Administracinė byla Nr. eA-3613-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02764-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr. (23.24-08)-327-5310 (toliau – ir VMI sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir grąžinti mokestinės nepriemokos atidėjimo/išdėstymo klausimą VMI svarstyti iš naujo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, ginčijamą VMI sprendimą panaikino ir grąžino pareiškėjo mokestinės nepriemokos atidėjimo/išdėstymo klausimą VMI svarstyti iš naujo.

Atsakovas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

III.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo ir realizavimo veiksmus.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jo skundą (panaikindamas VMI sprendimą ir grąžindamas mokestinės nepriemokos atidėjimo/išdėstymo klausimą VMI spręsti iš naujo), nustatė, jog pareiškėjas yra pajėgus padengti mokestinę nepriemoką, tačiau iš karto to padaryti negali.

Pareiškėjas paaiškino, kad savo įsipareigojimus VMI ir kitiems kreditoriams vykdo dalimis, jo veikla yra pelninga, apyvarta auga, finansinė padėtis gerėja, kas patvirtina, jog pareiškėjas yra pajėgus sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką, jeigu jos mokėjimas bus išdėstytas.

Pareiškėjas gavo 2018 m. gegužės 15 d. antstolio patvarkymą Nr. S-3.5.-129, kuriuo buvo informuotas apie sprendimą (atliekant vykdymo veiksmus) skirti pastato – veršidės ekspertizę, taip pat priverstine tvarka realizuoti šį turtą.

Pareiškėjo tvirtinimu, pradėjus priverstine tvarka realizuoti jo turtą, ūkis bus sužlugdytas, jis bus priverstas bankrutuoti, nes, neturėdamas veršidės, negalės veiklos tęsti, t. y. auginti ir realizuoti mėsinių galvijų. Atitinkamai pareiškėjas neteks galimybės padengti susidariusią mokestinę nepriemoką, įvykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams, nes pajamų neuždirbs. Beveik visas jo turtas yra įkeistas KB Panevėžio kredito unijai, todėl išieškojimą į turtą nukreipti galės tik hipotekos kreditorius. Be to, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas priimtų jam palankų sprendimą, mokestinės nepriemokos atidėjimo/išdėstymo klausimas taptų nebeaktualus, pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Šioje administracinėje byloje nagrinėtino ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2017 m. liepos 11 d. sprendimo atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr. (23.24-08)-327-5310 teisėtumas. Šiuo VMI sprendimu buvo atsisakyta atidėti ir išdėstyti pareiškėjo mokestines nepriemokas.

Teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas prašo taikyti draudimą atlikti veiksmus, t. y. sustabdyti veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimą ir realizavimą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Byloje dėl individualaus teisės akto galiojimo panaikinimo gali būti taikomas ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas, t. y. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Administracinis sprendimas paprastai yra vykdomas skubiai, jeigu teisės aktai nenustato, kad skundo padavimas sustabdo jo vykdymą. Taigi skubiai vykdomo administracinio sprendimo vykdymą gali sustabdyti teismas, taikydamas nagrinėjamoje byloje reikalavimo užtikrinimo priemones.

VMI sprendimu buvo atsisakyta atidėti ir išdėstyti pareiškėjo mokestines nepriemokas, taigi pareiškėjui skundžiamu administraciniu sprendimu nėra suteiktos subjektinės teisės. Skundžiamu administraciniu sprendimu nesuteikus asmeniui subjektinių teisių, paprastai tokio administracinio sprendimo vykdymas negali būti ir stabdomas, t. y. negali būti taikomas ir skundžiamo akto laikinas galiojimo sustabdymas. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo svarstyti, ar yra konkrečiu atveju nustatyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindai, būtent, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tokio prašymo motyvus ir šios administracinės bylos dalyką, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi ji nėra tiesiogiai susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su pareiškėjo šioje byloje suformuluotu reikalavimu panaikinti VMI sprendimą ir grąžinti mokestinės nepriemokos atidėjimo/išdėstymo klausimą VMI svarstyti iš naujo. Laikinoji apsauga administraciniame ginče gali būti taikoma tik tokiais atvejais, kai proceso dalyvio prašomos taikyti ir teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su nagrinėjama byla.

Ginčas administracinėje byloje vyksta ne dėl pareiškėjo prašyme pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodyto 2018 m. gegužės 15 d. antstolio patvarkymo Nr. S-3.5.-129 (kuris, be kita ko, nebuvo pateiktas teismui) ar atitinkamų antstolio veiksmų. Pareiškėjui nesutinkant su atitinkamais antstolio sprendimais ar veiksmais, jis turi teisę juos apskųsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti veršidės vertinimo ar realizavimo veiksmus.

Svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje jau buvo sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė sustabdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal atitinkamus VMI sprendimus. Nors pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą tenkino, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (administracinė bylos Nr. eAS-808-438/2017), tekinęs atsakovo atskirąjį skundą, atitinkamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį (kuria buvo pritaikytos pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės) pakeitė.

Taigi pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nemotyvavo ir negrindė aplinkybėmis, kurias būtina pagrįsti pagal įstatymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje teisinėje situacijoje įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas užtikrinti reikalavimą, keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Č. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.