Civilinė byla Nr. 2-1073-330/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00584-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Pastatas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rotonda“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Rotonda“ bankroto byloje,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi UAB „Rotonda“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. 2013 m. spalio 25 d. įvykusio RUAB „Rotonda“ kreditorių komiteto posėdžio metu nuspręsta kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, kadangi įmonė tapo nemoki ir nebegali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi UAB „Rotonda“ iškėlė bankroto bylą.
2. Pareiškėja UAB „Pastatas“ (BUAB „Rotonda“ kreditorė) kreipėsi į teismą prašydama UAB „Rotonda“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad įmonės valdymas nebuvo skaidrus,  įmonės finansiniai rodikliai buvo blogi, t. y. įmonė 2009 - 2011 metais buvo akivaizdžiai nemoki, todėl prisiimdama naujas prievoles bei sudarydama sutartis su kreditoriais, veikė nesąžiningai, nes žinojo, jog įmonės veiklos rezultatai nuostolingi, todėl naujos prievolės nepakeis įmonės nemokumo, bet akivaizdžiai blogins kreditorių padėtį. Paaiškino, kad UAB „Rotonda“ vadovai, žinodami įmonės finansinę padėtį ir tai, jog įmonė atitinka nemokios įmonės požymius, 2010 - 2011 metais sudarė sutarčių, kurių vertė siekė daugiau nei 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur), iš AB banko „Snoras“ gavo finansavimą, nors įmonės veiklos nuostolis bei kreditoriniai įsipareigojimai gerokai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, kas reiškia, jog UAB „Rotonda“ vadovai suvokė, jog su visais kreditoriais atsiskaityti negalės. Nurodė, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą ir patvirtinus restruktūrizavimo planą, akivaizdžiai apgaulingai buvo numatyta, jog įmonė, neturėdama sutarčių, nedisponuodama resursais ir turėdama nepadengtų 4 567 492,86 Lt (1 322 837,30 Eur) kreditorinių reikalavimų, galės tęsti savo veiklą. Tokiu būdu restruktūrizuojamai įmonei buvo sudaryta galimybė dar gauti finansinės naudos, neatsiskaitant su kreditoriais. Akcentavo aplinkybę, jog UAB „Rotonda“ iškėlus bankroto bylą, buvo nustatyta, kad įmonės įsipareigojimai kreditoriams restruktūrizavimo proceso eigoje nesumažėjo. Tai patvirtina, kad restruktūrizavimo planas nebuvo vykdomas.
3. BUAB „Pastatas“ bankroto administratorė Eurobankrotas, UAB su pareiškėjos prašymu nesutiko. Nurodė, kad patikrinusi UAB „Rotonda“ iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, tyčinio bankroto požymių nenustatė. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi UAB „Rotonda“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Restruktūrizavimo byla įmonei iškelta įvertinus jos mokumą. Nurodė, kad UAB „Pastatas“, kaip kreditorė, dalyvavo UAB „Rotonda“ restruktūrizavimo byloje, turėjo visą informaciją, susijusią su restruktūrizavimo planu.  Restruktūrizavimo proceso metu su kreditore buvo iš dalies atsiskaityta.
4. Trečiasis asmuo R. T. prašė pareiškėjos UAB „Pastatas“ prašymą atmesti. Nurodė, kad UAB „Rotonda“ tinkamai vedė buhalterinę apskaitą, kiekvienais metais buvo atliekamas nešališkas auditas, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Trečiojo asmens nuomone, pareiškėja nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai. Pažymėjo, kad visi įmonės dokumentai ir turtas buvo perduoti bankroto administratorei. Akcentavo aplinkybę, jog pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pateiktas tik įmonės bankroto administratorei priėmus sprendimą kreiptis dėl įmonės pabaigos. Trečiojo asmens nuomone, ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja tokiu būdu siekia užsitikrinti teisę sau teisę reikalauti žalos atlyginimo iš UAB „Rotonda“ valdybos narių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjos prašymą pripažinti BUAB „Rotonda“ bankrotą tyčiniu atmetė, trečiojo asmens R. T. naudai iš pareiškėjos UAB „Pastatas“ priteisė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjos argumentus, jog dar prieš restruktūrizavimo bylos iškėlimą UAB „Rotonda“ buvo nemoki. Teismas prejudicinę reikšmę suteikė Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi, kuria UAB „Rotonda“ iškelta restruktūrizavimo byla, nustatytoms aplinkybėms, kad įmonė prieš iškeliant restruktūrizavimo bylą buvo moki.
7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog įmonė nemoki tapo tik 2013 m. spalio 25 d. įvykus RUAB „Rotonda“ kreditorių komiteto posėdžiui ir nusprendus kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla būtų buvę nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad UAB „Rotonda“ vykdė teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą, visus atsiskaitymus vykdė vadovaudamasi įstatymo reikalavimais ir tik suderinusi su administratoriumi, tačiau nesugebėjo laiku sugeneruoti tiek pajamų, kad galėtų vykdyti visus einamuosius mokėjimus bei dengti restruktūrizavimo plane numatytus mokėjimus kreditoriams. Pažymėjo, jog trečiasis asmuo R. T., ėjęs įmonės vadovo pareigas, išanalizavęs įmonės finansinius rodiklius, įvertinęs įmonės galimybes, nustatė, kad įmonė yra nemoki ir nebegali vykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų, todėl pritarus kreditoriams savalaikiai kreipėsi į teismą  dėl restruktūrizavimo proceso sustabdymo ir bankroto bylos iškėlimo.
8. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė argumentų dėl neteisėtų ar nuostolingų sandorių sudarymo. Teismo vertinimu, kreditorė, tvirtindama, kad UAB „Rotonda“ buvo sąmoningai blogai valdoma, nepateikė įrodymų dėl UAB „Rotonda“ tyčinės blogo įmonės valdymo veiklos per laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki sprendimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai dėl UAB „Rotonda“ finansų valdymo skaidrumo, buhalterinės apskaitos vedimo tinkamumo nepagrįsti. Teismo vertinimu, šiuos argumentus paneigia įmonėje atlikto audito išvados. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė duomenų dėl įmonėje atliktų mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimo. Teismas akcentavo, kad įmonė vykdė restruktūrizavimo planą, o restruktūrizavimo procese pareiškėjos finansinis reikalavimas iš dalies buvo patenkintas. Atkreipė dėmesį, jog pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas tik baigiamojoje įmonės bankroto proceso stadijoje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10. Pareiškėja UAB „Pastatas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Rotonda“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimti atskirąsias nutartis kreiptis į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą dėl Eurobankrotas, UAB veiklos tyrimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įmonė buvo valdoma nuostolingai, žinant, kad su kreditoriais nebus atsiskaityta, ir galbūt to siekiant. Įmonės veiksmai, sudarant jungtinės veiklos sutartį su pareiškėja, buvo neteisėti ir nesąžiningi.
2. Bankroto administratorė buvo įpareigota pateikti įmonės sąskaitų išrašus. Aplinkybė, jog administratorė pateikė išrašą tik iš vieno banko, o prie kitų bankų sąskaitų nurodė neturinti prisijungimo, patvirtina, kad bankroto administratorė netinkamai vykdė pareigas. Įmonė turėjo sąskaitą AB banke Snoras, tačiau iš renovacijos gautos lėšos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje. Bankroto administratorei turėjo kilti klausimų dėl gautų lėšų panaudojimo.
3. Teismas, gavęs pareiškėjos nurodytą informaciją, savo išvadas formulavo vadovaudamasis vien bankroto administratorės paaiškinimais. Teismo išvados dėl tyčinio bankroto požymių nebuvimo suformuluotos neįvertinus pateiktų duomenų. Teismas turėjo įvertinti ir restruktūrizavimo proceso teisėtumą. Įmonės finansinė padėtis restruktūrizavimo procese pablogėjo.
4. Nutraukus restruktūrizavimo bylą paaiškėjo, jog restruktūrizavimo planas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis. Pareiškėja, žinodama šią aplinkybę, nebūtų balsavusi už restruktūrizavimo plano patvirtinimą. Akivaizdu, jog restruktūrizavimo procesas buvo pradėtas siekiant išvengti asmeninės atsakomybės.
5. Teismas, atmetęs pareiškėjos prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, neišsprendė kitų pareiškėjos prašymų dėl atskirųjų nutarčių priėmimo.
6. Teismas nepagrįstai iš pareiškėjos priteisė trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiojo asmens dalyvavimo byloje būtinumas abejotinas. Trečiasis asmuo į bylą įtrauktas ne pareiškėjos iniciatyva.
11. Trečiasis asmuo R. T. prašo pareiškėjos UAB „Pastatas“ atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Pareiškėjos argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo pirmosios instancijos teisme nepagrįsti. Teismas nepažeidė aktyvumo pareigos, o toks teismo vaidmuo procese neatleidžia pareiškėjos nuo įrodinėjimo pareigos.
2. Teismas pagrįstai nevertino argumentų, kuriais pareiškėja kvestionuoja restruktūrizavimo byloje nustatytas aplinkybes.
3. Teismas pagrįstai neįrodytais pripažino pareiškėjos argumentus, jog įmonė po restruktūrizavimo bylos iškėlimo sudarinėjo sandoris, kuriais neva tyčia blogino įmonės finansinę padėtį. Bylos duomenys patvirtina, kad restruktūrizavimo planas buvo vykdomas, be to, restruktūrizavimo procese buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos finansinis reikalavimas. Trečiasis asmuo, restruktūrizavimo procese nustatęs, kad įmonė yra nemoki, nedelsdamas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Pareiškėjos argumentai, jog įmonė savo apskaitoje nenurodė iš jungtinės veiklos gautų pajamų, kas lėmė, jog buvo neteisingai patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas, nepagrįsti. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos pagrįsti savo finansinį reikalavimą. Teismas finansinį reikalavimą patvirtino pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus. Teismo nutarties dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo pareiškėja neskundė.
5. Argumentai dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos finansinio reikalavimo padidėjimo nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu. Įsiskolinimo valstybinio socialinio draudimo biudžetui suma padidėjo bankroto administratoriui nutraukus sutartis su įmonės darbuotojais.
6. Prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pareikštas baigiamojoje bankroto proceso stadijoje, pareiškėjai siekiant asmeninių tikslų – nukreipti finansinio reikalavimo tenkinimą į įmonės valdymo organus.
7. Teismui nenustačius įstatymų pažeidimų, nebuvo pagrindo priimti atskirąsias nutartis. Trečiasis asmuo į bylą įstojo ne savo iniciatyva, o buvo įtrauktas teismo nutartimi. Tretieji asmenys turi tokias pačias procesines teises kaip ir šalys, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlyginamos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjos UAB „Pastatas“ prašymas BUAB „Rotonda“ bankrotą pripažinti tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

13. Pareiškėja UAB „Pastatas“ (BUAB „Rotonda“ kreditorė) prašymą pripažinti BUAB „Rotonda“ bankrotą tyčiniu grindė tuo, jog įmonės valdymas buvo neskaidrus, kad įmonė dar iki iškeliant restruktūrizavimo bylą (2009-2011 metų laikotarpiu) buvo nemoki, tačiau toliau sudarinėjo įmonei nenaudingus ir nuostolingus sandorius, sąmoningai blogindama kreditorių padėtį, taip pat tuo, jog tvirtinant restruktūrizavimo planą įmonė žinojo, kad jis nebus vykdomas, todėl iškėlus bankroto bylą įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai tik padidėjo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, sprendė, kad nėra duomenų, jog BUAB „Rotonda“ bankrotą nulėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai. Teismas konstatavo, kad įmonė pareiškėjos nurodytu laikotarpiu (iki restruktūrizavimo proceso pradžios) buvo moki, todėl atmetė prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu teismo procesiniu sprendimu, pateikė atskirąjį skundą.
14. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 1 dalį teismas, nustatęs ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytus požymius, gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
15. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
16. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Pavyzdžiui, kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).
17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atmesti prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, atskirajame skunde nurodė, kad teismas iš byloje esančių duomenų negalėjo daryti išvados, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra tyčinio bankroto požymių. Pareiškėja apeliuoja į teismo netinkamai atliktą įrodymų vertinimą, teismo aktyvumo įrodinėjimo procese pareigos nevykdymą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
19. Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
20. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantė pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus pareiškėjai, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių argumentų.
21. Apeliantės pozicija dėl tyčinio bankroto požymių ar jų visumos egzistavimo iš esmės grindžiama ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, formuluojamomis subjektyviai vertinant įmonės restruktūrizavimo ir bankroto procesų duomenis. Apeliacinis teismas pažymi, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis. Tai lemia, jog ir objektyvaus pagrindo neturinčios, tikimybe paremtos prielaidos, juolab kvestionuojant įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes ir jų teisinį įvertinimą, negali lemti tyčinio bankroto požymių konstatavimo. 
22. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino jos prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kad nebuvo pakankamai aktyvus, nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti teismui, nors ir šios kategorijos bylose taipogi galioja bei negali būti paneigiamas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino esminius pareiškėjos procesiniame dokumente nurodytus argumentus, kuriais buvo grindžiamas tyčinio bankroto požymių egzistavimas, bankroto administratorės ir trečiojo asmens atsikirtimus ir paaiškinimus. Apeliacinio teismo įsitikinimu, aplinkybė, jog toks vertinimas pareiškėjai nebuvo palankus arba jos įtarimai dėl tyčinio įmonės privedimo prie bankroto nepasitvirtino, neteikia pagrindo išvadai, jog teismas buvo pernelyg pasyvus ir klausimą sprendė formaliai. Apeliacinis teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, pareiškėjos atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad nėra pakankamai duomenų dėl UAB „Rotonda“ tyčinio privedimo prie bankroto.
23. Pareiškėjos pozicija dėl atsakovės tyčinio bankroto iš esmės grindžiama argumentu, jog UAB „Rotonda“ nemokia buvo dar 2009-2011 metų laikotarpiu, tai yra, dar prieš iškeliant jai restruktūrizavimo bylą. Pareiškėja pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad įmonė, nepaisant akivaizdaus nemokumo, toliau tęsė nuostolingą veiklą, sudarinėjo sandorius, tokiu būdu dar labiau blogindama savo kreditorių padėtį. Taip pat pareiškėja nurodė, kad teismo patvirtintas restruktūrizavimo planas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis (nebuvo numatyti realūs resursai, veikla), o tai lėmė dar didesnį kreditorių teisių suvaržymą. Pirmosios instancijos teismui šią pareiškėjos poziciją pripažinus nepagrįsta, atskirajame skunde ji pakartoja tuos pačius pirmosios instancijos teismo įvertintus argumentus. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo UAB „Rotonda“ bankrotą kvalifikuoti tyčiniu.
24. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi UAB „Rotonda“ iškelta restruktūrizavimo byla. Priimdamas procesinį sprendimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas atliko išsamų UAB „Rotonda“ finansinės padėties vertinimą, be kita ko, apimantį ir pareiškėjos UAB „Pastatas“ nurodytą laikotarpį, ir konstatavo, kad įmonė yra moki. Teismo nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą buvo įsiteisėjusi. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo buvimas suponuoja išvadą, jog teismo nustatytos aplinkybės dėl įmonės mokumo nebegali būti kvestionuojamos (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinis teismas daro išvadą, jog apeliantė nepagrįstai bando paneigti įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuotą įmonės mokumo ginčui aktualiu laikotarpiu aplinkybę. Tiek byloje nustatytos aplinkybės, tiek apeliantės subjektyvaus pobūdžio argumentai neleidžia teigti, jog UAB „Rotonda“ nemokia tapo žymiai anksčiau nei buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo (2013-2014 metais). Todėl nėra pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, jog įmonė dar 2009-2011 metais buvo nemoki, o jos veikla tebuvo nukreipta į sąmoningą kreditorių interesų pažeidimą.
25. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
26. Apeliantė tvirtina, kad UAB „Rotonda“, būdama nemoki, nepagrįstai tęsė veiklą, sudarinėjo įmonei nenaudingus sandorius, žinodama, jog jų negalės įvykdyti. Tačiau tokia apeliantės pozicija vėlgi grindžiama tik prielaidomis ir subjektyviu aplinkybių vertinimu. Apeliantė iš esmės neidentifikavo jai aktualiu laikotarpiu įmonės sudarytų sandorių, kurie, jos nuomone, buvo neteisėti ar nesąžiningi. Apeliantė bendrais bruožais apibūdino sandorį, kuriame dalyvavo kartu su UAB „Rotonda“. Visgi, apeliacinio teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog šis sandoris apeliantei buvo nuostolingas, nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinių UAB „Rotonda“ valdymo organų veiksmų, nukreiptų į sąmoningą kreditorių interesų pažeidimą.
27. Apeliacinis teismas negali sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva įvertinti įmonės restruktūrizavimo proceso metu priimtus sprendimus ir sudarytus sandorius. Apeliacinis teismas konstatuoja, jog tokiu būdu apeliantė vėlgi neleistinai kvestionuoja įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais (pvz., nutarčių iškelti restruktūrizavimo bylą, patvirtinti restruktūrizavimo planą, įmonės kreditorių finansinius reikalavimus) nustatytas aplinkybes ir jų teisinį įvertinimą. Apeliacinio teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog restruktūrizavimo procesas nebuvo sėkmingas (dėl ko buvo nutrauktas), nesudaro pagrindo išvadai, jog restruktūrizavimo byla buvo iškelta nemokiam subjektui, o restruktūrizavimo procesas vyko neteisėtai. Restruktūrizavimo bylos duomenys patvirtina, kad restruktūrizavimo planas buvo vykdomas (iš dalies atsiskaityta su kreditoriais), o byla nutraukta tuo pagrindo, jog restruktūrizavimo proceso eigoje įmonė tapo nemokia (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jeigu pareiškėja turi duomenų, jog tam tikri restruktūrizuojamos įmonės sudaryti sandoriai buvo neteisėti, sudaryti pažeidžiant kreditorių teises ar sąmoningai siekiant įmonės nemokumo, juos turėjo pateikti bankroto administratorei, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, atitinkama procesine forma reikalaujant tokių dokumentų įvertinimo. Tačiau vien subjektyvios prielaidos nesuponuoja teismo pareigos atlikti teisinį ir ekonominį visų restruktūrizavimo procese sudarytų sandorių ir (ar) priimtų sprendimų vertinimą.
28. Atskirajame skunde nurodoma, kad bankroto administratorė buvo įpareigota pateikti įmonės sąskaitų išrašus, tačiau pateikė išrašą tik iš vieno banko, o prie kitų bankų sąskaitų nurodė neturinti prisijungimo. Apeliantės nuomone, tai esą patvirtina, kad bankroto administratorė netinkamai vykdė pareigas. Apeliacinis teismas pažymi, jog nurodytu argumentu apeliantė iš esmės kelia bankroto administratorės veiksmų pagrįstumo klausimą, kuris nėra susijęs su byloje sprendžiamu tyčinio bankroto klausimu. Apeliacinis teismas nevertina apeliantės argumentų dėl jos finansinio reikalavimo tvirtinimo aplinkybių. Pažymėtina, jog kreditorių finansiniai reikalavimai tvirtinami bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi ir gali būti ginčijami tik įstatyme nustatyta tvarka (ĮBĮ 26 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantės finansinis reikalavimas patvirtintas teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi, todėl apeliantė, nesutikdama su jos atžvilgiu priimtu procesiniu sprendimu, galėjo jį skųsti instancine tvarka.
29. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo dėl apeliantės atskirajame skunde pateiktų argumentų keisti ar naikinti teismo nutartį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o Šiaulių apygardos teismo nutartį palieka nepakeistą.

      Dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą pagrįstumo

30. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pareiškėjos priteisė trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodė, kad trečiojo asmens dalyvavimo byloje būtinumas abejotinas, kadangi trečiasis asmuo į bylą įtrauktas ne pareiškėjos iniciatyva. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
31. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte pateiktas tokių asmenų sąrašas: vadovas, valdybos nariai, vyriausiasis buhalteris (buhalteris), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovas, įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovas. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas lemia, jog, bankroto byloje sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotais (arba trečiaisiais) asmenimis į bylą šaukiami dalyvauti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte išvardinti asmenys. Trečiasis asmuo R. T., kaip buvęs įmonės vadovas, galėjo būti pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, todėl į bylą buvo įtrauktas pagrįstai.
32. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad bylinėjimosi išlaidos, asmens patirtos ginant pažeistą teisę, turi būti visiškai ar iš dalies padengiamos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, o pagrindinis jų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2010; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme priimtas procesinis sprendimas yra palankus trečiajam asmeniui, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos iš pareiškėjos, kuriai šis procesinis sprendimas nėra palankus.

     Dėl atskirųjų nutarčių priėmimo

33. Apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi neišsprendė pareiškėjos procesinių prašymų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto procesinio dokumento, pareiškėja teismo prašė priimti atskirąją nutartį perduoti prokuratūrai duomenis dėl BUAB „Rotonda“ ir jos valdymo organų nusikalstamų veikų. Taip pat prašė priimti atskirąją nutartį pavesti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai atlikti bankroto administratorės veiklos patikrinimą.
34. CPK 299 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Taigi, įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar konkrečioje byloje yra pagrindas atskirajai nutarčiai priimti, o byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimai tokią nutartį priimti teismui nėra privalomi. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės argumentai, kuriais ji grindžia atskirųjų nutarčių šioje byloje priėmimo būtinybę, yra paremti išimtinai subjektyviu apeliantės vertinimu, nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokią apeliantės poziciją, todėl pagrindo atskirųjų nutarčių priėmimui byloje nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Trečiasis asmuo R. T. atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinis teismas nesprendžia trečiojo asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi teismui nepateikti šios rūšies išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

      n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

           Teisėjas                                                                                  Gintaras Pečiulis