Civilinė byla Nr. e2A-508-430/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33254-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ ir atsakovo Lenkijos Respublikos juridinio asmens FHU Millma M. W.-Milleret apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ ieškinį atsakovui Lenkijos Respublikos juridiniam asmeniui FHU Millma M. W.-Milleret dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „CRT Partner“ (toliau – UAB „CRT Partner“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Lenkijos juridinio asmens FHU Millma M. W.-Milleret 3 447,67 Eur skolos, 2 678,13 Eur palūkanų, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2018 m. gegužės 2 d. ieškovas su atsakovu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. CRT-A-1084, pagal kurios 1.1 punktą ieškovas įsipareigojo atsakovui reguliariai parduoti degalus, automobilinius produktus, automobilių plovyklos paslaugas ir kitas su tuo susijusias prekes ir paslaugas, o atsakovas pagal sutarties 3.7.1 punktą ir sutarties priedą Nr. 2 įsipareigojo tinkamai atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Sutarties pagrindu ieškovas išdavė atsakovui personifikuotas mokėjimo priemones – 14 kreditinių kortelių dyzeliniam kurui įsigyti ir įsipareigojo tarpininkauti, kad šios kortelės būtų aptarnaujamos degalinėse, esančiose šalyse, nurodytose tinklapyje www.crtpartner.com. Sutarties vykdymo metu atsakovas reguliariai pirko dyzelinį kurą naudodamasis ieškovo išduodamomis kortelėmis, o ieškovas už faktiškai nupirktą dyzelinį kurą atsakovui pagal sutarties 3.3 ir sutarties priedo Nr. 2 1.5 punktą vieną kartą per mėnesį (paskutinę mėnesio dieną) išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas turėjo apmokėti per 15 kalendorinių dienų nuo jos išrašymo dienos. Ieškovas išrašytas PVM sąskaitas faktūras elektroniniu paštu išsiųsdavo atsakovui kartu su išrašais apie operacijas, atsakovo atliktas naudojantis ieškovo išduotomis kreditinėmis kortelėmis. Esant bet kokiems neatitikimams minėtuose išrašuose, atsakovas pagal sutarties 2.2.5 punktą per 3 darbo dienas nuo išrašų gavimo turėjo pareigą kreiptis į ieškovą, tačiau jokių pareiškimų ar pretenzijų dėl kuro kokybės ar netinkamai apskaičiuoto kuro kiekio ieškovas iš atsakovo nebuvo gavęs. Nurodė, kad atsakovas nėra apmokėjęs laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ieškovo išrašytų ir atsakovui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurios įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą ir nėra grąžintos ieškovui kaip išrašytos be pagrindo. Atsakovo skola sudaro 3 447,67 Eur. Be to, vadovaujantis sutarties 3.9 punktu, pirkėjas (atsakovas), laiku neatsiskaitęs pagal pardavėjo (ieškovo) išrašytas PVM sąskaitas faktūras, už kiekvieną pradelstą dieną įsipareigojo ieškovo naudai mokėti palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, kurios ieškinio pateikimo teismui dieną už skolos susidarymo laikotarpį sudaro 2 678,13 Eur. Ieškovas, be nurodytų skolos ir palūkanų sumų, iš atsakovo taip pat prašo priteisti 40 Eur, kurių gavimą numato Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnis, taip pat procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 d ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu. Teigė, kad ieškovas netinkamai vykdė 2018 m. gegužės 2 d. šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, nes netaikė atsakovui nuolaidų, numatytų sutarties priede Nr. 2. Be to, ieškovas klaidingai skaičiavo kuro kainas, į jas įskaičiuodamas prekių ir paslaugų mokestį, nors pagal šalių 2018 m. balandžio 30 d. sudarytą sutartį dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo, ieškovas privalėjo apskaičiuoti kuro, įsigyto Vokietijos teritorijoje, kainą grynąja suma. Pažymėjo, kad ieškovas taip pat nepagrįstai skaičiavo papildomus mokesčius, kurie nebuvo numatyti šalių sudarytoje sutartyje, pvz., tokius mokesčius kaip „other product and services“. Atsakovo manymu, šalys susitarė, jog tarpusavio atsiskaitymuose taikys grynąją, o ne bendrąją sumą, kaip tai darė ieškovas. Be to, ieškovas buvo įsipareigojęs teikti atsakovui PVM grąžinimo paslaugą, nors jos niekada neteikė. Pažymėjo, kad šalys buvo sudarę dvi sutartis: 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2018 m. balandžio 30 d. sutartį dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo. Šios sutartys buvo glaudžiai tarpusavyje susijusios, tačiau ieškovas nuslėpė faktą apie šalių 2018 m. balandžio 30 d. sudarytą sutartį. Pabrėžė, kad sutarties priede Nr. 2 šalys susitarė, jog per mėnesį atsakovas įsigis mažiausiai 4 000 l kuro, o ieškovas įsipareigojo atsakovui suteikti 14 proc. nuolaidą „CRT“ degalinėse ir 10,5 proc. „OMV“ ir „Tankpool“ degalinėse, tačiau faktiškai ieškovas nesuteikė jokių nuolaidų. Visose sąskaitose faktūrose už kurą, įsigytą Vokietijoje, kaina nurodyta bendrąja suma, t. y. su įskaičiuotu PVM mokesčiu. Pabrėžė ir tai, kad ieškovo išrašytose sąskaitose faktūrose buvo daug klaidų, dėl kurių nebuvo galima jų teisingai apskaityti, pvz., neteisingai nurodytas PVM mokėtojo kodas ar neteisingas adresas, taip pat nurodyti papildomi mokesčiai, dėl kurių šalys nesusitarė (pvz., į sąskaitas faktūras Nr. LU-0000000054, DE-0000000153, ES-0000000076, PL-0000000206 ieškovas nepagrįstai įtraukė iš viso 494,06 Eur sumą kaip „overdue debt administration fee“, t. y. tiksliai neapibrėžtą mokestį, dėl kurio šalys niekada nesitarė). Taip pat kitaip nei numatyta šalių pasirašytoje 2018 m. balandžio 30 d. sutartyje dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo, ieškovas į sąskaitas faktūras, išrašytas už kurą, įsigytą Vokietijos teritorijoje, įtraukė PVM mokestį, nors pagal sutartį ir jos priedą Nr. 2 privalėjo išrašyti sąskaitas faktūras grynąja suma. Pagal 2018 m. balandžio 30 d. sutarties 2.4 punktą ieškovas buvo įsipareigojęs teikti atsakovui grynosios sąskaitos faktūros paslaugą, tačiau šios paslaugos atsakovui niekada neteikė, į savo išrašytas sąskaitas faktūras nepagrįstai įtraukė 1 699,18 Eur PVM. Pažymėjo, kad ieškovo teiginiai, jog atsakovas niekada nereiškė pretenzijų dėl klaidingai ar nepagrįstai išrašytų sąskaitų faktūrų neatitinka tikrovės, nes šalys šiuo klausimu aktyviai susirašinėjo elektroniniu paštu ir ieškovas buvo pripažinęs, kad dalis sąskaitų faktūrų turi klaidų. 2018 m. rugpjūčio 13 d. elektroniniame laiške atsakovas informavo ieškovą apie visas klaidas, aptiktas atsakovui išrašytose sąskaitose, ypač apie ieškovo apskaičiuotus nepagrįstus mokesčius, taip pat apie nepagrįstą PVM mokesčio priskaičiavimą, tačiau ieškovas nereagavo į tas pretenzijas.
4. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodė, jog pagal sutarties 2.1.8 punktą ieškovas turėjo teisę netaikyti atsakovui nuolaidų ar taikyti mažesnes nuolaidas, jeigu atsakovas vėluoja apmokėti ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovas taikė nuolaidas ir šias aplinkybes patvirtina ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriuose nurodytos sumos su minuso ženklu stulpelyje „Nuolaidos/Discount“, tačiau kadangi atsakovas vėlavo apmokėti ieškovo PVM sąskaitas faktūras (o kai kurių nėra apmokėjęs ir šiai dienai), ieškovas sumažino atsakovui pritaikytas nuolaidas ir tai buvo nurodyta ieškovo PVM sąskaitose faktūrose. Pabrėžė, kad ieškovas niekada nesudarė su atsakovu susitarimo dėl to, kad ieškovas už atsakovo įsigytą kurą Vokietijos teritorijoje privalo PVM sąskaitas faktūras atsakovui išrašyti be PVM sumos. Kuras visose Europos Sąjungos valstybėse (įskaitant ir Vokietiją) yra PVM objektas, todėl visos transakcijos, kuomet atsakovas, pasinaudodamas ieškovo išduotomis kuro kortelėmis, įsigijo kuro Europos Sąjungos valstybėse, buvo apmokestintos atitinkamoje valstybėje taikomu pridėtinės vertės mokesčiu, kas visiškai teisingai buvo nurodyta ir ieškovo PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose atsakovui. Atsakovo nurodyta 2018 m. balandžio 30 d. PVM grąžinimo paslaugos sutartis tarp šalių buvo sudaryta, tačiau šalys jos nepradėjo vykdyti. Tam, kad ieškovas galėtų pradėti atstovauti atsakovą santykiuose su atitinkamoje užsienio valstybėje veikiančiu mokesčių administratoriumi, atsakovas privalėjo ieškovui išduoti atitinkamą įgaliojimą, taip pat pateikti prašymą dėl tarpininkavimo susigrąžinant PVM pagal atitinkamas atsakovo gautas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas neišdavė ieškovui nurodyto įgaliojimo, taip pat nepateikė nė vieno prašymo, todėl ieškovas negalėjo pradėti vykdyti minėtos sutarties. Šios sutarties šalys faktiškai niekada nevykdė ir pagal nurodytą sutartį ieškovui nekilo jokios vykdytinos pareigos. Dėl šios priežastis ieškovas laikė, kad 2018 m. balandžio 30 d. PVM grąžinimo paslaugos sutartis nėra susijusi su nagrinėjama byla. Nurodė, kad mokesčiu už pavėluotą mokėjimą ieškovo sąskaitose yra vadinama suma, kuria ieškovas sumažindavo atsakovui pritaikytą nuolaidą. Paaiškino, kad ieškovo kompiuterinė sistema klientams (įskaitant ir atsakovą) nuolaidą apskaičiuoja ir pritaiko kuro pirkimo metu, tačiau automatiškai sumažinti arba anuliuoti nuolaidą nurodytu metu techninės galimybės nėra. Todėl, esant situacijai, kuomet klientas vėluoja atsiskaityti, vėlesnėje sąskaitoje yra sumažinama prieš tai išrašytoje sąskaitoje įtraukta nuolaidos suma ir tokia operacija sąskaitoje vadinama mokesčiu už pavėluotą mokėjimą. Pažymėjo, kad mokestis už pavėluotą mokėjimą nėra paslauga ar ieškovo nustatytas „naujas“ mokestis – tai tik sąskaitoje pažymimos buhalterinės operacijos pavadinimas, sukurtas tam, kad klientas suprastų, jog taip pavadintoje sąskaitos eilutėje yra nurodyta suma, kuria klientui mažinama suteikta nuolaida dėl vėlavimo atsiskaityti. Nagrinėjamu atveju atsakovas vėlavo apmokėti ieškovo PVM sąskaitas faktūras (o kai kurių nėra apmokėjęs ir šiai dienai), todėl ieškovas, remdamasis sutarties 2.1.8 punktu, sumažino atsakovui pritaikytas nuolaidas, kas buvo nurodyta ieškovo PVM sąskaitose faktūrose, šią operaciją pavadinant mokesčiu už pavėluotą mokėjimą („overdue debt administration fee“ arba „Fee for late payment“). Tokia informacija atsakovui buvo išaiškinta ir puikiai žinoma, tai patvirtina šalių bendradarbiavimo praktika: ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. DE-0000000086, Nr. ES-0000000040, Nr. FR-0000000021, Nr. LU-0000000033 buvo įtraukta suma, kuria ieškovas mažino atsakovui pritaikytas nuolaidas („mokestis už pavėluotą mokėjimą“), šias sąskaitas atsakovas apmokėjo ir dėl to pretenzijų nereiškė. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad šalių susitarimas dėl palūkanų taikymo yra įtvirtintas sutarties, sudarytos abiejų sutarties šalių laisva valia, 3.9 punkte, dėl to šioje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, taip pat neprieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams.
5. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, jog ieškovas išrašydavo sąskaitas atgaline data ir jas įteikdavo atsakovui praėjus daug dienų po mokėjimo termino, be to, ieškovas sąskaitas išrašydavo klaidingai, dėl to nebuvo įmanoma jų teisingai registruoti apskaitoje ir apmokėti. Nurodė, kad sąskaitą Nr. ES16-226 už 2018 m. gegužės mėnesį ieškovas persiuntė atsakovui 2018 m. birželio 13 d., o jos apmokėjimo terminas buvo 2018 m. birželio 15 d. Be to, sąskaitoje buvo nurodyti klaidingi gavėjo duomenys; atsakovas paprašė pataisyti sąskaitą, o ieškovas tai padarė tik 2018 m. liepos 9 d. Taip pat ieškovas sąskaitoje Nr. ES16-226 nurodė neteisingą VIES numerį (ES PVM); paaiškėjo, kad ES PVM informacijos mainų sistemoje tokio kodo nėra. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 2018 m. balandžio 30 d. šalių sudarytai sutarčiai vykdyti reikalingas įgaliojimas ieškovui buvo suteiktas ir perduotas 2018 m. gegužės 15 d., tai ieškovas pripažino 2018 m. rugpjūčio 24 d. elektroniniame laiške. Ieškovas, gavęs įgaliojimą, vienašališkai nusprendė, kad negrąžins PVM mokesčio už Vokietijos teritorijoje pirktą kurą, nepaisant to, kad tarp šalių buvo dėl to sudaryta sutartis. Ieškovas buvo pareiškęs, kad jam suteiktą įgaliojimą sunaikino, o paskui pakeitė nuomonę ir prašė suteikti kitą įgaliojimą. Kito įgaliojimo atsakovas ieškovui jau nesuteikė, nes nustojo bendradarbiauti su ieškovu, kadangi šis jį apgavo. Taip pat nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja palūkanų (sutartinės baudos) už neįvykdytą piniginį mokėjimą, nes pats ieškovas nesugebėjo teisingai išrašyti sąskaitos ir įteikti sutartyje nurodytu laiku.
6. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės rašytinio proceso tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-293-925/2020 priteisė ieškovei iš atsakovo 3 447,67 Eur skolos, 40 Eur išieškojimo išlaidų, 8 proc. metines palūkanas nuo priteistos 3 487,67 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 876,64 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.
8. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. CRT-A-1084, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui degalus, automobilinius produktus, automobilių plovyklos paslaugas ir kitas prekes ir paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už parduotas prekes ir paslaugas atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovas išdavė atsakovui personifikuotas mokėjimo priemones – 14 kreditinių kortelių dyzeliniam kurui įsigyti ir įsipareigojo tarpininkauti, kad šios kortelės būtų aptarnaujamos degalinėse, esančiose šalyse, nurodytose tinklapyje www.crtpartner.com. Sutarties vykdymo metu atsakovas reguliariai pirkdavo dyzelinį kurą naudodamasis ieškovo išduodamomis kortelėmis, o ieškovas už faktiškai nupirktą dyzelinį kurą atsakovui pagal sutarties 3.3 ir sutarties priedo Nr. 2 1.5 punktą vieną kartą per mėnesį (paskutinę mėnesio dieną) išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą, kurią atsakovas turėjo apmokėti per 15 kalendorinių dienų nuo jos išrašymo dienos. Ieškovas išrašytas PVM sąskaitas faktūras pagal Sutarties priedo Nr. 2 2 p. elektroniniu paštu, nurodytu sutarties priede Nr. 2 ((duomenys neskelbtini)), išsiųsdavo atsakovui kartu su išrašais apie operacijas, atsakovo atliktas naudojantis ieškovo išduotomis kreditinėmis kortelėmis. Ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d.) atsakovui buvo išrašytos ir pateiktos apmokėti šios PVM sąskaitos faktūros: 2018 m. birželio 30 d. Nr. DE-0000000086 5 493,58 Eur sumai, Nr. ES-0000000040 1 699,18 Eur sumai, Nr. FR-0000000021 1 755,65 Eur sumai, LU-0000000033 1 124,92 Eur sumai (šių sąskaitų nurodytas apmokėjimo terminas – iki 2018 m. liepos 15 d.); 2018 m. liepos 31 d. Nr. DE-0000000153 8 683,72 Eur sumai, Nr. ES-0000000076 607,90 Eur sumai, Nr. LU-0000000054 2 023,72 Eur sumai, PL-0000000206 757,27 Eur sumai (šių sąskaitų nurodytas apmokėjimo terminas – iki 2018 m. rugpjūčio 15 d.). Nustatyta, kad atsakovas ieškovui 2018 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimu sumokėjo 8 445,24 Eur sumą, o 2018 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo 10 253,03 Eur sumą. Tokiu būdu atsakovo skola pagal paminėtas sąskaitas ieškinio pateikimo teismui dieną sudarė 3 447,67 Eur (22 145,94 Eur bendra mokėtina pagal išvardintas sąskaitas suma, sumokėta iš jos 18 698,27 Eur).
9. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo argumentų, kad ieškovas klaidingai skaičiavo kuro kainas, į jas nepagrįstai įskaičiuodamas prekių ir paslaugų mokestį (PVM), kai pagal tarp šalių 2018 m. balandžio 30 d. sudarytą sutartį dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo ieškovas privalėjo apskaičiuoti kuro, įsigyto Vokietijos teritorijoje, kainą grynąja suma (be PVM), taip pat dėl aplinkybių, kad ieškovas nepagrįstai skaičiavo papildomus mokesčius, kurie nebuvo numatyti šalių sudarytoje sutartyje, nepritaikė atsakovui sutarties priede Nr. 2 numatytų nuolaidų degalams, padarė išvadą, kad atsakovas apmokėjo ieškovo sąskaitose nurodytas sumas, su kuriomis sutiko ir kurių neginčijo, o dėl įtraukto PVM mokesčio, perkant degalus Vokietijoje, ir nepritaikytų nuolaidų atsakovas reiškė ieškovui pretenzijas.
10. Teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė sutartimi numatytus prievolės įvykdymo terminus, dėl to ieškovas pagrįstai šalių sutarties 2.1.8 punkto pagrindu pasinaudojo teise sumažinti, o pagal paskutines sąskaitas – visai anuliuoti nuolaidas atsakovui už perkamus degalus.
11. Teismas nustatė, kad šalys beveik tuo pačiu metu buvo sudarę dvi atskiras sutartis: 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2018 m. balandžio 30 d. sutartį dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, jog šios sutartys yra glaudžiai susijusios, tačiau 2018 m. balandžio 30 d. šalių sudarytos sutarties nevykdymas (vykdymas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes 2018 m. gegužės 2 d. šalių sudarytoje sutartyje nėra nuorodų, kad išrašant sąskaitas turėtų būti atsižvelgiama į šalių įsipareigojimus pagal 2018 m. balandžio 30 d. sutartį. Atsakovas, turėdamas pretenzijų ar reikalavimų pagal šią sutartį, tokius reikalavimus turi teisę pareikšti ieškovui atskiroje teisminėje byloje. Padarė išvadą, kad teismas šioje byloje neturi pareigos ir galimybės nustatyti, dėl kokių priežasčių ir kieno kaltės nebuvo vykdoma 2018 m. balandžio 30 d. sutartis, o abi ginčo šalys pripažino, jog ši sutartis nebuvo vykdoma, tačiau skirtingai aiškino sutarties nevykdymo priežastis.
12. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 3 447,67 Eur įsiskolinimą už įsigytus degalus, automobilinius produktus ir kitas prekes pagal 2018 m. gegužės 2 d. sutartį, dėl to šis reikalavimas tenkintas.
13. Teismas, spręsdamas dėl sutarties 3.9 punkte numatytų palūkanų, nustatė, kad ieškovas paskaičiavo atsakovui pagal šį sutarties punktą bendrai 2 678,13 Eur palūkanų. Pažymėjo, kad šias palūkanas ieškovas paskaičiavo už neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, išrašytas atsakovui 2018 m. birželio–liepos mėn. Teismas vertino, kad atsakovas, pasirašydamas sutartį su ieškovu, matė sutartyje nustatytas palūkanas, tačiau jų dydis atsakovui nebuvo kliūtis sudaryti tokią sutartį, dėl to atsakovas sąmoningai prisiėmė galimą sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymo riziką. Tačiau teismas laikė, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškovo prašomų sutartyje numatyto dydžio palūkanų priteisimas būtų neproporcingas atsakovo sutarties pažeidimams. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nuo pat sąskaitų išrašymo pradžios kilo ginčas dėl PVM mokesčio už Vokietijoje atsakovo įsigytus degalus įtraukimo į išrašomas sąskaitas pagrįstumo, dėl to atsakovas stengėsi išsiaiškinti ir išspręsti šią situaciją; atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovui 2018 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu buvo išsiųstas įgaliojimas. Ar šiuo įgaliojimu buvo pasinaudota ir dėl kokių aplinkybių nebuvo vykdoma 2018 m. balandžio 30 d. šalių sudaryta sutartis, teismas, kaip jau minėta aukščiau, šioje byloje nustatyti neturi pagrindo ir galimybės. Pažymėjo, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. elektroniniu laišku atsakovas prašė pateikti raštišką patvirtinimą, jog ieškovas Vokietijoje neprašė atsakovo vardu susigrąžinti PVM iš Vokietijos teritorijos, tačiau tokio patvirtinimo iš atsakovo negavo. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui jau buvo pritaikytos piniginės sankcijos dėl vėlavimo vykdyti sutartines prievoles nuolaidų už degalus sumažinimo/ anuliavimo forma, be to, didžiąją dalį skolos sumos pagal visas sąskaitas atsakovas apmokėjo nežymiai praleidęs sąskaitų apmokėjimo terminą ir tikslingai neapmokėjo iš esmės tik tos skolos dalies, kuri susijusi su PVM įtraukimu į sąskaitas, atsakovas iš esmės visą 2018 m. gegužės 2 d. sutarties vykdymo laikotarpį bendradarbiavo su atsakovu (siekė išsiaiškinti 2018 m. balandžio 30 d. sutarties nevykdymo aplinkybes ir siekė, kad tiek 2018 m. balandžio 30 d., tiek 2018 m. gegužės 2 d. sutartys būtų vykdomos kompleksiškai), dėl to pirmosios instancijos teismas laikė, kad esant tokioms aplinkybėms, ieškovo priskaičiuotų palūkanų priteisimas iš atsakovo prieštarautų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, todėl ieškovo reikalavimas dėl delspinigių iš atsakovo priteisimo atmestas.
14. Teismas papildomai priteisė ieškovui iš atsakovo 40 Eur išlaidų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, 8 proc. dydžio procesines palūkanas ir 876,64 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal patenkintų reikalavimų dalį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
15. Ieškovė UAB „CRT Partner“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi; taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teigia, kad sutarties 3.9 punkte numatyta ieškovo teisė reikalauti palūkanų turi visiškai kitą paskirtį, nesusijusią su visos paslaugos kainos gavimu, t. y. palūkanų paskirtis yra kompensacinė, jos skirtos kompensuoti ieškovo praradimus dėl atsakovo įvykdyto sutarties pažeidimo. Todėl, ieškovo naudojimasis sutarties 2.1.8 ir 3.9 punktuose numatytomis teisėmis (kartu) yra visiškai teisėtas ir proporcingas. Ieškovo nuomone, ieškovo naudojimasis sutartinėmis teisėmis galėtų būti laikomas neproporcingu, jeigu pvz., sutartis numatytų ieškovo teisę reikalauti tiek delspinigių, tiek palūkanų, tačiau, nagrinėjamu atveju situacija visiškai kitokia – ieškovas reikalauja apmokėti visą paslaugų kainą ir palūkanas, kas negali būti laikoma neproporcingu veikimu. Priešingas aiškinimas iš esmės pažeidžia ieškovo turtinius interesus ir teisėtus sutartinius lūkesčius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovui pažeidus sutartyje numatytus atsiskaitymo terminus, ieškovas turi teisę naudotis abejomis teisėmis ir toks veikimas yra visiškai teisėtas ir proporcingas atsakovo įvykdytiems sutarties pažeidimams.
16.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų, remdamasis argumentais, jog didžiąją dalį skolos sumos pagal visas sąskaitas atsakovas apmokėjo nežymiai praleidęs sąskaitų apmokėjimo terminą ir tikslingai neapmokėjo iš esmės tik tos skolos dalies, kuri susijusi su PVM įtraukimu į sąskaitas. Tokie teismo motyvai yra nepagrįsti. Pažymi, kad kai kurias ieškovo PVM sąskaitas faktūras atsakovas apmokėjo pavėlavęs ilgiau kaip 44 dienas, o neapmokėtų ieškovo PVM sąskaitų faktūrų pradelsimas sudaro jau daugiau kaip 2 metus. Toks apmokėjimo pradelsimas negali būti laikomas nežymiu vėlavimu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad už Vokietijoje įsigytą kurą buvo išrašytos atsakovui tik dvi PVM sąskaitos faktūros: 2018 m. birželio 30 d. Nr. DE-0000000086, kurioje PVM sudaro 877,12 Eur ir 2018 m. liepos 31 d. Nr. DE-0000000153, kurioje PVM sudaro 1 386,48 Eur. Iš viso, už Vokietijoje įsigytą kurą ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įtraukto PVM suma yra 2 263,60 Eur. Atsakovo skola ieškovui sudaro 3 447,67 Eur, t. y. 1 184,07 Eur didesnė negu nurodyta PVM suma. Apelianto manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo neatsiskaitymas pagal sutartį buvo susijęs ne su sprendime nurodyta atsakovo pozicija dėl PVM netaikymo Vokietijoje įsigytam kurui, o su paprasčiausiu atsakovo bandymu vilkinti atsiskaitymą už suteiktas paslaugas, naudojantis formaliais ir teisiškai nepagrįstais argumentais. Be to, atsakovo formalūs teiginiai dėl PVM netaikymo Vokietijoje įsigytam kurui nesuteikė teisės atsakovui neatsiskaitinėti už gautas paslaugas sutartyje numatytais terminais.
16.3. Akcentavo aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, jog 2018 m. balandžio 30 d. tarp šalių sudaryta PVM grąžinimo paslaugos sutartis nėra susijusi su nagrinėjamos bylos dalyku. Remiantis nurodyta išvada, galima spręsti, kad visi atsakovo veiksmai ir argumentai, susiję su 2018 m. balandžio 30 d. tarp šalių sudaryta PVM grąžinimo paslaugos sutartimi, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl, šios bylos kontekste negali būti laikomi tinkamu bendradarbiavimu ir neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant tiek dėl ieškovo reikalavimo priteisti pagrindinę skolą, tiek ir dėl iš pastarojo reikalavimo išvestinio reikalavimo – priteisti palūkanas.
16.4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl palūkanų priteisimo nukrypo nuo kitų sprendime padarytų esminių išvadų, t. y. kad ieškovo reikalavimas dėl pagrindinės skolos priteisimo yra pagrįstas, taip pat, jog atsakovas yra pažeidęs sutartinę prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas, taip pat, jog 2018 m. balandžio 30 d. tarp šalių sudaryta PVM grąžinimo paslaugos sutartis nėra susijusi su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat, jog Sutartyje (3.9 punkte) numatytas kompensacinių palūkanų dydis atitinka šalių valią, protingumo ir sąžiningumo principus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą – atmesti ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.
16.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino (taikė) materialinės teisės normas (CK 1.5 straipsnį ir kt.).
17. Atsakovas FHU Millma M. W.-Milleret pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; prašo priteisti atsakovo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pažymi, jog šalys sutarties 2.1.8 punkte ir sutarties priede Nr. 2 susitarė, kad atsakovei išrašyta sąskaita turi būti atsakovės apmokėta per 15 dienų nuo jos išrašymo. Taip pat šalys susitarė, kad sąskaitos faktūros atsakovei turi būti siunčiamos elektroniniu paštu. Atsakovas, sudarydamas sutartį tokiomis sąlygomis, tikėjosi ir turėjo teisėtų lūkesčių dėl to, kad jai sąskaitos bus siunčiamos paskutinę einamojo mėnesio dieną ir atsakovė turės bent 15 dienų sureguliuoti finansinius srautus bei tinkamai atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktą sąskaitą. Kaip teismas nurodė skundžiamame sprendime, sąskaita faktūra Nr. ES16-226 atsakovui buvo pateikta 2018 m. birželio 13 d. ir turėjo būti apmokėta iki 2018 m. birželio 15 d. Apelianto manymu, toks teismo sutarties aiškinimas yra nesąžiningas atsakovo atžvilgiu. Aiškinant sutartį tokiu būdu, galima situacija, kad ieškovas galėtų pateikti atsakovui 2018 m. gegužės 31 d. išrašytą sąskaitą faktūrą 2018 m. birželio 16 d. ir teigti, kad sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. gegužės 15 d., ir teigti, kad atsakovas praleido sąskaitos apmokėjimo terminą. Šios aplinkybės sudarytų ieškovui pagrindą mažinti atsakovui taikomą nuolaidą, kas yra nesąžininga, o pirmosios instancijos teismo atliktas sutarties aiškinimas yra akivaizdžiai nesąžiningas atsakovo atžvilgiu.
18.2. Teigia, kad ieškovas atsiuntė atsakovui elektroniniu paštu sąskaitą Nr. ES16-226 tik 2018 m. birželio 13 d., dėl to vadovaujantis šalių sutartimi šios sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas turėjo sueiti tik 2018 m. birželio 28 d. (po 15 dienų), o ne 2018 m. birželio 15 d., kaip savo sprendime nurodė teismas. Atsakovas nepraleido termino įvykdyti šią prievolę, dėl to ieškovas negalėjo sumažinti arba anuliuoti atsakovui pritaikytas nuolaidas. Be to, ši sąskaita išrašyta 316,27 Eur sumai. Vadovaujantis sutarties 3.9 punktu, ieškovas galėjo skaičiuoti atsakovui 0,5 proc. palūkanas už neva atsakovo 7 dienomis pavėluotai apmokėtą sąskaitą ir tuomet atsakovas turėtų sumokėti vos 11,06 Eur palūkanų, tačiau ieškovas dėl šios neva atsakovo pavėluotai apmokėtos sąskaitos sumažino atsakovui jau pritaikytas nuolaidas iš viso 690,27 Eur sumai, kas yra neprotinga ir prieštarauja proporcingumo principui. Pabrėžia ir tai, kad atsakovas nepraleido termino apmokėti jam pateiktą sąskaitą faktūrą.
18.3. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai, kad šalių santykiai pagal PVM grąžinimo sutartį yra nesusiję su nagrinėjama byla, neatitinka tikrovė, nes šalys tarėsi, kad ieškovas neapmokėtų sąskaitų skirtumą turėtų dengti nuo sugrąžinto PVM.
19. FHU Millma M. W.-Milleret atsiliepimo į ieškovės UAB „CRT Partner“ apeliacinį skundą nepateikė.
20. Ieškovė UAB „CRT Partner“ atsiliepime į atsakovės FHU Millma M. W.-Milleret apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys buvo tenkintas.
21. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teigia, kad šalys sutarties 2.1.8 punkte susitarė, jog ieškovas turi teisę, savo nuožiūra, netaikyti nuolaidos (anuliuoti pritaikytą nuolaidą) arba taikyti mažesnę nuolaidą (sumažinti pritaikytą nuolaidą), jeigu atsakovas vėluoja apmokėti ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Nagrinėjamu atveju atsakovas vėlavo apmokėti ieškovo 2018 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, dėl to, ieškovas sumažino 2018 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūrose pritaikytas nuolaidas. Taip pat atsakovas vėlavo apmokėti 2018 m. birželio 30 d. sąskaitas faktūras, dėl to ieškovas visiškai teisėtai sumažino ir anuliavo 2018 m. liepos 31 d. PVM sąskaitose faktūrose pritaikytas nuolaidas. Šias operacijas ieškovas pažymėjo sąskaitų eilutėse „overdue debt administration fee“ arba „Fee for late payment“. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.
21.2. Sutarties priedo Nr. 2 punkte Nr. 5 nurodoma, kad sąskaitas ieškovas turi išrašyti paskutinę mėnesio dieną, kas faktiškai ir buvo atliekama. To paties priedo punkte Nr. 6 nurodyta, kad atsakovas ieškovo sąskaitas privalo apmokėti per 15 kalendorinių dienų nuo jų išrašymo dienos. Pažymi, kad sutartis nenumato ieškovui pareigos per tam tikrą konkretų terminą atsakovui atsiųsti išrašytą sąskaitą, todėl, ieškovas pagrįstai laikėsi pozicijos, jog sąskaitos atsakovui turi būti pateikiamos joms apmokėti nustatyto termino ribose. Pabrėžia, kad pats atsakovas, 2020 m. vasario 28 d. byloje vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad už 2018 m. gegužės mėn. išrašytą sąskaitą gavo 2018 m. birželio 13 d., už 2018 m. birželio mėn. išrašytas sąskaitas gavo 2018 m. liepos 10 d., o už 2018 m. liepos mėn. išrašytas gavo 2020 m. rugpjūčio 7 d. Be to, atsakovas nurodytą informaciją apie įsigytą kurą ir atsiskaitymo terminus savo žinioje turėjo dar gerokai iki PVM sąskaitos faktūros už atitinkamą mėnesį pateikimo (gavimo) dienos, kadangi atsakovo darbuotojai (vairuotojai) pylėsi atitinkamus kiekius kuro ieškovo aptarnaujamose degalinėse ir žinojo sunaudoto kuro kiekius.
21.3. Papildomai neįrodinėtina aplinkybė, kad atsakovas, kaip profesionaliai krovinių vežimu užsiimanti įmonė, planuoja savo veiklą, dėl to skunde nurodytas teiginys, jog atsakovas, gavęs iš ieškovo PVM sąskaitą faktūra, tikėjosi, kad turės galimybę per 15 dienų nuo tokios sąskaitos gavimo sureguliuoti finansinius srautus ir tinkamai atsiskaityti su ieškovu, yra absoliučiai deklaratyvus ir neatitinka tikrovės.
21.4. Nesutinka, kad šalys tarėsi, jog ieškovas neapmokėtų sąskaitų skirtumą turėtų dengti nuo susigrąžinto PVM. Pabrėžia, kad ieškovas niekuomet nesudarinėjo su atsakovu nurodytų susitarimų. Kuras visose Europos Sąjungos valstybėse (įskaitant ir Vokietiją) yra PVM objektas, todėl, visos transakcijos, kuomet atsakovas, pasinaudodamas ieškovo išduotomis kuro kortelėmis įsigijo kuro Europos Sąjungos valstybėse, buvo apmokestintos atitinkamoje valstybėje taikomu pridėtinės vertės mokesčiu. Tuo tarpu kitos PVM grąžinimo paslaugos sutarties šalys niekuomet faktiškai nevykdė ir abiems šalims šis faktas buvo žinomas, todėl pagal nurodytą sutartį ieškovui nekilo jokios vykdytinos pareigos. Šią aplinkybę patvirtina ir paties atsakovo veiksmai, vykdant pirkimo–pardavimo sutartį, nes atsakovas apmokėjo abi ieškovo PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už Vokietijoje įsigyta kurą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad tuo atveju, jeigu atsakovas yra įsitikinęs, jog turi tam tikrų priešpriešinių pretenzijų ar reikalavimų, kylančių iš PVM grąžinimo paslaugų sutarties, tokius reikalavimus atsakovas turi teisę pareikšti ieškovui atskiroje teisminėje byloje (ieškinio forma), tačiau nagrinėjamojoje byloje atitinkami argumentai, kad ieškovas privalėjo išrašyti sąskaitas be PVM ir pan., laikytini nesusijusiais su bylos nagrinėjimo dalyku ir neturinčiais teisinės reikšmės.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
25. Bylos įrodymai patvirtina, kad 2018 m. gegužės 2 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. CRT-A-1084, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui degalus, automobilinius produktus, automobilių plovyklos paslaugas ir kitas prekes ir paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už parduotas prekes ir paslaugas atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras (sutarties 1.1, 3.7.1 punktai, sutarties priedas Nr. 2). Ieškovas išdavė atsakovui personifikuotas mokėjimo priemones – 14 kreditinių kortelių dyzeliniam kurui įsigyti ir įsipareigojo tarpininkauti, kad šios kortelės būtų aptarnaujamos degalinėse, esančiose šalyse, nurodytose tinklapyje www.crtpartner.com. Sutarties vykdymo metu atsakovas reguliariai pirkdavo dyzelinį kurą naudodamasis ieškovo išduodamomis kortelėmis, o ieškovas už faktiškai nupirktą dyzelinį kurą atsakovui pagal sutarties 3.3 ir sutarties priedo Nr. 2 1.5 punktą vieną kartą per mėnesį (paskutinę mėnesio dieną) išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą, kurią atsakovas turėjo apmokėti per 15 kalendorinių dienų nuo jos išrašymo dienos. Ieškovas išrašytas PVM sąskaitas faktūras pagal sutarties priedo Nr. 2 2 p. elektroniniu paštu, nurodytu sutarties priede Nr. 2 (faktury@millma.eu), išsiųsdavo atsakovui kartu su išrašais apie operacijas, atsakovo atliktas naudojantis ieškovo išduotomis kreditinėmis kortelėmis. Esant bet kokiems neatitikimams minėtuose išrašuose, atsakovas pagal sutarties 2.2.5 punktą per 3 darbo dienas nuo išrašų gavimo turėjo pareigą kreiptis į ieškovą.
26. Ginčas byloje dėl to, kad ieškovas nurodė, jog atsakovas pilnai neapmokėjo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ieškovo išrašytų ir atsakovui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų. Nurodytu laikotarpiu atsakovui buvo išrašytos ir pateiktos apmokėti šios PVM sąskaitos faktūros: 2018 m. birželio 30 d. Nr. DE-0000000086 5 493,58 Eur sumai, Nr. ES-0000000040 1 699,18 Eur sumai, Nr. FR-0000000021 1 755,65 Eur sumai, LU-0000000033 1 124,92 Eur sumai (šių sąskaitų apmokėjimo terminas – iki 2018 m. liepos 15 d.); 2018 m. liepos 31 d. Nr. DE-0000000153 8 683,72 Eur sumai, Nr. ES-0000000076 607,90 Eur sumai, Nr. LU-0000000054 2 023,72 Eur sumai, PL-0000000206 757,27 Eur sumai (šių sąskaitų apmokėjimo terminas – iki 2018 m. rugpjūčio 15 d.). Bendra mokėtina suma sudarė 22 145,94 Eur. 2018 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas sumokėjo ieškovui mokėjimu 8 445,24 Eur sumą, o 2018 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo 10 253,03 Eur sumą. Atsakovas sumokėjo ieškovui 18 698,27 Eur. Liko neapmokėta pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras ieškinio pateikimo dienai 3 447,67 Eur suma. Atsakovas byloje įrodinėjo, kad likusios sumos neskolingas, kadangi ieškovas klaidingai skaičiavo kuro kainas, į jas įskaičiuodamas prekių ir paslaugų mokestį (PVM), taip pat skaičiavo papildomus kitus mokesčius, kurie nebuvo numatyti šalių sudarytoje sutartyje, nepritaikė atsakovui sutartyje numatytų nuolaidų, taip pat akcentavo nesavalaikį PVM sąskaitų faktūrų pateikimą. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimus (išskyrus dalį dėl palūkanų priteisimo), byloje gauti du apeliaciniai skundai (ieškovo dėl nepriteistų palūkanų ir atsakovo dėl kitų sumų priteisimo pagrįstumo).
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytose vietose (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).
28. Byloje nėra ginčo dėl nupirkto kuro kiekio, t. y. atsakovas pripažįsta, kad pirko nurodytą kiekį kurą pagal sutarties sąlygas, tačiau nesutiko su ieškovo nurodytu skolos dydžiu pagal išrašytas sąskaitas. Atsakovas skunde pirmiausiai nurodo, kad teismas neteisingai nustatė aplinkybes dėl nesuteiktos nuolaidos. Atsakovo vertinimu, ieškovas, išrašydamas atsakovui sąskaitas, neturėjo pagrindo netaikyti nuolaidos. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiais atsakovo argumentais, pažymi ir sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad nors sutarties priede buvo numatytos nuolaidos už kurą, tačiau šalių 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.8 punkte taip pat buvo numatyta ieškovo teisė, savo nuožiūra, netaikyti nuolaidos (sumažinti pritaikytą nuolaidą), jeigu atsakovas vėluoja apmokėti ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
29. Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra ginčas, ar atsakovas pavėlavo apmokėti ieškovo išrašytas sąskaitas, ar ne. Ieškovo teigimu, kurio argumentus palaikė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pavėlavo apmokėti 2018 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ES16-226, todėl ieškovas, remdamasis minėtu sutarties 2.1.8 punktu, sumažino 2018 m. birželio 30 d. PVM sąskaitose faktūrose pritaikytas nuolaidas. Taip pat atsakovas vėlavo apmokėti 2018 m. birželio 30 d. sąskaitas, dėl to ieškovas, remdamasis 2.1.8 punktu, anuliavo nuolaidas 2018 m. liepos 31 d. sąskaitoje. Sąskaitose faktūrose nuolaidas panaikinimas pažymėtas įrašais „overdue debt administration fee“ arba „Fee for late payment“. Atsakovas patvirtino, kad 2018 m. gegužės 31 d. sąskaitą jis gavo 2018 m. birželio 13 d., dėl to, atsakovo nuomone, šią sąskaitą jis turėjo apmokėti per 15 dienų nuo sąskaitos gavimo, o ne iki 2018 m. birželio 15 d.
30. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Pažymėtina, kad sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017; 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012).
31. Nagrinėjamoje byloje iš sutarties ir jo priedų sąlygų matyti, kad šalys susitarė, jog prekių kaina nustatoma pagal tos dienos, kada jos buvo perkamos, kainas degalinėse, kuriose jos buvo pirktos, atimant sutartyje nurodytą arba prie degalų didmeninės kainos pridedant antkainį (priklausomai nuo to, kaip susitaria su pirkėju) (Sutarties 3.1 punktas). Pirkėjas taip pat įsipareigoja sumokėti visus užsienyje skaičiuojamus mokesčius perkamoms prekėms ar paslaugoms (Sutarties 3.2 punktas). Už nupirktus degalus, PVM sąskaitos faktūros pirkėjui išrašomos priede nurodytomis sąlygomis (Sutarties 3.3 punktas). Iš sutarties priedo Nr. 2 matyti, kad ieškovo sąskaitos išrašomos kartą per mėnesį (paskutinę ataskaitinio mėnesio dieną) (priedo 5 punktas). Pirkėjas atsiskaito nuo sąskaitos išrašymo dienos per 15 kalendorinių dienų (priedo 6 punktas). Ginčo dėl sutarties sąlygų nėra, abi šalys jų neginčijo, t. y. abi šalys patvirtino, kad ginčo sutarties sąlygos suderintos jų valia ir interesais. Taigi, vadovaujantis sutarčių aiškinimo principais ir taisyklėmis ir atsižvelgiant į šioje byloje aktualios neginčijamos sutarties (jo priedo) punktų turinį, konstatuotina ir pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovas turėjo apmokėti ieškovo išrašytas sąskaitas per 15 kalendorinių nuo sąskaitos išrašymo dienos (sąskaitos išrašomos paskutinę ataskaitinio mėnesio dieną). Dėl šių aplinkybių, darytina išvada, kad ginčo atveju 2018 m. gegužės 31 d. sąskaita buvo išrašyta pagal sutarties sąlygas, t. y. paskutinę mėnesio dieną. Pažymėtina, kad šalių sutartyje nenumatyta ieškovui pareigos per tam tikrą konkretų terminą atsakovui atsiųsti (įteikti) išrašytą sąskaitą, dėl to atsakovas pagal pasirašytos sutarties sąlygas turėjo apmokėti ieškovo sąskaitą nuo jos išrašymo dienos per 15 kalendorinių dienų. Sąskaita buvo pateikta apmokėti nustatyto termino ribose, dėl to atsakovas turėjo ją apmokėti pagal pasirašytos sutarties sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apelianto skundo argumentus, kad atsakovas, gavęs sąskaitą likus 2 dienoms iki termino pabaigos, negalėjo sureguliuoti finansinius srautus bei tinkamai atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktą sąskaitą. Pabrėžtina, kad esant suderintos laisva valia sutarties sąlygoms, kai sąskaita išrašoma paskutinę mėnesio dieną, atsakovas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo orientuotis, kad ieškovo sąskaitas reikės apmokėti per 15 kalendorinių dienų nuo jos išrašymo, o sąskaitos išrašymas susijęs su paskutine mėnesio diena. Taip pat atsakovė galėjo prašyti ieškovo pateikti sąskaitą anksčiau, tačiau byloje nenustatyta, kad atsakovė domėjosi šios sąskaitos išrašymu. Be to, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai svarbus ir tas faktas, kad iniciatyvą įsigyti kurą, pareiškė būtent atsakovas – atsakovo darbuotojai (vairuotojai) įsipylė atitinkamus kiekius kuro ieškovo aptarnaujamose degalinėse, atsiskaitė ieškovo išduotomis kuro kortelėmis ir gavo atitinkamus kvitus iš degalinės operatoriaus, dėl to, atsakovė, būdama rūpestinga ir profesionali bendrovė, planuodama savo veiklą, turėjo žinoti visą informaciją apie jos darbuotojų įsipilamus kuro kiekius ir pareigą atsiskaityti už gautą (nupirktą) kurą dar gerokai iki PVM sąskaitos faktūros už atitinkamą mėnesį pateikimo (gavimo) dienos. Dėl šių aplinkybių, laikytina, kad atsakovas vėlavo apmokėti ieškovo išrašytą 2018 m. gegužės 31 d. sąskaitą ir ieškovas turėjo teisę, remdamasis sutarties 2.1.8 punktu, netaikyti ar sumažinti nuolaidą, ką faktiškai ir padarė su 2018 m. birželio 30 d. sąskaitomis (sumažindamas nuolaidas). Taip pat atsakovui vėlavus apmokėti 2018 m. birželio mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, dėl to ieškovas, remdamasis sutarties 2.1.8 punktu, pagrįstai netaikė 2018 m. liepos 31 d. sąskaitoje faktūroje nuolaidų.
32. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, spręsdamas, jog ieškovas pagrįstai šalių sudarytos sutarties 2.1.8 punkto pagrindu pasinaudojo teise sumažinti, o pagal paskutines sąskaitas – ir visai anuliuoti nuolaidas už degalus atsakovui dėl jo netinkamai vykdytos šalių sutarties sąlygų, t. y. šios nuolaidos netekimą įtakojo sutarties sąlygos ir pačio atsakovo veiksmai (neveikimas, laiku neapmokant sąskaitų), dėl to sąskaitos be nuolaidos buvo išrašomos pagrįstai.
33. Atsakovas skunde taip pat teigia, kad ieškovas už atsakovo įsigytą kurą Vokietijos teritorijoje privalėjo PVM sąskaitas faktūras atsakovui išrašyti be PVM sumos. Nurodo, kad šalys tarėsi, jog ieškovas neapmokėtų sąskaitų skirtumą turėtų dengti nuo susigrąžinto PVM pagal šalių 2018 m. balandžio 30 d. šalių sudarytos PVM grąžinimo paslaugos sutartį, o pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai, kad šalių santykiai pagal PVM grąžinimo sutartį yra nesusiję su nagrinėjama byla, neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo šalys būtų sudariusios tokio pobūdžio susitarimą, t. y. dėl to, jog ieškovas už atsakovo įsigytą kurą Vokietijos teritorijoje privalės PVM sąskaitas faktūras išrašyti be PVM, ar, kad ieškovas neapmokėtų sąskaitų skirtumą turėtų dengti nuo susigrąžinto PVM. Pabrėžtina, kad kuras visose Europos Sąjungos valstybėse (įskaitant Vokietiją) yra PVM mokėjimo objektas, todėl, visos transakcijos, kuomet atsakovas, pasinaudodamas ieškovo išduotomis kuro kortelėmis įsigijo kuro Vokietijoje, turėjo būti apmokestintos valstybėje taikomu pridėtinės vertės mokesčiu. Nagrinėjamu atveju ginčo sąskaitose faktūrose tas ir buvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. balandžio 30 d. sutartyje taip pat nėra įtvirtinta sąlygų, jog ieškovas turėjo išrašyti atsakovui pagal kitą sutartį (t. y., pagal 2018 m. gegužės 2 d. sutartį) sąskaitas be PVM. Pažymėtina svarbi ir ta aplinkybė, kad abi ginčo šalys patvirtino, jog 2018 m. balandžio 30 d. šalių sudarytos PVM grąžinimo paslaugos sutarties šalys faktiškai nevykdė, jokių pretenzijų iki teismo dėl šios sutarties nereiškė. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad tuo atveju, jeigu atsakovas yra įsitikinęs, jog turi tam tikrų priešpriešinių pretenzijų ar reikalavimų, kylančių iš 2018 m. balandžio 30 d. sutarties, tokius reikalavimus atsakovas turi teisę pareikšti ieškovui atskiroje teisminėje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje atitinkami atsakovo argumentai, susiję su šia sutartimi, laikytini nesusijusiais su bylos nagrinėjimo dalyku ir neturinčiais teisinės reikšmės šiai bylai. Taip pat atsakovas neįrodė tarp ginčo šalių buvusio susitarimo dėl sąskaitų už atsakovo įsigytą kurą Vokietijos teritorijoje be PVM, tokie argumentai laikytini nepagrįstais.
34. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to atsakovo skundas atmetamas.
36. Pirmosios instancijos teismas nepriteisė ieškovo reikalaujamų priteisti 2 678,13 Eur palūkanų, nurodydamas, kad atsakovui jau buvo pritaikytos piniginės sankcijos dėl vėlavimo vykdyti sutartines prievoles nuolaidų už degalus sumažinimo (anuliavimo forma), be to, didžiąją dalį skolos sumos pagal visas sąskaitas atsakovas apmokėjo nežymiai praleidęs sąskaitų apmokėjimo terminą ir tikslingai neapmokėjo iš esmės tik tos skolos dalies, kuri susijusi su PVM įtraukimu į sąskaitas, atsakovas iš esmės visą 2018 m. gegužės 2 d. sutarties vykdymo laikotarpį bendradarbiavo su atsakovu (siekė išsiaiškinti 2018 m. balandžio 30 d. sutarties nevykdymo aplinkybes ir siekė, kad tiek 2018 m. balandžio 30 d., tiek 2018 m. gegužės 2 d. sutartys būtų vykdomos kompleksiškai), dėl to pirmosios instancijos teismas laikė, kad esant tokioms aplinkybėms, ieškovo priskaičiuotų palūkanų priteisimas iš atsakovo prieštarautų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Ieškovas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko ir pateikė dėl šios sprendimo dalies apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais.
37. Pagal šalių 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.9 punktą, atsakovui pavėlavus atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka, ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti 0,5 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną pavėluotą mokėti kalendorinę dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Iš ieškovo pateikto palūkanų paskaičiavimo akto nustatyta, kad ieškovas, remdamasis minėtu sutarties punktu, paskaičiavo atsakovui bendrai 2 678,13 Eur palūkanų.
38. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas (CK 6.205 straipsnis) lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę, kurią taikant pasireiškia turtinis (ekonominis) prievolės pobūdis, nes skolininkas už tinkamą prievolių vykdymą atsako savo turtu. Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių
39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010). Kreditorius, siekdamas apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, naudotis Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu. Netesybos ir palūkanos artimos savo paskirtimi ir siekiamais tikslais, tačiau turi ir esminių skirtumų, dėl kurių šie civilinės teisės institutai negali būti tapatinami atlyginimą.
40. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 straipsnis, 6.71 straipsnis), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis).
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją taisyklę netesybos (bauda, delspinigiai) yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, dėl kurių šalys susitaria sudarydamos sutartį ir kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).
42. Kasacinio praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).
43. Kompensuojamosios palūkanos reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pvz., CK 6.415, 6.446 straipsniai). Kompensuojamoji palūkanų funkcija atsiranda skolininkui pažeidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kompensuojamųjų palūkanų specifika lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas faktiškai nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
44. Vadinasi, netesybos ir palūkanos yra skirtingi prievolių teisės institutai, kurie atlieka skirtingas funkcijas, t. y. netesybos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos ir nors tiek netesybų, tiek kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, tačiau šie institutai nėra tapatūs ir jiems taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas.
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, tarp šalių nėra ginčo dėl sutarties sąlygų.
46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas prilygino baudinėms netesybomis (ar dėl to, kad atsakovas nežymiai praleido atsiskaitymo terminus ir bandė atsiskaityti) ir dėl to jų nepriteisė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių sudarytos sutarties 3.9 p. aiškiai nurodyta, kad, ieškovui pavėlavus atsiskaityti šioje sutartyje numatyta tvarka, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo sumokėti 0,5 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną pavėluotą mokėti kalendorinę dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Šalys patvirtino, kad sutartis sudaryta jų laisva valia, nenaudojant jokio spaudimo, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, ir šalys yra visiškai susipažinusios su visomis šios sutarties sąlygomis, jos sudarymo aplinkybėmis bei visiškai jas supranta. Akivaizdu, kad šalys sudarytoje sutartyje iš anksto aptarė prievolės nevykdymo (atsiskaitymo už kurą) padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant sutartyje sulygtą palūkanų normą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartyje numatyta kompensuojamųjų palūkanų norma yra ženkliai didesnė negu materialiojo įstatymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis) nustatyta palūkanų norma, tačiau šis aspektas nėra pakankamas sutartinių palūkanų nepriteisimui ar mažinimui, nes materialusis įstatymas leidžia šalims susitarti ir dėl didesnių palūkanų.
47. Byloje nagrinėjamu atveju ieškovas užsiima kuro tiekimu, o atsakovas vykdo vežimo veiklą, pagal šalių sudarytą sutartį ieškovas atsakovui suteikė galimybę piltis kurą ieškovo sąskaita, už kurį ieškovas išrašinėdavo PVM sąskaitas faktūras ir pateikdavo jas apmokėti atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudaryta sutartis atsakovui buvo naudinga, nes sudarė sąlygas už kurą atsiskaityti vėliau, tačiau ieškovui tokia sutartis yra susijusi su tam tikra rizika ir nepatogumais, nes už kurą pagal sutarties nuostatas yra atsiskaitoma vėliau. Vadinasi, nurodytas sutarties sąlygas dėl palūkanų mokėjimo šalys laikė reikšmingomis, nes sutartas palūkanų dydis užtikrino ieškovo nuostolių dėl atsakovo prievolių nevykdymo kompensavimą ir skatino atsakovą jas vykdyti tinkamai ir laiku. Tos pačios sutarties nuostatos dėl nuolaidos taip pat padeda sumažinti šią riziką. Darytina išvada, kad palūkanų nepriteisimas ar mažinimas pažeistų šalių sutarties laisvę, nes tokiu būdu ieškovas būtų priverstas vykdyti sutartį sau nepalankiomis sąlygomis, kuriomis ieškovas sutarties nebūtų sudaręs (nebūtų rizikavęs duoti piltis kuro su sąlygomis atsiskaityti vėliau).
48. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškovas ir atsakovas yra privatūs juridiniai asmenys, pelno siekiantys subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, t. y. šalys yra lygiaverčiai subjektai, todėl jų sudaryta komercinio pobūdžio sutartis ir ja prisiimtos prievolės jiems yra įprastos ir sutartinių santykių esmę bei tikslą.
49. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pripažintina, kad atsakovė, sudarydama sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti jos sąlygas, savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, o jos pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes, dėl to šiuo atveju 2 678,13 Eur dydžio palūkanos turėjo būti priteistos, todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas ir šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas, t. y. iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 2 678,13 Eur palūkanų. Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismų praktikoje priteisiamos ieškovo analogiško pobūdžio palūkanos (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1211-567/2019; 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-363-431/2020).
50. Atsižvelgiant į pakeistą sprendimo dalį, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl 8 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bendrą priteistą sumą padidinant iki 6 165,80 Eur (3487,67+2 678,13).
51. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
52. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovo apeliacinis skundas patenkintas, ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti 100 proc. Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, sudarė žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Ieškovas už ieškinį sumokėjo 139 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), taip pat patyrė 1 411,20 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias sudaro 968 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus byloje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) ir 443,20 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka rekomendacinius dydžius, dėl to iš atsakovo priteistinos ieškovo patirtos visos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, t. y. 1 550,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
53. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo susidarę 11,63 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų. Ieškinį patenkinus visiškai, šios visos išlaidos priteistinos iš atsakovo valstybės naudai, nebepriteisiant dalies šių išlaidų iš ieškovo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi, sprendžiant atsakovo apeliacinio skundo priėmimo klausimą, buvo atidėtas atsakovui žyminio mokesčio (78 Eur) sumokėjimas už apeliacinio skundo padavimą iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinėje instancijoje, dėl to šis atidėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo valstybės naudai, bendrai valstybės naudai iš atsakovo priteistina 89,63 Eur išlaidų (11,63+78).
54. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 60 Eur žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą. Šios bylinėjimosi išlaidos laikytinos pagrįstos, dėl to ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, o atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo priteistinos visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
55. Siekiant teisinio aiškumo, teisėjų kolegija galutinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėsto nauja redakcija.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „CRT Partner“ apeliacinį skundą tenkinti.
Atsakovės FHU Millma M. W.-Milleret apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės FHU Millma M. W.-Milleret, įmonės kodas 120611877, 3 447,67 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 67 ct) skolos, 2 678,13 Eur (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 13 ct) palūkanas, 40 Eur (keturiasdešimt eurų 00 ct) išieškojimo išlaidų, 8 proc. metines palūkanas nuo priteistos 6 165,80 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 550,20 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt eurų ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“, juridinio asmens kodas 302760841, naudai.
Priteisti iš atsakovės FHU Millma M. W.-Milleret, įmonės kodas 120611877, 89,63 Eur (aštuoniasdešimt devynis eurus ir 63 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui“.
Priteisti iš atsakovės FHU Millma M. W.-Milleret, įmonės kodas 120611877, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“, juridinio asmens kodas 302760841, naudai 60 Eur (šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Loreta Braždienė
Laima Gerasičkinienė
Visvaldas Kazakiūnas