Administracinė byla Nr. I-2122-406/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02011-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija: 16.5;16.8.;74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 9 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant pareiškėjui E. B., jo atstovui advokatui Žilvinui Kalinauskui,
atsakovo atstovei Daliai Viskontienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas prašo priteisti iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 10176.56 Eur darbo užmokestį už nepagrįstą nušalinimą nuo pareigų nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., 0.07 procentus delspinigių nuo priteistinos darbo užmokesčio sumos ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 16-19).
Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gegužės 29 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 167 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. Tą pačią dieną Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi jam buvo taikyta kardomoji priemonė – nušalinimas nuo užimamų pareigų, kuri buvo tęsiama iki 2014 m. lapkričio 6 d. 2014 m. vasario 13 d. Kauno apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. 2014 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nuosprendis buvo paliktas nepakeistu. 2014 m. liepos 14 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-2733 jam nuo 2014 m. gegužės 10 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2014 m. gruodžio 8 d. jis pateikė prašymą atsakovui dėl darbo užmokesčio išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį, tačiau 2014 m. gruodžio 12 d. raštu atsakovas atsisakė išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d. Pareiškėjas teigia, kad toks atsakovo sprendimas nepagrįstas. Nurodo, kad šiuo atveju ginčas kyla dėl darbo užmokesčio mokėjimo valstybės tarnautojui santykių, kuriuos reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 341 str. 2 dalis. Pabrėžia, kad vidaus tarnybos sistemoje tarnaujančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (2013 m. gruodžio 30 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija). Ginčui aktualiu laikotarpiu Vidaus reikalų statuto 28 straipsnyje, kuris reglamentuoja vidaus tarnybos pareigūno nušalinimą nuo pareigų, nėra atskirta vidaus tarnybos vadovo, turinčio teisė skirti į pareigas, savarankiškoji teisė nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų ir nuo darbdavio valios nepriklausantys statutinio valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų atvejai. Minėtoje teisė normoje nurodoma, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 str. reglamentuoja valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų pagrindus. Šio straipsnio 2 ir 3 d. nurodoma, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos BK XXXIII skyriuje. Pabrėžia, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų (BPK 157 str.) yra viena iš procesinės prievartos priemonių, kuri gali būti taikoma pradėjus ikiteisminį tyrimą arba perdavus baudžiamąją bylą į teismą. Ši procesinė prievartos priemonė yra skirta taikyti tiems įtariamiesiems, kurie turi valstybės tarnautojo statusą. Darbdavys, gavęs teismo nutartį dėl laikinojo nušalinimo, privalo ją vykdyti, todėl Kauno AVPK viršininkas, gavęs teismo nutartį dėl jo laikino nušalinimo nuo pareigų, ją įvykdė, priimdamas 2013 m. gegužės 29 d. įsakymą. Teismo nutartimi laikinai nušalintam nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui kylančias teisines pasekmes reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 28 str. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnyje nurodyti atvejai, kuriais valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, tarp jų atvejis – kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Būtent į šį atvejį patenka ir laikinasis nušalinimas BPK 157 str. nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad “valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0.07 procento delspinigiai už šią sumą“. Aptartų Vidaus tarnybos statuto normų, kurios aiškintinos sistemiškai su BPK 157 str. nuostatomis, pagrindu daro išvadą, kad teismo nutartimi nuo pareigų nušalintam vidaus tarnybos pareigūnui, tarnybos teisinių santykių prasme kyla tos pačios teisinės pasekmės kaip ir pareigūnui, kurį nušalina vidaus tarnybos vadovas, turintis teisė skirti į pareigas, naudodamasis savarankiška nušalinimo nuo pareigų teise. Prašo skundą tenkinti ir priteisti darbo užmokestį už nepagrįstą nušalinimą nuo pareigų nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., 0.07 procentus delspinigių bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovo atstovė su prašymu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, darbo santykiai su juo yra nutrūkę, grįžti į tarnybą jis noro neišreiškė. Mano, kad ginčo atveju Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes pareiškėjas 2014 m. balandžio 24 d. prašymu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p. (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) 2014 m. gegužės 7 d. Kauno apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-439 nuo 2014 m. gegužės 9 d. atleistas iš vidaus tarnybos, o išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-396-319-2014 įsiteisėjo jau po to – 2014 m. lapkričio 6 d. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 341 str. 2 punktą grąžinti pareiškėją į pareigas atsakovas nebegalėjo, todėl ir darbdavio kaltės šiuo atveju nėra. Nurodo, kad nors baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo išteisintas, tačiau dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatyta, kad jis atliktais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Atleidimas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą jam buvo netaikytas tik dėl to, kad jis iš vidaus tarnybos jau buvo atleistas, todėl atsakovo atstovės nuomone, valstybės tarnybos įstatymo 341 str. 2 punkto, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0.07 procento delspinigiai už šią sumą, nuostatos netaikytinos.
Byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo už nepagrįstą pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų baudžiamajame procese.
Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – Kauno apskr. VPK) 2013 m. gegužės 29 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos. Tyrimo metu nustatyta, kad Kauno apskr. VPK Imuniteto skyriuje 2013 m. gegužės 8 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00354-13 dėl E. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 2 d. (piktnaudžiavimas). Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. gegužės 29 d. apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 167 str. 1 d. ir 228 str. 2 d., pranešta E. B.. Tuo pagrindu tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00354-13. 2013 m. gegužės 29 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi E. B. nuo pareigų buvo nušalintas (b.l. 72, 73). Vėlesniais teismų procesiniais dokumentais laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo tęsiamas iki 2014 lapkričio 6 d. 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėjas pateikė Kauno apskr. VPK tarnybinį prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p. (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2013 m. gegužės 29 d. Kauno apskr. VPK 2013 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 20-S-1616 informavo pareiškėją, kad klausimas apie jo atleidimą iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Pareiškėjas šį atsakovo atsisakymą atlikti veiksmus (atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p.) apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino ginčijamą sprendimą bei įpareigojo Kauno apskr. VPK kitą darbo dieną po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atleisti E. B. iš vidaus tarnybos, atsakovui pačiam parenkant atleidimo pagrindą. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą buvo atmestas, o Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo E. B. 2013 m. gegužės 29 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 12 punktą iš esmės. 2014 m. balandžio 24 d. prašymu pareiškėjas pakartotinai prašė Kauno apskr. VPK viršininką atleisti iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p. 2014 m. gegužės 7 d. Kauno apskr.. VPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-439 pareiškėjas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 9 d. buvo atleistas (b.l. 37). 2014 m. vasario 13 d. Kauno apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį (b.l. 42-52). 2014 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nuosprendis buvo paliktas nepakeistu (b.l. 53-66). 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą atsakovui dėl darbo užmokesčio išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., tačiau 2014 m. gruodžio 12 d. raštu atsakovas išmokėti darbo užmokestį atsisakė (b.l. 20).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo užimamų pareigų buvo laikinai (trims mėnesiams) nušalintas 2013 m. gegužės 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 157 str. (vėliau laikinas nušalinimas teismo sprendimais buvo pratęsiamas ir nušalinimas tęsėsi iki Kauno apygardos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio 2014 m. lapkričio 6 d.) nuostatomis, taigi pareiškėjas laikinai nuo pareigų visą jo nurodytą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., už kurį jis prašo priteisti jam priklausantį darbo užmokestį, buvo nušalintas ne atsakovo – Kauno apskr. VPK valia ir iniciatyva, bet teismo nutarčių pagrindu, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir pagrindais. Beje šių teismo nutarčių, kuriomis buvo sprendžiamas pareiškėjo laikino nušalinimo klausimas, teisėtumas jų priėmimo metu ir faktiniai jų taikymo pagrindai bylos šalių nėra kvestionuojami. Todėl konstatuotina, kad, priimdamas nurodytas nutartis, teismas veikė teisėtai, esant faktiniams pagrindams tokius procesinius sprendimus priimti.
Siekiant išspręsti šį tarp šalių kilusį ginčą, yra svarbus Vidaus tarnybos Statuto (toliau – VTS) ir Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ), reglamentuojančių darbo užmokesčio klausimus nušalintiems nuo pareigų pareigūnams taip pat ir kitų įstatymų, reglamentuojančių neteisėtų procesinės prievartos priemonių taikymą bei kylančių teisinių pasekmių šalinimo klausimus, nuostatų taikymo aiškinimas, t. y. ar pagal šiuos teisės aktus pareiga išmokėti pareiškėjui tarnybinį atlyginimą ir priklausančius delspinigius, kai pareigūno nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas baudžiamajame procese, kyla atsakovui, ar pareiškėjas savo teisę turi įgyvendinti kitokiu būdu.
Pirmojo pareiškėjo nušalinimo nuo Kauno apskr.. VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų metu galiojo VTS 2013 m. sausio 1 d. redakcija (galiojusi nuo iki 2013 07 01), kurio 28 str. 6 d. buvo nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-456 (nuo 2013 07 20) (Žin., 2013, Nr. 78-3935) VTS 28 str. buvo pakeistas ir nustatyta, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.
VTĮ 34 straipsnyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), reglamentuojančiame valstybės tarnautojų nušalinimą nuo pareigų, nurodyti atvejai, kuriais valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, tarp jų nurodytas atvejis, kuris įvardintas ir VTĮ 28 str., – kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Būtent į šį atvejį patenka laikinasis nušalinimas nuo pareigų BPK 157 straipsnyje nustatyta tvarka, šiuo pagrindu pareiškėjui ir buvo taikytas laikinas nušalinimas nuo pareigų. LVAT 2015 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-71-261/2015 pabrėžė, jog šis teisinis reguliavimas dėl laikinai nušalintų statutinių valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą nušalinimo laikotarpiu iš esmės yra analogiškas tam, kurį nustatė VTS 28 straipsnio 4 dalis (2007 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1127 redakcija). Taigi, teismo vertinimu, ginčo atveju yra aktuali ir ta teisminė praktika, kuri yra suformuota, vertinant anksčiau galiojusias VTĮ ir VST normas bei jose numatytą teisinį reglamentavimą.
Darytina išvada, kad ir naujuoju teisiniu reguliavimu (kaip ir ankstesniu) įstatymų leidėjas išskyrė du subjektus, turinčius teisę spręsti pareigūno nušalinimo klausimą: arba į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymu ir jo iniciatyva valstybės tarnybos įstatymo tvarka, arba kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu (nepriklausomai nuo darbdavio valios) šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Teismo vertinimu, priklausomai nuo subjekto ir nuo aplinkybės, ar nušalinimas sprendžiamas dėl atliekamo tarnybinio patikrinimo, ar baudžiamajame procese, priklauso pareiškėjo teisės į negauto darbo užmokesčio realizavimo būdas.
VTĮ 341 str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) reglamentuotos valstybės tarnautojo nušalinimo teisinės pasekmės, kurios be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams (VTĮ 4 str. 2 d.). Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus.
Pareiškėjas, aiškindamas sistemiškai BPK 157 str., VTĮ 34 str., VST 28 str. (2013 07 20 redakcija) nuostatas, teigia, kad pastarojoje teisės normoje nėra atskirta vidaus tarnybos vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, savarankiškoji teisė nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų ir nuo darbdavio valios nepriklausantys statutinio valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų atvejai, ir kad atsakovas privalėjo vadovautis VTĮ 341 str., išmokėdamas jam darbo užmokestį už prašomą nušalinimo laikotarpį. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai.
Nušalinimas nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – viena iš procesinės prievartos priemonių, numatytų BPK 157 straipsnyje. (BPK III dalies „Procesinės prievartos priemonės“ XII skyrius „Kitos procesinės prievartos priemonės“), kuri gali būti taikoma pradėjus ikiteisminį tyrimą arba perdavus baudžiamąją bylą į teismą. BPK 157 straipsnyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Šio teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad BPK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta procesinės prievartos priemonė – laikinasis nušalinimas nuo pareigų yra skirta taikyti tiems įtariamiesiems, kurie turi valstybės tarnautojo statusą. Teismo nutartimi laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų tarnybos teisiniai santykiai su atitinkamu darbdaviu savaime nenutrūksta, tačiau minėtos procesinės prievartos priemonės taikymas darbdaviui yra privalomas ir atitinkamą, teismo nustatytą laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Tokio imperatyvaus nušalinimo atveju darbdavys neturi diskrecijos teisės atsisakyti ir nedelsiant privalo vykdyti teismo nutartį. Beje, tokiu atveju nei nušalinimo trukmė, nei nušalinimo pasekmės pareigūno tarnybos santykiams nuo darbdavio valios visiškai nepriklauso. Taigi ginčo atveju, atsakovas, gavęs 2013 m. gegužės 29 d. Kauno apygardos prokuratūros raštu Nr. 20-G-3292 (b.l. 71) pateiktą informaciją apie E. B. nušalinimą nuo pareigų ir Kauno apylinkės teismo nutartį (b.l. 72,73), ją privalėjo besąlygiškai įvykdyti.
Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo vertinimu, nors ir pasikeitus aktualiam teisiniam reguliavimui, yra reikšmingos Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos padarytos išvados administracinėje byloje Nr. A19 - 64/2009, kurioje iš esmės buvo sprendžiamas analogiškas klausimas - vertinamas atsisakymas pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) išmokėti darbo užmokestį, susidariusį tuo laikotarpiu, kai prokuroras nutarimu jį nušalino nuo pareigų baudžiamojo proceso tvarka. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procesinės prievartos priemonės - nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu - darbdavys negali atsisakyti ir privalo vykdyti prokuroro (tardytojo) nutarimą. Kadangi nušalinimas nuo pareigų gali būti panaikinamas tik prokuroro (tardytojo) nutarimu, nušalinimo trukmė ir nušalinimo pasekmės pareigūno tarnybos santykiams nepriklauso nuo darbdavio valios. Šių aplinkybių pagrindu kolegija konstatavo, kad siekiant pripažinti asmens nušalinimą nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka neteisėtu ir (ar) nutraukti šios procesinės prievartos priemonės taikymą, turi būti ginčijamas ne darbdavio, bet tardytojo (nagrinėjamu atveju - prokuroro) sprendimas (nutarimas). Paminėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat aiškino ir VTS 28 straipsnio 5 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. gegužės 29 d.) nuostatas. Lingvistiniu teisės aiškinimo būdu analizuodama šią Vidaus tarnybos statuto nuostatą, išplėstinė kolegija padarė išvadą, jog pareigūnui darbo užmokestis ir delspinigiai už nušalinimo laikotarpį šios nuostatos pagrindu, be kita ko, turi būti mokami, kai tarnybinio patikrinimo metu nustatoma, 1) kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, arba (ir), 2) kad pareigūnas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, t. y. šių aplinkybių nebuvimas turi būti konstatuotas pareigūno atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo metu. Taigi Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalis, ta apimtimi, kuria numato darbo užmokesčio ir delspinigių už nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį išmokėjimą, kai pareigūnas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, yra taikytina tik tuo atveju, kai į pareigas skiriančio asmens (darbdavio) iniciatyva ir sprendimu (įsakymu) pareigūnas, pradėjus jo veiklos tarnybinį patikrinimą, yra nušalinamas nuo pareigų ir, nustačius galimos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymius, tarnybinis patikrinimas sustabdomas, o jo medžiaga perduodama kompetentingoms institucijoms. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalys yra taikomos tik tuo atveju, kai pareigūnas nuo pareigų nušalinamas atliekant tarnybinį patikrinimą, t. y. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, esant į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymui ir jo iniciatyva.
Įvertinusi teisines ir faktines bylos aplinkybes (jos iš esmės analogiškos nagrinėjamai bylai), išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę - nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-64/2009, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 17, 2009, p. 275-289). Be kita ko, nalogiškos išvados padarytos ir LVAT 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011.
Pabrėžtina, kad pagal VTĮ 34 str. 2 d. 3 p. teisė spręsti valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų klausimą, kai jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje, yra suteikta ir darbdaviui. Būtent šiuo atveju, darbdaviui įgyvendinus savarankiškąją nušalinimo nuo pareigų teise bei savo iniciatyva priėmus sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų ir vėliau paaiškėjus, kad nušalinimas nepagrįstas ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, jam kiltų pareiga, spręsti darbo užmokesčio už nušalintą nuo tarnybos laikotarpį atlyginimo klausimą.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlyginimo klausimus reglamentuoja 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis, o žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, jog šis įstatymas be kita ko nustato žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimo ne teismo tvarka tvarką.
Esant nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos padarytą išvadą, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, teismas konstatuoja, kad esant teismo sprendimams pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei palūkanų išspręsti taikomos ne Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kurios numatytos tiems atvejams, kai nušalinimo nuo tarnybos klausimus sprendžia darbdavys savo iniciatyva, bet atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir (ar) Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos.
Pabrėžtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, kuriam žala atsirado dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pritaikymo, siekti žalos atlyginimo teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87str., 88 str. 1 d. 1 p. teismas
n u s p r e n d ž i a:
Prašymą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas