Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-888-413-2013].doc
Bylos nr.: 2A-888-413/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Linas Agro" 147328026 Ieškovas
AB ,,Citadele" bankas 112021619 trečiasis asmuo
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl dovanojimo
Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Prievolių teisė
Prievolės:
Kreditoriaus interesų gynimas:
Actio Pauliana
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

                                          Civilinė byla Nr. 2A-888-413/2013;

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03253-2012-1;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Audronė Levinskienė;

Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1, 121.21

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 19 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Linas Agro“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2638-358/2012 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovams V. G., P. G. ir J. G., tretiesiems asmenims A. G. ir akcinei bendrovei „Citadele“ bankas dėl skolos priteisimo ir sandorių nuginčijimo (actio Pauliana).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I. Ginčo esmė

 

Pagal atsakovo V. G. 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2011 m. sausio 19 d. ieškovui AB „Linas Agro“ išduotus paprastus neprotestuotinus vekselius teismo antstolis vykdo skolos išieškojimą iš atsakovo V. G.. Ieškovui 2012 m. balandžio 10 d. tapo žinoma, kad atsakovas, pažeisdamas savo įsipareigojimus ieškovui,  dalį turto 2010 m. lapkričio 17 d. – 2010 m. lapkričio 19 d. sandoriais perleido (padovanojo) savo sūnums. Ieškovo nuomone, šie sandoriai pažeidžia AB „Linas Agro“ kaip atsakovo kreditoriaus teises, todėl ieškovas AB ,,Linas Agro“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. G. 121 017,30 Lt skolos ir actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiomis:             

1. 2010 m. lapkričio 17 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2575, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir J. G. (apdovanotojo), taikyti restituciją nekilnojamajam turtui - 285/755 dalims 7,5500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą ieškovo AB ,,Linas Agro“ reikalavimų patenkinimui.

2. 2010 m. lapkričio 18 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2582, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir J. G. (apdovanotojo), taikyti restituciją nekilnojamajam turtui: 0,5500 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini); 0,2400 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).; 3,3900 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą ieškovo AB ,,Linas Agro“ reikalavimų patenkinimui.

3. 2010 m. lapkričio 18 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2580, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir P. G. (apdovanotojo), taikyti restituciją nekilnojamajam turtui - 6/7 dalims 7,0000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą ieškovo AB ,,Linas Agro“ reikalavimų patenkinimui.

4. 2010 m. lapkričio 19 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2601, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir P. G. (apdovanotojo),  taikyti restituciją nekilnojamajam turtui – 2,5300 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą ieškovo AB ,,Linas Agro“ reikalavimų patenkinimui.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 37 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Teismas konstatavo, kad ieškovo pareikštas ieškinys atitinka actio Pauliana kriterijų daugumą, tai yra ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, skolininkas jos neginčija; ginčijami sandoriai pažeidė kreditoriaus teises, nes sumažėjo kreditoriaus galimybės patenkinti savo reikalavimus visiškai ar iš dalies; atsakovas turi kitų įsipareigojimų kitiems kreditoriams; atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nes žinojo, kad nevykdo savo prievolių ieškovo atžvilgiu, dėl to 2010 m. spalio 1 d. įsipareigojo sumokėti baudą už sutarties pažeidimą, 2010 m. lapkričio 15 d. išdavė ieškovui paprastąjį vekselį; atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinodamas apie vedamas derybas su ieškovu ir pasirašydamas vekselį, jau po kelių dienų sudarė ginčijamus sandorius; sudaryti neatlygintiniai sandoriai su savo sūnumis. Tačiau teismas konstatavo, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senatį. Nesutikdamas su ieškovo argumentais, kad apie ginčijamus sandorius jis sužinojo 2012 m. balandžio 4 d., kuomet gavo antstolio patvarkymą (b. l. 32), teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre netrukus, kai jie buvo sudaryti, t. y. 2010 m. lapkričio 18 d. – 2010 m. lapkričio 23 d. (b. l. 34-48). Ieškovas dar 2010 m. spalio 1 d. atsakovo atžvilgiu taikė sankcijas už sutarties netinkamą vykdymą (baudą);  2010 m. lapkričio 15 d. iš atsakovo gavo vekselį; 2010 m. lapkričio 19 d. pakartotinai atsakovui už prievolės nevykdymą taikė sankciją (baudą); 2011 m. sausio 19 d. iš atsakovo gavo dar vieną vekselį. Remiantis nurodytu, teismas pažymėjo, kad tokie šalių veiksmai buvo susiję su atsakovo nemokumo problema. Kadangi nuo 1991 metų ieškovas yra verslo subjektas, jam taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Ieškovas privalėjo domėtis skolininko (atsakovo) turtine padėtimi ir vertinti jo mokumą nuo 2010 m. lapkričio 15 d., t. y. nuo atsakovo V. G. pirmojo vekselio išdavimo momento. Ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2012 m. gegužės 3 d., todėl įvertinęs ieškinio senaties instituto esmę ir tikslus, teismas taikė byloje ieškinio senatį ir ieškinį atmetė.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ne visų byloje išspręstų reikalavimų. Pirmu ieškinio reikalavimu ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo V. G. 121 017,30 Lt skolos. Nors sprendimo aprašomojoje dalyje teismas, išvardydamas ieškovo reikalavimus, šį reikalavimą ir nurodė, tačiau jo visiškai nenagrinėjo, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas, remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktu, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

2. Dėl ieškinio senaties termino taikymo visiems reikalavimams. Sprendime teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimams taiko vienerių metų ieškinio senatį. Kadangi ieškovas reiškė ne vien tik reikalavimą CK 6.66 straipsnio pagrindu, bet ir reikalavimą dėl skolos priteisimo, kuriam pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, teismo išvada apie actio Pauliana ieškinio senaties taikymą visų ieškovo reikalavimų atžvilgiu yra nepagrįsta ir neteisėta, o toks materialinės teisės normų pažeidimas, remiantis CPK 330 straipsniu, yra pagrindas panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3. Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimams dėl sandorių nuginčijimo CK 6.66 straipsnio (actio Paulina) pagrindu. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas turėjo nustatyti šias svarbias aplinkybes: ieškinio senaties termino eigos pradžią, aplinkybes, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas (2012-04-10). Teismas nurodė, kad ieškovas jau 2010 m. spalio 1 d. atsakovo atžvilgiu taikė sankcijas už sutarties netinkamą vykdymą, išdavė vekselius, kad ieškovui yra taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, taigi ir pareiga domėtis skolininko turtine padėtimi atsirado nuo 2010 m. lapkričio 15 d. Apelianto nuomone, šios teismo išvados yra paviršutiniškos ir nepagrįstos, prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams. Žemės ūkiui yra būdingas sezoniškumas, taigi pagrindines pajamas iš žemės ūkio veiklos ūkininkas (atsakovas V. G.) gauna nuėmęs derlių, dėl ko su galutiniais derliaus nuėmimo terminais šioje srityje dirbantys ūkio subjektai sieja ir atsikaitymo terminus. Kadangi atsakovas, 2010 metais nuėmęs derlių daugiau pajamų iš žemės ūkio gauti nebegalėjo, jis kreipėsi į ieškovą prašydamas perkelti skolos likučio grąžinimą į 2011 metus, žadėdamas dengti likusį įsiskolinimą iš 2011 metų derliaus pajamų. Pirmas atsakovo vekselis buvo išduotas 2010 m. lapkričio 15 d., kas patvirtina, kad derybos dėl skolos perkėlimo vyko neatidėliotinai, lapkričio viduryje, galutinai baigus visus derliaus nuėmimo ir realizavimo darbus. 2010 m. lapkričio 15 d. vekseliu buvo įformintas atsakovo skolos likučio perkėlimas į 2011 metus, atitinkamai susitariant dėl 22 000 Lt skolos dalies grąžinimo atidėjimo iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Tokiu pat būdu atsakovui 2011 m. sausio 19 d. išdavus ieškovui antrąjį vekselį, šalys susitarė dėl likusios skolos sumos 98 478,14 Lt perkėlimo į 2011 metus, atidedant šios skolos grąžinimą iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas, kaip apdairus ir rūpestingas verslo subjektas, sutiko atsakovui perkelti iš 2010 m. ūkininkavimo sezono likusį skolos likutį į 2011 metus, priimdamas atsakovo išduotus vekselius ir atidėdamas prievolių vykdymo terminus iki 2011 m. rugsėjo 1 ir 30 dienos,  tokį sprendimą priėmė atsakingai ir apdairai įvertinęs aplinkybes, kad bendradarbiavimas su atsakovu vyko ilgą laiką, atsakovas buvo stambus ūkininkas, valdęs didžiulį ūkį, turėjęs daug vertingo turto, milijonines pajamas iš savo veiklos, ką patvirtina vykdomojoje byloje esanti 2012 m. gegužės 31 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros pažyma, kurioje nurodyta, kad 2010 metais V. G. deklaruotas pasėlių plotas buvo 752,48 ha, o vien tik tiesioginės išmokos už pasėlius sudarė net 322 867,71 Lt. Be to, atsikaitymai vyko pakankamai sklandžiai, atsakovas per 2010 m. sugebėjo padengti didelę dalį – 206 348,65 Lt, iš 278  964,67 Lt skolos. Tai, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo ieškovo pasitikėjimu, patvirtina tai, jog tik įgavęs kreditoriaus pasitikėjimą ir sutikimą atidėti prievolių vykdymo terminą beveik metams laiko, 2010 m. lapkričio 15 d. išdavęs ieškovui vekselį, iš karto po to, praėjus tik porai dienų, 2010 m. lapkričio 17,18,19 dienomis ėmė sudarinėti ginčo sandorius.

4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančias CK normas. Ieškinio senačiai actio Pauliana atveju taikomos ne vien tik CK 6.66 str. 3 d. nuostatos, bet ir CK 1.127 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teismų praktikoje yra aiškiai ir ne kartą pripažinta, kad du momentai (pirmas - kada kreditorius sužino arba turi sužinoti apie sandorį, ir antras - kada kreditorius subjektyviai suvokia arba turi suvokti, kad toks sandoris pažeidžia jo teises) ne visada sutampa laike ir kad jie neturi būtinai sutapti tam, kad atitiktų ieškinio senatį reglamentuojančių nuostatų sąlygas. Tai, kad kreditorius tam tikru laiku sužino arba turi sužinoti apie tam tikrą sandorį, nereiškia, kad kreditorius privalo vertinti kiekvieną sandorį kaip pažeidžiantį jo teises. Kreditorius taip pat turi turėti pakankamą pagrindą suvokti, kad sandoris pažeidžia jo teises. Kaip minėta, ieškovas, atsakingai, rūpestingai ir pagrįstai įvertinęs atsakovo padėtį atidėjo jam prievolių įvykdymo terminus ir pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas savo prievoles įvykdys laiku ir tinkamai. Jei laikantis teismo išdėstytos pozicijos, kad po pirmojo vekselio gavimo ieškovas turėjo tikrinti atsakovo turtinę padėtį, tokiu būdu, net ir nuolat, reguliariai tikrindamas atsakovo turtinę padėtį (ir turėdami tam realias galimybes), ieškovas būtų matę tam tikrą kiekvienu momentu atsakovo turimą turtą, jo vertę, turto kiekį. Darant prielaidą, kad kreipdamiesi į nekilnojamojo turto registrą prieš paimant iš atsakovo pirmąjį vekselį, 2010 m. lapkričio 15 d., ar sekančią dieną, ieškovas būtų matęs atsakovo turimą turtą, tame tarpe turimus ginčo sklypus. Kreipęsis į nekilnojamojo turto registrą vėliau, po 2010 m. lapkričio 19 d. (tiksliau - po 2010 m. lapkričio 23 d., nuo kada įsigaliojo įrašai NTR), ieškovas būtų matęs, kad atsakovas ginčo sklypų nuosavybe jau nebeturėjo, tačiau turėjo daug kito vertingo nekilnojamojo turto. Iš byloje esančio 2012 m. balandžio 4 d. antstolio patvarkymo ir nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad net ir 2010 m. lapkričio 17, 18 ir 19 d. ginčo sandoriais perleidus sklypus, po sklypų perleidimo atsakovas vis dar turėjo 0,55 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 1146,48 kv. m. ploto pastatą-veršidę, kitus statinius - mėšlidę. Taip pat iš 2012 m. vasario 28 d. antstolio patvarkymo matyti, kad tuo metu (ir vėliau vykdymo proceso metu) atsakovas taip pat turėjo ir kito nekilnojamojo turto - 10,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 2 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 654,52 kv. m. ploto pastatą-mechanines dirbtuves, 519,16 kv. m. ploto pastatą-arkinį sandėlį. Tai, kad ieškovas, nors ir reguliariai tikrindamas atsakovo turto būklę, kreipdamasis į nekilnojamojo turto registrą būtų matęs kintant atsakovo turimo turto kiekį, dar nereiškia, kad ieškovas turėjo suvokti, kad šie sandoriai pažeidžia jo, kaip kreditoriaus teises. Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti, ar tuo atveju, kai atsakovas toliau valdė stambų ūkį (2010 m. deklaravo 752,48 ha. pasėlių,), vykdė žemės ūkio veiklą, turėjo milijoninę apyvartą, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą suprasti, kad atsakovo sudaryti ginčo sandoriai, kurių vertė tik 41 955 Lt, pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises. Apelianto nuomone, iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, vien tik sužinojęs apie atsakovo sudaromus turto sandorius, neturėjo pagrindo suvokti, kad tokie atsakovo sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises. Taigi teismas, nurodydamas pareigą ieškovui domėtis atsakovo padėtimi jau pirmojo vekselio išdavimo dieną ir šią datą tapatindamas su ieškinio senaties pradžia, padarė neteisingą išvadą, nes tam, kad prasidėtų ieškinio senaties terminas, būtina buvo nustatyti ne tik momentą, kada kreditorius turėjo sužinoti apie ginčo sandorius, bet ir laiką, kada kreditorius subjektyviai turėjo suvokti, kad tokie sandoriai pažeidžia jo teises. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d., tai yra dar iki prievolių įvykdymo atidėjimo terminų pabaigos (pagal pirmąjį vekselį iki 2011-09-01, pagal antrąjį vekselį iki 2011-09-30, pagal 2010-11-19 PVM sąskaitą-faktūrą LAR serija Nr. 10/00882 iki 2011-11-01) ieškovas išsiuntė priminimą dėl vekselių neapmokėjimo. Nesulaukus apmokėjimo, net nepasibaigus skolos atidėjimo terminams, ieškovas 2011 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų pagal vekselius išdavimo, tą pačią dieną išsiuntė vykdomuosius įrašus vykdyti antstoliui. Pradėjus priverstinį skolos išieškojimą ieškovas sužinojo apie atsakovo turtinę padėtį, skolas kitiems kreditoriams, ir suprato, kad atsakovo turtinė padėtis yra ženkliai pablogėjusi, dėl ko ieškovo galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą labai pablogėjusios. Tokiu būdu, ieškovas, nors ir bet kuriuo momentu po sudarymo sužinojęs apie ginčo sandorius, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo įvertinti tokius sandorius, kaip pažeidžiančius kreditoriaus teises, galėjo tik tuo momentu, kai sužinojo ir suprato, kad atsakovas vengia vykdyti savo prievoles sutartais terminais (artėjant atsiskaitymo terminams, siunčiant priminimą ir nesulaukiant geranoriško įvykdymo), o pradėjus priverstinį skolos išieškojimą ieškovas sužinojo apie vykdomus skolų kitiems kreditoriams išieškojimus bei atsakovo turimą turtą, kurio nepakaks visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Šios aplinkybės ir buvo pagrindas ieškovui suvokti apie savo teisių pažeidimą, todėl tik suvokimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą momentas laikytinas ieškinio senaties termino pradžia. Todėl teismas, neišsamiai vertindamas byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Tik 2011 m. rugsėjo mėnesį, atsakovui sutartu laiku nevykdant prievolių ir vykdymo procese 2012 m. balandžio 10 d. ieškovui sužinojus apie atsakovo turtinę padėtį ir skolas, jis turėjo pakankamą pagrindą suvokti, kad bet kurie atsakovo anksčiau sudaryti turto perleidimo sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, dėl ko ieškovas, nepraleisdamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, 2012 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą prašydamas apginti pažeistas teises.

5. Dėl pareigos domėtis skolininko turtine padėtimi. Remiantis kasacinio teismo praktika, apelianto nuomone, nepagrįsta yra teismo išvada apie ieškovo pareigą domėtis skolininko turtine padėtimi ir jo mokumo įvertinimu. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad kreditorius neturi nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi, t. y. periodiškai kreiptis į juridinių asmenų registrą. Tokių reikalavimų kreditoriui nekyla nei iš įstatymų, nei iš civiliuose bei bankroto teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams taikytinų bendrųjų teisės principų, todėl sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio mėn. 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-388/2012). Be to, nors visuotinai pripažįstama, kad kreditorius turi pareigą rūpintis skolos išieškojimu, tačiau skolininkas taip pat turi pareigą atsiskaityti su kreditoriumi, tokią pareigą nustato CK 6.1 straipsnio nuostata, todėl kreditoriaus pareigos negali būti vertinamos labiau svarbios nei skolininko pareigos, iš to negali kilti privilegijų nesąžiningiems skolininkams, nes tokia situacija prieštarauja pagrindiniam teisingumo principui.

6. Dėl galimybės sužinoti apie sandorius. Nors teismas konstatavo, kad ieškovas privalo domėtis turtine atsakovo padėtimi ir jo sudarytus nekilnojamojo turto sandorius iš viešųjų registrų, teismas privalėjo įvertinti ir galimybes gauti tokią informaciją iš minėtų registrų. Nekilnojamojo turto registrų informacijos teikimą reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Šio įstatymo 42 straipsnio, reglamentuojančio Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimą ir naudojimą, 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik: 1) jo savininkams; 2) daiktinių teisių turėtojams; 3) teismams ir teisėtvarkos institucijoms - valstybės pavestoms funkcijoms atlikti; 4) savivaldybėms - savivaldybių funkcijoms atlikti; 5) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims - valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Tokiu būdu yra nurodytas išsamus sąrašas asmenų ir instituciją, kurie gali gauti archyvinius duomenis apie tam tikro asmens sudarytus nekilnojamojo turto sandorius. Iš to akivaizdu, kad ieškovui, kaip eiliniam asmeniui, tokia teisė nesuteikta. Gauti archyvinius duomenis apie atsakovo sudarytus nekilnojamojo turto sandorius ieškovas galėjo gauti tik kreipęsis į antstolį, kuriam teisė gauti minėtą informaciją yra suteikta įstatymu. Remiantis šia norma, ieškovas iki tol, kol kreipėsi į antstolį, neturėjo galimybės gauti informacijos apie atsakovo anksčiau sudarytus sandorius. Be to, ieškovas nepatenka ir į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje numatytų subjektų ratą, galinčių gauti tokią informaciją. Duomenys apie atsakovo turimą turtą iš viešųjų registrų ieškovui nebūtų suteikta ir remiantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. Be to, Kasacinis teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-7-62/2009, yra pasisakęs, kad vien viešo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių naudojančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis. Tokiu turto perleidimo sandorių registravimas viešuosiuose registruose negali būti siejamas su ieškovo pareiga savaime domėtis atsakovo turtine padėtimi, kaip tai nurodė teismas skundžiamame sprendime.

7. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo. Taikydamas ieškinio senatį ieškovo reikalavimams, teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, nesivadovavo Kasacinio teismo praktika, kurioje pabrėžiama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.), įstatymas nereikalauja, kad ieškovas pateiktų prašymą dėl termino atnaujinimo. Kadangi apeliantas mano, kad nėra praleidęs ieškinio senaties termino ir nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą nereiškė, esant byloje pateiktiems visiems reikšmingiems įrodymams ir aukščiau nurodžius visas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismui ex officio nesvarsčius senaties atnaujinimo termino, tokią galimybę turi apeliacinės instancijos teismas.

 

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 25-27).

Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas nepagrįstai ginčijo A. G. sudarytą dovanojimo sutartį, nepatraukdamas ją į bylą atsakove. Kitas tris dovanojimo sutartis, nors ir sudarė atsakovas V. G., bet jis veikė turėdamas sutuoktinės įgaliojimus, kadangi dovanoti žemės sklypai priklausė taip pat ir trečiajam asmeniui A. G., kuri nebuvo ieškovo skolininkė, todėl ginčyti jos sudarytus sandorius ieškovas neturi teisės. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas jau 2010 m. spalio 1 d. atsakovo atžvilgiu taikė sankcijas už sutarties netinkamą vykdymą; supaprastindamas skolos išieškojimą, 2010 m. lapkričio 15 d. gavo iš atsakovo vekselį; 2010 m. lapkričio 19 d. pakartotinai atsakovo atžvilgiu taikė baudą; 2011 m. sausio 19 d. gavo iš atsakovo dar vieną vekselį. Teismas pabrėžė, kad šie ieškovo veiksmai buvo akivaizdžiai susiję su atsakovo V. G. nemokumu. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas nuo 1991 metų yra verslo subjektas, nuolat vykdantis skolų išieškojimą iš ūkininkų, todėl ieškovui taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Apeliaciniame skunde ieškovo nurodomi argumentai apie tai, jog jo žinojimas apie sudarytus ginčo sandorius nesusijęs su jo suvokimu apie šiais sandoriais pažeidžiamas kreditoriaus teises kelia pagrįstų abejonių, kas gi trukdė ieškovui pasidomėti ne tik atsakovo turtu, bet ir kreditoriniais įsipareigojimais. Apelianto teiginiai apie V. G. žemės ūkio veiklos milijoninę apyvartą ir gaunamas šimtatūkstantines išmokas neatitinka tikrovės ir nepatvirtinti jokiais įrodymais. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad net apeliacinės instancijos teismas turi teisę ex officio atnaujinti senaties terminą nesant ieškovo prašymui. Senaties termino praleidimo priežastis galima pripažinti svarbiomis tik tuomet, jeigu jos yra susijusios su ieškovo asmeniu, todėl kai ieškovas yra juridinis asmuo, paprastai teismo pripažįstamos svarbiomis priežastys netaikytinos, nes juridinis asmuo paprastai turi ne vieną, o kelis valdymo organus. Tik pats asmuo gali nurodyti teismui senaties termino praleidimo priežastis, teismas ex officio jas nenustato, be to juridiniam asmeniui tokie atvejai netaikomi.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Minėta teisės norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti ir ex officio. Teismų praktikoje absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami esminiai proceso teisės nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas, pažeidimai, ir, esant bent vienam CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytam pažeidimui, laikoma, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, pažeidė procesinės teisės normas, nes išsprendė ne visus ieškinio reikalavimus (CPK 265 str. 2 d. nuostatas) ir nusprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių bei pareigų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio . 2 d. 2 p., 7 p.).

Dėl ne visų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimo

CPK 265 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pateikė ieškinį prašydama: 1) priteisti iš atsakovo 121 017,30 Lt skolos; 2) pripažinti negaliojančiomis 4 dovanojimo sutartis, kuriomis atsakovo nekilnojamasis turtas perleistas jo sūnums P. G. ir J. G., ir takyti restituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu išnagrinėjo byloje pareikštus reikalavimus dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, bet neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo iš atsakovo. Ne visų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas laikytinas CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

Dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų

Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką nusprendimas dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens materialiųjų teisių ar pareigų suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar pasekmėms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007 ir kt.). Pagrindas pripažinti, jog teismas sprendimu nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu pažeisti pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2011; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2010; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis keturias nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis:

1) 2010 m. lapkričio 17 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2575, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir J. G. (apdovanotojo) dėl 285/755 dalių 7,5500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

2) 2010 m. lapkričio 18 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2582, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir J. G. (apdovanotojo) dėl 0,5500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); dėl 0,2400 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); dėl 3,3900 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3) 2010 m. lapkričio 18 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2580, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir P. G. (apdovanotojo) dėl 6/7 dalių 7,0000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4) 2010 m. lapkričio 19 d. Dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2601, sudarytą tarp atsakovų V. G. (dovanotojo) ir P. G. (apdovanotojo) dėl 2,5300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Iš byloje pateiktų dovanojimo sutarčių kopijų nustatyta, kad ginčijamos 2010 m. lapkričio 19 d. Dovanojimo sutarties Nr. 19KU-2601 šalimi (dovanotoju) buvo ne tik atsakovas V. G., bet ir jo sutuoktinė A. G. (1 t., b. l. 74). Taigi šia dovanojimo sutartimi atsakovui P. G. (apdovanotojam) perleisto turto savininkais buvo ne tik atsakovas V. G., bet teismo iniciatyva į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų patraukta  A. G. ( 1 t., b. l. 90). Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje atkreipė ieškovo dėmesį į šią aplinkybę, todėl ieškovui ieškinio nepatikslinus, teismas turėjo pareigą šalies tikslinimo klausimą spręsti CPK 45 straipsnio tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju buvo apribota atsakovei, kaip ginčijamo sandorio šaliai, reikšti atsikirtimus, teikti įrodymus, gintis nuo pareikšto ieškinio kitais teisėtais būdais, inicijuoti apeliaciją ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismui nutarus priimti priešingą sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas, tokia teise šis teismas pasinaudoti negali, nes būtų nuspręsta dėl  neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų.

Dėl materialinės teisės pažeidimo taikant ieškinio senatį

CK 1.124 str. ieškinio senatis apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šiuo atveju byloje buvo sprendžiami sandorių, kuriuos ieškovė ginčijo actio Pauliana pagrindu, galiojimo klausimas. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Ieškinio senaties institutas nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). CK numatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 str. 6 d., CK 1.5 str.). Aptariamu atveju teismas iš esmės apsiribojo formaliu teiginiu, kad ieškovui apie jo teisės pažeidimą turėjo būti žinoma 2010 m. spalio – 2011 m. sausio mėnesiais, kuomet nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti ginčo sandoriai (2010.11.18 – 2010.11.23 laikotarpis; ieškovui 2010 m. spalio 1 d. ir lapkričio 19 d. taikius atsakovui už sutarties netinkamą vykdymą baudas; atsakovui 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2011 m. sausio 19 d. išdavus paprastuosius neprotestuotinus vekselius), ir tuo, kad ieškovui nuo pirmojo vekselio išdavimo dienos 2010 m. lapkričio 15 d. atsirado pareiga domėtis skolininko turtine padėtimi ir vertinti jo mokumą. Kadangi ieškovas dėl pažeistų teisių kreipėsi į teismą tik 2012 m. gegužės 3 d. teismas taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškinio senaties institutas negali būti taikomas formaliai ir teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, turi aiškintis aplinkybes, susijusias ne tik su tuo, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (šiuo atveju – ginčijamų sandorių sudarymą), bet ir aiškintis, kada kreditorius subjektyviai galėjo suvokti arba suvokė, kad skolininko veiksmai pažeidžia jo teises, teisėjų kolegija pažymi, kad tokie veiksmai atliekami tiriant byloje surinktus įrodymus (tame tarpe ir šalių paaiškinimus) CPK 183 str. 3 d.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas nurodė argumentus, kodėl jo manymu senaties terminas nėra praleistas ir neprašoma jo atnaujinti (1 t., b.l. 164-168, 178-181), tačiau teismas dėl šių argumentų visiškai nepasisakė, nenurodė, kuriuos ieškovo argumentus ir kodėl laiko nepagrįstais, taigi bylą išnagrinėjo pažeisdamas įrodinėjimo taisykles (CPK 185 str.), dėl ko teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo atskleista ir bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, kaip teisingai nurodo apeliantas, teismas nepasisakė ir dėl 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimybės, jeigu sprendė, kad ieškinio terminas yra praleistas.        

Nurodyti procesinės ir materialinės teisės pažeidimai daro teismo sprendimą neteisėtą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes tai ribotų byloje dalyvaujančių asmenų apeliacijos teises, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodyti procesiniai pažeidimai sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti nurodytus procesinius pažeidimus, kurie negali būti pripažįstami formaliais pažeidimais, nes jie yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 straipsnis).

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia, kadangi šį klausimą turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Galina Blaževič

 

Gintautas Koriaginas

 

Arvydas Žibas


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CK
  • CK6 6.66 str. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana)
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • 3K-7-326/2007
  • 2A-388/2012
  • 3K-3-436/2007
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą
  • 3K-3-341/2010
  • 3K-3-159/2007
  • 3K-3-453/2011
  • 3K-3-42/2010
  • 3K-3-108/2009
  • CPK 45 str. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama
  • CK1 1.124 str. Ieškinio senaties samprata
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • 3K-3-578/2007
  • 3K-7-38/2008
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CPK 11 str. Proceso kalba
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CPK 183 str. Įrodymų tyrimas
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 327 str. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas