Civilinė byla Nr. e2A-2343-1012/2022

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir
Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

 teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje  pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, E. D. ir A. V., dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos darbų pašalinimo, trečiuoju asmeniu esant Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijai, E. D. ir A. V., prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 spalio 8 d. statybos leidimą; įpareigoti atsakovą E. D. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir kitų asmenų – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos, A. V. lėšomis, nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; per teismo nustatytą terminą nenugriovus statinio ir nesutvarkius statybvietės, šiuos padarinius turės teisę pašalinti Inspekcija atsakovo E. D. lėšomis. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad:

1.1.                      Žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso E. D., kuriam nustatytos šios specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – nacionaliniai ir regioniniai parkai ir rekreacinės teritorijos. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – NTR) išrašo nustatyta, kad žemės sklype buvo pastatyti ir įregistruoti pastatai – gyvenamasis namas, 2 tvartai, bei kiti inžineriniai kiemo statiniai (lauko tualetas), kurie nuo 2018 m. vasario 15 d.  yra išregistruoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. spalio 8 d. išdavė leidimą Nr. LNS-01-151008-01240 (toliau – Leidimas), kuris suteikė teisę statytojui – E. D., pagal projektuotojo A. V. parengtą statinio projektą, žemės sklype statyti naują gyvenamosios paskirties, neypatingą, 397,57 m2 bendrojo ploto ir 2059 m3 tūrio statinį, bei griauti pagalbinio ūkio paskirties nesudėtingą statinį, gyvenamosios paskirties nesudėtingą statinį, pagalbinio ūkio paskirties nesudėtingą statinį bei kitus inžinerinius nesudėtingus statinius.

1.2.                      Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad greta sklypo šiaurinėje pusėje yra status šlaitas, savo ilgyje ties sklypo riba turintis 26-34 laipsnių nuolydį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotu Leidimu leista statyti naują gyvenamąjį namą valstybiniame parke, 11,44 m atstumu nuo minėto šlaito, kurio nuolydis didesnis nei 15 laipsnių, taip pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

1.3.                      Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Geokada“ atlikti matavimai įrodo, jog projekte, pagal kurį išduotas Leidimas, suprojektuotas gyvenamasis namas 10,54 m, 7,18 m, 6,65 m nuo šlaito 23-25 laipsnių šlaito briaunos. Šios aplinkybės patvirtina, kad statybos Leidimu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 13 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Be kita ko, pagal Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planą ginčo žemės sklypas yra funkcinio prioriteto kitos paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Žemės sklypas patenka į apsauginių teritorijų miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių grupę, sugriežtinto vizualinio reguliavimo tvarkymo zoną.

1.4.                      Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotu Leidimu, kuriam pritarė Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija, sugriežtinto vizualinio reguliavimo tvarkymo zonoje, Pavilnių regioniniame parke leista statyti naują gyvenamąjį namą, kurio užstatymo plotas 256 m2 , tūris – 2059 m3, kai tuo tarpu NTR įregistruoto, griautino gyvenamojo namo tūris buvo – 129 m3. Šis gyvenamasis namas buvo 1 aukšto, kurio bendras plotas– 38,33 m2, tuo tarpu ginčijamu leidimu leista statyti 1 aukšto su mansarda gyvenamąją namą, kurio bendras plotas – 397,57 m2, taip pažeidžiant ne tik Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, bet ir teritorijų planavimo dokumentus, kuriais šioje teritorijoje, be kita ko, draudžiama keisti užstatymo intensyvumą, plotą, bei didinti aukštingumą.

1.5.                      Atsakovė Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija, pritardama statinio projektui, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodama Leidimą atsakovui E. D., netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas, dėl ko buvo neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

1.6.                      Statybos leidimo priėmimui turėjo įtakos ir statytojo – E. D., veiksmai, nes būtent jis turėjo pateikti tinkamus dokumentus, siekdamas gauti tinkamą statybą leidžiantį dokumentą. Statytojas privalėjo domėtis teisės aktų reikalavimais, kurie reguliuoja statybos teisinius santykius, tačiau šiuos veiksmus atliko nerūpestingai, neapdairiai. Todėl statytojas turi prisiimti dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir kilusių padarinių šalinimo riziką ir yra pripažintinas kaltu dėl kilusių neteisėtai išduoto statybos leidimo padarinių.

1.7.                      Projektuotojas, pagal statytojo sumanymą rengdamas statinio projektą, prisiima atsakomybę, kad projektas atitiktų imperatyvias įstatymų nuostatas. Projektas turi būti rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais bei teisės aktų reikalavimais. Tad projektuotojas, matydamas, kad ginčo žemės sklype neleistina tokio statinio statyba, bet kartu projektuodamas tokį gyvenamąjį namą, laikytinas atsakingu dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo ir kaltu asmeniu, kurio lėšomis turėtų būti šalinami neteisėtos statybos padariniai.

2.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – Administracija) pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Paskaičiavimai ar kitos aplinkybės dėl dirbtinio šlaito suformavimo inspekcijos nėra paneigtos – Inspekcijos užsakymu UAB „Geokada“ atlikti šlaito matavimai pagal faktinę padėti negali patvirtinti, kad šlaitas statybos žemės sklype susiformavimo natūraliai. Tuo tarpu Inspekcijos deklaratyvus teigimas, jog byloje nėra įrodymų, kad šlaitas buvo paveiktas žmogaus veiklos yra nepagrįstas ir atmestinas. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad dar 1998 m. ieškovės nurodomas šlaitas nesiekė 15 laipsnių nuolydžio, todėl, esant natūralioms gamtinėms sąlygoms, jis statėti negalėjo (ir šiuo metu galimai viršyti 15 laipsnių nuolydį).

2.2.                      Šlaitas, veikiamas erozijos, be žmogaus įsikišimo natūraliai didėti negalėjo. Ši aplinkybė turėtų būti vertinama sistemiškai su galiojančiu Saugomų teritorijų įstatymo reglamentavimu, kuris, minėta, draudimą statyti arčiau kaip 50 metrų nuo didesnio kaip 15 laipsnių šlaito sieja su šlaito natūralumu.

2.3.                      Administracijos specialistų duomenimis, lyginant detaliojo plano rengimo metu fiksuotus topografinius duomenis su techninio projekto rengimo metu 2015 m. gegužės mėnesį fiksuotais topografiniais duomenimis, nustatyta, kad pasikeitė žemės paviršiaus altitudės. Tai reiškia, kad neturėtų būti taikomas reikalavimas išlaikyti 50 metrų atstumą iki supiltinio šlaito. Be to, išlaikyti 50 metrų atstumą realiai yra neįmanoma, nes paties statybos žemės sklypo plotis šiaurės – pietų kryptimi tėra tik apytiksliai 30 metrų.

2.4.                      Statybai ginčo žemės sklype galioja Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 22 d. sprendimu patvirtintas detalusis planas. Šiuo neterminuotai galiojančiu detaliuoju planu, kuris buvo vienas iš leidimo išdavimo pagrindų, ginčo žemės sklypui galioja tokie privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimai: užstatymo tankis – 25 proc., užstatymo plotas ne daugiau nei 300 m2, pastatų aukštis – 9 m iki kraigo, aukštingumas – 1 aukštas su mansarda. Pagal statinio projektą, kuriam buvo išduotas leidimas, šie režimai viršyti nebuvo. Be to, Leidimas, išduotas galiojančio detaliojo plano pagrindu, negali pažeisti draudimų, kurie detaliojo plano patvirtinimo metu neegzistavo.

2.5.                      Administracija, išduodama ginčo leidimą, vykdė jai teisės aktuose nustatytas pareigas, elgėsi apdariai ir rūpestingai. Administracija, vykdydama statybą leidžiančių dokumentų išdavimo funkciją, neturi pareigos tikrinti projekte pateiktų duomenų tikrumo, už kurių teisingumą yra atsakingas statytojas, projektuotojas ar kiti asmenys, derinę projektą. Atsakingi valstybės tarnautojai tik patikrina, ar projekte nurodyti sprendiniai ir kiti rodikliai atitinka teisės aktų reikalavimus.

2.6.                      Parkų direkcijos išduoti saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai konkrečiam statinio projektui yra esminis dokumentas, kurio pagrindu yra rengiami ir derinami statybos projektai saugomose teritorijose. Esant tokioms aplinkybėms, kai yra išduotos Parkų direkcijos specialiosios projektavimo sąlygos saugomoje teritorijoje bei pritarta projekto sprendiniams šio kompetentingo subjekto, kuris yra atsakingas už statybos projekto atitikties veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams patikrinimą, Administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo neišduoti ginčijamo leidimo.

2.7.                      Ieškovė atsakovų kaltės laipsnių ieškinyje nenustatinėja ir iš esmės laiko, kad visų atsakovų kaltė yra vienoda – tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai apie proporcingą statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymą. Tuo tarpu tai, kad statybos leidimo išdavimo procesas yra „bendras“, kaip nurodoma ieškinyje, nereiškia vienodos atsakovų kaltės.

2.8.                      Ginčijamo gyvenamojo namo projektą parengė A. V. A. V., teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad projekto rengimo metu vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas), detaliuoju planu. Todėl teismui nusprendus, jog statybos padariniai yra šalintini, atsakingu už neteisėtos statybos faktą be statytojo ir Parkų direkcijos laikytina ne Administracija, o statinio projektuotojas/projekto vadovas, kuriam teisės aktai nustato pareigą užtikrinti, kad statinio projektas, kurio pagrindu vėliau yra atliekami statybos darbai, atitiktų teisės aktų reikalavimus.

2.9.                      Ginčo žemės sklypas yra netaisyklingos L formos, o jo plotis šiaurės pietų kryptimi yra apytiksliai 30 metrų. Rengiant projektą, buvo ieškota sprendimo projektuojamą namą atitraukti kuo toliau nuo šlaito. Tokiu būdu vakarinėje ir pietinėje dalyje buvo išlaikyti praktiškai minimalūs įstatyme numatyti atstumai iki gretimų žemės sklypų, t. y. namui buvo parinkta optimali vieta, atsižvelgiant į statybos žemės sklypo formą ir atstumus iki gretimybių.

3.       Atsakovas E. D. atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį atmesti; nusprendus patenkinti patikslinto ieškinio reikalavimą – panaikinti išduoti leidimą statyti naują statinį – atsakovo E. D. atžvilgiu atmesti antrąjį ir trečiąjį reikalavimus – įpareigoti atsakovą E. D. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę bei, kad per teismo nustatytą terminą savo lėšomis nenugriovus statinio ir nesutvarkius statybvietės, šiuos padarinius turi teisę pašalinti Inspekcija atsakovo E. D. lėšomis. Atsiliepime nurodė, kad:

3.1.                      Ginčo namas buvo suprojektuotas maksimaliai siekiant atkartoti buvusios sodybos pastatų išdėstymą, namo vieta sklype parinkta taip, kad namas būtų įmanomai daugiau atitrauktas nuo šlaito, dėl ko tokio namo statyba sklype yra galima, nes namas buvo suprojektuotas vietoje, kuri yra įsiterpusi tarp sodybų, namų valdų, kurių pastatai mažesniais atstumais yra pastatyti iki 1993 m. lapkričio 24 d. Be to, Panevėžio apygardos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nutartyje konstatavo, kad nuo 2017 m. gegužės 1 d. galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos leidžia statyti naujus statinius buvusios sodybos vietoje, taip pat esant objektyvioms priežastims pastatų statybai gali būti parinkta kita, nei buvusi, statinių vieta.

3.2.                      Iš UAB „Geo city“ atlikto šlaito nuolydžio apskaičiavimo nustatyta, kad šlaito nuolydis ginčo sklype 1998 metais buvo 13,45 laipsnio t. y. nesiekė 15 laipsnių. Būtent šiuo apskaičiavimu reikia remtis, sprendžiant dėl natūralaus šlaito nuolydžio ir dėl to įstatymo taikomų apribojimų. Bylos duomenys nuo 1998 metų akivaizdžiai patvirtina, kad sklypo šiaurės-rytų pusėje esančio šlaito nuolydis statėjo, kas reiškia, jog toks šlaito statėjimas buvo įtakojamas žmogaus ūkinės veiklos t. y. ginčo statinio projektavimo metu susidaręs šlaitas buvo suformuotas dirbtinai kaip žmogaus ūkinės veiklos padarinys. Tai, kad minėtas šlaitas buvo suformuotas dirbtinai, patvirtina ir atsakovo į bylą pateikta 2017 m. lapkričio 16 d. specialisto išvada.

3.3.                      Atsakovas, įgyvendindamas 1998 m. spalio 22 d. patvirtinto detaliojo plano sprendinius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktų reikalavimais, ir jų pagrindu įgijo neginčijamą teisę gauti statybos leidimą pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, nepriklausomai nuo laikotarpio, kada statybos leidimas išduodamas. Atsakovas pažymėjo, kad detaliojo plano tvirtinimo metu galiojo 1995 m. liepos 21 d. Saugomų teritorijų įstatymas, kuriame nebuvo jokių reikalavimų dėl 15 laipsnio šlaito nuolydžio ir 50 m. atstumo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai (Tipiniai apsaugos reglamentai) apskritai negaliojo. Detaliojo plano sprendiniai patvirtinti 1998 m., t. y. dar negaliojant reikalavimams dėl šlaito nuolydžio ir atstumo iki šlaito briaunų bei užstatymo intensyvumo. Dėl to nėra jokios abejonės, kad tuo metu tokių reikalavimų nebuvo. Taigi, patvirtinus tokį detalųjį planą atsakovas įgijo teisę statyti ginčo statinį pagal tuo metu išduotas planavimo sąlygas ir reikalavimus.

3.4.                      Valstybės institucijoms patvirtinus 1998 m. spalio 22 d. detalųjį planą, toks planas sklypo savininkui suteikė teisę ir teisėtą lūkestį eksploatuoti žemės sklypą pagal detaliajame plane nustatytus sprendinius, todėl valstybės pareiga užtikrinti asmens t. y. atsakovo teisę, teisėtą lūkestį remtis ir vadovautis patvirtintu teritorijų planavimo dokumentu. Be to, ieškovė negalėjo reikšti reikalavimo panaikinti statybos leidimą, kuris išduotas galiojančio detaliojo plano pagrindu, prieš tai nenuginčijusi šio galiojančio ir privalomo teritorijų planavimo dokumento ar nesikreipusi dėl tokio dokumento keitimo, ar koregavimo.

3.5.                      Tipiniai apsaugos reglamentai nenustato ir nedetalizuoja konkrečių Pavilnių ir Verkių regioniniame parke leistinų statyti pastatų parametrų. Tokius parametrus galėtų detalizuoti individualus saugomos teritorijos apsaugos reglamentas, o kol toks reglamentas nėra parengtas ir patvirtintas, privaloma vadovautis galiojančio detaliojo plano sprendiniais, kurie nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti ar pakeisti.

3.6.                      Atsakovas nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą su tikslu statyti gyvenamąjį namą. Be to, atsakovui buvo žinoma, kad sklype buvo pastatai, todėl nekilo abejonių, kad tokiame žemės sklype statyba yra galima. Dėl to atsakovas pagrįstai tikėjosi su specialistų pagalba įgyvendinti savo teisėtus lūkesčius, o pats statybos projektas buvo parengtas profesionalaus architekto. Tuo tarpu ieškovė, įrodinėdama atsakovo kaltę, remiasi vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

4.       Atsakovas A. V. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:

4.1.                      Architektas A. V. negali būti laikomas atsakingu dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kartu su statytojais ir valstybės institucijomis, o tuo pačiu ir būti atsakovu nagrinėjamoje byloje. Atsakovas neturi viešojo administravimo įgaliojimų, nevykdo viešojo administravimo veiklos ir jo vykdomoje veikloje nėra jokių viešojo administravimo požymių, jis nepriėmė sprendimo išduoti Leidimą, savo iniciatyva nesikreipė dėl statybos leidimo išdavimo, o tik sutarties pagrindu vykdė kliento užsakymą, t. y. teikė jam projektavimo paslaugas.

4.2.                      Atsakovas A. V., pasisakydamas dėl šlaito ginčo statinio sklype, nurodė, kad jis buvo suformuotas dirbtinai, šią aplinkybę atsakovas iš esmės grindė tais pačiais pagrindais kaip ir atsakovas E. D.

4.3.                      Atsakovas pažymėjo, kad jis nepriėmė sprendimo kreiptis dėl atitinkamo statybos leidimo išdavimo – tokį sprendimą priėmė pats užsakovas. Architektas, tik parengė projektinius pasiūlymus dėl ginčo namo. Atsakovui buvo žinoma ir remiantis byloje esančiais dokumentais patvirtinta, kad žemės sklype buvusi sodyba, gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, žemės sklypo paskirtis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Be to, A. V. visame projektavimo procese veikė sąžiningai, teisėtai ir vadovaudamasis įstatymų reikalavimais gavo reikiamų institucijų patvirtinimus, ginčo namą suprojektavo taip ir tokioje vietoje, kad jo statyba sklype būtų galima ir nedarytų jokios neigiamos įtakos saugomai teritorijai.

4.4.                      Atsakovui negali būti perkeliama atsakomybė dėl kitų procese dalyvavusių asmenų nežinojimo apie teisės aktų reikalavimus ar jų neatidumo/nerūpestingumo vertinant projektinių sprendinių atitikimą teisės aktų reikalavimui.

4.5.                      Byloje solidari atsakovų atsakomybė yra negalima – ieškovė privalo įrodyti kiekvieno asmens civilinės atsakomybės sąlygas bei kaltės laipsnį/dalį.

4.6.                      Statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma tik tuomet, kai nėra teisinės galimybės kitaip išspręsti statinio statybos teisėtumo klausimą.

5.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodė:

5.1.                      Ieškovės nurodomi Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies statybų ribojimai negali būti taikomi nagrinėjamu atveju, nes šlaito statėjimas buvo nulemtas žmogaus veiklos, o ne dėl natūralių gamtos procesų. Byloje esantys duomenis taip pat patvirtina, kad natūralaus šlaito nuolydis neviršijo 15 laipsnių. Todėl ir draudimas didinti pastato tūrius ir pan. nėra taikomas.

5.2.                      Ginčo pastatas suprojektuotas ir pastatytas buvusioje sodyboje, todėl statyba ginčo sklype nebuvo draudžiama.

5.3.                      Detaliuoju planu nustatomas konkrečios teritorijos naudojimo reglamentas, nustatomas leistinas pastatų aukštis, žemės sklypo užstatymo tankis, žemės sklypo užstatymo intensyvumas ir kt. Dėl to būtent 1998 m. spalio 22  d. detaliojo plano sprendiniai, užstatymo rodikliai turi būti laikomi tais tūriais, kurių didinti negalima. Priešingu atveju yra pažeidžiamas teisinio tikrumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principas. Šiuo konkrečiu atveju suprojektuoto statinio, kuriam išduotas statybos leidimas, rodikliai atitinka ir yra mažesni, nei nurodyti detaliajame plane.

5.4.                      Byloje esantis 2016 m. liepos 14 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad atsakovui, statytojui E. D., apie galimai neteisėtai išduotą statybos leidimą turėjo būti žinoma dar 2016 m. liepos mėnesį, kai buvo įrenginėjami tik pamatai. Šiai dienai pastato statyba iš esmės yra baigta. Nėra suprantama, dėl kokių priežasčių atsakovė turi solidariai su kitais atsakovais, tame tarpe ir statytoju E. D., prisiimti baigtos statybos šalinimo išlaidas. Akivaizdu, kad atsakovų civilinė atsakomybė gali būti tik dalinė. Tik statytojui, kuris tęsė statybą, žinodamas, kad tai daro galimai neteisėto statybos leidimo pagrindu, tenka atsakomybė už atitinkamų padarinių pašalinimą.

6.       Trečiasis asmuo Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį patenkinti pilna apimtimi. Atsiliepime nurodė, kad:

6.1.                      Tokio gyvenamojo namo statyba prieštarauja: Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, pagal kurias gyvenamasis namas statomas arčiau nei privalomas atstumas 50 metrų nuo šlaito, statesnio nei 15 laipsnių, viršutinės briaunos (statoma 11,44 metrų atstumu); Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sprendiniams, kuriuose įtvirtinti reikalavimai statybai sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonose (GAi) pagal Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punkto nuostatas.

6.2.                      Tiek Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija neturėjo pritarti Projektui, tiek ir Administracija neturėjo išduoti leidimo statyti naują statinį nagrinėjamoje vietoje, t .y. institucijos, patikrinusios ir pritarusios gyvenamojo namo statybos projektui, netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas, dėl ko buvo išduotas neteisėtas statybą leidžiantis dokumentas. Išduotas Leidimas laikytinas neteisėtu bei naikintinas teisės aktų nustatyta tvarka.

6.3.                      Būtent statybos labiausiai keičia kraštovaizdžio pobūdį, o šiuo atveju, vien rengiant vietą būsimoms statyboms, neleistinai priartėta prie saugomų šlaitų, išdidinti pastato tūriai, matmenys, lyginant su visos buvusios nedidelės sodybos masteliu. Pradėto vykdyti pažeidimo padariniai, jų mastas aplinkai ir visuomenės interesams yra akivaizdūs. Taigi, nagrinėjamu atveju nepakanka vien statybą leidžiančio dokumento panaikinimo. Šiuo atveju svarbu šalinti ir statybos leidimo pagrindu atsiradusius padarinius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 3 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 19 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui E. D. iš ieškovės 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovės 24,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 1998 m. toponuotrauką negalima spręsti apie visą vietovėje esantį šlaitą. Į bylą nepateikti kiti įrodymai (patvirtinti teritorijos planai, schemos ar pan.) apie vietovėje buvusį visą šlaitą, pagal kurį būtų galima skaičiuoti šlaito nuolydį. Tad nors ieškovė ieškinyje ir remiasi 2015 m. projekto aiškinamajame rašte nurodytu šlaito kampu, kuris yra 26–34 laipsnių, tačiau įvertinus, kad skaičiuojant šlaito kampą vertinta tik šlaito dalis, o ne visas šlaitas, teismas sprendė, kad aiškinamajame akte nurodytas šlaito kampas negali būti laikomas rodmeniu, kad būtų galima spręsti apie Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimą. Byloje buvo paskirta ir atlikta ekspertizė bei pateikta išvada, kad, matuojant šlaitą tiesia linija nuo aukščiausių šlaito taškų iki žemiausių šlaito taškų, šlaito nuolydis sudaro nuo 11,87 laipsnių iki 12,67 laipsnių, t. y. nesiekia 15 laipsnių.

10.       Byloje yra šalių pateikti įrodymai, pagal kuriuos šlaito nuolydžio dydis apskaičiuotas įvertinus skirtingas altitudes, t. y. matuojant tik tam tikrą šlaito dalį. Nei viename šalių pateiktame įrodyme nėra nurodyti šlaito nuolydžio apskaičiavimo principai, formulės, altitudžių pasirinkimo motyvai bei motyvuotas nuolydžio pagrindimas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad ekspertizės akte aiškiai ir nuosekliai pateiktas šlaito apskaičiavimo mechanizmas, pagrindimas. Priešingai, visi kiti į bylą pateikti įrodymai dėl šlaito nuolydžio vertintini kaip nepatikimi ir neįrodantys konkretaus šlaito nuolydžio jau vien dėl to, kad buvo vertintos skirtingos šlaito vietos, nesiaiškinant žemiausios ir aukščiausios šlaito vietų. Ekspertizės aktas buvo laikomas tuo įrodymu, kuriame buvo aiškiai ir tiksliai nurodyta aukščiausia ir žemiausia šlaito vietos, pateikti šlaito skaičiavimai.

11.       Pirmosios instancijos teismas, pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčijamos eksperto nustatytos altitudės, tarp jų ir šlaito apačios taškai/altitudės. Ieškovei laikant, kad šlaito nuolydžio kampas turėjo būti skaičiuojamas kitokiu būdu, galėjo ir turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Todėl nagrinėjamu atveju leistinais įrodymais nebuvo nuginčytas eksperto pateiktas šlaito skaičiavimo būdas.

12.       Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus ir dalyvaujančių byloje paaiškinimus, nenustatė, kad ginčijamas statybos leidimas išduotas statyti namą arčiau kaip 50 m nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių.

13.       Nors byloje buvo keliamas klausimas dėl šlaito (ne)natūralumo ir įtakos šlaito nuolydžio skaičiavimui, teismas, nenustatęs, kad šlaito nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, sprendė, kad šlaito (ne)natūralumo klausimas neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti.

14.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustačius, jog ginčo šlaito nuolydis yra didesnis kaip 15 laipsnių, teismas neturi pagrindo spręsti dėl Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos pažeidimo ir ribojimo didinti naujo namo tūrį.

15.       Spręsdamas dėl specialiojo teritorijų planavimo reikalavimų pažeidimo, teismas pažymėjo, kad nors, ieškovės teigimu, užstatymo plotas turi likti pagal NTR išraše registruotų statinių duomenis, tačiau, pažymėtina, kad dėl šalimais esančių statinių projektų ieškovė arba nenurodė pažeidimų esmės, arba nustatė identišką pažeidimą dėl tūrio padidinimo, tačiau jokių veiksmų dėl statybos leidimų nuginčijimo nesiėmė. Situacija, kuomet tikrinami toje pačioje teritorijoje esančių statinių projektai, galimai nustačius panašaus pobūdžio pažeidimus, dalis statybos leidimų paliekama galioti, o dėl vieno iš jų kreipiamasi į teismą, teismo nuomone, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principo. Be to, ieškovė nenurodė, kad nepanaikinus ginčijamo statybos leidimo iš esmės nukentėtų kraštovaizdis ar būtų kokie nors kiti padariniai aplinkai. Į bylą taip pat nepateikta duomenų, kad palikus galioti statybos Leidimą kaip nors žymiai būtų pakenkta visuomenės interesams.

16.       Teismas atkreipė dėmesį į ieškovės procesinį elgesį byloje, kuomet ji nesiėmė priemonių, kad statybos pagal galimai neteisėtą statybos Leidimą būtų sustabdytos. Pažeidimai dėl Saugomų teritorijų įstatymo egzistavo ir dėl šalimai esančių namų projektų, o ieškovė savo elgesiu toleruodama juos, šios bylos atsakovą E. D., kuris gavo visus būtinus leidimus ir statybos projekto patvirtinimus, stato į nelygiavertę poziciją, kuomet jam galėtų būti taikomos neadekvačios pasekmės, nors kiti statybos leidimai su panašaus pobūdžio pažeidimais liko galioti.

17.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad esant nenuginčytam, nepakeistam ir galiojančiam 1998 m. detaliajam planui, turėtų būti taikomi jo sprendiniai. Juolab, kad ginčijamas statybos leidimas ir projektas parengtas būtent pagal jo sprendinius, o Panevėžio apygardos teismas, nagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, nurodė, kad statybos ginčo sklype yra leidžiamos. Todėl ieškovės reikalavimas dėl statybos Leidimo nuginčijimo dėl specialiojo teritorijų planavimo reikalavimų pažeidimo laikytinas nepagrįstu ir atmestinu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Skundžiamame sprendime padaryta klaida nurodant, kad dėl Leidimo (ne)teisėtumo sprendžiama vadovaujantis tik 1998 m. detaliuoju planu. Ginčo sklypui galiojo ir specialusis planas – Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas, pagal kurį žemės sklypas patenka į sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GAi), kurioje veiklą reglamentuoja Tipiniai apsaugos reglamentai ir kuriuo privaloma vadovautis.

18.2.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, ar projekto sprendiniai ir pagal juos išduotas Leidimas nepažeidžia imperatyvių Tipinių apsaugos reglamentų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) reikalavimų, nustatančių GAi zonos reguliavimą, nekeisti užstatymo intensyvumo, ploto, nedidinti aukštingumo – to, kas buvo konstatuota Inspekcijos atliktu patikrinimo aktu.

18.3.                      Buvusių statinių ploto parametrai viršijami daugiau nei tris kartus, užstatymo ploto parametrai viršijami daugiau kaip du kartus, užstatymo intensyvumas viršijamas keturis kartus. Be to, projektu padidinamas ir buvęs aukštingumas. Toks akivaizdus teisės aktų nepaisymas pirmosios instancijos teismo negalėjo būti ignoruojamas ir turėjo būti vertinamas, tačiau tokia pareiga priimant skundžiamą sprendimą nebuvo tinkamai atlikta.

18.4.                      Administracija, tikrindama statytojo pateiktus dokumentus, neatsižvelgė, kad projektas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 20 straipsnio 3 dalies reikalavimams, t. y. statinio projektas turi būti rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais ir statybą leidžiantis dokumentas išduodamas tik įsitikinus, kad tokie dokumentai nepažeis visų galiojančių teritorijų planavimo dokumentų.

18.5.                      Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija, patikrinusi ir pritarusi projektui, esant akivaizdiems imperatyvių normų pažeidimams, pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu priimto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – Reglamentas) 9 priedo 3.2, 3.3 punktų, kurie nustato, kad tikrinama projektų sprendinių atitiktis reikalavimams, nustatytiems apsaugos reglamente, kituose veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiuose teisės aktuose.

18.6.                      Teismas visiškai nemotyvavo ir nedetalizavo, apie kokias liberalizuojančias normas kalbama ir kurias taiko nagrinėjamam ginčui.

18.7.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visų pirma turėjo išspręsti statybos leidimo (ne)teisėtumo klausimą pagal jo išdavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus ir šios pareigos skundžiamu sprendimu tinkamai neįvykdė, o sprendime abstrakčiai nurodęs, kad statyba žemės sklype yra galima turėjo nurodyti kokiais teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis vadovaudamasis skundžiamame sprendime padarė tokią išvadą.

18.8.                      Statybos leidimas yra individualus administracinis aktas, skirtas konkrečiam statytojui, kuriame nurodyta, kokio projekto pagrindu yra suteikiama teisė statyti ir griauti leidime nurodytus statinius. Todėl teismas ginčijamo statybos leidimo teisėtumą turi vertinti individualiai, vadovaudamasis išimtinai imperatyviomis teisės aktų normomis, tikrinti ar nebuvo pažeisti reikalavimai, išdavimo procedūros ir pan., ir nei viena teisės aktų norma nenumato, kad statybos leidimo išdavimo pažeidimą gali eliminuoti situacija kitame žemės sklype, susijusi su kitomis statybomis ir visai nesusijusi ir niekaip neįtakojanti nagrinėjamoje byloje ginčijamo statybos leidimo (ne)teisėtumui. Teismas sprendime nenurodė jokios teisės normos, kuria vadovavosi ir kuri leistų pripažinti ginčijamą statybos leidimą teisėtu ir jo nenaikinti įvertinant padėtį aplinkinėje teritorijoje.

18.9.                      Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl statybą leidžiančių dokumentų, išduotų statyboms kituose žemės sklypuose, netinkamai taikė CPK 265 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai peržengė nagrinėjamoje byloje inspekcijos ieškiniu pareikštų reikalavimų ribas.

19.       Atsakovas E. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Ieškovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo argumentų dėl Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo. Taip pat nepateikė jokios argumentacijos dėl byloje esančios ekspertizės išvados. Tai reiškia, jog apeliantė su tokiomis išvadomis ir anksčiau nurodyta teismo sprendimo dalimi faktiškai sutinka ir tokia teismo sprendimo dalis nėra apeliacijos objektu. Vien nurodyti ir ieškovės neginčijami pirmosios instancijos teismo argumentai patvirtina išvadą, jog ginčo statybos leidimas išduotas teisėtai.

19.2.                      Ieškovė negalėjo reikšti reikalavimo panaikinti statybos leidimą, kuris išduotas galiojančio detaliojo plano pagrindu, prieš tai nenuginčijusi šio galiojančio ir privalomo teritorijų planavimo dokumento ar nesikreipusi dėl tokio dokumento keitimo, ar koregavimo. Pabrėžtina, kad nei Tipiniai apsaugos reglamentai, nei specialusis planas nenurodo tikslių užstatymo intensyvumo, ploto ir kitų parametrų. Joks teisinis reglamentavimas nenustato, kad nagrinėjamu atveju vertinant užstatymo intensyvumą, plotą ir kitus parametrus turi būti vadovaujamasi tam tikrų buvusių statinių parametrais. Papildomai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Tipiniai apsaugos reglamentai nenustato ir nedetalizuoja konkrečių Pavilnių ir Verkių regioniniame parke leistinų statyti pastatų parametrų. Tokius parametrus galėtų detalizuoti individualus saugomos teritorijos apsaugos reglamentas, o kol toks reglamentas nėra parengtas ir patvirtintas, privaloma vadovautis galiojančio detaliojo plano sprendiniais.

19.3.                      Nagrinėjamu atveju detalusis planas nebuvo nei keičiamas, nei koreguojamas ir todėl yra privalomas, o kartu privaloma vadovautis jo sprendiniais. Akivaizdu, kad tiek Administracijos direktorius, tiek ir pati ieškovė turi iniciatyvos teisę dėl detaliųjų planų keitimo ar koregavimo. Pabrėžtina, kad dėl valstybės institucijų neveikimo negali būti atsakingas atsakovas E. D., priešingu atveju būtų iš esmės pažeidžiami teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai.

19.4.                      Apeliantas, visiškai nesiremdamas byloje esančiais įrodymais, teigia, jog statyba ginčo žemės sklype neva negalima, arba aplinkybė, kad tokia statyba galima, neva nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Todėl tokie apelianto teiginiai yra prieštaraujantys bylos medžiagai.

19.5.                      Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Taigi, teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neperžengė ginčo ribų.

20.       Atsakovė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su ieškovės apeliaciniu skundu, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

20.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Leidimas išduotas teisėtai, nesprendė atsakovų atsakomybės klausimo. Nors atsakovė neabejoja Leidimo teisėtumu, tačiau apeliacinės instancijos teismui nusprendus kitaip, ieškinys vis vien negali būti tenkinamas. Pirma, tai nėra apeliacijos dalykas, apeliaciniame skunde apie tai nekalbama; antra, būtų pažeista atsakovų teisė į apeliaciją, t. y. vienokios ar kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovų atsakomybės, nenustatytos pirmosios instancijos teismo, negalės būti peržiūrimos ir apeliacine tvarka.

20.2.                      Atsakovė užtikrino kraštovaizdžio ir gamtos objektų apsaugą bei tinkamai įvykdė jai pavestas funkcijas, dėl to jos veiksmai yra teisėti. Be to, priešingų įrodymų ieškovas nepateikė.

20.3.                      Ieškovė, apeliaciniame skunde keldama abejones dėl statybos galimumo ginčo sklype, kvestionuodama teismo sprendimą, kad neva teismas net nevertindamas jokių galiojančių teisės aktų, nesiremdamas jokiomis teisės normomis padarė išvadą, kad statyba žemės sklype yra galima, balansuoja ties piktnaudžiavimo procesu riba.

20.4.                      Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo į kokius kitus įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus nukreipia Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1. punktas, kur yra reglamentuotas ginčo sklypo užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas. Taigi, ieškovės teiginiai, kad neva Leidimu buvo pažeistas Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1. punktas yra absoliučiai nepagrįsti.

20.5.                      1998 m. spalio 22 d. detalusis planas yra galiojantis, nenuginčytas, todėl privalomas valstybių ir savivaldybių institucijoms. Nei direkcija, nei jokia kita institucija neturi galios, suteiktos teismams, konstatuoti, kad individualus teisės aktas yra negaliojantis. Būtent Tipinių apsaugos reglamentų 21.2.1 punktas dėl konkrečių užstatymo rodiklių nukreipia į detalųjį planą.

21.       Atsakovė Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su ieškovės apeliaciniu skundu, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Inspekcijos nurodomi Leidimo tariamo prieštaravimo galiojantiems teisės aktams pagrindai (t. y. padidintas užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas, tūris) yra susiję su po detaliojo plano priimtų teisės aktų taikymu (Tipiniai apsaugos reglamentai, Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas), kas iš esmės reiškia lex retro non agit (lot. – įstatymas negalioja atgal) principo pažeidimą.

21.2.                      Tipiniai apsaugos reglamentai yra viešosios teisės aktas, todėl negali būti aiškinamas plečiamai. Jame Inspekcijos vertinimo būdas, lyginant ginčo statinio rodiklius su buvusiais sklype statiniais, nėra nustatytas ir negali būti taikomas. Tuo tarpu detaliojo plano taikymas ir lyginimas su ginčo statinio rodikliais yra logiškas ir tiesiogiai išplaukiantis iš paties Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punkto – draudimas didinti užstatymo intensyvumo, ploto ir aukštingumo rodiklius yra siejamas su esamu ir konkrečiam sklypui jau taikomu užstatymo reglamentu, kuris, pagal teismų praktiką yra nustatomas būtent detaliuoju planu.

21.3.                      Nėra pagrindo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, peržengė nagrinėjamos bylos ribas. Byloje esančių įrodymų tyrimas nėra bylos ribų peržengimas, juolab, kad sprendime pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas Leidimo išdavimo teisėtumą, pateikė aiškias ir teisės aktais pagrįstas išvadas. Teismas negalėjo ignoruoti ir nevertinti to, kad Inspekcija panašią situaciją, išduodant leidimus gretimuose sklypuose, vertina skirtingai.

21.4.                      Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punkte nustatyti draudimai iš esmės yra skirti esamam vizualiniam gyvenviečių pobūdžio išlaikymui. Aptariamame teisės akte nėra nuorodų ir taisyklių, kaip yra vertinama, kada gyvenvietė išlaiko savo vizualinį pobūdį sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, o kada ne. Tuo tarpu byloje net nebuvo įrodinėjama, kad ginčo statinys daro žalą kraštovaizdžiui ar kokiems kitiems planu ir Tipiniais apsaugos reglamentais saugomiems visuomenės interesams. Pareigą įrodyti šias aplinkybes turėjo būtent ieškovė, byloje gindama neva pažeistą viešąjį interesą.

21.5.                      Administracija negali būti pripažinta atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus išduodant leidimą, nes jį išdavė teisėtai ir pagrįstai, esant galiojantiems ir Parkų direkcijos išduotiems specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams bei kompetentingų Parkų direkcijos specialistų atliktiems projekto sprendinių suderinimams. Be to, būtent Parkų direkcija yra tas subjektas, kuris pagal Leidimo išdavimo metu galiojusį Reglamentą, turėjo pareigą tikrinti ginčo projekto sprendinių atitiktį veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiuose teisės aktuose.

21.6.                      Teismui nusprendus, jog statybos padariniai ginčo sklype yra šalintini, atsakingu už neteisėtos statybos faktą be statytojo ir Parkų direkcijos laikytina ne Administracija, o statinio projektuotojas, kuriam teisės aktai nustato pareigą užtikrinti, kad statinio projektas, kurio pagrindu vėliau yra atliekami statybos darbai, atitiktų teisės aktų reikalavimus.

21.7.                      Būtent Inspekcijos galimai nesavalaikis kreipimasis į teismą, kai leidimu suteiktos teisės faktiškai jau buvo įgyvendintos, galimai neatitinka to paties Inspekcijos ginamo viešojo intereso, nes pavėluotas Leidimo pripažinimas negaliojančiu sukeltų neigiamas pasekmes tik pačiai visuomenei. Patenkinus ieškinio reikalavimus, ginčo statinys galimai būtų griaunamas, dėl ko, ateityje, gali kilti daugiau ginčų dėl nuostolių atlyginimo.

21.8.                      Administracija, kurios lėšomis yra siekiama šalinti statybos padarinius ieškinio tenkinimo atveju, tokios teisės, reglamentuotos įstatymu, neturi. Administracijai negali tekti neigiami padariniai dėl to, kad Inspekcija tinkamai nevykdė savo įstatyminių funkcijų ir laiku nesustabdė ginčo statinio statybos darbų.

22.       Atsakovas A. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

22.1.                      Byloje yra statybos leidimas namo statybai ginčo sklype, kurį 1998 metais buvo išdavusi pati ieškovė. Tai patvirtina faktinę aplinkybę, kad statyba atsakovui E. D. priklausančiame žemės sklype visada buvo ir tebėra galima. Suprojektuoto namo vieta žemės sklype buvo parinkta taip, kad atitiktų buvusios sodybos užstatymą ir būtų maksimaliu įmanomu atstumu atitraukta nuo šlaito.

22.2.                      Žemės sklypo užstatymo intensyvumas nustatomas pagal 1998 m. spalio 22 d. detalųjį planą ir jo sprendinius. Jis patvirtina, kad suprojektuotas namas atitiko parametrus, nustatytus 1998 m. detaliajame plane ir specialiuose architektūros reikalavimuose.

22.3.                      Atsakovas A. V. sutiko su atsakovės Administracijos pozicija, kad Tipiniai apsaugos reglamentai yra viešosios teisės aktas, todėl negali būti aiškinamas plečiamai. Tipinio reglamento 27.2 punkto draudimas didinti užstatymo intensyvumo, ploto ir aukštingumo rodiklius yra siejamas su esamu ir konkrečiam sklypui jau taikomu užstatymo reglamentu, kuris yra nustatomas būtent detaliuoju planu. Todėl, tipinio reglamento 27.2 punkto yra blanketinis, nukreipiantis į konkrečiam žemės sklypui jau galiojančius užstatymo reglamentus – šiuo atveju 1998 m. detalųjį planą.

22.4.                      Projektuotojo A. V. parengtą projektą tikrino ir jo atitiktį teisės aktų reikalavimams vertino keletas institucijų, kurios pažeidimų nenustatė. Ieškovė, siekdama projektuotojo atsakomybės, turėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tačiau, ieškovei neįrodžius šių civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo A. V. atžvilgiu, jo teisinė civilinė atsakomybė yra akivaizdžiai negalima.

23.       Trečiasis asmuo Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė tenkinti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodė, kad:

23.1.                      Teisės aktuose įtvirtintos aiškios nuostatos, draudžiančios nagrinėjamoje vietoje vykdyti atitinkamo masto statybas. Būtent statybos labiausiai keičia kraštovaizdžio pobūdį, o šiuo atveju, vien rengiant vietą būsimoms statyboms, neleistinai išdidinti pastato tūriai, matmenys, užstatymo intensyvumas ir kt. lyginant su visos buvusios nedidelės sodybos masteliu.

23.2.                      Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas gretimų žemės sklypų statybą leidžiančius dokumentus, peržengė nagrinėjamos bylos ribas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

24.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

25.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007).

26.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

27.       Byloje esanti medžiaga, rašytiniai įrodymai bei šalių paaiškinimai patvirtina, kad:

27.1.                      Atsakovui E. D. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

27.2.                      Administracija 2015 m. spalio 8 d. E. D. išdavė leidimą Nr. LNS-01-151008-01240 (Leidimas) minėtame žemės sklype statyti naują statinį – 397,57 kv. m bendrojo ploto, 287,26 kv. m naudingo ploto vienbutį gyvenamąjį namą. Taip pat ginčijamu statybos leidimu leista nugriauti buvusius žemės sklype statinius – vieno buto 38,33 kv. m bendrojo ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25 kv. m užstatyto ploto tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 44 kv. m. užstatyto ploto tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius įrenginius – kiemo statinius – lauko tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

27.3.                      Statybos leidimas išduotas pagal atsakovo A. V. parengtą statybos projektą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Projektas). Derinant projektą, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2015 m. birželio 15 d. išdavė E. D. specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus Nr. 41-14, kuriuose kaip vienas iš papildomų reikalavimų nurodytas atstumas iki šlaitų, t. y. kad nuo šlaito iki projektuojamo namo nustatytas atstumas 11,44 m. Direkcija vadovavosi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų tvarkymo planu, patvirtintu Aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341, nustatytu apsaugos reglamentu bei 2015 m. birželio 11 d. suderintais projektinių pasiūlymų Nr. 35-32 sprendiniais.

27.4.                      Administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. birželio 29 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR-829, pagal kuriuos leistinas vieno aukšto su mansarda statinio žemės sklype (duomenys neskelbtini), aukštis – 9 m iki kraigo. Vadovaujantis „Sklypo ribų pakeitimo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano“ sprendiniais nustatytas sklypo užstatymo tankis iki 25 procentų, užstatymo plotas – ne daugiau kaip 300 kv. m, užstatymo tipas – sodybinis. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. sprendiniais nustatytas 0,2 sklypo užstatymo intensyvumas.

27.5.                      Ieškovė, atlikusi statybos teisėtumo patikrinimą, 2016 m. liepos 14 d. surašė Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą, kuriuo nustatė, kad pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės ir kraštovaizdžio tvarkymo zoną bei sugriežtinto vizualinio reguliavimo pazonį, sklypo užstatymo rodikliuose nurodytas užstatymo plotas 256 kv. m., o sklype buvusių statinių užstatymo plotas sudarė 110 kv. m., todėl yra pažeisti saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų reikalavimai dėl užstatymo ploto ir intensyvumo. Akte konstatuota, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija negalėjo 2015 m. birželio 15 d. išduoti tokių specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, kai, esant šlaito nuolydžiui didesniam kaip 15 laipsnių, nurodytas leidžiamas mažesnis kaip 50 metrų nuo šlaito briaunos (11,44 m) iki projektuojamo statinio atstumas bei namo tūris didinamas iki 2059 m3, kai buvusių statinių tūris buvo 272 m3, nes tai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatoms.

27.6.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas pirmą kartą nagrinėdamas bylą 2017 m. spalio 30 d. sprendimu Inspekcijos ieškinį tenkino ir nusprendė panaikinti Administracijos atsakovui E. D. išduotą Leidimą statyti naują statinį žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo atsakovą E. D. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statybos, atliktos pagal statybos projektą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas Leidimas, padarinius – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovui per teismo nustatytą terminą savo lėšomis nepašalinus statybos, atliktos žemės sklype, kuriai buvo išduotas Leidimas, padarinių, Inspekcijai leidžiama nugriauti ginčo statinį žemės sklype atsakovo E. D. lėšomis.

27.7.                      Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą nutarė panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nutarties 62 punkte nurodė, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Tačiau sprendžiant dėl padarinių šalinimo turi būti įvertinamos statybos reglamentavimą valstybiniuose parkuose liberalizuojančios Saugomų teritorijų įstatymo normos.

Dėl ginčo esmės

28.       Grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo toliau prašė panaikinti išduotą Leidimą, tačiau jį panaikinus, įpareigoti ne tik atsakovą E. D. savo, bet ir kitų kaltų asmenų – Administracijos, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos, A. V. – lėšomis pašalinti statybos padarinius pagal išduotą Leidimą. Per 6 mėnesius to nepadarius – leisti Inspekcijai pašalinti statybos padarinius atsakovo E. D. lėšomis.

29.       Kaip minėta, ieškovė savo ieškiniu reiškiamų reikalavimų pagrindu iš esmės nurodo Inspekcijos 2016 m. liepos 14 d. atlikto Leidimo patikrinimo aktu nustatytus pažeidimus:

29.1.                      Kadangi žemės sklypas patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės ir kraštovaizdžio tvarkymo zoną, sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) pazonį, jame turi būti išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas ir kt. (Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punktas). Tuo tarpu projekte sklypo užstatymo rodikliuose nurodytas užstatymo plotas 256 kv. m., kai sklype buvusių statinių užstatymo plotas sudarė apie 110 kv. m.

29.2.                      Pagal išduotus specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, atstumas tarp šlaito ir statinio 11,44 m., o gyvenamojo namo tūris 2059 m3, kai buvusių statinių tūris 272 m3. Tokiu būdu nesilaikyta Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų (tuo metu galiojusi redakcija), kai valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Leidimas nėra išduotas statyti namą arčiau kaip 50 metrų nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, todėl taip pat nėra pagrindo spręsti apie Saugomų teritorijų įstatymo 2 dalies 5 punkto nuostatos pažeidimą ir ribojimą didinti naujo namo tūrį. Tuo tarpu dėl šios nutarties 29.1 punkte nurodyto pažeidimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad esant nenuginčytam, nepakeistam ir galiojančiam 1998 m. detaliajam planui, turėtų būti taikomi jo sprendiniai, todėl nepagrįstas ir atmestinas ieškovės reikalavimas dėl Leidimo nuginčijimo dėl specialiojo teritorijų planavimo reikalavimų pažeidimo keičiant buvusių statinių įregistruotus duomenis.

31.       Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad teismas, nurodęs, kad žemės sklypui taikomas 1998 m. detalusis planas, nevertino, kad žemės sklypui taip pat taikomas specialusis planas – Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas – bei Tipiniai apsaugos reglamentai, kurie draudžia keisti užstatymo intensyvumą, plotą, didinti aukštingumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė (Inspekcija) apeliaciniu skundu ginčija tik Inspekcijos nustatytų pažeidimų dėl specialiojo teritorijų planavimo reikalavimų pažeidimo (šios nutarties 29.1 punktas) vertinimą. Dėl to, šiuo atveju teisėjų kolegija yra saistoma apeliacinio skundo ribų ir pasisako tik dėl ieškovės nurodytų pažeidimų (nutarties 29.1 punktas) bei jų vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja kitų Inspekcijos Leidimo patikrinimo aktu nustatytų pažeidimų (šios nutarties 29.2 punktas), nes jie nėra apeliacijos objektas – ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų atitinkamu klausimu.

Dėl specialiojo teritorijų planavimo reikalavimų pažeidimo

32.       Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad žemės sklypui taikomas tik 1998 m. detalusis planas, kadangi liko neįvertinta, kad žemės sklypui taip pat taikomas ir specialusis planas – Pavilnių regioninio tvarkymo planas, pagal kurį žemės sklypas patenka į sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GAi), kurioje veiklą reglamentuoja Tipiniai apsaugos reglamentai. Tipinių apsaugos reglamentų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) 27.2.1 punkto reikalavimai nustato GAi zonos reguliavimą draudžiantį keisti užstatymo intensyvumą, plotą, didinti aukštingumą. Šių teisės normų pažeidimas argumentuojamas tuo, kad Projektu anksčiau žemės sklype buvusių statinių ploto parametrai viršijami daugiau nei tris kartus, užstatymo ploto parametrai viršijami daugiau kaip du kartus, užstatymo intensyvumas viršijamas keturis kartus, taip pat didinamas aukštingumas. Taigi apeliaciniu skundu iš esmės dėstoma pozicija, kad minėti rodikliai vertinami ne lyginant Projekto statinio rodiklius su 1998 m. detaliuoju planu, bet lyginant Projekto statinio rodiklius su žemės sklype anksčiau buvusių statinių rodikliais, įregistruotais NTR.

33.       Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose išskirti teritorijų planavimo lygmenys, t. y. valstybės (rengiami bendrieji planai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai); savivaldybės – planuojamos teritorijos, išsiskiriančios administraciniu (savivaldybės) ar funkciniu bendrumu (rengiami bendrieji planai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai); vietovės – planuojamos savivaldybės teritorijos dalys: miestai (ar jų dalys), miesteliai (ar jų dalys), kaimai ir viensėdžiai (rengiami atskirų urbanizuotų ar urbanizuojamų teritorijų bendrieji planai, detalieji planai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žemės valdytojai ir naudotojai vadovaujasi planuojamoje teritorijoje galiojančiais žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, o neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose – ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

34.       Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Kitų patvirtintų savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai derinami, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, su atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, o rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą, integruojami į atitinkamo bendrojo plano sprendinius.

35.       Pagal bylos medžiagą ir Teritorijų planavimo dokumentų registre (www.tpdr.lt) esančius bei viešai prieinamus duomenis ginčo žemės sklype galioja (Leidimo išdavimo metu galiojo) ir nagrinėjamai bylai aktualūs: i) Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 m., patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. I-1519 (toliau – Vilniaus miesto bendrasis planas); ii) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 patvirtintas Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas; iii) Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 (Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas); iv) Sklypų (duomenys neskelbtini) detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 1950V (1998 m. detalusis planas).

36.       Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą ginčo žemės sklypas pateko į funkcinę zoną „Neurbanizuojamos teritorijos - Miškai ir miškingos teritorijos“. Taip pat žemės sklypas pateko į saugomą teritoriją „PR8 – Pavilnių regioninis parkas“.

37.       Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, regioniniai parkai (nagrinėjamu atveju Pavilnių regioninis parkas, kuriame yra ginčo žemės sklypas) yra saugomų teritorijų sistemos dalis. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte (redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) įtvirtintas statybų valstybiniuose parkuose reglamentavimas – draudžiama statyti statinius valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) bendruosiuose planuose nenustatytose vietose, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Taigi pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas regioninio parko teritorijoje galima statyti pastatus esamų ar buvusių sodybų vietose. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo tankį, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai ir nustatyti papildomi reikalavimai.

38.       Kaip minėta, nurodytose teritorijose ir jų apsaugos zonose veikla reglamentuojama, be kita ko, ir saugomų teritorijų specialiaisiais planais (Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinis reglamentas Nr. 3). Nagrinėjamu atveju, toks specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas. Pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą žemės sklypas patenka į Kitos paskirties žemės Apsauginių teritorijų miestai, miesteliai, kaimai ar jų dalių sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GAi). Saugomų teritorijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje (redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) įtvirtinta, kad valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinio bei ūkinio (žemės, miškų ar vandenų ūkio) ir kito prioriteto zonos. Šiuose dokumentuose taip pat išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose kraštovaizdžio apsaugai, naudojimui ir tvarkymui taikomi saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai (Tipiniai apsaugos reglamentai).

39.       Vadovaujantis Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punktu (redakcija nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) ši tvarkymo zona (GAi) nustatoma geologiniuose, geomorfologiniuose, hidrografiniuose ir kraštovaizdžio draustiniuose, vizualinės ir buferinės apsaugos zonose esančiose gyvenvietėse ar jų dalyse. Šioje tvarkymo zonoje išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus, didinamas kraštovaizdžio erdvinės struktūros raiškumas, ypač šiuo požiūriu reikšmingose vizualinės apsaugos teritorijoje, saugomas natūralus reljefo raiškumas ir pobūdis.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra leista“. Viešojoje teisėje dominuoja imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo metodas, teisės ir pareigos įstatymuose įtvirtintose normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama prielaidų teisės normas aiškinti plečiamai net ir kito teisėkūros subjekto priimtų teisės aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 – 313/2010).

41.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 26 lapo 1-oje pastraipoje rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog tokie privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai kaip (1) teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, (2) leistinas pastatų aukštis, (3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas ir (4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas gali būti apibrėžiami tik detaliuoju planu. Netgi tuo atveju, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, turi būti rengiamas detalusis planas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1465-09). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors šie išaiškinimai pateikti dėl Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies punktų (2004 m. sausio 15 d. redakcija), tačiau atitinkamos nuostatos su tam tikrais nežymiais pakeitimais perkeltos į vėlesnius Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies punktus (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.). Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis šiuo išaiškinimu padarė klaidingą išvadą dėl vadovavimosi tik detaliuoju planu, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pažymėtina, kad ieškovė suabsoliutina minėtą išaiškinimą, nes, kaip ir pati nurodo apeliaciniame skunde, teritorijų planavimo dokumentai sudaro atitinkamą hierarchinę struktūrą. Taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodomas detaliojo plano uždavinys detalizuoti savivaldybės ar vietovės bendruosius planus. Tokiu būdu detalusis planas nustato tik galutinius (detalizuotus) teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, sutinkamai su bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniais. Atsižvelgiant į tai, nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjami bylai, todėl pirmosios instancijos pagrįstai rėmėsi pateikta praktika.

42.       Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau suplanuota teritorija, parengiami ir patvirtinami nauji (juos keičiantys) to paties lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, arba šie detalieji planai pripažįstami netekusiais galios šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka.

43.       Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad pirmiau nurodytas teritorijų planavimo dokumentas – 1998 m. detalusis planas, kuris buvo vienas iš Leidimo išdavimo pagrindų, yra galiojantis, nepakeistas ir nenuginčytas. Byloje taip pat nėra ginčijama, kad Projekto sprendiniai atitinka detaliojo plano sprendinius. Šis detalusis planas nustatė tokius privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimus: žemės sklypo panaudojimo paskirtis – gyvenamoji mažaaukštė su ūkine-komercine veikla, užstatymo tankis – 25 proc., pastatų aukštis – 9 m iki kraigo, aukštingumas – 1 aukštas su mansarda. Vadovaujantis Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais (neurbanizuojamos teritorijos), žemės sklypui taikomas maksimalus užstatymo intensyvumas – 0,2, bet neviršijant 300 kv. m. sklypo užstatymo ploto. Kaip minėta, ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės dėsto poziciją, jog Tipiniais apsaugos reglamentais nustatytas draudimas GAi zonoje keisti rodiklius (užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas) turi būti taikomas atsižvelgiant į prieš tai žemės sklype buvusių statinių duomenis, įregistruotus NTR, o ne nurodytus rodiklius detaliajame plane. Teisėjų kolegija su šia ieškovės pozicija nesutinka dėl žemiau nurodytų priežasčių.

44.       Pirmiausia, pažymėtina, kad žemės sklypui Leidimo išdavimo metu galiojo ne tik žemiausio lygmens kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas – 1998 m. detalusis planas, bet ir specialusis planas – Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas, pagal kurį žemės sklypas patenka į sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GAi) (Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto, pirmiau aptartų normų sisteminė ir lingvistinė analizė nesuponuoja išvados, kad teisės aktuose ar specialiajame plane reglamentuoti leistinų statyti statinių plotai, statinių aukštingumas, užstatymo plotas, jo intensyvumas. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalis (redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) nenustatė absoliutaus draudimo vykdyti statybą valstybiniuose parkuose, tačiau statybos galimybę, statinių projektavimą ir pačias statybas siejo, be kita ko, su valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) įtvirtintu reglamentavimu. Šiuose dokumentuose (planavimo schemos) išskirtose zonose taikomi ir minėtos Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1 punkto nuostatos dėl rodiklių keitimo. Šiuo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų argumentais, kad šis punktas yra blanketinė norma, kuri savaime nenustato tokių duomenų kaip intensyvumas, plotas, aukštingumas, bet nukreipia į kitus žemės sklypui galiojančius sprendinių reglamentus. Jau minėtame Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad aptariamus rodiklius ir kitus reikalavimus galėtų nustatyti valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai, tačiau bylos nagrinėjimu metu toks reglamentas nėra parengtas ir patvirtintas.

45.       Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktą teritorijų planavimo dokumentai suprantami kaip kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Šio straipsnio 28 punkte pateikiamas teritorijų planavimo dokumento sprendinio apibrėžimas – toks sprendinys, tai grafiškai ir raštu išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas. Tuo tarpu ieškovės nurodomi NTR išrašai nėra teritorijų planavimo dokumentai ir jokio reglamentavimo ar sprendinių žemės sklypui nenustato. Spręstina, kad žemės sklypo tvarkymo, naudojimo režimo reikalavimai nustatyti detaliuoju planu, o Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1 punkto nuostatos vertinamos pagal būtent detaliojo plano sprendinius. Tokiu atveju draudimas didinti užstatymo intensyvumo, ploto ir aukštingumo rodiklius yra siejamas su esamu ir konkrečiam sklypui jau taikomu užstatymo reglamentu pagal detalųjį planą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes dėl statybų parametrų, darytina išvada, kad Projektu vykdytoms statyboms buvo tinkamai pasinaudota galiojančio ir nenuginčyto 1998 m. detaliojo plano sprendiniais iki jame nustatyto užstatymo intensyvumo, ploto bei aukštingumo.

46.       Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog esant nenuginčytam, nepakeistam ir galiojančiam 1998 m. detaliajam planui, turi būti vadovaujamasi jame nustatytais sprendiniais. Pagal Projektą tokio statinio statyba yra galima, nes sprendiniai atitinka galiojančiais detaliaisiais teritorijų planavimo, taip pat bendraisiais ir specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais įtvirtintus leistinus dydžius. Tuo tarpu ieškovės nurodomas žemės sklypui taikomas specialusis planas ar Tipinių apsaugos reglamentų nuostatos savaime nenustatė taikytinų statinių parametrų. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl Leidimo nuginčijimo dėl specialiojo teritorijų planavimo reikalavimų pažeidimų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

47.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo išspręsti Leidimo (ne)teisėtumo klausimą pagal jo išdavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus ir tik tada vertinti liberalizuojančias normas (nurodytas Panevėžio apygardos 2019 m. sausio 16 d. nutartyje), tačiau šios pareigos skundžiamu sprendimu teismas neįvykdė.

48.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, nenustatė, kad Leidimas pažeidžia imperatyvius teisės aktų reikalavimus nurodytus Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje. Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas tiksliai nenurodė teisės normos, kurios pagrindu statybos žemės sklype yra galimos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas neapsiribojo Leidimo vertinimu tik šiuo aspektu. Skundžiamo sprendimo turinys, teismo dėstyti argumentai, faktinių aplinkybių vertinimas pagal aktualius bylai teisės aktus, suponuoja pakankamą pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, patikrinęs ginčijamą Leidimą teisės aktų reikalavimams, ieškovės nurodomų pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas neišskyrė statybas leidžiančios teisės normos, skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

49.       Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme, šio teismo nutartyje nustatyta, jog statybos žemės sklype galimos, o ši išvada pakartota ir skundžiamame sprendime. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies teisės normas lingvistiniu, sisteminiu bei teleologiniu metodu, pažymėjo (šios nutarties 37 ir 44 punktai), kad statybos žemės sklype galimos vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu (redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.). Tuo tarpu, įvertinus šio straipsnio pakeitimus laike, nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartyje minimos šio straipsnio nuostatos išties laikytinos dar daugiau liberalizuojančias statybas valstybiniuose parkuose, nei Leidimo išdavimo metu. Vis dėlto, nagrinėjamos bylos metu esančio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad juo sugriežtinama statyba, daugiau dėmesio skiriama reguliuoti buvusių pastatų rekonstravimą, jų atstatymą, tuo tarpu naujos statybos turi atitikti tam tikrus įtvirtintus reikalavimus pvz., leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, tačiau atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus (13 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pažymėtina ir tai, kad Panevėžio apygardos teismo, Vilniaus miesto apylinkės teismo ir šios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, statybos, pagal Leidimo išdavimo metu buvusį reguliavimą, buvo galimos. Tokiu atveju netenka prasmės minėto ieškovės apeliaciniame skundu ginčijamo liberalizuojančio reguliavimo įtaką Leidimui bei Projektui, kadangi nėra pagrindo spręsti apie teisės aktų pažeidimus ir statybų šalinimą.

50.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamos bylos ribas, nes spręsdamas dėl Leidimo išdavimo (ne)teisėtumo, rėmėsi šalia ginčo sklypo esantiems žemės sklypams išduotais statybą leidžiančiais dokumentais ir Inspekcijos patikrinimo išvadomis dėl šių dokumentų.

51.       Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Kasacinio teismo konstatuota, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (kartu su atsakovo pateiktais atsikirtimais). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 22 punktas).

52.       Remiantis pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant ir į atsakovų atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas priėmė į bylą dokumentus apie Inspekcijos atliktus patikrinimus dėl statybas leidžiančių dokumentų šalia ginčo sklypo esantiems aplinkiniams statiniams. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, šie įrodymai buvo priimti į bylą atsižvelgiant į tai, kad atsakovai šiais įrodymais grindė savo atsikirtimus į ieškovės ieškinį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad priimdamas ir pasisakydamas dėl priimtų dokumentų, pirmosios instancijos teismas neperžengė bylos ribų ir padarė pagrįstas išvadas dėl jų vertinimo, išsamiai aptartas skundžiamo sprendimo 25 lape.

53.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

54.       Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialines bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

55.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

56.       Nagrinėjamu atveju, ieškovės apeliacinis skundas atmestas. Atsakovas A. V. pateikė įrodymų, kad už advokato teisines paslaugas sumokėjo 300 Eur. Įvertinusi priežastis, dėl kurių patirta bylinėjimosi išlaidų, bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, teisinių paslaugų pobūdį, byloje pareikštus reikalavimus, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.11 punktai), teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėto atsakovo prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis pagrįstas. Iš apeliantės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, minėto atsakovo patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 288600210, 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Teisėjos        Asta Jakutytė-Sungailienė 

Rūta Latvelė

Ieva Navickaitė-