Civilinė byla Nr. 2A-295/2011

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos 63.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant ieškovei V. R. ,

ieškovės V. R. atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

atsakovo A. R. atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui,

atsakovo A. R. atstovei advokatei Renatai Tatol,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės  V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-832-254/2010 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovams A. R. , A. R. , tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos miestas“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Business Gruop“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovams A. R. , A. R. , tretiesiems asmenims UAB „Baltijos miestas“, BUAB „Baltic Business Gruop“, prašydama priteisti iš atsakovų 227 145,78 Lt skolą, kuri susideda iš 146 440 Lt paskolos, 41 587,26 Lt palūkanų ir 23 264 Lt delspinigių (0,5 procento už vieną kalendorinę dieną laiku nesumokėtas palūkanas). Ieškovė nurodė, kad nuo 2007 m. lapkričio mėnesio dirbo UAB „Baltijos miestas“ direktore, kurios 60 procentų akcijų turėjo atsakovo A. R. įmonė UAB „Baltic Business Group“, jos direktorius buvo S. P. , ir 40 procentų akcijų priklausė ieškovei. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. kovo 12 d. iš AB SEB Vilniaus banko gautą 5800 eurų vartojimo paskolą ir iš Nacionalinės kredito unijos 2008 m. balandžio 8 d. gautą 175 000 Lt paskolą verslui vystyti, atskaičius 1 750 Lt paskolos mokestį ir 26 300 Lt paskolos gražinimo garantą, t. y. 146 950 Lt sumą, perdavė atsakovui A. R. , nepasirašydama su juo rašytinės paskolos sutarties. Ieškovė nurodė, kad už abiejų ieškovės skolinių įsipareigojimų įvykdymą laidavo atsakovo tėvas A. R. , o pinigų perdavimą atsakovui gali paliudyti S. P. . Ieškovės teigimu, atsakovai žadėjo mokėti įmokas pagal bankų sudarytus grafikus, o skolą grąžinti 2008 m. birželio mėnesį. Ieškovė nurodė, kad pagal pirmąją paskolos sutartį grąžino 7 605,48 Lt, pagal antrąją – 11 488,08 Lt palūkanų ir 328,32 Lt delspinigių.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės V. R. valstybei 2 860 Lt žyminio mokesčio ir 42,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi taikytas laikinosios  apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės V. R. ir atsakovo A. R. , ieškovė byloje įrodinėjo, kad iš Nacionalinės kredito unijos (toliau NKU) ir SEB banko gautas paskolas perskolino šiam atsakovui, o paskolos suteikimo liudininku ir laiduotoju buvo atsakovo tėvas A. R. , kuris turi atsakyti solidariai. Teismas sprendė, kad pagal byloje surinktus įrodymus šių ieškovės įrodinėjamų aplinkybių nenustatė.  

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė atsakovo A. R. pasirašytos rašytinės paskolos sutarties nei dėl paskolos, gautos iš NKU, nei iš SEB banko perskolinimo, todėl rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, kadangi įstatyme įsakmiai nenurodyta, jog jos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu (CK 1.93 str. 2 d., 6.871 str.).

Teismo teigimu, ieškovė šioje byloje turėjo įrodyti pinigų perdavimą atsakovui, jo įsipareigojimą pinigus grąžinti, atsakovo įsipareigojimą mokėti palūkanas, rašytinės paskolos sutarties buvimo faktą, nes paskolos suma viršija 2 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad rašytinės formos reikalavimus atitiktų paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1, 3 d.). Teismas nurodė, kad ieškovė ieškiniui pagrįsti pateikė 2008 m. liepos 2 d. atsakovui A. R. adresuotą, pačios suredaguotą tekstą, kuriame konstatavo, kad šio atsakovo prašymu ieškovė paėmė dvi paskolas, įkeisdama butą, taip pat konstatavo, kad atsakovas nesilaiko tarpusavio susitarimo kiekvieną mėnesį mokėti paskolos įmokas, todėl prašo paskolą grąžinti iki 2008 m. liepos 15 d., toliau dokumente nurodė SEB banko ir NKU paskolų sutarties sąlygas ir tekstą: „kad paskolas paėmiau ir asmeniškai paskolinau A. R. liudininkas ir laiduotojas yra A. R. “. Teismas atkreipė dėmesį, kad šis dokumentas atsakovo A. R. nepasirašytas, todėl jo forma neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir negali būti laikomas paskolos sutartimi. Teismas nurodė, kad kitame minėto dokumento varianto tekste: „Kadangi A. R. nesilaiko tarpusavio susitarimo kiekvieną mėnesį mokėti paskolos įmokas, prašau minėtas paskolas su apskaičiuotomis palūkanomis grąžinti iki  š.m. liepos 15 d.“ yra pataisymai, kuriuos atsakovas A. R. pripažino atlikęs savo ranka ir vietoje liepos mėn., pataisė „rugsėjo“ bei papildė „arba laiku mokėti mėnesines palūkanas iki kiekvieno mėnesio 10 dienos“, tačiau šio dokumento antrojo rašto varianto atsakovas taip pat nepasirašė.  Teismas nurodė, kad dėl jo pataisymo aplinkybių atsakovas paaiškino, kad ieškovė ėmė paskolas savo verslui – restoranui Raudonės kaime, Jurbarko rajone, įrengti, šalys tarėsi, kad pelnas bus per pusę, atsakovas padės ieškovei mokėti įmokas, o kadangi restorano nėra, tai palūkanų atsakovas mokėti nesutinka; šio dokumento  antrąjį variantą atsakovas laikė šalių derybų dėl verslo projektu, tačiau ne patvirtinimu, kad pinigus gavo, dėl to atsakovas šio dokumento nepasirašė. Teismas sprendė, kad atsakovo nepasirašytas dokumentas, net esant paminėtiems prierašams, nepatvirtina atsakovo valią gauti paskolą, jos gavimą bei įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra kitų, nors ir netiesioginių ieškovės pateiktų rašytinių sandorio sudarymo įrodymų.Teismas nurodė, kad atsakovai pateikė 2008 m. balandžio 9 d. paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Baltijos miestas“ pasiskolino iš V. R. 146 950 Lt įmonės verslo plėtojimui, t.y. lygiai tokią pat pinigų sumą, kurios ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovų, ir paskolą ši bendrovė turėjo grąžinti iki 2010 m. balandžio 16 d. Teismas nurodė, kad 2008 m. balandžio 9 d. kasos pajamų orderis bei kasos pajamų orderio kvitas Serija BM Nr. 0003 bei kasos išrašai patvirtina, kad ieškovė į UAB „Baltijos miestas“ kasą  įnešė 140 000 Lt.  Teismas nurodė, kad 2008 m. balandžio 21 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 08/05 ieškovei buvo grąžinta  146 950 Lt paskola. Teismas pažymėjo, kad visuose šiuose UAB „Baltijos miestas“ dokumentuose yra ieškovės parašai, kurių ji neginčijo ir nurodė, kad taip buvo sutvarkyti įmonės dokumentai, nors tvirtino, kad realiai tokios piniginės operacijos nebuvo vykdomos. Teismas nelaikė, kad šioje byloje turėtų nuspręsti dėl UAB „Baltijos miestas“ finansinių operacijų atlikimo pagrįstumo ar surašytų dokumentų atitikimo įstatymui, tačiau nurodė, kad pateikti dokumentai leidžia kritiškai vertinti ieškovės paaiškinimus dėl paskolos suteikimo atsakovui A. R. aplinkybių.

Teismas nurodė, kad nors rašytinės paskolos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau teismas laiko teisinga, atsižvelgiant į šalių ilgametę pažintį, leisti remtis liudytojų pagalba paskolos faktui patvirtinti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog paskolos suteikimo atsakovui A. R. faktą įrodys liudytojo S. P. parodymais, kuris dirbo UAB „Baltic Business Group“ direktoriumi, o ši bendrovė buvo UAB „Baltijos miestas“ akcininkė, kurios direktore buvo ieškovė. Teismas nurodė, kad liudytojas paliudijo, kad su ieškove buvo nuvykęs į Raudonę pirkti objektą barui įrengti, taip pat paliudijo, kad ieškovė paskolino UAB „Baltijos miestas“ 140 000 Lt, o pastaroji bendrovė paskolino 100 000 Lt UAB „Baltic Business Group“ automobilio pirkimui, kurį kreditavo NKU, įnešus 99 000 Lt pajinį įnašą. Teismas siekė patikrinti šio liudytojo parodymus. Teismas nurodė, kad rašytinių įrodymų iš UAB „Baltic Business Group“ nebuvo gauta, bet NKU pranešė teismui, kad 2008 m. balandžio 9 d. liudytojas S. P. įmokėjo 99 000 Lt pajinį įnašą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, jog 100 000 Lt perdavė atsakovui A. R. SEB banke, o 46 950 Lt liko UAB „Baltijos miestas“ kasoje, patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsakovui A. R. SEB banke perdavė 140 000 Lt, todėl savo paaiškinimuose ieškovė nebuvo nuosekli. Teismas, įvertinęs liudytojo S. P. parodymus, sprendė, kad šis liudytojas matė UAB „Baltic Business Group“ automobilio pirkimo aplinkybes, bet jis nepaliudijo paskolos atsakovui A. R. suteikimo aplinkybių ir jų sąlygų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė liudytoju jos surašytoje laidavimo sutartyje nurodė atsakovą A. R. , tačiau netvirtino, kad jis matė pinigų perdavimo faktą, o pastarasis nepatvirtino ieškovės nurodytų aplinkybių nei dėl atsakovo A. R. valios gauti paskolą, nei jos gavimo aplinkybių bei grąžinimo įsipareigojimų.     

Teismas nurodė, kad apie gautos 20 000 Lt paskolos iš SEB banko perskolinimą byloje taip pat nėra rašytinės paskolos sutarties. Teismas pažymėjo, kad pinigų perdavimo faktą ieškovė įrodinėjo tik savo paaiškinimu, kad juos perdavė atsakovui A. R. kelyje Kaunas-Vilnius netoli Elektrėnų po viaduku. Teismas nurodė, kad atsakovas tokias pinigų perdavimo aplinkybes kategoriškai neigė. Teismo nuomone, ieškovės paaiškinimai vertintini kritiškai, kadangi paskola buvo suteikta SEB banko Kauno filiale, ieškovė nurodė, kad atsakovas važiavo iš Vilniaus į Kauną, tačiau ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl ji turėjo vežti pinigus iki Elektrėnų, kai pati po to taip pat grįžo į Kauną. Teismas pažymėjo, kad ieškovė šios paskolos suteikimo faktą įrodinėjo tuo pačiu 2008 m. liepos 2 d. dokumentu, kuris buvo įvertintas pirmiau, kaip nepatvirtinantis prievolinių paskolinių teisinių santykių. 

Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį taip pat grindė atsakovo A. R. pasirašytu 2008 m. liepos 2 d. A. R. adresuotu, pačios suredaguotu dokumentu, ypač jo dalimi: „kad paskolas paėmiau ir asmeniškai paskolinau A. R. liudininkas ir laiduotojas yra A. R. “. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pastarąjį atsakovą laikė laiduotoju, todėl solidariai atsakingu už A. R. suteiktas paskolas. Teismas nurodė, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, todėl ieškovei neįrodžius, kad ją ir atsakovą A. R. siejo prievoliniai paskoliniai teisiniai santykiai, 2008 m. liepos 2 d. ieškovės surašytas ir atsakovo A. R. pasirašytas dokumentas nelaikytinas laidavimo sutartimi.

Teismo teigimu, nurodytos aplinkybės duoda pagrindą spręsti, kad tarp ieškovės ir atsakovo A. R. labiau tikėtini bendro verslo, partnerystės versle santykiai, o ne prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, todėl ieškovei ieškinio neįrodžius, jis atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė V. R. prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neatskleidė bylos esmės ir įrodymus byloje vertino tendencingai, pažeidžiant CPK nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, bei neatliko detalios įrodymų analizės, nepagrįstai nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo, kadangi ginčas kilo dėl sutarčių aiškinimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo nepasirašytas dokumentas, net esant prierašams, nepatvirtina atsakovo valios gauti paskolą, jos gavimą bei įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pačią pinigų sumą. Jeigu teismas laikė, kad nėra paskolos sutarčių, tai esant įrodytam pinigų perdavimo faktui, teismas privalėjo santykius kvalifikuoti be pagrindo įgyto turto grąžinimą. Teismas neteisingai kvalifikuodamas atsakovo prievolės mastą dėl šalis siejančių paskolos teisinių santykių, netinkamai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai sprendimą priėmė nesivadovaudamas įrodymų tikėtinumo taisykle.
2. Teismo argumentas, kad pagal byloje surinktus įrodymus ieškovės įrodinėjamos aplinkybės nenustatytos, nepagrįstas bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Įvertinus visą bylos medžiagą, darytina išvada, jog bylos duomenų pagrindu labiau tikėtina, kad atsakovas yra gavęs 227 145,78 Lt, todėl šią sumą turi ieškovei grąžinti.
3. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais UAB „Baltijos miestas“ dokumentais, kurie fiktyviai buvo sutvarkyti taip, kaip liepė atsakovai. Tokie atsakovo dokumentai, neatitinkantys jiems keliamų reikalavimų, negalėjo būti teismo pripažinti tinkamais įrodymais.
4. Teismas neteisingai vertino liudytojo S. P. parodymus ir pažeidė CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas.
5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovų labiau tikėtini bendro verslo, partnerystės versle santykiai, o ne prievoliniai paskolos santykiai. Tam, kad būtų teisingai kvalifikuoti ginčo šalių teisiniai santykiai, teismas turėjo nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne formaliai vertinti aplinkybes, tačiau teismas tikrųjų ginčo šalių ketinimų visiškai neišsiaiškino.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. R. nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, ir prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. R. nurodo, kad su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nesutinka ir prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nei paskolos sutartis tarp V. R. ir A. R. , nei laidavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo A. R. niekada nebuvo sudaryta, todėl jam neatsirado pareigos atsakyti kaip laiduotojui ir mokėti ieškovei jos reikalaujamą sumą pinigų. Atsakovas pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė V. R. neįrodė paskolos sutarties tarp jos ir A. R. sudarymo ir pinigų pagal tokią sutartį perdavimo pastarajam asmeniui fakto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nebuvo sudaryta ir laidavimo sutartis tarp V. R. ir atsakovo A. R. . Atsakovas nurodo, kad nesant pagrindinės sutarties dėl paskolos suteikimo, negalioja ir bet kokios papildomos nuo pagrindinės sutarties priklausančios prievolės, t.y. laidavimo sutartis.

3. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniais argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas ir Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatytos aplinkybės

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės V. R. ir atsakovo A. R. . Ieškovė byloje įrodinėjo, kad iš Nacionalinės kredito unijos (tekste - NKU) ir SEB banko gautas paskolas perskolino šiam atsakovui, o paskolos suteikimo liudininku ir laiduotoju buvo atsakovo tėvas A. R. , kuris turi atsakyti solidariai.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė 2008 m. kovo 12 d.sudarė su SEB banku vartojimo kredito sutartį Nr. 0350818050842-59, pagal kurią jai buvo suteiktas 60 mėnesių 5800 Eurų vartojimo kreditas, skirtas buto remontui. Ši paskola tą pačią dieną buvo konvertuota į 20 004,20 Lt ir 20 000 Lt pervesti į ieškovės kortelės sąskaitą bei ieškovės paimti. Ieškovė mokėjo įmokas pagal šį kreditą ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė 2008 m. balandžio 8 d. su Nacionaline kredito unija sudarė paskolos sutartį Nr. 80408-029, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 175 000 Lt paskola verslui vystyti, kurios gražinimo terminas 2010 m. balandžio 16 d. Šios paskolos gražinimo užtikrinimui ieškovė hipotekos lakštu, kurio identifikavimo Nr. 02/1/2008/0005647 įkeitė savo butą Šarkuvos g. 19-65, Kaune. NKU pateikti į bylą dokumentai patvirtina, kad už ieškovei suteiktą kreditą laidavo UAB „Baltijos miestas“. Kredito suteikimo dieną ieškovė NKU parašė prašymą gautą 146 950 Lt kreditą pervesti UAB „Baltijos miestas“. Išrašas iš UAB „Baltijos miestas“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad NKU į UAB „Baltijos miestas“ sąskaitą SEB banke 2008 m. balandžio 9 d. pervedė 146 950 Lt. Tą pačią dieną ieškovė, būdama UAB „Baltijos miestas“ direktore, iš bendrovės sąskaitos paėmė 140 000 Lt. Ieškovė mokėjo įmokas pagal šį kreditą ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata - paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos - paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V, bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo pareiga, jog šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 str.). Pagal CK 6.871 str. 1 d. fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Ieškovė V. R. nepateikė atsakovo A. R. pasirašytos rašytinės paskolos sutarties nei dėl paskolos, gautos iš NKU, nei iš SEB banko perskolinimo, todėl rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, kadangi įstatyme įsakmiai nenurodyta, jog jos nesilaikymas daro sandorį negalioj ančių (CK 1.93 str. 2 d., 6.871 str.).

Ieškovė V. R. šioje byloje turėjo įrodyti pinigų perdavimą atsakovui A. R. jo įsipareigojimą pinigus grąžinti, atsakovo įsipareigojimą mokėti palūkanas, rašytinės paskolos sutarties buvimo faktą, nes paskolos suma viršija 2 000 Lt. Rašytinės formos reikalavimus atitiktų paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1, 3 d.). Ieškovė ieškiniui pagrįsti pateikė 2008 m. liepos 2 d. atsakovui A. R. adresuotą pačios suredaguotą tekstą, kuriame konstatavo, kad šio atsakovo prašymu ieškovė paėmė dvi paskolas, įkeisdama butą. Taip pat konstatavo, kad atsakovas nesilaiko tarpusavio susitarimo kiekvieną mėnesį mokėti paskolos įmokas, todėl prašo paskolą grąžinti iki 2008 m. liepos 15 d. Toliau dokumente nurodė SEB banko ir NKU paskolų sutarties sąlygas ir tekstą: „kad paskolas paėmiau ir asmeniškai paskolinau A. R. liudininkas ir laiduotojas yra A. R. “. Šis dokumentas atsakovo A. R. nepasirašytas, todėl jo forma neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir negali būti laikomas paskolos sutartimi. Kitame šio dokumento variante tekste: „Kadangi A. R. nesilaiko tarpusavio susitarimo kiekvieną mėnesį mokėti paskolos įmokas, prašau minėtas paskolas su apskaičiuotomis palūkanomis grąžinti iki š.m. liepos 15 d.“ yra pataisymai, kuriuos atsakovas A. R. pripažino atlikęs savo ranka ir vietoje liepos mėn., pataisė „rugsėjo“ bei papildė „arba laiku mokėti mėnesines palūkanas iki kiekvieno mėnesio 10 dienos“. Tačiau šio dokumento antrojo rašto varianto atsakovas taip pat nepasirašė. Dėl jo pataisymo aplinkybių atsakovas paaiškino, kad ieškovė ėmė paskolas savo verslui - restoranui Raudonės kaime, Jurbarko rajone, įrengti, kad šalys tarėsi, kad pelnas bus per pusę, tai atsakovas padės ieškovei mokėti įmokas, kadangi restorano nėra, tai palūkanų atsakovas mokėti nesutinka. Šio dokumento antrąjį variantą atsakovas laikė šalių derybų dėl verslo projektu, tačiau ne patvirtinimu, kad pinigus gavo. Dėl to atsakovas paaiškino, kad šio dokumento nepasirašė. Atsakovo nepasirašytas dokumentas, net esant paminėtiems prierašams, nepatvirtina atsakovo valią gauti paskolą, jos gavimą bei įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą.

CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Nagrinėjamoje byloje nėra kitų, nors ir netiesioginių ieškovės pateiktų rašytinių sandorio sudarymo įrodymų. Atsakovai pateikė į bylą 2008 m. balandžio 9 d. paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Baltijos miestas“ pasiskolino iš V. R. 146 950 Lt įmonės verslo plėtojimui, t.y. lygiai tokią pat pinigų sumą, kurią ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovų. Paskolą ši bendrovė turėjo grąžinti iki 2010 m. balandžio 16 d., 2008 m. balandžio 9 d. kasos pajamų orderis bei kasos pajamų orderio kvitas Serija BM Nr. 0003 bei kasos išrašai patvirtina, kad ieškovė į UAB „Baltijos miestas“ kasą sumokėjo 140 000 Lt. 2008 m. balandžio 21 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 08/05 ieškovei buvo grąžinta 146 950 Lt paskola. Visuose šiuose UAB „Baltijos miestas“ dokumentuose yra ieškovės parašai, kurių ji neginčijo ir nurodė, kad taip buvo sutvarkyti įmonės dokumentai, nors tvirtino, kad realiai tokios piniginės operacijos nebuvo vykdomos. Pagal pateiktus į bylą minėtus dokumentus kritiškai vertintini ieškovės paaiškinimai dėl paskolos suteikimo atsakovui A. R. aplinkybių.

Rašytinės paskolos sutarties nebuvo sudaryta, nors ji galėjo būti sudaryta raštu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė teisinga, atsižvelgiant į šalių ilgametę pažintį, leisti remtis liudytojų pagalba, paskolos faktui patvirtinti. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad paskolos suteikimo atsakovui A. R. faktą įrodys liudytojo S. P. parodymais. Pastarasis liudytojas, kuris dirbo UAB „Baltic Business Group“ direktoriumi, o ši bendrovė buvo UAB „Baltijos miestas“ akcininke, kurios direktore buvo ieškovė, paliudijo, kad su ieškove buvo nuvykęs į Raudonę pirkti objektą, barui įrengti, taip pat paliudijo, kad ieškovė paskolino UAB „Baltijos miestas“ 140 000 Lt, o pastaroji bendrovė paskolino 100 000 Lt UAB „Baltic Business Group“ automobilio pirkimui, kurį kreditavo NKU, įnešus 99 000 Lt pajinį įnašą. Dėl nurodytų aplinkybių rašytinių įrodymų iš UAB „Baltic Business Group“ nebuvo gauta, bet NKU pranešė teismui, kad 2008 m. balandžio 9 d. liudytojas S. P. sumokėjo 99 000 Lt pajinį įnašą. Ieškovė parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, kad 100 000 Lt perdavė atsakovui A. R. SEB banke, o 46 950 Lt liko UAB „Baltijos miestas“ kasoje. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsakovui A. R. SEB banke perdavė 140 000 Lt, todėl savo paaiškinimuose ieškovė nebuvo nuosekli. Pagal bylos duomenis įvertinant liudytojo S. P. parodymus darytina išvada, kad šis liudytojas matė UAB „Baltic Business Group“ automobilio pirkimo aplinkybes, bet jis nepaliudijo paskolos atsakovui A. R. suteikimo aplinkybių ir jų sąlygų. Ieškovė liudytoju jos surašytoje laidavimo sutartyje nurodė atsakovą A. R. , tačiau netvirtino, kad jis matė pinigų perdavimo faktą, o pastarasis nepatvirtino ieškovės nurodytų aplinkybių nei dėl atsakovo A. R. valios gauti paskolą, jos gavimo aplinkybių bei grąžinimo įsipareigojimų.

Dėl gautos 20 000 Lt paskolos iš SEB banko perskolinimo byloje taip pat nėra rašytinės paskolos sutarties. Pinigų perdavimo faktą ieškovė įrodinėjo tik savo paaiškinimu, kad juos perdavė atsakovui A. R. kelyje Kaunas-Vilnius netoli Elektrėnų po viaduku. Atsakovas tokias pinigų perdavimo aplinkybes kategoriškai neigė. Ieškovės paaiškinimai vertintini kritiškai, kadangi paskola buvo suteikta SEB banko Kauno filiale, ieškovė nurodė, kad atsakovas važiavo iš Vilniaus į Kauną. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl ji turėjo vežti pinigus iki Elektrėnų, kai pati po to taip pat grįžo į Kauną. Ieškovė šios paskolos suteikimo faktą įrodinėjo tuo pačiu 2008 m. liepos 2 d. dokumentų, kuris buvo įvertintas pirmiau, kaip nepatvirtinantis prievolinių paskolinių teisinių santykių.

Ieškovė ieškinį grindė atsakovo A. R. pasirašytu 2008 m. liepos 2 d. A. R. adresuotu, ieškovės suredaguotu raštu, ta jo dalimi: „kad paskolas paėmiau ir asmeniškai paskolinau A. R. liudininkas ir laiduotojas yra A. R. “. Ieškovė pastarąjį atsakovą laikė laiduotoju, todėl solidariai atsakingu už A. R. suteiktas paskolas. Tačiau laidavimas yra kaip papildoma (šalutinė) prievolė (CK 6.76 str.). Ieškovei neįrodžius, kad ją ir atsakovą A. R. siejo prievoliniai paskoliniai teisiniai santykiai, 2008 m. liepos 2 d. ieškovės surašytas ir atsakovo A. R. pasirašytas dokumentas nelaikytinas laidavimo sutartimi (CK 1.78 str. 1 d., 3 d., 6.76 str.).

Pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes darytina išvada, kad tarp ieškovės, kuri buvo UAB „Baltijos miestas“ direktorė ir 40 % akcininkė (ši bendrovė laidavo NKU už ieškovės prievolės grąžinti kreditą įvykdymą) ir atsakovo A. R. , kuris buvo UAB „Baltic Business Group“ akcininkas (pastaroji bendrovė pirmosios bendrovės 60 % akcininkė), labiau tikėtini bendro verslo, partnerystės versle santykiai.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai ir pagrįstai sprendė, kad paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo A. R. niekada nebuvo sudaryta, pinigai atsakovui niekada perduoti nebuvo, todėl jam atitinkamai neatsirado pareigos paskolą grąžinti.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, vertindamas paskolos teisinius santykius tarp šalių, bet nekreipdamas dėmesio į tai, kad byloje ginčas kilo dėl sutarčių aiškinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad tarp ieškovės V. R. ir atsakovo A. R. paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir jokių pinigų ieškovė atsakovui neperdavė, todėl pastarajam atitinkamai neatsirado pareigos pinigus grąžinti. Aplinkybę, kad paskolos sutartis tarp V. R. ir A. R. nebuvo sudaryta, patvirtina nurodomos byloje nustatytos aplinkybės. Pirma, ieškovė nepateikė nei pačios rašytinės paskolos sutarties, nei kito tinkamo įrodymo, patvirtinančio paskolos sutarties sudarymą, nors reikalaujama priteisti iš atsakovų pinigų suma viršija sumą, dėl kurios paskolos sutarties forma imperatyviai turi atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Antra, ieškovė nepateikė byloje įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą atsakovui A. R. , nors CK 6.870 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, taigi pinigų perdavimas yra reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų perdavimo momento. Kadangi ieškovė įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą A. R. nepateikė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo sudaryta paskolos sutartis tarp ieškovės V. R. ir atsakovo A. R. . Esant pareikštam paskolos davėjo reikalavimui dėl skolos iš paskolos gavėjo priteisimo, įrodinėjimo dalykas yra paskolos sutarties sudarymo, t. y. pinigų sumos, perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 str. 2 d.). Aplinkybę, kad perdavė pinigus paskolos gavėjui, privalo įrodyti paskolos davėjas (CPK 12 str., 178 str.). Taigi ieškovei neįrodžius, kad pinigai buvo perduoti, pripažintina, jog paskolos gavėjas A. R. faktiškai negavo šių pinigų. Tokios nuostatos aiškinant paskolinius teisinius santykius laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009).

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad apeliantė A. R. prašymu paėmė dvi 5 800 eurų ir 175 000 Lt paskolas ir šiuos pinigus asmeniškai paskolino A. R. . Priešingai nei teigia apeliantė, byloje pinigų perdavimo atsakovui A. R. faktas nebuvo įrodytas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė sudarė paskolos sutartis su dviem kredito įstaigomis: 2008 m. kovo 12 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350818050842-59 su banku AB SEB bankas ir 2008 m. balandžio 8 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 80408-029 su Nacionaline kredito unija. Piniginės lėšos iš minėtų kredito įstaigų buvo pasiskolintos ieškovės vardu ir jos asmeniniams ar jos verslo poreikiams tenkinti. Apeliantė buvo įmokėjusį tam tikrą sumą pinigų į UAB „Baltijos miestas“ kasą, tačiau byloje esantys raštiniai įrodymai patvirtina, kad vėliau ieškovė tą pačią pinigų sumą pasiėmė. Nei viena iš paskolos sutarčių nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijusi su atsakovais ar jų interesais, kadangi pagal bylos duomenis jokių piniginių lėšų atsakovai pagal šias paskolos sutartis negavo nei iš kredito įstaigų, nei iš ieškovės. Pagal pateiktus į bylą įrodymus nebuvo jokio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovų dėl to, kad atsakovai įsipareigoja grąžinti bet kokias paskolas ar mokėti palūkanas. Be to, prieštaringi yra ieškovės paaiškinimai pateikti bylos nagrinėjimo metu. Pirma, ieškovė teigė, kad visus pinigus pagal gautas paskolas atidavė atsakovui A. R. , o vėliau, pati sau prieštaraudama nurodė, kad pinigus kredito unija pervedė į UAB „ Baltijos miestas“ sąskaitą Vilniaus banke.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad paskolos sutarties sudarymo faktą patvirtina tai, kad atsakovas A. R. savo ranka padarė prierašą ant 2008 m. liepos 2 d. rašto, ištaisydamas teksto dalį: „paskolas su apskaičiuotomis bankų palūkanomis grąžinti iki š.m. rugsėjo mėn. 15 d. arba laiku mokėti mėnesines įmokas iki kiekvieno mėnesio 10 dienos“. Nurodytas raštas negali būti laikomas nei paskolos sutartimi, nei paskolos sutarties sudarymą patvirtinančiu dokumentu, kadangi juo nėra suderinta šalių valia sukurti prievolinius teisinius santykius. Be to, atsakovas A. R. šio dokumento nėra pasirašęs ar kitaip sutikęs su jo turiniu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo nepasirašytas dokumentas, net esant tam tikriems prierašams, nepatvirtina atsakovo valios gauti paskolą, juo labiau jos gavimą bei prisiėmimą įsipareigojimo grąžinti apeliantei tokią pat pinigų sumą.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikuodamas atsakovo prievolės mastą dėl šalis siejančių paskolos teisinių santykių, netinkamai vertino bylos įrodymus ir skundžiamą sprendimą priėmė nesivadovaudamas įrodymų tikėtinumo taisykle. Tačiau apeliantė nepateikia argumentų, patvirtinančių, kokiais byloje surinktais įrodymais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti byloje kitokį sprendimą. Priešingai nei teigia apeliantė, iš bylos medžiagos konstatuotina tik tai, kad ieškovė sudarė paskolos sutartis su dviem kredito įstaigomis: 2008 m. kovo 12 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350818050842-59 su banku AB SEB bankas ir 2008 m. balandžio 8 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 80408-029 su Nacionaline kredito unija, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šios paskolos buvo paimtos atsakovų prašymu ir jų interesais, ar kad pinigai buvo perduoti kažkuriam iš atsakovų, pateikta nebuvo. Be to, apeliantė savo skunde neteisingai aiškina bei interpretuoja liudytojo S. P. duotus parodymus. Minėtas asmuo nepatvirtino aplinkybės, kad būtent pagal aukščiau minėtas paskolos sutartis gautus pinigus V. R. paėmė iš banko sąskaitos ir perdavė A. R. , kuris perdavė S. P. 99 000 Lt įnešti į banką už prabangų automobilį UAB „Baltic Business Group“ vardu. S. P. paaiškino, kad kaip UAB „Baltic Business Group“ vadovas 2008 m. balandžio mėnesį įnešė tam tikrą sumą pinigų pradinei įmokai už automobilį, tačiau nepatvirtino, kad šią sumą pinigų bendrovė būtų gavusi iš ieškovės.

Pinigų perdavimo fakto taip pat nepatvirtina ieškovės pateiktas minėtas 2008 m. liepos 2 d. raštas, kurį ieškovė įvardija laidavimo sutartimi. Ieškovės nurodomas dokumentas neturi teisinės galios ir negali būti vertinamas kaip įrodymas. Minėtas 2008 m. liepos 2 d. dokumentas nėra laidavimo sutartis, kadangi neatitinka įstatyme nustatytų tiek sandorio, tiek laidavimo sutarties turinio ir formos reikalavimų. CK 1.63 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. A. R. parašas ieškovės parengtame dokumente nėra asmens veiksmas, atliktas siekiant sukurti laidavimo teisinius santykius ir prisiimti pareigą laiduoti už A. R. . Atsižvelgiant į tai, A. R. , pasirašydamas minėtą dokumentą, neišreiškė valios tapti laidavimo teisinių santykių dalyviu, todėl jo pasirašytas dokumentas nelaikomas laidavimo sutartimi. Pagal A. R. paaiškinimus ir bylos duomenis A. R. , pasirašydamas 2008 m. liepos 2 d. raštą, suprato, jog jo parašas reiškia tai, kad jis minėtą dokumentą priėmė. A. R. paaiškino, kad ieškovė, atvykusi pas A. R. su minėtu dokumentu, emocingai bendravo su A. R. , ėmė jį gąsdinti, todėl A. R. , būdamas pensinio amžiaus ir neįgalus (A. R. neįgaliojo pažymėjimas yra pateiktas byloje), be to, tinkamai nesusipažinęs su ieškovės pateiktu dokumentu ir negavęs jos prašymo laiduoti, suprato, kad iš jo prašoma pasirašyti tik patvirtinant, kad tokį dokumentą jis gavo. A. R. suvokė, kad jo parašas reiškia, jog jis raštą priėmė, ir manė, kad būtent tokio tikslo siekia ieškovė, atvykusi pas jį su minėtu dokumentu – prašymu (pažymėtina, kad ir patį dokumentą pradžioje ieškovė formuluoja kaip prašymą).

Teisiškai nereikšmingi ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji rašytiniai įrodymai - straipsnių spaudoje kopijos. Ieškovės pateiktos publikacijos yra pakankamai senos. Pagal bylos duomenis atsakovas A. R. nei už vieną iš publikacijoje minimų veikų nebuvo nubaustas įstatymų nustatyta tvarka, t.y. jo kaltumas nebuvo įrodytas, todėl darytina išvada, kad šiomis aplinkybėmis apeliantė remiasi nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nei paskolos sutartis tarp ieškovės ir A. R. , nei laidavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo A. R. niekada nebuvo sudaryta, todėl jam atitinkamai neatsirado pareigos atsakyti kaip laiduotojui ir mokėti ieškovei jos reikalaujamą sumą pinigų.

Ieškovė V. R. neįrodė paskolos sutarties tarp jos ir A. R. sudarymo ir pinigų pagal tokią sutartį perdavimo pastarajam asmeniui fakto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nebuvo sudaryta ir laidavimo sutartis tarp V. R. ir atsakovo A. R. . Nesant laidavimo sutarties, kuri visais atvejai turi būti rašytinė, nėra pagrindo konstatuoti A. R. atsakomybės, kaip laiduotojo. CK 6.76 straipsnio 2 dalis nustato, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Taigi nesant pagrindinės sutarties dėl paskolos suteikimo, negalioja ir bet kokios papildomos nuo pagrindinės sutarties priklausančios prievolės, t.y. laidavimo sutartis.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės byloje pateiktas 2008 m. liepos 2 d. raštas negali būti laikomas laidavimo sutartimi, kadangi jis neatitinka nei bendrųjų sandorių sudarymo reikalavimų, nei specialiųjų tik laidavimo sutartims taikomų reikalavimų. Laidavimo sandoriui sudaryti reikalinga, kad šalis išreikštų valią laiduoti už kitą asmenį pastarojo kreditoriui. Pagal minėto rašto turinį A. R. , pasirašydamas ieškovės pateiktą dokumentą, neišreiškė valios būti laiduotoju už jokį asmenį jokiam kreditoriui, jo parašas nepatvirtino laidavimo. Ieškovė niekada nėra pareiškusi prašymo, kad A. R. laiduotų už A. R. , kadangi jokia paskolos sutartis su pastaruoju niekada nebuvo sudaryta ir jokių pinigų V. R. nei vienam iš atsakovų neperdavė. Pats dokumentas, kuriuo remiasi apeliantė, yra suformuluotas kaip prašymas, jame nėra esminių laidavimo sutarties sąlygų, nėra aišku, kas, kokiu pagrindu, kokiose ribose, kokiam terminui ir už ką laiduoja. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį dokumentą vertino ne kaip laidavimo sutartį, kurios pagrindu A. R. atsirado tam tikros teisės bei pareigos, ar paskolos sutarties sudarymą patvirtinančiu dokumentu, o laikė jokios teisinės galios neturinčiu dokumentu. Tai, kad ieškovės pateiktas dokumentas negali būti kvalifikuojamas kaip laidavimo sutartis, sukurianti teisines pasekmes laiduotojui, patvirtino ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyta aplinkybė: „nors ir pakeičiau sutartį (neįtraukdama jo tėvo) jis su manimi daugiau nesusitiko“. Tai reiškia, kad ieškovė pati, pareikalavusi iš A. R. parašo, o po to pati „neįtraukusi tėvo“, nelaikė A. R. laiduotoju, nes jeigu būtų atvirkščiai, neva esanti laidavimo sutartis turėjo būti nutraukta arba pakeista tik esant A. R. parašui. Taigi nepaneigta pagrįsta abejonė dėl to, ar ieškovė pati siekė laidavimo teisinių santykių, nes siekė sudaryti sutartis tiek įtraukdama A. R. , tiek jo neįtraukdama.

Laidavimo sutarties buvimo ar nebuvo klausimas negali būti sprendžiamas byloje po to, kai nebuvo įrodytas paskolos sutarties sudarymo, t.y. pagrindinės prievolės egzistavimo faktas. Aplinkybę, kad paskolos sutartis tarp A. R. ir V. R. nebuvo sudaryta patvirtina tai, kad ieškovė nepateikė nei pačios rašytinės paskolos sutarties, nei kito tinkamo įrodymo, patvirtinančio paskolos sutarties sudarymą, nors fizinių asmenų paskolos sutartys turi būti rašytinės, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.), Be to, ieškovė neįrodė pinigų perdavimo A. R. fakto. Liudytojas S. P. , priešingai nei teigia apeliantė, V. R. pinigų perdavimo A. R. fakto nepatvirtino. S. P. kaip tik parodė, kad jis, kaip UAB „Baltic Business Group“ vadovas, 2008 m. balandžio mėnesį įnešė tam tikrą sumą pinigų pradinei įmokai už automobilį, tačiau jis nėra matęs, kad V. R. būtų tokią sumą pinigų asmeniškai perdavusi A. R. . Teisėjų kolegija pagal pateiktų į bylą įrodymų visetą sprendžia, kad liudytojo S. P. parodymai, įskaitant parodymus: „paskambino A. ir pasakė, kad susitarė su kredito unija, kad kredituos mums automobilį, bet reikia į kredito uniją 100 000 Lt. Aš, R. ir A. R. nuvažiavome į Vilnių, susitikome su A., R. su A. nuėjo į kredito uniją, iš kredito unijos nuvažiavome prie SEB banko Gedimino prospekte, aš su A. palaukiau mašinoje, R. su A. nuėjo į banką, atsinešė pinigus, sėdome į mašiną, važiavome į kredito uniją, A. ir aš, A. atsinešė pinigus, padavė po 500 Lt kupiūrų 100 000 Lt ir buvo suformintas mašinos kreditas. Iš banko A. atsinešė pinigus ir nusinešė į kredito uniją, mes dviese nuėjom, aš UAB „Baltijos miestas“ išrašiau pajamų orderį, kadangi pinigai perėjo kaip paskola per buhalteriją. UAB „Baltijos miestas“ paskolino UAB „Baltic Business Group“ (t. 1, b.l. 197-197b), nepatvirtina, kad V. R. paskolino pinigus A. R. . Liudytojas S. P. parodė, kad tą pačią dieną buvo sudaryta paskolos sutartis tarp UAB „Baltijos miestas“ ir UAB „Baltic Business Group“ dėl 100 000 Lt.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai nepateikė į bylą įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažareikšmės, todėl tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Audronė Jarackaitė

                                                                                    Kazys Kailiūnas

                                                                                    Gintaras Pečiulis