Administracinė byla Nr. A-759-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00060-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. M., J. T. ir K. B., atstovaujamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos profesinės sąjungos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. M., J. T. ir K. B., atstovaujamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos profesinės sąjungos, skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjos padavė teismui skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius) nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.: R. M. – 569,32 Eur; J. T. – 539,21 Eur; K. B. – 616,52 Eur. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.       Pareiškėjos nurodė, kad jos ginčo laikotarpiu dirbo VSDFV Alytaus skyriaus karjeros valstybės tarnautojų pareigose. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjoms buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius ir taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Pareiškėjos pabrėžė, kad pagal Grąžinimo įstatymą joms neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš viso negrąžinama, o tai nėra teisinga. Todėl pareiškėjos, vadovaudamosis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, prašė priteisti niešmokėtą darbo užmokesčio dalį.

3.       Pareiškėjų nuomone, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai (juridiniai) faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo, o taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) prieštarauja nustatytam lex retro non agit principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.       Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis valstybės tarnautojams buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Kadangi Grąžinimo įstatyme yra numatytas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų kompensavimas, o šis įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl jų prašomos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

II.

6.       Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7.       Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pripažinus, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjos dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

8.       Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatavo, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

9.       Teismo vertinimu, pareiškėjos prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų ir konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises į teisingą atlygį. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas atmetė.

III.

10.       Pareiškėjos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai.

11.       Pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundas buvo tikslinamas ir byla baigta nagrinėti galiojant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. VIII-1029.

12.       Pareiškėjos pažymi, kad į teismą kreipėsi tikėdamosis pašalinti įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai joms sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekdamos, kad būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, paisant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.

13.       Pareiškėjos pabrėžia, kad pagal Grąžinimo įstatymą jų patirti praradimai iš viso nekompensuojami, dėl to akivaizdu, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas neteisingas. Tokiu būdų yra neįvykdomi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime įtvirtinti įpareigojimai. Pareiškėjos įgijo teisėtą lūkestį, kad jų patirti praradimai bus grąžinti. Įstatymų leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ir apribotos. Pareiškėjoms nekompensuojant jų patirtų praradimų, Gražinimo įstatyme numatytas kompensavimo mechanizmas nesiderina ne tik su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, bet ir teisinės valstybės principu. Nagrinėjamu atveju pažeidžiami Konstitucijos 23, 29, 48 straipsniai. Dėl to pareiškėjoms kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Pareiškėjos mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jos pateikė pagrįstus teisinius argumentus tam pagrįsti.

14.       Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15.       Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus ir pareiškėjų skundą pagrįstai atmetė. Mano, kad pareiškėjos nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, pagrindžiančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

17.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms nekompensuotina.

19.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, jog pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nuostatas nėra kompensuojamas visas per krizę sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjos kreipėsi į teismą, manydamos, jog Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjos prašė priteisti pagal Grąžinimo nekompensuotiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Atitinkamai pareiškėjos apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

20.       Nurodytų aplinkybių kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių.

21.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

22.       Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą nėra grąžinama sumažinto darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą kompensavimo mechanizmą. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės yra pažeidžiamos. Pabrėžtina, kad tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2365-575/2017).

23.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

24.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų R. M., J. T. ir K. B., atstovaujamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos profesinės sąjungos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

                Ričardas Piličiauskas

                Veslava Ruskan