Civilinė byla Nr. 2S-2221-324/2014
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12968-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
110.1; 122.4
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Auteks“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-17174-945/2014 pagal uždarosios akcinės bendrovės „LCG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Auteks“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „A. M. transportas“ dėl turtinės žalos atlyginimo,
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė padavė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 139 200 Lt turtinei žalai atlyginti.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų areštą 139 200 Lt sumai. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma yra pakankami didelė, atsakovei yra pareikštas dar bent vienas ieškinys, atsakovė piktybiškai vengia bendradarbiauti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Atsižvelgęs į tai, kad reikalavimo suma laikytina didele, o tai objektyviai gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne didesnei kaip 139 200 Lt sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau paliekant atsakovei teisę nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą valdyti ir naudotis juo, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, likusiai reikalavimų sumai užtikrinti areštavo atsakovės pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovei iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbuotojams darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė nurodo, jog nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų, nes nutartyje nurodytas motyvas, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, yra nepagrįstas. Atsakovės turtinė padėtis yra pakankamai gera, todėl ieškinio patenkinimo atveju atsakovė būtų pajėgi atsiskaityti su ieškove. Atsakovė trečiųjų asmenų atžvilgiu yra pelningai veikianti ir moki įmonė, be to, įmonė nėra bankrutuojanti. Tai liudija pateikiami rašytiniai įrodymai – 2014 m. birželio 30 d. įmonės balansas ir pelno–nuostolių ataskaita. Atsižvelgiant į atsakovės valdomą turtą ir pinigines lėšas, ieškinio suma atsakovei nėra didelė.
Neatsižvelgta į teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu.
Nevertinta, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatlieka savo funkcijos, priešingai – apsunkina atsakovės turtinę padėtį. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo daroma žala sėkmingai įmonės veiklai, kenkiama jos reputacijai, geram įmonės vardui kitų įmonių (užsakovų) atžvilgiu. Atsakovė užsiima tarptautiniais ir vietiniais pervežimais bei transporto priemonių prekyba. Antstoliui areštavus atsakovės pardavimui skirtą produkciją, atsakovė patirtų neproporcingai didelius nuostolius. Atsakovės atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, pažeisti ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principai, kadangi yra sutrikdoma atsakovės vykdoma veikla, suvaržomos jos galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis. Dėl to pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali tapti atsakovės nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi.
Neatsižvelgta, kad atsakovė yra apsidraudusi savo veiklos civilinę atsakomybę. Nepaisant to, jog tarp šalių nebuvo susiklostę vežimo teisiniai santykiai, ieškovės nurodytas įvykis įvyko draudiko AB „Lietuvos draudimas“ apdraustu laikotarpiu. Tai reiškia, kad netgi tenkinus ieškovės ieškinį, AB „Lietuvos draudimas“ visiškai atlygintų žalą ieškovei. Dėl to nėra pagrindo prielaidai, kad ieškinio tenkinimo atveju kokiu nors būdu būtų apsunkintas sprendimo vykdymas.
Nevertinta, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
Įvertintina, kad tarp šalių nebuvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai ginčo transporto priemonės pervežimo momentu (2014 m. kovo 19 d.), todėl ieškovės pareikštas ieškinys atsakovei iš esmės yra nepagrįstas. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog 2014 m. kovo 19 d. CMR važtaraštyje siuntėju nurodyta įmonė „AUTEX“, taip pat teikianti pervežimo paslaugas, bet ne atsakovės įmonė „Auteks“, o vežėju – UAB „A. M. transportas“. Taigi pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus atsakovė niekaip nėra susijusi su ieškovės nurodomu įvykiu.
Prašo panaikinti nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas svarstyti apie realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovei yra pareikštas dar vienas ieškinys (ieškinio suma – 621 003,34 Lt), nagrinėjamas Kauno apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-2121-390/2014). Dėl šios priežasties, net ir pateikus įrodymus apie atsakovės veiklos pelningumą, kyla pagrįsta abejonė, ar, patenkinus ieškiniuose keliamus reikalavimus, priteistos sumos galės būti realiai išieškotos visa apimtimi. Atsakovei turint ilgalaikio turto, nebūtų areštuojama produkcija, skirta verslui vystyti, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys apie smukdomą reputaciją ir žlugdomą verslą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neapriboja atsakovės galimybių vykdyti savo veiklą, konkuruoti rinkoje ir negali tapti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi. Atsakovė piktybiškai vengia atsakomybės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neišvengiamas.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą.
Pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo didele reikalaujama priteisti suma. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones preziumuojamas tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009, 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009, kt.). Apeliantė pagrįstai teigia, kad ši prezumpcija nėra absoliuti. Ją taikydamas teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir nuspręsti, ar, atsižvelgus į konkretaus atsakovo finansines galimybes, galima daryti išvadą, kad jam ieškinio reikalavimo suma yra didelė ir tai gali sukelti sunkumus įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju. Byloje esant įrodymų, jog ieškinio suma, lyginant su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, jam nėra didelė, laikytina, kad objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas yra paneigtas ir teismas neturi pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kurie, jos manymu, patvirtina, kad prašoma priteisti suma jai nėra didelė.
Iš atsakovės įmonės balanso matyti, kad 2014 m. birželio 30 d. jos turimo turto vertė buvo 17 915 123 Lt (ilgalaikio turto – 4 447528 Lt, trumpalaikio turto – 13 467 595 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 9 654 125 Lt, 2014 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis atsakovės pelnas nurodytu laikotarpiu sudarė 910 126 Lt. Remiantis atsakovės 2014 m. birželio 30 d. balansu, didžiąją dalį atsakovės ilgalaikio turto sudaro transporto priemonės (4 228 059 Lt), o trumpalaikio turto – per vienerius metus gautinos sumos (10 457 671 Lt). Atskirajame skunde atsakovė nurodė, kad jos veiklos sritys – tarptautiniai ir vietiniai pervežimai bei transporto priemonių prekyba. Tai reiškia, kad atsakovei priklausančios transporto priemonės yra nuolat eksploatuojamos, o jų vertė nuolat mažėja. Nesant duomenų apie į atsakovės balansą įrašytų gautinų sumų gavimo galimybę, negalima daryti išvados, kad šis turtas yra realus. Atsakovė nepateikė pinigų srautų ataskaitos, aiškinamojo rašto, kuris atspindi įmonės strategijas, perspektyvas bei realias finansines galimybes, išsamių duomenų apie skolas, skolų grąžinimo terminus, turimo turto sudėtį, konkrečius šiam turtui nustatytus apsunkinimus, turimas lėšas, kitų duomenų apie savo turtinę padėtį, kurie eliminuotų abejones dėl atsakovės galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2121-390/2014 areštavo atsakovės 621 003,34 Lt vertės turtą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą šią Kauno apygardos teismo nutartį, konstatavęs, jog egzistuoja grėsmė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas arba pasidaryti neįmanomas. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, kad atsakovės pateikti duomenys neįrodo jos argumentų dėl geros turtinės padėties (CPK 178 str.). Atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog prašoma priteisti suma jai nėra didelė, apygardos teismas sprendžia, kad atsakovė nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009). Atsižvelgus į šiuos Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, nepateikimo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant – piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas ją ar trečiuosius asmenis, areštas 139 200 Lt sumai – proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Kaip minėta, atsakovės įmonė verčiasi ne tik tarptautiniais ir vietiniais pervežimais, bet ir transporto priemonių prekyba. Iš atsakovės 2014 m. birželio 30 d. balanso matyti, kad į jį įtrauktos 1 011 626 Lt vertės prekės, skirtos perpardavimui. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šios prekės yra areštuotos, apie tokią galimybę kalba tariamąja nuosaka, ji turi kito turto, kuris gali būti areštuotas, todėl kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad, areštavus atsakovės pardavimui skirtą produkciją, ji patirtų neproporcingai didelius nuostolius. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirmiausiai areštuojamas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas ir tik jo nesant – piniginės lėšos ar turtinės teisės. Areštavus atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, atsakovei palikta teisė šį turtą valdyti ir juo naudotis. Kadangi atsakovė neturi nekilnojamojo turto, o didžiąją dalį kilnojamojo turto sudaro transporto priemonės, nėra pagrindo manyti, kad kelių transporto priemonių areštas, neapribojant atsakovės teisės jomis naudotis, gali labai sutrikdyti atsakovės vykdomą veiklą. Dėl to nepagrįstu pripažintinas atskirojo skundo argumentas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai apsunkins atsakovės ūkinę–finansinę veiklą, galbūt ją sužlugdys. Kadangi šioje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra vienintelės atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentu dėl jomis padarytos žalos atsakovės geram vardui ir reputacijai. Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovei, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).
Atsakovės argumentai dėl vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taip pat nesudaro pagrindo panaikinti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Iš draudimo liudijimo serija LD Nr. 100105936, TAI Nr. 236904490 priedo matyti, kad draudimo apsauga galioja atliekant pervežimus konkrečiomis transporto priemonėmis. Šiame bylos nagrinėjimo etape nesant galimybės nustatyti, kokia transporto priemone buvo vežtas ieškovei priklausantis automobilis, atsakovei apskritai neigiant jos dalyvavimą pervežant ieškovei priklausančią transporto priemonę, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad, patenkinus ieškovės ieškinį, AB „Lietuvos draudimas“ visiškai atlygintų žalą ieškovei.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atskirojo skundo argumentu dėl netinkamo preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo. Bendrąja prasme teismų praktikoje laikoma, kad asmenys, savo reikalavimams įrodyti pateikdami ieškinį grindžiančius dokumentus, ieškinio reikalavimą tikėtinai pagrindė. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio, jame aiškiai išdėstytos ginčo aplinkybės, aprašyti įrodymai, kuriais grindžiami reikalavimai, nurodytas ieškinio teisinis pagrindas, prašomi priteisti nuostoliai, jų paskaičiavimas. Pažymėtina, jog CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi atsakovės nuomonė dėl ieškovės pateiktų įrodymų vertinimo yra susijusi su bylos nagrinėjimo iš esmės dalyku. Be to, apžiūrėjus visos civilinės bylos medžiagą, byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų ir jų priedų turinys nesudaro pagrindo neginčijamai išvadai, kad atsakovė niekaip nėra susijusi su ieškovės nurodomu įvykiu, padaryti. Esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgus į tai, kad atskirojo skundo argumentas dėl ieškinio nepagrįstumo iš esmės grindžiamas aplinkybe, kuri nesudaro atskirojo skundo nagrinėjimo dalyko ir bus įvertinta nagrinėjant bylą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimus ir argumentus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti esant akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Dėl to su tuo susiję atskirojo skundo argumentai atmestini.
Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad apylinkės teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes bei įrodymus, pagrįstai sprendė, jog, nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 185 str., 144 str. 1 d.).
Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.
Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartį.
Teisėja Virginija Gudynienė