Civilinė byla Nr. 3K-3-144/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 95.3; 95.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. V. (I. V. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. V. ieškinį atsakovams antstoliui D. B. , K. V. (K. V. ), M. S. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Z. V. (Z. V. ), UAB „BTA Draudimas“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas I. V. prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2005 m. liepos 1 d. antstolio D. B. surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo atsakovui K. V. priklausanti sklypo dalis buvo parduota M. S. ; perkelti K. V. priklausiusios sklypo dalies pirkėjo teises ir pareigas kitiems sklypo bendraturčiams - ieškovui ir atsakovui Z. V. arba tik ieškovui. Ieškovas nurodė, kad jam, atsakovui K. V. ir trečiajam asmeniui Z. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimais iš atsakovo K. V. buvo priteistos 2100 Lt ir 1050 Lt skolos AB „Rytų skirstomieji tinklai“. K. V. geruoju sprendimo neįvykdė. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimus, dėl turto realizavimo priėmė patvarkymą, kuriuo paskelbė pirmąsias varžytynes žemės sklypo K. V. daliai, esančiai bendrąja nuosavybe, parduoti. 2005 m. birželio 30 d. prašymu atsakovas K. V. paprašė jam priklausančią sklypo dalį parduoti jo pasiūlytam pirkėjui - atsakovui M. S. . 2005 m. liepos 1 d. antstolis skolininko pasiūlytam pirkėjui - M. S. surašė turto pardavimo aktą, kurį 2005 m. rugpjūčio 3 d. patvirtino Vilniaus rajono apylinkės teismas. K. V. dalis žemės sklypo, priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise trims asmenims, pardavimas M. S. yra neteisėtas, pažeidžia ieškovo teises, nes prieš parduodamas bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį skolininko pasiūlytam pirkėjui, K. V. arba antstolis turėjo pasiūlyti kitiems bendraturčiams įsigyti parduodamą sklypo dalį tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis ji buvo parduota M. S.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: pripažino ieškovo ginčijamą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu, taikė restituciją ir priteisė M. S. iš atsakovo antstolio 1000 Lt, o iš atsakovo K. V. – 12 200 Lt. Teismas nustatė, kad antstolis, priimdamas patvarkymą, kuriuo paskelbė pirmąsias varžytynes žemės sklypo K. V. daliai, esančiai bendrąja nuosavybe, parduoti, surašydamas 2005 m. liepos 1 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, prieš tai nenustatęs skolininko realiosios turto dalies bendrojoje nuosavybėje (nesuformavus atskiro sklypo, neparengus atskiro sklypo plano ir atskiro plano neįregistravus Nekilnojamojo turto registre) ir nepasiūlęs išieškotojui ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams nustatyti realiosios skolininko dalies turte, pažeidė CPK 667 straipsnį, CK 4.89 straipsnio 1 dalį, 4.80 straipsnio 3 dalį, 6.305 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį. Taip buvo pažeistos bendraturčių teisės. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą perkelti žemės sklypo dalies pirkėjo teises kitiems bendraturčiams, nustatęs, kad, priverstinai realizuojant turtą, nėra pagrindo taikyti bendrųjų sutarčių sudarymo taisyklių ir pripažinti ieškovo pirmenybės teisės pirkti ginčo sklypą (CK 4.79 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinta dalis ieškinio, ir priėmė dėl šios dalies naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti. Kolegija nustatė, kad nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi apeliacijos ribas sudaro tik faktinis ir teisinis skundo pagrindai, kuriuos peržengti apeliacinės instancijos teismas neturi teisės, nes ši byla nepriskiriama prie bylų, kuriose apeliacinės instancijos teismas, to reikalaujant viešajam interesui, turi tokią teisę (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai dėl CK 4.79 straipsnio reikalavimų pažeidimo nevertintini, nes yra už apeliacinio skundo ribų - teismas sprendime pasisakė dėl šių ieškovo argumentų nepagrįstumo, o ieškovas ar jo atstovas teismo sprendimo (netgi jo motyvų) neapskundė apeliaciniu skundu. Teismo sprendimo teisėtumas vertinamas tik dėl apskųstos patenkintų ieškinio reikalavimų dalies ir tik tuo aspektu, kuriuo remiamasi apeliaciniame skunde - netinkamu materialinės teisės normų taikymu, konstatuojant CPK 667 straipsnio, CK 4.89 straipsnio 1 dalies, 4.80 straipsnio 3 dalies, 6.305 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Kolegija nustatė, kad teismo sprendime cituojamų Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies normų turinys atitinka Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. 1-446 redakcija) normų turinį. Šis įstatymas galiojo iki 2004 m. vasario 21 d., o 2004 m. sausio 27 d. įsigaliojo nauja Žemės įstatymo redakcija, kuri taikytina ginčo atveju; įstatyme nustatyta tik teisė, bet ne pareiga, perleidžiant bendrąja nuosavybe valdomo žemės sklypo dalį, šią dalį atidalyti, suformuojant naują sklypą, ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi teismo argumentas, kad priverstinai parduodant atsakovo K. V. dalį bendrame žemės sklype buvo pažeistos Žemės įstatymo normos, nepagrįstas. Teismo sprendime minimose CK 4.80 straipsnio 1, 3 dalyse taip pat įtvirtinta bendraturčio kreditoriaus teisė (bet ne pareiga) reikalauti atidalyti bendraturčio (skolininko) dalį. Teismo sprendime nurodyta CK 4.89 straipsnio 1 dalis šioje situacijoje negali būti taikoma, nes ji reglamentuoja dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymą, o šiuo atveju skolininkas K. V. su kitais bedraturčiais žemės sklypą valdė ne bendrosios jungtinės, o bendrosios dalinės nuosavybės teise; jų dalys šioje nuosavybėje buvo nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). CK 6.305 straipsnio 3 dalis nereglamentuoja ginčo dalyko; normoje tik nustatyta, kad atskirų rūšių daiktų pirkimo-pardavimo ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai, ginčo atveju - Žemės įstatymas, pagal kurį ginčijamas sandoris yra teisėtas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas I. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teisme draudžiama reikšti naujus reikalavimus ir nurodyti naujas aplinkybes, tačiau tokio draudimo negalima absoliutinti; naujais reikalavimais, kuriuos draudžiama kelti apeliaciniame skunde, negali būti pripažinti šalių teisiniai argumentai, kuriuos jos nurodo apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. O. v. M., Nr. 3K-3-20/1999). Ši taisyklė taikytina ir atsikirtimams į apeliacinį skundą, nes apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinio skundo argumentus, nėra laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje G. G. v. R. P. , Nr. 3K-3- 522/2000). Taigi apeliacinės instancijos teismas, netirdamas, ar skolininko iki varžytynių pasiūlytam pirkėjui parduodant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), K. V. dalį nebuvo pažeistas CK 4.79 straipsnis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Be to, pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, siekiant teisingumo, būtina apeliacinės instancijos teisme įvertinti visas bylos aplinkybės, turinčias reikšmės teisingam sprendimo (nutarties) priėmimui. Vadinasi, siekdamas viešojo intereso - pamatinių teisingumo nuostatų įgyvendinimo - apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.
2. K. V. pateikus antstoliui prašymą jam priklausiusią sklypo dalį perduoti M. S., nesusiklostė viešųjų varžytynių teisiniai santykiai. Pagal CPK 704 straipsnio pavadinimo ir turinio lingvistinį aiškinimą galima spręsti, kad turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui iki varžytynių nėra tas pats, kas turto pardavimas iš viešųjų varžytynių. Akivaizdu, kad, parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui, turėjo būti laikomasi CK 4.79 straipsnyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo parduodant bendrąją dalinę nuosavybę - pasiūlyti kitiems bendraturčiams tokiomis pat sąlygomis pirkti parduodamą turto dalį. Pagal teisės doktriną areštuoto skolininko turto realizavimo būdas yra ne tik varžytynės, bet ir turto pardavimas iki varžytynių skolininko surastam parduodamo turto pirkėjui. Taigi tiek skolininkas, tiek išieškotojas, siekdami išvengti varžytynių, gali atlikti atitinkamus veiksmus. Nagrinėjamu atveju skolininkas pasirinko areštuoto turto pardavimo būdą - turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui, o ne turto pardavimą iš viešųjų varžytynių, todėl tiek skolininkas, tiek antstolis privalėjo laikytis CK 4.79 straipsnio nuostatų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. R. v. J. M. , Nr. 3K-3-60/2003, įstatymų leidėjas nustatė vienintelį atvejį - turto pardavimą iš viešųjų varžytynių, kai bendraturtis negali pasinaudoti pirmenybės teise pirkti tokį turtą. Vadinasi, iki varžytynių pradžios radus asmenį, sutinkantį pirkti iš varžytynių parduodamą turtą, susiklosto ne varžytynių, o pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Taigi šiuo atveju taikytinos CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalys, pagal kurias K. V. arba antstolis turėjo pasiūlyti kitiems bendraturčiams įsigyti parduodamą sklypo dalį tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis sklypo dalis buvo parduota M. S. Dėl to sklypo dalies pardavimas yra neteisėtas ir šis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, o pirkėjo teisės ir pareigos turi būti perkeltos kitiems bendraturčiams arba tik ieškovui, jei Z. V. nesutiktų su siūlomomis sklypo dalies įsigijimo sąlygomis, nes sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyviąją teisės normą - CK 4.79 straipsnį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas M. S. prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka, išskyrus įstatymo numatytus atvejus; apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nenurodyti (CPK 320 straipsnis, aiškintinas iki Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo priėmimo). Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami argumentai turi būti susiję su apeliacinio skundo argumentais. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė argumentus, kurie nebuvo susiję su apeliaciniu skundu, neginčijo ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų faktinių bylos aplinkybių vertinimo. Taigi apeliacijos ribas sudaro tik faktinis ir teisinis skundo pagrindai, kuriuos peržengti apeliacinės instancijos teismas neturi teisės, nes ši byla nepriskiriama prie bylų kategorijų, kuriose apeliacinės instancijos teismas, to reikalaujant viešajam interesui, turi tokią teisę (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliacijos ribas tik tada, kai yra teisinis pagrindas, t. y. kai jų neperžengus, būtų pažeista kuri nors teisės aktuose įtvirtinta, ginama ir saugoma vertybė ir dėl to apeliacinės instancijos teismo atitinkamoje byloje priimtas sprendimas nebūtų teisingas. Šiuo atveju svarbūs yra ne tik privatūs bendraturčio interesai (kuriuos kasatorius laiko viešuoju interesu), bet ir kreditoriaus (skolos išieškotojo), buvusio skolininko, taip pat naujojo savininko interesai, kad būtų užtikrinta interesų pusiausvyra, juolab kad ieškovas, kaip turto bendrasavininkis, nepatyrė nuostolių. Ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys šiuo atveju netaikytinos, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės, taikomi skirtingų redakcijų CPK. Ieškovas nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu, kuris buvo priimtas 2006 m. rugsėjo 21 d., o skundžiama nutartis - 2006 m. rugsėjo 14 d. (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis). CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, kai bendrąja nuosavybe valdomas turtas gali būti parduodamas nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos tvarkos - kai turtas parduodamas iš viešųjų varžytynių CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka prieš turto savininko valią (CPK 691-725 straipsniai). CPK 700 straipsnio, 704 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui kaip varžytynių procedūros ypatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. G. , bylos Nr. 3k-3-382/2005). Pagal CPK 700, 704, 706, 708 straipsnius turtas laikomas parduodamu iš varžytynių nuo skelbimo apie varžytynių laiką ir parduodamą iš viešųjų varžytynių daiktą paskelbimo dienos, o turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui galimas tik tada, kai yra vykdomas turto pardavimas iš varžytynių. Taigi toks turtas negali būti parduodamas CK 4.79 straipsnio nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal 2007 m. sausio 12 d. VĮ Registrų centro išrašą ieškovas I. V. nėra ginčijamo sklypo bendraturtis, nes savo dalį bendrojoje nuosavybėje 2005 m. gruodžio 15 d. dovanojimo sutartimi perleido M. Š. , todėl neturi reikalavimo teisės šioje byloje (CPK 45 straipsnis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. sausio 4 d., 2000 m. balandžio 19 d. įsakymais iš skolininko K. V. buvo priteista 2100 Lt ir 1050 Lt skolos AB „Rytų skirstomieji tinklai“. K. V. geruoju teismo įsakymų neįvykdė. Ieškovui, K. V. ir Z. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė 6,58 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 2005 m. birželio 22 d. antstolis, nustatęs, kad skolininkas neturi kito turto, priėmė patvarkymą dėl turto realizavimo - nusprendė skelbti pirmąsias K. V. priklausančios žemės sklypo dalies, esančios bendrąja nuosavybe, varžytynes. 2005 m. birželio 30 d. atsakovas K. V. pateikė antstoliui prašymą jam priklausančią sklypo dalį parduoti jo pasiūlytam pirkėjui - atsakovui M. S. . 2005 m. liepos 1 d. antstolis surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kurį 2005 m. rugpjūčio 3 d. patvirtino Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas. Prieš žemės sklypo K. V. dalies pardavimą atskiras žemės sklypas nebuvo suformuotas, žemės sklypo dalių naudojimosi tvarka nenustatyta.
V. Kasacinio teismo argumentai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus materialinės ir procesinės teisės taikymo aspektu. CPK 351 straipsnyje nustatyta imperatyvi šalies pareiga pateikti išsamiai argumentuotą atsiliepimą į kasacinį skundą, todėl bylą nagrinėjant kasacine tvarka būtina vertinti ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus reikšmingus argumentus tam, kad byla būtų išnagrinėta teisingai. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal kasacinio skundo argumentus ir vertindamas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, gali laisvai pasirinkti kasaciniam teismui minėtuose procesiniuose dokumentuose iškeltų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų nagrinėjimo eiliškumą. Kolegija konstatuoja, kad atsakovo pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą iškeltas procesinės teisės taikymo klausimas - dėl ieškovo reikalavimo teisės apginti jo teisę šioje byloje - yra esminis ir lemiantis bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme galutinį teisinį rezultatą.
Šioje byloje tarp šalių yra kilęs privataus pobūdžio ginčas dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą – žemės sklypo dalį; byloje nėra viešojo intereso elemento, todėl kilęs ginčas sprendžiamas neperžengiant tų ribų, kurias nustatė ginčo šalys (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2 dalis). Teisę ginti savo teises teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad pažeistos jo teisės. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės arba įstatymų saugomas interesas pažeisti (CPK 5 straipsnis 1 dalis).
Ieškovas 2005 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į teismą apginti pažeistą, jo teigimu, 2003 m. rugpjūčio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgytą teisę, tiksliau - įgytos nuosavybės teisės į žemės sklypo, valdomo bendrosios nuosavybės teise, dalį pagrindu turimą kitą turtinę teisę – pirmenybės teisę pirkti parduodamą žemės sklypo dalį, esančią bendrąja nuosavybe (CK 1.136 straipsnis 2 dalis 1 punktas). Kaip juridinį ieškinio pagrindą ieškovas nurodė CK 4.79 straipsnio imperatyviosios nuostatos, t. y. pareigos pasiūlyti bendraturčiui pasinaudoti pirmenybės teise pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą turto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir tomis pačiomis sąlygomis nevykdymą, bei nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą dėl šio straipsnio pažeidimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas nekeitė ieškinio pagrindo, t. y. nurodė tik CK 4.79 straipsnio pažeidimą. Nors ieškovas nurodo ir argumentus dėl procesinės teisės normų pažeidimų, kuriuos antstolis padarė vykdymo procese, šie argumentai turėtų būti analizuojami tik konstatavus, kad ieškovas turėjo ir tebeturi CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatytą pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ir kad ši jo teisė pažeista, t. y. išsprendus klausimą dėl ieškovo reikalavimo teisės apginti pažeistą teisę.
Akivaizdu, kad ieškovas, 2005 m. rugpjūčio 22 d. kreipdamasis į teismą su reikalavimu apginti jo CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatytą ir pažeistą pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, turėjo dalį bendrojoje nuosavybėje ir atitinkamai reikalavimo teisę bei pagrindą ginti savo pažeistą pirmenybės teisę, kuri, ieškovo teigimu, buvo pažeista 2005 m. liepos 1 d. aktu kito bendraturčio K. V. turėtą nuosavybės teisę į žemę perleidžiant atsakovui M. S., prieš tai nepasiūlius kitiems bendraturčiams (ieškovas – vienas iš jų). Tačiau, pradėjęs teisminį ginčą, ieškovas 2005 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartimi visą turėtą savo nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, esančią bendrąja nuosavybe, pats perleido kitam asmeniui, ne bendraturčiui – M. Š., kuri 2005 m. gruodžio 15 d. viešame registre įregistravo nuosavybės teisę į šią žemės sklypo dalį. Juridinis faktas dėl nuosavybės teisės į žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje perleidimo kitam asmeniui pakeičia ieškovo teisinį statusą - jis nebėra žemės sklypo bendraturtis ir savo pirmenybės teisės pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, pažeidimo negali kildinti iš jo nuosavybės teisės, nes perleidęs nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį jis perleido ir su nuosavybe turėtas teises, t. y. jis nebeturi gintinos nuo pažeidimo teisės. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti ieškovo turtinės teisės pažeidimo, nes bendrosios nuosavybės jis nebeturi, o, minėta, ginama tik pažeista asmens teisė ar įstatymų saugomas interesas. Negali būti ginama asmens turėta teisė, kurią jis perleido kitam asmeniui.
Ieškovas, perleidęs bendrosios nuosavybės teise turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą ir atitinkamai praradęs CK 4.79 straipsnyje nustatytą pirmenybės teisę, kurios pažeidimą jis akcentuoja, elgėsi nesąžiningai, pats perleido turėtą nuosavybės teisę ne bendraturčiui, o perleidęs turėtą bendrosios nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo ir atitinkamai iš šios teisės kildinamą pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį, nepasitraukė iš bylos nagrinėjimo ir nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepranešė apie turėtų teisių perleidimą (CPK 7 straipsnis 2 dalis, 48 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Šio fakto nenurodė ir kasaciniame skunde. Kadangi, minėta, byloje nagrinėjamas privataus pobūdžio ginčas, viešojo intereso elemento byloje nėra, tai kolegija neturi pagrindo svarstyti apie galimą kitų asmenų teisių ir interesų pažeidimą – turima omenyje ieškovo turėtų turtinių teisių perėmėja M. Š., nes kiekvienas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pats kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnis 1 dalis).
Nurodytais motyvais konstatavus, kad ieškovo turtinės teisės nepažeistos, tiksliau – kad jis neturi nuo pažeidimo gintinų teisių, nėra pagrindo analizuoti kasaciniame skunde nurodytų argumentų dėl materialinės ir procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai, paliekama nepakeista (CPK 346 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas M. S. prašo priteisti jam iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Kolegija sprendžia tik dėl išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme priteisimo. Kadangi kasacinis skundas šioje byloje atmetamas, o apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, tai yra pagrindas priteisti atsakovui M. S. jo turėtas išlaidas už advokato pagalbą kasaciniame procese (CPK 98 straipsnis). Prie atsiliepimo į kasacinį skundą pridėtas kvitas, patvirtinantis, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atsakovas advokatui sumokėjo 1770 Lt (b. l. 225). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priteisdamas išlaidas už advokato pagalbą, turi atsižvelgti į bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, tačiau priteisti ne didesnę sumą, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokestis už advokato suteiktą teisinę paslaugą - atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, į kurį atsižvelgdama, taip pat ir į kitas CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, kolegija tenkina dalį atsakovo prašymo ir sprendžia, kad yra pagrindas priteisti atsakovui 1200 Lt už advokato pagalbą kasaciniame procese.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. S. iš ieškovo I. V. 1200 (tūkstantis du šimtai) Lt už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas