Civilinė byla Nr. e2A-342-912/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00126-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektroskydas“ ir atsakovo A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektroskydas“ ieškinį atsakovams A. S. ir S. G. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Elektroskydas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti: 1) iš atsakovo A. S. – 427 736 Eur žalos atlyginimo; 2) iš atsakovo S. G. – 206 092 Eur žalos atlyginimo; 3) iš abiejų atsakovų – 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Atsakovas A. S. nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. sausio 4 d. buvo ieškovės vadovu, taip pat nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 8 d. – ieškovės akcininku, kuriam priklausė 60 proc. akcijų. Atsakovas S. G. nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės vadovu. Jam nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 9 d. priklausė 40 proc. akcijų, nuo 2018 m. sausio 9 d. – 100 proc. akcijų.
3. Ieškovė vėliausiai 2015 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Jos pradelsti įsipareigojimai 2015 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į ieškovės balansą įrašyto turto vertės. Bendrovės nuosavas kapitalas 2015 m. gruodžio 31 d. buvo neigiamas ir jo neigiama reikšmė didėjo. Kiekvienais finansiniais metais ieškovė veikė nuostolingai, patirtos nuostolių sumos buvo itin didelės. Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gruodžio 8 d. bendrovės patirta bendra nuostolių suma – 859 248 Eur. Ieškovė nuo 2015 m. gruodžio 31 d. neatsiskaitė su tais pačiais kreditoriais, kas patvirtina tęstinį įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą.
4. 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovė turėjo turto, kurio vertė – 152 912 Eur (ilgalaikis turtas – 33 881 Eur, trumpalaikis turtas – 119 031 Eur), mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 235 092 Eur (po vienerių metų mokėtinų sumų ir kitų ilgalaikių įsipareigojimų – 6 840 Eur, per vienerius metus mokėtinų sumų ir kitų trumpalaikių įsipareigojimų – 228 252 Eur). Bendrovė 2015 metais patyrė 101 181 Eur nuostolį. Jos nuosavas kapitalas 2015 m. gruodžio 31 d. – 82 180 Eur buvo neigiamas. Ji turėjo 104 345,93 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditorėms UAB „Elektrobalt“, UAB „Dogas“, UAB „Elstila“ ir UAB „Vilniaus turto grupė“.
5. 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto, kurio vertė – 380 066 Eur (ilgalaikis turtas – 15 155 Eur, trumpalaikis turtas – 364 683 Eur), mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 560 489 Eur (po vienerių metų mokėtinų sumų ir kitų ilgalaikių įsipareigojimų – 4 969 Eur, per vienerius metus mokėtinų sumų ir kitų trumpalaikių įsipareigojimų – 555 520 Eur). Ieškovė 2016 metais patyrė 98 356 Eur nuostolį. Jos nuosavas kapitalas 2016 m. gruodžio 31 d. – 180 536 Eur buvo neigiamas.
6. 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto, kurio vertė – 99 981 Eur (ilgalaikis turtas – 11 802 Eur, trumpalaikis turtas – 87 927 Eur), per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 659 836 Eur. Ieškovė 2017 metais patyrė 382 311 Eur nuostolį. 2017 m. gruodžio 31 d. jos nuosavas 180 536 Eur kapitalas buvo neigiamas.
7. 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto, kurio vertė – 37 101 Eur (ilgalaikis turtas – 17 784 Eur, trumpalaikis turtas – 19 093 Eur), mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 876 210 Eur. Ieškovė 2018 metais patyrė 276 262 Eur nuostolį. 2018 m. gruodžio 31 d. jos neigiamas nuosavas kapitalas – 839 109 Eur.
8. 2019 m. vasario 8 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto, kurio vertė – 28 673 Eur (ilgalaikis turtas – 9 581 Eur, trumpalaikis turtas – 19 092 Eur), mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 868 920 Eur. Ieškovė 2019 m. sausio mėn. patyrė 1 138 Eur nuostolį. 2019 m. vasario 8 d. jos neigiamas nuosavas kapitalas – 840 247 Eur.
9. Atsakovai, būdami ieškovės vadovais ir akcininkais, žinodami apie bendrovės nemokumą, turėjo pareigą inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, bet to nepadarė, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad atsakovas A. S. itin ilgą laiką neįvykdęs jam tenkančių pareigų, vėliau pardavė nemokios ir neigiamą nuosavą kapitalą turinčios bendrovės akcijas ir buvo atšauktas iš vadovo pareigų, neatleidžia jo nuo civilinės atsakomybės. Atsakovas S. G. toliau tęsė nemokios ir nuostolingai veikiančios ieškovės veiklą. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1, 4 dalimis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsniu, jie turi pareigą atlyginti ieškovės ir jos kreditorių patirtą žalą.
10. Atsakovai taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovės akcininkų susirinkimas turėjo būti sušauktas per tris mėnesius iki 2016 m. kovo 31 d., nes 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, jos nuosavas kapitalas tapo neigiamu. Pagal ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punktą, 11 dalį akcininkai turėjo atkurti nuosavą kapitalą iki 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, svarstyti klausimus dėl įstatinio kapitalo sumažinimo, bendrovės pertvarkymo ar likvidavimo. Atsakovai, norėdami atkurti bendrovės nuosavą kapitalą iki teigiamo, turėjo įnešti lėšas bendrovės nuostoliams padengti: 2015 m. gruodžio 31 d. – 85 076 Eur; 2016 m. gruodžio 31 d. – 183 432 Eur; 2017 m. gruodžio 31 d. – 565 743 Eur; 2018 m. gruodžio 31 d. – 842 005 Eur; 2019 m. vasario 8 d. – 843 143 Eur. Nemokios bendrovės pertvarkymas ar likvidavimas negalimas, todėl atsakovai turėjo pareigą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir padengti nuostolius akcininkų įnašais.
11. Iš atsakovo A. S. prašomas priteisti žalos atlyginimas – 427 736 Eur paskaičiuotas kaip skirtumas tarp ieškovės 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų sumos ir 2017 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų (662 828 Eur – 235 092 Eur = 427 736 Eur). Ieškovei tapus nemokiai ir atsakovui A. S. nevykdant pareigos inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, jo vadovavimo laikotarpiu bendras ieškovės įsipareigojimų dydis išaugo 427 736 Eur suma.
12. Iš atsakovo S. G. prašomas priteisti žalos atlyginimas – 206 092 Eur paskaičiuotas kaip skirtumas tarp ieškovės 2017 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų ir 2019 m. vasario 8 d. įsipareigojimų (868 920 Eur – 662 828 Eur = 206 092 Eur). Atsakovas S. G., matydamas, kad ieškovė nemoki, jos nuosavas kapitalas neigiamas, veikla nuostolinga, turėjo inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, bet to nepadarė. Dėl to atsakovo S. G. vadovavimo laikotarpiu ieškovės įsipareigojimų dydis išaugo 206 092 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė: 1) ieškovei iš atsakovo A. S. 168 575,22 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines procesines palūkanas; 2) ieškovei iš atsakovo S. G. 80 399,61 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines procesines palūkanas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovo A. S. 1 273,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo S. G. – 599,39 Eur bylinėjimosi išlaidų.
14. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo A. S. argumentus, jog nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. sausio 4 d. S. G. buvo faktiniu bendrovės vadovu, todėl juos atmetė. Teismas nurodė, kad tik aplinkybės, jog S. G. yra pasirašęs vieną sutartį ir jam 2013 m. rugpjūčio 27 d. išduotas įgaliojimas pasirašyti bendrovės dokumentus, nėra pagrindas teigti, kad jis faktiškai vadovavo bendrovei. A. S. pripažino, kad priimdavo sprendimus dėl personalo reikalų, turėjo prisijungimą prie ieškovės banko sąskaitos, kartu spręsdavo dėl bendrovės veiklos. Teismas pažymėjo, kad atsakovo A. S. pozicija dėl vadovavimo įmonei nenuosekli. Byloje dėl tyčinio bankroto atsakovas A. S. neprašė teismo vertinti aplinkybių, jog jis tik juridiškai buvo įmonės vadovu. Teikdamas atsiliepimą į ieškinį nagrinėjamoje byloje A. S. taip pat pripažino, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. vadovavo įmonei, atsiliepimo tekste nuolat pabrėždamas, jog šį laikotarpį vertina kaip A. S. vadovavimo įmonei laikotarpį. Atsakovas savo poziciją pakeitė tik vėlesniame teismo procese ir pateikė naują argumentą, kad jis de facto (faktiškai) nebuvo ieškovės vadovu.
15. Teismas konstatavo, kad ieškovės nemokumo momentas – 2015 m. gruodžio 31 d. nagrinėjamojoje byloje neturi būti įrodinėjamas, nes jis nustatytas prejudicinę reikšmę turinčiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. eB2-1757-640/2021 ir Nr. e2-853-553/2021).
16. Teismas pažymėjo, kad pripažinus BUAB „Elektroskydas“ bankrotą tyčiniu, preziumuojamas priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovai turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, bet jos nepaneigė. Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių įstatinio kapitalo neatkūrimu, ir ABĮ 38 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 10 dalies 2 punkto ir 11 dalies pažeidimo. Atsakovams vykdant pareigą atkurti nuosavą kapitalą, būtų įneštos lėšos ir ta apimtimi būtų sumažinti kreditorių reikalavimai. Atsakovai, norėdami atkurti įmonės nuosavą kapitalą iki teigiamo, turėjo įnešti lėšas ieškovės nuostoliams padengti, bet to nepadarė.
17. Teismas nurodė, kad BUAB „Elektroskydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovė 2017–2018 metais pardavė kabelius UAB „Litechnika“ už mažesnę negu įsigijimo kainą. UAB „Litechnika“ 2017 metais turėjo sumokėti ieškovei 556 262,40 Eur vietoje 433 358,90 Eur, 2018 metais – 131 828,64 Eur vietoje 96 672 Eur. Pardavus prekes už mažesnę, negu jų įsigijimo kainą, ieškovė 2017 metais patyrė 122 903,50 Eur nuostolių, 2018 metais – 35 156,64 Eur nuostolių. Nuostolingais sandoriais buvo didinami bendrovės pradelsti įsipareigojimai. Pirmiau nurodytoje teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad ieškovė ir UAB „Litechnika“ susijusios įmonės, nes A. S. nuo 2018 m. rugpjūčio 19 d. iki 2018 m. spalio 12 d. buvo UAB „Litechnika“ vadovu.
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai: 1) atsakovai nesikreipė dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo; 2) sudarė įmonei nenaudingus sandorius; 3) neatkūrė įstatinio kapitalo ir pažeidė ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punktą bei 11 dalį. Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytais prejudicinę reikšmę turinčiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad abu atsakovai pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir sudarė įmonei nenaudingus sandorius, kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės apyvartinių lėšų trūkumu, jau nemokios įmonės turtinės padėties pabloginimu po 2015 m. gruodžio 31 d., bendrovės pradelstų įsipareigojimų didinimu. Teismas nurodė, kad įmonei nuostolingi sandoriai sudaryti 2017 metais, kai BUAB „Elektroskydas“ vadovavo A. S., ir 2018 metais, kai vadovavo S. G.. Ieškovė 2017 metais patyrė 122 903,50 Eur nuostolių, 2018 metais – 35 156,64 Eur nuostolių.
19. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo žinoti, kad ieškovė nemoki. Dėl to iš atsakovų priteistina žala – nuo 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas, apskaičiuotas iš patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atimant 2015 m. gruodžio 31 d. buvusį pradelstą įsiskolinimą kreditoriams. Teismas nustatydamas žalos dydį, priteistiną iš A. S., vadovavosi 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta bendrovės įsiskolinimo – 235 092 Eur suma.
20. Teismas pažymėjo, kad ieškovė galutinę įmonės įsipareigojimų sumą paskaičiavo pagal 2019 m. vasario 8 d. balanse nurodytą mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų sumą – 868 920 Eur, kuri skiriasi nuo bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumos – 771 854,01 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartyje dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo konstatuota, kad ieškovės skola pirmosios eilės kreditoriams – 13 615,97 Eur, antros eilės kreditoriams – 38 812,35 Eur, trečios eilės kreditoriams – 719 425,69 Eur. Tarp balanse nurodytos skolos sumos ir patvirtintų finansinių reikalavimų sumos yra 97 065,99 Eur skirtumas (868 920 Eur – 771 854,01 Eur = 97 065,99 Eur). Atsižvelgdamas į tai, kad pasibaigęs finansinių reikalavimų pateikimo terminas, bankroto byla iškelta prieš 2,5 metų, teismas nusprendė, jog galutinio ieškovės įsiskolinimo kreditoriams dydis turi būti nustatomas pagal bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų dydį, bet ne pagal 2019 m. vasario 8 d. balanso duomenis.
21. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo bendrovės nesumokėtų mokesčių sumą pripažinti bendrovės vadovų padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Mokestiniai reikalavimai bendrovei kyla įstatymo, bet ne civilinės atsakomybės pagrindu. Dėl to teismas iš galutinio įsiskolinimo sumos atėmė skolą antros eilės kreditoriams – 38 812,35 Eur (771 854,01 Eur – 38 812,35 Eur = 733 041,66 Eur).
22. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei padaryta žala skaičiuotina kaip jos finansinių įsipareigojimų, buvusių vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir buvusių atsakovų įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Dėl to teismas iš bendros įsiskolinimo sumos atėmė 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytą bendrovės įsiskolinimo 235 092 Eur sumą ir konstatavo, kad ieškovei padarytos žalos suma – 497 949,66 Eur (733 041,66 Eur – 235 092 Eur = 497 949,66 Eur).
23. Teismas nurodė, kad ieškovė iš atsakovo A. S. priteistiną žalą paskaičiavo kaip skirtumą tarp 662 828 Eur jos 2017 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos įsipareigojimų sumos ir 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nustatytos mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydžio (235 092 Eur), o iš S. G. – 2019 m. vasario 8 d. balanse nurodytų mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų dydžio (868 920 Eur) atimant 662 828 Eur (868 920 Eur – 662 828 Eur = 206 092 Eur). Teismui nusprendus, kad galutinė įsiskolinimo suma skaičiuotina ne pagal balanso, bet pagal bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumą, jam kilo abejonės, ar apskaičiuojant žalą 2017 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta įsipareigojimų suma (662 828 Eur) gali būti laikoma teisinga. Dėl to teismas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad negalima tiksliai įvertinti 2017 m. gruodžio 31 d. buvusių įmonės įsipareigojimų santykio su bankroto byloje patvirtintais finansiniais reikalavimais, nes po 2017 m. gruodžio 31 d. įmonė veikė daugiau negu metus, padarė išvadą, jog 97 065,99 Eur skirtumas ir 38 812,35 Eur neįskaičiuota mokesčių suma (viso – 135 878,34 Eur) dalintini proporcingai vadovavimo įmonei laikui. Žalos susidarymo periodas – treji metai nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 28 d., iš kurių dvejus metus vadovavo A. S. ir vienerius – S. G. Teismas nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti žala atitinka santykį pagal atsakovų po nemokumo atsiradimo momento vadovautų metų skaičių 2:1, nenaudingais sandoriais padaryta žala taip pat iš esmės priklauso nuo vadovautų metų, o įstatinio kapitalo neatkūrimas tiesioginės reikšmės žalos dydžiui neturi. Dėl to teismas nusprendė, kad A. S. skaičiuotina žala – 337 150,44 Eur (662 828 – 90 585,56 (135 878,34 : 3 x 2) – 235 092), S. G. skaičiuotina žala – 160 799,22 Eur (497 949,66 – 337 150,44).
24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nustatyti kreditorių kaltę ir 50 proc. sumažinti priteistinos žalos dydį. Teismas nurodė, kad bankroto byloje pagrindinės kreditorės: UAB „Dogas“ (finansinis reikalavimas – 66 499,39 Eur); UAB „Elstila“ (finansinis reikalavimas – 192 392,73 Eur) ir UAB „Elektrobalt“ (finansinis reikalavimas – 339 981,36 Eur). Ieškovės skola UAB „Elektrobalt“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 114 102,28 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 292 222,05 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 228 992,51 Eur, 2019 m. vasario 8 d. – 304 727,86 Eur. Ieškovės skola UAB „Elstila“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 24 361,83 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 50 542,32 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 186 659,89 Eur, 2019 m. vasario 8 d. – 179 512,73 Eur. Ieškovės skola UAB „Dogas“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 19 865,70 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 34 055,04 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 90 657,33 Eur, 2019 m. vasario 8 d. – 56 299,39 Eur. Nepaisydamos itin didelių ieškovės skolų, pagrindinės kreditorės toliau su ieškove tęsė didelės apimties komercinius santykius. Didelė dalis ieškovės įsipareigojimų kreditorėms buvo pradelsti, bet kreditorės dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nesikreipė. Bendra pagrindinių kreditorių finansinių reikalavimų suma (598 873,48 Eur) yra didesnė negu nagrinėjamojoje byloje nustatytas atlygintinos žalos dydis (497 949,66 Eur). Ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovų priteista žalos atlyginimo suma būtų naudojama šių kreditorių reikalavimams tenkinti. Tai yra pagrindas iš kreditorių reikalauti teisingo, protingo ir sąžiningo elgesio. Pagrindinėms kreditorėms turėjo būti žinoma sunki ieškovės turtinė būklė. Jos matė, kad ieškovė įsiskolinusi daugiau kaip vienerius metus. Kreditorės turėjo galimybę susipažinti su viešai prieinamais ieškovės finansiniais dokumentais, teikti pretenzijas ar ieškinius dėl skolų apmokėjimo, bet vietoje to kartu su ieškove vykdė veiklą. Įsigydamos prekių ir įskaitydamos senas skolas kreditorės turėjo suprasti, kad ieškovė negalės pagerinti finansinės būklės ir tapti moki. Veikdamos tokiu būdu kreditorės prisiėmė riziką.
25. Teismas nesumažino žalos dydžio pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį, nes konstatavo, kad atsakovas S. G. neįrodė sunkios turtinės būklės. Be to, jo atsakomybė sumažinta kitu pagrindu – dėl kreditorių kaltės.
26. Teismas konstatavo atsakovų atsakomybę, kaip įmonės vadovų pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Teismas nurodė, kad atsakovų atsakomybės svarstymas pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį neturi įtakos bylos išsprendimui, todėl papildomai nepasisakė dėl akcininkų atsakomybės sąlygų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
27. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Elektroskydas“ (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir visiškai tenkinti ieškinį, priteisti: 1) iš atsakovo A. S. 427 736 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; 2) iš atsakovo S. G. 206 092 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
27.1. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydį netinkamai taikė žalos skaičiavimo taisykles, nes nepagrįstai žalos sumą skaičiavo ne pagal balanso duomenis, bet pagal apeliantės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą. Teismas, apskaičiuodamas žalos dydį, turėjo vadovautis balanso duomenimis apie bendrovės mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, kurie parodo, kokio dydžio įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Atsakovai ir bendrovės buhalteris pasirašė balansus ir pateikė juos Juridinių asmenų registrui (toliau – JAR). Atsakovai neginčijo į įmonės balansus įrašytų duomenų, įmonės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. Dėl to nėra pagrindo nesivadovauti apeliantės balansais.
27.2. Vadovaujantis balansais, iš atsakovo A. S. prašomas priteisti žalos atlyginimas – 427 736 Eur apskaičiuotinas kaip skirtumas tarp apeliantės 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų sumos ir 2017 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų (662 828 Eur – 235 092 Eur = 427 736 Eur). Apeliantei tapus nemokiai ir atsakovui A. S. nevykdant pareigos inicijuoti jai bankroto bylos iškėlimą, jo vadovavimo laikotarpiu bendras apeliantės įsipareigojimų dydis išaugo 427 736 Eur suma. Yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp atsakovo A. S. neteisėtų veiksmų ir apeliantės patirtos 427 736 Eur žalos. Dėl to iš atsakovo A. S. turi būti priteista 427 736 Eur žalos atlyginimo.
27.3. Vadovaujantis balansais, iš atsakovo S. G. prašomas priteisti žalos atlyginimas – 206 092 Eur apskaičiuotas kaip skirtumas tarp apeliantės 2017 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų ir 2019 m. vasario 8 d. įsipareigojimų (868 920 Eur – 662 828 Eur = 206 092 Eur). Atsakovas S. G., matydamas, kad apeliantė nemoki, jos nuosavas kapitalas neigiamas, veikla nuostolinga, turėjo inicijuoti bankroto bylos jai iškėlimą, bet to nepadarė. Dėl to atsakovo S. G. vadovavimo laikotarpiu apeliantės įsipareigojimų dydis išaugo 206 092 Eur suma. Yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp atsakovo S. G. neteisėtų veiksmų ir apeliantės patirtos 206 092 Eur žalos. Dėl to iš atsakovo S. G. turi būti priteista 206 092 Eur žalos atlyginimo.
27.4. Situacija, kad 2019 m. vasario 8 d. balanse nurodyta įsipareigojimų kreditoriams suma (868 920 Eur) ir apeliantės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma (771 854,01 Eur) nesutampa, susiklostė todėl, kad apeliantei iškėlus bankroto bylą ne visi kreditoriai, kuriems skolos apskaitytos pagal 2019 m. vasario 8 d. balanso duomenis, pateikė prašymus dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Vis dėlto tai nepaneigia atsakovo S. G. padarytos žalos, kuri turi būti skaičiuojama kaip jo vadovavimo laikotarpiu išaugęs įsipareigojimų kreditoriams dydis, nepriklausomai nuo to, ar visi kreditoriai kreipėsi dėl jų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje. Be to, toks skaičiavimas galėtų turėti reikšmės apskaičiuojant tik iš atsakovo S. G. priteistiną žalą, nes tai yra susiję su įsipareigojimų dydžiu atsakovo S. G. vadovavimo pabaigoje, bet neturi jokios reikšmės apskaičiuojant iš A. S. priteistiną žalą.
27.5. Teismas nepagrįstai iš priteistinos žalos sumos atėmė antros eilės kreditoriams nesumokėtą 38 812,35 Eur mokesčių sumą. Skola, susidariusi iš mokestinių teisinių santykių (nesumokėtų mokesčių), gali būti laikoma žala. Nesumokėti mokesčiai yra įmonės įsipareigojimas. Jeigu atsakovai būtų laiku inicijavę nemokios įmonės bankroto bylą, įmonė nebūtų vykdžiusi nuostolingos veiklos ir mokesčiai nebūtų susidarę, nebūtų išaugusi nesumokėtų mokesčių suma. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-201-313/2021). Iškėlus bankroto bylą, nesumokėta mokesčių suma tapo Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) finansiniu reikalavimu, kurį privalo atlyginti bankrutavusi įmonė, o jai negebant sumokėti, už tai atsakingas asmuo yra S. G., dėl kurio neveikimo atsirado žala.
27.6. Teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai nustatė kreditorių kaltę ir nepagrįstai iš atsakovų priteistiną žalos sumą sumažino 50 proc. suma. Apeliantės kreditorės (tiekėjos) nežinojo apie jos mokumo problemas. Kreditorės negalėjo žinoti, kad atsakovai naudoja pajamas iš parduotų einamųjų prekių ne įsiskolinimui už einamąsias prekes padengti, bet senoms skoloms padengti. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad apeliantės kreditorės iš dalies atsakingi už atsakovų padarytą žalą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai atskleidė kreditorėms informaciją apie įmonės nemokumą ir kad tiekėjos tiekė prekes žinodamos apie įmonės nemokumą. Tai, kad apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti JAR, savaime nereiškia, kad kreditorės (tiekėjos) žinojo arba turėjo žinoti apie įmonės nemokumą, nes balanse nėra duomenų apie pradelstas skolas ir jų dydžius. Be to, net darant prielaidą, kad kreditorės nebuvo pakankamai apdairios tiekdamos apeliantei prekes, nėra pagrindo mažinti priteistiną žalos sumą net 50 proc. dydžiu, nes apeliantės bankrotas pripažintas tyčiniu. Jos kreditorių kaltės forma gali būti tik neatsargumas. Dėl to priteistina žalos suma galėtų būti sumažinta ne daugiau kaip 10 proc.
28. Atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
28.1. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydį pagrįstai nesivadovavo apeliantės balansais, nes balanso duomenys parodo visus apeliantės tam tikru laikotarpiu turėtus įsipareigojimus, bet nesuteikia jokios informacijos apie tuo pačiu laikotarpiu jos turėtus pradelstus įsipareigojimus. Dėl to atsakovas neginčijo balanse įrašytų duomenų apie apeliantės turėtus įsipareigojimus.
28.2. Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės nesumokėtų mokesčių sumos pripažinimo bendrovės vadovo padaryta žala nevienoda, bet tai nereiškia, kad turi būti vadovaujamasi būtent apeliantės skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartimi ir joje išdėstyta kasacinio teismo pozicija (civilinė byloja Nr. e3K-3-201-313/2021). Be to, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje žala pripažintas ne visas įmonės bankroto byloje patvirtintas VMI kreditorinis reikalavimas, bet tik VMI reikalavimo padidėjimas, įvykęs laikotarpiu nuo įmonės tapimo nemokia iki įmonės bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamojoje byloje 38 812,35 Eur suma, kurią pirmosios instancijos teismas išskaičiavo, yra VMI ir VSDFV kreditorinių reikalavimų suma, patvirtinta apeliantės bankroto byloje. Byloje nėra jokių duomenų, kokio dydžio reikalavimus VMI ir VSDFV turėjo 2015 m. gruodžio 31 d.
28.3. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinybės ginčo situacijoje taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalies normą pagrįstos ir atitinka kasacinio teismo praktiką. Apeliantė nepagrindė CK 6.248 straipsnio 4 dalies normos pažeidimo. Vis dėlto teismas nemotyvavo, kodėl jis priėmė sprendimą sumažinti žalos dydį tik 50 proc., bet ne daugiau, taip pat nemotyvavo, kodėl yra pagrindas sumažinti, bet ne atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės taikymo.
28.4. Apeliaciniame skunde nurodomas faktas, kad apeliantės JAR teiktuose balansuose nebuvo duomenų apie jos pradelstas skolas ir jų dydžius, neeliminuoja kreditorių kaltės ir atsakomybės. Kreditorės žinojo apie apeliantės pradelstas skolas, matė neigiamą jų dinamiką. Kreditorės turėjo galimybę Nekilnojamojo turto registre patikrinti duomenis apie apeliantės turtą ir jo vertę, palyginti šiuos duomenis su apeliantės skola. Teismas nepakankamai įvertino kreditorių veiksmus ir jų kaltę. Teismo nustatytas mažintinos žalos procentas per mažas. Jis turi būti padidintas.
29. Apeliaciniame skunde atsakovas A. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas ir priteista apeliantei iš atsakovo A. S. 168 575,22 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinės procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti apeliantės reikalavimą dėl 168 575,22 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo A. S. ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
29.1. Apeliantas nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo tik formaliu apeliantės vadovu. Jis nepriėmė esminių bendrovės sprendimų. S. G. ėjo komercijos vadovo pareigas, pirmiau nurodytu laikotarpiu ir iki jo pagal 2013 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimą vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas bei priiminėjo esminius sprendimus. Nurodytą aplinkybę patvirtina nuoseklūs apelianto paaiškinimai, 2013 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimas, sutartis su UAB „Dogas“, kurią S. G. 2015 m. spalio 19 d. pasirašė apeliantės vardu, dalis PVM sąskaitų faktūrų, kurias taip pat pasirašė S. G. Jis disponavo išsamia su apeliantės veikla susijusia informacija. Nurodytą aplinkybę patvirtina 2021 m. gegužės 21 d. jo pateiktas prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo ir prašymo priedai. S. G. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad bendravo su didžiausiais apeliantės tiekėjais. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovams nusprendus atsidalinti verslą, S. G. tapo vieninteliu apeliantės akcininku ir buvo juo iki pat bankroto bylos iškėlimo.
29.2. Faktas, kad apeliantės nemokumo momentas nustatytas kitoje byloje, nepašalina teismo pareigos įvertinti kitus teisiškai reikšmingus faktus, buvusius vėlesniu laikotarpiu, ir spręsti, ar vidutiniškai apdairus ir rūpestingas įmonės vadovas analogiškoje situacijoje iš tikrųjų turėjo elgtis kitaip. Faktas, kad kai kurie apelianto neteisėti veiksmai nustatyti kitoje byloje, savaime negali lemti civilinės atsakomybės jam taikymo, nes neteisėti veiksmai yra tik viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliantė 2015–2017 metais vykdė veiklą, jos apyvarta augo, ji mokėjo darbuotojams darbo užmokesčius, mokesčius valstybei, jai nebuvo iškeltos bylos, nebuvo vykdomas išieškojimas. Nors 2015 metai nuostolingi, bet ši aplinkybė apeliantui tapo žinoma ne 2015 m. gruodžio 31 d., bet vėliau, kai buvo parengti ir patvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai. Kita vertus, veiklos 2015–2017 metais nuostolingumas savaime nėra pagrindas spręsti, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. apeliantas turėjo pareigą inicijuoti apeliantei bankroto bylos iškėlimą. Bendrovės vadovas neprivalo užtikrinti, kad bendrovė veiktų pelningai. Teismas nevertino pirmiau nurodytų aplinkybių, pernelyg sureikšmino kitoje byloje nustatytus prejudicinę reikšmę turinčius faktus.
29.3. Teismas netinkamai nustatė iš apelianto priteistinos žalos dydį, nenustatė skirtumo tarp 2015 m. gruodžio 31 d. apeliantės pradelstų įsipareigojimų ir 2017 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų. Teismas nepagrįstai nustatė skirtumą tarp visų apeliantės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumos (atėmus apeliantės finansinius įsipareigojimus antrosios eilės kreditoriams) ir jos 2017 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos įsipareigojimų sumos bei gautą 497 949,66 Eur skirtumą nepagrįstai pripažino abiejų atsakovų padaryta žala, kurią atitinkama proporcija padalino. Be to, teismas iš priteistinos žalos sumos turėjo atimti ne tik antros eilės kreditorių finansinius reikalavimus, bet taip pat ir pirmos eilės kreditorių, nes bendrovės išlaidos darbuotojams ir jų darbo užmokesčiui yra būtinosios bet kurios bendrovės veiklos išlaidos, atsirandančios neatsižvelgiant į vadovo veiksmus. Teismas, vertindamas žalos dydį, nepagrįstai neatėmė iš prašomos priteisti žalos sumos apeliantės bankroto byloje patvirtinto atsakovo S. G. 6 867,86 Eur kreditorinio reikalavimo ir 2/3 nurodytos sumos dalis priteisė iš apelianto.
29.4. Teismas nepagrįstai kiekvieno atsakovo priteistiną žalos dydį nustatė pagal kiekvieno iš jų apeliantei vadovautų metų skaičių, nes tokiu atveju apeliantas tapo atsakingu ne tik už savo, bet taip pat ir už kito atsakovo veiksmus, jo padarytą žalą, proporcingą vadovautų metų skaičiui. Tokio principo taikymas reiškia, kad apeliantas atsakingas už 2/3 dalis S. G. veiksmais padarytos žalos, o S. G. – tik už 1/3 dalį savo veiksmais padarytos žalos.
29.5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog patvirtinti kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti iš apeliantės turto. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad apeliantė pareiškė ieškinį S. G. dėl skolos priteisimo. Pirmiau nurodytą skolą priteisus ir išieškojus, būtų patenkinta apeliantės kreditorių reikalavimų dalis. Be to, byloje pateikti duomenys apie apeliantės patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms teisme apmokėti.
29.6. Teismas neįvertino, kad visi apeliantės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai (išskyrus BUAB „Ekopakuotė“ 3 324,58 Eur reikalavimą, atsiradusį 2017 m. lapkričio 5 d.) atsirado vėlesniu laikotarpiu, kai apeliantas nebuvo vadovu ir akcininku.
29.7. Apeliantas paneigė priežastinio ryšio prezumpciją. Byloje nenustatyta, kad 337 150,44 Eur žala (ar 50 proc. sumažinta jos dalis) atsirado dėl apelianto veikimo ar neveikimo, bet ne dėl kitų priežasčių ar kitų asmenų veiksmų ar neveikimo.
29.8. Teismas nemotyvavo, kodėl jis priėmė sprendimą sumažinti tik 50 proc. žalos dydį, bet ne daugiau, taip pat nemotyvavo, kodėl nėra pagrindo atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės taikymo. Teismas taikydamas CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.253 straipsnio 5 dalies normas, nepakankamai įvertino kreditorių kaltę ir veiksmus, todėl per mažai sumažino žalos dydį.
30. Atsiliepime į atsakovo A. S. apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
30.1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo tik formalus apeliantės vadovas, o faktinis vadovas buvo S. G.. Nurodytą aplinkybę apeliantas pirmą kartą nurodė tik teismo posėdyje. Apeliantas nurodytos aplinkybės nebuvo nurodęs nei savo atsiliepime į ieškinį, nei Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl apeliantės bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliantas neįrodė S. G. de facto vadovo statuso, kad šis sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Aplinkybė, kad apeliantas 2013 m. rugpjūčio 27 d. išdavė S. G. įgaliojimą pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, nėra pagrindas teigti, jog S. G. buvo faktinis vadovas. S. G. ėjo komercijos direktoriaus pareigas, todėl pagal darbo pobūdį jam buvo reikalingas įgaliojimas. Bendrovės sutartis pasirašinėjo tiek apeliantas, tiek S. G. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantas pripažino, jog jis priimdavo sprendimus dėl personalo reikalų, turėjo prisijungimą prie įmonės banko sąskaitos, kartu spręsdavo dėl įmonės veiklos. Apeliantas nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 8 d. buvo apeliantės akcininkas, turėjo kontrolinį akcijų paketą, jam priklausė 60 proc. akcijų.
30.2. Prejudicinę reikšmę turinčiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad apeliantas kaip įmonės vadovas pažeidė ĮBĮ nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Taigi, apelianto neteisėti veiksmai ir kaltė nustatyti prejudicinę reikšmę turinčiais teismų sprendimais. Apeliantas negali ginčyti prejudicinio fakto ir pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų.
30.3. Apeliantas nesutinka su teismo taikytu žalos dydžio paskaičiavimo principu, bet savo nesutikimo nemotyvuoja, nenurodo, kaip turėjo būti skaičiuojama žala ir koks turėjo būti nustatytas žalos dydis. Nėra pagrindo mažinti teismo priteistos žalos. Apskaičiuojant žalos dydį, nereikšminga, kokie apeliantės kreditoriniai reikalavimai patvirtinti jos bankroto byloje. Nustatant ieškovės įsipareigojimų dydį, reikia vadovautis į jos balansą įrašytais duomenimis. Iš apelianto prašomas priteisti žalos atlyginimas – 427 736 Eur – apskaičiuotinas kaip skirtumas tarp ieškovės 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų sumos ir 2017 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų (662 828 Eur – 235 092 Eur = 427 736 Eur). Ieškovei tapus nemokiai ir A. S. nevykdant pareigos inicijuoti jai bankroto bylos iškėlimo, jo vadovavimo laikotarpiu bendras ieškovės įsipareigojimų dydis išaugo 427 736 Eur suma. Yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos 427 736 Eur žalos. Dėl to iš apelianto turi būti priteista 427 736 Eur žalos atlyginimo.
30.4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo sumažinti priteistinos žalos dydį ne 50 proc., bet daugiau. Apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo kreditorių kaltės ir šiuo pagrindu neprašė mažinti žalos dydžio. Teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai nustatė kreditorių kaltę ir nepagrįstai sumažino žalos sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
32. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako tik dėl paduotų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų.
33. Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys atsakovams, kaip bendrovės vadovams, dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovų civilinę atsakomybę už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo pažeidimą.
Dėl bendrovės vadovų atsakomybės pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį sąlygų
34. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad dėl BUAB „Elektroskydas“ bankroto bylos iškėlimo 2018 m. gruodžio 20 d. į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi kreditorė VSDFV. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartimi BUAB „Elektroskydas“ iškelta bankroto byla. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis įsiteisėjo 2019 m. vasario 8 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (civilinė byla Nr. eB2-115-640/2022). Dėl to nagrinėjamojoje byloje žalos atlyginimo klausimui spręsti taikytinos ĮBĮ, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., normos.
35. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ redakcijoje įmonės vadovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo terminas nebuvo apibrėžtas. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Ši pareiga įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė būklė pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė.
36. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, pažymima, kad tam, jog būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir šios nutarties 54 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
38. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas A. S. nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. sausio 4 d. buvo apeliantės BUAB „Elektroskydas“ vadovu, taip pat nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 8 d. – apeliantės akcininku, kuriam priklausė 60 proc. akcijų. Atsakovas S. G. nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo apeliantės vadovu. Jam nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 9 d. priklausė 40 proc. akcijų, nuo 2018 m. sausio 9 d. – 100 proc. akcijų.
39. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi palikta nepakeista, BUAB „Elektroskydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius (civilinės bylos Nr. eB2-1757-640/2021 ir Nr. eB2-1757-640/2021). Byloje, kurioje BUAB „Elektroskydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra nagrinėjamos bylos dalyviai, toje byloje įrodinėjimo dalyko dalis buvo aplinkybės, susijusios su bendrovės nemokumo momento nustatymu ir atsakovų pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Pirmiau nurodytose įsiteisėjusiose teismų nutartyse išsamiai ištyrus įrodymus, be kita ko, remiantis BUAB „Elektroskydas“ balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų ir kitų bendrovės finansinių dokumentų duomenimis, taip pat teismo eksperto konsultacine išvada, konstatuota, kad BUAB „Elektroskydas“ finansinė būklė 2015 m. gruodžio 31 d. atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus ir bendrovė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, 2015 m. gruodžio 31 d. jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutarties 25–26 punktai; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties 39–40 punktai).
40. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės nemokumo momentas – 2015 m. gruodžio 31 d. nagrinėjamojoje byloje neturi būti įrodinėjamas, nes jis nustatytas prejudicinę reikšmę turinčiomis pirmiau šioje nutartyje nurodytomis įsiteisėjusiomis nutartimis, kuriomis apeliantės bankrotas pripažintas tyčiniu (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose neginčija, kad BUAB „Elektroskydas“ nemokumo momentas – 2015 m. gruodžio 31 d., todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.
41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016 46 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 33 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022 27 punktas).
42. Taigi, nagrinėjamojoje byloje konstatavus, kad BUAB „Elektroskydas“ nemokumo momentas – 2015 m. gruodžio 31 d., taip pat turi būti nustatyta: 1) kada bedrovės vadovai sužinojo (turėjo sužinoti) apie bendrovės nemokumo faktą; 2) kada buvo pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tik konstatavus laiko momentą, nuo kada pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, būtent šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas yra atskaitos taškas, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti apeliantei BUAB „Elektroskydas“ ir jos kreditoriams padaryti nuostoliai.
43. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovai – bendrovės vadovas ir akcininkas – 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo žinoti, kad apeliantė nemoki, todėl turėjo kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Apeliantas A. S. su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad 2015–2017 metais bendrovė vykdė normalią ūkinę komercinę veiklą, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams ir mokesčius valstybei, jos apyvarta augo, jai nebuvo iškeltos bylos, nebuvo vykdomas priverstinis išieškojimas, todėl nebuvo poreikio inicijuoti bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Apelianto teigimu, nors 2015 metai bendrovei buvo nuostolingi, ši aplinkybė jam tapo žinoma ne 2015 m. gruodžio 31 d., bet vėliau, kai buvo parengti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Be to, anot apelianto, veiklos 2015–2017 metais nuostolingumas savaime nėra pagrindas spręsti, kad jis nuo 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą inicijuoti apeliantei bankroto bylos iškėlimą. Pirmiau nurodyti apelianto argumentai nepagrįsti.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl kiekvieno iš vadovų sužinojimo apie bendrovės nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar vadovas faktiškai žinojo apie nemokumą, bet taip pat ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes. Bendrovės vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, jis savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Apeliantas, kuris turėjo kontrolinį akcijų paketą, nes jam priklausė 60 proc. BUAB „Elektroskydas“ akcijų, nuo 2007 metų eidamas bendrovės vadovo pareigas, neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti tikrąją bendrovės finansinę būklę, jos pradelstus įsipareigojimus ir galimybes juos vykdyti. Priešingai negu teigia apeliantas, dar iki BUAB „Elektroskydas“ 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų parengimo jis suvokė arba turėjo pareigą suvokti, kad 2015 metų pabaigoje bendrovė buvo faktiškai nemoki ir neturi galimybių išvengti bankroto, todėl privalėjo nedelsdamas veikti, kad būtų išvengta tolesnio bendrovės įsipareigojimų augimo. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad BUAB „Elektroskydas“ 2015–2017 metais vykdė ūkinę komercinę veiklą ir mokėjo skolas, darbo užmokestį ir mokesčius, nėra pagrindas spręsti, kad jis nežinojo apie bendrovės nemokumą ir nepašalina apelianto, kaip vadovo, atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
45. Apelianto A. S. teigimu, jis nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo tik formaliu BUAB „Elektroskydas“ vadovu. Apeliantas nurodė, kad de facto vadovu buvo atsakovas S. G., kuris ėjo komercijos vadovo pareigas, pagal 2013 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimą vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas ir priiminėjo esminius sprendimus. Apelianto teigimu, S. G. kaip de facto vadovo statusą patvirtina 2013 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimas, sutartis su UAB „Dogas“, kurią S. G. 2015 m. spalio 19 d. pasirašė apeliantės vardu, dalis PVM sąskaitų faktūrų, kurias taip pat pasirašė S. G. Be to, anot apelianto, S. G. disponavo išsamia su apeliantės veikla susijusia informacija, bendravo su didžiausiais apeliantės tiekėjais, atsakovams nusprendus atsidalinti verslą, S. G. tapo vieninteliu apeliantės akcininku ir buvo juo iki pat bankroto bylos iškėlimo.
46. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog faktinis įmonės vadovas įmonei atsako kaip de jure (formalus) vadovas už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Vis dėlto tai nereiškia, kad jam taip pat gali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pažeidimą. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas, dėl ko įmonės de facto vadovo tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas. Dėl to de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), bet negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑265‑611/2017 26–29 punktai).
47. Taigi, apelianto nurodytas argumentas, kad jo formalaus vadovavimo įmonei laikotarpiu faktiškai vadovo pareigas ėjo atsakovas S. G., yra teisiškai nereikšminga ir nešalina apelianto atsakomybės, nes pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką būtent tik formalus vadovas turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
48. Kita vertus, priešingai negu teigia apeliantas, iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad S. G. nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. sausio 4 d. buvo faktiniu bendrovės vadovu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik aplinkybės, jog S. G. yra pasirašęs vieną sutartį ir jam 2013 m. rugpjūčio 27 d. išduotas įgaliojimas pasirašyti bendrovės dokumentus, nėra pagrindas teigti, kad jis faktiškai vadovavo bendrovei. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas pripažino, kad jis priimdavo sprendimus dėl personalo reikalų, turėjo prisijungimą prie įmonės banko sąskaitos, kartu spręsdavo dėl įmonės veiklos. S. G. ėjo komercijos vadovo pareigas, taip pat buvo apeliantės akcininku, todėl disponavo bendrovės informacija ir bendravo su apeliantės tiekėjais. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apelianto pozicija dėl vadovavimo įmonei nenuosekli, nes byloje dėl tyčinio bankroto apeliantas A. S. neprašė teismo vertinti aplinkybių, jog jis tik de jure buvo įmonės vadovu, teikdamas atsiliepimą į ieškinį nagrinėjamoje byloje apeliantas taip pat pripažino, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. vadovavo įmonei, atsiliepimo tekste nuolat pabrėždamas, jog šį laikotarpį vertina kaip jo vadovavimo įmonei laikotarpį. Apeliantas savo poziciją pakeitė tik vėlesniame teismo procese. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad S. G. vėliau tapo vieninteliu apeliantės akcininku ir buvo juo iki pat bankroto bylos iškėlimo taip pat niekaip nepatvirtina, kad jis buvo de facto vadovu.
49. Apibendrindama aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nustačius, jog BUAB „Elektroskydas“ nemokumo momentas – 2015 m. gruodžio 31 d., apeliantas A. S., kaip bendrovės vadovas, ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. turėjo pareigą žinoti, kad BUAB „Elektroskydas“ nemoki ir nedelsdamas imtis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiksmų. Pažymėtina, kad tiek apelianto, tiek atsakovo S. G. pareigos inicijuoti BUAB „Elektroskydas“ bankroto bylos iškėlimą pažeidimas konstatuotas taip pat ir įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimis.
Dėl pareigos inicijuoti apeliantei bankroto bylos iškėlimą atsiradimo momento
50. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kada atsakovai sužinojo (turėjo sužinoti) apie bendrovės nemokumo faktą, toliau nepagrįstai nenustatinėjo jų pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo momentų ir nepagrįstai skaičiavo bankrutuojančiai bendrovei bei jos kreditoriams padarytą žalą nuo 2015 m. gruodžio 31 d.
51. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
52. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantas, kaip bendrovės vadovas, geriausiai žinantis tikrąją bendrovės finansinę būklę ir jos pradelstus įsipareigojimus, nuo 2016 m. sausio 1 d. turėjo informuoti bendrovės dalyvius, o šiems per 40 dienų nesiėmus priemonių bendrovės mokumui atkurti, privalėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 dienas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Elektroskydas“ iškėlimo.
53. Nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad bendrovės dalyviai ėmėsi priemonių įmonės mokumui atkurti. Dėl to pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies nuostatas apeliantas A. S. privalėjo inicijuoti BUAB „Elektroskydas“ bankroto bylą ne vėliau kaip per 45 dienas, pradedant skaičiuoti nuo 2016 m. sausio 1 d., t. y. nuo dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad BUAB „Elektroskydas“ nemoki.
54. Apibendrindama aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas A. S. ne vėliau kaip 2016 m. vasario 15 d. turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos BUAB „Elektroskydas“ iškėlimo, bet šios savo pareigos neįvykdė.
55. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pirmiausia būtent vadovui kyla pareiga inicijuoti bankroto bylą, o akcininkui – tik tuo atveju, jei vadovas nepaskirtas arba negali įvykdyti šios pareigos dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad būtent apeliantas buvo bendrovės vadovu, jis atliko vadovui būdingas funkcijas, turėjo visus įgalinimus ir jam nebuvo jokių objektyvių kliūčių veikti jų ribose. Be to, šios nutarties 44 punkte minėta, kad apeliantas turėjo kontrolinį bendrovės akcijų paketą, nes jam priklausė 60 proc. BUAB „Elektroskydas“ akcijų. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo daryti išvados, kad kitas bendrovės akcininkas atsakovas S. G. ne vėliau kaip per 45 dienas, pradedant skaičiuoti nuo 2016 m. sausio 1 d., turėjo pareigą inicijuoti BUAB „Elektroskydas“ bankroto bylą. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas S. G. BUAB „Elektroskydas“ vadovu paskirtas nuo 2018 m. sausio 5 d. Iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo, jam iki 2018 m. sausio 9 d. priklausė 40 proc., o nuo 2018 m. sausio 9 d. – 100 proc. akcijų, iki paskyrimo vadovu atsakovas dirbo BUAB „Elektroskydas“ komercijos direktoriumi. Dėl to darytina išvada, kad jis dar iki paskyrimo bendrovės vadovu žinojo, kad BUAB „Elektroskydas“ nemoki. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad atsakovo S. G. paskyrimo vadovu diena – 2018 m. sausio 5 d. laikytina atskaitos tašku, nuo kurio iš S. G. turėtų būti pradėti skaičiuoti bankrutuojančiai bendrovei ir jos kreditoriams padaryti nuostoliai, o ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas 45 dienų terminas, priešingai negu apeliantui, jam netaikomas.
Dėl žalos ir jos atlyginimo dydžio
56. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Vis dėlto, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismui pripažinus bankrotą tyčiniu, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 48 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 23–24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 22–23 punktai).
57. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
58. Taigi, žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių, palūkanų forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Dėl to sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, svarbu įvertinti, kada susidarė įsipareigojimai kreditoriams.
59. Nekartodama pirmiau nurodytų motyvų dėl apelianto pareigos inicijuoti BUAB „Elektroskydas“ bankroto bylos iškėlimą atsiradimo momento, teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog iki 2016 m. vasario 15 d. apeliantas turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos BUAB „Elektroskydas“ iškėlimo, bet to nepadarė, kita po nurodytos datos einanti diena, t. y. 2016 m. vasario 16 d., laikytina atskaitos tašku, nuo kurio iš apelianto A. S. turėtų būti pradėta skaičiuoti apeliantei BUAB „Elektroskydas“ padaryta žala už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos jai iškėlimo.
60. Pagal bendrą taisyklę, kai nemokiai bendrovei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kiekvienas iš jų, vėlavęs iškelti bankroto bylą, atlygina tik tą žalą, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jo neteisėtais veiksmais ir atsirado jo vadovavimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas BUAB „Elektroskydas“ vadovu buvo iki 2018 m. sausio 4 d., o atsakovas S. G. – nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo, apelianto A. S. veiksmais (neveikimu) padaryta žala laikytini laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2018 m. sausio 4 d., o atsakovo S. G. – nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių, palūkanų forma). Dėl to sutiktina su apeliantų nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė iš atsakovų priteistinos žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei BUAB „Elektroskydas“ padaryta žala už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų būti pradėta skaičiuoti nuo 2016 m. vasario 16 d., bet ne nuo 2015 m. gruodžio 31 d., konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad iš atsakovų priteistina žala – nuo 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas, paskaičiuotas iš patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atimant 2015 m. gruodžio 31 d. buvusį pradelstą įsiskolinimą kreditoriams, nustatydamas žalos dydį, priteistiną iš A. S., nepagrįstai vadovavosi 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta bendrovės įsiskolinimo – 235 092 Eur suma.
61. Apibendrindama aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nenustačius atsakovų pareigų inicijuoti apeliantei bankroto bylą pažeidimo momentų, teismas nukrypo nuo pirmiau šioje nutartyje nurodytos kasacinio teismo praktikos, nevertino, kurie kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo ar atsirado laikotarpiu po faktinio apeliantės nemokumo ir atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo momentų, t. y. nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2018 m. sausio 4 d. ir nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo, todėl netinkamai nustatė iš atsakovų priteistinos žalos atlyginimo dydį.
62. Be to, sutiktina su apeliante BUAB „Elektroskydas“, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės.
63. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Priešingai negu nusprendė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu reikalavimas atlyginti žalą pareikštas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, konstatavus, jog atsakovai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir dėl to didėjo kreditorės VMI skola, kurios ši neturi galimybių išieškoti iš nemokios įmonės, neįvykdyta įmonės mokestinė prievolė gali būti laikoma žala ir gali būti priteista iš įmonės vadovo ir (ar) dalyvio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018 71 punktas; 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 32–33 punktai). Taigi, iškėlus bankroto bylą, nesumokėta mokesčių suma tampa finansiniu reikalavimu, kurį privalo atlyginti bankrutavusi įmonė, o jai negebant to padaryti – už tai atsakingas asmuo, dėl kurio neveikimo atsirado žala. Priešingai negu teigia apeliantas, ta pati taisyklė taikoma ne tik antros eilės, bet taip pat ir pirmos eilės kreditoriams.
64. Vis dėlto, sutiktina su apeliantu A. S., kad skola, susidariusi iš mokestinių teisinių santykių (nesumokėtų mokesčių), taip pat skola pirmos eilės kreditoriams galėtų būti laikoma iš atsakovų priteistina žala tik nustačius šios skolos atsiradimo ar padidėjimo momentus ir konstatavus, kad ji atsirado ar padidėjo laikotarpiu po faktinio apeliantės nemokumo ir atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo momento, t. y. nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2018 m. sausio 4 d. ir nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, kiekvienas iš atsakovų turėtų atlyginti tik tą žalos dalį, kuri atsirado ar padidėjo kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiu.
Dėl mišrios kaltės instituto taikymo byloje, kurioje bankrutavusios įmonės vardu pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo buvusiems vadovams
65. Atsakovas S. G., vadovaudamasis nukentėjusiojo kaltės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) ir nukentėjusiojo sutikimo ir (arba) rizikos prisiėmimo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis) institutais, prašė sumažinti atlygintinos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nustatyti kreditorių kaltę ir 50 proc. sumažinti priteistinos žalos dydį. Apelianto A. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas taikydamas CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.253 straipsnio 5 dalies normas, per mažai sumažino žalos dydį, nemotyvavo, kodėl nėra pagrindo atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės taikymo. Apeliantė BUAB „Elektroskydas“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai nustatė kreditorių kaltę ir nepagrįstai iš atsakovų priteistiną žalos sumą sumažino 50 proc. suma.
66. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusiojo kaltė (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) ir nukentėjusiojo sutikimas ir (arba) rizikos prisiėmimas (CK 6.253 straipsnio 5 dalis) yra skirtingi teisės taikymo instrumentai. Nukentėjusiojo kaltės atveju pažeidžiamas bonus pater familias (protingas ir apdairus asmuo) standartas. Nukentėjusiojo sutikimo ir (arba) rizikos prisiėmimo atveju tokio pažeidimo nėra. Dėl to šių institutų taikymo pasekmės gali būti skirtingos: pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį kreditoriaus nuostoliai gali būti mažinami arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės; pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį atsakomybė gali būti apskritai netaikoma arba asmuo gali būti visiškai ar iš dalies nuo jos atleistas. Šios nutarties 64 punkte minėta, kad pirmosios instancijos teismas sumažino priteistinos žalos dydį, vadovaudamasis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi, bet ne CK 6.253 straipsnio 5 dalimi.
67. CK 6.248 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, konstatuojama, kad kreditorius pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus. Tokiu atveju skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinta tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius. Akcentuotina, kad kreditoriaus kaltė esant civilinei atsakomybei nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, bet ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi, kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe.
68. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės bankroto byloje pagrindinės kreditorės: UAB „Dogas“ (finansinis reikalavimas – 66 499,39 Eur); UAB „Elstila“ (finansinis reikalavimas – 192 392,73 Eur) ir UAB „Elektrobalt“ (finansinis reikalavimas – 339 981,36 Eur). Ieškovės skola UAB „Elektrobalt“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 114 102,28 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 292 222,05 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 228 992,51 Eur, 2019 m. vasario 8 d. – 304 727,86 Eur. Ieškovės skola UAB „Elstila“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 24 361,83 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 50 542,32 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 186 659,89 Eur, 2019 m. vasario 8 d. – 179 512,73 Eur. Ieškovės skola UAB „Dogas“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 19 865,70 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 34 055,04 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. – 90 657,33 Eur, 2019 m. vasario 8 d. – 56 299,39 Eur. Nors nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pirmiau nurodytos kreditorės nepaisydamos apeliantės pradelstų skolų toliau tęsė su apeliante komercinius santykius ir nesikreipė dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovų priteista žalos atlyginimo suma būtų naudojama šių kreditorių reikalavimams tenkinti, vis dėlto tai nėra pagrindas konstatuoti kreditorių kaltę dėl žalos atsiradimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė dengė savo skolas pirmiau nurodytoms kreditorėms, todėl, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, labiau tikėtina, kad kreditorės nežinojo apie sunkią apeliantės finansinę būklę, todėl pagrįstai nesikreipė į teismą dėl skolų priteisimo ir neinicijavo apeliantės bankroto proceso. Byloje nėra jokių duomenų, kad kreditorės žinojo apie apeliantės mokumo problemas, taip pat nėra duomenų, kad kreditorės žinojo, jog apeliantė savo prievoles kreditorėms vykdė būsimų kreditorių sąskaita ir iš pirkėjų gautas sumas naudojo senesnių skolų dengimui. Sutiktina su apeliante, kad tik tai, jog jos finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti registro tvarkytojui, nėra pagrindas daryti išvados, kad kreditorės žinojo apie apeliantės nemokumą, pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus.
69. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nepakanka įrodymų konstatuoti kreditorių kaltę dėl žalos atsiradimo. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį.
70. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
71. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino atsakovų neteisėtus veiksmus ir kaltę. Visgi, spręsdamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. apeliantei atlygintinos žalos, kilusios dėl atsakovų neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, dydžio ir priežastinio ryšio, teismas netinkamai taikė aktualius kasacinio teismo išaiškinimus.
72. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
73. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑10/2013). Vis dėlto tik šios sąlygos nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti teise perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – aptariama teisė papildomai sietina su procesinėmis kliūtimis, dėl kurių užkertamas kelias pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3 13-611/2020).
74. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šiam teismui netinkamai nustačius iš atsakovų priteistinos žalos dydį ir priežastinį ryšį, nepagrįstai nenustačius, konkrečiai kurie kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo ar atsirado laikotarpiu po faktinio apeliantės nemokumo ir kiekvieno atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo pažeidimo momentų, t. y. nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2018 m. sausio 4 d. ir nuo 2018 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl to byla, siekiant ginčą išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, vertinant ne tik byloje jau esančius, bet taip pat ir renkant naujus įrodymus. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją, o šalys dėl iki šiol visiškai nenagrinėtų aplinkybių įvertinimo būtent apeliacinės instancijos teisme prarastų galimybę nustatytus faktus ginčyti instancine tvarka, t. y. būtų apribota taip pat ir šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
75. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl iš atsakovų priteistos žalos dydžio naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
76. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta ir bylos dalis šios nutarties 71 punkte nurodyta apimtimi perduotina nagrinėti iš naujo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo dalį dėl ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elektroskydas“ iš atsakovų A. S. ir S. G. priteistos žalos dydžio ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai | | Dalia Kačinskienė Gintaras Pečiulis Tomas Venckus |