Nr. DOK-2271

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00856-2024-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

susipažinusi su 2025 m. birželio 13 d. paduotu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą, kuriuo teismas ieškinį tenkino: panaikino 2023 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno miesto skyriaus įsakymą dėl atsisakymo parduoti kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalį, įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos sudaryti su ieškovu žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,0739 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypo 0,0256 ha dalies pardavimo ne aukciono tvarka.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vienašalį sandorį dėl statinių perleidimo. Teismas, nurodydamas, kad atsakovės pateikiami papildomi įrodymai (sutikimai perleisti ūkinį pastatą) neturi įtakos ginčo išsprendimui, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes minėtuose dokumentuose (sutikimuose) nurodyta, kad valstybinė žemė nebus parduodama ūkinio pastato savininkui. Teismas nepagrįstai nevertino, kad tokie atsakovės sutikimai yra galiojantys ir nenuginčyti vienašaliai sandoriai, todėl teismas, nevertindamas šių sutikimų kaip vienašalių sandorių, pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3- 209-1075/2023 išaiškinimus, kad pagrindas nesiremti sudarytu vienašaliu sandoriu ir iš jo kylančiais padariniais yra tik tuo atveju, jeigu vienašalis sandoris būtų pripažintas negaliojančiu.

2. Teismai pažeidė proceso teisės normas (CPK 176–185 straipsniai), reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles, ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmens teisę be aukciono išsipirkti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismai, įpareigodami atsakovę parduoti žemės sklypą ne aukciono tvarka prie ūkinio pastato, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018 pateiktų išaiškinimų, kad valstybinė žemė gali būti parduodama tik prie statinių, kurie turi aiškią naudojimo paskirtį.

3. Ūkinis pastatas yra ne tik neapibrėžtos paskirties, bet ir sugriuvęs (sunykęs) ir nenaudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Įpareigojimas parduoti žemės sklypą ne aukciono tvarka prie tokio statinio pažeidė kasacinio teismo praktiką, kad valstybinės žemės sklypas ne aukciono tvarka negali būti parduodamas prie neeksploatuojamų, apleistų, sugriuvusių statinių ir vien teorinė galimybė ateityje eksploatuoti tokį statinį nesuteikia teisės įsigyti žemės sklypą ne aukciono tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-823/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2022; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-283-969/2023).

4. Teismai perkeldami įrodinėjimo naštą atsakovei dėl ūkinio pastato sunykimo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-701/2024 pateiktų išaiškinimų, kad būtent asmuo, siekiantis įgyti valstybinę žemę lengvatine tvarka, turi įrodyti, kad jam priklausantis statinys nėra sunykęs, t. y. įrodinėjimo našta tokio pobūdžio ginčuose tenka asmeniui, norinčiam pasinaudoti lengvatine valstybinės žemės įsigijimo teise, o ne institucijai, priimančiai dėl to sprendimą.

5. Teismai, nurodydami, kad Žemės įstatyme keliami iš esmės analogiški reikalavimai asmenims tiek norintiems ne aukciono tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį, tiek ir norintiems išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022 pateiktų išaiškinimų, kad teisinis ir ekonominis valstybinės žemės nuomos ir pardavimo rezultatas yra visiškai skirtingas: pirmuoju atveju valstybinės žemės sklypas yra suteikiamas statinių savininkui jį valdyti ir juo naudotis, t. y. valstybė nuosavybės teisės nepraranda, antruoju atveju nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą įgyja statinių savininkas, o valstybė nuosavybės teisės netenka.

6. Teismai neįvertino ir to, kad Žemės įstatymo 11 straipsnio nuostatos nenustato asmens teisės pirkti žemės sklypą ne aukciono tvarka prie statinių, kurie yra sugriuvę, nenaudojami ar sunykę. Tačiau Žemės įstatymo 9 straipsnyje (nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija) yra nustatyta, kad be aukciono gali būti išnuomojamas ir toks kitos paskirties valstybinės žemės sklypas, kuriame yra tik apleisti statiniai (Žemės įstatymo 9 straipsnio 23 dalis); be aukciono gali būti išnuomojamas ir toks kitos paskirties valstybinės žemės sklypas, kuriame yra sunykę statiniai, jeigu statiniai sunyko dėl ne nuo statinių savininko ar naudotojo priklausančios valios (Žemės įstatymo 9 straipsnio 24 dalis); be aukciono gali būti išnuomojamas valstybinės žemės sklypas statiniams, kurių paskirtis neatitinka valstybinės žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) naudojimo būdo (Žemės įstatymo 9 straipsnio 26 dalis). Taigi, iš minėtų įstatymo nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos akivaizdu, kad Žemės įstatyme nėra keliami analogiški reikalavimai asmenims, tiek norintiems ne aukciono tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį, tiek norintiems išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį.

7. Teismų padarytos išvados, kad žemės sklype yra du, tarpusavyje funkciškai neabejotinai susiję statiniai – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-403/2025 ir 2025 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-943/2025 išaiškinimų, kad sprendžiant, ar statinys gali būti laikomas kito statinio priklausiniu, privaloma išsamiai įvertinti daikto sukūrimo aplinkybes, pastato pastatymo tikslą, naudojimo aplinkybes ir ypatumus. Nagrinėjamu atveju teismai visiškai nevertino šių aplinkybių, tačiau pasisakė, kad statiniai neabejotinai tarpusavyje yra susiję.

8. Teismai plečiamai aiškino imperatyvias Žemės įstatymo 11 straipsnio nuostatas, nurodydami, kad ieškovas turi teisę teikti prašymą dėl papildomos žemės sklypo dalies pirkimo ne aukciono tvarka, kai asmuo jau yra įgijęs valstybinės žemės dalį. Toks aiškinimas neatitinka nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 76-684/2018; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018).

9. Teismai taip pat netinkamai kvalifikavo ginčą ir neįvertino tos aplinkybės, kad prie gyvenamojo namo valstybinės žemės dalis jau buvo parduota, todėl byloje neturėjo būti nagrinėjama šio statinio faktinė situacija, o turėjo būti sprendžiama tik dėl valstybinės žemės pardavimo prie ūkinio pastato. Teismų išvados, kad ieškovas turi teisę nusipirkti papildomos žemės prie gyvenamojo namo, neatitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-943/2025 išaiškinimų, kad esant galiojančiai ir nenuginčytai valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai, pagal kurią buvo parduota konkreti valstybinės žemės dalis, negali būti keliami reikalavimai dėl papildomos valstybinės žemės dalies pardavimo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei kad teisės pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. 

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Kadangi kasacinį skundą atsisakytina priimti, tai prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo nenagrinėtinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                         Goda Ambrasaitė-Balynienė

Donatas Šernas

Egidija Tamošiūnienė