VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

GALUTINIS SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Agro“ ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agronera“.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Agronera“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 4 484,87 Eur skolą, 387,48 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo priimtas 2020 m. sausio 28 d. Ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalis). 

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė su atsakove sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PPN/19 03 26/ES-20, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei suderinto asortimento prekes, o atsakovė įsipareigojo nupirkti prekes ir sumokėti už jas nustatytą kainą sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Ieškovė atsakovei pardavė prekes ir išrašė PVM sąskaitas faktūras: Nr. SS371260, SS374921, SS377131, SS377584, SS380007 4 484,87 Eur sumai. Atsakovas šių sąskaitų faktūrų neapmokėjo, nors buvo raginamas tai padaryti ir liko skolingas 4 484,87 Eur.

2020 m. sausio 30 d. teismas priėmė preliminarų sprendimą šioje byloje, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino.

Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl 2020 m. sausio 30 d. preliminaraus teismo sprendimo, kuriais prašo pakeisti 2020 m. sausio 30 d. preliminarų sprendimą netenkinant ieškovės reikalavimo dalyje dėl 3 929,48 Eur skolos priteisimo ir delspinigių priteisimo, atitinkamai sumažinant ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Prieštaravimuose atsakovė nurodo, kad atsakovė jokia forma nebuvo gavusi ieškovės išrašytų ir prie ieškinio pridėtų 2019 m. balandžio 23 d. ir 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitų-faktūrų. Todėl atsakovė jų, jose nurodytų sumų pagrįstumo negali detaliau pakomentuoti, tam būtina nustatyti, ar pagal šias sąskaitas iš tikrųjų buvo pristatytos kokios nors prekės, o jeigu buvo pristatytos – kiek konkrečiai. Šias aplinkybes atsakovė aiškinasi ir jas teismui nurodys artimiausiu metu. Bet kuriuo atveju ieškovė, nepateikusi atsakovei minimų PVM sąskaitų-faktūrų, neturi teisės skaičiuoti delspinigių už vėlavimą jas apmokėti. Paaiškina, kad atsakovė jokia forma nėra sutikusi su ieškovės išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminais. Ieškovės taikyti apmokėjimo terminai nebuvo nurodyti su ieškove sudarytoje sutartyje, dėl tokių terminų su ieškove nebuvo sutarta ir nebuvo sudarytas joks atskiras susitarimas. Atsakovė niekada nėra patvirtinusi, kad ieškovės pritaikyti atsiskaitymo terminai atsakovei yra priimtini, juos ieškovė nustatė vienašališkai. Tai taip pat liudija ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo nepagrįstumą. Be to, atsakovė nurodo, kad jos nuomone, ieškovės paskaičiuotas delspinigių dydis – 0,08 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro net 28,8 proc. metinių palūkanų, yra nesąžiningas ir akivaizdžiai per didelis. Nors delspinigių dydis buvo nurodytas sutartyje, pati sutartis buvo sudaryta pagal ieškovės parengtą ir naudojamą standartinę formą, atsakovė praktiškai jokios įtakos sutarties nuostatų turiniui daryti negalėjo. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje paprastai sumažina delspinigių dydį iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną ir laiko, kad būtent toks delspinigių dydis pakankamai kompensuoja nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius dėl nesavalaikio prievolės įvykdymo pagal sutartį.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriuo prašo palikti 2020 m. sausio 30 d. preliminarų teismo sprendimą nepakeistą, atsakovės prieštaravimus atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime ieškovė nurodo, kad atsakovė nėra sumokėjusi ieškovei 4 484,87 Eur skolos už prekes, todėl ši suma turi būti priteista iš atsakovės. Ieškovė pažymi, kad atsakovės teiginys, jog ji jokia forma negavo ieškovės išrašytų ir prie ieškinio pridėtų 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. SS371260 ir 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. SS374921, neatitinka tikrovės. Viena vertus, atsakovė neneigia prekių pagal šias PVM sąskaitas-faktūras gavimo fakto, todėl turėjo pareigą už jas sumokėti, o negavusi PVM sąskaitų-faktūrų, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo kreiptis į ieškovę su prašymu dėl sąskaitų-faktūrų pakartotinio pateikimo. Kita vertus, 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. SS371260 ir joje nurodytų prekių gavimo faktą patvirtina 2019 m. balandžio 19 d. krovinio važtaraštis Nr. 19-05, kuriame nurodyta, jog buvo perduotos tokios pat prekės – trąšos YaraBela Sulfan NS 24-6, kaip ir nurodyta minėtoje sąskaitoje-faktūroje. Šį krovinio važtaraštį priėmė ir pasirašė atsakovės darbuotojas. 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. SS37492 ir joje nurodytas prekes atsakovė taip pat gavo, ką liudija atsakovės darbuotojo parašas joje. Kadangi atsakovė neginčija prekių gavimo fakto, tai patvirtinančių įrodymų, ieškovė teigia, kad atsakovė sąmoningai siekia pasipelnyti ir neatsiskaityti su ieškove už parduotas prekes. Ieškovė taip pat nesutinka su tuo, jog atsakovė nėra jokia forma sutikusi su ieškovės išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminais, nes tokį susitarimą – atsiskaitymą už prekes PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytu terminu, patvirtina šalių sudaryta sutartis, jos 3.4 punkto sąlyga. Atsakydama į atsakovės argumentą dėl nesąžiningo delspinigių dydžio, ieškovė nurodo, kad atsakovė sutarties pasirašymo dieną neginčijo tokio jų dydžio, įtvirtinto sutarties 4.2 punkte. Nesutinka su atsakovės teiginiu, jog paprastai delspinigių dydis yra mažinamas, nes teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertina konkrečią situaciją. Ieškovės teigimu, vadovaujantis aktualia teismų praktika, taip pat sutarčių laisvės principu, sutartyje šalių delspinigių dydis atitinka ieškovės patirtus nuostolius ir neturi būti sumažintas. Atsakovė sutartį pasirašė laisva valia, nė karto neteikė pretenzijų dėl sutartimi nustatytos delspinigių normos.

Šalims sutikus, remiantis CPK 235 straipsnio 4 dalimi, ši byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. kovo 26 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PPN/19 03 26/ES-20 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei suderinto asortimento prekes ir atlikti užsakytas paslaugas, o atsakovė įsipareigojo jas nupirkti ir sumokėti už jas nustatytą kainą (Sutarties 1.2. punktas). Sutartimi šalys susitarė, kad prekių priėmimas-perdavimas įforminamas šalių atstovams prekių perdavimo pirkėjui (atsakovei) metu pasirašant krovinio važtaraštį, PVM sąskaitą-faktūrą, jei pardavėjo (ieškovės) pasirinkimu ji pateikiama pirkėjui (atsakovei) prekių perdavimo metu, arba kitą dokumentą, patvirtinantį, kad prekes pirkėjas (atsakovė) gavo (Sutarties 2.5, 2.6 punktai). Po kiekvieno prekių (ar jų dalies) perdavimo pardavėjas (ieškovė) pirkėjui (atsakovei) išrašo ir šioje sutartyje nurodytu pirkėjo (atsakovės) adresu išsiunčia pirkėjui (atsakovei) PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje, be kita ko, nurodoma pirkėjui (atsakovei) parduotų prekių kaina <...> (Sutarties 3.1 punktas). Pagal Sutarties 3.4 punktą pirkėjas (atsakovė) apmoka už prekes <...> PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu, pervesdamas mokėtiną sumą į pardavėjo (ieškovės) sąskaitą.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė atsakovei pardavė prekes ir išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2019 m. balandžio 23 d. Nr. SS371260 3 310,56 Eur sumai, 2019 m. gegužės 21 d. Nr. SS374921 618,92 Eur sumai, 2019 m. gegužės 29 d. Nr. SS377131 123,42 Eur sumai, 2019 m. gegužės 30 d. Nr. SS377584 266,20 Eur sumai, 2019 m. birželio 12 d. Nr. SS380007 165,77 Eur sumai. Prekių, nurodytų minėtose PVM sąskaitose- faktūrose perdavimo atsakovei faktą, patvirtina ieškovės rašytiniai paaiškinimai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: 2019 m. balandžio 19 d. krovinio važtaraštis Nr. 19-05, liudijantys prekių pagal 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. SS371260 perdavimo faktą, 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. SS374921 esantis pirkėjo (atsakovės) atstovo parašas, liudijantis prekių gavimo faktą, 2019 m. gegužės 29 d. krovinio važtaraštis Nr. BAV367116, 2019 m. gegužės 30 d. krovinio važtaraštis Nr. BAV367113 ir 2019 m. birželio 12 d. krovinio važtaraštis Nr. BAV370550, liudijantys prekių pagal likusias PVM sąskaitas-faktūras perdavimo atsakovei faktą. Ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos-faktūros liudija, kad jose visose buvo nustatytas vienas ir tas pats terminas joms apmokėti – 2019 m. rugsėjo 30 d., kuris šiuo metu yra suėjęs, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė ir liko skolinga ieškovei 4 484,87 Eur. Duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove arba pareiškusi pretenzijas dėl prekių kokybės, byloje nėra (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).   

Atsakovė, teikdama prieštaravimus dėl priimto 2020 m. sausio 30 d. preliminaraus teismo sprendimo, nekelia ginčo dėl prekių, nurodytų 2019 m. gegužės 29 d., 2019 m. gegužės 30 d. ir 2019 m. birželio 12 d. PVM sąskaitose-faktūrose, gavimo, taip pat šių PVM sąskaitų-faktūrų gavimo fakto. Atsakovė kelia ginčą tik dėl 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitos-faktūros 3 310,56 Eur sumai ir 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitos-faktūros 618,92 Eur sumai gavimo fakto, nurodydama, kad prieštaravimų teikimo metu ji tikslino aplinkybes dėl jose nurodytų prekių gavimo fakto. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismas negavo jokių papildomų atsakovės rašytinių paaiškinimų ir/ar įrodymų, pagrindžiančių atsakovės prieštaravimuose iškeltą abejonę dėl prekių pagal minėtas dvi PVM sąskaitas-faktūras gavimo faktą. Priešingai, po prieštaravimų gavimo ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad prekės ieškovei buvo faktiškai perduotos. Dėl šių papildomų įrodymų pagrįstumo ir/ar pakankamo prekių, nurodytų 2019 m. balandžio 23 d., 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitose-faktūrose, perdavimo atsakovei faktui pagal Sutartį pagrįsti atsakovė jokių argumentų teismui taip pat neteikė, jų neginčijo. Atsižvelgdamas į tai, neturėdamas pagrindo netikėti ieškovės teikiamas įrodymais ar juos vertinti kaip nepakanamus pastarajai aplinkybei nustatyti, teismas atmeta kaip neįrodytus atsakovės teiginius, jog ieškovė reikalauja apmokėti 3 929,48 Eur sumą už prekes, kurios jai faktiškai nebuvo parduotos.

Atsakovė prieštaravimuose taip pat teigia, jog bet kuriuo atveju jai neatsirado pareiga apmokėti 2019 m. balandžio 23 d., 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitas-faktūras, nes šios sąskaitos-faktūros jai apskritai nebuvo įteiktos. Teismas sutinka su atsakove, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka nustatyti faktinę aplinkybę, kada konkrečiai atsakovei buvo įteikta 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaita-faktūra (2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitos-faktūros įteikimo atsakovei faktą patvirtina jos atstovo parašas esantis joje). Tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad nesant įrodymų apie konkretų 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitos-faktūros įteikimo atsakovei momentą, atsakovei nekilo pareiga atsiskaityti už jai perduotas pagal Sutartį šioje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytas prekes.

Ieškovė teisi teigdama, kad pareiga sumokėti už jai perduotas prekes yra esminė pirkėjo pareiga pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalis), todėl vykdydama šią pareigą ji turėjo ne tik bendradarbiauti su ieškove, bet ir veikti kuo ekonomiškesniu ieškovei būdu, imtis tokių veiksmų, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 straipsnio 2, 3, 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.201 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, kad šalys sutartį privalo įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia jos prigimtis ar aplinkybės. Atitinkamai CK 6.314 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Nagrinėjamu atveju Sutartimi šalys įtvirtino ne šią CK 6.314 straipsnio 2 dalyje numatytą dispozityvią normą, o sąlygą, jog už ieškovės atsakovei perduotas prekes atsakovė atsiskaito ieškovės PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytu terminu. Įvertinus tai, kad terminas pagal įstatyme įtvirtintą prezumpciją paprastai nustatomas skolininko – šiuo atveju atsakovės, naudai (CK 6.35 straipsnio 4 dalis), konstatuotina, kad atsakovė, siekdama įvykdyti prievolę apmokėti už jai perduotas prekes, sąžiningai pasinaudodama jai teikiama lengvata, turėjo imtis veiksmų išsiaiškinti kokį terminą apmokėti už prekes, nurodytas 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitoje-faktūroje, nustatė ieškovė (CK 6.35 straipsnio 2 dalis). Įrodymų, liudijančių, kad tokių veiksmų atsakovė aktyviai ėmėsi, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovė neneigia žinojusi apie kitų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminą, kuris sutapo su 2019 m. balandžio 23 d., 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminu. Taip pat atsakovė neneigia gavusi 2019 m. gruodžio 2 d., 2020 m. sausio 16 d. delspinigių sąskaitas, kuriose buvo nurodytas ir pastarųjų dviejų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminas – 2019 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ieškovės išrašymas 2019 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitos-faktūros už atsakovei faktiškai parduotas prekes, kurioje buvo nurodytas šis terminas, tačiau jos neišsiuntimas atsakovei Sutarties 3.1 punkte nustatyta tvarka negali būti vertinamas kaip ieškovės prievolės perduoti atsakovei pirkimo-pardavimo sutarties objektą - prekes, pažeidimas, kuris leidžia atsakovei nevykdyti jai tenkančios pareigos sumokėti jai perduotų prekių pagal Sutartį kainą iki tol, kol tokia sąskaita su ieškovės nustatytu terminu jai bus išsiųsta (CK 6.64 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). 

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.344 straipsnio 1 dalį pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.213 straipsnį, jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolę būtų įvykdyta natūra. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Byloje nustatyta, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo prievolę ir perdavė atsakovei jos užsakytas prekes. Ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių apmokėjimo terminai suėjo 2019 m. rugsėjo 30 d. (Sutarties 3.4. punktas). Atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinės prievolės atsiskaityti su ieškove laiku, aukščiau minėtų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo, todėl 2020 m. sausio 30 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimas pagrįstai buvo patenkintas ir iš atsakovės ieškovės naudai priteista 4 484,87 Eur skola (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalies nuostatą netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.72 straipsnį susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 4.2. punktu susitarė, kad atsakovei neatsiskaičius su ieškove Sutartyje nurodytu terminu ir tvarka (Sutarties 3.1 punktas), ji moka ieškovei 0,08 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo visos neapmokėtos sumos. Vadovaudamasi minėta Sutarties nuostata ieškovė atsakovei paskaičiavo 387,48 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 16 d. bei šiai sumai išrašė 2019 m. gruodžio 2 d. delspinigių sąskaitą Nr. SOD107981, 2020 m. sausio 16 d. delspinigių sąskaitą Nr. SOD108296.

Atsakovė prieštaravimuose neigia ieškovės teisę į netesybas, nurodydama, kad ji jokia forma nėra sutikusi su ieškovės išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminais. CK 6.154 straipsnis sutartį apibrėžia kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimą sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalis). Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalis gali susitarti jos netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). CK normos, reglamentuojančios prievolių vykdymą, įtvirtinta dispozityvias teisės normas, numatančias galimybę pačioms sutarties šalims nustatyti terminą prievolei įvykdyti (CK 6.35 straipsnio 1 dalis, 6.53 straipsnis). Įstatymas numato galimybę šalims susitarti ir dėl to, jog prievolės įvykdymo terminą nustatytų viena iš šalių, pabrėždamas tik tai, kad toks nustatomas terminas turi būti protingas (CK 6.35 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju Sutartimi šalys laisva valia būtent taip ir susitarė, kad terminą, per kurį atsakovė turės atsiskaityti su ieškove už jai parduotas prekes, nustatys ieškovė ir jį nurodys ieškovei išsiunčiamoje PVM sąskaitoje-faktūroje. Teismas neturi jokio pagrindo teigti, kad toks susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Tokio reikalavimo byloje nereiškia ir atsakovė, kaip ir neteikia argumentų, jog ieškovės atsakovei nustatytas terminas apmokėti už jai parduotas prekes, nurodytas ginčo PVM sąskaitose-faktūrose,– nuo daugiau nei penkių iki trijų mėnesių, buvo neprotingas. Taigi, toks susitarimas nuo jo pasiekimo momento įgijo įstatymo galią ieškovei ir atsakovei, todėl juo remdamosis šalys turėjo vykdyti kiekvienai iš jų tenkančias prievoles, o jo nesilaikiusios turi atsakyti už kilusias pasekmes – atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Būtent to ieškiniu pagrįstai prašo ieškovė.

Atsakovė prieštaravimuose taip pat ginčija Sutartimi šalių sulygtą delspinigių dydį – 0,08 procento, teigdama, kad jis yra akivaizdžiai per didelis ir nesąžiningas. Teismas su šiais atsakovės argumentais taip pat nesutinka.

CK 6.73 straipsnis numato, kad jeigu netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali jas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, kt.) teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Atitinkamai negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti mažinamos.

Kaip matyti, atsakovė yra nuo 2015 m. gegužės 26 d.  privatus verslo subjektas, paprastai laikomas turintis patirties verslo bei derybų srityje, galintis numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantis sutarties sąlygas. Byloje nėra įrodymų, kad pasirašydama Sutartį, atsakovė veikė ne laisva valia, Sutarties sąlygos jai buvo neaiškios, dėl ko atsakovė negalėjo numatyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo padarinių (CPK 178 straipsnis). Todėl konstatuotina, kad atsakovė, pasirašydama Sutartį su ieškove, matė Sutartyje nustatytas netesybas, tačiau jų dydis atsakovei nebuvo kliūtis Sutartį sudaryti, atsakovė sąmoningai prisiėmė galimą Sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymo riziką. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės taikytų minimalių šalių sulygtų netesybų dydžio teismas negali laikyti neproporcingu atsakovės sutarties pažeidimams: jie tęsėsi ilgą laiką, o ieškovei nustačius papildomus terminus, atsakovės nebuvo gera valia pašalinti. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, taip pat teismų praktikoje formuojamą taisyklę, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008), teismas neturi pagrindo teigti, jog 2020 m. sausio 30 d. preliminariu sprendimu iš atsakovės ieškovės naudai priteistos Sutartyje šalių sulygti 387,48 Eur delspinigiai, ieškovės paskaičiuoti taikant 0,08 % dydžio delspinigių normą už kiekvieną dieną už neatsiskaitymo laikotarpį, yra neprotingai didelės (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), suteikiančios pranašumą ieškovei atsakovės atžvilgiu (CK 6.288 straipsnis), pažeidžiančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis), bei jas mažinti.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi nagrinėjamu atveju abi šalys yra verslininkai, jų sudarytas sandoris yra komercinio pobūdžio, todėl jam yra taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas. Remiantis įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Pagal įstatymo 2 straipsnio 5 dalį pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma yra 0 proc. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovės naudai 2020 m. sausio 30 d. preliminariu sprendimu pagrįstai priteistos 8 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos (4 872,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. sausio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.  

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovei 2020 m. sausio 30 d. preliminariu sprendimu pagrįstai priteisė jos sumokėtą 55 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 8 punktas, 7 dalis) bei 140,17 Eur jos patirtas išlaidas už advokato paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis), iš viso 195,17 Eur (55 Eur + 140,17 Eur) bylinėjimosi išlaidas. Po 2020 m. sausio 30 d. preliminaraus sprendimo priėmimo ieškovė patyrė papildomas 385,45 Eur  išlaidas advokatės pagalbai apmokėti, kurios šiuo sprendimu priteisiamos ieškovės naudai iš atsakovės CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 262, 428–429 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Agro“, juridinio asmens kodas 111547089, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agronera“, juridinio asmens kodas 304050459, 385,45 Eur (trys šimtai aštuoniasdešimt penki Eur 45 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                          Asta Misiūnaitė-Bashir