Baudžiamoji byla Nr. 2K-73-942/2017

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00411-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1.1.

2.1.7.4.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį 130 MGL (4895,80 Eur) bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 130 MGL (4895,80 Eur) bauda, ją sumokant per šešis mėnesius.

Be to, pritaikius BK 72 straipsnį, konfiskuota nusikalstamos veikos rezultatą atitinkanti A. J. turto vertė – 3864,68 Eur.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. A. J. nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. vasario mėn., (duomenys neskelbtini), būdamas valstybės tarnautoju – mero sprendimu paskirtas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, vykdydamas šias pareigas nuo 2011 m. balandžio 7 d., pagal pareigas atsakydamas už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruodamas savivaldybės turtą, savo naudai priėmė 13 344 Lt (3864,68 Eur) vertės kyšį paslaugomis ir medžiagomis iš UAB V direktoriaus E. B., kuris veikė UAB V naudai, už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus bei suklastojo ir realizavo suklastotus tikrus dokumentus.

1.2. A. J., nuo 2012 m. gruodžio iki 2013 m. sausio mėn. E. B. nurodymu UAB  V atlikus gręžinio įrengimo darbus A. J. nuosavybės teise priklausančioje sodyboje adresu: (duomenys neskelbtini), ir savivaldybei už bendrovei suteiktas paslaugas atsiskaitant laiku pagal 2012 m. balandžio 12 d. sutartį, direktoriui E. B. susitarus su UAB G direktoriumi E. P. ir šios įmonės darbuotojams pateikus dokumentus apie gręžinio įrengimą, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., būdamas UAB V įrengto gręžinio adresu: (duomenys neskelbtini), užsakovas, bet nepasirašydamas jokios darbų atlikimo sutarties dėl gręžinio įrengimo, žinodamas, kad realiai pinigus už gręžinio įrengimo paslaugas sumokėjo UAB V direktorius E. B. ir pati bendrovė už savo lėšas įrengė minėtą gręžinį, jis, kaip fizinis asmuo, suklastojo dokumentus pasirašydamas UAB V išrašytuose (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) PVM sąskaitose faktūrose: VG 2013 m. sausio 7 d. Nr. 1297 (968 Lt), 2013 m. sausio 31 d. Nr. 1304 (1890 Lt) bei pasirašė kasos pajamų orderiuose: VGK 2013 m. sausio 7 d. Nr. 536 (968 Lt sumai), 2013 m. sausio 31 d. Nr. 539 (1890 Lt) UAB G (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriaus E. P. išrašytuose dokumentuose: PVM sąskaitoje faktūroje VIL 2013 m. sausio 15 d. Nr. 001473 (7986 Lt) bei kasos pajamų orderyje – GEO 2013 m. sausio 15 d. Nr. 001517 (7986 Lt), kuriuose įrašė žinomai melagingus duomenis – neteisingai nurodė save kaip pinigų mokėtoją, suklastotus duomenis patvirtino savo parašu ir pateikė E. B., kuris po to juos įtraukė į UAB V, o UAB G į savo buhalterinę apskaitą, taip realizavo žinomai suklastotus tikrus dokumentus, realiai nesumokėjus už jam suteiktas 10 844 Lt (3140,64 Eur) vertės paslaugas ir 2500 Lt (724,05 Eur) vertės įrengimo medžiagas. Atlikdamas tokią veiką, suklastojus oficialius bendrovių apskaitos dokumentus, tiesiogiai priėmė iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės viešojo pirkimo konkursą laimėjusio UAB V interesams atstovavusio direktoriaus E. B. 13 344 Lt (3864,68 Eur) vertės kyšį paslaugomis ir darbais už įrengtą vandens gręžinį jo sodyboje.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų vertinimo motyvų, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                  Nr. 2K-43/2006, 2K-266/2007, 2K-455/2014, 2K-253-303/2015 ir kt.). Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme neprisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, duodamas parodymus teisme detaliai paaiškino visas bylos aplinkybes, tačiau teismas jo parodymais nesivadovavo, o pripažinęs jį kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, nuosprendyje neišdėstė motyvų, kodėl atmetė jo parodymus, šių duomenų nei atskirai, nei kartu su kitais bylos duomenimis nevertino. Be to, teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų, kuriuos iš nuosprendyje aprašytų duomenų laiko įrodymais, įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir kuriais remdamasis padarė išvadą, jog jis įvykdė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pavyzdžiui, visai nepasisakyta dėl liudytojo E. B. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kurių turinys negali būti vertinamas vienareikšmiškai kaip patvirtinantis ar kaip paneigiantis kaltinime nurodytas aplinkybes.

2.2. Kasatorius tvirtina, kad specialisto išvados Nr. 5-5/60, 5-5/59 yra neleistini įrodymai, nes specialistas atliko ne jam pateiktų duomenų tyrimą pagal savo specialias žinias, o subjektyviai, peržengdamas savo kompetencijos ribas, įvertino jam pateiktus baudžiamosios bylos duomenis ir tuo remdamasis suformulavo išvadas, taip pažeidė BPK 205 straipsnio reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Antai specialistas vertino liudytojų E. B., E. P. parodymų patikimumą ir pan., todėl tokios specialisto išvados yra nepagrįstos, teismas negalėjo jomis grįsti nuosprendžio arba bent jau privalėjo išsamiai šias aplinkybes patikrinti.

2.3. Kasatorius teigia, kad kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 225 straipsnio 1 dalį teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Būtinas BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašyto kyšininkavimo nusikaltimo sudėties požymis yra teisėtas veikimas ar neveikimas, už kurį gaunamas kyšis. Aiškinant šį požymį teismų praktikoje yra nurodyta, kad būtinas kyšininkavimo požymis – kyšio davėjo pageidaujamas kyšio priėmėjo veikimas ar neveikimas, t. y. kokių konkrečių kyšio priėmėjo veiksmų siekė kyšio davėjas. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2013). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodyta ir byloje nenustatyta, už kokį teisėtą veikimą ar neveikimą jis tariamai gavo kyšį. Esant pagrįstų abejonių dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, negalėjo būti padaryta išvada dėl jo kaltumo padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką.

2.4. Kasatorius nurodo, kad kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos duomenų matyti, kad dokumentuose, už kurių suklastojimą ir panaudojimą jis yra nuteistas, buvo fiksuojamas atsiskaitymas su UAB V ir UAB G už atliktus darbus ir tam panaudotas medžiagas. Akivaizdu, kad klausimai dėl atsiskaitymo pagal sandorius nėra ir negali būti sprendžiami baudžiamojo proceso tvarka, o teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai tada, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011).

2.5. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad BPK draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o pareiga įrodyti asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką tenka valstybės institucijoms. Jeigu valstybės institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras Irmantas Mikelionis atsiliepimu į nuteistojo A. J. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, padarė esminę teisingą išvadą, kad A. J. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Pirmosios instancijos teismo padarytą įstatymo pažeidimą surašant nuosprendžio aprašomąją dalį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai) ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris pats atliko išsamią ir nešališką visų byloje surinktų įrodymų analizę. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, teigia, kad kyšio nepriėmė, gręžinį įsirengė už savus pinigus, tačiau šiuos kasatoriaus parodymus paneigia liudytojų E. B., E. P., B. K., D. K. ir kitų parodymai, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, o apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra tinkamai motyvuotos.

3.2. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad teismai netinkamai pritaikė BK 225 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Atskleidžiant BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius nurodoma, kad kyšininkavimas – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kyšio (pinigų, vertybinių popierių, meno kūrinių, kitokio kilnojamojo, nekilnojamojo turto, turtinių paslaugų ir pan.) priėmimas, pažadas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį už jo teisėtą veikimą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas, o tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 3 punktas). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos įrodytomis pripažintos A. J. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, iš kurių matyti, kad A. J. savo naudai priėmė kyšį už „teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus“, vėliau detaliau nurodant, kad kyšis buvo paimtas „savivaldybei už bendrovei suteiktas paslaugas atsiskaitant laiku pagal 2012 m. balandžio 12 d. sutartį“. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, už kokius teisėtus veiksmus buvo paimtas kyšis, ir dėl to nebuvo nustatyti visi BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymiai. Nors kasatorius aiškino, kad jis negalėjo daryti įtakos sutarties vykdymo procesui, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrindė ir motyvavo išvadą, kad pagal turėtus įgaliojimus A. J. galėjo tai padaryti. Prokuroras pažymi, kad byloje nustatyta, jog A. J. pasirašė ant jam pateiktų kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų kaip mokėtojas, tačiau pinigų nemokėjo. Tokie jo veiksmai vertintini kaip melagingų, tikrovės neatitinkančių įrašų darymas tikruose dokumentuose, o tai pagal teismų praktiką laikytina dokumento suklastojimu.

4. Nuteistojo A. J. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 205 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų taikymo

5. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. BPK 205 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos, žmogaus kūno, lavono, vietovės, patalpų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimas, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad objektų tyrimą atlieka specialistai. Vadovaujantis BPK 89 straipsniu, specialistu laikomas asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įgūdžių, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Pagal teismų praktiką įrodymai yra patikrinami atliekant BPK numatytus veiksmus ir lyginant duomenis, gautus iš įvairių šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006).

5.1. Kasatorius teigia, kad teismai darydami išvadas apie faktines aplinkybes neteisėtai vadovavosi specialisto išvadų Nr. 5-5/60 ir 5-5/59 duomenimis, nes specialistas peržengė specialių žinių ribas, o išvadas suformulavo subjektyviai, remdamasis ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga. Be to, šių specialisto išvadų duomenys nebuvo patikrinti nagrinėjant bylą teisme. Šie argumentai nepagrįsti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad specialistui buvo pavesta atlikti dalinį UAB G bei UAB V ūkinės finansinės veiklos tyrimą, šį tyrimą atliko specialistas, turintis aukštąjį buhalterinį išsilavinimą ir trylikos metų stažą ūkinės finansinės veiklos srityje, tyrimams atlikti specialistui buvo pateikti bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentai ir tyrimui reikalinga baudžiamosios bylos medžiaga. Iš specialisto išvadų turinio matyti, kad atsakydamas į jam užduotus klausimus specialistas savo išvadas grindė turimomis specialiomis buhalterinės apskaitos žiniomis. Vien tai, kad formuluodamas kai kuriuos specialisto išvados teiginius specialistas rėmėsi prielaida, kad E. B., E. P. parodymai apie bylos aplinkybes yra teisingi, kolegijos nuomone, nesuteikia pagrindo teigti, kad specialistas, pateikdamas išvadą, peržengė jo turimos kompetencijos ribas. Kasatoriaus teiginiai, kad teismas rėmėsi specialisto išvadomis jų nepatikrinęs, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui, iš kurio matyti, kad teismas vertino specialisto išvadų duomenis atsižvelgdamas į liudytojų E. B., E. P., B. K., V. S., I. N. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, apžiūros protokolų duomenis, A. J. banko sąskaitos išrašo ir kitų dokumentų duomenimis, lygindamas šiuos duomenis tarpusavyje ir vertindamas juos kaip visumą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, 205 straipsnį.

6. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą, priimantį apkaltinamąjį nuosprendį, jo aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų, kuriuos iš nuosprendyje aprašytų duomenų laiko įrodymais, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, motyvų, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus ir padarė išvadą, kad jis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kurie duomenys pirmosios instancijos teismo laikyti įrodymais, taip pat nurodyti įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas apie faktines aplinkybes, motyvai, kodėl atmetami kiti įrodymai ir kodėl A. J. yra pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Vien tai, kad kai kurios iš šių aplinkybių nuosprendyje nurodytos lakoniškai, nesuteikia pagrindo teigti, jog kasatoriaus nurodomi įrodymai ir motyvai nuosprendyje nėra išdėstyti. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. J. parodymai buvo įvertinti kritiškai, nes prieštarauja liudytojų parodymų, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų protokolų, dokumentų ir kitų įrodymų visumai. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojo E. B. parodymai yra patikimi, nes yra nuoseklūs, byloje nėra duomenų, kad jis turėtų pagrindą apkalbėti A. J. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus teiginiai dėl esminių BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punkto pažeidimų atmestini kaip prieštaraujantys pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Dėl BK 225 straipsnio 1 dalies taikymo

7. BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas būdamas valstybės tarnautoju priėmė kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje nurodoma, kad teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus reiškia, jog kyšio gavėjas veikia neviršydamas savo įgaliojimų, nepažeisdamas įstatymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-55-489/2016, 2K-288-696/2016). Kasatorius teigia, kad nuosprendyje nėra nustatyta, už kokį teisėtą veikimą jis priėmė kyšį, todėl jo veikai netinkamai taikytas BK 225 straipsnis. Kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje išdėstytos teismo nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, dėl joje panaudotos formuluotės (už bendrovei suteiktas paslaugas atsiskaitant laiku pagal 2012 m. balandžio 12 d. sutartį) gali kasatoriui sudaryti įspūdį, kad nuosprendyje nėra nustatyta, už kokį teisėtą veikimą jis priėmė kyšį, tačiau nuosprendis yra vientisas teisės taikymo aktas, kurio visos dalys yra suderintos ir sudaro logišką visumą. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat nurodyta, kad „Iš to darytina išvada, kad E. B., duodamas kyšį savivaldybės administracijos direktoriui, turėjo pagrindą tikėtis, kad jo darbų vertinimas ir atsiskaitymas su jo įmone vyks sklandžiai“ (T. 8, b. l. 211). Dėl to darytina išvada, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje nurodyta, kad kasatorius kyšį priėmė už tai, kad savivaldybės administracija vykdydama 2012 m. balandžio 12 d. sutartį su UAB V (direktorius E. B.) šios įmonės atliktus darbus vertintų ir už juos atsiskaitytų sklandžiai. Pažymėtina, kad kasatorius nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino, kad galėjo daryti įtaką atsiskaitymo pagal sutartį terminams, nes galėjo priimti sprendimą dėl to, ar reikštinos pretenzijos UAB V, o tai turėtų įtakos atsiskaitymo terminams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka dėl aplinkybės, kad kasatorius priėmė kyšį už tai, kad būtų sklandžiai atsiskaitoma už UAB V atliktus darbus pagal 2012 m. balandžio 12 d. sutartį, detaliai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas. Kolegijos nuomone, A. J. veika atitinka ir kitus kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 1 dalis) nusikalstamos veikos sudėties požymius. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 225 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini kaip prieštaraujantys teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

8. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas suklastojo tikrą dokumentą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą realizavo. Kasatorius teigia, kad jam netinkamai pritaikytas BK 300 straipsnis, nes dokumentuose užfiksuoti atsiskaitymo teisiniai santykiai, o atsiskaitymo teisiniai santykiai negali būti sprendžiami baudžiamojo proceso tvarka, nes baudžiamoji atsakomybė, kaip kraštutinė priemonė, turi būti taikoma tik tada, kai teisinių gėrių negalima apsaugoti švelnesnėmis priemonėmis. Kolegija pažymi, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta veika kėsinamasi ne į svetimą turtą (pagal kasatorius apibūdinimą – atsiskaitymo teisinius santykius), kurie yra civilinės teisės dalykas, bet į teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-745/2006, 2K-573/2012, 2K-518/2013), kitaip tariant į tai, kad dokumentuose užfiksuoti teisinę reikšmę turintys faktai atitinka tikrovę ir todėl galima jais vadovautis priimant teisingus sprendimus dėl teisinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimo ir atliekant pačius tinkamus teisinę reikšmę turinčius veiksmus. Byloje nustatyta, kad kasatorius suklastojo tris PVM sąskaitas faktūras ir tris kasos pajamų orderius, užfiksuodamas juose tikrovės neatitinkančius teisinę reikšmę turinčius faktus, jog jis sumokėjo pinigus už darbus, ir šiuos dokumentus realizavo perduodamas E. B., kad jie būtų įtraukti į buhalterinę apskaitą. Atlikdamas tokius veiksmus, A. J. sukūrė situaciją, kai dokumentuose buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys teisinę reikšmę turintys faktai, o remtis šių dokumentų duomenimis darant teisingus teisinę reikšmę turinčius sprendimus bei atliekant tinkamus teisinę reikšmę turinčius veiksmus tapo neįmanoma. Dėl to jo veika laikytina pavojinga baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei – teisinės apyvartos patikimui ir funkcionalumui. Pažymėtina, kad už dokumentų suklastojimą ir realizavimą, nebent tai būtų speciali dokumento rūšis, nėra numatyta jokia kita teisinė atsakomybė, todėl ir švelnesnių poveikio priemonių taikymas už kėsinimąsi į šią teisinę vertybę nėra numatytas. Dėl to nustačius tokį kėsinimąsi į jį turi būti reaguojama baudžiamosios teisės priemonėmis, o tai ir padarė bylą nagrinėję teismai nuteisdami kasatorių pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai:                               Alvydas Pikelis

                                                                                                         Tomas Šeškauskas

                               Aurelijus Gutauskas