Civilinė byla Nr. e2-956-1120/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00450-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.2.9.9; 4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Husqvarna“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KB COMPONENTS“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Husqvarna“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „KB Components“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Husqvarna“ (toliau – ir atsakovė, Husqvarna), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės: 1) 1 109 694,25 Švedijos kronų (107 567,07 Eur) ir 150 Eur skolą; 2) 11 003,38 Švedijos kronų (1 066,60 Eur) ir 11,52 Eur palūkanas; 3) 40 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį; 4) 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje paaiškino, kad ieškovė teikė atsakovei įvairias technines prekes nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. gegužės mėn., tačiau nuo 2020 m. balandžio 30 d. atsakovė nebeapmoka sąskaitų, nors prekes užsakė kaip įprastai, o į ieškovės raginimus sumokėti skolą nereaguoja. Nurodė, kad šalys nebuvo sudariusios sutarties dėl prekių pirkimo–pardavimo.

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė palikti jį nenagrinėtą. Paaiškino, kad atsakovės produktams yra reikalingi tam tikri komponentai (toliau – Komponentai), kurie yra sudėtinė Husqvarnos produktų dalis. Husqvarna sukūrė specialius ir unikalius įrankius, kuriuos panaudojant yra gaminami Komponentai. Paaiškino, kad Husqvarna pati negamina Komponentų, o dėl jų gamybos ir tiekimo yra sudariusi ilgalaikes gamybos ir tiekimo sutartis su AB „KB Components“ grupės įmonėmis:

3.1.                      1995 m. Husqvarnos ir AB „Konstrukctions-Bakelit“ (šiuo metu – AB „KB Components“) tiekimo sutartis;

3.2.                      2005 m. Husqvarnos ir AB „INM Plast“ tiekimo sutartis (šios sutarties teisių perėmėja – AB „KB Components“);

3.3.                      2007 m. spalio 15 d. Husqvarnos ir AB „Plastunion“ sutartis (šiuo metu – AB „KB Components Plastunion“) (toliau visos kartu – Tiekimo sutartys).

4.       Atsakovė nurodė, kad pagal Tiekimo sutartis minėtos įmonės (vėliau visos tapusios AB „KB Components“ grupės įmonėmis) įsipareigojo gaminti ir tiekti Komponentus Husqvarnai pagal specialią užsakymų sistemą. Tiekimo sutartimis buvo susitarta, kad bet kuris ginčas, nesutarimas ar ieškinys, kylantis iš arba susijęs su Tiekimo sutartimis ar pirkimo užsakymu turi būti sprendžiamas išimtinai arbitraže pagal Stokholmo prekybos rūmų instituto taisykles.

5.       Atsakovė nurodė, kad 2008-2009 m. jai paaiškėjo, kad Komponentai, atsiųsti AB „KB Components“ iš gamyklos Orkelljungoje (Švedija), faktiškai buvo pagaminti Kaune, pas ieškovę. Atsakovės nuomone, vien Komponentų gamybos perkėlimas į Kauną, nereiškia, kad ieškovė Komponentus pradėjo gaminti ir tiekti atsakovei ne pagal Tiekimo sutarčių sąlygas, o kažkokiais kitais pagrindais. Visi esminiai klausimai dėl sutarčių sąlygų buvo derinami tarp Švedijos įmonių (Husqvarna AB ir AB „KB Components“), o su ieškove buvo bendraujama tik praktiniais klausimais, susijusiais su Komponentų užsakymu ir jų tiekimu.

6.       Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėto netenkino, nurodęs, kad ieškovė nėra nei vienos iš Tiekimo sutarčių šalis, o ieškovės akcininkė AB „KB Components“ taip pat nėra nei vienos iš Tiekimo sutarčių šalis.

7.       Atsakovė 2021 m. gegužės 28 d. pateikė pakartotinį prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą, pridėjo papildomus įrodymus iš Švedijos bendrovių registracijos biuro. Nurodė, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovės patronuojančioji įmonė AB „KB Components“ ir su ja susijusi įmonė AB „KB Components Plastunion“ yra Tiekimo sutarčių šalys. Papildomai paaiškino, kad Husqvarna su ieškove nesudarinėjo atskirų pirkimo–pardavimo sutarčių, o nagrinėjamas ginčas turi būti sprendžiamas arbitraže.

8.       Atsakovė taip pat nurodė, kad net ir laikant, jog šalys veikė ne Tiekimo sutarčių pagrindu, o pagal atskirus užsakymus, Husqvarnos pirkimo užsakymuose (toliau – Pirkimo užsakymai), kurių pagrindu ieškovė tiekė prekes atsakovei, buvo nurodyta, kad užsakymui yra taikomos Husqvarnos tiesioginių medžiagų bendrosios sąlygos (toliau – Bendrosios sąlygos), kuriose taip pat yra įtvirtinta arbitražinė išlyga.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi atmetė atsakovės 2021 m. gegužės 28 d. prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą.

10.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi jau sprendė klausimą dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir nustatė, kad šios bylos ieškovė UAB „KB Components“ nėra nei vienos iš Tiekimo sutarčių šalis ar šalies teisių ir pareigų perėmėja.

11.       Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikti Pirkimo užsakymai nėra ginčo prekėms pagaminti skirti užsakymai, pagal kuriuos neapmokėjus už prekes tarp šalių kilo ginčas. Teismo vertinimu, vien dėl to nėra pagrindo vadovautis atsakovės pateiktais Pirkimo užsakymais sprendžiant apie sudarytą ar nesudarytą arbitražinį susitarimą.

12.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, tarp šalių susiklostė faktiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu teismas vertintų šalių santykius kaip tęstinį procesą, prasidėjusį 2013-2015 m. pateiktais užsakymais, kuriuose buvo nuoroda į bendrąsias Husqvarna tiesioginių medžiagų sąlygas, tai vis tiek minėta nuoroda neleidžia konstatuoti šalių susitarimo dėl arbitražinės išlygos taikymo ginčų sprendimui. Teismas tokią išvadą darė remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-248-330/2020, kur teismas pažymėjo, kad nuorodos apie bendrąsias pirkimo sąlygas įrašymas pirkimų užsakymuose, šių užsakymų neakceptavus raštu ir nesant duomenų, patvirtinančių suderintą šalių valią spręsti ginčą arbitraže, negali būti pripažintas atitinkančiu Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatyme (toliau – Komercinio arbitražo įstatymas) įtvirtintą arbitražinio susitarimo formą. 

13.       Teismas papildomai pažymėjo, kad ieškovė UAB „KB Components“, kreipdamasi į Kauno apygardos teismą dėl skolos už pateiktas prekes, palūkanų ir išieškojimo išlaidų kompensavimo priteisimo, konkliudentiniais veiksmais aiškiai išreiškė valią ginčą nagrinėti teisme.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Atsakovė AB „Husqvarna“ atskiruoju skundu prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – AB „Husqvarna“ 2021 m. gegužės 28 d. prašymą tenkinti ir ieškovės UAB „KB Components“ ieškinį palikti nenagrinėtą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Vien tik Komponentų gamybos perkėlimas į kitą šalį dėl pačios AB „KB Components“ taupymo sumetimų ar kitų aplinkybių, jokiu būdu nereiškė, kad ieškovė Komponentus pradėjo gaminti ir tiekti Husqvarnai ne pagal Tiekimo sutarčių tarp Husqvarnos ir AB „KB Components“ nuostatas, o kažkokiais kitais pagrindais.

15.2.                      Husqvarna Tiekimo sutartimis Komponentų gamybai yra nustačiusi įvairias sutartinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, kaip pavyzdžiui, draudžiamas naudoti medžiagas, kurios negali įeiti į Komponentų gamybą, Komponentų supakavimo taisykles, žymėjimą, reglamentavusi savo intelektinės nuosavybės teises, ir todėl siekdama užtikrinti, kad Husqvarnos produktus įsigijusiam klientui būtų užtikrinti garantiniai produktams ir Komponentams taikomi terminai, jokiu būdu nebūtų sutikusi, kad jos produktų Komponentus ieškovė gamintų netaikant Tiekimo sutarčių sąlygų.

15.3.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir, nenurodydamas jokių motyvų, padarė neteisingą išvadą, neva į bylą pateikti Pirkimo užsakymai nėra užsakymai, pagal kuriuos ieškovė pateikė prekes Husqvarnai ir išrašė ginčo sąskaitas faktūras. Pirkimo užsakymai pateikti į bylą yra būtent tie užsakymai pagal kuriuos buvo pateiktos ginčo prekės (Komponentai) ir išrašytos ginčo sąskaitos faktūros. 

15.4.                      Net ir vadovaujantis ieškovės pateikta pozicija, kad kiekvieną kartą buvo pateikiami atskiri užsakymai – Pirkimo užsakymuose yra aiškiai nurodyta, kad Pirkimo užsakymui yra taikomos Husqvarnos tiesioginių medžiagų bendrosios sąlygos (Bendrosios sąlygos), kurios numato, jog Pirkimo užsakymams taikoma ir jie aiškinami pagal jurisdikcijos, kurioje yra Husqvarna adresas, materialinę teisę (Švedija), o ginčai yra sprendžiami arbitraže.

15.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Pirkimo užsakymuose esanti nuoroda į Bendrąsias sąlygas neleidžia konstatuoti šalių susitarimo dėl arbitražinės išlygos taikymo ginčo sprendimui. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-248-330/2020, nes skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, be to Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Rašytinės formos reikalavimas arbitražiniam susitarimui negali būti aiškinamas nepagrįstai siaurinant rašytinio arbitražinio susitarimo sampratą ir pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turi būti aiškinamas plačiau nei tik susitarusių šalių parašais patvirtintas susitarimas.

15.6.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė ne tik vykdė Pirkimo užsakymus, juos pasirašė, bet ir puikiai žinojo Bendrąsias sąlygas, įskaitant ir jose nurodytą arbitražinį susitarimą, jam neprieštaravo ir su juo sutiko. 

16.       Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė UAB „KB Components“ prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

17.       Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Ieškovė nėra Tiekimo sutarčių šalis ir jai netaikomos šių sutarčių sąlygos. Be to, byloje nėra paaiškinimų, kurie leistų nustatyti, kurios konkrečiai Tiekimo sutarties sąlygos turėtų būti taikomos ieškovei.

17.2.                      Visos komercinės operacijos vyko tik tarp ieškovės ir atsakovės: žaliavų užsakymai, prekių užsakymai, pristatymo sąlygos, kainos, garantiniai remontai, brokas, skolos, atsiskaitymai.

17.3.                      Pirkimo užsakymas nesutampa su ieškovės teikta priešpriešine oferta, todėl laikytina, kad šalys nesusitarė dėl Bendrųjų sąlygų taikymo. Atsakovei pateikus užsakymą, kuriame duodama nuorodą į Bendrąsias sąlygas (oferta), ieškovė iki prekių perdavimo (išsiuntimo), pateikdavo atsakovei suvestinę sąskaitą faktūrą, pristatymo pranešimą ir CMR, kuriuose nustatydavo iš esmės tas pačias sąlygas, išskyrus patvirtinimą dėl Bendrųjų sąlygų taikymo (priešpriešinę ofertą).

17.4.                      Pirkimo užsakymai nėra pasirašyti ar kitaip ieškovės patvirtinti. Be to, atsakovė nepateikė nė vieno užsakymo, kuris būtų vėlesnis nei 2015 m. gruodžio mėn., o tai reiškia, kad pateikti įrodymai yra nesusiję su ieškovės ieškinio dalyku.

17.5.                      Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-248-330/2020 sprendė identiškus klausimus dėl tų pačių faktinių aplinkybių.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi informavo šalis apie ketinimą peržengti atskirojo skundo ribas. Teismas nurodė ketinantis pasisakyti dėl arbitražinei išlygai, įtvirtintai Tiekimo sutartyse, taikytinos teisės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad arbitražinei išlygai taikytinos teisės klausimas gali būti aktualus sprendžiant dėl arbitražinės išlygos taikymo susitarimo nepasirašiusiai šaliai ir pasiūlė šalims iki 2021 m. spalio 14 d. pateikti paaiškinimus nutartyje nurodytu klausimu.

20.       Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinio proceso ribas apibrėžia ne tik atskirasis skundas, tačiau taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

21.       Nustatyta, kad Husqvarna 1995 m. sudarė sutartį su AB „Konstruktions-Bakelit“ dėl kainų ir tiekimo (2021 m. balandžio 19 d. atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. A3). Švedijos bendrovių registro duomenys patvirtina, kad AB „Konstruktions Bakelit“ 2012 m. liepos 2 d. pakeitė pavadinimą į AB „KB Components“ (2021 m. gegužės 28 d. atsakovės prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu priedas Nr. A20).

22.       Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2005 m. Husqvarna ir AB „INM Plast“ sudarė sutartį dėl kainų ir pristatymo (2021 m. balandžio 19 d. atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. A4). Nustatyta, kad AB „INM Plast“ 2006 m. rudenį – 2007 m. pradžioje nutraukė veiklą ir buvo perkelta į patronuojančią AB „Arevall Plast“, o pastaroji 2015 m. spalio 30 d. buvo prijungta prie AB „KB Components“ (2021 m. gegužės 28 d. atsakovės prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu priedai Nr. A21-23).

23.       2007 m. spalio 15 d. Husqvarna ir AB „Plastunion“ sudarė tiekimo sutartį (2021 m. balandžio 19 d. atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. A5). Švedijos bendrovių registro duomenys patvirtina, kad AB „Plastunion“ 2013 m. liepos 1 d. pakeitė pavadinimą į „KB Components Plastunion“ (2021 m. gegužės 28 d. atsakovės prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu priedas Nr. 24).

24.       Švedijos bendrovių registro duomenys patvirtina, kad AB „KB Components“ priklauso visos AB „KB Components Plastunion“ akcijos (2021 m. gegužės 28 d. atsakovės prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu priedas Nr. A25), o Lietuvos registrų centro duomenys – kad AB „KB Components“ priklauso visos UAB „KB Components“ (ieškovės) akcijos (2021 m. balandžio 19 d. atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. A2).

25.       Taigi byloje įrodyta, kad KB „Components“ patronuojamos įmonės yra KB „Components Plastunion“ ir UAB „KB Components“. Byloje taip pat nustatyta, kad 1995 m. ir 2005 m. Tiekimo sutarčių šalimis yra Husqvarna ir AB „KB Components“, o 2007 m. Tiekimo sutarties šalys – Husqvarna ir AB „KB Components Plastunion“.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme

26.       Atsakovė atskirajame skunde teikia prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad byloje sprendžiamas visai teisinei sistemai aktualus klausimas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ir taikymo. Pažymi, kad byloje nustatinėjamos aplinkybės yra susijusios su faktiniais santykiais, kurie išsamiai ir efektyviai gali būti paaiškinami žodinio posėdžio metu.

27.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka,  o žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

28.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įstatymas įtvirtina teismo diskrecijos teisę tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visgi teisė nuspręsti, ar toks procesas iš tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

29.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėtas žodinio proceso tvarka (2021 m. gegužės 31 d. teismo posėdis), atsakovė tiek prašymuose palikti ieškinį nenagrinėtą, tiek atskirajame skunde turėjo galimybę išsamiai išdėstyti faktines ginčo aplinkybes, taip pat jas žodžiu paaiškino pirmoje instancijoje vykusio teismo posėdžio metu. Byloje nėra poreikio apklausti liudytojus ar ekspertus, o sprendžiami faktinio ir teisinio pobūdžio klausimai dėl arbitražinės išlygos taikymo jo nepasirašiusiai šaliai bei savarankiškos arbitražinės išlygos sudarymo, teismo vertinimu, efektyviai gali būti sprendžiami ir rašytinio proceso tvarka. Dėl minėtų priežasčių, atsakovės prašymas atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra netenkinamas.

30.       Kartu su 2021 m. spalio 14 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovė pateikė naują įrodymą – 2021 m. spalio 13 d. išvadą, parengtą Švedijos teisės mokslų garbės daktaro F. M., apie Švedijos teisės normų turinį ir galimybę taikyti Tiekimo sutartyse įtvirtintą arbitražinį susitarimą ieškovei pagal Švedijos teisę. Išvadoje taip pat pateikiama nuomonė dėl taikytinos teisės Tiekimo sutartyse įtvirtintai arbitražinei išlygai bei atsakoma į klausimą pagal kokią teisę nustatoma, ar šalis numanomai sutiko su arbitražiniu susitarimu.

31.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

32.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

33.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad poreikis pateikti naują įrodymą atsakovei kilo tik apeliacinės instancijos teisme, kadangi klausimai dėl arbitražinei išlygai, esančiai Tiekimo sutartyse, taikytinos teisės ir užsienio teisės turinio nustatymo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nagrinėti. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, t. y. būtent bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl šalių teisiniams santykiams taikytinos teisės, o šalių nuomonė šiuo klausimu teismo neįpareigoja. Be kita ko, atsakovės pateiktoje išvadoje pasisakoma dėl Švedijos teisės normų turinio, tačiau nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl arbitražinei išlygai, esančiai Tiekimo sutartyse, taikytinos teisės, o bylos nagrinėjimo dalykas apeliacinės instancijos teisme neapima užsienio teisės turinio išaiškinimo.

34.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartį praplėstas arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės nustatymu, tačiau ne užsienio teisės turinio išaiškinimu apeliacinės instancijos teisme, taip pat į teismo prerogatyvą spręsti dėl byloje taikytinos teisės, atsakovės kartu su 2021 m. spalio 14 d. paaiškinimais pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.

Dėl bylos esmės

35.       Kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, atsakovė prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą grindė dviem pagrindais: visų pirma, atsakovė įrodinėjo, kad nors ieškovė UAB „KB Components“ ir nėra pasirašiusi Tiekimo sutarčių, ieškovę saisto tiek Tiekimo sutarčių nuostatos, tiek jose nustatyta arbitražinė išlyga; antra, atsakovė įrodinėjo, kad net ir tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog Tiekimo sutarčių nuostatos (atitinkamai, ir arbitražinė išlyga) ieškovės nesaisto, ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios savarankišką arbitražinį susitarimą Pirkimo užsakymų pagrindu.

36.       Apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl kiekvieno iš šių pagrindų.

Dėl Tiekimo sutartyse nustatytos arbitražinės išlygos taikymo ieškovei

37.       1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija), kurią yra ratifikavusi ir Lietuvos Respublika, 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekviena susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku. Taigi pagal Niujorko konvenciją arbitražinis susitarimas turi būti rašytinis. Kita vertus, Niujorko konvencija nustato maksimalų arbitražinio susitarimo formos reikalavimą, tačiau nacionalinė teisė gali nustatyti ir palankesnį reikalaujamos formos standartą, pavyzdžiui, pripažinti ir arbitražinius susitarimus, sudarytus žodžiu.

38.       Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis detalizuoja arbitražinio susitarimo formos reikalavimus, nustatydamas, kad arbitražinis susitarimas turi būti sudaromas raštu. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas iš esmės įtvirtino maksimalų – rašytinį – arbitražinio susitarimo formos standartą, atitinkantį Niujorko konvencijos nuostatas. 

39.       Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Tiekimo sutartyse įtvirtintos arbitražinės išlygos taikymo ieškovei klausimas nėra vertinamas kaip arbitražinio susitarimo formos klausimas, t. y. sprendžiant, ar ieškovę saisto Tiekimo sutartyse įtvirtinta arbitražinė išlyga, Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis nėra taikomas. Kitaip tariant, tais atvejais, kai sprendžiama dėl galiojančios arbitražinės išlygos taikymo šio susitarimo nepasirašiusiai šaliai, toks klausimas laikytinas arbitražinės išlygos apimties klausimu (angl. scope of the arbitration agreement) ir vertinama, kuriems konkretiems asmenims (ir jų ginčams) taikoma nagrinėjama arbitražinė išlyga. Atitinkamai, nagrinėjamoje bylos dalyje sprendžiama, ar Tiekimo sutartyje esantis arbitražinis susitarimas ratione personae (asmenų) prasme apima nagrinėjamą ginčą.

40.       Analizuojant arbitražinio susitarimo taikymo jo nepasirašiusiai šaliai klausimą būtina nustatyti arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę. Nustačius arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę, susitarimas aiškinamas (susitarimo apimtis nustatoma) būtent pagal šią teisę, o ne pagal teismo, kuriame klausimas nagrinėjamas, vietos valstybės teisę. Tokia išvada atitinka arbitražo teisės doktriną, kurioje pažymima, kad klausimą, ar šalis numanomai sutiko su arbitražinės išlygos taikymu, reguliuoja arbitražiniam susitarimui taikytina teisė (Gary B. Born, International Commercial Arbitration (Second Edition), Kluwer Law International 2014, p. 1431, 1455, 1497).

41.       Arbitražiniam susitarimui taikytina teisė nustatoma vadovaujantis Niujorko konvencija.

42.       Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punktas nustato, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad II straipsnyje nurodyto susitarimo (arbitražinio susitarimo) pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą. Taigi remiantis Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktu arbitražiniam susitarimui taikytina šalių pasirinkta teisė, o jei šalys nepasirinko arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės – arbitražo teismo vietos valstybės teisė.

43.       Nustatyta, kad 1995 m. Tiekimo sutartyje ir 2005 m. Tiekimo sutartyje tiesiogiai nebuvo įtvirtintos arbitražinės išlygos, tačiau šių sutarčių 11 ir 12 punktuose daroma nuoroda į „Elektrolux“ įmonių grupės bendrąsias pirkimo nuostatas. „Elektrolux“ įmonių grupės bendrųjų pirkimo nuostatų 21 punktas nustatė, kad šalių ginčus, taikant Švedijos įstatymus, sprendžia arbitrai pagal Stokholmo prekybos rūmų taisykles. Arbitražo procesas vyksta Stokholme, Švedijoje. 2007 m. Tiekimo sutarties 17.8 punktas nustatė, kad Sutartis ir pirkimo užsakymai visais atžvilgiais turi būti reglamentuojami ir aiškinami pagal Švedijos materialinę teisę, neatsižvelgiant į jos įstatymų kolizijos principus, o Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių netaikoma šioje sutartyje numatytiems sandoriams; 17.9 punkte nustatyta, kad bet kokie ginčai, nesutarimai ar pretenzijos, kylančios iš arba dėl šios sutarties ar pirkimo užsakymo, arba jų pažeidimo, nutraukimo ar negaliojimo (išskyrus sutarties 17.9 punkte numatytus atvejus) turi būti sprendžiami tik pateikiant tokį ginčą privalomam arbitražui pagal Stokholmo prekybos rūmų (Švedija) Arbitražo instituto taisykles. Arbitražo teismą sudaro trys arbitrai. Jei nesusitariama kitaip, arbitražo vieta yra Stokholmas, o arbitražo proceso kalba – anglų kalba. Taigi, nors nei vienoje iš Tiekimo sutarčių šalys neįvardino konkrečios arbitražinei išlygai taikytinos teisės, tačiau pagal visas tris Tiekimo sutartis arbitražo vieta yra Stokholmas, Švedija. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, remiantis Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Tiekimo sutartyse nustatytai arbitražinei išlygai taikoma arbitražo teismo vietos – Švedijos – teisė.

44.       Konstatavus, kad Tiekimo sutartyse įtvirtintai arbitražinei išlygai taikytina teisė yra Švedijos Karalystės teisė, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai, ar ieškovė yra saistoma atsakovės ir ieškovės patronuojančios bendrovės sudarytos arbitražinės išlygos turi būti nustatoma arbitražinį susitarimą aiškinant ne pagal Lietuvos, o pagal Švedijos Karalystės materialinės teisės normas.

45.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovės prašymas palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtą dėl Tiekimo sutartyse esančios arbitražinės išlygos taikymo ieškovei turi būti sprendžiamas pagal Švedijos Karalystės teisę, todėl buvo neatskleista bylos esmė, neanalizuotas Švedijos teisės turinys dėl arbitražinės išlygos taikymo išlygos nepasirašiusiems asmenims (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis). Siekiant neapriboti šalių teisės į apeliaciją, be to, atsižvelgiant į tai, kad šioje bylos dalyje nebuvo atskleista bylos esmė, Švedijos Karalystės teisės turinys visų pirma turi būti nustatomas pirmosios instancijos teisme. 

46.       Kita vertus, nėra pagrindo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog ieškovė ir atsakovė, nepriklausomai nuo to, ar Tiekimo sutartyse įtvirtinta arbitražinė išlyga saisto ieškovę, sudarė ir savarankišką arbitražinį susitarimą, dėl ko ginčas nenagrinėtinas teisme (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Dėl savarankiškos arbitražinės išlygos tarp ieškovės ir atsakovės

47.       Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės į bylą pateikti Pirkimo užsakymai nėra ginčo prekėms pagaminti skirti užsakymai, pagal kuriuos ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras dėl kurių apmokėjimo yra kilęs nagrinėjamas ginčas. Atsakovė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir atskirajame skunde įrodinėja, kad byloje esantys Pirkimo užsakymai yra būtent tie, pagal kuriuos ieškovė teigia išrašiusi PVM sąskaitas faktūras; be to, šalių bendradarbiavimas Pirkimo užsakymų pagrindu, kuriuose buvo nuoroda į ginčui taikytinas atsakovės Bendrąsias sąlygas, kuriose numatyta arbitražinė išlyga, patvirtina savarankiškos arbitražinės išlygos tarp ieškovės ir atsakovės sudarymą.

48.       Atsakovė kartu su 2021 m. gegužės 8 d. prašymu ieškinį palikti nenagrinėtą teismui pateikė 11 Pirkimų užsakymų (2021 m. gegužės 8 d. prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą priedai Nr. 26-36) ir nurodė, kad tuo atveju, jei teismas laikys, jog šalių bendradarbiavimas vyko ne pagal Tiekimo sutartis, turėtų būti vertinama, kad šalių tarpusavio santykiai susiklostė šių Pirkimo užsakymų pagrindu.

49.       Teismas nustatė, kad ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 34670 nurodytas kliento užsakymo numeris Nr. 189751, t. y. atsakovės pateiktas Pirkimo užsakymas Nr. 189751 sutampa su ieškovės sąskaitoje faktūroje Nr. 34670 nurodytu kliento užsakymo numeriu. Atsakovės pateikto Pirkimo užsakymo Nr. 3186 sutampa su ieškovės sąskaitoje faktūroje Nr. 34792 nurodytu kliento užsakymo numeriu. Atsakovės Pirkimo užsakymo Nr. 1659 sutampa su ieškovės sąskaitose faktūrose Nr. 34761, 34791, 34845 nurodytais kliento užsakymo numeriais. Nustatyta, kad Pirkimo užsakymo ir kliento užsakymo numeris sutampa Pirkimo užsakyme Nr. 125200 ir ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 34705, Pirkimo užsakyme Nr. 187322 ir ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 34760, Pirkimo užsakyme Nr. 4887 ir ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 34847.

50.       Be to, ieškovė kartu su ieškiniu teismui pateikė buhalterinę pažymą dėl skolos susidarymo (2020 m. rugpjūčio 7 d. ieškinio priedas Nr. 2), kurioje nurodė atsakovės neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo datą, taip pat kliento užsakymo numerius, pagal kuriuos konkreti PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta. Patikrinus ieškovės buhalterinėje pažymoje pateiktus duomenis ir atsakovės pateiktus Pirkimo užsakymus, nustatyta, kad dalis Pirkimo užsakymo numerių sutampa su ieškovės nurodytomis neapmokėtomis sąskaitomis faktūromis. Pavyzdžiui, ieškovė nurodo, kad PVM sąskaita faktūra Nr. 34670 buvo išrašyta pagal kliento užsakymo numerį Nr. 189751, PVM sąskaita faktūra Nr. 34791 pagal kliento užsakymo Nr. 1659, PVM sąskaita faktūra Nr. 34847 pagal kliento užsakymo Nr. 4887, o atsakovė į nagrinėjamą bylą yra pateikusi būtent šiuos Pirkimo užsakymus. Šie Pirkimo užsakymų numeriai sutampa ir ieškovės pateiktuose užsakymo pristatymo lapuose.

51.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Nustačius aukščiau aptartas faktines aplinkybes, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kokių užsakymų pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagal kurias byloje reikalaujama apmokėjimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė nors ir įrodinėjo, kad pateikti Pirkimo užsakymai yra neaktualūs nagrinėjamai bylai bei nurodė formalius Pirkimo užsakymų trūkumus (2011-2015 m. datas), tačiau nepateikė teismui aktualių Pirkimo užsakymų, kuriuos ji vykdė ir pagal kuriuos išrašė ginčo PVM sąskaitas faktūras. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė įrodė, jog šalių teisiniai santykiai susiklostė Pirkimo užsakymų, kuriuose įtvirtinta nuoroda į atsakovės Bendrąsias sąlygas, pagrindu, o ieškovė minėtų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad vykdė ne šiuos, o kitus pirkimo užsakymus.

52.       Atsakovės Bendrųjų sąlygų (2007 m. spalio 23 d. redakcija) 27 punkte (atsakovės 2021 m. gegužės 8 d. prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą priedas Nr. 43) bei atsakovės Bendrųjų sąlygų (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija) 30 punkte (atsakovės 2021 m. gegužės 8 d. prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą priedais Nr. 44) buvo įtvirtintos arbitražinės išlygos, kuriose priklausomai nuo ginčui taikytinos teisės ir (ar) Husqvarna adreso nustatoma konkretaus ginčo nagrinėjimą organizuojanti arbitražo institucija, taisyklės ir arbitražo proceso vieta, detalizuoti kiti ginčų sprendimo aspektai.

53.       Taigi, šioje bylos dalyje spręstina, ar tarp šalių vykęs bendradarbiavimas Pirkimo užsakymo pagrindu, kuriuose buvo nurodoma, kad Pirkimo užsakymui taikomos atsakovės Bendrosios sąlygos, o šiose sąlygose – įtvirtinta arbitražinė išlyga, leidžia konstatuoti ieškovės ir atsakovės susitarimą dėl tarpusavio ginčų nagrinėjimo arbitraže. Sprendžiant, ar Lietuvoje pripažįstamas atsakovės įrodinėjamas arbitražinio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės sudarymas, ir, atitinkamai, toks susitarimas vykdomas šalis nukreipiant į arbitražą, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teise.

54.       Arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis (KAĮ 10 straipsnio 1 dalis). Arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas galiojančiu, jeigu: 1) įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu arba 2) sudarytas šalims apsikeičiant raštais (kurie gali būti siunčiami elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas) ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba 3) sudarytas naudojantis elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas ir juose esanti informacija yra prieinama toliau naudoti; arba 4) šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą; arba 5) yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą (KAĮ 10 straipsnio 2 dalis). Nuoroda šalių sudarytoje sutartyje į dokumentą, kuriame yra arbitražinė išlyga, laikoma arbitražiniu susitarimu, jeigu ta sutartis ar tas dokumentas atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus formos reikalavimus (KAĮ 10 straipsnio 3 dalis).

55.       CK 6.192 straipsnio 3 dalis nustato, kad sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą, t .y. tokiu atveju priimtas vykdyti užsakymas yra laikomas šalių sudaryta sutartimi.

56.       Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės darbuotojas (atstovas) būtų pasirašęs atsakovės Pirkimo užsakymus. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šalims sudarius sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, tačiau dėl kokių nors priežasčių sutarties nepatvirtinus abiejų šalių parašais ar antspaudais, šalių valią ginčą spręsti pagal šios arbitražinės išlygos nuostatas galima įrodinėti faktais, duomenimis, iš kurių galima spręsti apie arbitražinio susitarimo buvimą. Vienas iš tokių faktų yra sutarties vykdymas, leidžiantis padaryti išvadą, kad šalys sutiko su tokios sutarties sąlygomis, tarp jų – ir su sutartyje esančia arbitražine išlyga. Taigi nacionalinės ir tarptautinės teisės normos, nustatančios rašytinio arbitražinio susitarimo sampratą, leidžia jį aiškinti plačiau nei šalių parašais patvirtintas susitarimas. Faktas, kad šalis nepasirašė sutartyje ar nenustatytomis aplinkybėmis ją pasirašė tokių įgaliojimų neturėjęs asmuo, nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog sutartyje esanti arbitražinė išlyga negalioja, jei yra duomenų, kad ši sutartis nepasirašiusios šalies buvo vykdoma, taip pritariant jos sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-999; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-62/2007). 

57.       Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-428-690/2016, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas kaip ir šioje byloje, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, ar užsakymo vykdymas, užsakyme nurodžius, kad jam taikomos šalies iš anksto parengtos bendrosios sąlygos, kuriose yra arbitražinė išlyga, kitai sutarties šaliai tokį užsakymą įvykdžius, tačiau nesant šalių pasirašytos sutarties, reiškia, kad tarp šalių buvo sudarytas arbitražinis susitarimas ir Lietuvos Respublikos teismai turi nukreipti ginčo šalis į arbitražą. Kasacinis teismas nurodytoje byloje sprendė, kad užsakymo (ofertos) ir sutikimo (akcepto) pagrindu užsakymą įvykdžius tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, o užsakymo priėmimas vykdyti patvirtina, kad šalis sutiko teikti paslaugas pagal užsakovės parengtas bendrąsias sąlygas, kurios buvo nurodytos pačiame užsakyme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sprendė, kad šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą, o ieškinys žemesnės instancijos teismų turėjo būti nepriimtas ir (arba) paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3k-3-428-690/2016 29, 31-32 punktai).

58.       Taigi, pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad arbitražinio susitarimo rašytinės formos reikalavimas aiškinamas plačiai, t. y. arbitražinis susitarimas laikomas sudarytu ir tuo atveju, kai viena šalis teikia užsakymą kitai šaliai, nurodydama, kad užsakymui taikomos šalies iš anksto parengtos bendrosios sąlygos, kuriose yra arbitražinė išlyga, o kita šalis, nors tokio užsakymo ir nepasirašo, tačiau jam neprieštarauja bei jį vykdo.

59.       Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodo, kad atsakovei pateikus ofertą (Pirkimo užsakymą), ji šios ofertos neakceptavo, o pateikė priešpriešinę ofertą. Su tokiu ieškovės vertinimu nesutiktina.

60.       CK 6.178 straipsnio 1 dalis nustato, kad atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų, laikomas ofertos atmetimu ir yra priešpriešinė oferta. Vis dėlto, priešpriešinė oferta negali būti išreikšta tylėjimu ir ar ofertos vykdymu – teikiant priešpriešinę ofertą būtina nurodyti konkrečias ofertos sąlygas, kurios yra keičiamos ir (ar) netaikomos šalių tarpusavio santykiams.

61.       Nagrinėjamu atveju pati ieškovė nurodo, kad gavusi Pirkimo užsakymą ji pateikdavo atsakovei prisistatymo pranešimą ir CMR važtaraštį, kuriuose nurodydavo prekių apmokėjimo terminą (30 dienų), tikslų prekių pristatymo terminą ir sąlygas (Incoterms EXW), užsakymo numerius bei prekes, t. y. nustatydavo iš esmės tas pačias sąlygas kaip ir Pirkimo užsakyme, išskyrus patvirtinimą dėl atsakovės Bendrųjų sąlygų taikymo. Ieškovės į bylą pateikti pristatymo pranešimai ir CMR važtaraščiai patvirtina, kad Pirkimo užsakymo sąlygos ieškovės nebuvo keičiamos, nebuvo nurodoma, kad jos netaikomos ir (ar) taikomos ribota apimtimi, nesiūloma taikyti ieškovės sąlygas ir kt. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ieškovės veiksmų priimant vykdyti Pirkimo užsakymus nereiškiant prieštaravimo dėl jose nurodytų sąlygų taikymo vertinti kaip priešpriešinės ofertos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė ne teikė atsakovei priešpriešinę ofertą, o akceptavo atsakovės Pirkimo užsakymą, o kartu ir atsakovės Bendrųjų sąlygų taikymą.

62.       Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3k-3-343-916/2019, kadangi bylų faktinės aplinkybės iš esmės nesutampa. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje atsakovei pateikus užsakymą, ieškovės siųstuose užsakymo patvirtinimuose buvo nurodytos patvirtinamos (priimamos) užsakymo sąlygos, tačiau taip pat buvo aiškiai nurodoma ir tai, kad „užsakymo sąlygos galioja tik tokia apimtimi, kiek jos aiškiai patvirtintos užsakymo patvirtinime; ypač tai taikytina užsakymo sąlygoms, kurios skiriasi nuo ieškovės pasiūlymo, yra netipinės ar nepalankios vienai iš šalių“. Taigi Lietuvos Aukščiausio Teismo nagrinėtoje byloje, nors ieškovė ir vykdė atsakovės teiktus užsakymus, tačiau juos tvirtindama tiesiogiai nurodydavo, kurios užsakymo sąlygos yra priimamos, taip pat pažymėdavo, kad galioja tik patvirtintos užsakymo sąlygos, todėl tokie ieškovės veiksmai kvalifikuoti kaip priešpriešinė oferta bei konstatuota, kad šalių prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė pagal sutampančias šalių viena kitai teiktas sąlygas (CK 6.179 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovė tiesiogiai ir (ar) kokiu nors kitu aiškiu būdu atsakovei būtų pateikusi priešpriešinę ofertą. Dėl nesutampančių šios ir aptartos bylos faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nesivadovauti.

63.       Ieškovė taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-248-330/2020, kurioje konstatuota, kad pirkimo užsakymų, kuriuose buvo nuoroda į dokumentą (bendrąsias sąlygas), numatantį ginčų sprendimą arbitraže, akceptavimas konkliudentiniais veiksmais (užsakymų vykdymas), negali būti pripažintas atitinkančiu rašytinę sutarties formą (Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis). Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo atsakovė, nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės nesutampa, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-248-330/2020 teismas sprendimą motyvavo ir ta aplinkybe, jog pačių byloje vertintų bendrųjų sąlygų turinys suponavo, kad jų taikymui reikalinga nustatyti šių sąlygų pasirašymą. Taigi, negalima teigti, kad minėtoje byloje buvo suformuluota teisinė taisyklė dėl arbitražinės išlygos privalomumo šalims tik ją pasirašius – nurodytoje byloje rašytinės formos reikalavimas kilo ir iš bendrųjų sutarčių sąlygų. Be to, Lietuvos arbitražo teisės doktrinoje pažymima, jog nuoroda į standartines sutarties sąlygas, kuriose numatoma arbitražinė išlyga, atitiks rašytinės formos reikalavimą, jeigu kita šalis akceptuos sutartį, nors ir nebus bendro dokumento, kurį būtų pasirašiusios abi šalys. Svarbu, kad dokumentas, į kurį daroma nuoroda, būtų rašytinis Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies prasme, tačiau nereikia, kad dokumentas į kurį pateikiama nuoroda, būtų pasirašytas abiejų šalių (Valentinas Mikelėnas, Vytautas Nekrošius, Eglė Zemlytė, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo komentaras, Registrų centras 2016, p. 45). Pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria apeliacinės instancijos teismas sprendė vadovautis šioje byloje, sutikimas su arbitražinės išlygos taikymu (jos akceptavimas) gali būti išreiškiamas ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. vykdant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-428-690/2016).

64.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo šalių bendradarbiavimas tęsėsi ne vienerius metus (ieškinyje nurodoma, kad šalių bendradarbiavimas vyko nuo 2008 m. iki 2020 m.), vien šioje byloje yra pateikta 11 Pirkimo užsakymų, kuriuos ieškovė įvykdė iš esmės nereikšdama jokių prieštaravimų atsakovei dėl Pirkimo užsakymuose nurodytų atsakovės Bendrųjų sąlygų taikymo. Teismas taip pat atsižvelgia ir į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, t. y. ieškovė gamindavo Husqvarnai Komponentus, kurie yra Husqvarnos gaminių sudėtinė dalis ir kurių gamybai buvo naudojami specialūs Husqvarnos sukurti įrankiai; Husqvarnos produkcija yra žinoma pasauliniu mastu, atitinka tam tikrus kokybės standartus, produkcijai taikomas specialus žymėjimas, pakavimo taisyklės ir pan. Teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad tokio pobūdžio teisiniai santykiai, apimantys be kita ko ir Komponentų kokybės standartus, pakavimo ir žymėjimo reikalavimus, intelektinės nuosavybės teises ir kt. galėjo susiformuoti, kaip įrodinėja ieškovė, ir tęstis ilgiau nei 10 metų nesant šalių susitarimo dėl tarpusavio teisinių santykių reguliavimo.

65.       Papildomai pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas ydingai nurodė, jog ieškovė, reikšdama ieškinį teisme, konkliudentiniais veiksmais aiškiai išreiškė valią nagrinėti ginčą teisme, t. y. nesutiko su arbitražo teismo jurisdikcija. Sprendžiant, ar tarp šalių buvo sudarytas arbitražinis susitarimas, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, t. y. ieškovės valia ginčo metu ginčą spręsti teisme negali paneigti jos anksčiau išreikštos valios (akcepto) dėl šalių tarpusavio teisinių santykių reguliavimo atsakovės Bendrosiomis sąlygomis ir tarpusavio ginčų sprendimo arbitraže.

66.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytas arbitražinis susitarimas. Ieškovės ne vienus metus vykdyti atsakovės Pirkimo užsakymai tiesiogiai nereiškiant jokių prieštaravimų dėl Pirkimo užsakymuose nurodytų atsakovės Bendrųjų sąlygų taikymo šalių tarpusavio teisiniams santykiams patvirtina ieškovės valią Bendrąsias sąlygas akceptuoti. Pažymėtina, kad Bendrųjų sąlygų akceptavimas nėra (nebuvo) selektyvus, todėl ieškovė yra saistoma visų Bendrosiose sąlygose įtvirtintų normų, įskaitant ir ginčų sprendimo nuostatas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

67.       CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui.

68.       Nagrinėjamoje byloje teismas pripažįsta, kad sprendžiant dėl Tiekimo sutartyse įtvirtintos arbitražinės išlygos taikymo ieškovei nebuvo atskleista bylos esmė, t. y. nebuvo nustatyta, kad šioje bylos dalyje turi būti taikoma Švedijos Karalystės teisė ir neanalizuotas šios teisės turinys. Nenustačius Švedijos teisės turinio pirmosios instancijos teisme, siekiant užtikrinti šalies teisę į apeliaciją, Švedijos Karalystės teisės turinio nustatymas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas. Kita vertus, net ir nenustačius, ar ieškovę saisto Tiekimo sutartyse įtvirtinta arbitražinė išlyga, ar ne, byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti buvus šalių valią nagrinėjamą ginčą spręsti arbitraže. Dėl minėtos priežasties, atsižvelgiant į proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, taip pat į išnagrinėtos bylos teisinį rezultatą, byla nėra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o klausimas iš esmės išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme – ieškovės ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

69.       CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

70.       Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, sudarančias 12 297,17 Eur už teisininkų pagalbą ir 367,84 Eur už dokumentų vertimą. Kartu su prašymu pateikė įrodymus apie 12 297,17 Eur už teisines paslaugas PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą, paaiškino, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo suėjęs PVM sąskaitos faktūros už vertimus apmokėjimo terminas, todėl rezervuoja savo teisę prašyti ir šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

71.       Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos ženkliai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius už teisines paslaugas priteistinus dydžius. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą (arbitražinei išlygai taikytina teisė ir kt.), klausimo naujumą (klausimas nėra plačiai analizuotas teismų praktikoje), faktinių aplinkybių gausą, taip pat tai, kad byloje buvo peržengtos atskirojo skundo ribos, kas lėmė poreikį šalims teikti papildomus paaiškinimus, tačiau taip pat atsižvelgdamas ir į tai, kad buvo sprendžiamas tik ieškinio priėmimo (palikimo nenagrinėto) klausimas ir nevyko ginčo nagrinėjimas iš esmės, sprendžia, kad sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus atitiktų bendros 4 000 Eur sudarančios bylinėjimosi išlaidų sumos atlyginimas atsakovei.

72.       Atkreiptinas dėmesys, kad CPK nenumato galimybės rezervuoti teisę prašyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos net ir tuo atveju jei tam tikrų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo suėję. Papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų neabejotinai turi būti priimtas tais atvejais, kai prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismas šio reikalavimo neišsprendė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-378/2021).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės AB „Husqvarna“ prašymą ieškovės UAB „KB Components“ ieškinį palikti nenagrinėtą tenkinti.

        Priteisti atsakovei Husqvarna AB, juridinio asmens kodas 556000-5331, iš ieškovės UAB „KB Components“, juridinio asmens kodas 300066964, 4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėja                        Agnė Tikniūtė