Administracinė byla Nr. AS-525-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02416-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3; 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarybos, akcinei bendrovei „Teo LT“, uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, dėl raštų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33 ir 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527; 2) priteisti preliminariai 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų; 3) priteisti 235 819,66 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Teo LT“ neteisėtų veiksmų; 4) priteisti 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gelvora“ neteisėtų veiksmų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. birželio 27 d. skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą trūkumams pašalinti; kita nutarties dalimi teismas atsisakė priimti pareiškėjo S. F. skundą dėl reikalavimų: 1) panaikinti Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33; 2) panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527; 3) priteisti 235 819,66 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl AB „Teo LT“ neteisėtų veiksmų; 4) priteisti 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl UAB „Gelvora“ neteisėtų veiksmų ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl skundo reikalavimų priteisti 235 819,66 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl AB „Teo LT“ neteisėtų veiksmų bei priteisti 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl UAB „Gelvora“ neteisėtų veiksmų jis turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Pareiškėjas S. F. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą nustatyti naują terminą skundo dalies trūkumams pašalinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. liepos 22 d. skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas S. F. 2016 m. liepos 11 d. pateikė teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi, išsprendęs pareiškėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą, priėmė pareiškėjo atskirąjį skundą ir administracinę bylą su atskiruoju skundu išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. liepos 25 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas nustatyti naują terminą skundo dalies trūkumams pašalinti. Teisėjo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rezoliucija buvo nuspręsta termino pratęsimo klausimą spręsti grįžus administracinei bylai iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą, 2017 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527, ir perdavė pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. kovo 31 d. skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą trūkumams pašalinti. 2017 m. balandžio 4 d. nustačius, kad 2017 m. kovo 17 d. nutartis pareiškėjui nebuvo įteikta, 2017 m. kovo 17 d. nutartyje nustatytas terminas trūkumams pašalinti buvo pratęstas iki 2017 m. balandžio 18 dienos.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. balandžio 18 d. gautas pareiškėjo S. F. skundas dėl trūkumų šalinimo, kuriame pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33 ir 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527; 2) priteisti 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų; 3) priteisti 235 819,66 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl AB „Teo LT“ neteisėtų veiksmų; 4) priteisti 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl UAB „Gelvora“ neteisėtų veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą laikė nepaduota, išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai paduoti skundą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus reikalavimus. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527. Teismas išaiškino, kad pareiškėjas su reikalavimu panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 gali kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundą dėl trūkumų šalinimo išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 dienos.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino teismo 2016 m. birželio 17 d. nustatytų skundo trūkumų dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą, kadangi nei teismui 2016 m. birželio 10 d. pateiktame skunde, nei teisme 2016 m. liepos 4 d. ir 2016 m. liepos 25 d. gautuose prašymuose nustatyti naują terminą skundo dalies trūkumams pašalinti pareiškėjas nenurodė aiškaus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, prašomos priteisti turtinės žalos dydžio, taip pat neturtinės žalos dydžio ir nepateikė patirtą neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą laikė nepaduota.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisme 2017 m. balandžio 18 d. gautame skunde pakartotinai prašė teismo: 1) panaikinti Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33; 2) priteisti 235 819,66 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl AB „Teo LT“ neteisėtų veiksmų; 3) priteisti 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl UAB „Gelvora“ neteisėtų veiksmų. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi, be kita ko, paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimų: 1) panaikinti Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33; 2) priteisti 235 819,66 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl AB „Teo LT“ neteisėtų veiksmų; 3) priteisti 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl UAB „Gelvora“ neteisėtų veiksmų, teismas pakartotinai dėl šių reikalavimų nepasisakė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo, kad skundo priėmimo klausimą išspręstų teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija, teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą išspręsti teisėjų kolegijai ar teismo plenarinei sesijai. Pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 teismas atsisakė priimti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria prašoma panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr.(36.4)1B-1527, priėmimo klausimo, teismas nurodė, kad pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 dienos. Teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1, 6, 8 dalimis, iš pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skundo turinio nustatė, kad ginčas iš esmės kilęs dėl, pareiškėjo nuomone, AB „Teo LT“ netinkamai jam suteiktų elektroninių ryšių paslaugų, t. y. ginčas kilęs tarp privataus asmens ir juridinio asmens, kuris nėra viešojo administravimo subjektas. Teismas darė išvadą, kad ginčas iš esmės kilo iš civilinių teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip galutinis paslaugų gavėjas, kreipėsi į Tarnybą kaip į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527, kuris yra skundžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismui. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog civilinį dviejų privačių subjektų ginčą išnagrinėjo viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijai įstatymas priskiria tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimą išankstine ne teismo tvarka, nekeičia santykių, iš kurių yra kilęs ginčas, pobūdžio.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 atsisakė priimti. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 jis gali kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas S. F. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, pagal ABTĮ 151 straipsnio 3 punktą pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos V. P. veikos, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkus teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai V. P.. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, taip pat teigia, kad skundo priėmimo klausimą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo nusišalinti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017 m. vasario 22 d. nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacine tvarka pareiškėjo atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria teismas nutarė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą laikyti nepaduota, kadangi jis per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų (ABTĮ 37 str. 1 d.), taip pat atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527, kadangi toks prašymas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma, patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Tačiau sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012). Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai pašalinami, skundas laikomas paduotu pradinio jo padavimo teismui dieną; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė: teismas suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1164-502/2015). Teismo nutartyje įvardytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymus dėl skundo trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui. Priimdamas nutartį laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, teismas remiasi anksčiau priimta nutartimi, kurioje įvardyti konkretūs skundo trūkumai ir pareiškėjui nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, nustatęs, jog pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą neatitinka ABTĮ reikalavimų, t. y. pareiškėjas nenurodė aiškaus, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, prašomos priteisti turtinės žalos dydžio, taip pat neturtinės žalos dydžio, nepateikė patirtą neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, laikė šį pareiškėjo skundo reikalavimą nepaduotu.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį, prie jo pridėtus dokumentus, sprendžia, jog šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai nustatė terminą pareiškėjui šioje nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti, kadangi visuma teismo nustatytų pareiškėjo skundo trūkumų (neatitikimai ABTĮ reikalavimams) laikytini esminiais ir trukdo pradėti administracinės bylos teiseną pagal tokį pareiškėjo skundą. Pabrėžtina, kad pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti abstraktūs teiginiai, reiškiama subjektyvi, jokiais objektyviais įrodymais bei teisiniais argumentais nepagrįsta nuomonė ir nepasitenkinimas šią bylą nagrinėjusios Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos darbu minėtos išvados nepaneigia. Nors pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, savo pozicijos iš esmės nedetalizuoja, teismui pateikė tik bendro pobūdžio atskirąjį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs ir motyvuoti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis argumentai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas ir priėmė tinkamai motyvuotą nutartį. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui teismo nustatytu terminu nepašalinus skundo trūkumų, pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinę ir neturtinę žalą laikė nepaduotu. Šiuo aspektu pastebėtina, kad teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, pašalinus trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo keliamo ginčo dėl Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 panaikinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 16 str. 1 d.). Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Tačiau iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl Tarnybos rašto panaikinimo nelaikytinas viešojo administravimo srities ginču. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčui, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą, kad ši ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. Tarnybos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui (Įstatymo 36 str. 8 d.). Kaip minėta, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip galutinis AB „Teo Lt“ paslaugų gavėjas, kreipėsi į Tarnybą, kad ši ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Tarnyba priėmė 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527, kuris gali būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismui. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 ir išaiškino pareiškėjui, jog dėl šio skundo reikalavimo jis gali kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad teisėja V. P. turėjo pareigą nusišalinti nuo skundo priėmimo klausimo sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. vasario 22 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo skundo dalį dėl Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 atsisakyta priimti, ir perdavus pareiškėjo skundo dalies dėl šio reikalavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį palikus nepakeista, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo ( EŽTT 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik vien asmenų samprotavimais ar prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant nagrinėjančiam bylą teisėjui pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Vien tai, kad atskirajame skunde minima pirmosios instancijos teismo teisėja nagrinėjo pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ši teisėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus jos priimtos nutarties dalį ir grąžinus pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo turi asmeninį suinteresuotumą nepriimti pareiškėjo skundo nagrinėti, išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją ir yra tendencinga, t. y. jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmė šališka teisėja (neteisėtos sudėties teismas).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, veiksmuose nenustatyta pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, vadovaujantis ABTĮ 109 straipsnio 1 dalimi, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo skundo reikalavimais ir nėra įtvirtintas administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjai.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Laimutis Alechnavičius

                                                                      Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė