Administracinė byla Nr. A-1617-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02460-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 21.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų priežiūros inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) viršininko 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 1P-210 „Dėl R. A. tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatų“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija 2010 m. vasario 1 d. ir 2011 m. vasario 10 d. surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-100-100201-00011 ir Nr. SSA-100-110210-00002 (toliau – ir Savavališkos statybos aktai) ir apie juos informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Savivaldybės administracija). Savivaldybės administracija išdavė Vilniaus miesto savivaldybei statybą leidžiančius dokumentus Nr. LNS-01-141016-01228, Versijos Nr. 3 (toliau – ir Statybą leidžiantis dokumentas 1228) ir Nr. LNS-01-150310-00248 (toliau – ir Statybą leidžiantis dokumentas 248). Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė atliko minėtų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo patikrinimą ir surašė statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktus: dėl Statybą leidžiančio dokumento 1228 – aktą Nr. LDIPA-100-150310-00001 (toliau – ir aktas Nr. 1), dėl Statybą leidžiančio dokumento 248 – aktą Nr. LDIPA-100-100-150506-00002 (toliau – ir aktas Nr. 2). Aktuose Nr. 1 ir Nr. 2 užfiksuota, kad išduodant šiuos statybą leidžiančius dokumentus buvo pažeistos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos – nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys įmokų už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šių įmokų apskaičiavimo dydį.
3. Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė surašė privalomuosius nurodymus: 2015 m. kovo 16 d. Nr. PN-232 ir 2015 m. gegužės 19 d. Nr. PN-496, kuriuos išsiuntė Savivaldybės administracijai ir juose pareikalavo pateikti trūkstamus įmokų už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimą patvirtinančius dokumentus ir įmokos apskaičiavimo dokumentus. Inspekcijoje gavus Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštą Nr. A-51-38305/15(3.3.16.5-EM4) (toliau – ir 2015 m. balandžio 16 d. raštas) bei 2015 m. birželio 5 d. raštą Nr. A51-57730/15(2.9.4.5-UK4) (toliau – ir 2015 m. birželio 5 d. raštas), išsiaiškinta, kad įmokos nebuvo ir nėra sumokėtos, todėl sumokėjimą patvirtinančių dokumentų nėra. Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė 2016 m. vasario 5 d. surašė statytojai Vilniaus miesto savivaldybei privalomuosius nurodymus Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 sumokėti įmoką ir pateikti Inspekcijai įmokos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus ir įmokos apskaičiavimo dokumentus. Vilniaus miesto savivaldybei neįvykdžius minėtų privalomųjų nurodymų iki juose nustatyto termino, Inspekcijos vyriausioji specialistė surašė tarnybinį pranešimą Nr. 4D-670, kuriame prašoma kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomuosius nurodymus.
4. Pareiškėjas paaiškino, jog procedūra dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo pradėta dėl to, kad jis, kaip Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjas, galbūt laiku pagal kompetenciją neužtikrino, jog būtų atlikti veiksmai dėl įmokų už savavališkos statybos įteisinimą išieškojimo. Įsakymo 1 punktu pripažinta, kad pareiškėjas gavo Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštą ir dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ nesuformavo užduoties, nenukreipė jos vykdyti bei nenustatė vykdymo kontrolės Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštui ir 2015 m. birželio 5 d. Minėtais veiksmais pareiškėjas neužtikrino tinkamo Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatų taikymo, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštą su rezoliucija „žiniai ir įvertinimui“ pareiškėjas nukreipė skyriaus vyriausiajai specialistei, kuri susipažino su dokumentu, o 2015 m. birželio 5 d. raštą su rezoliucija „įvertinimui“ nukreipė vyriausiajai specialistei, kuri užduoties rezultatuose nurodė „susipažinau“. Pareiškėjas pažymėjo, kad įrašytose rezoliucijose nėra įrašų, draudžiančių vyriausiajai specialistei, surašiusiai privalomuosius nurodymus, atlikti privalomųjų nurodymų vykdymo kontrolę ar apribojančių vykdymo funkcijas. Pareiškėjas teigė, kad vykdydamas (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme priskirtas funkcijas, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, todėl jam nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda.
6. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad tarnybinė atsakomybė pareiškėjui taikyta už tai, kad jis, eidamas Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, gavęs Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštą ir 2015 m. birželio 5 d. raštą, dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ nesuformavo užduoties ir nenukreipė vykdyti paskirdamas vykdytoją bei nenustatė jų vykdymo kontrolės.
8. Atsakovas paaiškino, kad iš 2015 m. balandžio 16 d. rašto ir 2015 m. birželio 5 d. rašto turinio matyti, jog įmokos už savavališkos statybos įteisinimą išduodant Statybą leidžiantį dokumentą 1228 ir Statybą leidžiantį dokumentą 248 nebuvo sumokėtos. Nustačius įmokos nesumokėjimo faktą, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo atlikti atitinkami veiksmai dėl įmokų už savavališkos statybos įteisinimą išieškojimo. Minėtais statybą leidžiančiais dokumentais įteisinta inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statyba Vilniaus m. sav., Pašilaičių sen., Pavilionių k., Perkūnkiemio gyvenamajame rajone, o Savivaldybės administracijai išduoti statybos leidimai nesant sumokėtų įmokų už savavališkos statybos įteisinimą.
9. Atsakovas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo vadovaujamo skyriaus vyriausioji specialistė, atlikusi statybą leidžiančių dokumentų patikrinimą, surašė aktą Nr. 1 ir aktą Nr. 2, kuriuose konstatuota, jog, šalinant inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų Vilniaus m. sav., Pašilaičių sen., Pavilionių k., savavališkos statybos padarinius, prie prašymų išduoti Statybą leidžiantį dokumentą 1228 ir Statybą leidžiantį dokumentą 248 nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys įmokų už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šių įmokų apskaičiavimo dydį. Savivaldybės administracija neįvykdė Inspekcijos 2015 m. kovo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-232 ir 2015 m. gegužės 19 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-496.
10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, gavęs 2015 m. balandžio 16 d. raštą, jį perdavė susipažinti vyriausiajai specialistei, tačiau užduoties nesuformulavo, o 2015 m. birželio 5 d. raštą perdavė su rezoliucija „įvertinimui“ vyriausiajai specialistei, kuri pavestos vykdyti užduoties rezultate nurodė: „Susipažinau. Dokumentas pridėtas prie bylos. e. paštu savivaldybės administracijai papildomai pateikta informacija apie savavališkos statybos aktus, kuriuose nurodytus statinius įteisinant privaloma įmoka ir dokumentai dėl įmokos apskaičiavimo.“ Savivaldybės administracijai neįvykdžius privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496, pareiškėjo vadovaujamo skyriaus tarnautoja turėjo imtis aktyvių veiksmų. Pareiškėjas, suformuodamas atitinkamas užduotis, privalėjo pavesti atsakingam asmeniui pradėti vykdyti minėtų privalomųjų nurodymų nevykdymo procedūrą. Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. rašte ir 2015 m. birželio 5 d. rašte pateikta informacija apie faktines aplinkybes, t. y. informacija apie duomenų ir dokumentų nepateikimą, negali būti prilyginama privalomųjų nurodymų įvykdymui ir informacijos apie tinkamą įvykdymą pateikimui. Pareiškėjas, eidamas (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, neužtikrino tinkamos skyriaus darbuotojos surašytų privalomųjų nurodymų vykdymo kontrolės.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė Inspekcijai 2016 m. vasario 17 d. raštą Nr. 4-01-1147, kuriame išdėstė aplinkybes dėl galbūt netinkamai įvykdytų (neįvykdytų) Inspekcijos privalomųjų nurodymų. Specialiųjų tyrimų tarnyba prašė Inspekcijos įvertinti, ar atsakingi Inspekcijos darbuotojai tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Inspekcijos viršininko pavaduotojas 2016 m. kovo 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4D-643 „Dėl nuobaudų skyrimo procedūros inicijavimo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) nurodė, kad pareiškėjas galbūt laiku pagal kompetenciją neužtikrino, jog būtų atlikti veiksmai dėl įmokų už savavališkos statybos (dėl kurios buvo surašyti aktai Nr. 1 ir Nr. 2), įteisinimą, išieškojimo. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. kovo 16 d. buvo surašyti privalomieji nurodymai, kuriais Savivaldybės administracijos pareikalauta pateikti dokumentus, patvirtinančius įmokų už savavališkų statybų įteisinimą, sumokėjimą ir dokumentus, pagrindžiančius šių įmokų apskaičiavimo dydį, tačiau Savivaldybės administracija minėtų veiksmų neatliko. Nustačius įmokos nesumokėjimo faktą, nebuvo atlikti veiksmai dėl įmokų už savavališkos statybos įteisinimą išieškojimo.
13. Teismas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas dėl to, kad pareiškėjui pavaldi (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė atliko statybą leidžiančių dokumentų, išduotų įteisinant inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų, esančių Vilniaus m. sav., Pašilaičių sen., Pavilionių k., statybas, dėl kurių buvo surašyti Savavališkos statybos aktai, teisėtumo patikrinimą ir surašė statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktus Nr. 1 ir Nr. 2. (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė surašė privalomuosius nurodymus, kuriais pareikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad įmokos už savavališkos statybos įteisinimą buvo sumokėtos. Savivaldybės administracija pateikė Inspekcijai 2015 m. balandžio 16 d. raštą ir 2015 m. birželio 5 d. raštą, kuriuose nurodė, kad dėl privalomuosiuose nurodymuose Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 minimų savavališkų statybų vyksta teisminis ginčas civilinėse bylose.
14. Inspekcijos Komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas, gavęs 2015 m. balandžio 16 d. raštą, nenukreipė jo vykdyti paskirdamas vykdytoją ir užduotį bei nenustatė vykdymo kontrolės 2015 m. balandžio 16 d. raštui ir 2015 m. birželio 5 d. raštui. Minėtais veiksmais pareiškėjas netinkamai vykdė savo funkcijas, todėl pripažintas padariusiu tarnybinį nusižengimą. Inspekcijos viršininko Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
15. Teismas įvertino Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 2 d.) 23 straipsnio 7 dalies 7 punkto nuostatas, kad savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas, atveju leidimui statyti naują statinį gauti statytojas turi pateikti dokumentą, patvirtinantį įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, nurodytos Statybos įstatymo 1 priede, sumokėjimą, ir dokumentus, pagrindžiančius šios įmokos apskaičiavimo dydį. Ši įstatymo nuostata detalizuota Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.07.01.2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, kurio 53 punkte nustatyta, kad jei dėl statinio statybos buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, statytojas, norėdamas įteisinti šio statinio statybą (gauti statybą leidžiantį dokumentą), privalo sumokėti Statybos įstatyme nurodyto dydžio įmoką už savavališkos statybos įteisinimą.
16. Teismas sprendė, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė paskirta iš esmės dėl to, jog jis, gavęs 2015 m. balandžio 16 d. raštą ir 2015 m. birželio 5 d. raštą, nesiėmė veiksmų privalomiesiems nurodymams įvykdyti.
17. Pagal Statybos įstatymo 1 priedo 9 punktą, nustačius, kad buvo sumokėta per maža įmoka arba ji iš viso nesumokėta dėl fizinių, juridinių asmenų, statybą leidžiantį dokumentą išdavusios institucijos ar kitų institucijų kaltės, trūkstama arba visa įmokos suma įstatymų nustatyta tvarka išieškoma atitinkamai iš fizinių, juridinių asmenų, statybą leidžiantį dokumentą išdavusios institucijos ar kitų institucijų į valstybės biudžetą. Pagal Statybos įstatymo 1 priedo 1 punktą, įmoką už savavališkos statybos įteisinimą moka statytojai (užsakovai), statinių (jų dalių) savininkai, valdytojai, naudotojai, žemės sklypų (jų dalių) savininkai, valdytojai, naudotojai, įgyvendinantys šio įstatymo nustatytą galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos atveju.
18. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Aktuose Nr. 1 ir Nr. 2 užfiksuota, kad išduodant Statybą leidžiantį dokumentą 1228 ir Statybą leidžiantį dokumentą 248 buvo pažeistos Statybos įstatymo nuostatos, o įmoka už savavališkos statybos įteisinimą turėjo būti sumokėta.
19. Teismas sprendė, kad taikytinas Statybos įstatymo 53 straipsnis, nustatantis, jog už statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą arba trukdymą jiems atlikti savo pareigas skiriama bauda nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Valstybinės priežiūros įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 4 ir 8 punktuose nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę teikti privalomuosius nurodymus per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo ar dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą. Teismas nustatė, kad privalomojo nurodymo Nr. PN-232 įvykdymo terminas nustatytas iki 2015 m. balandžio 16 d., o Privalomojo nurodymo Nr. PN-496 įvykdymo terminas nustatytas iki 2015 m. birželio 25 d.
20. Teismas iš 2015 m. balandžio 16 d. rašto ir 2015 m. birželio 5 d. rašto turinio sprendė, kad jais Savivaldybės administracija nurodė Inspekcijai, jog privalomųjų nurodymų nevykdys ir nepateiks dokumentų, patvirtinančių, kad įmokos už savavališkos statybos įteisinimą buvo sumokėtos. Iki privalomųjų nurodymų termino pabaigos, t. y. iki 2015 m. balandžio 16 d. ir iki 2015 m. birželio 25 d., jie nebuvo įvykdyti. Kadangi minėtuose raštuose nėra pateikta informacija dėl galimo privalomųjų nurodymų įvykdymo ar prašymo atidėti jų vykdymą, teismas jų nevertino kaip informacinio–tarpinio pobūdžio ir sprendė, kad buvo pagrindas Inspekcijai (jos darbuotojams) kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomuosius nurodymus.
21. Teismas pažymėjo, kad ATPK 1894 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą. Vadovaujantis ATPK 259 straipsniu dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nustatyta tvarka surašomas protokolas. ATPK 2591 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnai yra asmenys, turintys teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus. Todėl, vadovaudamasis ATPK, už statybos valstybinę priežiūrą atsakingas asmuo taip pat privalėjo spręsti dėl ATPK nustatytų administracinio poveikio priemonių taikymo.
22. Inspekcijos viršininko 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1P-479 patvirtinto (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 8.2 punkte nustatyta, kad, siekdamas užtikrinti skyriaus strateginių ir darbo planų įgyvendinimą, vedėjas organizuoja numatytus darbus, vadovauja skyriaus darbuotojams, kontroliuoja bei įvertina jiems pavestų darbų vykdymą. Inspekcijos viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1P-475 patvirtintų (duomenys neskelbtini) nuostatų 9.4 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjas asmeniškai atsakingas už tai, kad pavestos užduotys ir funkcijos būtų vykdomos tinkamai. Inspekcijos viršininko 2014 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1V-67 patvirtintos Inspekcijos gautų dokumentų perdavimo rezoliucijoms rašyti, rezoliucijų rašymo ir dokumentų pasirašymo tvarkos (toliau – ir Rezoliucijų rašymo tvarka) 1.9 punkte nustatyta, kad Inspekcijos gauti ir užregistruoti dokumentai, kuriais atsakyta į (duomenys neskelbtini) skyriaus dokumentus, perduodami (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjui rezoliucijoms rašyti; pagal 3.8 punktą vedėjas įgaliotas rašyti rezoliucijas 1.9 punkte nurodytuose dokumentuose paskirdamas vykdytojus ir užduotis.
23. Teismas iš duomenų valdymo informacinės sistemos „Avilys“ (toliau – ir DVIS ,,Avilys“) duomenų nustatė, kad pareiškėjas, gavęs 2015 m. balandžio 16 d., su rezoliucija „susipažinimui ir įvertinimui“ jį perdavė vyriausiajai specialistei, gavęs 2015 m. birželio 5 d. raštą, su rezoliucija „įvertinimui“ jį perdavė vyriausiajai specialistei. Inspekcijos viršininko 2012 m. rugsėjo 25 d. pavedimo Nr. PA-181 „Dėl užduočių kontrolės nustatymo ir užduočių vykdymo Inspekcijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ (toliau – ir Pavedimas) 1 punkte nustatyta, kad Inspekcijos skyrių ir poskyrių vadovams ir jų pavaduotojams pavesta formuojant užduotis galutiniams užduočių vykdytojams DVIS „Avilys“ nustatyti užduoties kontrolės tipą, atsižvelgiant į užduoties svarbą ir sudėtingumą, – paprasta kontrolė arba ypatinga kontrolė. Pavedimo 1 punkte taip pat nustatyta, kad nekontroliuojama užduotis gali būti tik tais atvejais, kai formuojama užduotis susipažinti su tam tikru dokumentu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas užduotims įvykdyti nenustatė užduoties kontrolės, todėl tokiais veiksmais pareiškėjas neužtikrino privalomųjų nurodymų vykdymo. 2015 m. balandžio 16 d. raštu ir 2015 m. birželio 5 d. raštu iš esmės atsisakoma vykdyti privalomuosius nurodymus. Gavęs minėtus raštus, pareiškėjas pagal savo pareigybės aprašymą ir vadovaudamasis Rezoliucijų rašymo tvarka bei Pavedimu privalėjo ne tik perduoti 2015 m. balandžio 16 d. raštą ir 2015 m. birželio 5 d. raštą susipažinti, o privalėjo nukreipti juos vykdyti, paskirdamas vykdytoją bei nustatydamas reikiamą kontrolę.
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdyje teigė, jog Pavedimas ginčui aktualiu laikotarpiu negaliojo, nes DVIS „Avilys“ nustatyta Pavedimo vykdymo data iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, jog DVIS „Avilys“ terminas reiškia ne galiojimo, bet susipažinimo terminą, o DVIS „Avilys“ nėra technologinių galimybių pasirinkti teisės akto galiojimo terminą. Teismas pažymėjo, kad priimant Pavedimą galioti laikinam laikotarpiui minėta aplinkybė turėtų būti suformuluota pačiame Pavedime arba įgaliojimus tam turinčio subjekto kitame teisės akte. Duomenų apie Pavedimo pakeitimą arba panaikinimą byloje nėra. Pavedime nenurodyta, kad jis galioja tiek, kiek nurodyta DVIS „Avilys“. Pareiškėjas skunde neneigė aplinkybių, kad užduotis formulavo, vadovaudamasis Pavedimu, teigė, jog užduotis suformulavo, nepažeisdamas Pavedimo reikalavimų. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Pavedimo negaliojimo.
25. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad teiktos rezoliucijos vyriausiajai specialistei neribojo jos galimybių kontroliuoti privalomųjų nurodymų vykdymo, pažymėjo, jog tarnybinė pareiškėjo atsakomybė kildinama ne dėl to, kad jis aktyviais veiksmais trukdė ar ribojo Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros vyriausiosios specialistės veiksmus, o todėl, jog jis nesiėmė būtinų veiksmų užtikrinti Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojų veiksmų kontrolę. Inspekcijos viršininko 2016 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1P-209 Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajai specialistei paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba dėl jos atliktų veiksmų, susijusių su privalomųjų nurodymų vykdymu.
26. Teismas vertino, kad pareiškėjas, eidamas Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros vedėjo pareigas, neužtikrino, jog administracinė procedūra, susijusi su privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 vykdymu, būtų tinkamai įgyvendinta nustatyta tvarka ir terminais – Inspekcijos valstybinę priežiūrą atliekantys pareigūnai nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesikreipė į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomuosius nurodymus. Aplinkybę, kad dėl privalomųjų nurodymų neįvykdymo buvo pagrindas kreiptis į teismą, pagrindžia ir vėlesni vyriausiosios specialistės veiksmai – 2016 m. kovo 21 d. surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 4D-670, kuriame prašoma kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti 2016 m. vasario 5 d. privalomuosius nurodymus Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 dėl nesumokėtų įmokų už savavališkos statybos įteisinimą išieškojimo.
27. Patikrinęs bylą tarnybinės atsakomybės taikymo procedūrų aspektu, teismas konstatavo, kad esminių procedūrinių pažeidimų nėra nustatyta – tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie atliekamą tarnybinį patikrinimą, jam buvo sudaryta teisė pateikti savo paaiškinimus, jis buvo supažindintas su išvada ir Įsakymu. Įvertinęs aplinkybes, apibūdinančias padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, ir tai, kad nenustatyta tarnybinę atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių, teismas sprendė, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – yra adekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui, o Inspekcijos Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti.
III.
28. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti skundą.
29. Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime nurodė, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė Inspekcijai 2016 m. vasario 17 d. raštą Nr. 4-01-1147, kuriame išdėstė aplinkybes dėl galbūt netinkamai įvykdytų (neįvykdytų) privalomųjų nurodymų ir rėmėsi Valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsniu, kuris iš esmės reglamentuoja privalomųjų nurodymų, įpareigojančių pašalinti statybos patikrinimų metu nustatytus pažeidimų, vykdymo ir kreipimosi į teismą dėl jų nevykdymo tvarką. Šiuo atveju 2015 m. kovo 16 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-232 ir 2015 m. gegužės 19 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-496 surašyti Valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. atlikus statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo patikrinimą. Todėl minėtame Specialiųjų tyrimų tarnybos rašte nurodytos Valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio nuostatos neaktualios, tačiau teismas dėl to nepasisakė ir šių aplinkybių nevertino.
30. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Planavimo sąlygų ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų teisėtumo ir atsisakymo išduoti prisijungimo sąlygas ar specialiuosius reikalavimus teisėtumo tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 1V-43 (2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-7 redakcija) 24.1.1 punktą privalomojo nurodymo vykdymą kontroliuoja jį surašęs darbuotojas.
31. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštas ir 2015 m. birželio 5 d. raštas yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio, todėl jis, nepažeisdamas nustatytos tvarkos, įrašė rezoliucijas ir nukreipė vykdyti juos tinkamam asmeniui – vyriausiajai specialistei, surašiusiai privalomuosius nurodymus ir vykdančiai jų kontrolę. Rezoliucijose nėra įrašų, draudžiančių vyriausiajai specialistei vykdyti Privalomųjų nurodymų kontrolę ar apribojančių jos pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų vykdymą, vyriausioji specialistė pažymėjo, kad nurodymai įvykdyti, nes 2015 m. balandžio 16 d. raštu ir 2015 m. birželio 5 d. raštu privalomieji nurodymai įvykdyti pateikiant informaciją apie faktines aplinkybes. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog minėti raštai yra informacinio–tarpinio pobūdžio, nes jis skunde nurodė, kad jie yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio, todėl teismo interpretacijos neobjektyvios.
32. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti Inspekcijos 2016 m. vasario 5 d. inspekcijos surašytus privalomuosius nurodymus Nr. PN-93 ir Nr. PN-94, t. y. sumokėti įmokas už savavališkų statybų įteisinimą. Vilniaus miesto aplinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-21981-912/2016 ieškinį patenkino, t. y. kreipimosi į teismą terminai dėl minėtų privalomųjų nurodymų terminai nebuvo praleisti, o pagrindo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą nebuvo.
33. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas nurodo, kad palaiko argumentus ir aplinkybes, išdėstytas atsiliepime į skundą, ir pabrėžia, kad pareiškėjas, Savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 16 d. raštą perdavęs (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajai specialistei susipažinti, o ne suformavęs užduotį ir nenustatęs užduoties kontrolės, netinkamai įvertino šio rašto turinį kaip informacinio pobūdžio, tokiais savo veiksmais užkirtęs sąlygas tinkamai ir laiku užtikrinti privalomųjų nurodymų kontrolės vykdymą, o 2015 m. birželio 5 d. nenustatęs užduoties kontrolės, pažeidė Pavedimo 1 punktą.
35. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde painioja privalomųjų nurodymų kontrolę ir jo vadovaujamo skyriaus darbuotojų veiksmų ar neveikimo kontrolę, nes būtent už tokio pobūdžio pažeidimą, t. y. už netinkamą ir ne laiku atliekamą jo vadovaujamo skyriaus užduočių ir funkcijų vykdymą, jam Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda.
36. Inspekcija laikosi pozicijos, kad Savivaldybės administracija raštais iš esmės nurodė neįvykdžiusi privalomųjų nurodymų, todėl buvo pagrindas taikyti Statybos įstatymo 53 straipsnį ir kaltiems asmenims surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.
37. Atsakovas akcentuoja, kad privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 bei Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 esmė ir dalykas yra tapatūs, aplinkybės juos surašant iš esmės nebuvo pasikeitusios. Privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 teisinis pagrindas – Valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnas ne vėliau kaip po 5 darbo dienų nuo (statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo) patikrinimo akto pasirašymo dienos jeigu nustatyti techninio pobūdžio ar mažareikšmiai procedūriniai pažeidimai, priima sprendimą pateikti statybą leidžiantį dokumentą išdavusiam viešojo administravimo subjektui privalomąjį nurodymą per jame nurodytą, bet ne ilgesnį negu vieno mėnesio terminą pašalinti nustatytus pažeidimus, t. y. minėtas teisės aktas numato privalomojo nurodymo surašymą statybą leidžiantį dokumentą išdavusiam viešojo administravimo – nagrinėjamu atveju Savivaldybės administracijai. Privalomųjų nurodymų Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 teisinis pagrindas – Valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nustatantis, kad statybos valstybinė priežiūra apima privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą. Ši norma yra bendro pobūdžio, numatanti statybos valstybinės priežiūros veiksmus. Kadangi ginčo situacija iškilo vyriausiajai specialistei atlikus Statybos leidžiančio dokumento 1228 ir Statybą leidžiančio dokumento 248 patikrinimą, taikytina speciali Valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata. Todėl antrą kartą rašant privalomuosius nurodymus (iš esmės dėl to paties dalyko), pasinaudota bendrine Valstybinės priežiūros įstatymo nuostata dėl statybos valstybinės priežiūros veiksmų. Šiuo atveju, nesant Valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto griežto įpareigojimo surašyti privalomąjį nurodymą statybos leidimą išdavusiam subjektui, privalomasis nurodymas buvo surašytas statytojui (Vilniaus miesto savivaldybei), praplečiant reikalavimo apimtis – pareikalauta ne tik pateikti patvirtinančius dokumentus, bet ir sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą.
38. Pareiškėjui tiesiogiai pavaldi vyriausioji specialistė tik po privalomųjų nurodymų Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 surašymo ėmėsi aktyvių veiksmų išieškoti nesumokėtą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, o po privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 surašymo nebuvo imtasi atitinkamų veiksmų, t. y. pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, neužtikrino tinkamo jo vadovaujamo skyriaus darbuotojos surašytų privalomųjų nurodymų vykdymo kontrolės.
39. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui pavaldi vyriausioji specialistė apie privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 įvykdymą pažymėjo tik 2016 m. vasario 4 d., t. y. prieš pat privalomųjų nurodymų Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 surašymą, nors Savivaldybės administracijos raštai buvo gauti 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. birželio 8 d. Vėlesni Inspekcijos tarnautojų veiksmai – atsakymas Specialiųjų tyrimų tarnybai, kreipimasis su ieškiniu į teismą dėl įmokų už savavališkų statybų įteisinimą išieškojimo, nesusiję su ginčijamu Įsakymu pareiškėjo užduočių formulavimo ir netinkamos kontrolės prasme.
40. Atsakovas pabrėžia, kad Pavedimas yra galiojantis ir pareiškėją įpareigojantis atitinkamai veikti vidinis Inspekcijos teisės aktas, kuris, kaip įrodyta aptariamojo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, pareiškėjo buvo pažeistas. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas atsižvelgiant į tarnybinį pranešimą, ir nei tarnybiniame pranešime, nei Įsakyme, nei išvadoje nebuvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. vasario 17 d. rašto Nr. 4-01-1147 neaktualūs. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo įrodyti visi tarnybinio nusižengimo elementai (ir pareiškėjas iš esmės savo skunde jų neginčija), taip pat į tai, kad Inspekcija laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių, nėra teisinio pagrindo pripažinti Įsakymą neteisėtu.
41. Inspekcijos vertinimu, teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį teismų praktiką panašiose bylose, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
42. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. A. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 1P-210 skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą, teisėtumas ir pagrįstumas.
43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta dėl to, jog jis (pareiškėjas), eidamas Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros vedėjo pareigas, neužtikrino, kad administracinė procedūra, susijusi su privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 vykdymu, būtų tinkamai įgyvendinta nustatyta tvarka ir terminais – Inspekcijos valstybinę priežiūrą atliekantys pareigūnai nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesikreipė į teismą dėl įpareigojimo vykdyti minėtus privalomuosius nurodymus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad dėl privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 neįvykdymo buvo pagrindas kreiptis į teismą, pagrindžia ir vėlesni vyriausiosios specialistės veiksmai – 2016 m. kovo 21 d. surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 4D-670, kuriame prašoma kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti 2016 m. vasario 5 d. privalomuosius nurodymus Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 dėl nesumokėtų įmokų už savavališkos statybos įteisinimą išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo objektyviąją pusę sudaro netinkamas pareiškėjo (Inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo) veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų (pareigų) vykdymas, o subjektyviąją tarnybinio nusižengimo pusę sudaro pareiškėjo neatidumas, kadangi jis nesuformulavo tinkamų užduočių pavaldiems darbuotojams ir nevykdė darbuotojų veiklos kontrolės, t. y. neįsitikino, kad nustatytu terminu būtų užtikrintas privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 vykdymas.
44. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš DVIS „Avilys“ duomenų nustatė, jog pareiškėjas, gavęs 2015 m. balandžio 16 d. raštą (toliau – ir Raštas Nr. 1), su rezoliucija „susipažinimui ir įvertinimui“ jį perdavė vyriausiajai specialistei (pagal bylos duomenis E. B., kuri ir buvo surašiusi privalomąjį nurodymą Nr. PN-232); gavęs 2015 m. birželio 5 d. raštą (toliau – ir Raštas Nr. 2), su rezoliucija „įvertinimui“ jį perdavė vyriausiajai specialistei (pagal bylos duomenis E. B., kuri ir buvo surašiusi privalomąjį nurodymą Nr. PN-496). Pavedimo 1 punkte nustatyta, kad Inspekcijos skyrių ir poskyrių vadovams ir jų pavaduotojams pavesta formuojant užduotis galutiniams užduočių vykdytojams DVIS „Avilys“ nustatyti užduoties kontrolės tipą, atsižvelgiant į užduoties svarbą ir sudėtingumą, – paprasta kontrolė arba ypatinga kontrolė. Pavedimo 1 punkte nurodyta, kad nekontroliuojama užduotis gali būti tik tais atvejais, kai formuojama užduotis susipažinti su tam tikru dokumentu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Raštais Nr. 1 ir Nr. 2 buvo atsisakoma vykdyti privalomuosius nurodymus Nr. PN-232 ir Nr. PN-496, vertino, jog pareiškėjas neužtikrino šių privalomųjų nurodymų vykdymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, gavęs Raštus Nr. 1 ir Nr. 2, pagal savo pareigybės aprašymą ir vadovaudamasis Rezoliucijų rašymo tvarka bei Pavedimu privalėjo ne tik perduoti Raštus Nr. 1 ir Nr. 2 susipažinti, o turėjo nukreipti juos vykdyti, paskirdamas vykdytoją bei nustatydamas reikiamą kontrolę.
45. Pareiškėjas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad Savivaldybės administracijos pateikti atsakymai (Raštai Nr. 1 ir Nr. 2) buvo informacinio–aiškinamojo pobūdžio, pareiškėjas pagal savo kompetenciją, vadovaudamasis Rezoliucijų rašymo tvarkos 3.8 punktu, Pavedimo 1 punktu, įrašė rezoliucijas ir nukreipė šiuos atsakymus tinkamam asmeniui – vyriausiajai specialistei E. B., surašiusiai privalomuosius nurodymus Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 ir vykdančiai šių privalomųjų nurodymų vykdymo kontrolę (pagal Inspekcijos viršininko 2012 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 1V-43 (2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-7 redakcija) 24.1.1 punktą, privalomojo nurodymo vykdymą kontroliuoja jį surašęs darbuotojas). Pareiškėjas akcentuoja privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 turinį ir jų priėmimo teisinį pagrindą, teigdamas, kad šie privalomieji nurodymai buvo surašyti ne statytojui Vilniaus miesto savivaldybei, o statybą leidžiančius dokumentus išdavusiam viešojo administravimo subjektui Savivaldybės administracijai ir jais buvo reikalaujama pateikti informaciją, o ne sumokėti įmokas, be to, vyriausioji specialistė E. B. privalomuosiuose nurodymuose Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 nurodė, kad jie yra įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti statytojui Vilniaus miesto savivaldybei, 2016 m. vasario 5 d. buvo surašyti nauji privalomieji nurodymai Nr. PN-93 ir Nr. PN-94, kuriais pareikalauta sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, pateikiant tai patvirtinančius dokumentus, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu buvo patenkintas Inspekcijos ieškinys, pareikštas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įmokų už savavališkų statybų įteisinimą išieškojimo (Savivaldybės administracija šioje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu).
46. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pareiškėjui Įsakymu nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, nes pareiškėjas, gavęs Raštus Nr. 1 ir Nr. 2, tinkamai nepavedė jų vykdyti bei nekontroliavo savo vadovaujamo skyriaus vyriausiosios specialistės E. B. tinkamo funkcijų atlikimo. Atsakovas pažymi, kad E. B. privalomuosiuose nurodymuose Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 yra pažymėjusi, jog jie įvykdyti, tik 2016 m. vasario 4 d., o Raštai Nr. 1 ir Nr. 2 gauti 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. birželio 8 d., ir teigia, kad privalomųjų nurodymų Nr. PN-232, Nr. PN-496 ir vėliau surašytų privalomųjų nurodymų Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 esmė ir dalykas yra tapatūs.
47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 ir 140 str.), atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.
48. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).
49. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.). Tarnybinio nusižengimo padarymas neveikimo (pasyvia) forma pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą, jis privalo veikti atitinkamu būdu, tačiau neatlieka tų veiksmų, išlieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti iš jo reikalaujamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2013/2012; 2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-578/2013).
50. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011; kt.).
51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-507/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).
52. Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-109/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2014; 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).
53. Įvertinus šioje byloje pareiškėjo ir atsakovo išsakytus argumentus, kuriais buvo grindžiamas skundo reikalavimas ir atsikirtimai į skundą, byloje pateiktus įrodymus, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas, gavęs Rašus Nr. 1 ir Nr. 2, ne visiškai tiksliai įgyvendino Pavedimo 1 punkto ir Rezoliucijų rašymo tvarkos 3.8 punkto reikalavimus, nes nenurodė vykdytojo ir nenustatė kontrolės, tačiau įvertinus byloje susiklosčiusią faktinę teisinę situaciją, susijusią su privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 vykdymu, Raštų Nr. 1 ir Nr. 2 nukreipimu minėtus privalomuosius nurodymus surašiusiai valstybės tarnautojai, kuri ir privalėjo kontroliuoti šių privalomųjų nurodymų vykdymą, atliktus veiksmus, susijusius su įmokų, kurių nesumokėjo statytojas Vilniaus miesto savivaldybė, išieškojimu, pareiškėjo argumentus, susijusius su vykdyta Raštų Nr. 1 ir Nr. 2 kontrole, konstatuotina, kad pareiškėjui Įsakymu nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda. Nagrinėjamu atveju Pavedimo 1 punkto ir Rezoliucijų rašymo tvarkos 3.8 punkto reikalavimų netikslus įvykdymas yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių, ir vertintinas kaip mažareikšmis pažeidimas, nesudarantis pagrindo taikyti tarnybinę atsakomybę.
54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui nėra paskirta tarnybinė nuobauda, jog jis netinkamai surašė privalomuosius nurodymus Nr. PN-232, Nr. PN-496 bei Nr. PN-93 ir Nr. PN-94, kad pats pareiškėjas privalėjo atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su įmokų iš Vilniaus miesto savivaldybės išieškojimu, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais to neatliko. Taip pat atsakovas, formuluodamas kaltinimus pareiškėjui, nėra nurodęs teisės aktuose nustatytos tvarkos ir terminų, kuriais vadovaudamasis, pareiškėjas privalėjo nurodyti E. B. atlikti įmokų iš Vilniaus miesto savivaldybės išieškojimą.
55. Atsakovo atstovė, duodama paaiškinimus dėl ginčo esmės 2017 m. sausio 23 d. teismo posėdyje, nurodė, kad nėra detaliai reglamentuota, kaip turi būti pateikti dokumentai pagal privalomuosius nurodymus, praktika formuojasi. Šiuo aspektu primintina, kad privalomaisiais nurodymais Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 nei statytojas Vilniaus miesto savivaldybė, nei statybą leidžiančius dokumentus išdavusi Savivaldybės administracija (minėti privalomieji nurodymai būtent ir buvo adresuoti šiam subjektui) nebuvo įpareigoti sumokėti įmokas, o buvo nurodyta tik pateikti dokumentus, patvirtinančius apie įmokų sumokėjimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas, teigdamas, kad kai nebuvo įvykdyti privalomieji nurodymai Nr. PN-232 ir Nr. PN-496, turėjo būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už ATPK 1894 straipsnio 1 dalyje numatytą statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą, nėra nurodęs teisės aktų, kurie nustatytų, jog įmokas turėjo sumokėti statybą leidžiančius dokumentus išdavusi Savivaldybės administracija, taip pat nėra nurodžiusi, kokiam konkrečiam subjektui, galinčiam atsakyti už ATPK 1894 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinio teisės pažeidimą, turėjo būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei taikyta atsakomybė.
56. Pagal bylos duomenis pats atsakovas laikėsi pozicijos, kad įmokas turėjo mokėti Vilniaus miesto savivaldybė, kad privalomaisiais nurodymais Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 nebuvo reikalauta sumokėti įmokų, o buvo reikalauta tik pateikti dokumentus (žr. 2016 m. balandžio 29 d. ieškinį; atsakovo 2016 m. kovo 22 d. atsakymą Specialiųjų tyrimų tarnybai). Atsakovo argumentai, kad privalomųjų nurodymų Nr. PN-232, Nr. PN-496 ir vėliau surašytų privalomųjų nurodymų Nr. PN-93 ir Nr. PN-94 esmė ir dalykas yra tapatūs, nepagrįsti įrodymais, nes iš šių privalomųjų nurodymų turinio matyti, kad jie buvo teikti skirtingiems juridiniams asmenims, juose buvo suformuluoti skirtingi reikalavimai. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 25 d. nutartyje, palikdamas galioti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą (civilinė byla Nr. e2A-555-661/2017), rėmėsi tik privalomaisiais nurodymais Nr. PN-93 ir Nr. PN-94, kuriuos pripažino pagrįstais ir teisėtais.
57. Akcentuotina, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje Valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje, kuria vadovaujasi atsakovas, nebuvo nurodyti konkretūs terminai, per kuriuos asmenys, kurie nesumokėjo įmokų, turėjo būti įpareigojami jas sumokėti.
58. Byloje taip pat nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas privalėjo kontroliuoti privalomųjų nurodymų Nr. PN-232 ir Nr. PN-496 vykdymą, o byloje surinkti įrodymai suponuoja neabejotiną išvadą, jog tokią kontrolę turėjo atlikti valstybės tarnautoja E. B., kuriai pagrįstai ir buvo perduoti Raštai Nr. 1 ir Nr. 2. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nekontroliavo, kaip yra vykdomi Raštai Nr. 1 ir Nr. 2, nes byloje nepaneigti pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. teismo posėdyje išsakyti argumentai, jog jis vykdė kontrolę žodžiu, t. y. pareiškėjas nurodė, kad tarėsi dėl veiksmų, esant tokiai situacijai, kai buvo gauta informacija iš Savivaldybės administracijos, kurioje nurodytos priežastys, dėl kurių įmokos nėra sumokėtos.
59. Pareiškėjas Paaiškinime atsakovui nurodė, kad reikėjo įvertinti vykstančius procesus, laikytis apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų, atliekant procesinius veiksmus, taip pat nurodė teismų praktiką (I t., b. l. 35–36). Atsakovas išvadoje yra nurodęs aplinkybes, kad nebuvo pagrindo sutikti su Savivaldybės administracijos teiginiais, išdėstytais Raštuose Nr. 1 ir Nr. 2, nes esant galiojantiems nenuginčytiems savavališkos statybos aktams, statytojas privalėjo mokėti įmokas, tačiau išvadoje išdėstyta pozicija nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas iš esmės faktiškai kontroliavo Raštų Nr. 1 ir Nr. 2 d. vykdymą. Akcentuotina, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui nėra paskirta dėl to, jog jis (pareiškėjas) priėmė galbūt neteisingą sprendimą – laukti sprendimo civilinėje byloje.
60. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai ir jų visuma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.) nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas pažeidė Inspekcijos viršininko 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1P-479 patvirtinto (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 8.2 punkto ir Inspekcijos viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1P-475 patvirtintų (duomenys neskelbtini) skyriaus nuostatų 9.4 punkto nuostatas, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, už kurį jam turėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundo reikalavimas, t. y. panaikinamas Įsakymas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 1P-210 „Dėl R. A. tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatų“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė