Administracinė byla Nr. A662-108/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 16.2; 16.8
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės
Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant
Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant
pareiškėjo atstovei S. R.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą
atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo
panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. M. skundu (b. l.
4-8) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija)
viršininko 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 85-TE-330 „Dėl leidimo dirbti kitą
darbą G. M.“ (toliau – ir Įsakymas), įpareigoti atsakovą
išduoti leidimą dirbti antrą darbą – dirbti AB „Amplico Life Pierwsze
Amerykansko-Polskie Towarzystwo Ubezpiecen na Zyce i Reasekuracji Spolka
Akcyjna“ filiale (toliau – ir Bendrovė) draudimo konsultantu.
Nurodė, kad dirba Institucijos Nusikaltimų tyrimų
skyriaus tyrėju. Atsakovui pateikė prašymą dėl leidimo dirbti Bendrovės
draudimo konsultantu, veiklą įforminant pagal individualios veiklos pažymą.
2009 m. spalio 2 d. Institucijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti
kitą darbą nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) nutarė siūlyti Institucijos
viršininkui neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti kitą darbą. Šios komisijos
posėdžio protokolo pagrindu buvo priimtas Įsakymas. Pareiškėjo manymu, Komisija
formaliai konstatavo, jog operatyvinę informaciją jis gali naudoti ne tarnybos
tikslais. Tvirtino, kad šis atsakovo motyvas nėra pakankamas pagrindas
atsisakyti išduoti leidimą dirbti draudimo konsultantu, kadangi Komisija,
priimdama jam nepalankų siūlymą, neatsižvelgė, jog už tarnybos metu sužinotos
informacijos panaudojimą ne tarnybos tikslais kyla teisinė atsakomybė, be to, policijos
registrai ir informacinės sistemos turi atitinkamas saugos priemones. Atkreipė
dėmesį, kad Komisija netyrė draudimo konsultanto darbo specifikos ir formaliai
nusprendė, jog darbas draudimo konsultantu gali sukelti viešųjų ir privačių
interesų konfliktą bei gali atsirasti Valstybės tarnybos įstatymo 161
straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai.
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos
komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 19-20) prašė skundą atmesti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m.
gruodžio 4 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį,
161 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį Nr. A143-185/2008,
2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį Nr. A438-914/2009 ir darė išvadą,
kad, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies
aiškinimo kriterijus nagrinėjamajai situacijai, būtina įvertinti kokį kitą
darbą pareiškėjas siekia dirbti, ar šis darbas nesukelia viešųjų ir privačių
interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą
panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos
autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai
atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
Nurodė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio
7 dalies 1 punktą, šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies komentarą ir darė išvadą,
kad pareiškėjas siekia vykdyti individualią veiklą teikiant gyvybės draudimo
paslaugas parduodant Bendrovės gyvybės draudimo paslaugos produktą. Nurodė Draudimo
įstatymo 2 straipsnio 34 dalį ir konstatavo, jog pareiškėjo siekiamos veiklos
požymiai leidžia pagrįstai manyti, kad jis siekia vykdyti savarankišką
individualią veiklą, kuri priskirtina prie finansinio tarpininkavimo veiklos.
Teismo manymu, tai rodo, jog pareiškėjas siekia verstis komercine veikla.
Nurodė Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3, 5
dalis, 18-22 straipsnius ir darė išvadą, kad, taikant Valstybės tarnybos
įstatymo 161 straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijus šioje byloje,
akivaizdu, jog policijos įstaiga yra speciali valstybės institucija, skirta
viešojo saugumo užtikrinimui, turi plačius ir valdingus viešojo administravimo
įgaliojimus nepavaldiems asmenims, todėl policijos įstaiga ir policijos
pareigūnai turi būti nepriklausomi. Konstatavo, kad policijos pareigūno darbas
pagal individualios veiklos pažymą, atitinkantis verslui būdingus požymius,
kitoje įstaigoje ar įmonėje („kitas darbas“) visuomenės požiūriu gali būti
traktuojamas kaip prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais
buvimas ir tuo pačiu gali diskredituoti policijos autoritetą. Taip pat darė
išvadą, kad pareiškėjas dėl savo vykdomos veiklos (verslo) neišvengtų viešųjų
ir privačiųjų interesų konflikto, kadangi kiekviena situacija valstybės
tarnautojui ar pareigūnui siekiant asmeninės naudos, nors ir veikiant kaip
savarankiškam teisinių santykių subjektui, turi interesų konfliktų požymių.
Kadangi šią veiklą siekia vykdyti pareigūnas, einantis nusikaltimų tyrimo
skyriaus tyrėjo pareigas, teismas konstatavo, kad jam vykdant gyvybės draudimo
veiklą nebūtų pašalintas faktorius, susijęs su pareigūno einamų tarnybinių
pareigų autoritetu, kas gali turėti tiesioginę ir lemiamą įtaką ir kitos šalies
valiai sudarant sandorius dėl gyvybės draudimo sutarties sudarymo. Darė išvadą,
kad tokia situacija besąlygiškai išskirtų pareiškėją iš kitų asmenų, vykdančių
veiklą toje pačioje srityje.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo einamų pareigų
pareigybės aprašymo 5 punkte numatyta, jog šias pareigas einantis valstybės
tarnautojas vykdo operatyvinę veiklą, atlieka ikiteisminį tyrimą dėl
nusikalstamų veikų, renka, kaupia apdoroja, realizuoja informaciją dėl įvykdytų
nusikalstamų veikų. Analizavo pareigybių aprašymo V skyriuje detalizuotas šias
pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas ir konstatavo, kad pareigūno
veikla yra susiujusi su nusikalstamų veikų, tame tarpe ir nusikaltimų prieš
asmenį, tyrimu, prevencija, analize ir kt. Nurodė, kad pareiškėjo įgytos žinios
einant tarnybines pareigas, sukaupta informacija, įskaitant ir kriminogeninės
padėties analizę, gali būti tiesiogiai panaudotos jam dirbant kitą darbą, o tai
prieštarautų Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto
nuostatoms, numatančioms, kad valstybės tarnautojui neleidžiama dirbti įmonėse,
įstaigose, organizacijose, taip pat gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai
sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybės tarnyboje, sudaro
prielaidas valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, diskredituoja
valstybės tarnybos autoritetą, kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės
tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip
pat, kai tai yra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių
atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja,
prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės,
įstaigos ar organizacijos, ir kai yra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės
tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.
III.
Pareiškėjas G. M. apeliaciniu
skundu (b. l. 64-72) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir
priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį Nr. A143-185/2008,
2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį Nr. A538-914/2009, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. nutarimą ir pažymi, kad
pirmosios instancijos teismas sąvoką „darbas“ apibrėžė siaurinamai. Mano, kad
įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnį priėmė
siekdamas užtikrinti, kad valstybės tarnautojams nebūtų absoliučiai ribojama
konstitucinė teisė pasirinkti darbą bei verslą ir gauti teisingą apmokėjimą už
darbą. Daro išvadą, kad šios normos tikslas – sudaryti sąlygas valstybės
tarnautojams gauti pajamų iš kitų šaltinių nei pagrindinė darbo (tarnybos)
vieta. Pabrėžia, kad asmuo, tiek dirbdamas pagal darbo sutartį, tiek pagal
individualios veiklos pažymą, vykdo atitinkamą veiklą dėl pagrindinio tikslo –
gauti pajamas. Mano, kad vertimasis individualia veikla patenka į kito darbo
kategoriją. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio
13 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą ir daro išvadą, kad teismas
nepagrįstai siaurinamai išaiškino ir pritaikė ribojimą, kurio nenumato joks
teisės aktas. Nurodo, kad teismas sprendime pasisakė tik dėl veiklos, vykdomos
pagal individualios veiklos pažymą, vertinimo pagal Gyventojų pajamų mokesčio
įstatymo nuostatas, bet iš esmės nenagrinėjo, kokie santykiai sieja draudimo
konsultantą su draudimo paslaugas teikiančia įmone. Nurodo Draudimo įstatymo 53
straipsnį, 170 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad priklausomas draudimo
konsultantas negali vykdyti veiklos, jei nėra sudaręs atitinkamos sutarties su
produktą parduodančia įmone. Pabrėžia, jog jis, užsiimdamas draudimo
tarpininkavimo veikla kaip priklausomas tarpininkas, tiesioginių įmokų iš
draudėjų negautų, jo galimybės vykdyti komercinę veiklą būtų ribojamos su
draudimo įmone pasirašytos sutarties nuostatų, nes pagal Draudimo įstatymo 170
straipsnio 4 dalį draudimo įmoka, sumokėta priklausomam draudimo tarpininkui,
laikoma sumokėta draudimo įmonei ar užsienio valstybės draudimo įmonės
filialui. Mano, kad teismas, neturėdamas jokių duomenų, kad teisės aktų
numatyta tvarka būtų nustatyta, jog jis būtų daręs įtaką asmenims ir dėl to
gavęs materialios ar nematerialios naudos ar siekęs asmeninių interesų
tenkinimo, preziumavo pareiškėjo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą tarnybine
padėtimi, neturėdamas jokių įrodymų ir taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos
principą. Pabrėžia, jog teismas neįvertino Civilinio kodekso 1.91 straipsnio.
Atkreipia dėmesį, kad atskleisti operatyvinę informaciją ar ją panaudoti, jei
ji pažymėta žyma „Slaptai“ užtraukia baudžiamąją bei tarnybinę atsakomybę.
Nurodo, kad Komisija netyrė, kokia informacija, susijusi su įvykdytų
nusikalstamų veikų tyrimu, galėtų būti jam kaip draudimo konsultantui naudinga,
netyrė jos panaudojimo galimybės.
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos
komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76) prašo apeliacinį skundą
atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Tauragės apskrities
vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009-10-02 įsakymo Nr. 85–TE–330
„Dėl leidimo dirbti kitą darbą G. M.“, kuriuo neleista vyr.
inspektoriui G. M. dirbti kitą darbą, teisėtumo ir
pagrįstumo.
Pareiškėjas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos
komisariato viršininkui 2009-09-16 pateikė prašymą Nr. 85–2311, kuriuo prašė
leidimo dirbti užsienio juridinio asmens filiale draudimo konsultantu pagal
individualios veiklos pažymą. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos
komisariato Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo
komisija, išnagrinėjusi anksčiau minėtą prašymą, 2009-10-02 posėdžio protokolu
Nr. 85–IL–2477 nutarė siūlyti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos
komisariato viršininkui neišduoti G. M. leidimo dirbti kitą
darbą. Nurodė, kad pareiškėjas pagal pareigybės aprašymą vykdo operatyvinę
veiklą, renka, kaupia, analizuoja informaciją dėl įvykdytų nusikalstamų veikų,
naudojasi centrinėmis duomenų bazėmis, todėl jis negali dirbti draudimo
kompanijoje, kadangi jis gali pasinaudoti tarnybine padėtimi bei operatyvinę
informaciją panaudoti atlikdamas kitą darbą, t. y. ne tarnybos tikslams.
Ginčo teisinius santykius
reguliuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 3 punkte
(2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 161
straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija) 1 dalyje
reglamentuotos nuostatos. Kadangi abi nagrinėjamos teisės normos, teisės aktų
hierarchijos aspektu, yra vienodo statuso, todėl šiuo atveju taikytina ne
subordinacijos, o lex posterior derogat legi priori taisyklė, kurios taikymas
lemia, kad ginčo išsprendimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalis. Kaip minėta, šios teisės
normos taikymo, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, galimybė įstatymo
leidėjo įtvirtinta vėliau (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4
straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI–53 redakcija),
nei buvo priimta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos
statuto 24 straipsnio 3 punkte įtvirtinta elgesio taisyklė (2003 m. balandžio
29 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–182/2011).
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 161
straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija) 1 dalis nustatė,
kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose,
nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio,
ir gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių
interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą
panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos
autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai
atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra
darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės
tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą
arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar
organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai
negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris
pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio
1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką
taikant įstatymus, aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad joje
nurodytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas
nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai
negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo
vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės
tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat pažymėtina, kad
šioje normoje įvardintos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos
(nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas
prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas
valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas
valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas
funkcijas) suformuluotos hipotetiškai. O tai reiškia, kad sprendžiant klausimą
dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu,
kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe“ yra
požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami
kaip atsitiktiniai (t. y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose
atliekant „kitą darbą“), ar jie turi sisteminį pobūdį (t. y. gali atsirasti
periodiškai dėl „kito darbo“ specifikos) (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A143–185/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
nutartis administracinėje byloje Nr. A–438–914/2009 ir kt.).
Pažymėtina, jog policijos veikla grindžiama
specifiniais principais bei jos veiklai keliami ypatingi uždaviniai.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Tauragės apskrities vyriausiojo
policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjas, darbas draudimo
konsultantu nurodytame užsienio juridinio asmens filiale gali kliudyti jam
atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, atskirais
atvejais gali būti nušalintas ar priverstas nusišalinti nuo ikiteisminio tyrimo
bylose, kai ikiteisminis tyrimas susijęs su draudimo kompanija, kurioje jis
dirba konsultantu, ar proceso dalyviu bus asmuo, kurio atžvilgiu jis teikė
draudimo paslaugas ir pan.). Minėto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 161 straipsnio 1 dalies prasme jau vien šios aplinkybės
(kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo
pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) egzistavimas sudaro pagrindą
neišduoti leidimo dirbti kitą darbą. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios
instancijos teismas, policijos įstaiga yra speciali valstybės institucija,
skirta viešojo saugumo užtikrinimui, kuri turi plačius ir valdingus viešojo
administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, todėl policijos įstaiga ir
policijos pareigūnai turi būti nepriklausomi bei dėl siekiamos vykdyti veiklos
gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Tauragės
apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valstybės tarnautojų prašymų
leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisija turėjo pagrindą nuspręsti, kad
leidimas dirbti kitą darbą G. M. kaip policijos pareigūnui kliudys
tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Remiantis šia
komisijos išvada, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
viršininkas 2009-10-02 įsakymu Nr. 85–TE–330 „Dėl leidimo dirbti kitą darbą G. M.“ pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą dirbti
draudimo konsultantu pagal individualios veiklos pažymą užsienio juridinio
asmens AB „Amplico Life“ Pierwsze Amerykansko-Polskie Towarzystwo Ubezpieczen
na Zycie i Reasekuracji Spolka Akcyjna filiale.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir
taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, todėl
priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde
nurodytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a:
Pareiškėjo G. M. apeliacinis
skundas netenkinamas.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m.
gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. M.
apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius
Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius