliau , kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto SĮĮ nuostatomis, baigiami nagrinėti bei sprendimai dėl mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto SĮĮ įsigaliojimo dienos galiojusio SĮĮ nuostatomis.

18.5.       Atsakovas su pareiškėju 2017 m. rugsėjo 18 d. pasirašė Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurios 1.1.3. papunktyje nustatyta, jog pareiškėjas turi pareigą išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalba 36 mėnesius. UAB „Auto Idea“ sutartiniai įsipareigojimai baigsis 2020 m. lapkričio 21 d. (3 metų terminas nuo darbo vietų įsteigimo), todėl pareiškėjas nebeturės jokių sutartinių įsipareigojimų Užimtumo tarnybai ir galės elgtis savo nuožiūra. Pareiškėjas nepagrįstai supainiojo valstybės pagalbos rūšis.

18.6.       Pareiškėjui tiek jo vadovui yra pareikštas kaltinimas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl pareiškėjas jau pateikdamas prašymą Užimtumo tarnybai, dėl socialinės įmonės statuso, protingai galėjo ir turėjo numatyti, jog ateityje gali kilti problemų, susijusių su valstybės pagalbos mokėjimu ir panašiai.

18.7.       Teismas padarė teisingą ir nenuginčijamą išvadą, jog pareiškėjo pareiga tęsti savo įsipareigojimus yra susijusi ne su Įsakymu, o su socialinės įmonės statuso turėjimu. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja esamą situaciją, jog po valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo, jis privalės pagal SĮĮ 26 straipsnio 12 dalį grąžinti visą gautą valstybės pagalbą Užimtumo tarnybai. Jei pareiškėjas išlaikys įsteigtas darbo vietas iki 2020 m. lapkričio 21 d. bus laikoma, jog jis įvykdė visus sutartinius įsipareigojimus ir grąžinti gautos valstybės pagalbos jam nereikės. Įsakymas sustabdė valstybės pagalbos mokėjimą, o ne nustatė pareigą grąžinti visą išmokėtą valstybės pagalbą.

18.8.       SĮĮ diferencijuoja socialinės įmonės atsakomybę priklausomai nuo to, ar socialinei įmonei ar jos vadovui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ar ji jau yra pripažinta kalta dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjui socialinės įmonės statusą, todėl UAB „Auto Idea“ iki šiol nėra panaikintas socialinės įmonės statusas.

18.9.       Nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos gali būti taikomos tik tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas socialinės įmonės ar jos vadovo atžvilgiu yra pradedamas jau po Įstatymo įsigaliojimo. Tokiu atveju, įmonės, kurioms socialinės įmonės statusas buvo suteiktas po SĮĮ įsigaliojimo atsidurtų blogesnėje padėtyje, negu pareiškėjas, kadangi joms, nebūtų taikomos atskiros aukščiau aptartos SĮĮ nuostatos.

18.10.       Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes aiškiai ir konkrečiai nurodė priežastis dėl kurių nusprendė nesikreipti į Konstitucinį Teismą. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.       Byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo, kuriuo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas nuo Įsakymo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       Pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos Įsakymą ir įpareigoti atsakovą atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis.

21.       Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atsižvelgus į aplinkybes, nutraukiamas valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei. Teismas nevertino, kad įsigaliojus naujos redakcijos SĮĮ, sustabdomas valstybės pagalbos mokėjimas ir kitoms įmonėms. Teismas neatsižvelgė į tai, jog ikiteisminis tyrimas gali ilgai ir gali būti nutrauktas. Teismas netyrė ir nevertino nuo kada socialinė įmonė yra laikoma neatitinkanti sąlygų gauti valstybės pagalbą. Pareiškėjas pabrėžė, jog tokia situacija, kai nutraukiamas mokėjimas, bet paliekamos pareigos, kurių turi laikytis įmonė, neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Pažymi, jog nebuvo vertinama už kokį laikotarpį atliekamas ikiteisminis tyrimas.

22.       Teisėjų kolegija nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

24.       Remiantis SĮĮ 3 straipsnio 1 dalimi socialinė įmonė yra socialinės įmonės statusą įgijęs juridinis asmuo ar jo padalinys, kuriame socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų yra ne mažiau, negu nustatyta šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, jog paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip 4. Paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, neįgaliųjų socialinėje įmonėje dirbantys ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, neįgaliųjų socialinėje įmonėje sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip 4. Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiuojama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

25.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tai, kad pareiškėjas turi tęsti savo įsipareigojimus yra susiję su skundžiamu Įsakymu, ne o su socialinės įmonės statuso turėjimu. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas turi sutartinius įsipareigojimus (remiantis 2017 m. rugsėjo 18 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“). Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamas Įsakymas sustabdė valstybės pagalbos mokėjimą, o ne nustatė pareigą grąžinti jau anksčiau išmokėtą valstybės pagalbą. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi laikytis savo sutartinių įsipareigojimų (šiuo atveju iki 2020 m. lapkričio 21 d.). Pasibaigus sutarties terminui, pareiškėjas nebus įpareigotas laikytis reikalavimų socialinėms įmonėms. Pareiškėjo argumentas, jog valstybė priimdama naujos redakcijos SĮĮ, tokiu būdu nustatė, jog ji nesilaiko savo įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio reikalavimų, yra nepagrįstas, abstraktus, todėl atmestinas.

26.       Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą turėjo pasisakyti ir dėl kitų įmonių, kurioms naujos redakcijos SĮĮ nuostatos sukelia teisines pasekmes (sustabdo valstybės pagalbos mokėjimus), laiko nepagrįstu. Šioje byloje teismas vertino būtent pareiškėjui sustabdytą valstybės pagalbos mokėjimą ir nėra pagrindo teigti, jog teismas turėtų pasisakyti ir dėl kitų įmonių, kurioms naujos redakcijos SĮĮ sukėlė tokias pačias teisines pasekmes, kaip ir pareiškėjui. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Administracinės bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).

27.       SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodoma, jog valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas gali trukti ilgai ir gali būti nutrauktas, nepriėmus apkaltinamojo teismo nuosprendžio, atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, nėra svarbus. Remiantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nėra svarbu ar ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, bei tai, ar priimamas išteisinamas, ar apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės ir aplinkybė, ar ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iki naujosios redakcijos SĮĮ įsigaliojimo, ar po jo.

28.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliacinis skunde nurodytas argumentas, jog teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai netyrė ir nevertino, jog remiantis SĮĮ 14 straipsnio 1 d dalies 8 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu nuostatomis, nėra aišku nuo kokio momento socialinė įmonė laikoma neatitinkanti sąlygų valstybės pagalbos mokėjimui gauti, yra nepagrįstas. Minėtos Įstatymo nuostatos taikomos visoms socialinėms įmonėms, nepriklausomai nuo kada įmonės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju naujos redakcijos Įstatymo normos nėra taikomos retrospektyviai, o yra nukreiptos į ateitį.

29.       Pareiškėjo nurodytas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad, sustabdžius valstybės pagalbos mokėjimą, o vėliau jį nutraukus, pareiškėjas nebus pajėgus daugiau kaip 9 mėnesius negaudamas valstybės pagalbos išsilaikyti ir dėl to bus priverstas atleisti neįgalius darbuotojus, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytas argumentas yra abstraktus, hipotetinis, nedetalizuotas ir nereikšmingas sprendžiamam ginčui.

30.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimųsi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad toks pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (esant konkrečiai situacijai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose 2011 m. liepos 8 d. Nr. A-662-2474-11, 2013 m. lapkričio 12 d. Nr. A- 556- 2184-13; ir kt.).

31.       Teisėjų kolegijai, remiantis aukščiu aptartu kvestionuojamų įstatymo nuostatų aiškinimu, nekyla pagrįstų abejonių dėl jų konstitucingumo. Pareiškėjo teiginiai sietini ne su Įstatymo normų prieštaravimu Konstitucijai, bet su jo individualiu situacijos įvertinimu pirmosios instancijos teismo sprendime. Nesutikimas su padarytomis išvadomis, Įstatymo aiškinimu bei taikymu teismo sprendime savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintas, todėl pareiškėjui nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

         Virginija Volskienė