Administracinė byla Nr. A-1154-502/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03192-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kadangi buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Lukiškių TI-K nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose buvo įrengta kabelinė televizija, buvo galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija skirstydama atvykusius asmenis į kameras, laikėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kamerų įrengimas, bendra kamerų būklė atitiko teisės aktų reikalavimus.
6. Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą atmetė.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kaip ir iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustatė.
9. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d., tačiau iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų buvo matyti, jog pareiškėjas į įstaigą atvyko 2017 m. rugpjūčio 4 d. ir buvo laikomas iki išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių 2018 m. rugpjūčio 30 d. Teismas neturėjo pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, todėl vadovavosi jais spręsdamas kilusį ginčą.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose: 2017 m. rugpjūčio 4 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (plotas 7,38 kv. m), kameroje tą dieną buvo laikomas vienas; 2017 m. rugpjūčio 5 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 295 (plotas 7,95 kv. m), kurioje iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. rugpjūčio 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 182 (plotas 7,94 kv. m). Kameroje buvo laikomas iki 2017 m. rugsėjo 19 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 154 (plotas 7,94), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. spalio 3 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. spalio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 287 (plotas 7,70 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. spalio 30 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. spalio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 327 (plotas 7,65 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. lapkričio 20 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 137 (plotas 7,75 kv. m), kurioje vienas, arba su dar vienu asmeniu buvo laikomas iki 2017 m. gruodžio 6 d.; 2017 m. gruodžio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 224 (plotas 5,33 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki 2017 m. gruodžio 29 d.; 2017 m. gruodžio 30 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 378 (plotas 6,54 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki 2017 m. sausio 8 d.; 2018 m. sausio 9 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 295 (plotas 7,95 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. vasario 19 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 330 (plotas 7,52 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. kovo 19 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m), kameroje buvo vienas, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 307 (plotas 8,22 kv. m), kurioje iki 2018 m. gegužės 23 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. gegužės 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 253 (plotas 34,43 kv. m), kameroje buvo 8 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 105 (plotas 7,38 kv. m), kameroje tą dieną buvo laikomas vienas; 2018 m. gegužės 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 272 (plotas 7,75 kv. m), kurioje iki 2018 m. birželio 24 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. birželio 25 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 310 (plotas 7,77 kv. m), kurioje iki 2018 m. liepos 9 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. liepos 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 322 (plotas 7,77 kv. m), kurioje iki 2018 m. liepos 23 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. liepos 24 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 263 (plotas 7,83 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu iki 2018 m. liepos 30 d.; 2018 m. liepos 31 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 1 iki 9 asmenų; 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 253 (plotas 34,43 kv. m), kurioje buvo iki išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 30 d., kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 3 iki 5 asmenų. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktą informaciją, padarė išvadą, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 392 paras.
11. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas sprendė, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 34,57 kv. m (2018 m. liepos 31 d., kamera Nr. 257). iki 3,76 kv. m (2018 m. vasario 20 d. kamera Nr. 330) ploto. Pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į nacionalinių aktų numatytą minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas taip pat pažymėjo, jog ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) pareiškėjui visais laikotarpiais teko daugiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytas minimalus 3 kv. m plotas. Be to, teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas itin abstrakčiai nurodė menamą pažeidimą, kadangi nenurodė nei kamerų, nei laikotarpių, kuriais jam trūko vietos kamerose. Todėl teismas apibendrindamas nurodė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovo atstovas neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Kitų pažeidimų pareiškėjas skunde nenurodė.
12. Teismo vertinimu, byloje nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, nebuvo galimas ir žalos atlyginimas, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
III.
13. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo atstovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
14. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, nes buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma.
15. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas klaidina teismą nurodydamas, kad pareiškėjui buvo suteiktos galimybės pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia. Pareiškėjas nurodo, kad jis kreipėsi į auklėtojus su prašymais išvesti jį į krepšinio aikštelę, biblioteką, koplyčią, sporto kiemelį, tačiau galimybės jais naudotis neturėjo. Be to, ne visose kamerose buvo įrengta kabelinė televizija. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę, net ir vasarą, kai kamerose būdavo tvanku. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ant sienų ir lubų buvo matomas grybelis ir tokiose kamerose, pareiškėjo nuomone, jis galėjo susirgti tuberkulioze. Kitoje kameroje pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas su ŽIV sergančiu asmeniu, o Lukiškių TI-K administracija nekreipė dėmesio į tai.
16. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos TI-K.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepimą bei pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas nepakankamai įvertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčo laikotarpį nurodo nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d., tačiau pirmosios instancijos teismui pateikti atsakovo atstovo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d., taigi, šis pirmosios instancijos teismo nustatytas laikotarpis ir yra laikomas ginčo laikotarpiu.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
24. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nenurodo jokių argumentų ir motyvų, su kuriomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir kodėl, jo teigimu, šis sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas.
25. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo, jog Lukiškių TI-K neturėjo galimybės naudotis krepšinio aikštele, biblioteka, koplyčia, sporto kiemeliu, kamerose buvo grybelis, pareiškėjas buvo apgyvendintas su ŽIV sergančiais asmenimis, negalėjo naudotis dušu. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. Lukiškių TI-K papildomos veiklos neužtikrinimo, kamerų būklės, apgyvendinimo su sergančiais asmenimis.
27. Primintina, kad pareiškėjas skunde reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad Lukiškių TI-K nebuvo jam užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas.
28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (kameros tipo patalpoje – 3,6 kv. m) pažeista nebuvo. Sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą bei aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kalinamam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo ypatumų, todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu, jiems pritaria ir iš naujo pareiškėjo argumentų dėl ploto trūkumo neanalizuoja.
29. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kaip jau buvo savo sprendime nurodęs pirmosios instancijos teismas, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
30. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė