Civilinė byla Nr.2-19-436/2010

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

63.1;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 23 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas,

sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, Jurgitai Šiuparytei – Kekienei,

dalyvaujant ieškovui A. P.,

atsakovui A. Š. ir jo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

trečiojo asmens atstovei G. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui A. Š. dėl paskolos priteisimo ir atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovui dėl ieškovo pervestų pinigų atsakovui pripažinimo gautais pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, tretysis asmuo byloje bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Autoservisas Vaišvydava“.

              Teismas

n u s t a t ė :

              Ieškovas A. P. patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo A. Š. 200 000,- Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas patikslintame ieškinyje ir teismo posėdyje nurodo, kad 2008 m. gegužės 26 d. pervedė 200 000,- Lt paskolą į paskolos gavėjo A. Š. sąskaitą, esančią AB DnB NORD banke. Rašytinė paskolos sutartis sudarytas nebuvo. 2010 m. kovo 29 d. registruotu laišku atsakovui A. Š. buvo išsiųstas reikalavimo pareiškimas, kuriuo reikalauta grąžinti 200 000,- Lt paskolą. Atsakovui reikalavimo pareiškimas įteiktas asmeniškai 2010 m. balandžio 2 d. Paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, todėl paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per  trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti prievolę, tačiau atsakovas paskolos negrąžino (CK 6.873 str. 2 d.). Ieškovas nurodo, kad daugelį kartų kreipėsi į atsakovą dėl 200 000,- Lt grąžinimo, tačiau atsakovas paskolos negrąžino ir savo veiksmais neduoda pagrindo manyti, kad ateityje ketina įvykdyti prievolę (12-13 b.l.).

              Atsakovas A. Š. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad paskolos sutartis tarp atsakovo A. P. ir ieškovo A. Š. nebuvo sudaryta. Atsakovas ieškovo nepažįsta, nėra jo matęs, nėra su ieškovu sudaręs jokių sutarčių.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita (LR CK 6.870 str.). Esminės paskolos sutarties sąlygos - paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktinius bei teisinius argumentus akivaizdu, jog tarp ieškovo ir atsakovo civiliniai santykiai neatsirado. Be to, LR CK 6.871 str. numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Atsakovo teigimu, nesant duomenų apie paskolinių santykių buvimą ir nesant atsakovo įsipareigojimo grąžinti paskolą, nėra pagrindo priteisti skolą LR CK 6.873 str. pagrindu.

Be to, nurodo, kad 2008 m. balandžio 10 d. tarp atsakovo A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava" buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti UAB „Autoservisas Vaišvydava" 1,0200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,4300 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 1 050 000 litų. Pirkėjas atsakovui per kelis kartus sumokėjo 90 000,- litų avanso, tačiau pagrindinės sutarties įforminimą delsė vykdyti. Po preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovas A. Š. turėjo dar kelis šių sklypų pirkėjus, kurie siūlė sumokėti ženkliai didesnę kainą už sklypus-1,5 mln.. Tačiau UAB „Autoservisas Vaišvydava" generalinis direktorius S. V. tikino, kad minėta sutartis bus greitu metu įvykdyta. UAB „Autoservisas Vaišvydava" vadovas užtikrinimui, jog sandoris tikrai bus įvykdytas papildomai pervedė 200 000,- litų pagrindinei Turto pirkimo-pardavimo sutarčiai užtikrinti. Atsakovas nurodo, kad gavęs pinigus, nekreipė dėmesio iš kieno sąskaitos šie pinigai pervesti.

Atsakovo nuomone UAB „Autoservisas Vaišvydava" direktorius S. V. yra glaudžiai susijęs su ieškovu A. P. ir juos sieja bendras verslas. Taigi gauti 200 000,- litų yra sumokėti kaip avansas pagal 2008m. balandžio 10 d. tarp atsakovo A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava" sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti, kad 2008 m. gegužės 26 d. ieškovo A. P. pervesti 200 000,- Lt į A. Š. sąskaitą yra pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. Š. įsipareigojo parduoti UAB „Autoservisas Vaišvydava" 1,0200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,4300 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 1 050 000 litų.

Ieškinys ir priešieškinis atmestini.

Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl tarp jų susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškovas, prašydamas priteisti skolą, įrodinėja, kad pervesdamas į atsakovo banko sąskaitą 200 000,- Lt, suteikė pastarajam paskolą. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu, priešieškinyje įrodinėja, kad ieškovo 2008 m. gegužės 26 d. pervesti 200 000,- Lt į atsakovo sąskaitą, yra atsakovo iš ieškovo gauti pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi taip ieškovas įvykdė pagal preliminariąją sutartį trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.

Dėl ieškinio reikalavimo

CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).

Tarp bylos šalių nėra ginčo, kad tarp jų rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Todėl vertinant ar tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Byloje esantis 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymas Nr.7 (16 b.l.) ir ieškovo sąskaitos išrašas (56 b.l.) patvirtina, kad ieškovas pervedė atsakovui 200 000,- Lt. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Be to, kaip jau minėta, paskolos davėjas turi įrodyti ne tik pinigų perdavimo faktą, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovas kokia nors forma buvo įsipareigojęs atsakovui grąžinti 2008 m. gegužės 26 d. pervestus pinigus. 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodyme Nr.7, kurį pildė pats ieškovas ar pagal ieškovo pateiktus duomenis banko darbuotojas, mokėjimo paskirtis nurodyta – pinigų pervedimas (16 b.l.), tokie pat duomenys nurodyti ir ieškovo sąskaitos išraše (56 b.l.). Taigi, pats ieškovas, pervesdamas pinigus, nenurodė kokiu pagrindu tai daro. Nors ieškovas teigia, kad ne kartą atsakovo prašė grąžinti paskolą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Byloje yra tik vienintelis 2010 m. kovo 29 d. Reikalavimo pareiškimas, kuriuo ieškovas reikalauja iš atsakovo gražinti paskolą (15 b.l.). Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog šis reikalavimo pareiškimas atsakovui buvo įteiktas asmeniškai (17 b.l.), nėra pakankamu įrodymu, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, jog reikalavimo pareiškimas yra vienašalis ieškovo veiksmas, kuris negali patvirtinti paskolinių santykių tarp šalių buvimo, nes tam reikalinga suderinta šalių valia. Kaip jau minėta, duomenų kad, atsakovas skolą pripažino, ją mokėjo ar kaip nors kitaip išreiškė valią grąžinti ieškovui į atsakovo sąskaitą pervestus 200000,- Lt , byloje nėra. Be to, ieškovas tiek parengiamajame teismo posėdyje (46 b.l.), tiek teismo posėdyje aiškino, kad atsakovą yra matęs tik vieną kartą, 10 dienų iki preliminariosios sutarties tarp trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ ir atsakovo sudarymo, pinigų paskolinti atsakovui prašė ne pats atsakovas, o S. V. – ieškovo asmeninis draugas ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ direktorius. Atsakovas viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pinigų iš ieškovo nesiskolino, jo nepažįsta, jokių sutartinių teisinių santykių su juo neturi.  

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007).

Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad ieškovas įrodė tik pinigų perdavimo atsakovui faktą, tačiau atsakovo įsipareigojimo grąžinti pinigus neįrodė,  be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovą ir atsakovą siejo kokie nors sutartiniai santykiai, todėl teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ieškovo su atsakovu paskoliniai santykiai nesieja, todėl ieškinys dėl skolos priteisimo pagal suformuluotą faktinį pagrindą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl priešieškinio reikalavimo

Atsakovas A. Š. ieškovo 2008 m. gegužės 26 d. pervestus 200 000,- Lt į atsakovo sąskaitą, prašo pripažinti gautais pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp atsakovo A. Š. ir trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi taip ieškovas įvykdė pagal preliminariąją sutartį trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ prisiimtus sutartinius įsipareigojimus atsakovui.

Iš byloje esančios 2008 m. balandžio 10 d. preliminarios sutarties, sudarytos tarp UAB „Autoservisas Vaišvydava“ (būsimo pirkėjo) ir A. Š. (būsimo pardavėjo), turinio matyti, kad būsimas pirkėjas įsipareigojo iki 2010 m. gruodžio 31 d. nupirkti 1,0200 ha žemės sklypą, unikl. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., ir 0,4300 ha žemės sklypą, unikl. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., už 1 050 000,- Lt sumą. Prieš pasirašydamas šią sutartį, būsimas pirkėjas įsipareigojo įmokėti 90 000,- Lt avansą sutarties sudarymui ir jos įvykdymui užtikrinti, 2008 m. įmokant 60 000,- Lt, o 2009 m. 30 000, Lt (36 b.l.).

Taigi, preliminariosios sutarties šalimis yra atsakovas A. Š. (būsimas pardavėjas) ir trečiasis asmuo UAB „Autoservisas Vaišvydava“ (būsimas pirkėjas). Ieškovas, pervedęs į atsakovo sąskaitą 2008 m. gegužės 26 d. 200 000,- Lt, nėra preliminariosios sutarties šalis, todėl tik tuo atveju, jeigu jis pats pripažintų ar įrodinėtų, jog pervesdamas 200 000,- Lt, vykdė kokią nors prievolę atsakovui už trečiąjį asmenį, būtų pagrindas svarstyti dėl prievolės įvykdymą už skolininką. Tačiau šioje byloje ieškovas nepripažino, kad  pervesdamas 200 000,- Lt sumą į atsakovo sąskaitą, vykdė preliminariąją sutartį už būsimą pirkėją (trečiąjį asmenį  UAB „Autoservisas Vaišvydava“). Be to, kaip jau minėta, 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodyme Nr.7, kurį pildė ieškovas ar pagal ieškovo pateiktus duomenis banko darbuotojas, mokėjimo paskirtis nurodyta – pinigų pervedimas (16 b.l.), tokie pat duomenys nurodyti ir ieškovo sąskaitos išraše (56 b.l.). Taigi ieškovas neatliko jokių veiksmų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas, pervesdamas 200 000,- Lt sumą į atsakovo sąskaitą, vykdė preliminariąją sutartį už būsimą pirkėją (trečiąjį asmenį  UAB „Autoservisas Vaišvydava“). Taip pat pažymėtina, kad ieškovo pervesta 200 000,- Lt suma į atsakovo sąskaitą visiškai neatitinka preliminariojoje sutartyje nurodytų būsimo pirkėjo būsimam pardavėjui pagal preliminariąją sutartį mokėtinų sumų.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog  ieškovas, 2008 m. gegužės 26 d. pervesdamas į atsakovo sąskaitą 200 000,- Lt sumą, vykdė pagal preliminariąją sutartį trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, todėl priešieškinis pagal jo faktinį pagrindą taip pat atmestinas.

Kartu teismas pažymi, kad šalių reikalavimų atmetimas neužkerta joms kelio reikšti reikalavimus viena kitai kitais faktiniais pagrindais.

Atmetęs tiek ieškinį, tiek priešieškinį, teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos bylos šalims vienai iš  kitos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi buvo atidėtas ieškovui 4500,- Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, todėl atmetus ieškinį, ši žyminio mokesčio dalis iš ieškovo priteistina (CPK 96 str. 2 d.).

Iš šalių valstybės naudai taip pat priteistina po 13,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 4 d.).

              Remdamasis tuo kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. P. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 4500,- Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų litų) žyminį mokestį valstybei (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300).

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo A. P. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo A. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) po 13,07 Lt (trylika litų 07 ct)) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 4 d.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                                                               Arūnas Rudzinskas