Civilinė byla Nr. e3K-3-156-1120/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09381-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.12.2; 2.6.10.2.4.1 

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės (pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. patikslintą ieškinį atsakovams L. G., R. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant piniginę kompensaciją, ir priverstinio iškeldinimo, žalos, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo V. M., bei atsakovės L. G. priešieškinį ieškovui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, taip pat nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo priteisimą už neatidalytą turto dalį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant piniginę kompensaciją, ir priverstinio iškeldinimo, žalos, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Jis nurodė, kad jam, atsakovei ir trečiajam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: 1) 0,0538 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas): 333/538 dalys (61,8959 proc.) – ieškovui; 48/538 dalys (8,9219 proc.) – atsakovei; 157/538 dalys (29,1822 proc.) – trečiajam asmeniui V. M.; 2) 75,22 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – gyvenamasis namas), 19 kv. m užstatyto ploto ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ūkinis pastatas), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – kiemo statiniai), esantys (duomenys neskelbtini): 49/80 dalys (61,25 proc.) priklauso ieškovui; 7/80 dalys (8,75 proc.) – atsakovei; 3/10 dalys (30 proc.) – trečiajam asmeniui V. M.. Šiuo metu yra nustatyta ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarka. Pagal nustatytą naudojimosi tvarką trečiasis asmuo V. M. naudojasi jai priklausančiomis 3/10 dalimis (arba 157 kv. m) žemės sklypo ir 3/10 dalimis (arba 22,5660 kv. m iš bendro ploto) gyvenamojo namo dalimis, o šalys – likusiomis nurodyto nekilnojamojo turto dalimis.

3.       Ieškovas ieškiniu prašė: 1) atidalyti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei L. G. priklausančias 48/538 žemės sklypo dalis, 7/80 gyvenamojo namo dalis, 7/80 ūkinio pastato dalis, 7/80 kitų statinių dalis; 2) priteisti ieškovui 48/538 žemės sklypo dalis, 7/80 gyvenamojo namo dalis, 7/80 ūkinio pastato dalis, 7/80 kitų statinių dalis; 3) iš ieškovo priteisti atsakovei L. G. 6600,13 Eur piniginę kompensaciją; 4) iškeldinti atsakovę L. G. iš gyvenamųjų patalpų, pažymėtų: 1-1 (7,28 kv. m), 1-2 (8,92 kv. m), 1-3 (8,49 kv. m), 1-4 (14,15 kv. m), 1-5 (14,31 kv. m), 1-6 (3 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini); 5) priteisti iš atsakovės L. G. ieškovo naudai 4833,36 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 11 d. iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. kovo 31 d.); 6) priteisti iš atsakovės L. G. ieškovo naudai 16,44 Eur žalos atlyginimą už kiekvieną dieną nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki dienos, kada L. G. atlaisvins ar bus iškeldinta iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančios turto dalies, esančios (duomenys neskelbtini); 7) priteisti iš atsakovės L. G. ieškovo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisti iš atsakovės L. G. ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4.       Atsakovė L. G. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) atidalyti atsakovei ir ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės; 2) priteisti atsakovei iš ieškovo natūra šį nekilnojamąjį turtą: 238/538 dalis žemės sklypo, kurių vertė 14 187,54 Eur; 47/538 dalis žemės sklypo, kurių vertė 2801,74 Eur; 7/16 dalis gyvenamojo namo, kurių vertė 17 990,44 Eur; 7/80 dalis gyvenamojo namo, kurių vertė 3598,09 Eur; 7/16 dalis ūkinio pastato, kurių vertė 354,81 Eur; 7/80 dalis ūkinio pastato, kurių vertė 70,96 Eur; 7/16 dalis kiemo statinių, kurių vertė 293,63 Eur; 7/80 dalis kiemo statinių, kurių vertė 69,73 Eur (prašomo priteisti atsakovei natūra turto bendra vertė 39 366,94 Eur); 3) priteisti atsakovei iš ieškovo natūra šį nekilnojamąjį turtą: 48/538 dalis žemės sklypo, kurių vertė 2861,35 Eur; 7/80 dalis gyvenamojo namo, kurių vertė 3598,09 Eur; 7/80 dalis ūkinio pastato, kurių vertė 70,96 Eur; 7/80 dalis kiemo statinių, kurių vertė 69,73 Eur (bendra prašomo priteisti turto vertė – 6600,13 Eur); 4) priteisti iš atsakovės 39 366,94 Eur piniginės kompensacijos ieškovui; 5) priteisti iš atsakovės 6600,13 Eur piniginės kompensacijos ieškovui; 6) priteisti iš ieškovo atsakovei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: atidalijo natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei priklausančias 48/538 žemės sklypo dalis, 7/80 gyvenamojo namo dalis, 7/80 ūkinio pastato dalis, 7/80 kitų statinių dalis (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui 48/538 žemės sklypo dalis, 7/80 gyvenamojo namo dalis, 7/80 ūkinio pastato dalis, 7/80 kitų statinių dalis (duomenys neskelbtini); priteisė atsakovei iš ieškovo 6600,13 Eur piniginę kompensaciją už jai priklausančią turto dalį, įpareigojo ieškovą ją sumokėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; tuo atveju, jei atsakovė per 14 dienų nuo kompensacijos jai sumokėjimo gera valia neatlaisvins atidalyto turto, nusprendė iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų, pažymėtų: 1-1 (7,28 kv. m), 1-2 (8,92 kv. m), 1-3 (8,49 kv. m), 1-4 (14,15 kv. m), 1-5 (14,31 kv. m), 1-6 (3,0 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini). Kitą ieškinio dalį atmetė, priešieškinį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas siekia atidalyti ginčo turtą tokiu būdu, jog jam būtų paskirtas turtas, o jis išmokėtų kompensaciją atsakovei. Atsakovė siekia turtą atidalyti tokiu būdu, jog jai būtų paskirtas turtas, o ji išmokėtų kompensaciją ieškovui. Atsakovei nepaneigus ieškovo argumentų, kad, jo skaičiavimu, atsakovei proporcingai turimai nuosavybės daliai tenka tik 4,6 kv. m valdomo 56 kv. m gyvenamojo namo ploto, padarė išvadą, kad naudojimosi tvarka negalima, nes neatitinka statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 14.3 punkte įtvirtintos nuostatos, jog naudingasis būsto plotas vienam žmogui turi sudaryti bent 14 kv. m.

7.       Teismas laikėsi pozicijos, kad dėl šalių konfliktiškų santykių išskirti joms priklausančią dalį natūra nėra galimybės, todėl teismas taikė atidalijimą išmokant kompensaciją pinigais. Teismas padarė išvadą, kad ginčo tarp šalių dėl šalims priklausančio turto vertės nėra. Teismas turto vertę nustatė pagal atsakovės pateiktą vertinimo ataskaitą – 74 800 Eur. Kadangi abi šalys siekė išmokėti kompensaciją kitai šaliai pinigais, teismas vertino kiekvienos iš jų galimybes išmokėti kompensaciją kitam bendraturčiui, atsižvelgdamas į tai, kuriai iš šalių priklauso didesnė turto dalis. Teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 6600,13 Eur kompensaciją pagal atsakovės MB ,,Bonada“ pateiktą turto vertinimo ataskaitą, o ieškovui priteisė visą atsakovės turto dalį.

8.       Teismas pažymėjo, kad, ieškovui priteisus visą turtą, o atsakovei – kompensaciją pinigais, ji nebeturės jokio teisėto pagrindo likti ginčo turte. Pažymėjo, kad iškeldinimo terminas turi būti siejamas su kompensacijos išmokėjimo faktu. Kadangi atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą, teismo vertinimu, 14 dienų terminas po kompensacijos atsakovei sumokėjimo yra pakankamas iš turto gera valia išsikelti. Tuo atveju, jei atsakovė gera valia iš turto neišsikeltų, ieškovo reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo tenkintinas.

9.       Dėl žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad neatlygintinas naudojimasis svetimu daiktu yra atsakingo asmens iš savo neteisėtų veiksmų gaunama nauda, todėl jei būtų nustatyta, kad atsakovė, be teisinio pagrindo naudodamasi ieškovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu, sutaupė lėšų, tai galėtų būti laikoma ieškovo patirtais nuostoliais. Tačiau taip pat pažymėjo, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, jog ji patyrė realių nuostolių. Teismas vertino, kad, ieškovui ne vienam esant turto savininku, jo nurodoma tikimybė išnuomoti turtą ir gauti už jo nuomą 500 Eur per mėn., kai nėra nustatyta naudojimosi juo tvarka ir atsakovė gali teisėtai būti kiekvienoje iš patalpų, yra tik hipotetinė ir ieškovas negalėjo susiklosčius šiai situacijai tikėtis gauti tokias pajamas. Kadangi atsakovė buvo turto dalies savininkė, o naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta, nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų. Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – tenkino ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo: priteisė ieškovui iš atsakovės 4833,36 Eur už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 11 d. iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. kovo 31 d.) ir 16,44 Eur už kiekvieną dieną nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki dienos, kada atsakovė atlaisvins ar bus iškeldinta iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančios turto dalies, esančios (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (4833,36 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugsėjo 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat buvo perskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

11.       Kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnį, reglamentuojantį nuosavybės atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

12.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovei proporcingai turimai nuosavybės daliai tenka tik 4,6 kv. m valdomo 56 kv. m gyvenamojo namo ploto, tai reiškia, kad naudojimosi tvarka negalima, nes neatitinka statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 14.3 punkte įtvirtintos nuostatos, jog naudingasis būsto plotas vienam žmogui turi sudaryti bent 14 kv. m; ieškovo turima turto dalis yra daugiau kaip septynis kartus didesnė už atsakovės; padalyti ginčo būstą be neproporcingos žalos daiktų paskirčiai neįmanoma, pagrįstai nusprendė, kad turto atidalijimas natūra nėra įmanomas ir taikytinas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas. Atsakovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė pagrįstų argumentų, kad ginčo turto dalies paėmimas iš jos būtų esminis jos, kaip savininkės, teisių pažeidimas. Jos turto nuosavybės dalis yra 7 kartus mažesnė nei ieškovo. Todėl išmokant jai kompensaciją esminės jos, kaip savininkės, teisės nebūtų pažeistos. Be to, šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas yra nedalus, nepritaikytas dviejų atskirų asmenų (ir (ar) šeimų) gyvenimui name ir (ar) naudojimuisi turtu. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė neteko socialinio būsto nuomininko statuso ir turi atlaisvinti socialinį būstą, nagrinėjamoje situacijoje nedaro įtakos sprendimo teisėtumui, nes nagrinėjamu aspektu nesuteikia pranašumo ieškovui. Atsakovė objektyviais duomenimis nepaneigė nei ieškovo prašomo taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, nei ieškovo nurodytų atidalijimo kriterijų, kad būtų galima pagrįsti kitokį atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.

13.       Kolegija nurodė, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo, yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti, o atsakovė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos turtinę padėtį ir galimybę išmokėti kompensaciją, teismui nepateikė. Kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje pateiktus duomenis, atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo pasirinktas turto atidalijimo būdas optimaliai atitinka protingumo ir teisingumo principus, nepažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo, neprieštarauja proporcingumo principui.

14.       Kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsakovės iškeldinimo nėra sąlyginis. Išsprendęs turto atidalijimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti ir nurodė, kokius veiksmus atsakovė turi atlikti – išsikelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto (gyvenamųjų patalpų), ir, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 273 straipsnio 1, 3 dalimis, turėjo nurodyti ir tokio reikalavimo neįvykdymo teisines pasekmes, t. y. turėjo nustatyti, kad jei atsakovė per nustatytą terminą gera valia neišsikels iš turto (gyvenamųjų patalpų), ji bus iškeldinta.

15.       Kolegija taip pat nusprendė, kad sprendimo dalis dėl negautų pajamų priteisimo yra priimta pažeidžiant materialiosios bei proceso teisės normas, todėl keistina. Šiuo konkrečiu atveju turtinę žalą (nuostolius) sudaro ieškovo negautos pajamos, kurias jis tikėjosi gauti ir būtų gavęs, jei atsakovė būtų atlaisvinusi ieškovui tenkančią turto dalį. Akivaizdu, kad atsakovė ieškovui priklausančioje turto dalyje gyvena savavališkai, be jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovas negalėjo turto dalimi naudotis, jos nuomoti ir gauti pajamų. Todėl kolegija nusprendė, kad byloje nustatyta, jog atsakovė savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovui žalą, kurią sudaro 500 Eur per mėnesį negaunamų turto nuomos pajamų. Argumentus, kad, nesant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos, atsakovė gali teisėtai būti kiekvienoje iš patalpų ir todėl nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų, kolegija laikė nepagrįstais, nes nustatytos naudojimosi tvarkos nebuvimas savaime nereiškia, kad atsakovė turi teisę neatlygintinai naudotis svetimu (ieškovo) turtu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, arba, panaikinus skundžiamus teismų sprendimus, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Bylą išnagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnį, reglamentuojantį nuosavybės atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, o tai neabejotinai turėjo įtakos priimant nepagrįstą teismo sprendimo dalį dėl priešieškiniu pareikštų reikalavimų atmetimo.

16.2.                      Visos šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė niekada neprieštaravo dėl šalių turimo bendro turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau siekė, kad būtų užtikrinti ir nenukentėtų jos, kaip bendraturtės, teisės bei teisėti interesai, kad būtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra. Tuo tarpu ieškovas iki šios bylos iškėlimo jokia forma ir apimtimi nesirūpino jam priklausančio turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kiemo statinių – dalių tinkama priežiūra bei išlaikymu, taip pat niekada gyvenamajame name negyveno.

16.3.                      Joks teisės aktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota aiški teismų praktika tokio pobūdžio bylose nenustato, kad bendraturčio pakankama (gera) turtinė padėtis yra lemiamas veiksnys teismui sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo ir formos. Dėl to akivaizdu, kad bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nepateikė savo turtinės padėties įrodymų, todėl priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmestinas šiuo pagrindu, yra nepagrįsta.

16.4.                      Be to, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pagal priešieškinį atsakovės siūlomas atidalijimo iš šalių bendrosios dalinės nuosavybės būdas reikšmingai pažeistų (pažeis) ieškovo teisėtus interesus ir (ar) šalių interesų pusiausvyrą. Negana to, bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitė aplinkybės – atsakovė dėl turtinės padėties neteko socialinio būsto, todėl vienintelė jos turima gyvenamoji patalpa yra jai priklausančios gyvenamojo namo dalys. Taigi bylą išnagrinėję teismai visiškai nepagrįstai atsisakė byloje taikyti interesų pusiausvyros principą.

16.5.                      Spręsdami dėl atsakovės iškeldinimo, teismai neįvertino, kad atsakovės nuosavybės teisė į 7/80 dalis gyvenamojo namo nebuvo pasibaigusi, taip pat nebuvo įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl tokių atsakovės nuosavybės teisių pabaigos. Taigi, atsakovė nėra ir nebuvo savavališkai užėmusi jai priklausiusių 7/80 dalių gyvenamojo namo. Tai reiškia, kad spręsti dėl atsakovės iškeldinimo iš 7/80 dalių gyvenamojo namo nebuvo teisinio pagrindo.

16.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui nuostolių atlyginimą. Teismas neatsižvelgė, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės. Akivaizdu, kad, ieškovui ne vienam esant turto savininku, jo nurodoma tikimybė išnuomoti turtą ir gauti už jo nuomą 500 Eur per mėn., kai nėra nustatyta naudojimosi juo tvarka ir atsakovė gali teisėtai būti kiekvienoje iš patalpų, t. y. bet kurioje ginčo gyvenamojo namo dalyje, yra tik hipotetinė. Tai reiškia, kad ieškovas negalėjo šioje situacijoje tikėtis tokias pajamas gauti.

16.7.                      Kadangi atsakovė buvo turto dalies savininkė, o naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta, nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų. Taigi, pajamų negavimas priklausė ir nuo ieškovo neveikimo, nes jis nesiėmė jokių veiksmų naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkai nustatyti.

17.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui nuostolių atlyginimą, kadangi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas negali naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu, prarasdamas galimybę laisvai juo disponuoti, išnuomoti ir gauti pajamų. Be to, atsakovė yra bausta už savavaldžiavimą (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnis).

17.2.                      Teismai taip pat pagrįstai sprendė dėl atsakovės iškeldinimo, kadangi atsakovė iki šiol bendro turto klausimais atsisako bendradarbiauti, yra savavališkai užėmusi didžiąją patalpų dalį, tikėtina, kad, nesant atskiro įpareigojimo, vengs išsikelti.

17.3.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu. Įpareigojimo išsikelti atidalijus turtą iš bendrosios nuosavybės galimybę ir reikalingumą pripažįsta ir teismų praktika (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1567-160/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo, bei atsakovės iškeldinimo

18.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnį, reglamentuojantį atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti ginčo turtą natūra atsakovei.

19.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui, atsakovei ir trečiajam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (333/538 dalys priklauso ieškovui; 48/538 dalys – atsakovei; 157/538 dalys – trečiajam asmeniui V. M.), gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai (49/80 dalys priklauso ieškovui; 7/80 dalys – atsakovei; 24/80 dalys –trečiajam asmeniui V. M.), esantys (duomenys neskelbtini). Tiek ieškovas ieškiniu, tiek atsakovė priešieškiniu siekė atidalyti šį jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą natūra, atitinkamai kitam bendraturčiui priteisiant jo dalį pinigais. Teismai turtą natūra priteisė ieškovui, o atsakovei – kompensaciją pinigais. Kasaciniu skundu atsakovė nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, siekia, kad jai turtas būtų priteistas natūra.

20.       CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

21.       CK

22.       Daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas tais atvejais, kai savininko nuosavybės teisės turinys atidalijus turtą pinigine kompensacija iš esmės nepakinta, nes jis dėl turimos turto dalies dydžio ar pobūdžio negali įgyvendinti savo nuosavybės teisės visa apimtimi, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visetą (žr. ten pat).

23.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

24.       Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad atidalyti natūra šalių bendrąją dalinę nuosavybę be neproporcingos žalos žemės sklypui, gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui bei kiemo statiniams, kurie yra gyvenamojo namo priklausiniai, nėra galimybės, todėl ginčo atveju taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas.

25.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad turtas natūra turėtų atitekti ieškovui, ir įpareigojo ieškovą sumokėti atsakovei 6600,13 Eur piniginę kompensaciją už atsakovės netenkamą turto dalį. Atsakovė kasaciniame skunde su tokiu teismų sprendimu nesutinka, teigia, kad teismai nepagrįstai atsisakė byloje taikyti interesų pusiausvyros principą, pagal kurį turtas natūra turėtų būti priteistas jai, be to, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėms dėl atsakovės turtinės padėties nustatymo.

26.       Kaip minėta, tuo atveju, kai daikto nėra galimybės padalyti natūra, o abu bendraturčiai siekia prisiteisti daiktą natūra, sprendžiant, kuriam atiteks daiktas, turi būti nustatytos dvi sąlygos – pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Atsakovė neginčija, kad byloje įrodyta pirmoji sąlyga, jog išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau teigia, kad būtent jos, o ne ieškovo, atveju daikto paėmimas natūra esmingiau pažeidžia savininko teises, todėl turtas natūra turėjo būti priteistas jai.

27.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo atsakovės argumentu. Kaip minėta, sprendžiant, kurio iš bendraturčių teisės bus mažiau pažeistos išmokant kompensaciją pinigais, reikšmės turi aplinkybė, ar bendraturčio dalis yra tokia, kad jis objektyviai gali šiuo turtu naudotis pagal tikslinę jo paskirtį. Atsakovei priklausančių turto dalių paėmimo teismai nevertino kaip esminio jos (savininkės) teisių pažeidimo, būtent atsižvelgdami į aplinkybes, kad atsakovės turto dalis yra tik atitinkamai 48/538 (žemės sklypo) ir 7/80 (gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių), be to, ji yra septynis kartus mažesnė už ieškovo. Tai, kad atsakovė naudojosi turtu, jį galimai prižiūrėjo, nelaikytina esmine aplinkybe, paneigiančia teisiškai reikšmingą faktą, kad dėl turimos dalies dydžio atsakovė negali turtu naudotis pagal tikslinę paskirtį. Aplinkybė, kad būtent ji, o ne ieškovas faktiškai naudojosi ginčo turtu, neįrodo jos, kaip savininkės, stipresnio intereso, ypač todėl, kad, pasak ieškovo, atsakovė kliudė jam naudotis jo turto dalimi. Taip pat ir aplinkybė, kad atsakovė neteko socialinio būsto nuomininko statuso ir turi šį būstą atlaisvinti, nepaneigia fakto, kad atsakovės dalis yra per maža, kad ji turėtų pagrįstą lūkestį toje turto dalyje gyventi.

28.       Atsakovė kasaciniu skundu taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai nusprendė, jog ji, siekdama atidalijimo natūra, turėjo įrodyti galinti sumokėti ieškovui kompensaciją pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog atsakovė galėtų sumokėti ieškovui kompensaciją pinigais, nepaneigtų išvados, kad ginčo turtas priteistinas natūra ieškovui, nes ieškovo savininko teisės priteisiant jam kompensaciją pinigais būtų esmingiau pažeistos nei atsakovės. Kita vertus, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo, yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Todėl ta aplinkybė, kad atsakovė, priteisus jai jos prašomą turto dalį, galimai neturėtų realios galimybės atsiskaityti su ieškovu, gali būti vertinama kaip galimas ieškovo savininko teisių pažeidimas, todėl bylą nagrinėję teismai į ją atsižvelgė pagrįstai.

29.       Teismo sprendimu atidalijus atsakovei priklausančias bendrosios dalinės nuosavybės turto dalis ir jas priteisus ieškovui, taip pat buvo išspręstas atsakovės iškeldinimo klausimas. Atsakovė kasaciniame skunde papildomai nurodo, kad, priimdami sprendimą dėl jos iškeldinimo, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.610 ir 6.612 straipsnius. Be to, atsakovė nebuvo savavališkai užėmusi jai priklausančių 7/80 gyvenamojo namo dalių, todėl spręsti dėl jos iškeldinimo nebuvo jokio pagrindo. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

30.       Atsakovės nurodomi CK 6.610 ir 6.612 straipsniai reglamentuoja iškeldinimą iš patalpų, kai tarp šalių susiklostę nuomos teisiniai santykiai. CK 6.610 straipsnyje reglamentuota nuomos sutarties nutraukimo ir asmenų iškeldinimo tvarka, kurioje nurodyta, kad fiziniai asmenys iš gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami tik teismo tvarka, išskyrus CK nustatytus iškeldinimo pagal prokuroro sankciją atvejus. CK 6.612 straipsnyje įtvirtinta, kad asmenys, savavališkai įsikėlę į patalpą be nuomos sutarties, iškeldinami teismo tvarka.

31.       Nagrinėjamu atveju CK 6.610 ir 6.612 straipsnių nuostatos susiklosčiusių teisinių santykių nereglamentuoja, kadangi ieškovas ir atsakovė nei yra nuomos sutartinių santykių šalys, nei atsakovę siekiama iškeldinti dėl to, kad ji ieškovo patalpas užėmė savavališkai. Vienu ieškinio reikalavimų ieškovas prašo atsakovę iškeldinti iš namų valdos tuo pagrindu, kad, atidalijus bendrąją dalinę nuosavybę ir atsakovei priklausančią turto dalį priteisus natūra ieškovui, atsakovė netenka teisės jai priklausiusia turto dalimi naudotis, ją valdyti ir ja disponuoti.

32.       Nagrinėjamu atveju teismai gyvenamųjų patalpų atlaisvinimą susiejo su atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtą pabaigos momentu – su teismo sprendimo įsiteisėjimu ir kompensacijos sumokėjimu, remdamiesi tuo, kad nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovė nebebus turto savininkė ir naudosis ieškovo turtu be teisinio pagrindo.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nedraudžia bendraturčiui, prašančiam atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra priteisiant kitam bendraturčiui priklausančią turto dalį, o pastarajam išmokant piniginę kompensaciją, tame pačiame ieškinyje pareikšti kitą susijusį reikalavimą – iškeldinti buvusį bendraturtį iš atidalyto turto. Priešingai, tokių susijusių reikalavimų sujungimas viename ieškinyje atitinka civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis).

34.       Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dėl ginčo turto priteisimo jam natūra momento ieškovo teisės netrukdomai naudotis savo turtu gali būti ginamos daiktiniais teisių gynimo būdais, taip pat ir negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Kadangi pagal CK 4.98 straipsnį ieškovas turėjo teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos savo, kaip savininko, teisės pažeidimus, taip pat ir iškeldinti atsakovę iš jam priklausančių patalpų, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus ir iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų, jei ji per 14 dienų nuo kompensacijos jai sumokėjimo neatlaisvins atidalyto turto.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų sprendžiant ieškovo nuostolių atlyginimo klausimą

35.       Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui nuostolių, kilusių dėl ieškovo negalėjimo išnuomoti savo turto dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe, atlyginimą. 

36.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4833,36 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 11 d. iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. kovo 31 d.), taip pat 16,44 Eur žalos atlyginimą už kiekvieną dieną nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki dienos, kai atsakovė atlaisvins ar bus iškeldinta iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančios turto dalies. Ieškovas teigia, kad, atsakovei neatlaisvinus jam priklausančios turto dalies, jis praranda galimybę gauti šio turto nuomos pajamas iki dienos, kai atsakovė atlaisvins ar bus iškeldinta iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančios turto dalies.

37.       Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl šio ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą atmetė nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos realumo, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis reikalavimas atmestas, ir ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Kasaciniu skundu atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis ir įrodytomis, o ne tikėtinomis pajamomis, be to, kadangi atsakovė buvo turto dalies savininkė, o naudojimosi turtu tvarka nebuvo nustatyta, nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

38.       Ieškovas reikalauja priteisti dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu praradimo patirtų netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

39.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Be to, negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).

40.       Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovui, savo pažeistas teises pasirinkusiam ginti pareiškiant reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo atsakovei, teko našta įrodyti, jog dėl jo nurodytų atsakovės veiksmų (neteisėto naudojimosi ieškovui priklausančia turto dalimi) jis negavo ieškinyje nurodyto dydžio pajamų, nors jas būtų gavęs, jei atsakovės neteisėtų veiksmų nebūtų buvę. Ieškovas, įrodinėdamas savo negautas pajamas, nurodo, kad panašaus tipo objektų nuomos rinkos kaina yra 500 Eur per mėnesį, pasiūlymu nuomotis ieškovui priklausantį turtą domėjosi keli asmenys, tačiau jie nesutiko sudaryti nuomos sutarties dėl esamos situacijos, t. y. kai gyvenamosios patalpos yra užimtos atsakovės.

41.       Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Šiuo atveju naudojimosi turtu tvarka nebuvo nustatyta.

42.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.78 straipsnyje nustatyta bendraturčio teisė išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis savo dalį yra prievolinio pobūdžio. Tiek nuomos, tiek panaudos sutartimi perduodant daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis, tokioje sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas (panaudos davėjas) privalo perduoti nuomininkui (panaudos gavėjui). Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, sutartis laikoma nesudaryta. Bendrosios dalinės nuosavybės kontekste tai reiškia, kad bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 35 punktas).

43.       Nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip turto dalies savininkė, nesant nustatytai naudojimosi turtu tvarkai, galėjo teisėtai būti kiekvienoje iš patalpų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nuomos pajamos buvo negautos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis). Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuomos pajamų negavimas priklausė ir nuo ieškovo, kuris nesiėmė veiksmų naudojimosi turtu tvarkai nustatyti, juolab kad dalis turto ieškovui priklausė jau nuo 2007 metų.

44.       Papildomai pažymėtina, kad ieškovas neįrodė ir žalos fakto bei dydžio, nes jo įrodinėjama žala neatitinka pirmiau aptarto negautų pajamų realumo kriterijaus. Kaip minėta, valdydamas turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nesant susitarimo dėl naudojimosi tvarkos, ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis gauti nuomos pajamų iš jam priklausančios neatidalytos turto dalies. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovas neįrodė ne tik atsakovės neteisėtų veiksmų, bet ir žalos.

45.       Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, spręstina, jog ieškovo reikalavimas dėl žalos (negautų nuomos pajamų) atlyginimo apeliacinės instancijos teismo tenkintas nepagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

46.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė nuosavybės atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės bei iškeldinimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau padaręs išvadą, jog yra nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, taip pažeisdamas materialiosios teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, reglamentuojančios negautų pajamų įrodinėjimą. Nurodytas pažeidimas sudaro pagrindą kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į naikinamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovo materialinio reikalavimo, naikinama ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo, taip pat dalis dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo. Kita apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, įskaitant sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio ieškovui grąžinimo, paliekama nepakeista.

47.       Panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo ir dėl šios dalies palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme.

48.       Kadangi nebuvo pagrindo tenkinti nei ieškovo, nei atsakovės apeliacinių skundų, tai jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

49.       Atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 218 Eur žyminį mokestį bei patyrė 3751 Eur išlaidų už kasacinio skundo parengimą. Atsakovė pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Nurodytos išlaidos advokatui neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės kasacinis skundas tenkintas 50 procentų (tenkinta dalis dėl žalos atlyginimo nepagrįstumo, atmesta dalis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybė būdo ir iškeldinimo), atsakovei iš ieškovo priteistinas 1985 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas.

50.       Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo ieškovui, procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo priteisimo panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1985 (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Artūras Driukas

                                        Agnė Tikniūtė

                                                                                                           Jūratė Varanauskaitė